Byla 2A-42-516/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio,

2sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,

3dalyvaujant ieškovui L. J.,

4ieškovo atstovei advokatei R. R.,

5atsakovui G. K.,

6atsakovei E. K.,

7atsakovų atstovei advokatei N. G.,

8teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. K. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-959-221/2014 pagal ieškovo L. J. ieškinį atsakovams G. K. ir E. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovų G. K. bei E. K. priešieškinius dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

9Teisėjų kolegija

Nustatė

10

  1. Ginčo esmė

11Byloje kilo ginčas dėl solidariosios sutuoktinių prievolės pagal paskolos sutartį, įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo naštos paskirstymo teisingumo.

12Ieškovas L. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų G. K. ir E. K. 280 000 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad jis L. K., ketinančiai įsigyti nekilnojamąjį turtą, o vėliau jį perparduoti, paskolino 280 000 Lt. Ieškovui buvo žinoma, kad sutuoktiniai K. vertėsi nekilnojamojo turto pirkimu ir pardavimu. Paskolos sutartis pasirašyta jau po pinigų perdavimo 2010 m. birželio 10 d. Skolininkė L. K. 2012 m. spalio 2 d. mirė. Po jos mirties sutuoktinis G. K. ir duktė E. K. kreipėsi į notarą ir priėmė mirusiosios palikimą. Ieškovo nuomone, mirusios skolininkės L. K. turto įpėdiniai privalo atsakyti ir už palikėjos turėtus skolinius įsipareigojimus. Be to, grąžinti kreditoriui jo paskolintą sumą yra abiejų sutuoktinių bendra prievolė, nes paskola paimta bendriems šeimos interesams.

13Atsakovai priešieškiniais prašė pripažinti 2010 m. birželio 10 d. paskolos raštelį dėl 280 000 Lt, surašytą ir pasirašytą L. K., negaliojančiu kaip sudarytą asmens, dėl savo būsenos negalėjusio suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, ir pripažinti šį paskolos raštelį nesudarytu neperdavus paskolos gavėjui pinigų; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad L. K. turėjo psichikos problemų, nesuvokė realybės, nuolat ir intensyviai vartojo alkoholį ir psichotropinius vaistus, todėl pasirašydama paskolos sutartį galėjo nesuprasti savo veiksmų. Atsakovai įsitikinę, kad L. K. ginčo pinigų iš ieškovo nesiskolino, nes tuo metu jokios veiklos nevykdė, šeimoje faktiškai negyveno, šių pinigų šeimos poreikiams tenkinti nenaudojo. Atsakovai pažymėjo, kad iki ieškovo įstojimo į civilinės bylos dėl santuokos nutraukimo nagrinėjimą ieškovas niekada nėra nei žodžiu, nei raštu kreipęsis į atsakovus dėl ginčo skolos grąžinimo.

14II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

15Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, o priešieškinius atmetė, priteisdamas ieškovui L. J. solidariai iš atsakovų G. K. ir E. K. 280 000 Lt (84 093,61 Eur) skolą, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugpjūčio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis, t. y. po 4 200 Lt (po 1 216,40 Eur), bylinėjimosi išlaidas.

16Teismas konstatavo, kad išklausius ieškovo, jo atstovės, atsakovų, jų atstovės paaiškinimus, liudytojų parodymus, ekspertės išaiškinimus bei išnagrinėjus byloje esančius dokumentus, darytina išvada, jog L. K. 2010 m. birželio 10 d. surašė ir pasirašė paskolos raštelį, kuriame nurodė, kad pasiskolino iš L. J. 280 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti dalimis iki lapkričio 31 d. Teismas nustatė, kad po L. K. mirties jos palikimą priėmė duktė E. K., G. K. į notarę kreipėsi dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo į 1/2 dalį po L. K. mirties likusio turto. Teismas taip pat nustatė, kad G. K. 2010 m. vasario 4 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą dėl santuokos su L. K. nutraukimo, tačiau, L. K. mirus, byla dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, sutuoktinių turto padalijimo nutraukta.

17Teismas akcentavo, kad paskolos raštelio originalą turi ieškovas, be to, santuokos nutraukimo byloje pateiktuose G. K. patikslintuose ieškiniuose nurodyta, jog L. K., be kitų nurodytų kreditorių, 2010 m. birželio 10 d. iš savo pusbrolio L. J. pasiskolino 280 000 Lt, tačiau pinigai buvo skirti asmeniniams sutuoktinės poreikiams tenkinti. Teismo nuomone, iš tokio nurodymo spręstina, kad atsakovas pripažįsta patį skolos faktą, savo ruožtu pati L. K. procesiniuose dokumentuose nurodė, jog 280 000 Lt yra pasiskolinusi iš ieškovo, paskolos sutartys sudarytos su G. K. žinia ir lėšos panaudotos šeimos verslui, šeimos poreikiams. Teismas taip pat pažymėjo, kad dalies lėšų perdavimą L. K. patvirtina ieškovo 2009–2010 metų banko sąskaitos išrašas, mokėjimo nurodymai. Teismas pabrėžė ir tai, kad paskolos rašteliai, kurie pateikti santuokos nutraukimo byloje, surašyti L. K., jų turinys analogiškas surašytam ir išduotam L. J., todėl atmestinas atsakovų argumentas, jog paskolos raštelis surašytas ieškovui darant įtaką, pasinaudojant paskolos gavėjos būsena, jai piktnaudžiaujant alkoholiu bei psichotropiniais vaistais.

18Teismas, atkeipęs dėmesį į G. K. paaiškinimus šioje byloje ir santuokos nutraukimo byloje, pagal kuriuos, atsakovo teigimu, apie sandorius, kuriais L. K. skolino pinigus, pirko turtą ir pinigai priteisti L. K., atsakovas žinojo, tačiau apie sandorius, kuriais ji skolinosi pinigų iš kitų asmenų, – nežinojo, nurodė, kad tokie byloje esantys įrodymai kelia teismui abejonių dėl atsakovo aiškinimo. Iš santuokos nutraukimo bylos medžiagos matyti, kad daug paskolos sutarčių sudaryta, išrašyti vekseliai L. K. vardu dar tada, kai jie vedė su G. K. bendrą ūkį, o tai tik patvirtina ieškovo atstovės nurodytą aplinkybę, jog pinigus skolindavosi šeimos poreikiams. Teismas pažymėjo, kad santuokos nutraukimo byloje esantys rašytinai įrodymai patvirtina, jog L. K. sudarė sandorius dar 2008 metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Teismas akcentavo, kad pati L. K. buvo nurodžiusi, jog paskolos sutartys sudarytos su G. K. žinia ir panaudotos šeimos verslui, šeimos poreikiams, t. y. šeimos namų ūkiui išlaikyti ir gerinti, bendram turtui tvarkyti, naujam nekilnojamajam turtui įsigyti, kitoms paskoloms grąžinti bei šeimos verslui kurti, prašė prievoles, taip pat ir prievolę L. J., pripažinti solidariomis. Iš visų aptartų įrodymų visumos, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, teismas pripažino, kad ginčo paskola buvo sudaryta šeimos interesais, todėl už ją atsakingi abu sutuoktiniai, o kadangi L. K. turto paveldėtoja yra duktė E. K., teismas padarė išvadą, jog L. J. atsakovai yra skolingi solidariai.

19Nagrinėdamas priešieškinių argumentus, teismas pažymėjo, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia ir jos pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai ir tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia. Remdamasis tuo, teismas pasisakė, kad prašydami pripažinti 2010 m. birželio 10 d. paskolos raštelį dėl 280 000 Lt, surašytą ir pasirašytą L. K., negaliojančiu kaip sudarytą asmens, kuris dėl savo būsenos negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, atsakovai pripažįsta, jog sutartis buvo sudaryta.

20Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog L. K. vartojo alkoholį, byloje nustatyta kaip neginčijama, tačiau jos veiksnumas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais nebuvo apribotas, ji nėra pripažinta neveiksnia ar ribotai veiksnia. Teismas taip pat pastebėjo, kad ekspertai padarė išvadą, jog L. K. nuo 2008 metų ir sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Teismas nurodė ir tai, kad ne tik iš ekspertizės akto, ekspertizę atlikusios ekspertės išaiškinimo, bet ir iš visų kitų sprendime aptartų įrodymų, inter alia, iš to, jog L. K. 2006–2008 metais sudariusi ne vieną nekilnojamojo turto sandorį, taip pat ir su sūnumi M. K. (2008 m. kovo 31 d.), matyti, kad šeimos nariai ja pasitikėjo ir nelaikė nesuprantančia savo veiksmų esmės, todėl spręstina, jog paskolos raštelio surašymo metu L. K. suprato savo veiksmų esmę. Be to, teismo vertinimu, atsakovas G. K. yra praleidęs vienerių metų senaties terminą sutuoktinės sudarytam sandoriui ginčyti.

21III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai

22Atsakovas G. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas, padarydamas išvadą, kad ieškovas ir L. K. sudarė paskolos sutartį ir jai buvo perduoti pinigai, pažeidė įrodinėjimo taisykles bei materialinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos dalyko perdavimą. Paskolos raštelio teksto turinys yra padrikas, nerišlus, leidžiantis abejoti raštelį rašiusio asmens, t. y. L. K., būkle. Raštelyje nurodoma, kad pasiskolino, bet nenurodoma, ką pasiskolino, o vėliau nurodytas įsipareigojimas grąžinti 280 000 Lt sumą. Kitas raštelio sakinys apskritai nelogiškas – „iš turimo turto be L. J. žinios negali būti performinta arba parduota iš man priklausančio turto“. Be to, tokią didelę sumą L. K. įsipareigojo grąžinti per trumpesnį nei 6 mėnesių laikotarpį, nors tuo metu ji nuolat girtavo, neturėjo pinigų, vyko skyrybos ir priverstinis išieškojimas iš jos turto. Visos aplinkybės rodo, kad realūs paskolos santykiai tarp ieškovo ir L. K. nebuvo susiformavę, nes joks apdairus, rūpestingas ir atsakingas asmuo neskolintų tokios sumos žmogui, kuris 20 metų yra priklausomas nuo alkoholio, neturi pajamų ir kurio turtas areštuotas. Savo ruožtu paties ieškovo parodymai yra prieštaringi.
  2. Teismas byloje surinktus įrodymus iškraipė, juos išimtinai vertindamas ieškovo naudai. Byloje neįrodyta, kad ieškovas turi paskolos raštelio originalą, nes į bylą pateikta tik kopija, patvirtinta notaro, tačiau originalas nebuvo pateiktas net teismui apžiūrėti. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas pinigus L. K. perdavė 2008 metų vasarą. Ieškovas neįrodė jo nurodomų pinigų perdavimo aplinkybių. Teismas nepagrįstai nurodė ir tai, kad L. K. 2008 metų gegužės–rugpjūčio mėnesiais sudarė sandorius ir galbūt jiems panaudojo ieškovo paskolintus pinigus, nes, visų pirma, nėra jokių duomenų, jog ieškovas iš tikrųjų perdavė L. K. 200 000 Lt grynaisiais pinigais kavinėje, o antra, L. K. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį 2008 m gegužės 29 d., pagal kurią pardavėjai sumokėjo 60 000 Lt avansą iš santuokoje įgytų lėšų, tačiau 2008 m. rugpjūčio 7 d. šią sutartį papildžius, jokie piniginiai įnašai nebuvo atlikti. Teismas pinigų perdavimo faktą laiko įrodytu paskolos rašteliu ir 2009–2010 metų ieškovo banko sąskaitų išrašais, tačiau iš šių išrašų matyti, kad ieškovas atsakovei iš viso pervedė 14 000 Lt sumą, be to, iš nurodytų mokėjimo nurodymų tik 6 000 Lt pažymėti kaip paskola.
  3. Raštelio surašymo metu (2010 m. birželio 10 d.) atsakovas G. K. jau buvo pradėjęs santuokos nutraukimo procesą, todėl šis raštelis galėjo būti apsimestinis, siekiant per giminaitį laimėti L. K. daugiau turto. Tai, kad savo procesiniuose dokumentuose L. K. teigė, jog paskola yra solidari, negali būti absoliučiu pagrindu pripažinti paskolos sutartį sudaryta, nes ji nenurodė jokių faktinių aplinkybių, patvirtinančių sandorio realumą, nepasakė, kur buvo panaudotos pasiskolintos lėšos. Be to, teismas nesiaiškino net ieškovo galimybės paskolinti tokią sumą.
  4. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad L. K. pasiskolintas lėšas panaudojo šeimos poreikiams tenkinti. Sandorio sudarymo metu (2010 m. birželio 10 d.) atsakovas su sutuoktine kartu nebegyveno, bendro ūkio nevedė, o įrodymų, kad pinigai L. K. tikrai buvo perduoti 2008 metų vasarą, ieškovas nepateikė. Ieškovas buvo L. K. pusbrolis iš motinos pusės, su kuriuo L. K. šeima nepalaikė jokių artimų santykių, tačiau, ieškovo teigimu, jis didelę pinigų sumą paskolino L. K. 2008 metų vasarą be jokio rašytinio dokumento. Be to, sutuoktinių prievolių pobūdis nepreziumuojamas, o L. K. santuokos nutraukimo byloje nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad paimta paskola buvo panaudota šeimos interesais. Ieškovas pripažino, kad su atsakovu apie skolos grąžinimą niekada nekalbėjo. Teismas neturėjo jokio pagrindo pripažinti prievolę solidaria. Teismo išvada, kad atsakovas pripažino skolos faktą, neteisinga. Esant L. K. gyvai ir teigiant, kad ji pasiskolino pinigus iš ieškovo, atsakovas neturėjo pagrindo ginčyti sutarties, tačiau nuo pat pradžių jis nuosekliai teigė, jog ši prievolė turi būti pripažinta sutuoktinės asmenine prievole.
  5. Ieškovas nuo ieškinio sumos turėjo sumokėti ne 8 400 Lt, o 6 600 Lt žyminį mokestį. Atsakovai neprivalo kompensuoti ieškovo žyminio mokesčio perviršio, atsiradusio dėl jo paties kaltės (netinkamo procentų apskaičiavimo) ir dėl teismo nepatikrinimo. Taigi net jei apeliacinis skundas būtų atmestas, sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina. Be to, G. K. buvo sumokėjęs 2 000 Lt už pomirtinės psichiatrijos ekspertizės atlikimą. Atlikus ekspertizę buvo pateikta sąskaita faktūra, kurios suma 1 334,50 Lt, tačiau skirtumas iki šiol atsakovui nėra grąžintas, nors baigiamosiose kalbose atstovė buvo išsakiusi tokį prašymą.

23Atsakovė E. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Be atsakovo G. K. apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, atsakovė E. K. nurodo ir šiuos argumentus:

  1. Paskolos raštelio turinys leidžia daryti prielaidą dėl L. K. buvimo apsvaigus, juo labiau kad tokios būsenos ji buvo nuolat. L. K. lėtinio alkoholizmo II stadija buvo nustatyta dar 1998 metų kovo mėnesį. E. K. su motina gyveno viename name iki pat pastarosios mirties, o tėvas G. K. šeimos name nebegyveno nuo 2008 metų rudens ir bendro ūkio nevedė. Nuo 2008 metų L. K. priklausomybė tapo itin akivaizdi, ji faktiškai nebedirbo, neturėjo pinigų, dažnai iš jų vogdavo maistą. Atsakovė matė, kaip motina gyveno, ir kategoriškai teigia, kad motina tokios didelės pinigų sumos neturėjo.
  2. Ieškovo nurodomos aplinkybės apie pinigų perdavimą neatitinka apdairaus ir protingo asmens elgesio: ieškovas teigia tokią didelę pinigų sumą (200 000 Lt) neva tai perdavė viešojoje vietoje (kavinėje), o L. K. šiuos pinigus susidėjo į permatomą rankinę.
  3. Atsakovė, kaip įpėdinė, priėmusi palikimą pagal turto apyrašą, už palikėjos skolas turi atsakyti tik paveldėto turto apimtimi. Tokia apimtis teismo sprendime turėjo būti aiškiai nurodyta, nes priešingu atveju kreditorius įgyja tokios apimties teisę į įpėdinę kaip ir į skolininkę L. K., o tai prieštarautų materialinės teisės normoms, reglamentuojančioms palikimo priėmimą pagal apyrašą bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Teismo sprendimas turi būti aiškus ir nedviprasmiškas, kad, jį vykdant, suinteresuotoms šalims nebūtų galimybių jį interpretuoti sau naudinga linkme.

24Ieškovas L. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo apeliacinių skundų netenkinti, išskyrus dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes apeliantai dėl mokėtino žyminio mokesčio yra teisūs, todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų keistina, nurodant, kad permokėta 521,31 Eur suma grąžintina ieškovui, o 1 911,49 Eur žyminio mokesčio suma priteistina lygiomis dalimis, t. y. po 955,74 Eur, iš abiejų atsakovų. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Ieškovas turi ir pateikė teismui rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, kad pinigai buvo perduoti ir negrąžinti. Ieškovas turi paskolos raštelio originalą, o į bylą pateiktas notaro patvirtintas nuorašas, tačiau originalą ieškovas turėjo kiekviename teismo posėdyje, jis buvo parodytas teismui bylos nagrinėjimo pradžioje ir atsakovų atstovė jį matė. Tokio kreditoriaus turimo įrodymo buvimu paremta skolininko nesąžiningumo prezumpcija, kurios atsakovai nepaneigė.
  2. Ieškovui nesukėlė abejonių aplinkybė, kad L. K. kartą paskolintus pinigus sudėjo į permatomą rankinę, nes ją atlydėjo K. J., kuris, kaip suprato ieškovas, buvo paskolos gavėjos asmens sargybinis. Apeliantai taip pat nepagrįstai teigia, kad ieškovas žinojo, jog jo pusseserė piktnaudžiauja alkoholiu. Paskolos sutarties data nebūtinai turi sutapti su skolinamų pinigų perdavimo momentu. Ieškovas nuosekliai aiškino, kad pinigai buvo paskolinti per kelis kartus nuo 2008 metų. Be to, atsakovas G. K. nenurodė visiškai jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima daryti tikėtiną prielaidą, kad L. K. paskolintas lėšas panaudojo išimtinai savo asmeniniams poreikiams tenkinti. Teismas visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, šalių ir liudytojų paaiškinimus ir pagrįstai konstatavo, kad ieškinys tenkintinas.
  3. Ieškovas neturėjo įrodinėti, iš kokių šaltinių jis buvo gavęs L. K. skolinamus pinigus. Ieškovas jau buvo nurodęs, kad juos susitaupė iš savo individualios odontologo veiklos, taip pat pardavė turimą nekilnojamąjį turtą. Atsakovai neprašė, kad ieškovas pateiktų teismui įrodymus apie savo turimą turtą ir pajamas. Be to, būtent atsakovai turi įrodyti savo prielaidą, kad neva ieškovas tokių lėšų neturėjo.
  4. Apie žmonos pasiskolintus pinigus G. K. žino nuo 2008 metų. Be to, nagrinėjant ilgiau nei dvejus metus Kauno apylinkės teisme atsakovo inicijuotą santuokos nutraukimo bylą, atsakovas neinicijavo jokio šios sutarties nuginčijimo, nors ieškovas buvo vienas iš pirmųjų kreditorių, paprieštaravęs santuokoje įgyto turto dalijimui, neatsižvelgiant į kreditorių interesus. Be to, teismas teisingai pripažino, kad atsakovas praleido vienerių metų senaties terminą paskolos rašteliui ginčyti, nes apie jį jis jau žinojo 2011 m. sausio 4 d.
  5. Nei G. K., nei pilnamečiai L. K. vaikai ar jos tėvas niekada neinicijavo L. K. veiksnumo apribojimo dėl jos piktnaudžiavimo alkoholiu. Niekas nesiėmė įstatymuose nustatytų priemonių apriboti L. K. teisę sudaryti sandorius, dėl kurių gali būti pabloginta turtinė šeimos padėtis ar sukelti neigiami padariniai sutuoktiniui ar šeimos nariams. Surinkti įrodymai davė teismui pagrįstą pagrindą padaryti išvadą, kad nei tretieji asmenys, nei šeimos nariai, nei pati L. K. neabejojo savo galimybe suvokti sudaromų sandorių esmę ir jų padarinius, kaip ir suprasti paties sandorio sudarymo veiksmą.
  6. Apeliantai apskritai nekėlė klausimo dėl solidariosios atsakovų prievolės bylos nagrinėjimo metu. Ta aplinkybė, kad atsakovė paveldėjo turtą pagal apyrašą, nekeičia teisinių padarinių, nes atsakovės solidarioji pareiga baigsis, kai ji atsakys sudarytame turto apyraše esančiu paveldėtu turtu.

25Atsakovė E. K. atsiliepime į atsakovo G. K. apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, ir prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Atsakovė papildomai pažymėjo, kad L. K. jokių artimų ryšių su L. J. nepalaikė, jis nesilankė K. namuose, nedalyvavo bendrose giminių šventėse, išskyrus 2008 metų birželio pradžią, kai buvo švenčiamas motinos L. K. 45-metis. Pas L. J. tėvai lankėsi tik dėl jo teikiamų odontologijos paslaugų, tačiau visada susimokėdavo. Kokios būklės L. K. atvažiavo į savo 45-ąjį gimtadienį, matė ir L. J., todėl akivaizdu, kad, matydamas jos priklausomybę nuo alkoholio, jis, iki tol neskolinęs pinigų, jų neketino skolinti ir neskolino. Sunkiai suprantama, kad asmuo, skolindamas tokią didelę pinigų sumą, prasidėjus ekonomikos krizei, tokią sumą skolintų daug metų nuo alkoholio priklausančiam žmogui, jo net nepaklausęs, kokiam tikslui reikalingi pinigai, nesudaręs jokio rašytinio dokumento, nenustatęs skolos grąžinimo termino. Jokių sandorių, kurie reikalautų piniginio įnašo, atsakovės tėvai nuo 2008 m. birželio 1 d. nėra sudarę nei kartu, nei kiekvienas atskirai.

26Atsakovas G. K. atsiliepime į atsakovės E. K. apeliacinį skundą, nurodydamas, kad sutinka su apeliaciniu skundu ir visais jo motyvais, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Atsakovo nuomone, teismas, patenkinęs ieškinį, nepagrįstai nenurodė esminės aplinkybės, kad atsakovė E. K. už motinos skolą atsako tik paveldėtu turtu, nes palikimą priėmusi pagal apyrašą.

27IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

28Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

29Šioje byloje ginčijama atsakovų prievolė grąžinti ieškovui paskolą, kurios faktas įformintas 2010 m. birželio 10 d. skolos rašteliu, pasirašytu atsakovo G. K. sutuoktinės ir atsakovės E. K. motinos L. K., kuri yra mirusi. Atsakovai prievolės nebuvimą grindžia sandorio negaliojimu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindu (sandoris sudarytas asmens, kuris, nors ir buvo veiksnus, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti), taip pat paskolos sandorio nesudarymo aplinkybe CK 6.875 straipsnio pagrindu (pinigai paskolos gavėjai nebuvo perduoti). Atsakovas G. K. savo prievolę grąžinti paskolą ginčija taip pat ir tuo pagrindu, kad ji negali būti pripažįstama sutuoktinių bendra prievole, nes pinigai, jeigu jie ir buvo paskolinti, buvo skolinami be jo žinios ir sutikimo, tuo metu, kai su skolininke jis nebegyveno, nevedė bendro ūkio ir buvo pradėjęs skyrybų procesą ir jie nebuvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti; po L. K. mirties jis palikimo nepriėmė, o kreipėsi tik dėl nuosavybės teisės liudijimo į jam priklausančią turto dalį išdavimo. Šiais esminiais aspektais apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde keliamus netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų vertinimo apsektus.

30Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį

31Teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu po jį sudariusio asmens mirties dėl to, kad šis asmuo buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, o būtent: 1) vertinant testatoriaus (šiuo atveju mirusio kitą sandorį sudariusio asmens) vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar sandorio šalis suprato savo veiksmų reikšmę, ar pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė; 2) testatoriaus (šiuo atveju mirusio kitą sandorį sudariusio asmens) gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant pačios sandorio šalies, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie sandorio šalies sveikatos būklę; 3) teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.); 4) asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015; 2013 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2012, kt.). Taigi asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl sandorio negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad sandorio sudarymo metu jį sudaręs asmuo (šiuo atveju – paskolos gavėja) buvo tokios būsenos, kuri neleido jai adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jos valią atitinkančio sprendimo dėl sudaromo sandorio. CK nėra numatyta reikalavimų priežasčiai, lėmusiai atitinkamą asmens būseną. Tokia būsena gali būti ir dėl išsivysčiusios ar ūminės ligos (šiuo atveju atsakovai įrodinėjo lėtinį alkoholizmą, lėmusį negebėjimą suvokti sudaromą sandorį). Pažymėtina, kad kai nagrinėjant bylą reikia išsiaiškinti klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti būtent teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588-421/2015; 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2009 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009; 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; kt.). Taigi teismų praktikoje pripažįstama galimybė nesivadovauti ekspertizės išvadomis, tačiau tik tokiu atveju, jeigu byloje yra kitų patikimų įrodymų, kurie galėtų šią išvadą paneigti.

32Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje byloje buvo paskirta ir atlikta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė, paremta medicininiais dokumentais ir bylos medžiaga (t. 4, b. l. 11–13). Ekspertų komisija, įvertinusi medicininius dokumentus, specialisto konsultaciją dėl poreikio skirti teismo psichiatrijos ekspertizę baudžiamojoje byloje, kitą bylos medžiagą, pateikė išvadą, jog L. K. nuo 2008 metų ir sandorio sudarymo metu (2010-06-10) konstatuojami psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, priklausomybės sindromas, tačiau taip pat nurodoma, kad nuo 2008 metų ir sandorio sudarymo metu (2010-06-10) L. K. galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, taip pat – kad laikotarpiu nuo 2008 metų iki 2010 m. birželio 10 d. apie tiriamosios psichotropinių medikamentų vartojimą duomenų nėra; psichiatriniame kabinete nesilankė, gydyta stacionare dėl priklausomybės nuo alkoholio; ryškesnių atminties, dėmesio koncentracijos sutrikimų nefiksuota, L. K. dirbo, buvo teista. Ekspertinių komisijų metu buvo kritiška, gynė savo poziciją, suprato, kuo yra kaltinama. Silpnaprotystės, psichozės reiškinių nepastebėta.

33Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, kaip ir kitus įrodymus, o vidinis teismo įsitikinimas dėl eksperto išvados turi susiformuoti visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištyrus visus byloje esančius įrodymus. Tai reiškia, kad turi būti įvertinti įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys ekspertizės akte ir išvadoje esančias aplinkybes, o atliekant šį vertinimą atsižvelgiama į visų įrodymų tikslumą, detalumą, išsamumą, patikimumą, prigimtį ir kitas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą eksperto išvadą vertinti kaip patikimą įrodymą arba priešingu atveju motyvuotai spręsti, kad eksperto išvados yra nepagrįstos ir teismas nesivadovaus jomis kaip įrodymais. Taigi ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009). Nors ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis, tačiau eksperto išvada teismui nėra privaloma, o turi būti įvertinta pagal teismo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, t. y. ekspertizės išvada vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 218 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; kt.).

34Pirmiau minėta, kad, įvertinę L. K. medicininius duomenis bei kitus objektyvius šaltinius, atskleidusius jos psichikos būklę tiriamu laikotarpiu, du teismo psichiatrai ekspertai, abu turintys didelį ekspertinio darbo stažą (16 ir 21 metai), konstatavo, kad sandorio sudarymo metu (tiek tuo metu, kai buvo surašytas ir pasirašytas skolos raštelis, tiek anksčiau, ieškovo nurodomu didžiosios paskolos dalyko dalies perdavimo momentu), L. K. buvo veiksni, galėjo suprasti savo veiksmus bei juos valdyti. Pagal ekspertų išvadas tai reiškia, jog ji galėjo suprasti ir sudaromo sandorio esmę. Pažymėtina, kad, be medicininių dokumentų, kuriuos kompetentingai gali įvertinti būtent specialių medicinos žinių turintys asmenys, atsakovai nepateikė jokių kitų objektyvių įrodymų, kurie galėtų pagrįsti jų poziciją dėl L. K. negebėjimo suvokti sudaromų sandorių esmę, negalėjimą suprasti savo veiksmų ir juos valdyti. Ši pozicija grindžiama iš esmės tik pačių atsakovų paaiškinimais, kurie, viena vertus, yra subjektyvūs atsakovų vertinimai, antra vertus, dėl jų suinteresuotumo bylos baigtimi negali būti vertinami kaip patikimi ir nešališki įrodymai. Pažymėtina ir tai, kad G. K. santuokos su L. K. nutraukimo byloje siekė sudaryti su ja sutartį dėl santuokos nutraukimo padarinių, kurios projektas (sutartyje nurodyta data 2010-12-15) (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-386-151/2012 (toliau – ir Santuokos nutraukimo byla), t. 1, b. l. 159–164) teismo posėdžio metu buvo pateiktas teismui būtent G. K. advokatės (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 165); byloje taip pat yra šios Sutarties egzempliorius, pasirašytas tik G. K. (Santuokos nutraukimo byla, t. 2, b. l. 9–14). Tai patvirtina, kad netgi vėliau, negu buvo sudarytas paskolos sandoris, pats G. K. siekė su L. K. sudaryti sandorį, t. y. jis turėjo neabejoti jos gebėjimu suvokti sudaromo sandorio esmę, kuris tiek apimtimi, tiek jame sprendžiamų klausimų sudėtingumu yra teisine prasme gerokai sudėtingesnis už apeliantų ginčijamą paskolos sandorį.

35Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, aptartus įrodymus, konstatuotina, kad atsakovai neįrodė pagrindo pripažinti paskolos sandorį negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį egzistavimo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl pirmosios instancijos teismas šį atsakovų priešieškinio reikalavimą atmetė pagrįstai.

36Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta

37Pagal CK 6.875 straipsnio nuostatas paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (aptariamo straipsnio 1 dalis). Jeigu įrodoma, kad pinigai arba daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (to paties straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju paskolos gavėja yra mirusi, todėl paskolos sudarymo faktą turi teisę ginčyti atsakovai, kuriems pareikštas reikalavimas grąžinti paskolą, šiuo atveju G. K., kuriam reikalavimas reiškiamas kaip solidariajam skolininkui bendrosios jungtinės nuosavybės su mirusiąja skolininke pagrindu, ir E. K., kuriai reikalavimas reiškiamas kaip palikimą priėmusiai įpėdinei. Kaip minėta, įstatyme aiškiai apibrėžta įrodinėjimo pareiga – kad pinigų negavo arba jų gavo mažiau, įrodyti privalo paskolos gavėjas, nagrinėjamos bylos atveju – atsakovai.

38Skolos raštelyje, kurį ieškovas pateikė, reikšdamas reikalavimą priteisti L. K. paskolintą 280 000 Lt sumą, atskirai paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjai faktas nėra aptartas, tačiau jo tekste yra aiškiai nurodyta suma (280 000 Lt), įsipareigojimas šią sumą grąžinti ir faktas, kad tokia suma yra ,,pasiskolinta“.

39Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, kuria suvienodinta kasacinio teismo praktika bylose, kuriose skolos dokumente nėra atskirai aptarto paskolos dalyko perdavimo fakto, kasacinio teismo išaiškinta, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, yra reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartoti terminai, gramatinės raiškos formos, taip pat sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, aplinkybės dėl kreditoriaus ar skolininko sutarties originalo turėjimo, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų duomenų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remdamasis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2014).

40Nagrinėjamos bylos atveju analizuojamoje sutartyje vartojama lingvistinė išraiška ,,pasiskolinau“, t. y. būtasis, o ne esamasis ar būsimasis veiksmo laikai; jau minėta, kad joje yra aiškiai išreikštas įsipareigojimas grąžinti tiksliai apibrėžtą pinigų sumą, kuri įrašyta ne tik skaičiais, bet ir žodžiais, paskutinė skolos raštelio frazė ,,iš turimo turto be L. J. žinios negali būti performinta arba parduota iš man priklausančio turto“ vertintina kaip skolos grąžinimo užtikrinimo priemonė – draudimas disponuoti turtu be kreditoriaus sutikimo (žinios). Nors atsakovai akcentuoja skolos raštelio turinio ydingumą tuo aspektu, kad po žodžio ,,pasiskolinau“ nenurodyta pasiskolinta suma, o ji parašyta tik prie įsipareigojimo grąžinti, šis teksto netikslumas nesudaro pagrindo spręsti, jog pinigai nebuvo perduoti. Akcentuotina ir tai, kad pats ieškovas neįrodinėjo aplinkybės, kad paskolinta pinigų suma (280 000 Lt) buvo perduota L. K. būtent 2010 m. birželio 10 d., taigi tik paties pinigų pasiskolinimo fakto nurodymas skolos raštelyje, sumą nurodant prie įsipareigojimo grąžinti pinigus, nepaneigia paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjai fakto.

41Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pinigų perdavimo paskolos gavėjai aplinkybės, pagrįstai sprendime akcentavo ir kreditoriaus skolos raštelio turėjimo faktą. Šis faktas įrodo ne tik tai, kad skola nėra grąžinta (CK 6.65 straipsnis), bet ir yra patikimas rašytinis skolos egzistavimo faktą patvirtinantis įrodymas. Nors atsakovų apeliaciniuose skunduose buvo remiamasi argumentu, kad skolos raštelio originalas teismui nebuvo pateiktas, pažymėtina, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai tokio prašymo nebuvo pareiškę. Tačiau apeliacinės instancijos teismo reikalavimu ieškovas pateikė skolos raštelį, o atsakovams pareiškus abejones dėl pateikto dokumento autentiškumo (t. y. ar jis iš tiesų yra dokumento originalas, ar tik šviesokopija), šios abejonės buvo pašalintos atlikus byloje dokumento ekspertizę (t. 4, b. l. 156–157), kurios išvada – tirti pateiktas dokumentas nėra nukopijuotas naudojant technines priemones, įrašai jame parašyti rašymo priemone be išankstinio techninio pasiruošimo, t. y. dokumentas yra originalas.

42Atsakovų apeliaciniuose skunduose nepagrįstai remiamasi argumentais, esą byloje yra rašytiniai įrodymai tik dėl 14 000 Lt perdavimo L. K. ir tik dėl dalies iš jų (3 000 Lt), kaip paskolintų, nekyla abejonių, tačiau kokiu pagrindu kiti pinigai pervesti į L. K. sąskaitą, yra neaišku. Analizuojant šiuos apeliantų argumentus, pažymėtina, kad iš tiesų byloje yra sąskaitų išrašai, kurie patvirtina, kad iš L. J. į L. K. sąskaitą buvo atlikti tokie mokėjimai: 2009-08-26 8 000 Lt (mokėjimo paskirtis – sąskaitos papildymas) (t. 3, b. l. 67); 2009-09-15 3 000 Lt (mokėjimo paskirtis nenurodyta) (t. 3, b. l. 68); 2010-02-18 2 000 Lt (mokėjimo paskirtis – paskola), 2010-02-24 1 000 Lt (mokėjimo paskirtis – paskola) (t. 3, b. l. 69), iš viso pateikta duomenų apie 14 000 Lt sumos pervedimą. Tačiau priešingai, nei teigia apeliantai, šie rašytiniai įrodymai ne paneigia paskolos sumos (iš viso 280 000 Lt) perdavimo L. K. faktą, kurį patvirtinantis pakankamas įrodymas yra jau anksčiau aptartas skolos dokumentas, o papildomai patvirtina, kad pinigai jai buvo skolinami ir kad pinigai (bent jau jų dalis) realiai buvo perduoti anksčiau, negu surašytas skolos dokumentas.

43Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kaip netiesioginiu įrodymu, patvirtinančiu paskolos dalyko perdavimo L. K. faktą, pagrįstai rėmėsi ir argumentu, jog ji, dar būdama gyva, niekada pati neginčijo nei paskolos sutarties sudarymo fakto, nei pinigų perdavimo jai fakto, nei skolos L. J. sumos. Šią aplinkybę patvirtina daug Santuokos nutraukimo byloje esančių procesinių dokumentų. Nors atsakovas G. K. tiek Santuokos nutraukimo byloje, tiek šioje byloje rėmėsi argumentu, esą paskolos sutartis galėjo būti apsimestinė, siekiant per giminaitį laimėti L. K. daugiau turto, sandoris šiuo pagrindu (CK 1.87 straipsnis) nei Santuokos nutraukimo byloje, nei šioje byloje nebuvo ginčijamas. Sandorio apsimestinumas yra savarankiškas sandorio negaliojimo pagrindas, kuris galėtų būti konstatuotas tik pareiškus atitinkamą ieškinį teisme (apsimestiniai sandoriai yra nuginčijami, o ne niekiniai, todėl teismas nesant reikalavimo neturi teisės konstatuoti sandorio negaliojimo fakto ar taikyti niekinio sandorio padarinių) ir įrodžius, kad sandoris iš tiesų buvo apsimestinis (CPK 178 straipsnis), o ne remiantis vien ginčo šalies (šiuo atveju – atsakovų) samprotavimais.

44Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ir apeliantų argumentus, kad teismas privalėjo įsitikinti, jog ieškovas realiai turėjo tokią sumą pinigų, kurią paskolino L. K.. Šiuo atveju ieškovui teko pareiga įrodyti paskolos sutarties sudarymo ir paskolos dalyko perdavimo skolos gavėjai faktą, kuris, remiantis aptartais argumentais, byloje yra pakankamai įrodytas. Todėl būtent atsakovai, savo reikalavimą pripažinti paskolos sutartį nesudaryta grįsdami argumentu, kad kreditorius neturėjo (arba negalėjo turėti) tokios pinigų sumos, kurią paskolino, privalėjo šią aplinkybę įrodyti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas, atsikirsdamas į šiuos atsakovų argumentus, nurodė pajamų šaltinius (nekilnojamojo turto pardavimą ir ilgametę odontologo praktiką), tačiau atsakovai jokių tai paneigiančių įrodymų nėra pateikę. Civilinis procesas grindžiamas rungimosi principu, todėl šalys turi teikti įrodymus, patvirtinančius jų nurodomas aplinkybes arba paneigiančius priešingos ginčo šalies nurodomas aplinkybes, o ne vien reikšti abejones ar samprotavimus, nepagrindžiamus CPK 177 straipsnyje nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis.

45Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo ir L. K. sudarytos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pakankamą pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai), tačiau atsakovai, remdamiesi pinigų neperdavimo aplinkybe, jiems tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

46Nesant pagrindo pripažinti paskolos sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, taip pat nesant pagrindo pripažinti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta dėl to, kad paskolos dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjai (CK 6.875 straipsnis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai atmetė atsakovų priešieškinius ir toliau pasisako apie tai, kokios rūšies atsakomybė pagal prievolę (asmeninė, dalinė ar solidarioji) taikytina atsakovams.

47Dėl prievolės pagal paskolos sutartį pobūdžio

48Ieškovas L. J. ieškinyje prašė skolą priteisti solidariai iš atsakovų G. K. ir E. K.. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą patenkino, konstatavęs, kad prievolė pagal paskolos sutartį buvo solidarioji sutuoktinių L. K. ir G. K. prievolė, todėl G. K. atsako kaip solidarusis skolininkas bendrosios jungtinės nuosavybės normų pagrindu kartu su palikimą po L. K. mirties priėmusia įpėdine E. K.. Apeliantai su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nurodydami, kad paskolos sutartis sudaryta jau po to, kai G. K. pradėjo santuokos nutraukimo procesą, paskolos sutartis buvusi sudaryta be jo žinios ir sutikimo, o pinigai pagal paskolos sutartį nebuvo panaudoti nei šeimos poreikiams tenkinti, nei bendram sutuoktinių verslui.

49Analizuodama prievolės pobūdį, teisėjų kolegija pirmiausia nurodo, kad pagal CK 6.6 straipsnio 1 dalį solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji.

50Šiuo atveju susitarimo dėl solidariosios prievolės ieškovo ir L. K. sudarytoje paskolos sutartyje nėra, todėl solidarioji prievolė galėtų kilti tik įstatymų nustatytais atvejais.

51Bendromis sutuoktinių prievolėmis laikomos su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe susijusios prievolės, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1–3 dalys). Šios rūšies sutuoktinių turtinės prievolės vykdomos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnio 1 dalis). Bendrosios sutuoktinių prievolės gali būti solidariosios arba dalinės. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendrosios pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1–5 punktus savaime nereiškia, kad prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymų ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Sprendžiant, ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidariąsias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2013, kt.).

52Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti sandorius, būtinus šeimos namų ūkiui išlaikyti ir vaikų auklėjimui bei švietimui užtikrinti; pagal prievoles, kylančias iš tokių sandorių, sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis režimas, išskyrus atvejus, kai sandorio kaina yra aiškiai per didelė ir neprotinga. Taigi šioje CK normoje įtvirtinta viena įstatyme nustatytų CK 6.6 straipsnyje įtvirtintos nuostatos, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išimčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2012). Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą arba perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Ar sandoris yra būtinas ir ar jis atitinka šeimos poreikius, yra vertinamasis kriterijus, priklausantis nuo daugelio aplinkybių (šeimos gaunamų pajamų, turtinės bei socialinės padėties ir kitų veiksnių, lemiančių kiekvienos šeimos poreikius bei jų tenkinimo galimybes), todėl šeimos poreikių samprata kiekvienu atveju yra individuali (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009).

53Taigi tam, kad būtų konstatuotas G. K. prievolės solidarumas su L. K. (šiuo atveju jos įpėdine E. K.) CK 3.109 straipsnio pagrindu, turėtų būti nustatytos šios sąlygos: 1) paskolą L. K. paėmė su G. K. žinia ir sutikimu; 2) paimta paskola buvo būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti; 3) ji buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti.

54Siekiant nustatyti šių sąlygų egzistavimą, aktualus paskolos sutarties sudarymo momentas. Pirmiau minėta, kad skolos raštelis surašytas 2010 m. birželio 10 d. Tačiau pagal CK 6.870 straipsnio 2 dalį paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o ieškovas būtent ir įrodinėjo, kad visa paskolinta pinigų suma L. K. buvo perduota anksčiau, negu buvo pasirašyta paskolos sutartis. Esant rašytiniam skolos dokumentui, kuriame aiškiai neaptartas kitoks pinigų perdavimo momentas, turėtų būti pripažįstama, kad pinigai buvo perduoti tuo pat metu, kada buvo pasirašyta paskolos sutartis, nebent būtų įrodyta, kad realiai pinigai buvo perduoti kitu metu. Pareiga įrodyti šias aplinkybes tenka tai šaliai, kuri teigia pinigų perdavimą buvus anksčiau, negu pasirašyta sutartis (CPK 12, 178 straipsniai), šiuo atveju tiek ankstesnį pinigų perdavimą, tiek tikslų perdavimo momentą turėtų įrodyti ieškovas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, ieškovas nurodė, kad 200 000 Lt grynaisiais pinigais L. K. buvo perduoti 2008 m. vasarą (liepos ar rugpjūčio mėnesiais) (tą patį jis teigė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), dėl 14 000 Lt pervedimo į L. K. sąskaitą momento (2009–2010 m.), byloje, jau minėta, yra rašytiniai įrodymai (sąskaitų išrašai), o likusi 66 000 Lt suma, remiantis ieškovo paaiškinimais, taip pat buvo perduota grynaisiais pinigais per keletą kartų 2009 metais. Taigi pinigų perdavimo momentas, išskyrus 14 000 Lt, kurie buvo perduoti ne grynaisiais, o pervesti mokėjimo nurodymais, įrodinėjamas tik paties ieškovo paaiškinimais. Vertinant šią įrodinėjimo priemonę patikimumo prasme, pirmiausia akcentuotina, jog ji nėra objektyvi bei nešališka – ieškovas yra suinteresuotas įrodyti, kad pinigai (esminė jų dalis) buvo perduoti būtent tuo metu, kai sutuoktiniai dar gyveno kartu ir nebuvo pradėję skyrybų proceso tiek de facto, tiek de jure. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šios įrodinėjimo priemonės patikimumo, pažymi ir tai, kad paties ieškovo, kaip kreditoriaus, pozicija dėl pinigų perdavimo momento skirtingose nagrinėjamos bylos ir Santuokos nutraukimo bylos stadijose nebuvo iš karto ir aiškiai atskleista. Štai ieškinyje (t. 1, b. l. 4–5) abstrakčiai nurodoma, kad pinigai buvo paskolinti anksčiau (kada – nenurodoma), o paskolos raštelis pasirašytas 2010-06-10; L. J. atsiliepime į E. K. priešieškinį (t. 1, b. l. 138–141) taip pat nenurodoma, kada pinigai realiai buvo perduoti L. K., tačiau nurodoma, jog dalis pinigų buvo pervesta į jos ar jos nurodytų asmenų sąskaitas; tokio paties turinio atsiliepimas ir į G. K. priešieškinį (t. 1, b. l. 153–156); Santuokos nutraukimo byloje pareikšdamas prieštaravimus, kad Santuokos nutraukimo byla būtų nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka, L. J. taip pat nebuvo nurodęs pinigų perdavimo momento (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 168–169); 2012-10-04 Santuokos nutraukimo byloje pareikštame L. J. ieškinyje (t. 5, b. l. 142–143) nurodoma, kad paskolos sutartis buvo pasirašyta jau po pinigų skolinimo, tačiau data nenurodoma. Papildomai pažymėtina, kad grynųjų pinigų perdavimo momento nėra galimybės nustatyti ir iš pačios L. K. procesinių dokumentų Santuokos nutraukimo byloje turinio. Štai L. K. atsiliepime į patikslintą G. K. ieškinį L. K. nurodo, kad aplinkybė, jog paskolos sutartis su L. J. sudaryta jau vykstant santuokos nutraukimo procesui, nereiškia jos asmeninės prievolės, nes pinigai panaudoti šeimos turtui išlaikyti ir gerinti (Santuokos nutraukimo byla, t. 3, b. l. 171); tapačiai nurodoma ir L. K. priešieškinyje (Santuokos nutraukimo byla, t. 4, b. l. 132), ir patikslintame priešieškinyje (Santuokos nutraukimo byla, t. 5, b. l. 15). Taigi ir pati L. K., būdama gyva, procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodžiusi kitokio paskolos sutarties sudarymo (pinigų perdavimo) momento kaip paskolos sutarties pasirašymo momentas.

55Atsižvelgiant į tai, grynųjų pinigų (iš viso 266 000 Lt) perdavimas L. K. 2008–2009 metais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra patikimai įrodytas, todėl pripažįstama, kad ieškovas neįrodė, jog pinigai L. K. buvo perduoti tada, kai ji gyveno su G. K. ir vedė bendrą ūkį.

56Pasisakydama dėl kitų dviejų sąlygų egzistavimo (kad paimta paskola buvo būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti ir kad ji buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti), teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog aplinkybė, kad paskola buvo būtina šeimos poreikiams tenkinti, byloje net nebuvo įrodinėjama (šios aplinkybės Santuokos nutraukimo byloje atskirai neįrodinėjo ir L. K.), todėl išsamiau šiuo aspektu nėra pasisakoma.

57Tačiau vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad paskolos sutarties dalykas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti (bendram verslui, kaip nurodė ieškovas L. J.), pripažįstami pagrįstais atsakovų apeliacinių skundų argumentai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių pinigų panaudojimo šeimos poreikiams tenkinti faktą, taip pat ir jų panaudojimo bendram šeimos verslui, faktą. Pirmiau minėta, kad nesant patikimų įrodymų apie ankstesnį, negu pasirašyta paskolos sutartis, pinigų perdavimą L. K. (išskyrus dėl 14 000 Lt sumos, kuri mokėjimo nurodymais buvo pervesta 2009–2010 metais), laikytina, jog pinigai buvo perduoti paskolos sutarties pasirašymo metu. Tuo metu sutuoktiniai kartu nebegyveno, nebevedė bendro ūkio, o šios bylos atsakovas G. K. buvo inicijavęs santuokos nutraukimo procesą (ieškinys pareikštas 2010-02-04 (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 3)), jame nurodyta, kad bendro ūkio su L. K. neveda nuo 2008 m. spalio mėnesio; ieškinyje taip pat nurodyta, kad kaip paaiškėjo tik dabar, atsakovė skolinasi nemažas pinigų sumas ir jas išleidžia tik savo reikmėms; ieškinyje nurodyta viena kreditorė M. G. ir vienas skolininkas K. J.. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad apie L. K. skolą L. J. 2010 m. vasario 4 d. nieko nebuvo žinoma. Pirmieji duomenys apie šią skolą Santuokos nutraukimo byloje yra Sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių projekte (kurio data 2010-12-15), kur jau nurodytas kreditorius L. J. ir L. K. asmeninė prievolė jam (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 159–164) bei 2011-01-10 L. J. prieštaravimuose, kad santuokos nutraukimo byla būtų nagrinėjama ypatingosios teisenos tvarka ir kad jo prievolė būtų pripažinta L. K. asmenine prievole (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 151–152). Taigi jokių duomenų, kad apie šią skolą G. K. būtų žinojęs anksčiau negu 2010 m. gruodžio mėnesį, byloje nėra. Pažymėtina, kad ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu ieškovas L. J. pripažino pinigų (jokios jų dalies) asmeniškai G. K. neperdavęs, apie šią skolą su juo iki Santuokos nutraukimo bylos niekada nėra kalbėjęs, o apie pinigų panaudojimą šeimos verslui (nekilnojamajam turtui pirkti, skolinti kitiems asmenims) žinojęs tik iš pačios L. K. patikinimų. Nors ir netiesiogiai, bet aplinkybę, kad G. K. nežinojo apie šią skolą, patvirtina ir kaip liudytojo apklausto L. J. parodymai baudžiamojoje byloje, užfiksuoti 2013-12-09 teismo posėdžio protokole. O būtent, kad pinigus skolinosi L. K.; kad ji sakė, jog skolinasi šeimos verslui; kad jis nežino, ar sutuoktinis žinojo apie skolą; kad buvo skolinta 2008 metais, o 2010 metais jis paprašęs raštelio; kad G. K. pinigų jis nedavė, davė L. K., kaip galįs iš G. K. prašyti; kad ji pasakė, jog perskolins pinigus kitiems, ir sakė, kad tai šeimos verslui (t. 3, b. l. 80–82). Vertinant, ar L. K. sutuoktinis žinojo apie paimtą iš L. J. paskolą ir ar ši paskola buvo panaudota šeimos poreikiams tenkinti, negalima besąlygiškai vadovautis ir L. K. išdėstyta pozicija Santuokos nutraukimo byloje. Nors visuose procesiniuose dokumentuose (atsiliepime į patikslintą G. K. ieškinį (Santuokos nutraukimo byla, t. 3, b. l. 171); priešieškinyje (Santuokos nutraukimo byla, t. 4, b. l. 132) bei patikslintame priešieškinyje (Santuokos nutraukimo byla, t. 5, b. l. 15)), L. K. prašė prievolę pagal sutartį su L. J. pripažinti sutuoktinių bendra, solidaria prievole bei nurodė, kad pinigai buvo panaudoti bendriems šeimos poreikiams tenkinti, juose nėra detalizuota, kada ir kokie šeimos poreikiai buvo tenkinami iš pasiskolintų pinigų. Atsižvelgiant į tai, kad L. K. pozicija Santuokos nutraukimo byloje buvo priešinga G. K. pozicijai, o ji buvo suinteresuota gauti kuo didesnę bendro turto dalį ir kuo mažesnę prievolių dalį, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad L. K. pozicija, išreikšta Santuokos nutraukimo byloje, vertintina kaip prievolės solidarumo įrodymas, nes tuo atveju, jeigu Santuokos nutraukimo byla nebūtų nutraukta dėl L. K. mirties, šią savo poziciją, išdėstytą procesiniuose dokumentuose, ji būtų privalėjusi pagrįsti įrodymais.

58Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako, ar byloje yra kokių nors objektyvių įrodymų apie pinigų, gautų iš L. J., panaudojimo šeimos poreikiams, interesams, verslui ar pan. faktą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi argumentu, kad L. K. nekilnojamojo turto sandorius sudarė dar 2008 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais, o ieškovas atsiliepimuose į atsakovų apeliacinius skundus, be kita ko, akcentuoja itin didelį šeimos (L. K. ir G. K.) sudarytų nekilnojamojo turto, paskolos sandorių skaičių, o tai patvirtina didelį jų bendro verslo mastą ir kartu gautos paskolos panaudojimo šiam (šeimos) verslui faktą. Pasisakydama dėl pastarojo argumento, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje iš tiesų yra įrodymų apie L. K., G. K. vardu sudarytus nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, hipotekos sandorius (tikėtina, kad hipoteka buvo užtikrinamos jų suteiktos paskolos), tačiau kartu pažymėtina, kad didžioji dalis šių sandorių buvo sudaryta gerokai anksčiau, negu buvo gauta paskola iš L. J.. Pavyzdžiui, iš Nekilnojamojo turto registro duomenų apie K. šeimos narių sudarytus sandorius (esančius bylos antrame ir trečiame tomuose) matyti, kad iš viso buvo sudaryta 50 sandorių, tačiau dauguma jų sudaryti 1998–2000 metais ir tik 8 iš jų – 2007 metais ar vėliau. Būtent 2007-08-13 L. K. įsigijo žemės sklypą su pastatais ir statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 12–14); 2008-02-12 apskrities viršininko įsakymo, 2008-03-17 apskrities viršininko įsakymo ir 2008-03-31 sutarties pagrindu išregistruota L. K. nuosavybės teisė į 1012/6381 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuri buvo įgyta 2005-12-29 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (t. 2, b. l. 153–155); 2008-02-12 apskrities viršininko įsakymo, 2008-03-17 apskrities viršininko įsakymo ir 2008-03-31 sutarties pagrindu įregistruota L. K. nuosavybės teisė į 177/799 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuri taip pat buvo įgyta 2005-12-29 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (t. 2, b. l. 156–158) 2008-04-08 (bet pirkimo–pardavimo sutartis 2005-12-29); 2008-02-12 apskrities viršininko įsakymo, 2008-03-17 apskrities viršininko įsakymo ir 2008-03-31 sutarties pagrindu įregistruota L. K. nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris taip pat buvo įgytas 2005-12-29 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (t. 2, b. l. 159–160); 2007-07-27 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įregistruota L. K. nuosavybės teisė į 493/1970 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 166–168); 2007-07-27 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įregistruota L. K. nuosavybės teisė į 17/140 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 169–171); 2010-07-02 turtas pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu išregistruota L. K. nuosavybės teisė į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurį L. K. buvo įgijusi pagal 1999-08-09 paveldėjimo teisės liudijimą (t. 2, b. l. 176–178); 2008-03-04 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu išregistruota L. K. nuosavybės teisė į ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų pastatų bei statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kuriuos L. K. buvo įgijusi turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto pagrindu (t. 2, b. l. 179–184); 2007-06-28 garažų statybos bendrijos pažymos pagrindu buvo įregistruota G. K. nuosavybės teisė į garažo boksą, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė buvo išregistruota 2007-08-03 sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu (t. 3, b. l. 46). Šių duomenų analizė aiškiai patvirtina, kad po 2007 metų nėra sudaryta jokių naujų sandorių, kurių pagrindu sutuoktiniai būtų įgiję nuosavybės teises į turtą, ir jokių hipotekos sandorių, kurie patvirtintų jų veiklą skolinant pinigus; 2008 metais ir vėliau sudaryti tik tokie sandoriai, kurių pagrindu buvo perleistos (prarastos) jų nuosavybės teisės į turėtą nekilnojamąjį turtą. Remiantis bylos duomenimis, 2008 metais buvo sudarytas tik vienas sandoris, kurio pagrindu L. K. atliko kokį nors mokėjimą, tai su A. D. 2008 m. gegužės 29 d. sudaryta preliminarioji sutartis, pagal kurią L. K. sumokėjo 60 000 Lt avansą (Santuokos nutraukimo byla, t. 3, b. l. 147–153), pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu nebuvo sudaryta ir jokie mokėjimai vėliau nebuvo atlikti. 2008-08-07 preliminarioji sutartis šalių buvo pakeista tik padidinant numatytas netesybas, tačiau jokie pinigai tuo metu nebuvo mokami. Minėtas mokėjimas pagal preliminariąją sutartį atliktas iki paskolos sutarties su L. J. sudarymo ir netgi anksčiau, negu jis nurodo perdavęs L. K. didžiąją dalį pinigų pagal paskolos sutartį (nors, pirmiau minėta, kad ši aplinkybė nėra įrodyta). Taigi konstatuotina, kad byloje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų ieškovo nurodytą aplinkybę, jog pinigai pagal su juo sudarytą paskolos sutartį buvo panaudoti šeimos verslui ar kokiems nors kitiems šeimos poreikiams tenkinti.

59Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad prievolė kreditoriui L. J. buvo solidarioji sutuoktinių prievolė, akcentavo atsakovo G. K. nesąžiningumą, kuris, teismo vertinimu, pasireiškė tuo, kad Santuokos nutraukimo byloje jis ginčijo savo prievolių solidarųjį pobūdį ir tais atvejais, kai L. K. paskolos sutartys su kreditoriais buvo sudarytos dar tada, kai sutuoktiniai gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį, tačiau pretendavo į dalį reikalavimo teisių į L. K. skolininkus. Dėl šios aplinkybės atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal preliminariąją sutartį 60 000 Lt buvo sumokėti tuo metu, kai pagal G. K. ieškinyje Santuokos nutraukimo byloje nurodytas aplinkybes sutuoktiniai dar gyveno kartu, o skola iš K. J. priteista G. K. būtent dėl to, kad paskolos sutartį sudarė šie asmenys (K. J. su G. K., o ne su L. K.) (2009-11-18 teismo įsakymas dėl skolos išieškojimo iš K. J. pagal G. K. pareiškimą (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 56)) ir, minėta, jau ieškinyje dėl santuokos nutraukimo G. K. šią skolą buvo nurodęs kaip bendrą sutuoktinių reikalavimo teisę ir prašęs padalyti lygiomis dalimis. Dėl G. K. vengimo solidariai atsakyti pagal L. K. prievoles kreditoriams, pažymėtina, kad ši aplinkybė galėtų būti vertinama kaip tam tikras atsakovo nesąžiningumo įrodymas, tačiau ji šios bylos faktinių aplinkybių kontekste negali būti įrodymas, kad sutuoktinių prievolė L. J. buvo solidari. Pažymėtina ir tai, kad Santuokos nutraukimo byloje tarp sutuoktinių buvo kilęs ginčas dėl prievolių pobūdžio, bylos pagal kai kurių kreditorių reikalavimus buvo išnagrinėtos atskirai nuo Santuokos nutraukimo bylos ir pagal šių bylų faktines aplinkybes kai kuriais atvejais prievolės kreditoriams buvo pripažįstamos solidariosiomis sutuoktinių prievolėmis (kaip kreditorės M. G. atveju, nors šios prievolės solidarumą G. K. taip pat pradinėje bylos stadijoje ginčijo – 2010-06-15 teismo sprendimas, kuriuo M. G. priteista iš abiejų sutuoktinių solidariai 75 000 Lt (Santuokos nutraukimo byla, t. 1, b. l. 105)), o kai kuriais atvejais prievolės ir pagal sutartis, sudarytas sutuoktiniams gyvenant kartu, buvo pripažįstamos L. K. asmeninėmis prievolėmis (kaip kreditorės R. R. atveju – Kauno apygardos teismo 2012-01-13 sprendimas, kuriuo skola R. R. pripažinta L. K. asmenine prievole (Santuokos nutraukimo byla, t. 3, b. l. 114–118)). Kaip jau minėta, paskolos sutarties sudarymo atveju teismas turi nustatyti aplinkybių visumą, lemiančią sutuoktinių prievolės pobūdį, todėl ne kiekvienu atveju solidariąją prievolę lemia tik sutarties sudarymo momentas; svarbu nustatyti ir aplinkybę, ar pinigai buvo panaudoti šeimos poreikiams tenkinti ir ar tai buvo būtina šiems poreikiams tenkinti. Šios aplinkybės gali būti nustatytos tik įrodinėjimo procese, todėl vien ta aplinkybė, kad G. K. nepripažino prievolių pagal L. K. sudarytas paskolos sutartis solidariosiomis, savaime nereiškia, kad jis visais šiais atvejais elgėsi nesąžiningai.

60Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįsta atsakovo G. K. apeliacinio skundo dalį, kurioje jis ginčija prievolės L. J. solidarumą ir konstatuoja, jog netinkamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas ir įrodymų vertinimas lėmė neteisingas pirmosios instancijos teismo išvadas šiuo aspektu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria L. J. 280 000 Lt (81 093,60 Eur) skola priteista solidariai iš G. K., naikintina, o jam pareikštas reikalavimas atmestinas.

61Dėl įpėdinės, priėmusios palikimą pagal apyrašą, atsakomybės ribų

62Apeliantė E. K. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo aspektu, kad teismo sprendime nenurodytos jos atsakomybės pagal L. K. prievolę ribos, nes ji, palikimą priėmusi pagal apyrašą, atsako tik paveldėto turto apimtimi. Šį apeliantės argumentą teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu, nurodydama, kad teismo sprendimui keliamas aiškumo reikalavimas tiek tuo aspektu, kad nekiltų abejonių, kaip išspręstas šalių ginčas, tiek sprendimo vykdymo tvarkos aiškumo aspektu, todėl, teismo sprendime nenurodžius atsakovės E. K. atsakomybės ribų, jo vykdymo metu gali kilti papildomų ginčų.

63CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis, priėmęs palikimą pagal antstolio sudarytą turto apyrašą, už palikėjo skolas atsako tik paveldėtu turtu. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimą, kad ši CK 5.53 straipsnio 1 dalies nuostata aiškintina taip, kad įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas ribojama konkrečiu paveldėtu turtu, kreditorių reikalavimai gali būti tenkinami tik iš paveldėto turto, o ne iš paveldėto turto vertės, t. y. jie negali būti tenkinami iš asmeninio įpėdinių turto, nors ir neviršijant paveldėto turto vertės; įpėdiniai savo asmeniniu turtu neatsako už palikėjo skolas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2014).

64Atsižvelgiant į tai, pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį priteisti L. J. iš E. K. 280 000 Lt skolą pagal prievolę, kylančią iš palikėjos L. K. sudarytos 2010 m. birželio 10 d. paskolos sutarties, sprendime papildomai turi būti nurodyta, kad įpėdinė E. K. atsako tik paveldėtu turtu. Taip pat pažymėtina, kad teismas sprendime teisingai nurodęs priteisiamą sumą litais (280 000 Lt), neteisingai ją konvertavo į eurus ir nurodė neteisingą 84 093,61 Eur sumą, nes teisingai apskaičiuota suma turi būti 81 093,61 Eur.

65Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

66Pagal ieškinio pareiškimo metu galiojusią CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakciją turtiniuose ginčuose, kai reikalavimo suma yra nuo 100 000 Lt iki 300 000 Lt, žyminis mokestis, apskaičiuojamas nuo ieškinio sumos, turi būti mokamas tokia tvarka: trys tūkstančiai litų pridedant 2 procentus nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų. Kaip teisingai nurodoma atsakovų apeliaciniuose skunduose, kai reikalavimo suma yra 280 000 Lt, ieškovas turėjo sumokėti 6 600 Lt žyminį mokestį, o ne 8 400 Lt (kokį konstatavo buvus sumokėtą pirmosios instancijos teismas ir kokį priteisė ieškovui iš atsakovų). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog už ieškinį būtų sumokėtas 8 400 Lt žyminis mokestis. Pagal į bylą pateiktą mokėjimo nurodymą pervesti įmoką ir Lietuvos pašto kvitą (t. 1, b. l. 7) darytina išvada, jog iš viso ieškovas yra sumokėjęs 4 200 Lt žyminio mokesčio: vienas šių dokumentų yra paties ieškovo pildytas mokėjimo nurodymas Lietuvos paštui pervesti 4 200 Lt žyminį mokestį, o kitas dokumentas – Lietuvos pašto kvitas, patvirtinantis, kad šis mokėjimo nurodymas buvo įvykdytas, t. y. nurodyta suma pervesta į VMI sąskaitą. Jokių kitų žyminio mokesčio (papildomo) mokėjimo dokumentų byloje nėra. Tačiau ši aplinkybė negali būti pagrindas ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip prašė apeliantų atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu: dėl tam tikrų ieškinio trūkumų, taip pat ir dėl ne viso sumokėto žyminio mokesčio, ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik pirmosios instancijos teisme ir tik tokiu atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą nepašalina trūkumų (CPK 296 straipsnio 2 dalis), todėl tuo atveju, kai aplinkybė dėl ne viso už ieškinį sumokėto žyminio mokesčio paaiškėja apeliacinės instancijos teisme, teismas turi išnagrinėti ginčą iš esmės, o nesumokėtą žyminio mokesčio dalį turi priteisti iš ginčo šalies pagal CPK 93 straipsnyje nustatytas taisykles. Įvertinant aplinkybę, kad ieškinys tenkinamas vienos iš atsakovių – E. K. – atžvilgiu, trūkstama žyminio mokesčio dalis 695,08 Eur (2 400 Lt) priteistina iš jos į valstybės biudžetą (CPK 96 straipsnis), o ieškovui iš atsakovės E. K. priteistinas ieškovo sumokėtas žyminis mokestis 1 216,40 Eur (4 200 Lt).

67G. K. apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodoma, kad teismas sprendimu turėjo grąžinti avanso už atliktą pomirtinę psichiatrijos ekspertizę skirtumą (sumokėta avanso suma 2 000 Lt, o atlikus ekspertizę buvo pateikta sąskaita faktūra, kurios suma 1 334,50 Lt, taigi 192,74 Eur (665,50 Lt) skirtumas grąžintas atsakovui iš Kauno apygardos teismo depozitinės sąskaitos. Nors L. J. ieškinys atsakovui G. K. ir atmetamas, teismo sprendimo dalis, kuria atmestas priešieškinis, paliekama nepakeista. Kadangi pomirtinė psichiatrijos ekspertizė buvo atlikta siekiant pagrįsti atsakovų priešieškinius, tai bylinėjimosi išlaidos, kurios tiesiogiai susijusios su priešieškiniu, tenka pačiam atsakovui (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

68Remdamasis CPK 93 straipsnio, 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatomis, teismas sprendime turi išspręsti visų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą (net ir tuo atveju, jeigu nuo dalies žyminio mokesčio šalys buvo atleistos ar jo mokėjimas buvo atidėtas). Išnagrinėjęs bylą, pirmosios instancijos teismas, be to, kad neišsprendė avanso permokos už ekspertizę grąžinimo klausimo, taip pat nepriėmė jokio sprendimo ir dėl dalies žyminio mokesčio, kurio mokėjimas, pareiškiant priešieškinį, atsakovui G. K. buvo atidėtas. Būtent, paduodamas priešieškinį, kuriuo ginčijo paskolos sutartį dviem jau aptartais savarankiškais pagrindais, atsakovas G. K. iš viso sumokėjo 1 400 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 119, 128), likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas teismo nutartimi buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo (t. 1, b. l. 105–106). Nors teismo nutartyje nurodyta, kad iki sprendimo priėmimo atidedamas 4 200 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas, atkreiptinas dėmesys, kad tiek pats atsakovas, paduodamas priešieškinį, tiek teismas nurodė neteisingą žyminio mokesčio, mokėtino už priešieškinį, sumą: pirmiau minėta, kad jei reikalavimo suma yra 280 000 Lt (taigi priešieškinio suma yra tokio paties dydžio), mokėtinas ne 5 600 Lt, o 6 600 Lt dydžio žyminis mokestis. Taigi nesumokėta žyminio mokesčio suma, kurios klausimas nebuvo išspręstas priimant teismo sprendimą, pagal atsakovo priešieškinį yra 5 200 Lt (1 506 Eur). Šis žyminis mokestis, teismui priėmus sprendimą, turėjo būti iš atsakovo priteistas į valstybės biudžetą. Tačiau išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir pripažinus, kad G. K. nėra solidariai atsakingas pagal L. K. prievolę ieškovui, ir atitinkamai panaikinus teismo sprendimo dalį, kuria ieškovui skola priteista ir iš atsakovo G. K., žyminio mokesčio priteisimas iš pastarojo net ir tuo atveju, kai priešieškinis yra atmestas, prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsižvelgdamas į tokią procesinę bylos baigtį, kai konstatuojamas G. K. prievolės ieškovui nebuvimas, apeliacinės instancijos teismas šia nutartimi atleidžia atsakovą G. K. nuo nesumokėtos už priešieškinį žyminio mokesčio dalies 1 506 Eur (5 200 Lt) (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 83 straipsnio 3 dalis).

69Taip pat pažymėtina, kad atsakovė E. K., paduodama priešieškinį, sumokėjo 200 Lt žyminio mokesčio (t. 1, b. l. 87), o nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo ji buvo atleista (t. 1, b. l. 107), nors ir šiuo atveju teismo nutartyje neteisingai nurodyta žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo teismas atleido atsakovę, suma (vietoj 6 400 Lt nurodyta 5 400 Lt suma). Kadangi teismas nutartyje nurodė atleidžiantis atsakovę nuo likusios mokėtinos žyminio mokesčio dalies, tik neteisingai nurodė sumą, laikytina, kad teismas yra atleidęs šią atsakovę nuo 6 400 Lt (1 853,57 Eur) žyminio mokesčio, todėl, nepaisant procesinės bylos baigties, šio žyminio mokesčio priteisimo klausimas nėra sprendžiamas.

70Pirmosios instancijos teismo patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos 25,48 Eur (88 Lt), kurios buvo priteistos lygiomis dalimis iš abiejų atsakovų, priteistinos į valstybės biudžetą iš atsakovės E. K..

71Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

72Paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas G. K. sumokėjo iš viso 600 Eur žyminio mokesčio (t. 4, b. l. 71, 101), o E. K. iš viso 300 Eur žyminio mokesčio (t.4, b. l. 79, 102), nuo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimo atsakovai buvo atleisti 2015 m. sausio 26 d. nutartimis (t. 4, b. l. 90–93). Kadangi E. K. apeliacinis skundas atmetamas visa apimtimi (atsakomybės ribų nurodymas teismo nutartyje nevertintinas kaip palankus jai sprendimas dėl pačios ginčo esmės, nes skolos suma, kuri buvo priteista, lieka nepakitusi, tik patikslinta suma eurais), jos sumokėtas žyminis mokestis iš ieškovo nepriteisiamas.

73Atsakovo G. K. padėtis kitokia – nors teismo sprendimo dalis, kuria atmestas abiejų atsakovų priešieškinis, paliekama nepakeista, tačiau pripažįstama, kad L. J. ieškinys G. K., kaip solidariajam skolininkui, buvo pareikštas nepagrįstai ir yra atmetamas. Tai reiškia, kad atsakovas išvengė turtinės prievolės ieškovui, nuo kurios gynėsi paduodamas apeliacinį skundą, t. y. teismo sprendimas priimtas jo naudai ir ieškovo L. J. nenaudai. Todėl atsakovui G. K. iš ieškovo priteistinas jo už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis – 600 Eur.

74Atsakovų prašymu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo paskirta dokumento ekspertizė, už kurios atlikimą E. K. sumokėjo 200 Eur avansą (t. 4., b. l. 152), atlikus ekspertizę, teismui buvo pateikta sąskaita faktūra, kurios suma 161,08 Eur, todėl likusi nepanaudota avanso suma (38,92 Eur) grąžintina iš Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitos atsakovei E. K..

75Atsakovai taip pat pateikė kvitus, kad už apeliacinių skundų surašymą advokatei G. K. sumokėjo 350 Eur atstovavimo išlaidų, o E. K. – 250 Eur (t. 4, b. l. 140–141). Atsakovo G. K. apeliacinį skundą patenkinus, jo sumokėtos atstovavimo išlaidos priteistinos iš ieškovo, o atsakovės E. K. patirtos išlaidos nepriteisiamos, nes jos apeliacinis skundas atmetamas.

76Pagal Lietuvos apeliacinio teismo pažymą (t. 4, b. l. 135), nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, patirta 13,30 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteisiamos iš atsakovės E. K. (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

77Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

78Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti.

79Sprendimo dalį, kuria ieškovui L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai priteista 84 093,61 Eur skola, 5 procentų metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. rugpjūčio 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 216,40 Eur bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir ieškinį, pareikštą G. K., kaip solidariajam skolininkui, atmesti.

80Sprendimo dalį, kuria skola ir palūkanos ieškovui L. J. priteistos iš E. K., a. k. (duomenys neskelbtini) palikti nepakeistą, rezoliucinėje dalyje patikslinant eurais nurodytą skolos sumą – vietoj teismo sprendime nurodytos 84 093,61 Eur sumos nurodant 81 093,61 Eur sumą bei papildomai nurodant, kad E. K. pagal L. K. prievolę L. J. atsako tik paveldėtu turtu.

81Sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovų G. K. ir E. K. priešieškiniai, palikti nepakeistą.

82Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstyti taip:

83Priteisti ieškovui L. J. iš atsakovės E. K. 1 216,40 Eur žyminio mokesčio.

84Priteisti iš E. K. į valstybės biudžetą (gavėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT24 7300 01011239 4300), 695,08 Eur žyminio mokesčio ir 25,48 Eur procesinių dokumentų įteikimo pirmosios instancijos teisme išlaidų.

85Grąžinti atsakovui G. K. iš Kauno apygardos teismo sąskaitos 192,74 Eur avanso permoką už pomirtinę psichiatrijos ekspertizę.

86Atleisti G. K. nuo nesumokėtos už priešieškinį žyminio mokesčio dalies – 1 506 Eur.

87Priteisti atsakovui G. K. iš ieškovo L. J. 600 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio ir 350 Eur atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų, iš viso 950 Eur.

88Grąžinti atsakovei E. K. iš Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitos 38,92 Eur avanso permoką už dokumentų ekspertizę.

89Priteisti iš atsakovės E. K. į valstybės biudžetą 13,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Marijai Zubrickienei,... 3. dalyvaujant ieškovui L. J.,... 4. ieškovo atstovei advokatei R. R.,... 5. atsakovui G. K.,... 6. atsakovei E. K.,... 7. atsakovų atstovei advokatei N. G.,... 8. teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G.... 9. Teisėjų kolegija... 10.
  1. Ginčo esmė
...
11. Byloje kilo ginčas dėl solidariosios sutuoktinių prievolės pagal paskolos... 12. Ieškovas L. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš... 13. Atsakovai priešieškiniais prašė pripažinti 2010 m. birželio 10 d.... 14. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 15. Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, o... 16. Teismas konstatavo, kad išklausius ieškovo, jo atstovės, atsakovų, jų... 17. Teismas akcentavo, kad paskolos raštelio originalą turi ieškovas, be to,... 18. Teismas, atkeipęs dėmesį į G. K. paaiškinimus šioje byloje ir santuokos... 19. Nagrinėdamas priešieškinių argumentus, teismas pažymėjo, kad paskolos... 20. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog L. K. vartojo alkoholį, byloje... 21. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į jį argumentai... 22. Atsakovas G. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m.... 23. Atsakovė E. K. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2014 m.... 24. Ieškovas L. J. atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus prašo... 25. Atsakovė E. K. atsiliepime į atsakovo G. K. apeliacinį skundą nurodo, kad... 26. Atsakovas G. K. atsiliepime į atsakovės E. K. apeliacinį skundą,... 27. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 28. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 29. Šioje byloje ginčijama atsakovų prievolė grąžinti ieškovui paskolą,... 30. Dėl sandorio negaliojimo pagal CK 1.89 straipsnį... 31. Teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, sudarytą asmens, kuris, nors... 32. Pirmosios instancijos teisme nagrinėjamoje byloje buvo paskirta ir atlikta... 33. Pagal CPK 218 straipsnį ekspertizės aktą teismas vertina pagal vidinį savo... 34. Pirmiau minėta, kad, įvertinę L. K. medicininius duomenis bei kitus... 35. Įvertinus paminėtą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, aptartus... 36. Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta... 37. Pagal CK 6.875 straipsnio nuostatas paskolos gavėjas turi teisę ginčyti... 38. Skolos raštelyje, kurį ieškovas pateikė, reikšdamas reikalavimą priteisti... 39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės... 40. Nagrinėjamos bylos atveju analizuojamoje sutartyje vartojama lingvistinė... 41. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pinigų perdavimo paskolos... 42. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nepagrįstai remiamasi argumentais, esą... 43. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas kaip netiesioginiu... 44. Nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ir apeliantų argumentus, kad teismas... 45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 46. Nesant pagrindo pripažinti paskolos sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio... 47. Dėl prievolės pagal paskolos sutartį pobūdžio... 48. Ieškovas L. J. ieškinyje prašė skolą priteisti solidariai iš atsakovų G.... 49. Analizuodama prievolės pobūdį, teisėjų kolegija pirmiausia nurodo, kad... 50. Šiuo atveju susitarimo dėl solidariosios prievolės ieškovo ir L. K.... 51. Bendromis sutuoktinių prievolėmis laikomos su bendrąja jungtine sutuoktinių... 52. Pagal CK 3.109 straipsnio 2 dalį kiekvienas sutuoktinis turi teisę sudaryti... 53. Taigi tam, kad būtų konstatuotas G. K. prievolės solidarumas su L. K. (šiuo... 54. Siekiant nustatyti šių sąlygų egzistavimą, aktualus paskolos sutarties... 55. Atsižvelgiant į tai, grynųjų pinigų (iš viso 266 000 Lt) perdavimas L. K.... 56. Pasisakydama dėl kitų dviejų sąlygų egzistavimo (kad paimta paskola buvo... 57. Tačiau vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad... 58. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija toliau pasisako, ar byloje yra kokių... 59. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad prievolė kreditoriui L. J.... 60. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta... 61. Dėl įpėdinės, priėmusios palikimą pagal apyrašą, atsakomybės ribų... 62. Apeliantė E. K. skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tuo... 63. CK 5.53 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad įpėdinis, priėmęs... 64. Atsižvelgiant į tai, pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo... 65. Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme... 66. Pagal ieškinio pareiškimo metu galiojusią CPK 80 straipsnio 1 dalies 1... 67. G. K. apeliaciniame skunde taip pat pagrįstai nurodoma, kad teismas sprendimu... 68. Remdamasis CPK 93 straipsnio, 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatomis,... 69. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė E. K., paduodama priešieškinį,... 70. Pirmosios instancijos teismo patirtos procesinių dokumentų įteikimo... 71. Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme... 72. Paduodamas apeliacinį skundą, atsakovas G. K. sumokėjo iš viso 600 Eur... 73. Atsakovo G. K. padėtis kitokia – nors teismo sprendimo dalis, kuria atmestas... 74. Atsakovų prašymu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo paskirta dokumento... 75. Atsakovai taip pat pateikė kvitus, kad už apeliacinių skundų surašymą... 76. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo pažymą (t. 4, b. l. 135), nagrinėjant... 77. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 78. Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti.... 79. Sprendimo dalį, kuria ieškovui L. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš G. K.,... 80. Sprendimo dalį, kuria skola ir palūkanos ieškovui L. J. priteistos iš E.... 81. Sprendimo dalį, kuria atmesti atsakovų G. K. ir E. K. priešieškiniai,... 82. Sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų išdėstyti taip:... 83. Priteisti ieškovui L. J. iš atsakovės E. K. 1 216,40 Eur žyminio mokesčio.... 84. Priteisti iš E. K. į valstybės biudžetą (gavėja Valstybinė mokesčių... 85. Grąžinti atsakovui G. K. iš Kauno apygardos teismo sąskaitos 192,74 Eur... 86. Atleisti G. K. nuo nesumokėtos už priešieškinį žyminio mokesčio dalies... 87. Priteisti atsakovui G. K. iš ieškovo L. J. 600 Eur už apeliacinį skundą... 88. Grąžinti atsakovei E. K. iš Lietuvos apeliacinio teismo sąskaitos 38,92 Eur... 89. Priteisti iš atsakovės E. K. į valstybės biudžetą 13,30 Eur procesinių...