Byla P-3-502/2018
Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „DNB bankas“, akcinei bendrovei „Swedbank“, akcinei bendrovei „SEB bankas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Eurocash1“ dėl nutarimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ (toliau – ir G4S) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – ir Konkurencijos taryba, Taryba, atsakovas) 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 (toliau – ir Nutarimas), kuriuo Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, sudariusi 2007 m. susitarimą su AB SEB banku (toliau – ir SEB bankas, SEB), 2008 m. susitarimą su „Swedbank“, AB (toliau – ir „Swedbank“) bei 2008 m. susitarimą su AB DNB banku (toliau – ir DNB), kuriais bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“ (toliau – ir Susitarimai su bankais), pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir KĮ) 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 101 straipsnio 1 dalį. Konkurencijos taryba už šį pažeidimą UAB „G4S Lietuva“ skyrė 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą.
  2. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytų įpareigojimų. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino atsakovo 2012 m. gruodžio 20 d. priimto nutarimo Nr. 2S-15 (toliau – ir 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas) dalį dėl pareiškėjo SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir įpareigojo atsakovą įvertinti, ar yra galimybė baigti bylą priimant pareiškėjo įsipareigojimus. Atsakovas neteisėtai atsisakė patvirtinti pareiškėjo įsipareigojimus dėl tariamo „esminės žalos“ padarymo KĮ saugomiems interesams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau buvo įvertinęs visus atsakovo argumentus dėl „esminės žalos“ padarymo ir sprendė, kad šie argumentai nėra kliūtis pareiškėjo įsipareigojimams vertinti. Nutarime išdėstyti tie patys motyvai ir jis grindžiamas ta pačia bylos medžiaga, kaip ir panaikintas 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas. Atsakovas nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo įsipareigojimus ir tinkamai neįvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įpareigojimo. Teigė, kad jokia „esminė žala“ nebuvo padaryta. Atsakovas pažeidė SESV 101 straipsnį. Neįrodė, kad Susitarimai su bankais ribojo konkurenciją. Atsakovas privalėjo įrodyti, kad be minėtų susitarimų Bankai būtų pirkę pinigų tvarkymo paslaugas iš kitų paslaugų teikėjų nei pareiškėjas, tačiau to nepadarė. Pažymėjo, kad AB SEB bankas negalėjo sudaryti sutarčių su kitais tiekėjais ne dėl Susitarimo su bankais, o dėl informacinės sistemos tvarkymų 2007–2011 metais. Pareiškėjas tiek galiojant Susitarimui su bankais, tiek ir be jo, nebūtų sudaręs pinigų tvarkymo paslaugų sutarčių su kitais tiekėjais. Bankų klientai galėjo pirkti inkasavimo paslaugas iš kitų tiekėjų nei pareiškėjas ir faktiškai tokia galimybe naudojosi. Bankai klientų skundų dėl pareiškėjo negavo. Atsakovas nepagrįstai nenustatė, kad bankų teisė nutraukti Susitarimus su bankais yra neribota pagal įstatymą. Tuo tarpu pareiškėjas turėtų teisę į tiesioginių nuostolių atlyginimą nepriklausomai nuo Susitarimų sudarymo. Susitarimai su bankais nepakeitė pareiškėjo ir banko santykių turinio, atitinkamai, neribojo rinkos. Atsakovas neįvertino, kad kompensacijų sumos buvo akivaizdžiai per mažos, kad atgrasytų didžiausius Lietuvos komercinius bankus nuo sutarties su efektyvesniu pinigų tvarkymo paslaugų tiekėju sudarymo. Atsakovas neįrodė, kad Susitarimų su bankais galiojimo metu buvo pareiškėjo konkurentų, kurie būtų galėję teikti pinigų tvarkymo paslaugas bankams – visas reikalingas paslaugas ir visos Lietuvos mastu. Susitarimai jokiems pareiškėjo konkurentams neribojo galimybių veikti rinkoje. Atsakovas neteisėtai nevertino, kad pareiškėjas niekada nebūtų nutraukęs sutarties su SEB banku, kuris buvo vienas svarbiausių jo paslaugų pirkėjų. Atsakovas neįvertino, kad situacija atitinkamose rinkose po Susitarimų su bankais pabaigos iš esmės nepasikeitė, ir tai patvirtino, kad minėti susitarimai neribojo konkurencijos. Atsakovas pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjas nesudarė vieno visaapimančio „susitarimo“ su bankais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino skundžiamo nutarimo dalį dėl bankų atsakomybės. SESV 102 straipsnio pažeidimo atsakovas pareiškėjo veiksmuose nenustatė ir tyrimą nutraukė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad bankai nei žinojo apie kitų bankų su pareiškėju sudarytas sutartis, nei turėjo tokią pareigą apie jas žinoti. Atsakovas nepagrįstai vertino 3 atskirus Susitarimus su bankais kaip vieną visaapimantį susitarimą, todėl SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas pareiškėjo veiksmuose nustatytas nepagrįstai. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas nevertino įrodymų, kurie paneigia testo, kurį jis taikė, pagrįstumą. Tai sudaro pagrindą paneigti išvadas dėl tariamo konkurencijos ribojimo ir tariamo „esminės žalos“ padarymo. Be to, buvo pateikti įrodymai, paneigiantys atsakovo atliktų rinkos tyrimų (apklausų) patikimumą. Pareiškėjas abejojo atsakovo išvadų objektyvumu ir patikimumu. Visapusiškas pareiškėją teisinančių aplinkybių neįvertinimas ir Nutarimo nemotyvavimas sudaro pagrindą jį panaikinti. Atsakovo sprendimas skirti maksimalaus dydžio baudą pareiškėjui yra nepagrįstas ir prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimui. Atsakovas netinkamai nustatė pažeidimo laikotarpį, nevertino, kad Susitarimai su bankais konkurenciją riboja kartu, o ne kiekvienas atskirai. Dėl to atsakovas turėjo skaičiuoti laikotarpį, kai galiojo visi Susitarimai kartu. Pažeidimo pradžia yra momentas, nuo kurio Susitarimai neva ėmė riboti konkurenciją. UAB „Eurocash1“, pareiškėjo manymu, anksčiausiai iki 2009 m. ( - ) nebuvo pajėgus teikti bankams visų pinigų tvarkymo paslaugų visos Lietuvos mastu. Todėl pažeidimo pradžia, jei pažeidimas būtų nustatytas, yra 2009 m. ( - ). Pareiškėjas teigė, kad jam skirta maksimali bauda yra neproporcinga. Nagrinėjamu atveju galimo pažeidimo buvimas, vertinant jį ekonominiu ir teisiniu kontekstu, buvo neaiškus, o neaiški teisinė situacija Europos Komisijos praktikoje lemia tik simbolinio dydžio baudos taikymą. Galimai probleminės Susitarimų su bankais nuostatos buvo pašalintos dar iki tyrimo pabaigos 2012 metais. Atsakovas nevertino galimo pažeidimo pavojingumo, nukrypo nuo jo formuojamos praktikos. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas neatsižvelgė ir į pareiškėjo atsakomybę švelninančias aplinkybes, jo pasikeitusi pozicija dėl „atitinkamų rinkų“ apibrėžimo nulėmė pažeidimo konstatavimą. Atsakovo galimai neteisėti veiksmai buvo nulemti paties atsakovo teisinį neapibrėžtumą sukėlusių veiksmų. Pareiškėjas manė, kad bauda neturėjo būti skiriama arba skirta tik simbolinio dydžio. Atsakovo veiksmai yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Atsakovas viename dokumente tvirtina, neva, trūksta duomenų pareiškėjo įsipareigojimams vertinti, o kitame – kad duomenų pakako. Abiem atvejais: bylos pareiškėjo įsipareigojimais baigti negalima ir pareiškėjui skirtina maksimalaus dydžio bauda. Tai parodo, kad nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties iki Nutarimo priėmimo vyko vien formali procedūra. Nutarimas pagrįstas ta pačia medžiaga ir tais pačiais motyvais, kaip ir jau panaikintas 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimas.
  3. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą (VII t., b. l. 31–54).
  4. Nurodė, kad įvykdė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir pašalino teismo nustatytą procedūrinį pažeidimą – sudarė galimybę UAB „G4S Lietuva“ pateikti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus bei juos įvertino, atsižvelgdama į visas reikšmingas tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Tyrimas dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų negalėjo būti nutrauktas patvirtinant pareiškėjo teiktus įsipareigojimus, nes jo veiksmai padarė esminės žalos KĮ saugomai sąžiningai konkurencijai: galėjo būti ribojama rinka konkuruojantiems tiekėjams ir potencialiems tiekėjams, silpninama konkurencija; AB SEB banko, AB DNB banko ir „Swedbank“, AB klientai negalėjo rinktis tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėjo ir turėjo šias paslaugas pirkti iš UAB „G4S Lietuva“; UAB „G4S Lietuva“ veiksmai turėjo įtakos didelei atitinkamų rinkų daliai (ne mažiau kaip 95 proc. pinigų tvarkymo rinkos ir ne mažiau kaip 85 proc. tiesioginio inkasavimo rinkos), tie veiksmai poveikį rinkoms darė iki 5,5 metų. Pareiškėjas nepateikė argumentų, paneigiančių, kad esminė žala sąžiningai konkurencijai nebuvo padaryta. UAB „G4S Lietuva“, nurodydama, jos nuomone, reikšmingas aplinkybes, jų svarbos tinkamai nemotyvavo ir nepateikė argumentų, paneigiančių Konkurencijos tarybos atliktą esminės žalos vertinimą. Esminės žalos KĮ saugomiems interesams vertinimas nėra tapatus susitarimų poveikio konkurencijai vertinimui. Ginčo dėl susitarimų poveikio konkurencijai nagrinėjamoje byloje nėra, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje patvirtino, kad Susitarimai su bankais galėjo riboti konkurenciją. Todėl Konkurencijos taryba neatliko pakartotinio susitarimų poveikio konkurencijai vertinimo. UAB „G4S Lietuva“ sudarė įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimus, kurie galėjo riboti konkurenciją ir kurie turėjo poveikį prekybai tarp Europos Sąjungos valstybių narių, UAB „G4S Lietuva“ pažeidė KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio reikalavimus, todėl Konkurencijos taryba už šį pažeidimą pagrįstai skyrė baudą pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas eksplicitiškai nurodė, kad atsakomybės pagrindas galėtų egzistuoti tik dėl UAB „G4S Lietuva“ veiksmų dėl kitokios nei bankai šios įmonės padėties. UAB „G4S Lietuva“, kaip visų konkurenciją galimai ribojančių susitarimų šalis, negalėjo nežinoti, kad įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimai su bankais yra konkurenciją ribojančio pobūdžio ir gali pažeisti konkurencijos taisykles, įtvirtintas KĮ 5 straipsnyje ir SESV 101 straipsnyje. Baudos dydis yra pagrįstas ir bauda yra proporcinga padarytam pažeidimui. Atsižvelgus į baudų skyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytas aplinkybes pareiškėjui apskaičiuota bauda buvo kelis kartus didesnė, tačiau buvo sumažinta iki KĮ nustatytos 10 procentų bendrųjų pajamų ribos.
  5. Konkurencijos taryba teismui pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose prašė atsižvelgti į tai, kad Konkurencijos taryba, vadovaudamasi KĮ 36 straipsnio 1 dalimi, jau sumažino pareiškėjui skirtos baudos dydį, įvertinusi padaryto pažeidimo pavojingumą ir trukmę. Kadangi atsakovas nenustatė pareiškėjo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, nebuvo pagrindo tikslinti pareiškėjui skirtos baudos dydžio. Pažymėjo, kad bauda pareiškėjui buvo sumažinta tik dėl to, kad atsakovas negali skirti baudos didesnės nei 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Pareiškėjui realiai buvo apskaičiuotas daugiau kaip ( - ) Lt bazinis baudos dydis. Tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad bauda gali būti mažinama, baudos sumažinimas turi būti skaičiuojamas nuo realiai įmonei apskaičiuotos, o ne nuo skundžiamu nutarimu paskirtos baudos. Priešingu atveju, būtų nepaisoma suformuotos Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikos ir bauda nepasiektų atgrasomųjų tikslų bei nebūtų proporcinga pareiškėjo padaryto pažeidimo sunkumui (IX t., b. l. 153–155).
  6. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Eurocash1“ (toliau – ir Eurocash) atsiliepime į pareiškėjo skundą jį prašė atmesti kaip nepagrįstą, o Konkurencijos tarybos Nutarimą palikti galioti (VII t., b. l. 104–110).
  7. Atsiliepime nurodė, kad atsakovas, įvertinęs negalimumą bylą baigti įsipareigojimais, Nutarime pagrįstai konstatavo KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą. Be to, teisingai pabrėžė, kad jo atliekamo papildomo tyrimo objektu nebuvo ginčas dėl KĮ 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio sudėties, kadangi sudėtis patvirtinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, o UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų atitiktis KĮ reikalavimams ir pareiškėjo atsakomybės klausimai. Eurocash įsitikinimu, skunde pareiškėjas nepagrįstai ginčija faktines aplinkybes ir jų teisinį vertinimą, kurie jau buvo konstatuoti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje. UAB „Eurocash1“ nuomone, atsakovas Nutarime tinkamai įvertino, kad žala konkurencijai buvo esminė, reikšminga. Atsakovas paskyrė teisingą, teisėtą ir pažeidimo pavojingumui bei trukmei proporcingą baudą.
  8. Trečiasis suinteresuotas asmuo SEB bankas atsiliepime į skundą palaikė pareiškėjo poziciją ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Sutiko su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, kad Konkurencijos taryba apsiribojo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo išvadų perrašymu, neatlikdama jokio materialaus naujų aplinkybių tyrimo (VII t., b. l. 12–29).

6II.

7

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu (X t., b. l. 55–72) pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 „Dėl susitarimų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 daliai ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ ir perdavė Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai iš naujo atlikti papildomą tyrimą, konstatavęs, kad Konkurencijos taryba, netirdama ir nevertindama esminės žalos ekonominio aspekto, jį grįsdama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, netinkamai įvykdė minėtą nutartį.
  2. LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartimi pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus tenkino iš dalies – panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  3. LVAT nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tam, jog Konkurencijos taryba galėtų tinkamai įvertinti, ar yra Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygos patvirtinti UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus ir nutraukti tyrimą, buvo būtina pašalinti ne tik procedūrinį pažeidimą, bet, tinkamai vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, atlikti ir papildomą tyrimą dėl pareiškėjo veiksmais padarytos / nepadarytos esminės žalos įstatymų saugomiems interesams „ekonominiu aspektu“.
  4. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atliekant tyrimą dėl KĮ 5 straipsnio 1 dalyje bei SESV 101 straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų padarymo, tinkamas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto ir Tarybos reglamento Nr. 1/2003 9 straipsnio nuostatų taikymas nėra išimtinai sietinas su būtinybe nustatyti, kad draudžiamu susitarimu konkurencija atitinkamoje rinkoje buvo apribota, t. y. draudžiamo susitarimo pasekmes: tiek pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio, tiek pagal SESV 101 straipsnio 1 dalies nuostatas visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami.
  5. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, galėjo įvertinti, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą: nustatęs, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, įvertinti nutarimo skirti sankciją už padarytą pažeidimą teisėtumą ir pagrįstumą bei priimti vieną iš Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1–4 punktuose numatytų sprendimų; nustatęs, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.

8III.

9

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimu pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ skundą tenkino iš dalies – panaikino atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. Nr. 2S-9/2014 1 ir 2 punktus ir grąžino bylą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.
  2. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl skundžiamo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo, tikrino, ar šiuo konkrečiu atveju Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo esminės žalos buvimą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme, t. y. vertino, ar Konkurencijos taryba atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, priimdama skundžiamą Nutarimą.
  3. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vien vertikaliojo susitarimo buvimas savaime nereiškia, kad jis visada daro žalą ar esminę žalą pačiai konkurencijai. Taigi nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija laiko, kad Konkurencijos taryba kiekvienu konkrečiu atveju turi įrodyti, ar nagrinėjamoje byloje sudarytas vertikalusis susitarimas pagal savo pobūdį daro konkurencijai ne tik žalą, bet būtent esminę žalą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme.
  4. Teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog sudarytas konkurencijos teisę pažeidžiantis susitarimas. Tiek LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, tiek LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje yra nurodyta, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai konstatuotas tiek susitarimo buvimas, tiek jo poveikis konkurencijai. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjai nepagrindė galimų išimčių taikymo nagrinėjamu atveju. Šie išaiškinimai yra privalomi ir teisėjų kolegija jais vadovaujasi.
  5. Teismas pabrėžė ir tai, kad nagrinėjamoje byloje realus poveikis konkurencijai, t. y. kad Susitarimai su bankais ribojo konkurenciją, nebuvo nustatytas. Kartu vadovavosi ir LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, kad nagrinėjamu atveju pakanka nustatyti, kad Susitarimais su bankais konkurencija buvo ribojama potencialiai, nereikia konstatuoti, ar ji buvo/ nebuvo apribota. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžė ir tai, kad pati Konkurencijos taryba, vertindama, ar buvo padaryta esminė žala KĮ saugomiems interesams, privalo atsižvelgti į nustatytus faktus – nustatytas ne realus, o galimas poveikis (kitokia susitarimo, kuris yra KĮ pažeidimas, poveikio forma) konkurencijai.
  6. Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba, vertindama pažeidimo pobūdį, be teisinio pagrindo neatsižvelgė į šį nagrinėjamai bylai itin svarbų aspektą. Teisėjų kolegija laiko, kad vien tik pažeidimo pobūdis (susitarimas pagal poveikį, o ne pagal tikslą, susitarimo poveikis potencialus, o ne realus) neleidžia Susitarimų su bankais vertinti kaip darančių esminę žalą KĮ saugomiems interesams.
  7. Remdamasis į bylą pateiktomis konfidencialiomis sutartimis su bankais, teismas konstatavo, kad pažeidimo laikotarpis yra nuo 2008 m. iki 2011 m., nes šiuo laikotarpiu galiojo visi 3 Susitarimai su bankais. Taigi pažeidimo trukmė yra 2 metai 11 mėnesių – tai beveik per pusę trumpesnis laikas lyginant su tuo, kokį nustatė Konkurencijos taryba.
  8. Vertindamas pažeidimo mastą, teismas vadovavosi LVAT išaiškinimais, pateiktais 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, jog tai, kad pareiškėjo rinkos dalis 2007–2011 m. sudarė ne mažiau kaip 95 proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, o Susitarimų su bankais pagrindu trys didžiausi pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai per nagrinėjamą laikotarpį pirko ne mažiau kaip 85 proc. paslaugų, neleidžia poveikio konkurencijai vertinti kaip mažai tikėtino, bei LVAT pateiktu rinkų dalies vertinimu – „didelėje rinkos dalyje“. Teismas konstatavo, kad šiuo aspektu Konkurencijos taryba tinkamai įvardijo ir nustatė kriterijų ir jo turinį, spręsdama dėl (ne)galėjimo priimti įsipareigojimus. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžė, kad vien šis kriterijus savaime nereiškia ir yra nepakankamas, kad būtų galima konstatuoti ne tik žalą KĮ saugomiems interesams, bet ir esminę žalą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme.
  9. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatuotu galimu poveikiu konkurencijai pažymėjo, kad bankų klientų teisių pažeidimas taip pat yra potencialus, pati Konkurencijos taryba atlikusi tyrimą patvirtino, kad bankų klientų skundų nebuvo gauta (Nutarimo 128 punktas). Taigi teismas nepaneigė galimo poveikio bankų klientų teisėms, tačiau atsižvelgdamas į tai, kad nagrinėjamu atveju poveikis yra potencialus ir realiai nė vienas skundas negautas, laikė, kad Konkurencijos taryba neįrodė, kad pažeidimas daro ne tik žalą, bet esminę žalą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme.
  10. Teismas pažymėjo, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ne žalos konkurencijai faktą (potencialios ar realios), tačiau esminės žalos faktą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme, dėl ko negalima priimti įsipareigojimų KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme. Konkurencijos taryba nurodė aplinkybių, kurios galėtų rodyti esminės žalos KĮ saugomiems interesams faktą (pavyzdžiui, pažeidimo mastas, potenciali žala bankų klientams ir kt.), tačiau nemotyvuotai atmetė aplinkybes, kurios paneigia esminės žalos KĮ saugomiems interesams darymo faktą (pažeidimo pavojingumo laipsnis ir kt.), klaidingai nustatė kai kurių aplinkybių turinį (pavyzdžiui, pažeidimo trukmę). Konkurencijos taryba nurodė, kad visos aplinkybės patvirtina esminės žalos KĮ saugomiems interesams buvimą. Įvertinęs analizuotų aplinkybių visetą teismas laikėsi pozicijos, kad KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme esminę žalą rodančių aplinkybių nepakanka patvirtinti tai, kad buvo esminė žala KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme.
  11. Dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų teisės aktų teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 d. nutarimo Nr. 64, kuriuo patvirtintas Baudų dydžio nustatymo aprašas (toliau – ir Baudų dydžio nustatymo aprašas), 2.1 punktą, taikytinas 2012 m. priimtas Baudų dydžio nustatymo aprašas, nes pranešimas apie tyrimą pareiškėjui buvo įteiktas po 2012 m. Baudų dydžio nustatymo aprašo įsigaliojimo, todėl pareiškėjo argumentas dėl netinkamo teisės akto taikymo šiuo aspektu atmetamas.
  12. Teismas vertino, kad nagrinėjamoje Konkurencijos taryba netinkamai įvykdė savo pareigas. Teisėjų kolegija vadovavosi LVAT išaiškinimu, kad sprendžiant dėl KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo apskritai nėra būtina nustatyti pažeidimą ar poveikį konkurencijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-783-06). Tačiau pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje dėl jos procedūrinių ypatumų šie faktai (KĮ pažeidimas ir galimas poveikis konkurencijai) jau nustatyti. Nagrinėjamoje byloje ypatumas yra tas, kad dėl Konkurencijos tarybos klaidos – esminio procedūrinio pažeidimo, kaip konstatavo LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje – įsipareigojimų pateikimas ir jų vertinimas įvyko ne pradėjus pažeidimo tyrimą, o Konkurencijos tarybai jau nustačius ir teismui patvirtinus padarytą KĮ pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegija pabrėžė, kad, nepaisant nagrinėjamos bylos ypatumų, įsipareigojimų procedūros įgyvendinimas vis tiek turi būti atliekamas ne formaliai, o realiai, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos ypatumus, nepaneigiant įsipareigojimų instituto paskirties. Net ir nustačius galimą poveikį konkurencijai, Konkurencijos tarybai lieka pareiga elgtis taip, kad nebūtų paneigta įsipareigojimų instituto paskirtis. Nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo esminės žalos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme buvimą ir paneigė įsipareigojimų instituto paskirtį.
  13. Vadovaudamasis LVAT 2016 m. vasario 11 d. išaiškinimu, kad tik Konkurencijos taryba turi kompetenciją įvertinti, ar ūkio subjekto pateikti įsipareigojimai atitinka Konkurencijos įstatymo reikalavimus, t. y. teismas šio vertinimo atlikti savarankiškai negali iki Konkurencijos taryba neįgyvendino savo pareigų, vertindama ūkio subjekto pateiktus įsipareigojimus, teismas pareiškėjo skundą tenkino tik iš dalies, t. y. įpareigotojo Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.
  14. Pareiškėjo prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo teismas netenkino, pažymėjęs, kad, atsižvelgus į priimtą sprendimą panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą atsakovui papildomam tyrimui atlikti tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte, teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl Europos Sąjungos taikytinų teisės aktų nuostatų taikymo šioje nagrinėjamoje byloje. Nagrinėjamoje byloje ginčo dalykas yra tai, ar atsakovas tinkamai taikė KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą – tai nacionalinės teisės tinkamo taikymo klausimas.

10IV.

11

  1. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ pateikė apeliacinį skundą, prašydamas pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, panaikinant ir pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios sprendimo dalies visas konstatuotas aplinkybes ir motyvus dėl UAB „G4S Lietuva” padaryto KĮ 5 straipsnio 1 dalies, SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir nurodytas su pažeidimo konstatavimu susijusias aplinkybes.
  2. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo su klausimais:

121) Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad pažeidusia SESV 101 straipsnio 1 dalį gali būti laikoma tik viena iš dviejų susitarimo šalių?

132) Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kaip leidžianti konkurencijos priežiūrą vykdančiai institucijai, įrodinėjančiai susitarimų potencialų poveikį konkurencijai konkrečioje byloje, remtis nacionalinėje teisėje įtvirtintomis nuostatomis, kurių pagrindu formuojamas žemesnis įrodinėjimo (kontrafaktinės analizės) standartas negu tas, kuris numatytas SESV 101 straipsnio 1 dalyje įrodinėjant potencialų susitarimo (-ų) poveikį konkurencijai?

143) Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad susitarimų potencialiai ribojančių konkurenciją atveju kontrafaktinės analizės testas analizuojant potencialiai efektyvaus konkurento galimybes padidinti savo rinkos dalį, apima konkurencijos priežiūros institucijos pareigą ekonominių (ekonometrinių) duomenų ir metodų pagrindu įvertinti:

15a) Ar nesant susitarimų pirkti paslaugas iš vieno tiekėjo, potencialaus / efektyvaus konkurento teikiamų paslaugų kokybė ir teikiamų paslaugų mastas atitiktų atitinkamos rinkos paslaugos gavėjų poreikius ir tokiu būdu potencialus / efektyvus konkurentas galėtų užtikrinti paslaugos gavėjų reikalaujamos kokybės / apimties paslaugas tiriamoje atitinkamoje rinkoje?

16b) Ar rinkoje su itin aukštais įėjimo į rinką barjerais nesant susitarimų pirkti paslaugas iš vieno tiekėjo, potencialus / efektyvus konkurentas turi aiškiai apibrėžtus ir garantuotus veiklos finansavimo šaltinius, kurių pagrindu galėtų vykdyti plėtrą ir padidinti savo rinkos dalį atitinkamoje rinkoje bei teikti paslaugos gavėjų reikalaujamos kokybės / apimties paslaugas tiriamoje atitinkamoje rinkoje?

17c) Ar rinkoje su aukštais įėjimo barjerais, kurioje vertinamas įsipareigojimų pirkti iš vieno tiekėjo susitarimų potencialus poveikis konkurencijai, potencialus / efektyvus konkurentas turi pakankamą infrastruktūrą, klientų reikalaujamos praktinės patirties, kvalifikuotą personalą ir kitus intelektinius resursus, todėl nesant susitarimų galėtų teikti paslaugos gavėjų reikalaujamos kokybės / apimties paslaugas atitinkamoje rinkoje?

  1. Pareiškėjas nurodė, kad sutinka su Sprendimo rezoliucine dalimi ir teismo motyvais, kurių pagrindu atsakovo Nutarimas panaikintas ir atsakovas įpareigotas priimti apelianto įsipareigojimus, išskyrus dalį teismo motyvų ir išvadas, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartyse jau yra konstatuota, jog apeliantas sudarė konkurencijos teisę pažeidžiantį susitarimą (SESV 101 str. 1 d., KĮ 5 str.), todėl prašo juos panaikinti, nekeičiant sprendimo rezoliucinės dalies.
  2. Pažymėjo, kad teismo Sprendime padaryta teisės ir fakto klaida dėl neva jau galutinai įrodyto apelianto padaryto KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio pažeidimo neigiamai veikia apelianto teises ir teisėtus interesus, nes tiesiogiai užkerta apelianto teisę 3 metus dalyvauti viešuosiuose pirkimuose (Viešųjų pirkimų įstatymo 33 str. 2 d. 4 p.), be to, Sprendimui įsiteisėjus, motyvai turės res judicata galią ir galės būti panaudojami prieš apeliantą civiliniame procese bylose dėl nuostolių atlyginimo (ABTĮ 57 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 182 str. 2 p.).
  3. Pareiškėjas akcentavo, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikinta atsakovo išvada, kad apeliantas neva pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį. Konstatavimo apie jokį konkurencijos taisyklių pažeidimą nėra. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje įvertino atsakovo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą ir nustatė, kad nebuvo pakankamo pagrindo konstatuoti pažeidimo. Galimybės konstatuoti pažeidimą paminėjimas negali būti prilyginamas išvadai dėl pažeidimo realaus konstatavimo. Nesant jokių naujai nustatytų faktų, skundžiamu sprendimu negalėjo būti padarytos priešingos išvados. Tiesioginiai LVAT motyvai aiškiai patvirtina, kad jokių galutinių išvadų dėl pažeidimo buvimo nebuvo padaryta. Tiek atsakovo 2012 m. Nutarimo išvadas dėl padaryto pažeidimo, tiek paskirtą baudą LVAT panaikino ir įpareigojo atsakovą įvertinti galimybes bylą užbaigti priimant apelianto įsipareigojimus (KĮ 28 str. 3 d. 2 p., t. y. nekonstatuojant SESV 101 str. 1 d. ir KĮ 5 str. 1 d. pažeidimo).
  4. Įtarimas padarius pažeidimą nėra prilyginamas galutinei išvadai dėl pažeidimo padarymo. Įsipareigojimų vertinimo kontekste LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas ir vertinamas remiantis ES konkurencijos taisyklėmis. Pagal ES konkurencijos taisykles, visų pirma Reglamentą Nr. 1/2003, priimant ūkio subjekto įsipareigojimus tyrimas dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo yra užbaigiamas nekonstatavus konkurencijos teisės pažeidimo. Reglamente Nr. 1/2003 esančias taisykles aiškinanti ir taikanti Europos Komisija oficialiame memorandume dėl tyrimo baigimo įsipareigojimais yra aiškiai nurodžiusi, kad priimant sprendimą dėl įsipareigojimų tvirtinimo, joks konkurencijos taisyklių pažeidimas nėra konstatuojamas. ES teisės aktai (2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo – toliau ir Tarybos reglamentas Nr. 1/2003) ir Europos Komisijos praktika aiškiai patvirtina, kad priimant ir svarstant ūkio subjektų įsipareigojimus pažeidimas nėra konstatuojamas.
  5. Sprendimo motyvas, kad apeliantas neva pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį, prieštarautų įsipareigojimų instituto tikslams, kurie reiškia, kad įsipareigojimus siūlančios įmonės sąmoningai sutinka su tuo, kad jų nuolaidos gali būti didesnės nei tai, ką atlikusi visapusišką tyrimą konkurencijos priežiūrą vykdanti institucija galėtų joms nustatyti pažeidimo byloje. Pagal KĮ įsipareigojimai priimami nekonstatuojant pažeidimo, o tik „įtariant pažeidimą“.
  6. Atsakovas tiek veiksmais nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir viešais pareiškimais pripažino, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nebuvo konstatuotas pareiškėjo pažeidimas. Teigiant, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje (ir 2016 m. vasario 11 d. nutartyje) jau yra konstatuotas pažeidimas, visiškai iškreipiamas šio sprendimo turinys ir prasmė, o KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas po tokio pirmosios instancijos Sprendimo tampa tik deklaratyvia norma.
  7. Konkurencijos teisė įsipareigojimų priėmimo institutą aiškiai atskiria nuo prisipažinimo padarius pažeidimą instituto (Reglamento Nr. 1/2003 7 str. 1 d. ir 9 str.; Konkurencijos įstatymo 30 str. ir 28 str. 3 d. 2 p.).
  8. LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje expressis verbis nurodė, kad netyrė ar apeliantas pažeidė SESV straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį. Be to, šioje nutartyje teismo išdėstyta argumentacija dėl galimybės bylą užbaigti įsipareigojimais dar kartą patvirtina, kad pažeidimas iki šiol nėra konstatuotas.
  9. Pareiškėjo nuomone, nepagrįstai atsisakyta tenkinti prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Pažymi, kad jeigu LVAT sutiktų su skundžiamame sprendime nurodytais motyvais, kad apeliantas yra pažeidęs SESV 101 straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį, būtų sukurta beprecedentė šių straipsnių taikymo situacija, kai pažeidėju pagal šį straipsnį būtų laikoma tik viena iš dviejų susitarimo šalių, kas prieštarauja minėtų straipsnių tikslams ir esmei. Atsakymo į tokią situaciją nepateikia nei pirminė, nei antrinė ES teisė, nei ESTT savo jurisprudencijoje. Todėl pagrindo taikyti acte clair arba bei acte eclaire doktrinas nėra. Tai, kad SESV 101 straipsnio 1 dalis yra tiesiogiai taikoma šioje byloje yra patvirtinta dar LVAT nutartimi 2014 m. balandžio 8 d. (ginčo tarp šalių šiuo klausimu apskritai nėra). Šio straipsnio aiškinimas priklauso išimtinei ESTT kompetencijai (SESV 19, 267 str.), todėl atmetant pareiškėjo apeliacinį skundą, byloje būtų būtinas prejudicinio sprendimo priėmimas (SESV 267 str. 1 d. 2 p., 2 d., ABTĮ 4 str. 3 d.).
  10. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad priimto sprendimo pobūdis (byla grąžintina atsakovui įpareigojant pastarąjį priimti apelianto įsipareigojimus) suponuoja faktą, kad ES teisės taikymo klausimas byloje nebuvo aktualus. Apeliantas sutinka, kad, įvertinus Sprendimo pobūdį, ES teisės taikymo klausimas byloje nebūtų buvęs aktualus, jeigu teismas Sprendime nebūtų konstatavęs pažeidimo. Tokiu būdu buvo tiesiogiai pripažintas ir šio straipsnio ir ES teisės taikymas, o tuo pačiu ir SESV 101 straipsnio 1 dalies aiškinimas itin specifinei situacijai, nagrinėjamai byloje.
  11. Pareiškėjas pažymėjo, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalis taikomi tik dvišaliams veiksmams, tačiau dvišalių veiksmų, pažeidžiančių šiuos straipsnius byloje nėra nustatyta. Vienašaliai veiksmai konkurencijos teisėje baudžiami SESV 102 straipsnio ir KĮ 7 straipsnio pagrindu (dėl šio straipsnio pažeidimo tyrimą atsakovas nutraukė), todėl nagrinėjamos bylos atveju teismo išvada laikyti apeliantą pažeidėju draudžiamo susitarimo byloje (prieš tai dar įpareigojus priimti jo įsipareigojimus KĮ 28 str. 3 d. 2 p. pagrindu ir užbaigti bylą nekonstatuojant pažeidimo) esmingai iškreipia SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo praktiką ir tikslus.
  12. Be to, pareiškėjo vertinimu, KĮ 5 straipsnio 1 dalies turinys prieštarauja SESV 101 straipsnio 1 daliai, nes pažeidžiant ES Reglamento 1/2003 3 straipsnio 2 dalį bei Preambulės 8 punktą nacionalinė teisės norma nustato griežtesnį reguliavimą ir ženkliai palengvina Konkurencijos tarybos įrodinėjimo pareigą, lyginant su SESV 101 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įrodinėjimo pareiga. Papildomai ESTT galėtų atsakyti į SESV 101 straipsnio 1 dalies bylose taikytino kontrafaktinės analizės testo turinio elementus, kurie turi esminės reikšmės šiai bylai. Apelianto pateikiamų argumentų visuma patvirtina, kad atsakovas minėtą kontrafaktinės analizės testą taikė nesivadovaudamas ESTT praktikoje suformuotais šio testo taikymo principais (ekonominiu objektyvumu ir pagrįstumu). Todėl, atsižvelgiant į tai, kad ESTT iki šiol detaliai neanalizavo kontrafaktinės analizės turinio, o šio testo taikymo turinio gairių ES teisė nepateikia, būtinas kreipimasis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį (preliminarų) sprendimą byloje.
  13. Atsakovas Konkurencijos taryba pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „G4S Lietuva“ skundą ir palikti Nutarimą nepakeistą.
  14. Konkurencijos tarybos nuomone, teismas pateikė nepagrįstą ir netinkamą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimą ir, vadovaudamasis šiuo išaiškinimu, netinkamai įvertino tyrimo metu nustatytas ir patvirtintas aplinkybes, o dalies aplinkybių visai nevertino. Dėl to teismas priėmė nepagrįstą, Konkurencijos įstatymo tikslams bei tyrimo nutraukimo su įsipareigojimais instituto paskirčiai prieštaraujantį Sprendimą.
  15. Nors tai, jog susitarimas nebuvo kvalifikuotas kaip konkurenciją ribojantis pagal faktinį poveikį ar pagal savo tikslą, gali būti vertinama sprendžiant apie pažeidimo pobūdį, tai nėra išimtinės ir svarbiausios aplinkybės parodančios pažeidimo pavojingumą ir, atitinkamai, žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Minėtos aplinkybės neleidžia tinkamai įvertinti konkretaus pažeidimo pavojingumo ir žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Turi būti vertinamas konkrečių veiksmų pobūdis ir su jais susijusios faktinės aplinkybės, šio vertinimo teismas Sprendime neatliko, todėl nepagrįstai UAB „G4S Lietuva“ susitarimų su bankais pobūdį vertino kaip negalintį daryti esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Konkurencijos įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos taip, kad, tuo atveju kai pateikiami įsipareigojimai, turi būti vertinamas realus konkurencijos ribojimas, ir jo nenustačius negalima skirti sankcijos už nustatytą pažeidimą.
  16. Atsakovas pažymėjo, kad pažeidimo pavojingumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau toks vertinimas negali būti paremtas vien pažeidimo rūšies pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas nustatymu ir neatsižvelgus į konkrečias, būtent su nagrinėjamu pažeidimu susijusias faktines aplinkybes. Baudų dydžio nustatymo apraše (10 p.) nurodytos aplinkybės sprendžiant apie pažeidimo pavojingumą bylose, kuriose susitarimai pagal potencialų poveikį riboja konkurenciją LVAT praktikoje vertinamos kaip reikšmingos (pvz. LVAT 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1245/2012).
  17. Nors Sprendime nurodyta, kad vadovaujamasi LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties išvadomis apie nagrinėtų vertikaliųjų išimtinio tiekimo susitarimų pobūdį, pagal kurį pakankamai ilgam laikui buvo uždarytos ypač didelės tiriamų rinkų dalys bei, kad sudarius šiuos susitarimus paklausa ir pasiūla buvo įšaldyta, tačiau ir šios aplinkybės nepagrįstai pripažintos nereikšmingomis tuo pagrindu, jog pats pažeidimas kvalifikuotas kaip susitarimas, galintis riboti konkurenciją, o ne ribojantis konkurenciją. Nagrinėjamu draudžiamu susitarimu buvo pastebimai ribojamos galimybės kitiems ūkio subjektams konkuruoti (patekti į rinką ar plėstis joje) dėl paslaugų teikimo, dėl ko konkurencija galėjo būti reikšmingai apribota. Konkurencijos tarybos nuomone, šiuo atveju buvo pagrindas konstatuoti esminę žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams.
  18. Atsakovo nuomone, įvertinus teismo atliktą ydingą Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos esminės žalos įstatymo saugomiems interesams aiškinimą ir nustatytų faktinių aplinkybių taikymą, negalima sutikti, jog nagrinėtų UAB „G4S Lietuva“ susitarimų su bankais pobūdis neleidžia jų vertinti kaip darančių esminę žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Tai, kad pažeidimas kvalifikuotas kaip vertikalūs susitarimai, kurie galėjo riboti konkurenciją, savaime nerodo šių veiksmų mažesnio pavojingumo Konkurencijos įstatymo saugomai sąžiningos konkurencijos laisvei. Teismas Sprendime iš esmės nevertino konkrečių ir būtinų vertinti su pažeidimu susijusių aplinkybių, atskleidžiančių šio pažeidimo turinį ir pobūdį, dėl ko padarė neteisingas išvadas dėl esminės žalos kriterijaus egzistavimo.
  19. Atsakovas pažymėjo, kad LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje patvirtino, kad siekiant netaikyti Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyto tyrimo nutraukimo pagrindo ir taikyti atsakomybę, nėra reikalinga nustatyti, jog susitarimu konkurencija rinkoje buvo apribota.
  20. Konkurencijos taryba nesutiko su teismo išvada, kad pažeidimo trukmė sietina tik su laikotarpiu, kuriuo kartu galiojo visi trys UAB „G4S Lietuva“ ir bankų susitarimai. Nors teismas pripažino ir patvirtino, jog nagrinėti susitarimai galėjo turėti kumuliatyvų poveikį konkurencijai, vis dėlto, vertindamas būtent tokio pažeidimo trukmę, vadovavosi nepagrįstai susiaurindamas visuotinai pripažįstamą vadinamoje Delimitis byloje ESTT suformuluotą vertikalių susitarimų kumuliatyvaus poveikio konkurencijai sampratą (ESTT 1991 m. vasario 28 d. sprendimas byloje dėl preliminaraus nutarimo Nr. C-234/89, Stergios Delimitis prieš Henninger Brau AG). Vadovaujantis ESTT suformuluotomis kumuliatyvaus poveikio vertinimo sąlygomis, pažeidimo trukmė negali būti siejama vien tik su UAB „G4S Lietuva“ susitarimų su bankais bendru galiojimu, bet turi apimti ir atitinkamos padėties rinkoje vertinimą – teisinį ir ekonominį kontekstą, šalių padėtį rinkoje. Todėl UAB „G4S Lietuva“ susitarimų poveikį konkurencijai ir pažeidimo pradžią bei pabaigą Konkurencijos taryba, vadovaudamasi minėtu ESTT išaiškinimu, vertino UAB „G4S Lietuva“ sudarytų įsipareigojimo pirkti iš vieno tiekėjo susitarimų sudarymo ir galiojimo teisiniame ir ekonominiame kontekste, t. y. buvo atsižvelgta į rinkos sąlygas (galimybes UAB „G4S Lietuva“ konkurentams patekti į rinką ar padidinti rinkos dalį) dėl kitų tuo metu rinkoje buvusių sutarčių. Atsižvelgus į tai, kad 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ ir AB SEB banko sutartis reikšmingai prisidėjo prie konkurencijos ribojimo pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, UAB „G4S Lietuva“ pažeidimo pradžia laikytina 2007 m. – sutarties sudarymo diena. Būtent tokia išvada darytina vadovaujantis ESTT Delimitis byloje pateikta vertikaliųjų susitarimų analizės samprata, nes ši sutartis tenkino abu Delimitis byloje nurodytus kriterijus – akivaizdu, kad po 2007 m. sutarties AB SEB banku UAB „G4S Lietuva“ konkurentams buvo sunku padidinti rinkos dalį ar patekti į rinką, o pati sutartis reikšmingai prisidėjo prie rinkos uždarymo. Minėtas konkurencijos ribojimas išliko ir sudarius 2008 m. UAB „G4S Lietuva“ ir „Swedbank“, AB bei 2008 m. UAB „G4S Lietuva“ ir AB DNB banko sutartis, dėl ko kitiems teikėjams toliau buvo ribojama galimybė konkuruoti dėl daugiau kaip 90 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo atitinkamoje rinkoje.
  21. Pažeidimo pabaiga teismas laikė 2008 m. sudarytos UAB „G4S Lietuva“ ir „Swedbank“, AB sutarties pabaigą 2011 m. ( - ), nors tuo metu dar galiojo UAB „G4S Lietuva“ 2008 m. susitarimas su AB DNB banku bei 2007 m. susitarimas su AB SEB banku. Teismas nepagrįstai laikotarpio, kuriuo pastebima rinkos dalis vis dar buvo apribota, neįtraukė į pažeidimo trukmę, nors nevertino ir nepateikė argumentų, kodėl sutartys, kuriomis UAB „G4S Lietuva“ konkurentams buvo ribojama galimybė konkuruoti dėl apie 60 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo rinkos, nelaikytinos reikšmingai ribojančiomis šių subjektų galimybes plėstis rinkoje ar į ją patekti. Kaip nustatė Konkurencijos taryba, tik 2012 m., panaikinus 2008 m. UAB „G4S Lietuva“ ir AB DNB banko susitarimų nuostatas, numačiusias ( - ), kitiems teikėjams vis dar buvo ribojamos galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo tik AB SEB bankui. Atsižvelgiant į tai, UAB „G4S Lietuva“ pažeidimo pabaiga laikytina diena, kai buvo panaikintos 2008 m. UAB „G4S Lietuva“ ir AB DNB banko susitarimo nuostatos.
  22. Atsakovas pažymėjo, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartyse LVAT pažeidimo trukmės klausimo nenagrinėjo ir dėl to konkrečių ir privalomų išvadų nepateikė. Taip pat atkreipia dėmesį, jog LVAT minėtose nutartyse vertindamas byloje nagrinėjamų susitarimų poveikį konkurencijai rėmėsi ESTT Delimitis byloje pateikta vertikalių susitarimų vertinimo samprata, todėl akivaizdu, kad ir pirmosios instancijos teismo daromos išvados dėl pažeidimo, įskaitant jo trukmę, vertinimo negali prieštarauti šiai ESTT praktikai. Taigi teismas nepagrįstai sutrumpino Konkurencijos tarybos nustatytą pažeidimo trukmę nuo 5,5 metų iki 2 metų ir 11 mėnesių. Bet kuriuo atveju, net sutikus su teismo vertinimu, kad pažeidimas truko 2 metus ir 11 mėnesių, nesutiktina, jog tokio pažeidimo žala Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams nevertintina kaip esminė.
  23. Dėl kitų reikšmingų aplinkybių vertinimo, atsakovas pažymėjo, kad UAB „G4S Lietuva“ susitarimų su bankais kvalifikavimas, kaip draudžiamų susitarimų, kurie galėjo riboti konkurenciją, nereiškia, jog dėl jų sudaryta situacija, kai inkasavimo paslaugų teikėjo negalėjo pasirinkti bankų klientai irgi buvo potenciali. Tai, kad bankų klientai negalėjo pasirinkti paslaugų teikėjo, yra nustatyta remiantis objektyviomis aplinkybėmis. Šio fakto negali paneigti teisinis pažeidimo kvalifikavimas, t. y. tai, kad šiuo atveju nustatytas konkurenciją galintis riboti susitarimas, kaip tai suprantama Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio prasme. Šis nagrinėjamo pažeidimo aspektas rodo, kad bankų klientai patyrė žalą, nes negalėjo pasinaudoti konkurencijos teikiama nauda, gauti geriausios kokybės paslaugas mažiausia kaina rinkdamiesi tiesioginio inkasavimo paslaugų teikėją, todėl nėra jokio pagrindo tai įvertinti tik kaip potencialų bankų klientų interesų pažeidimą. Skundų nebuvimo faktas nelaikytinas aplinkybe, rodančia nagrinėjamų veiksmų esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams nebuvimą. Esminė žala negali būti suprantama kaip suponuojanti pareigą Konkurencijos tarybai nustatyti konkrečius ūkio subjektus ar vartotojus, kurių interesai buvo pažeisti nagrinėjamais veiksmais. Pažymėtina, kad teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino Eurocash1, UAB skundo pateikimo Konkurencijos tarybai. Be to, net ir nenustačius konkrečių konkurentų ar konkrečių vartotojų, kuriems buvo padaryta žala, Konkurencijos tarybos nustatytos aplinkybės patvirtina, kad buvo padaryta esminė žala konkurencingai rinkos struktūrai.
  24. Konkurencijos tarybos vertinimu, teismas nepagrįstai griežtai vertino esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams kriterijų. Mano, kad negalima sutikti, jog nagrinėjamu atveju nustatytų aplinkybių visumos nepakanka patvirtinti, kad buvo padaryta esminė žala. Juo labiau, kai kiekvienas kriterijus, kurį vertino teismas, nėra nereikšmingas ar nežymus, tačiau rodo priešingą UAB „G4S Lietuva“ veiksmų įtakos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams mastą. Negalima sutikti ir su išvada, jog tokie veiksmai, kuriais buvo uždarytos net dvi rinkos – pinigų tvarkymo ir tiesioginio inkasavimo, užimtų rinkų dalys labai didelės, neigiamai veikiama subjektų veikla – UAB „G4S Lietuva“ konkurentų ir bankų klientų, padaryta žala konkurencingai rinkos struktūrai pakankamai ilgam laikotarpiui, laikytini nepadarę esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomam interesui – sąžiningos konkurencijos laisvei.
  25. Taip pat atsakovas pažymėjo, kad tyrimo nutraukimo patvirtinant įsipareigojimus institutą teismas aiškino izoliuotai ir neatsižvelgdamas tiek į Konkurencijos įstatymo, tiek ir SESV reikalavimus. Tyrimo nutraukimas ir įsipareigojimų priėmimas nėra vienintelė ar prioritetinė priemonė spręsti konkurencijos problemas – Konkurencijos įstatymas numato įvairių įpareigojimų, įskaitant ir nutraukti neteisėtą veiklą, ir baudų ūkio subjektams skyrimą. Sprendimu sudaryta situacija, kuomet ūkio subjektas išvengia atsakomybės už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą, t. y. už nustatytą konkurencijos problemą, ir apribotos galimybes Konkurencijos tarybai užtikrinti viešąjį interesą konkurencijos apsaugos srityje, t. y. nubausti ir atgrasyti tiek patį pažeidėją UAB „G4S Lietuva“, tiek kitus ūkio subjektus nuo Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimo. Įsipareigojimų priėmimo institutas jau yra išimtis iš atsakomybės taikymo už Konkurencijos įstatymo pažeidimus, o atsakomybės netaikymas turėtų būti galimas tik labai griežtai nustatytais konkrečiais atvejais. Taigi, priešingai nei nurodo teismas, išimtinis atvejis turi būti ne įsipareigojimų netaikymas, o atsakomybės netaikymas už konkurencijos teisės pažeidimus. Teismas sukūrė nepagrįstą situaciją, kad tuo atveju, jeigu yra pateikiami pažeidimą padariusio ūkio subjekto įsipareigojimai, pažeidimui konstatuoti ir atsakomybei taikyti reikia įrodyti daugiau aplinkybių, nei tuo atveju, jeigu įsipareigojimai nėra pateikiami. Tokios situacijos neteisingumą pripažino ir LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje.
  26. Be to, atsakovas nurodė, kad įsipareigojimų instituto aiškinimas ir taikymas turi užtikrinti efektyvų SESV 101 ir 102 straipsnių taikymą Lietuvoje, nepadaryti jų taikymo itin sudėtingo ar praktiškai neįmanomo. Teismas tyrimo nutraukimo patvirtinant įsipareigojimus pagrindą iš esmės aiškina taip, kad Konkurencijos taryba, esant įmonių pateiktiems įsipareigojimams, negalėtų taikyti atsakomybės už SESV nuostatų pažeidimą, jeigu tas pažeidimas nėra susitarimas pagal savo tikslą ribojantis konkurenciją arba faktiškai ribojęs konkurenciją. Nustačiusi, jog susitarimai savo pasekmėmis galėjo riboti konkurenciją ir pažeidė SESV 101 straipsnio reikalavimus (kaip ir nagrinėjamu UAB „G4S Lietuva“ atveju), Konkurencijos taryba už tokį pažeidimą negalėtų taikyti sankcijų ir turėtų tyrimą nutraukti patvirtindama įsipareigojimus, nors Europos Komisija analogišku atveju, nustačiusi, jog susitarimai galėjo riboti konkurenciją, pripažintų SESV 101 straipsnio pažeidimą ir atsakomybę. Toks įsipareigojimų vertinimo aiškinimas ne tik apsunkintų atsakomybės už Konkurencijos įstatymo pažeidimą taikymą, tačiau užkirstų kelią ir efektyviam SESV nuostatų taikymui.
  27. Taip pat, atsakovo nuomone, nėra pagrindo sutikti, jog šiuo atveju kita teismo nurodyta įsipareigojimų taikymo paskirtis – „spręsti iškilusią konkurencijos problemą“ – buvo įgyvendinta. Konkurencijos tarybos nuomone, vertinimo, ar įsipareigojimai sprendžia konkurencijos problemą, teismas visiškai neatliko. Be to, UAB „G4S Lietuva” susitarimai su bankais, kuriuose būtų išimtinio pirkimo nuostatų jau nebegalioja, Konkurencijos taryba pripažino ir teismai patvirtino juos pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo reikalavimus. Todėl konkurencijos problema jau išaiškinta ir išspręsta, ne dėl UAB „G4S Lietuva” veiksmų, todėl ši aplinkybė neturėtų palengvinti konkurencijos teisės reikalavimus pažeidusio ūkio subjekto veiksmų vertinimo ir apsunkinti Konkurencijos tarybos pareigos nustatyti konkurencijos teisės pažeidimus ir taikyti atsakomybę už juos.
  28. Atsakovas pažymėjo, kad pagrindinis Konkurencijos tarybos kaip konkurencijos priežiūrą atliekančios institucijos tikslas yra veiksminga sąžiningos konkurencijos laisvės apsauga ir konkurencijos problemų šalinimas, o ne konkurencijos pažeidimą padariusių ūkio subjektų iniciatyvos skatinimas ar jų interesų apsauga. Tai, kad konkurencijos problemos tam tikrais atvejais gali būti sprendžiamos priimant ūkio subjektų įsipareigojimus, nereiškia, kad Konkurencijos taryba visais atvejais privalo siekti, kad būtų pateikti ar sutikti su pasiūlytais įsipareigojimais, nors jais neužtikrinamas tinkamas ir veiksmingas konkurencijos taisyklių taikymas ar konkurencijos problemos sprendimas. Konkurencijos taryba turi įvertinti, ar įsipareigojimų patvirtinimas ir jų pagrindu tyrimo nutraukimas yra proporcinga priemonė viešojo Konkurencijos įstatymo saugomo intereso prasme.
  29. Atsakovas akcentavo, kad šioje byloje buvo nustatyti visi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo ir SESV 101 straipsnio pažeidimo sudėties elementai, įvertintas konkretus UAB „G4S Lietuva“ veiksmų neigiamas poveikis konkurencijai konkrečiose rinkose. Sprendimas, kuriuo teigiama, kad nustatytų aplinkybių nepakanka konstatuoti, jog buvo padaryta esminė žala Konkurencijos įstatymo saugomai sąžiningos konkurencijos laisvei, rodo, jog įsipareigojimo institutas išaiškintas ir pritaikytas kaip atleidimo nuo atsakomybės už nustatytą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą instrumentas, nors to nenumato jokie teisės aktai ar teismų praktika.
  30. Pažymėjo, kad teismo argumentai, susiję su kitomis Konkurencijos tarybos nagrinėtomis bylomis, kuriose atsakovas nutraukė tyrimą patvirtindamas ūkio subjektų įsipareigojimus, nepatvirtina, kad nagrinėjamoje byloje Konkurencijos taryba netinkamai taikė Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir (ar) nepagrįstai pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“ veiksmai padarė esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams.
  31. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad įsipareigojimai turėtų būti teikiami, svarstomi ir priimami, pirmiausia ne dėl to, kad palengvintų konkurencijos priežiūros institucijų ar teismų funkcijų vykdymą, ūkio subjektų atsakomybę, tačiau tam, kad būtų veiksmingai ir efektyviai, o svarbiausia operatyviai sprendžiamos konkurencijos problemos ir nepadaroma žala kitiems Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje teismo pateikiamas įsipareigojimų instituto aiškinimas, suteikiantis pirmenybę ūkio subjektų interesams, sudaro prielaidas piktnaudžiauti įsipareigojimų institutu, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Todėl toks įsipareigojimų instituto aiškinimas negali būti laikomas suderinamu su Konkurencijos įstatymo tikslu – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.
  32. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjas taip pat prašė tenkinti jo prašymą kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo.
  33. Be to, pareiškėjas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar KĮ 5 straipsnio 1 dalyje egzistuojanti teisinė spraga (legislatyvinė omisija), kurios pagrindu nėra nustatyta, kad pažeidėju pripažįstama ir baudžiama gali būti tik viena susitarimo šalis, nepažeidžia konstitucinių bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principų ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies. Atsikirsdamas į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, pareiškėjas teigė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas neįrodė esminės žalos (KĮ 28 str. 3 d. 2 p.). LVAT praktikoje susitarimų pobūdžio vertinimas yra pagrįstas ir teisėtas įrodymų vertinimo testas, todėl „esminės žalos“ kriterijų (KĮ 28 str. 3 d. 2 p.) VAAT pagrįstai vertino atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, inter alia į Susitarimų pobūdį.
  34. Šioje byloje atsakovas pats pripažino, kad „esminės žalos“ įrodymas nėra įmanomas be kontrafaktinės poveikio analizės, kuri taikytina inkriminuojant KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimus. Todėl poveikį konkurencijai ir „esminę žalą“ atsakovas galėjo (ir privalėjo) įrodinėti vieninteliu būdu – kontrafakcine analize. Tačiau atsakovas kontrafaktinės analizės neatliko. Teismas pagrįstai neleido atsakovui pasilengvinti jam priskirtos įrodinėjimo pareigos, „pasikliaunant“ išimtinai tik KĮ 3 straipsnio 5 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalies gramatiniu formuluočių skirtumu nuo SESV 101 straipsnio 1 dalies Atsakovo siekiamas ex nihilo įrodinėjimo pareigos siaurinimas (i) iškreipia byloje tiesiogiai taikomos SESV 101 straipsnio 1 dalies turinį, (ii) pažeidžia Reglamente Nr. 1/2003 eksplicitiškai įtvirtintą draudimą atsakovui taikyti griežtesnius nacionalinių konkurencijos įstatymų standartus ir (iii) pagrįstai teismo nebuvo laikomas tinkamu „esminės žalos“ įrodymo standartu.
  35. Byloje nustatyta, kad Susitarimai konkurenciją galėjo riboti tik potencialiai ir faktinio poveikio nedarė. „Poveikio“ susitarimai nėra priskiriami prie grubiausių konkurencijos teisės pažeidimų, o jų neigiamas poveikis nėra preziumuojamas. Vertikalūs susitarimai apskritai leidžiami. Todėl vien tik atsakovo manymas, kad yra pagrindas taikyti KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį, šioje byloje nėra (ir negali būti) pagrindu preziumuoti „esminę žalą“ pagal KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą.
  36. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas suklydo nustatydamas Susitarimų trukmę. Apeliaciniame skunde atsakovo minimas „ekonominis ir teisinis kontekstas“ LVAT jau yra įvertintas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi. LVAT nustatė, kad šiame kontekste poveikį konkurencijai galimai galėjo turėti tik visi trys Susitarimai kumuliatyviai, o ankstesnieji 2001–2006 m. susitarimai neturėjo rinkos uždarymo poveikio. Sprendimu ir taip nustatytas ilgesnis nei objektyviai galėjęs trukti pažeidimo laikotarpis. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iki pat 2011 m. ( - ) „Swedbank“ objektyviai negalėjo pirkti paslaugų iš Eurocash dėl internetinės bankinės sistemos darbų. Lygiai taip pat, iki pat 2012 m. ( - ) SEB negalėjo pirkti paslaugų iš Eurocash dėl užsitęsusių informacinės platformos darbų. Kadangi pareiškėjo sutartis su „Swedbank“ pasibaigė prieš pasibaigiant SEB informacinės platformos darbams, vadovaujantis LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, Susitarimai apskritai nė vienos dienos konkurencijos riboti net negalėjo. Atsakovas nesurinko jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog Eurocash buvo pajėgus teikti paslaugas bankams dar 2007 m. (dėl ko galėjo būti apribotos galimybės konkuruoti rinkoje). Be to, byloje liko nepaneigta, kad patys Susitarimai iš esmės buvo skirtingi tiek savo forma, tiek turiniu. Susitarimas su SEB apskritai nebuvo taikomas SEB klientų perkamoms inkasavimo paslaugoms ir negalėjo paveikti SEB galimybės leisti Eurocash inkasuoti SEB klientų pinigus. Todėl trys skirtingi susitarimai negali būti vertinami kaip „vienas, visaapimantis susitarimas“ ir dėl to negalėjo sukelti kumuliatyvaus poveikio atitinkamoje rinkoje.
  37. Teismas pagrįstai įvertino reikšmingų aplinkybių visetą ir konstatavo esminės žalos nebuvimą. Byloje esantys įrodymai ir patys bankai vienareikšmiškai patvirtino – realus Susitarimų veikimas neturėjo jokios neigiamos įtakos bankų galimybėms sudaryti sutartis su Eurocash. Tačiau pats Eurocash ilgą laiką buvo nepajėgus teikti bankams pinigų tvarkymo paslaugas.
  38. Be to, įrodymai patvirtina, kad Bankų klientai ne tik kad galėjo, bet ir faktiškai pirko inkasavimo paslaugas iš kitų tiekėjų. Bankų klientai (i) galėjo tiesiog atsidaryti sąskaitą (ir tą faktiškai darydavo) kitame banke, kuriame paslaugas teikė norimas paslaugų tiekėjas ir (ii) turėjo realią galimybę inkasuoti pinigus per tarpines sąskaitas. Tokiu būdu žalos ir jos esmingumo aspektu pagrįstai įvertinta aplinkybė, kad viso Susitarimų galiojimo laikotarpiu bankai nėra gavę nė vieno nepatenkinto kliento skundo. Maža to, įrodyta, kad pareiškėjo ir SEB susitarimas apskritai nebuvo taikomas inkasavimo paslaugoms, todėl niekaip negalėjo paveikti SEB klientų galimybės pasirinkti inkasavimo paslaugų tiekėją.
  39. Byloje esančių įrodymų analizė rodo, kad Bankai turėjo įstatyminę teisę bet kada nutraukti Susitarimus. Tuo tarpu pareiškėjas niekad nebūtų rizikavęs Susitarimais su bankais. Susitarimai yra paslaugų sutartys, todėl bankų pareiga kompensuoti pareiškėjo nuostolius yra į Susitarimus perrašyta įstatymu garantuota teisė į tiesioginių nuostolių atlyginimą. Susitarimuose įtvirtintas kompensacinis mechanizmas turėjo netgi skatinamąjį poveikį konkurencijai.
  40. Ekonominė Susitarimų analizė atskleidžia, jog Susitarimai negali būti laikomi išimtinio pirkimo susitarimais. Konstatuodamas esminę žalą, atsakovas išsamiai nevertino Susitarimų nuostatų, neįtvirtinančių nei de jure, nei de facto išimtinio pirkimo susitarimų. Be to, atsakovo teiginiai apie SEB „skatinimą“ pirkti tik iš pareiškėjo (nes pradėjus pirkti paslaugas iš Eurocash, pareiškėjas neva galėtų nutraukti sutartį), prasilenkia su komercine realybe. Pareiškėjas niekada nebūtų vienašališkai nutraukęs sutarties su vienu didžiausių savo klientų.
  41. Galiausiai pažymėta, kad nors Susitarimai nebegalioja jau ketverius metus, padėtis rinkoje nepasikeitė.
  42. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įsipareigojimų instituto paskirtį. KĮ 28 straipsnis aiškiai numato imperatyvias sąlygas, kurioms esant, atsakovas turi pareigą nutraukti tyrimą. LVAT 2014 m. balandžio 8 d., 2016 m. vasario 11 d. nutartimis patvirtino, kad atsakovas neturi neribotos diskrecijos sprendžiant, ar nutraukti tyrimą konkrečiu atveju ūkio subjektui pateikus formalius reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus. Teisminiame procese atsakovo pareiga įrodyti „esminę žalą“ yra atskiras vertinimo objektas, o atsakovui neįrodžius „esminės žalos“ jis gali būti įpareigotas nutraukti tyrimą ir patvirtinti įsipareigojimus.
  43. Atsakovo teiginiai dėl neva naujos teisės aiškinimo taisyklės „poveikio“ bylose yra nepagrįsti. Teismas laikėsi LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje suformuoto bylos sprendimo modelio ir įrodymų visumos pagrindu konstatavo, kad atsakovas neįrodė „esminės žalos“. Atsakovo teiginiai apie tariamai įrodytą konkurencijos pažeidimą nepagrįsti, nes pažeidimo padarymo faktas LVAT nebuvo patvirtintas.
  44. Įsipareigojimų priėmimu bus išspręstos atsakovo nurodytos konkurencijos problemos (ką atsakovas pats nurodė dar 2012 m.) ir įvykdyti įsipareigojimų tikslai. Dėl to, kad Susitarimai nebegalioja, byloje ginčo nėra. Pareiškėjas jau 4 metus nesudarinėja išimtinio pirkimo susitarimų ir ( - ) įsipareigojimais yra užtikrinęs, kad šių (teisėtų ir leidžiamų) išimtinio pirkimo susitarimų nesudarys dar 3 metus po įsipareigojimų patvirtinimo. Prevencijos tikslas byloje taip pat yra pasiektas – po 2012 m. nutarimo rinkos dalyviams yra aiškus atsakovo požiūris į išimtinio pirkimo įsipareigojimus.
  45. Teismas nepaneigė įsipareigojimų instituto paskirties objektyviai spręsti konkurencijos teisės problemas. Patvirtinus pareiškėjo įsipareigojimus, KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas nebus pritaikytas kaip atleidimo nuo atsakomybės pagrindas, nes pažeidus šią normą atsakovas apskritai neturėjo teisės taikyti atsakomybės.
  46. ES teismų praktika patvirtina, kad institucijų administracinė praktika ūkio subjektams sukuria teisėtus lūkesčius ir užtikrina asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą. Todėl atsakovas negali savo esme panašių situacijų traktuoti skirtingai. Reglamentas Nr. 1/2003 ir Europos Komisijos praktika patvirtina, kad „esminė žala“ yra konstatuojama tik itin sunkių (hardcore) konkurencijos teisės pažeidimų bylose. Be to, Europos Komisija įsipareigojimus priima net sunkiausių ES ir pasauliniu mastu ilgalaikiai daromų pažeidimų atveju. Komisijos praktika rodo, kad nė viena iš atsakovo tariamai nustatytų aplinkybių (tariamo pažeidimo trukmė, mastas, pobūdis, pareiškėjo rinkos dalis, rinkos struktūra, žala vartotojams) analogiško pobūdžio bylose nėra laikoma pagrindu atsisakyti priimti įsipareigojimus. Galiausiai ir pats atsakovas įsipareigojimus yra priėmęs tiek daug sunkesnių pažeidimų atveju, tiek ir panašios trukmės bei masto susitarimų atveju. Todėl atsakovo teiginiai apie neva pažeistus įsipareigojimų instituto tikslus ir viešojo intereso gynimą yra visiškai nepagrįsti.
  47. 2014 m. Nutarimu bauda skirta pažeidžiant baudų skaičiavimo taisykles. Todėl, jeigu apeliacinė instancija nuspręstų, kad 2014 m. Nutarimas yra teisėtas, LVAT turėtų spręsti dėl 2014 m. Nutarimu paskirtos baudos pagrįstumo ir vertinti aplinkybes, sudarančias savarankiškus pagrindus ją panaikinti arba bent jau sumažinti iki simbolinio dydžio.
  48. 2014 m. Nutarimu skirta bauda prieštarauja LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartims. Atsakovo skirtos baudos teisėtumą LVAT tikrino jau du kartus ir abu kartus nelaikė, kad egzistuoja pagrindas palikti (kad ir sumažintą) baudą. Panaikindamas baudą LVAT nurodė, kad konkurencijos problemos šioje byloje gali būti išspręstos ir be piniginių sankcijų. Tai visiškai atitiktų ir Europos Komisijos, ir ESTT praktiką. Paties atsakovo praktika sunkiausių – kartelinių – pažeidimų bylose akivaizdžiai rodo, kad šioje „poveikio“ byloje maksimali bauda buvo skirta siekiant bet kokiu būdu nubausti pareiškėją. Turint omenyje, kad medžiaga, kurios pagrindu buvo paskirta LVAT jau du kartus panaikinta bauda, iki šios dienos nepasikeitė, pareiškėjui pakartotinai skirta bauda yra nepagrįsta, neproporcinga, diskriminacinė ir privalo būti panaikinta.
  49. LVAT praktikoje suformuota taisyklė, kad atsakomybės panaikinimas vieniems draudžiamo susitarimo dalyviams lemia kitiems dalyviams skirtų sankcijų mažinimą. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino bankų atsakomybę už tariamai draudžiamų Susitarimų sudarymą ir įpareigojo atsakovą pareiškėjo atsakomybės klausimą svarstyti būtent bankų atsakomybės vertinimo atžvilgiu. Nepaisydamas to, atsakovas tiesiog pakartojo LVAT panaikinto 2012 m. nutarimo teiginius ir jų pagrindu skyrė tapačią maksimalią baudą. Todėl egzistuoja savarankiškas pagrindas 2014 m. Nutarimu skirtą baudą mažinti.
  50. Atsakovas baudą paskyrė nesąžiningai, vadovaudamasis savo paties inicijuota vėlesne Baudų dydžio nustatymo aprašo redakcija, dėl ko pareiškėjui skirta beveik du kartus didesnė nei maksimali leistina bauda. Kadangi pranešimas apie tyrimo išvadas pareiškėjui buvo įteiktas dar 2011 m. ( - ), bauda privalėjo būti apskaičiuota pagal 2004 m. Baudų dydžio nustatymo aprašo redakciją. Tai, kad atsakovas vėliau dėl savo kaltės tyrimą pratęsinėjo, ar tai, kad LVAT panaikinus 2012 m. nutarimą, atsakovas neatlikęs jokio tyrimo tos pačios medžiagos pagrindu, priėmė 2014 m. Nutarimą, negali būti pagrindas pareiškėjo sąskaita taikyti 2012 m. Baudų dydžio nustatymo aprašo redakciją. Bet kuriuo atveju, šioje baudžiamojo pobūdžio byloje atsakovas privalėjo vadovautis įstatymų galiojimo laike principu lex benignior retro agit (lot. atsakomybę lengvinantis įstatymas galioja atgal) ir taikyti pareiškėjui akivaizdžiai palankesnę 2004 m. Baudų dydžio nustatymo aprašo redakciją. Bauda privalo būti sumažinta mažiausiai per pusę.
  51. Atsakovas neįvertino pareiškėjo atsakomybę lengvinančių aplinkybių – pažeidimą nulėmė paties atsakovo nenuoseklūs ir prieštaringi veiksmai. Atsakovas dar ( - ) (likus mažiau nei 3 metams iki tariamo pažeidimo pradžios) pareiškėjui, jau turinčiam „Swedbank“ ir SEB pinigų tvarkymo verslus, leido vykdyti koncentraciją įsigyjant ir DNB turto dalį. Vadinasi, ( - ) atsakovas nelaikė, kad po sandorio su DNB pareiškėjas turės dominuojančią padėtį ir kad savo esme tos pačios sutartys, neva ribojusios konkurenciją 2007 m., ją ribojo ( - ).
  52. Bauda apskaičiuota už netinkamai nustatytą tariamo pažeidimo laikotarpį, todėl egzistuoja savarankiškas pagrindas ją sumažinti.

    18

  53. Pritaikęs neaiškią ir jokiais objektyviais kriterijais nepagrįstą pažeidimo „pavojingumo“ gradaciją, atsakovas pareiškėjo tariamai padarytą pažeidimą priskyrė „labai pavojingų“ pažeidimų kategorijai. Atsakovas nepaaiškino, kodėl potencialaus poveikio susitarimai yra pavojingesni už tikslo / kartelinius susitarimus, kuriais žala yra preziumuojama; atsakovas taip pat nepaisė, kad realus Susitarimų poveikis rinkai nenustatytas, neįrodytas nė vienas pažeidimo epizodas, jokia esminė žala nebuvo padaryta, LVAT išaiškino, kad tik visi trys Susitarimai kartu savo poveikiu galimai galėjo riboti konkurenciją, tačiau atsakovas neįrodė Susitarimų kumuliatyvaus poveikio, be to, nesugebėjo surasti nė vieno kaina ar kokybe nepatenkinto kliento (to nesugebėjo ir Eurocash). Todėl deklaratyvūs atsakovo pareiškimai apie pažeidimo pavojingumą nėra ir negali būti pagrindu skirti maksimalaus dydžio baudą.
  54. Bauda paskirta nepagrįstai ilgai – net 6 kartus ilgiau, nei numatė KĮ – vykdyto tyrimo pagrindu. Atsakovas turėjo visas galimybes tyrimą užbaigti dar 2011 m. ( - ), priimdamas pareiškėjo įsipareigojimus. Net ir pripažinus pagrįstu 2014 m. Nutarimą, pareiškėjui skirtinos baudos dydis negali būti didinamas dėl to, kad pats atsakovas pasirinko nepagrįstai ištęsti tyrimo trukmę.
  55. Atsakovo apeliacinio skundo tenkinimas negalimas be kreipimosi į ES Teisingumo Teismą bei Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.
  56. Pareiškėjas palaiko pirmosios instancijos teismui ir kartu su apeliaciniu skundu LVAT pateiktuose prašymuose išdėstytus motyvus dėl poreikio kreiptis į ESTT. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad teismui nusprendus, kad, nesant bankų atsakomybės, išimtinai pareiškėjo vienašaliai veiksmai vis dėlto galėjo pažeisti KĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą, būtų atskleista akivaizdi teisės spraga, kai teisės aktas (ar jo dalis) nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nereglamentuoja tam tikrų teisinių santykių (legislatyvinė omisija).
  57. Paaiškino, kad KĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas sudaryti konkurenciją siekiančius riboti arba ribojančius ar galinčius riboti susitarimus. Uždrausti susitarimai yra dvišaliai arba daugiašaliai, o jų sudarymui yra būtina dviejų ar daugiau ūkio subjektų suderinta valia. Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalis aiškiai reikalauja, kad visi ūkio subjektams taikomi draudimai būtų įtvirtinti įstatymų bei toks draudimas būtų numatytas eksplicitiškai. Tačiau nei KĮ, nei kituose teisės aktuose, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kad už susitarimą (KĮ 5 str. 1 d.) gali būti baudžiama ir pažeidėju laikoma tik viena iš tokio susitarimo šalių. Palyginimui, KĮ 7 straipsnyje ir 15 straipsnyje yra aiškiai nurodytos draudžiamų vienašalių veiksmų sudėtys, taigi legislatyvinė omisija dėl konkrečios pažeidimo sudėties, nustatytos KĮ 5 straipsnio 1 dalyje, yra akivaizdi, dėl ko galimai pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas bausmės teisėtumo principas. Todėl teismui nusprendus tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, egzistuoja būtinybė stabdyti bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą.
  58. Atsakovas Konkurencijos taryba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir tenkinti Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą.
  59. Konkurencijos taryba nesutiko su Sprendimu ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais ir palaikė savo apeliaciniame skunde išdėstytą poziciją.
  60. Akcentavo, kad nepriklausomai nuo to, kad LVAT panaikino Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo rezoliucinės dalies tam tikrus punktus, tai savaime nereiškia, jog neturi būti vertinamos ir vadovaujamasi LVAT išvadomis, kurių pagrindu tie punktai panaikinti ir kurios atskleidžia LVAT poziciją dėl šio nutarimo rezoliucinės dalies punktų panaikinimo tikslų. LVAT nagrinėjo ir vertino Konkurencijos tarybos nutarime atliktą Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą materialiniu ir procedūriniu aspektais, t. y. tiek konkretaus konkurencijos taisyklių pažeidimo sudėtį, tiek tyrimo procedūrą, bei pateikė dėl jų savo išvadas ir vertinimus, kuriais turi būti vadovaujamasi. Priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, LVAT tiesiogiai patvirtino iš esmės visus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėties elementus, nors galutinai pažeidimas, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatyme, nebuvo konstatuotas.
  61. Pareiškėjas apeliaciniame skunde Konkurencijos įstatymo pažeidimo konstatavimą, kaip jis atliekamas Konkurencijos tarybai priimant nutarimą, numatytą Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 1 punkte (dėl Konkurencijos įstatymo numatytų sankcijų taikymo), nepagrįstai prilygino Konkurencijos tarybos jau atliktam ir LVAT patvirtintam tam tikrų draudžiamo susitarimo sąlygų nustatymui. Nepaisant to, kad klausimas dėl atsakomybės (sankcijos) taikymo UAB „G4S Lietuva“ šiuo atveju dar nėra išspręstas ir šiuo aspektu byla dar nėra galutinai baigta, kaip tai numato Konkurencijos įstatymas, nėra pagrindo teigti, kad išvados dėl draudžiamo konkurenciją ribojančio susitarimo sudarymo nebuvo padarytos ir jau ne kartą teismų patvirtintos.
  62. Atsakovas pažymėjo, jog tai, kad įsipareigojimai priimami galutinai nekonstatavus pažeidimo ir netaikius sankcijos, nepaneigia to, jog šioje byloje jau yra nustatyti pažeidimo – konkurenciją ribojančio susitarimo, sudėties elementai. Tai, kad LVAT įpareigojo Konkurencijos tarybą vertinti tyrimo užbaigimo nutraukiant su įsipareigojimais galimybę jokiu būdu nereiškia, kad Konkurencijos taryba turėjo pareigą tokiu būdu baigti tyrimą, jeigu nėra tenkinamos Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, o konstatuoti ir LVAT patvirtinti pažeidimo sudėties elementai turėjo būti ignoruojami. Be to, tai, kad nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba vertino ne tik galimybę įtarti pažeidimą, bet pažeidimo sudėties elementus, o LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartyse šias Konkurencijos tarybos išvadas patvirtino bei vis tik nurodė įvertinti ir įsipareigojimų taikymo galimybę, kaip tik rodo, jog įsipareigojimai gali būti priimami ir nustačius draudžiamą susitarimą ir tai jokiu būdu savaime nepaneigia įsipareigojimų instituto esmės.
  63. Dėl pareiškėjo argumentų, jog Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo konstatavimo faktas sukelia tam tikras pasekmes, t. y. draudimą dalyvauti viešuosiuose pirkimuose arba žalos atlyginimą, atsakovas pažymėjo, jog tai nėra teisėta ir pagrįsta priežastis ginčyti teismų jau nustatytas aplinkybes. Pareiškėjo nurodomos pasekmės kyla iš teisės aktų reikalavimų ir neturi įtakos bei nelemia nagrinėjamo Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, ginčas dėl UAB „G4S Lietuva“ 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu paskirtos ekonominės sankcijos tebevyksta ir Konkurencijos tarybos sprendimas, kuriuo būtų paskirta ekonominė sankcija, dar nėra įsiteisėjęs, todėl pareiškėjo argumentai ir šiuo aspektu nėra aktualūs nagrinėjamoje situacijoje.
  64. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo nutraukimas priėmus įsipareigojimus neriboja asmenų galimybės pateikti ieškinį byloje dėl žalos atlyginimo, atitinkamas Konkurencijos tarybos nutarimas tokios galimybės nepanaikina. Todėl ir pareiškėjo argumentai dėl UAB „Eurocash1“ pateikto ieškinio dėl žalos atlyginimo nėra reikšmingi vertinant Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.
  65. Atsakovo nuomone, nėra pagrindo sutikti ir su UAB „G4S Lietuva“ apeliaciniame skunde pateiktu LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutarties aiškinimu. LVAT nenurodė, kad Konkurencijos taryba gali būti įpareigojama priimti pareiškėjo įsipareigojimus, ar, kad Konkurencijos taryba iš naujo turi nustatyti visą nagrinėjamo pažeidimo sudėtį.
  66. Pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikiami argumentai dėl to, kad nebuvo nustatytas konkurenciją ribojantis susitarimas, yra nepagrįsti ir prieštarauja LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutarčių motyvams. LVAT jau nustatė aplinkybes dėl UAB „G4S Lietuva“ susitarimo vertinimo pagal konkurencijos teisės taisykles ir šie klausimai nebėra reikšmingi vertinant UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimų atitiktį Konkurencijos įstatymo reikalavimams ar UAB „G4S Lietuva“ atsakomybės klausimą, t. y. 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą.
  67. Konkurencijos taryba pritarė Sprendimui, kad nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų taikymo, nes nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo klausimas yra nacionalinės teisės dalykas.
  68. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Eurocash1“ atsiliepime į apeliacinius skundus prašo UAB „G4S Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Konkurencijos tarybos apeliacinį skundą patenkinti. Priteisti UAB „Eurocash1“ iš UAB „G4S Lietuva“ bylinėjimosi išlaidas.
  69. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, visiškai nepagrįsta būtų laikyti, jog teismas įpareigojo Tarybą priimti konkretaus turinio nutarimą, t. y. patvirtinti G4S pateiktus įsipareigojimus, o tyrimą nutraukti. Remiantis Konkurencijos įstatymo 28 straipsniu, būtent Taryba turi išimtinę kompetenciją įvertinti, ar egzistuoja pagrindas tyrimą nutraukti patvirtinus ūkio subjekto įsipareigojimus. Teismas, priimdamas Sprendimą, nevertino (ir negalėjo vertinti) to, ar egzistavo visos trys būtinosios sąlygos tam, kad Taryba turėtų teisę patvirtinti G4S pateiktus įsipareigojimus ir tyrimą nutraukti, todėl teismas negalėjo įpareigoti Tarybos priimti nutarimą, kuriuo būtų patvirtinti G4S pateikti įsipareigojimai.
  70. Eurocash nuomone, pareiškėjas netinkamai aiškino įsipareigojimų instituto esmę nurodydamas, jog įsipareigojimų patvirtinimas visais atvejais reiškia ir pažeidimo nebuvimą. Nagrinėjamu atveju tai, kad G4S padarė pažeidimą buvo konstatuota tiek LVAT 2014 metų balandžio 8 d. nutartimi, tiek dar kartą 2014 metų Nutarimu (kuris buvo priimtas įgyvendinant 2014 metų balandžio 8 d. teismo nutartį). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo laikyti, kad pareiškėjas yra tik įtariamas padaręs pažeidimą, o net ir patvirtinus įsipareigojimus, jo padarytas ir nustatytas konkurencijos teisės pažeidimas dėl kokių nors priežasčių galėtų būtų nekonstatuojamas.
  71. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, jog byloje susiklosčiusi situacija bei aplinkybė, jog Taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl galimo G4S įsipareigojimų patvirtinimo, nepaneigė LVAT konstatuoto pažeidimo. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi konstatuotos nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės nebeturi būti įrodinėjamos nagrinėjamoje administracinėje byloje, o nutartimi konstatuoti būtini konkurencijos teisės pažeidimo elementai turi res judicata galią bylos šalims bei teismams.
  72. Priešingai nei teigė pareiškėjas, aplinkybė, kad 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo panaikintas 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos nutarimas Nr. 2S-15 (toliau – 2012 m. Nutarimas) nepaneigė to, jog pačioje teismo nutartyje buvo konstatuotas pažeidimas. Eurocash nuomone, šioje administracinėje byloje turi būti remiamasi ne 2012 m. Nutarimo (kuris yra panaikintas), o 2014 m. balandžio 8 d. teismo nutarties išvadomis. Priešingai nei bando įrodyti pareiškėjas, aplinkybė, kad LVAT nustatė, jog Taryba atliko procedūrinį pažeidimą ir tuo pagrindu panaikino 2012 m. Nutarimą niekaip nesąlygoja teismo padarytų išvadų bei po papildomo tyrimo Tarybos padarytų išvadų dėl G4S veiksmų prieštaravimo konkurencijos teisės reikalavimams pagrįstumo.
  73. Eurocash pažymėjo, jog tai, kad dalis 2014 m. Nutarimo teksto sutampa su 2012 m. Nutarimo tekstu, neleidžia daryti išvados, kad 2014 m. Nutarimas yra nepagrįstas ar tuo labiau – negaliojantis. Priimdama 2014 m. Nutarimą, Taryba vadovavosi įsigaliojusia 2014 m. balandžio 8 d. LVAT nutartimi. Šioje Nutartyje teismas patvirtino ir dalį Tarybos išvadų dėl nustatyto pažeidimo, kurios buvo išdėstytos 2012 m. Nutarime.
  74. Tai, kad LVAT panaikino 2012 m. Nutarimą, nereiškia, kad teismas tokiu būdu konstatavo, jog visos 2012 metų nutarime išdėstytos išvados buvo nepagrįstos ar kad Tarybai reikia iš naujo atlikti visą tyrimą. Teismas įpareigojo Tarybą atlikti papildomą tyrimą vienu aspektu – įvertinant, ar G4S pateikti įsipareigojimai gali būti patvirtini. Atsižvelgiant į tai, šios administracinis bylos objektu nėra klausimas, ar pareiškėjas atliko Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą, nes pažeidimo aplinkybės ir sudėtis buvo konstatuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi dar 2014 metais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bylos nagrinėjimo metu būtų pasikeitusios esminės aplinkybės, kurios leistų svarstyti galimybę iš naujo įvertinti, ar G4S savo veiksmais atliko konkurencijos teisės pažeidimą. Tokios aplinkybės nėra minimos ir G4S apeliaciniame skunde dėl Sprendimo.
  75. Eurocash nuomone, pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT ir su juo susiję apeliacinio skundo argumentai taip pat yra nepagrįsti. Kaip minėta, LVAT dar 2014 metais patvirtino pažeidimo faktą. Visas tolesnis bylos nagrinėjimas (tiek Tarybai atliekant papildomą tyrimą, tiek ir toliau bylą nagrinėjant teismuose) nebėra susijęs su pažeidimo fakto nustatymu ar jo įrodinėjimu. Po minėtos nutarties priėmimo bei įsiteisėjimo, toliau yra nagrinėjami įvairūs aspektai, susiję su galimybe užbaigti bylą patvirtinant pareiškėjo pasiūlytus įsipareigojimus (tačiau tai nereiškia, kad kartu ir pripažįstant, jog G4S nepadarė konkurencijos teisės pažeidimo). G4S formuojami klausimai ESTT yra susiję su pažeidimo fakto egzistavimo aspektais, dėl ko šioje byloje ginčas nekyla, todėl visi pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikti argumentai bei motyvai, kuriais siekiama iš naujo patikrinti, ar G4S pažeidė Konkurencijos įstatymo reikalavimus, nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai, todėl atmestini.
  76. Eurocash pritarė Tarybos apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad Sprendimo motyvas, jog vien pažeidimo pobūdis neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjo susitarimus su bankais reikėtų vertinti kaip darančius esminę žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams, yra nepagrįstas.
  77. Teismas tik formaliai nurodė, jog konkurenciją ribojančių susitarimų, kurie galėtų turėti potencialų poveikį konkurencijai atveju, žala nėra esminė. Kaip nustatė Taryba tyrimo metu bei patvirtino LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, „sudarius įsipareigojimo pirkti paslaugas iš vieno tiekėjo sutartis, paklausa ir pasiūla didelėje rinkos dalyje tapo įšaldyta“ (88 punktas). Tokia išvada, be pagrindžia Tarybos poziciją, kad narinėjamu atveju buvo padaryta esminė žala įstatymų saugomiems interesams. Nesant vienos iš esminių Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytų sąlygų (esminės žalos nebuvimas), nebuvo pagrindo ir patvirtinti G4S pateiktų įsipareigojimų.
  78. Teismas Sprendime nepagrįstai nustatė, kad poveikį konkurencijai galėjo daryti tik visi trys susitarimai su bankais, todėl pažeidimo trukmė sietina su laikotarpiu, kada galiojo visi trys susitarimai. Eurocash sutiko su Tarybos pozicija, jog tokiu būdu teismas nepagrįstai nukrypo nuo ESTT suformuoto vertikalių susitarimų kumuliatyvaus poveikio vertinimo. Pritartina Tarybos pozicijai, kad net jeigu Sprendimo motyvai dėl pažeidimo trukmės ir būtų pagrįsti, tai nekeistų Tarybos vertinimo dėl esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams, nes bet kokiu atveju beveik trejus metus įėjimo į atitinkamas rinkas galimybės G4S konkurentams buvo reikšmingai ribojamos.
  79. Eurocash taip pat pritarė atsakovui, kad konkurencijos teisės pažeidimai ir konkreti jų žala egzistuoja nepriklausomai nuo ūkio subjektų bei vartotojų subjektyvaus suvokimo, o esminės žalos įvertinimo reikalavimas negali būti siejamas su Tarybos pareiga nustatyti konkrečius subjektus, kurių interesai buvo pažeisti dėl sudarytų konkurenciją ribojančių susitarimų.
  80. Trečiasis suinteresuotas asmuo sutiko su atsakovo nuomone, kad Sprendimo motyvai dėl to, jog Taryba nenustatė, kad pareiškėjo veiksmai padarė esminės žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams, yra nepagrįsti. Taip pat pritaria Tarybos pozicijai, jog įsipareigojimų instituto taikymas priklauso nuo individualių bylos aplinkybių.
  81. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“, atskirsdamas į atsakovo atsiliepimą, teismui pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, kuriuose pažymėjo, kad atsakovas nepaneigė, kad efektyviausias ir pats tiesiausias kelias į teisingumo įvykdymą šioje byloje buvo ir yra apelianto įsipareigojimų priėmimas. Visos teisinės ir faktinės prielaidos taikyti KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą buvo pagrįstai patvirtintos Sprendimu.
  82. Atsakovas neatsakė, nuo kada SESV 101 straipsnio 1 dalis ir KĮ 5 straipsnio 1 dalis leidžia už tariamai draudžiamo susitarimo sudarymą pažeidėju laikyti ir bausti tik vieną susitarimo šalį. Pagal šiai bylai aktualų LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties išaiškinimą kita Susitarimų su apeliantu šalis – bankai – apskritai nėra laikomi sudarę draudžiamą susitarimą SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme, todėl atsakovo teisinė klaida sąlygoja išvadą, kad pareiškėjas būtų laikomas pažeidėju, nes sudarė draudžiamą susitarimą pats su savimi.
  83. Teismui sprendžiant, kad gali egzistuoti pagrindai tenkinti atsakovo apeliacinį skundą, byloje neabejotinai privalo būti nustatyta, ar atsakovo „inovatyvumas“, aiškinant, kad SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnis taikytini vienašaliams veiksmams, gali būti suderinamas su ES teise ir Lietuvos Konstitucija.
  84. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje pabrėžė, kad atsakovas itin paviršutiniškai ir formaliai taikė KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą ir padarė esminį procedūrinį pažeidimą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), taigi teismas patvirtino, jog dar iki 2012 m. gruodžio 20 d., t. y. pirmojo atsakovo nutarimo priėmimo, pareiškėjas turėjo pagrįstą lūkestį, kad jo KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu pateiktus įsipareigojimus atsakovas įvertins tinkamai ir egzistuojant numatytoms sąlygoms įsipareigojimus priims ir nutrauks tyrimą nekonstatuodamas pažeidimo.
  85. Pareiškėjas turi įstatymo numatytą teisę teismine tvarka reikalauti retrospektyviai įvertinti, ar atsakovas tinkamai taikė KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Atsakovui netinkamai taikius KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto sąlygas, apeliantas dėl paties atsakovo padarytos klaidos nepraranda pirminės teisės į tinkamą šios normos taikymą, t. y. nutraukti tyrimą priimant pareiškėjo įsipareigojimus.
  86. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo panaikinta atsakovo išvada dėl pareiškėjo neva padaryto pažeidimo; o LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje expressis verbis nurodyta, kad tariamo pažeidimo LVAT apskritai netyrė. Atsakovo pozicija, iškraipanti ir neigianti atsakovui nepalankius faktus ir išvadas negali būti toleruojama. Be to, atsakovas šiame procese yra pripažinęs, kad pažeidimas LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi nebuvo „galutinai“ konstatuotas. Atsakovo pozicijos keitimas savaime sudaro pagrindą atmesti jo poziciją. Atsakovo elgesys akivaizdžiai pažeidė proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus.
  87. Atsakovas nepaneigė, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartyse vertindamas ginčo dalyku esančius Susitarimus tik įvertino, kad pastarieji Susitarimai (kaip tokie) yra laikomi susitarimais KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme ir gali būti vertinami šių straipsnių kontekste. Vien tai negali būti prilyginama išvadai dėl pažeidimo realaus konstatavimo, juolab kad patį atsakovo Nutarimą LVAT panaikino visa apimtimi.
  88. Draudimą toleruoti atsakovo veiksmus patvirtina ir savo prigimtimi į šią bylą panašių baudžiamųjų bylų sprendimo modelis, t. y. teismui konkrečios bylos atveju vertinant subjekto atliktus veiksmus gali pasitvirtinti, kad veika (neteisėti veiksmai) yra padaryta; žala ir priežastinis ryšys yra konstatuoti, tačiau nesant kito esminio sudėties elemento – kaltės – teisės pažeidimas nėra ir negali būti konstatuojamas. Taigi tam tikrų pažeidimo sudėties elementų patvirtinimas, nesant galutinio sprendimo dėl įrodyto pažeidimo, nėra pagrindas atitinkamą subjektą laikyti pažeidėju. Tuo tarpu šioje byloje atsakovas laiko pažeidimą įrodytu vien dėl savo išvados apie pažeidimą.
  89. Atsakovas, akcentuodamas LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties privalomumą (ko neneigia ir pareiškėjas), ignoruoja LVAT išaiškinimą, kad poveikį konkurencijai SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalies prasme galėjo daryti tik visų Susitarimų bendro galiojimo laikotarpiu nesant jokių objektyvių kliūčių. Tačiau visi ginčo dalyku esantys Susitarimai negalėjo padaryti nei esminės žalos, nei poveikio konkurencijai, nes vienu metu faktinio poveikio konkurencijai nedarė dėl objektyvių techninių kliūčių, kurios nuo pareiškėjo nepriklausė. Atsakovas neįrodė pagrindų bausti pareiškėją.

19V.

20

  1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu (XV t., b. l. 10‑48) pareiškėjo UAB „G4S Lietuva“ apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinį skundą patenkino: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – UAB „G4S Lietuva“ skundą atmetė.
  2. LVAT nurodė, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII‑2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
  3. LVAT nustatė, jog ginčas byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S‑9/2014, kuriuo Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį bei skyrė jai 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą, teisėtumo ir pagrįstumo.
  4. Teismas byloje pateiktais įrodymais taip pat nustatė, jog Konkurencijos taryba 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2S-15 pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, SEB bankas, „Swedbank“ bei DNB bankas, sudarę susitarimus dėl pinigų tvarkymo paslaugų pirkimo, kuriais buvo ribojama konkurencija, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį ir už šį pažeidimą skyrė minėtoms bendrovėms baudas, taip pat išsprendė kitus su atliktu tyrimu susijusius klausimus.
  5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1980-121/2013, iškeltoje pagal pareiškėjų UAB „G4S Lietuva“, AB SEB banko, „Swedbank“ AB, AB DNB banko skundus, pakeitė Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2S-15, sumažindamas pareiškėjams UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankui bei „Swedbank“, AB, AB DNB bankui skirtas baudas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 18 d. sprendimą pakeitė: panaikino Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 2S-15 rezoliucinės dalies punktus, kuriais UAB „G4S Lietuva“, AB SEB bankas, „Swedbank“, AB bei AB DNB bankas pripažinti pažeidę KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį ir už šį pažeidimą jiems skirtos baudos, bei grąžino bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti.
  6. Konkurencijos taryba šioje byloje ginčijamu 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 2S‑9/2014 pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“, 2007 m. sudariusi susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. – susitarimą su „Swedbank“, AB, 2008 m. – susitarimą su AB DNB banku, kuriais šie bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį, bei skyrė jai 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą.
  7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 14 d. sprendimu konstatavęs, kad Konkurencijos taryba, netirdama ir nevertindama esminės žalos ekonominio aspekto, jį grįsdama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, netinkamai įvykdė minėtą nutartį, panaikino pastarosios 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 ir perdavė Konkurencijos tarybai iš naujo atlikti papildomą tyrimą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, papildomas tyrimas turėjo apimti ir naujų duomenų surinkimą, jų visapusišką ir objektyvų vertinimą, tuo tarpu Konkurencijos taryba tik formaliai įvertino UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus, pašalindama formalų procedūrinį pažeidimą. Papildomo tyrimo neatlikimas (netinkamas atlikimas) laikytinas esminiu procedūros pažeidimu, todėl Konkurencijos taryba įpareigota pakartotinai iš naujo atlikti papildomą tyrimą, kad būtų tinkamai įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis bei būtų įvertinti pareiškėjo pateikti įsipareigojimai, pagrindžiant ne tik KĮ kontekste, bet ir ekonominiu vertinimu, detaliai atsakant į pareiškėjo nurodytus argumentus bei įvertinant atskirai sudarytų susitarimų su bankais kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose, pažeidimo trukmę, kitas reikšmingas aplinkybes įsipareigojimų vertinimui iš esmės.
  8. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinės instancijos teismas UAB „G4S Lietuva“ pateiktų įsipareigojimų pagrįstumo (atitikties Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytiems kriterijams) aspektu nevertino ir dėl esminės žalos įstatymų saugomiems interesams buvimo / nebuvimo ar būtinybės šiuo aspektu pildyti tyrimą nepasisakė, pirmosios instancijos teismo išvadą, kad Konkurencijos taryba, tik formaliai įvertinusi UAB „G4S Lietuva“ pateiktus įsipareigojimus, pašalino tik formalų procedūrinį pažeidimą, papildomo tyrimo neatliko (atliko netinkamai), kas laikytina esminiu procedūros pažeidimu ir dėl ko Konkurencijos taryba įpareigotina pakartotinai iš naujo atlikti papildomą tyrimą, kad būtų tinkamai įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 8 d. nutartis, apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįsta. Kartu teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, galėjo įvertinti, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą: nustatęs, kad Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, įvertinti nutarimo skirti sankciją už padarytą pažeidimą teisėtumą ir pagrįstumą bei priimti vieną iš Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1–4 punktuose numatytų sprendimų; nustatęs, kad Konkurencijos taryba nepagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, panaikinti nutarimą ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.
  9. Vilniaus apygardos administracinis teismas skundžiamu 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu konstatavo, kad Konkurencijos taryba nurodė aplinkybių, kurios galėtų rodyti esminės žalos KĮ saugomiems interesams faktą (pavyzdžiui, pažeidimo mastas, potenciali žala bankų klientams ir kt.), tačiau nemotyvuotai atmetė aplinkybes, kurios paneigia esminės žalos KĮ saugomiems interesams darymo faktą (pažeidimo pavojingumo laipsnis ir kt.), klaidingai nustatė kai kurių aplinkybių turinį (pavyzdžiui, pažeidimo trukmę). Įvertinusi analizuotų aplinkybių visumą teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme esminę žalą rodančių aplinkybių nepakanka patvirtinti tai, kad buvo esminė žala KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme. Remdamasis tokiais argumentais, teismas nusprendė grąžinti bylą Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti tam, kad būtų priimtas sprendimas, numatytas Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte.
  10. Apeliaciniuose skunduose pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „G4S Lietuva“ prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą, panaikinant ir pašalinant iš sprendimo motyvuojamosios sprendimo dalies visas konstatuotas aplinkybes ir motyvus dėl UAB „G4S Lietuva” padaryto KĮ 5 straipsnio 1 dalies, SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir nurodytas su pažeidimo konstatavimu susijusias aplinkybes, o atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti UAB „G4S Lietuva“ skundą ir palikti Nutarimą nepakeistą.

21Dėl pažeidimo vertinimo

  1. LVAT nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu atmetė pareiškėjo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, jog sudarytas konkurencijos teisę pažeidžiantis susitarimas. Teismas nurodė, kad tiek LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, tiek LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje yra nurodyta, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai konstatuotas ir susitarimo buvimas, ir jo poveikis konkurencijai. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjai nepagrindė galimų išimčių taikymo nagrinėjamu atveju. Teismas pabrėžė, kad šie išaiškinimai yra privalomi ir teisėjų kolegija jais vadovaujasi.
  2. Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigė, kad skundžiamame sprendime aiškiai suklysta, jog LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartyse konstatuotas apelianto padarytas SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas. Pareiškėjas tokią poziciją grindė argumentais, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi panaikino atsakovo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo 1 punktą, kuriuo pareiškėjas buvo pripažintas pažeidusiu minėtas teisės normų nuostatas, be to galimybės konstatuoti pažeidimą paminėjimas 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje negali būti prilyginamas išvadai dėl pažeidimo realaus konstatavimo. Taip pat pareiškėjas manė, jog LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje tik vertino, ar susitarimai gali būti laikomi patenkančiais į KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, tačiau jokių galutinių išvadų dėl pažeidimo buvimo toje nutartyje nebuvo padaryta. Pareiškėjo poziciją, jo nuomone, patvirtina ir LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje suformuluotas įpareigojimas atsakovui deramai įvertinti pareiškėjo pateiktus įsipareigojimus, o šį institutą reglamentuojančios normos (KĮ 28 str. 3 d. 2 p.) aiškiai nurodo, kad įsipareigojimai yra priimami ir tyrimas nutraukiamas be pažeidimo konstatavimo. Be to pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje expressis verbis (lot. tiesiogiai) nurodė, kad netyrė, ar pareiškėjas pažeidė SESV 101 straipsnio 1 dalį ir KĮ 5 straipsnio 1 dalį.
  3. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad neatsižvelgiant į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo rezoliucinės dalies tam tikrus punktus, savaime nereiškia, jog neturi būti vertinamos ir vadovaujamasi šio teismo išvadomis, kurių pagrindu tie punktai panaikinti. Atsakovo nuomone, nors pažeidimas, kaip tai numatyta Konkurencijos įstatyme, nebuvo konstatuotas, LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje tiesiogiai patvirtino iš esmės visus Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo sudėties elementus, be to tai buvo patvirtinta ir LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje. Tai, kad 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė atsakovui atlikti papildomą tyrimą konkrečiu aspektu – įvertinti įsipareigojimų priėmimo galimybę, ir šiuo aspektu tyrimas buvo tęsiamas ir vertinama galimybė nutraukti tyrimą patvirtinus įsipareigojimus, savaime nėra priežastis teigti nesant galutinių šio teismo išvadų dėl to, kad nebuvo sudarytas draudžiamas konkurenciją ribojantis susitarimas. Be to, atsakovo nuomone, įpareigojimas vertinti įsipareigojimų priėmimo ir tyrimo nutraukimo galimybę jokiu būdu nereiškia, kad Konkurencijos taryba tokiu būdu turėjo baigti tyrimą, jeigu nėra tenkinamos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytos sąlygos, o konstatuoti ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo patvirtinti pažeidimo sudėties elementai turėjo būti ignoruojami.
  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateiktame atsiliepime teigė, kad aplinkybė, jog Taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl galimo G4S įsipareigojimų patvirtinimo, nepaneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuoto pažeidimo. Taryba atliko tyrimą, kurio išvadas išdėstė 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas panaikino šį nutarimą, tačiau, trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, tai nereiškia, kad teismas tokiu būdu konstatavo, jog visos 2012 metų nutarime išdėstytos išvados buvo nepagrįstos ar kad Tarybai reikia iš naujo atlikti visą tyrimą. Teismas įpareigojo Tarybą atlikti papildomą tyrimą vienu aspektu – įvertinant, ar G4S pateikti įsipareigojimai gali būti patvirtinti. Atsižvelgdamas į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, kad šios administracinės bylos objektu nėra klausimas, ar G4S atliko Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir SESV 101 straipsnio pažeidimą, kadangi pažeidimo aplinkybės ir sudėtis buvo konstatuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi dar 2014 metais. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad bylos nagrinėjimo metu būtų pasikeitusios esminės aplinkybės, kurios leistų bent svarstyti galimybę iš naujo įvertinti, ar G4S savo veiksmais atliko konkurencijos teisės pažeidimą. Tokios aplinkybės nėra minimos ir G4S apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo.
  5. Įvertinusi bylos medžiagą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma akcentavo byloje aktualų teisinį reguliavimą. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento, įskaitant susitarimą tiesiogiai ar netiesiogiai nustatyti (fiksuoti) tam tikros prekės kainas arba kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas. Iš esmės analogiškas draudimas įtvirtintas ir SESV 101 straipsnio 1 dalies a punkte: kaip nesuderinami su vidaus rinka yra draudžiami visi įmonių susitarimai, įmonių asociacijų sprendimai ir suderinti veiksmai, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje, būtent tie, kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomos pirkimo ar pardavimo kainos arba kokios nors kitos prekybos sąlygos.
  6. Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas skiria susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją pagal tikslą (,,siekiama riboti“) ir susitarimus, ribojančius konkurenciją pagal pasekmes (,,riboja ar gali riboti“). Konkurencijos teisės pažeidimų išskyrimą į susitarimus, turinčius antikonkurencinį tikslą, ir susitarimus pagal poveikį konkurencijai pripažįsta ir Teisingumo Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. pvz., 2009 m. birželio 4 d. ESTT sprendimo byloje T‑Mobile Netherlands ir kt., C-8/08, EU:C:2009:343, 28–29 p; 2009 m. spalio 6 d. ESTT sprendimo byloje GlaxoSmithKline Services Unlimited, C-501/06 P, C‑513/06 P, C-515/06 P, C-519/06 P, EU:C:2009:610, 55 p.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-290/2012).
  7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog, atskleidžiant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinį, turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525?2577/2011, 2011 m. gegužės 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858 294/2011).
  8. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas draudimas monopolizuoti gamybą ir rinką bei įpareigojimas saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę. Aiškindamas šią konstitucinę nuostatą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad joje yra įtvirtintos ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos teisinės garantijos, būtinos efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d., 1999 m. spalio 6 d. nutarimus). Viena iš teisinių garantijų, būtinų efektyviam rinkos ūkio funkcionavimui, yra tai, kad įstatymų leidėjas yra konstituciškai įpareigotas išleisti įstatymus, kurie saugotų sąžiningos konkurencijos laisvę. Taigi, remiantis oficialios konstitucinės doktrinos nuostatomis, galima teigti, jog sąžiningos konkurencijos laisvė – konstitucinė vertybė, kadangi, Konstitucinio Teismo teigimu, sąžiningos konkurencijos apsauga yra pagrindinis būdas užtikrinti asmens ir visuomenės interesų darną reguliuojant ūkinę veiklą (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2000 m. spalio 18 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad konstitucinė sąžiningos konkurencijos apsaugos garantija įpareigoja valstybės valdžios, savivaldybių institucijas teisinėmis priemonėmis užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę; tokios priemonės – tai ūkio subjektų susitarimų, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, draudimas, piktnaudžiavimo vyraujančia padėtimi draudimas, rinkos koncentracijos kontrolė bei atitinkami koncentracijos draudimai, nesąžiningos konkurencijos draudimas, įstatymuose nustatytų sąžiningos konkurencijos apsaugos taisyklių laikymosi kontrolė, atsakomybė už jų pažeidimus (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d. nutarimas).
  9. Konstituciniai sąžiningos konkurencijos apsaugos imperatyvai įgyvendinami žemesnės galios teisės aktuose.
  10. Konkurencijos įstatymas tiesiogiai neišskiria horizontaliųjų ir vertikaliųjų susitarimų rūšių ir jų apibrėžimų neįtvirtina. Vertikalaus susitarimo apibrėžimą numato Reikalavimų ir sąlygų susitarimams, kurie dėl savo mažareikšmio poveikio negali itin riboti konkurencijos, patvirtintų Konkurencijos tarybos 2000 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. 1, 2 punktas, 1999 m. gruodžio 22 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 2790/1999 dėl Sutarties 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų grupėms 2 straipsnio 1 dalis bei pastarąjį reglamentą pakeitusio 2010 m. balandžio 22 d. Komisijos reglamento (ES) Nr. 330/2010 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 3 dalies taikymo vertikaliųjų susitarimų ir suderintų veiksmų rūšims 4 straipsnio a punktas. Pagal šių teisės aktų nuostatas vertikaliaisiais susitarimais laikomi susitarimai ar suderinti veiksmai tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas, vykdydamas susitarimo sąlygas, veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo grandinės lygmenyje, ir kurie yra susiję su sąlygomis, suteikiančiomis galimybę šalims pirkti, parduoti ar perparduoti tam tikras prekes ar paslaugas. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką susitarimai, sudaryti skirtinguose ekonominės veiklos lygiuose veikiančių ūkio subjektų, t. y. vertikalūs susitarimai, gali būti laikomi susitarimais SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme ir jiems gali būti taikomas šioje nuostatoje numatytas draudimas (šiuo klausimu žr. 1966 m. liepos 13 d. ESTT sprendimą byloje Consten ir Grundig prieš EEB Komisiją, 56/64 ir 58/64, EU:C:1966:41; 1995 m. spalio 24 d. ESTT sprendimo byloje Bundeskartellamt prieš Volkswagen ir VAG Leasing, C‑266/93, EU:C:1995:345, 17 p.; 2006 m. gruodžio 14 d. ESTT sprendimo byloje Confederación Espa?ola de Empresarios de Estaciones de Servicio, EU:C:2006:784, 37 p.).
  11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 79 punkte atsižvelgiant į byloje nepaneigtą tirtų paslaugų svarbą bankams būtinybę užtikrinti paslaugos nepertraukiamumą, objektyvios rinkos aplinkybės buvo įvertintos kaip patvirtinančios įsipareigojimo pirkti paslaugas tik iš vieno tiekėjo buvimo realumą. Taigi, Susitarimais su bankais buvo sudaryti įsipareigojimai pirkti paslaugas tik iš vieno tiekėjo, kuriais bankai apribojo savo galimybes pirkti paslaugas iš kitų paslaugų teikėjų. Šiuo aspektu pažymėta, kad Vertikalių apribojimų gairėse įsipareigojimas pirkti iš vieno paslaugų tiekėjo yra įtvirtintas kaip vienas iš labiausiai paplitusių vertikaliųjų susitarimų. Pagal Teisingumo Teismo praktiką iš esmės išimtinio pirkimo susitarimų tikslas nėra apriboti konkurenciją SESV 101 straipsnio prasme, tačiau reikia patikrinti, ar jais nesiekiama ją trukdyti, riboti arba iškraipyti (2009 m. balandžio 2 d. ESTT sprendimas byloje Pedro IV Servicios, C‑260/07, EU:C:2009:215, 83 p.).
  12. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje sprendė, kad paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-293/2012). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
  13. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartyje apibendrindamas LVAT 2014 m. balandžio 8 d. išdėstytą poziciją nurodė, kad „pažeidimas pagrįstai konstatuotas pinigų tvarkymo paslaugų ir inkasavimo su grynųjų pinigų įskaitymu tiesioginio ryšio su banku būdu rinkose; aplinkybė dėl sudarytų pinigų tvarkymo paslaugų bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymo nuotoliniu būdu įrodyta. Minėtomis sutartimis atitinkami bankai su paslaugų teikėju UAB „G4S Lietuva“ susitarė dėl paslaugų teikimo; vien įsipareigojimo pirkti paslaugas tik iš vieno paslaugų teikėjo savaime nereiškia konkurencijos teisės pažeidimo. Siekiant jį konstatuoti, būtina identifikuoti draudžiamo susitarimo buvimo elementus. Atsižvelgiant į tai, jog iš sutarčių teksto negalima vienareikšmiškai teigti, kad sutarčių tikslas buvo riboti konkurenciją, to neteigia ir Konkurencijos taryba, būtina nustatyti, ar nagrinėjamu atveju gali būti konstatuojamas sutarčių poveikis konkurencijai. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, jog Konkurencijos tarybos atliktas susitarimų poveikio vertinimas konkurencijai yra pagrįstas: Konkurencijos taryba atsižvelgė į susitarimų pobūdį, konstatavusi susitarimuose įtvirtintus apribojimus bankams pirkti paslaugas iš kitų nei UAB „G4S Lietuva“ paslaugų teikėjų, ištyrė atitinkamos rinkos struktūrą, konstatavusi, kad teikėjo rinkos dalis 2007–2011 m. sudarė ne mažiau kaip 95 proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, kai tuo tarpu trys didžiausi pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai per nagrinėjamą laikotarpį pirko ne mažiau kaip 85 proc. paslaugų. Konstatuotos rinkų dalys neleidžia poveikio konkurencijai vertinti kaip mažai tikėtino, remiantis Europos Komisijos Vertikaliųjų apribojimų gairių (toliau – ir Vertikaliųjų apribojimų gairės) 135 punkte (2000 m. gairių 143 punkte) nustatytais kriterijais (didžiausio tiekėjo rinkos dalis ne mažesnė nei 30, o penkių didžiausių – ne mažesnė nei 50 proc.). Atsižvelgiant į Konkurencijos tarybos analizuotų rinkų dinamiką, trijų didžiausių pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjų sudarytos sutartys, kuriomis šie pirkėjai įsipareigojo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, galėjo riboti konkurenciją, t. y. daryti kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose; nėra pagrindo konstatuoti, kad tirti susitarimai skatino techninę ar ekonominę pažangą, t. y. tenkino individualiosios išimties kriterijus“. Papildomai pažymėta, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 91–92 punktuose taip pat konstatuota, kad galimybė taikyti bendrąją išimtį nagrinėjamu atveju taip pat nebuvo pagrįsta.
  14. Kitaip tariant, minėtose nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas aiškiai pripažino, kad nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai konstatuotas tiek susitarimo buvimas, tiek jo poveikis konkurencijai, o bendrosios ir individualiosios išimties taikymo galimybių nebuvo pagrindo konstatuoti, todėl teisėjų kolegija šias aplinkybes laikė nustatytomis ir pakartotinai dėl jų nepasisakė. Tuo pačiu minėtus LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nustatytus elementus vertindama sistemiškai, teisėjų kolegija darė išvadą, kad šioje byloje nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį pažeidžiantis susitarimas (pagrindą susitarimui taikyti SESV 101 straipsnio 1 dalį LVAT konstatavo 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 61–62 punktuose). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant ir pašalinant iš jo motyvuojamosios dalies visas konstatuotas aplinkybes ir motyvus dėl pareiškėjo padaryto KĮ 5 straipsnio 1 dalies ir SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo ir kitas su šiuo aspektu susijusias pareiškėjo nurodytas aplinkybes.
  15. Atsakomybės už draudžiamų susitarimų sudarymą aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką sutartis gali prieštarauti SESV 101 straipsnio 1 daliai vien dėl tos priežasties, kad ji yra panašių sutarčių sistemos, pasižyminčios kumuliaciniu antikonkurenciniu poveikiu, dalis. Tokiu atveju asmuo, sudarantis sutartį su sistemą kontroliuojančiu asmeniu, negali būti pripažintas didžia dalimi atsakingu už minėtos nuostatos pažeidimą, ypač kai sutarties sąlygos jam buvo primestos sistemą kontroliuojančio asmens (2001 m. rugsėjo 20 d. ESTT sprendimo byloje Courage ir Crehan, C-453/99, EU:C:2001:465, 34 p.).
  16. Nagrinėjamu atveju viena Susitarimų su bankais šalis buvo G4S, o kita – atitinkamai SEB bankas, „Swedbank“ ir DNB bankas. Atsižvelgdamas į tai, kad Taryba neįrodė, jog bankai susitarimų sudarymo ir jų galiojimo metu suvokė ar galėjo suvokti ir kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi konstatavo nesant pagrindo taikyti atsakomybę minėtiems bankams. Kartu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžė, kad, priešingai nei bankų atveju, pinigų tvarkymo paslaugų teikėjas G4S buvo kitokioje padėtyje, vertinant šio ūkio subjekto galimybes suvokti ir kontroliuoti savo sudaromų sutarčių poveikį konkurencijai, taigi, atsakomybės pagrindas nagrinėjamu atveju galėtų egzistuoti tik dėl G4S veiksmų dėl kitokios nei bankai šio pareiškėjo padėties (LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 103–105 p.).
  17. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 101 punkte jau buvo nurodyta Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią vertikalūs susitarimai, sudaryti tarp didelę rinkos dalį užimančio tiekėjo ir mažmeninės prekybos tinklų, turėjo kumuliatyvų poveikį konkurencijai, tačiau atsakomybė taikyta tik tiekėjui, o pirkėjams, kurie sudarė analizuotus vertikaliuosius susitarimus su vienu tiekėju, atsakomybė netaikyta (2003 m. spalio 23 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje Van den Bergh Foods prieš Komisiją, T-65/98, EU:T:2003:281; 1995 m. birželio 8 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimas byloje Langnese-Iglo prieš Komisiją, T-7/93, EU:T:1995:98). Todėl teisėjų kolegija nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus, kad pažeidėju pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį laikant tik vieną iš dviejų susitarimo šalių būtų sukurta beprecedentė šios nuostatos taikymo situacija, prieštaraujanti jos tikslams ir esmei. Atitinkamai teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies išaiškinimo galimybės pažeidėju laikyti tik vieną iš dviejų susitarimo šalių aspektu.
  18. Be to, pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje egzistuojanti teisinė spraga (legislatyvinė omisija), kurios pagrindu nėra nustatyta, kad pažeidėju pripažįstama ir baudžiama gali būti tik viena susitarimo šalis, nepažeidžia konstitucinių bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principų ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies. Šiuo klausimu teisėjų kolegija nurodė, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuota, kad teisė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑78/2012). Pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
  19. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinusi byloje kilusio ginčo pobūdį bei taikytinas įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatas, atsižvelgusi į analogiškose situacijose Teisingumo Teismo plėtojamą praktiką, darė išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies neatitikimo konstituciniams bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principams ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 daliai turi būti tenkinamas pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą.
  20. Minėta LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi pareiškėjo atsakomybės klausimas išspręstas nebuvo, nes konstatavus esminį procedūros pažeidimą buvo nustatytas pagrindas įpareigoti Tarybą papildyti tyrimą ir priimti naują nutarimą atsižvelgiant į bankų atsakomybės ir įsipareigojimų vertinimo aspektus (LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 115 p.). 2014 m. rugsėjo 30 d. Taryba priėmė nutarimą Nr. 2S-9/2014, kuriame nurodė, kad įvertinus 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime bei atnaujinto tyrimo metu nustatytas aplinkybes, pranešime apie atliktą tyrimą buvo padaryta išvada, kad nebuvo pagrindo nutraukti tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą patvirtinant UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimus. Tyrimą atlikti įgaliotų pareigūnų vertinimu, nebuvo tenkinama viena iš būtinų Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo sąlygų, t. y. UAB „G4S Lietuva“ veiksmais buvo padaryta esminė žala Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams (Nutarimo 96 p.).
  21. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 11 d. nutartimi grąžino pirmosios instancijos teismui skundą dėl Nutarimo nagrinėti iš naujo, nurodydamas, kad teismas galėjo įvertinti, ar Konkurencijos taryba pagrįstai konstatavo nesant Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatytos sąlygos nutraukti tyrimą, ir priimti atitinkamą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai nustatė nesant KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte sąlygos nutraukti tyrimą, t. y. nepagrįstai atsisakė priimti įsipareigojimus, nes jie daro esminę žalą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme, tačiau atsakovas su tokia pozicija nesutinka ir ją ginčija pateiktame apeliaciniame skunde.

22Dėl esminės žalos aspekto

  1. LVAT pažymėjo, kad esminės žalos įstatymo saugomiems interesams padarymas yra vertinamoji sąlyga ir jos buvimas turi būti konstatuojamas kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-783/2006).
  2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Konkurencijos taryba nurodė aplinkybių, kurios galėtų rodyti esminės žalos KĮ saugomiems interesams faktą (pavyzdžiui, pažeidimo mastas, potenciali žala bankų klientams ir kt.), tačiau nemotyvuotai atmetė aplinkybes, kurios paneigia esminės žalos KĮ saugomiems interesams darymo faktą (pažeidimo pavojingumo laipsnis ir kt.), klaidingai nustatė kai kurių aplinkybių turinį (pavyzdžiui, pažeidimo trukmę). Taigi pirmosios instancijos teismas nesutiko su Konkurencijos tarybos vertinimu, kad visos aplinkybės patvirtina esminės žalos KĮ saugomiems interesams buvimą: kai kurios atsakovo įvardintos aplinkybės gali būti vertinamos kaip esminės žalos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme požymiai, kitos gali būti vertinamos kaip paneigiančios esminę žalą KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme. Apibendrinant, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs analizuotų aplinkybių visumą, laikėsi pozicijos, kad KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme esminę žalą rodančių aplinkybių nepakanka patvirtinti tai, kad buvo esminė žala KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme.
  3. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutiko.
  4. Siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir teisingumą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, yra būtina išnagrinėti pažeidimo pavojingumo laipsnio ir pažeidimo trukmės aspektus, nes būtent jie lėmė pirmosios instancijos teismo poziciją dėl esminės žalos vertinimo.

23Dėl pažeidimo trukmės

  1. LVAT nurodė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad Konkurencijos taryba klaidingai apskaičiavimo pažeidimo trukmę, nes nagrinėjamu atveju pažeidimo trukmei nustatyti aktualus ne pirmosios sutarties sudarymo momentas ir paskutinės sutarties galiojimo pabaigos momentas (šiuo metodu vadovavosi Konkurencijos taryba), o laikotarpis, kai visos trys sutartys galiojo kartu ir galėjo daryti kumuliatyvų poveikį konkurencijai. Remdamasis į bylą pateiktomis konfidencialiomis sutartimis su bankais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pažeidimo laikotarpis yra nuo 2008 m. iki 2011 m., nes šiuo laikotarpiu galiojo visi 3 Susitarimai su bankais, todėl vertinant, ar pažeidimas pagal trukmę daro esminę žalą konkurencijai, pirmosios instancijos teismo nuomone, turėjo būti vertinamas ne beveik 5,5 metų, o 2 metų 11 mėnesių laikotarpis.
  2. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas būtent tokio pažeidimo trukmę, nepagrįstai susiaurino visuotinai pripažįstamą Teisingumo Teismo suformuluotą vertikalių susitarimų kumuliatyvaus poveikio konkurencijai sampratą. Vadovaujantis suformuluotomis kumuliatyvaus poveikio vertinimo sąlygomis, pažeidimo trukmė negali būti siejama vien tik su G4S susitarimų su bankais bendru galiojimu, bet turi apimti ir atitinkamos padėties rinkoje vertinimą – teisinį ir ekonominį kontekstą, šalių padėtį rinkoje. Todėl G4S sudarytų įsipareigojimų pirkti iš vieno tiekėjo susitarimų sudarymo ir galiojimo teisiniame ir ekonominiame kontekste, t. y. buvo atsižvelgta į rinkos sąlygas (galimybes G4S konkurentams patekti į rinką ar padidinti rinkos dalį) dėl kitų tuo metu rinkoje buvusių sutarčių. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl pažeidimo trukmės pradžios nuo 2008 m., t. y. kai galiojo visi trys susitarimai su bankais, būtų pagrįsta ir teisinga tik, jei būtų galima teigti, kad sudarius 2007 m. G4S – SEB banko sutartį to meto ekonominiame kontekste G4S konkurentams nebuvo sunku padidinti rinkos dalies ar patekti į rinką, arba sutartis su AB SEB banku reikšmingai neprisidėjo prie rinkos uždarymo, tačiau pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Priešingai, akivaizdu, kad po 2007 m. sutarties su SEB banku G4S konkurentams buvo sunku padidinti rinkos dalį ar patekti į rinką, o pati sutartis reikšmingai prisidėjo prie rinkos uždarymo. Atsakovas ginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytą pažeidimo pabaigos datą 2011 m. ( - ), kai baigė galioti G4S ir „Swedbank“ sudaryta sutartis, nors tuo metu dar galiojo G4S 2008 m. susitarimas su DNB banku ir 2007 m. susitarimas su SEB banku, dėl kurių kitiems tiekėjams G4S konkurentams vis dar buvo ribojama galimybė konkuruoti dėl reikšmingos dalies tvarkymo paslaugų teikimo, t. y. apie 60 proc. Tik panaikinus 2008 m. G4S susitarimo su DNB banku nuostatas, nebeliko pagrindo teigti, kad galiojant tik 2007 m. UAB G4S ir SEB banko sutarčiai kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl pinigų tvarkymo (įskaitant bankų inkasavimą) paslaugų teikimo buvo pastebimai ribojamos, todėl pažeidimo pabaiga laikytina diena, kai buvo panaikintos 2008 m. G4S ir DNB banko susitarimo nuostatos. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sutrumpino pažeidimo trukmę iki 2 metų ir 11 mėnesių.
  3. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime pritarė atsakovo pozicijai, nurodydamas iš esmės analogiškus argumentus.
  4. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą su tokiais argumentais nesutiko ir teigė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas suklydo nustatydamas Susitarimų su bankais trukmę. Jo manymu, atsakovo minimas „ekonominis ir teisinis kontekstas“ yra įvertintas 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, kurioje nustatyta, kad šiame kontekste poveikį konkurencijai galimai galėjo turėti tik visi trys Susitarimai su bankais kumuliatyviai, o ankstesnieji 2001–2006 m. susitarimai neturėjo rinkos uždarymo poveikio. Todėl tariamo pažeidimo terminas turėjo būti apskaičiuojamas įvertinant laikotarpį, kai visi trys Susitarimai, nesant jokių kitų objektyvių priežasčių, galėjo kartu riboti konkurenciją.
  5. LVAT pažymėjo, kad Konkurencijos įstatymo 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog už draudžiamus susitarimus, piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, koncentracijos, apie kurią buvo privaloma pranešti, įgyvendinimą be Konkurencijos tarybos leidimo, koncentracijos tęsimą jos sustabdymo laikotarpiu, Konkurencijos tarybos nustatytų koncentracijos vykdymo sąlygų ar privalomų įpareigojimų pažeidimą ūkio subjektams skiriama piniginė bauda iki 10 procentų bendrųjų metinių pajamų praėjusiais ūkiniais metais. Skiriamos ūkio subjektams baudos diferencijuojamos, atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą; pažeidimo trukmę; ūkio subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes; kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai; ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę (Konkurencijos įstatymo 37 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 4 dalyje įtvirtino, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu patvirtina baudų dydžio nustatymo tvarką.
  6. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. sausio 18 nutarimo Nr. 64 „Dėl baudų, skiriamų už Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimus, dydžio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ tikslas – nustatyti tvarką, kuri sudarytų sąlygas skirti individualizuotas ir prevencinį poveikį turinčias baudas ūkio subjektams, pažeidusiems KĮ ir SESV nuostatas (2 p.). Baudos dydžio nustatymo tvarka detaliai reglamentuota 4, 8, 9–11, 23 punktuose. Pažymėta, kad siekiant atsižvelgti į kiekvieno ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą trukmę, pagal Baudų dydžio nustatymo aprašo 9‑11 punktų nuostatas apskaičiuota suma dauginama iš ūkio subjekto dalyvavimo darant pažeidimą metų skaičiaus. Trumpesnis nei šešių mėnesių laikotarpis laikomas puse metų; ilgesnis už šešis mėnesius, bet trumpesnis už metus laikotarpis laikomas metais (Baudų dydžio nustatymo aprašo 12 p.).
  7. Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika, vertinant išimtinio pirkimo sutarties poveikį konkurencijai reikia atsižvelgti į ekonominį ir teisinį kontekstą, kuriame ji veikia ir kur ji kartu su kitomis sutartimis gali daryti bendrą įtaką konkurencijai. Paskui reikia analizuoti šios sutarties kartu su kitomis to paties tipo sutartimis daromą poveikį nacionalinių ar iš kitų valstybių narių kilusių konkurentų galimybei pradėti veiklą nagrinėjamoje rinkoje arba padidinti savo rinkos dalį (žr. 1991 m. vasario 28 d. ESTT sprendimo byloje Delimitis prieš Henninger Bräu, C‑234/89, EU:C:1991:91, 13–15 p; 2000 m. gruodžio 7 d. ESTT sprendimo byloje Neste, C‑214/99, EU:C:2000:679, 25 p; 2009 m. balandžio 2 d. ESTT sprendimo Pedro IV Servicios, C‑260/07 EU:C:2009:215, 83 p.).
  8. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad Susitarimų su bankais bendras poveikis konkurencijai jau yra konstatuotas LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi: atsižvelgęs į Tarybos analizuotų rinkų dinamiką, LVAT nurodė, kad trijų didžiausių pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjų sudarytos sutartys, kuriomis šie pirkėjai įsipareigojo paslaugas pirkti tik iš G4S, galėjo riboti konkurenciją, t. y. daryti kumuliatyvų poveikį konkurencijai pinigų tvarkymo bei inkasavimo su tiesioginiu pinigų įskaitymu nuotoliniu būdu rinkose. Taigi, pareiškėjo atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodytas argumentas, kad byloje liko nepaneigta, kad patys Susitarimai su bankais iš esmės buvo skirtingi tiek savo forma, tiek turiniu, todėl trys skirtingi susitarimai negali būti vertinami kaip „vienas, visaapimantis susitarimas“ ir dėl to negalėjo sukelti kumuliatyvaus poveikio atitinkamoje rinkoje, laikytinas nepagrįstu ir atmetamas.
  9. Kai padarius išsamią ekonominių ir teisinių aplinkybių, kuriomis buvo sudarytos pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutartys ir atitinkamos rinkos specifiškumo analizę, konstatuojama, jog patekimą į rinką apsunkina rinkoje nustatytų panašių sutarčių visuma, tuomet pagal Teisingumo Teismo praktiką reikia išnagrinėti, kaip jos prisideda prie galimo tokios rinkos uždarymo, nes draudžiami tik tie susitarimai, kurie reikšmingai prisideda prie tokio uždarymo. Kiekvienos pagrindinėje byloje nagrinėjamos sutarties poveikio tokiam kumuliacinio pobūdžio uždarymui stiprumas priklauso nuo susitariančiųjų šalių užimamos padėties nagrinėjamoje rinkoje ir sutarčių trukmės (2015 m. lapkričio 26 d. ESTT sprendimo byloje Maxima Latvija, C-345/14, EU:C:2015:784, 29 p.).
  10. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžė, kad Nutarimo 166 punkte yra nurodyta, jog sudarius 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB SEB banko sutartį, kitiems paslaugų teikėjams liko galimybė konkuruoti ne daugiau kaip dėl maždaug 5 proc. paslaugų teikimo pinigų tvarkymo rinkos. Kitaip tariant, vien šiuo susitarimu, net nevertinant kumuliatyvaus jo ir 2008 m. G4S sudarytų susitarimų su „Swedbank“ ir DNB banku poveikio konkurencijai, buvo uždaryta daugiau kaip 95 proc. rinkos. Šiame kontekste akcentuodama iki nagrinėjamos 2007 m. sutarties su SEB banku pareiškėjo užimtų rinkų dalis bei sutarties lemtą tokio masto rinkos uždarymą, teisėjų kolegija nepagrįstais laikė pareiškėjo argumentus dėl Eurocash pajėgumų teikti paslaugas bankams – sunku tikėtis, kad ūkio subjektas nuspręstų investuoti į savo turimų pajėgumų didinimą, matydamas nuosekliai mažėjančią atviros konkurencijai rinkos dalį, kuri tam tikru laikotarpiu susitraukia net iki 5 procentų. Tokiomis aplinkybėmis ir prieš tai nurodytos Teisingumo Teismo praktikos kontekste teisėjų kolegija 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB SEB banko sutartį vertino kaip itin reikšmingai prisidėjusią prie rinkos uždarymo.
  11. Atsižvelgdama į 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB SEB banko sutarties itin didelę įtaką pareiškėjo konkurentų galimybėms konkuruoti atitinkamoje rinkoje, teisėjų kolegija manė, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatuotas Susitarimų su bankais kumuliatyvus poveikis nagrinėjamomis aplinkybėmis nereiškia, jog pažeidimo laikotarpiu turi būti laikomas tik visų Susitarimų su bankais galiojimo periodas. Kitokios išvados būtų galima prieiti tik tuomet, jei 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB SEB banko sutartis nebūtų lėmusi tokios reikšmingos rinkos dalies uždarymo, o tokį poveikį būtų turėjusi vertinant tik kartu su kitomis pareiškėjo sudarytomis sutartimis su „Swedbank“ ir (ar) DNB banku. Todėl LVAT konstatavo, kad atsakovas teisingai ir pagrįstai UAB „G4S Lietuva“ pažeidimo pradžia laikė 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB SEB banko sutarties sudarymo dieną.
  12. 2011 m. ( - ) baigus galioti 2008 m. sudarytai UAB „G4S Lietuva – „Swedbank“, AB sutarčiai, vis dar galiojo UAB „G4S Lietuva“ 2008 m. susitarimas su DNB banku bei 2007 m. susitarimas su SEB banku, dėl kurių kumuliatyvaus poveikio pareiškėjo konkurentams buvo ribojama galimybė konkuruoti apie 60 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo rinkos dalyje. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 95 punkte nurodė, kad nagrinėjama situacija yra specifiška tuo, kad poveikį konkurencijai sukėlė ne atskiros bankų sudarytos individualios sutartys su G4S, o jų kumuliatyvus poveikis. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, 2008 m. sudarytos UAB „G4S Lietuva – „Swedbank“ sutarties pabaigos faktas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, kai tuo metu galiojo pareiškėjo sudarytos sutartys su SEB ir DNB banku, dėl kurių kumuliatyvaus poveikio buvo ribojama galimybė konkuruoti apie 60 proc. pinigų tvarkymo paslaugų teikimo rinkos dalyje. Tokios rinkos dalies uždarymas nagrinėjamomis aplinkybėmis yra neabejotinai reikšmingas, todėl padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sprendė pareiškėjo 2008 m. sudarytos su UAB „G4S Lietuva – „Swedbank“, AB sutarties pabaigos datą laikyti pažeidimo pabaigos momentu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pritariė atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens pozicijai, kad pažeidimo pabaiga laikytina 2008 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB DNB banko sutarčių nuostatų, numačiusių ( - ), panaikinimo momentą: nors kitiems teikėjams vis dar buvo ribojamos galimybės konkuruoti dėl paslaugų teikimo AB SEB bankui, tačiau pagal Vertikaliųjų apribojimų gairių 134 punktą įvertinus tuo metu SEB banko pagal 2007 m. UAB „G4S Lietuva“ – AB SEB banko sutartį perkamų paslaugų apimtis, nėra pagrindo konstatuoti, jog tuo metu kitų teikėjų galimybės konkuruoti dėl pinigų tvarkymo (įskaitant bankomatų inkasavimą) paslaugų teikimo buvo pastebimai ribojamos.
  13. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai laikė, jog Konkurencijos taryba klaidingai apskaičiavo pažeidimo trukmę. Atitinkamai vertinant, ar pažeidimas pagal trukmę darė esminę žalą konkurencijai, iš tiesų turėjo būti vertinamas ne 2 metų 11 mėnesių, o 5,5 metų laikotarpis.

24Dėl pažeidimo pavojingumo laipsnio

  1. LVAT nustatė, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas pažeidimo pavojingumo laipsnio aspektą nurodė, kad Baudų dydžio nustatymo apraše aiškiai atskiriami pažeidimai, jie klasifikuojami ir nurodomos už juos skiriamos skirtingos sankcijos. Pažymėjo, kad skirtingos sankcijos yra skiriamos priklausomai nuo pažeidimo pavojingumo (už labiausiai pavojingą pažeidimą – didžiausia, už mažiau pavojingą – švelnesnė), o kitokio sankcijų išskyrimo kriterijaus teisėjų kolegija nenustatė. Priežasčių, kodėl šia klasifikacija pagal pavojingumą reikėtų vadovautis tik baudų skyrimo stadijoje, teisėjų kolegija nenustatė, todėl nesutiko su atsakovo argumentais, kad KĮ pažeidimai nėra ir negali būti laipsniuojami pagal jų pavojingumą šioje proceso stadijoje (vertinant, ar Susitarimai su bankais daro esminę žalą), be to, kiekvienas KĮ pažeidimas yra pavojingas, o Baudų dydžio nustatymo apraše pažeidimai ne laipsniuojami pagal pavojingumą, o tiesiog nurodomos skirtinos sankcijos ribos. Pirmosios instancijos teismo nuomone, vien tik pažeidimo pobūdis (susitarimas pagal poveikį, o ne pagal tikslą, susitarimo poveikis potencialus, o ne realus) neleidžia Susitarimų su bankais vertinti kaip darančių esminę žalą KĮ saugomiems interesams.
  2. Atsakovas apeliaciniame skunde teigė, kad Konkurencijos įstatymui prieštarauja ir jo reikalavimus pažeidžia bei vienodo dydžio sankcijos gresia už ūkio subjektų veiksmus, kuriais konkurencija gali būti ribojama ar yra ribojama, o tai akivaizdžiai rodo, ar buvo nustatytas susitarimo potencialus ar realus konkurenciją ribojantis poveikis ar tikslas, nėra savaime tiek reikšminga, kad lemtų skirtingą Konkurencijos įstatymo reikalavimų, įskaitant ir atsakomybės taikymo, įsipareigojimų priėmimo ir esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams vertinimą. Tarybos manymu, nors tai, kad susitarimas nebuvo kvalifikuotas kaip konkurenciją ribojantis pagal faktinį poveikį ar pagal savo tikslą, gali būti vertinamas sprendžiant apie pažeidimo pobūdį, tai nėra išimtinės ir svarbiausios aplinkybės, parodančios pažeidimo pavojingumą ir, atitinkamai, žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Minėtos aplinkybės neleidžia tinkamai įvertinti konkretaus pažeidimo pavojingumo ir žalos Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams. Turi būti vertinamas konkrečių veiksmų pobūdis ir su jais susijusios faktinės aplinkybės, kurio pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatliko, todėl nepagrįstai Susitarimų su bankais pobūdį įvertino kaip negalintį daryti esminės žalos KĮ saugomiems interesams. Sankcijų diferencijavimo aspektu atsakovas nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis numato, kad sankcijos už Konkurencijos įstatymo pažeidimą dydis priklauso nuo pažeidimo pavojingumo ir trukmės. Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punktas numato, kad pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Taigi pažeidimo pavojingumas vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju, tačiau toks vertinimas negali būti paremtas vien pažeidimo rūšies pagal Konkurencijos įstatymo nuostatas nustatymu ir neatsižvelgus į konkrečias, būtent su nagrinėjamu pažeidimu susijusias faktines aplinkybes.
  3. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė Tarybos apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams, kad Sprendimo motyvas, jog vien pažeidimo pobūdis neleidžia daryti išvados, kad G4S susitarimus su bankais reikėtų vertinti kaip darančius esminę žalą Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams, yra nepagrįstas.
  4. Pareiškėjas su atsakovo ir trečiojo suinteresuotojo asmens pozicija nesutiko nurodydamas, kad LVAT praktikoje susitarimų pobūdžio vertinimas yra pagrįstas ir teisėtas įrodymų vertinimo testas, todėl „esminės žalos“ kriterijų (KĮ 28 str. 3 d. 2 p.) pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, inter alia į Susitarimų su bankais pobūdį. Byloje nustatyta, kad Susitarimai konkurenciją galėjo riboti tik potencialiai ir faktinio poveikio nedarė. „Poveikio“ susitarimai nėra priskiriami prie grubiausių konkurencijos teisės pažeidimų, o jų neigiamas poveikis nėra preziumuojamas. Vertikalūs susitarimai apskritai leidžiami. Todėl vien tik Atsakovo manymas, kad yra pagrindas taikyti KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį, šioje „poveikio“ byloje nėra (ir negali būti) pagrindu preziumuoti „esminę žalą“ pagal KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą. Ypač turint omenyje, kad pats Atsakovas „esminės žalos“ nepreziumuoja net ir kartelių („tikslo“) bylose. Siekdamas nustatyti poveikį ir žalą, Atsakovas privalėjo atlikti realią padarinių (kontrafaktinę) analizę. Be šios analizės, bet kokie Atsakovo teiginiai apie potencialų (ne faktinį) Susitarimų poveikį konkurencijai VAAT pagrįstai nelaikyti įrodančiais „esminę žalą“.
  5. LVAT teisėjų kolegija tokius pareiškėjo argumentus laikė nepagrįstais, todėl atmetė.
  6. Pažeidimo pavojingumo laipsnio vertinimo aspektu teisėjų kolegija pirmiausia atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 37 straipsnio 1 dalį, kuri nustato, kad skiriamos ūkio subjektams ir viešojo administravimo subjektams baudos diferencijuojamos atsižvelgiant į pažeidimo pavojingumą, pažeidimo trukmę, ūkio subjekto ir viešojo administravimo subjekto atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, kiekvieno ūkio subjekto įtaką pažeidimo padarymui, kai pažeidimą padaro keli ūkio subjektai, ūkio subjekto prekių, tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių su pažeidimu, pardavimų vertę. Pažeidimų pavojingumo vertinimų kriterijų įstatymo nuostatos nepateikia, tačiau Baudų dydžio nustatymo aprašo 10 punktas įtvirtina, kad pažeidimo pavojingumas įvertinamas atsižvelgiant į visas su konkrečiu pažeidimu susijusias aplinkybes, tokias kaip pažeidimo pobūdis, visų pažeidimo dalyvių bendra rinkos dalis, pažeidimo geografinis plotas, ir kitas aplinkybes. Šių aplinkybių svarba ir jų vertinimo poreikis priklauso nuo kiekvieno konkretaus pažeidimo. Vadovaudamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendė, kad siekiant įvertinti nustatyto pažeidimo pavojingumą, reikia atsižvelgti į pažeidimo pobūdį, pažeidimo dalyvio rinkos dalį, pažeidimo geografinį plotą, ir kitas aplinkybes, kurios jau nustatytos LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartimis.
  7. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi jau buvo konstatuota, kad SESV 101 straipsniu draudžiamas tiek realus, tiek potencialus antikonkurencinis poveikis (žr., pvz., 1998 m. gegužės 28 d. ESTT sprendimą byloje Deere prieš Komisiją, C-75/95, EU:C:1998:256). Tai patvirtina ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje esanti nuostata, kad ,,visi susitarimai, <...> kurie <...> gali riboti konkurenciją, yra draudžiami <...>“ (žr. pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009). Tiek nustačius realų, tiek potencialų (tikėtiną) konkurencijos ribojimą, taikoma ta pati Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis bei SESV 101 straipsnio 1 dalis, todėl konkurencijos ribojimo pobūdis pažeidimo kvalifikavimui, įtakos neturi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858‑1245/2012). Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija darė išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sprendė, kad vien tik pažeidimo pobūdis (susitarimas pagal poveikį, o ne pagal tikslą, susitarimo poveikis potencialus, o ne realus) neleidžia Susitarimų su bankais vertinti kaip darančių esminę žalą KĮ saugomiems interesams. Taip pat, vadovaujantis nurodyta teismų jurisprudencija, nepagrįstais laikytini ir todėl atmestini pareiškėjo argumentai, išdėstyti atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą, kad pasinaudodamas SESV ir KĮ nuostatų skirtumais atsakovas tariamai sukūrė dirbtinę situaciją, kai įrodinėjant SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą yra taikomos nacionalinės teisės nuostatų gramatines formuluotės ir taip formuojama vien tik atsakovui palanki įrodinėjimo pareiga, iškreipianti arba net eliminuojanti byloje tiesiogiai taikomos SESV 101 straipsnio 1 dalies turinį: pastaroji nuostata kaip nesuderinamais su vidaus rinka draudžia visus įmonių susitarimus, įmonių asociacijų sprendimus ir suderintus veiksmus, kurie gali paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą ir kurių tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas vidaus rinkoje; o KĮ 5 straipsnio 1 dalis draudžia visus susitarimus, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją.
  8. LVAT pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė, kad faktai dėl Susitarimų su bankais, dėl kurių pakankamai ilgam laikui buvo uždarytos ypač didelės tiriamų rinkų dalys bei kad sudarius įsipareigojimo pirkti paslaugas iš vieno teikėjo susitarimus, paklausa ir pasiūla didelėje rinkos dalyje tapo įšaldyta, yra konstatuoti galutine ir neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, todėl privalomi šią bylą nagrinėjančiam teismui ir teismas jais vadovaujasi. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė atsižvelgiąs ir į LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje konstatuotą galimą poveikį konkurencijai ir LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje pateiktu išaiškinimu, jog nagrinėjamu atveju pakanka nustatyti, kad Susitarimais su bankais konkurencija buvo ribojama potencialiai, nereikia konstatuoti, ar ji buvo / nebuvo apribota. Papildomai teisėjų kolegija nurodė, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 62, 71 punktuose jau buvo nustatyta, kad geografine rinka nagrinėjamu atveju laikytina visa Lietuvos Respublikos teritorija, o visų pinigų tvarkymo paslaugas apimančios rinkos (abiejų tiriamų rinkų kartu) apimtis LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 62 punkte leido konstatuoti pagrindą byloje taikyti ne tik nacionalinės, bet ir Europos Sąjungos konkurencijos teisės nuostatas – SESV 101 straipsnio 1 dalį.
  9. Vertikalių apribojimų gairių 135 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai didžiausio tiekėjo rinkos dalis yra mažesnė nei 30 proc, o penkių didžiausių tiekėjų rinkos dalis yra mažesnė nei 50 proc., atskiras arba bendras antikonkurencinis poveikis mažiau tikėtinas. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 85–86 punktuose nustatytos tiekėjo ir pirkėjų rinkos dalys, neleidusios poveikio konkurencijai vertinti kaip mažai tikėtino, labai ženkliai viršijo Vertikalių apribojimų gairėse aptartą kriterijų: nagrinėjamu atveju tiekėjo rinkos dalis 2007–2011 m. laikotarpiu sudarė ne mažiau kaip 95 proc. visų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje, be to, trys didžiausi pinigų tvarkymo paslaugų pirkėjai per nagrinėjamą laikotarpį pirko ne mažiau kaip 85 proc. paslaugų. Dėl sudarytų pirkimo įsipareigojimų G4S konkurentai galėjo konkuruoti tik dėl iki 15 proc. pinigų tvarkymo paslaugų. Tuo metu, kaip nustatyta Nutarimo 67 punkte, vienintelio ir artimiausio pareiškėjo konkurento pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje rinkos dalis buvo net keliasdešimt kartų mažesnė lyginant su ta, kurią užėmė pareiškėjas. Atsižvelgtina ir į tai, kad, kaip nustatyta LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, paslaugų pirkėjų pasipriešinimo galia dėl rinkos struktūros, paslaugų specifikos ir reikalavimų paslaugų teikėjams, buvo ribota. Tokių aplinkybių visumos nulemta teisinė situacija, kuri, kaip nustatyta, tęsėsi net 5,5 metų, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą Susitarimus su bankais vertinti kaip dariusius esminę žalą KĮ saugomiems interesams. Kontrafaktinė poveikio analizė nagrinėjamu klausimu galėtų būti naudinga esant akivaizdžiai kitokiam pareiškėjo bei jo vienintelio ir artimiausio konkurento rinkų dalies santykiui ar paslaugų pirkėjų kiekiui, dydžiui bei jų perkamų iš pareiškėjo paslaugų mastui, tačiau šiuo atveju byloje nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijai nesudarė pagrindo abejoti dėl esminės žalos egzistavimo. Todėl buvo atmesti pareiškėjo argumentai, susiję su tariamu kontrafaktinės poveikio analizės poreikiu, taip pat nepagrįstu laikytas prašymas šiuo klausimu kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo.
  10. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ir nepagrįstai sprendė, kad atsižvelgiant į visas nagrinėjamos bylos aplinkybes negalima pripažinti esminės žalos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme buvimo fakto.

25Dėl įsipareigojimų instituto

  1. LVAT pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Teisingumo Teismo praktika nurodė, kad įsipareigojimai yra priemonė, pirmiausiai skirta efektyviai išspręsti kilusią problemą rinkoje. Teismo nuomone, įstatymų leidėjo sukurtas įsipareigojimų nepriėmimo pagrindas – esminė žala KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme negali paneigti instituto paskirties, todėl įsipareigojimų nepriėmimas dėl esminės žalos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme turi būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Tokių išimtinį atvejį pagrindžiančių priežasčių nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bylai aktualias aplinkybes, nenustatė.
  2. Atsakovas su tokia pozicija nesutiko, savo apeliaciniame skunde nurodydamas, kad dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo susidarė situacija, kuomet ūkio subjektas išvengia atsakomybės už padarytą konkurencijos taisyklių pažeidimą, tačiau priešingai, nei nurodo pirmosios instancijos teismas, išimtinis atvejis turėtų būti ne įsipareigojimų netaikymas, o atsakomybės netaikymas už konkurencijos teisės pažeidimus. Atsakovo nuomone, Konkurencijos įstatymo reikalavimai negali būti aiškinami taip, kad už konkurencijos teisės pažeidimus, kurie visuotinai pripažįstami kaip vieni žalingiausių, o sąžiningos konkurencijos laisvė laikoma konstitucine vertybe, priežiūros institucijoms galimybė taikyti atsakomybę už pažeidimus būtų apsunkinama. Tačiau pagal pirmosios instancijos teismo išaiškinimą tuo atveju, jei yra pateikiami pažeidimą padariusio ūkio subjekto įsipareigojimai, pažeidimui konstatuoti ir atsakomybei taikyti reikia įrodyti daugiau aplinkybių, nei tuo atveju, jeigu įsipareigojimai nėra pateikiami. Atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje buvo nustatyti visi Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio pažeidimo ir SESV 101 straipsnio pažeidimo sudėties elementai, atsakovas teigė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimu įsipareigojimo institutas išaiškintas ir pritaikytas kaip atleidimo nuo atsakomybės už nustatytą nurodytų nuostatų pažeidimą instrumentas, nors to nenumato jokie teisės aktai ar teismų praktika. Be to, pirmosios instancijos teismo įsipareigojimų instituto aiškinimas, suteikiantis pirmenybę ūkio subjektų interesams, sudaro prielaidas piktnaudžiauti šiuo institutu, siekiant išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Atsakovo nuomone, tai niekaip neužtikrina, jog ūkio subjektai kiek įmanoma greičiau nutrauktų konkurencijos ribojimus, todėl toks įsipareigojimų instituto aiškinimas negali būti laikomas suderintu su Konkurencijos įstatymo tikslu – saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę Lietuvos Respublikoje.
  3. Trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė atsakovo pozicijai bei sutiko su Tarybos apeliaciniame skunde išdėstytais teisiniais argumentais. Eurocash pabrėžė, kad esminė įsipareigojimų instituto paskirtis yra efektyviai spręsti susiklosčiusią konkurencijos teisės problemą, o šiuo atveju Taryba nustatė, kad pareiškėjo pasiūlyti įsipareigojimai jos nesprendžia, nes žala jau padaryta, o jos atitaisyti prisiimant įsipareigojimus nėra galimybės, taip pat atitinkamos sutartys jau yra nutrauktos. Be to, patvirtinti įsipareigojimus galima tik tais atvejais, kai egzistuoja konkrečių aplinkybių visuma (o ne visais atvejais, kada ūkio subjektai Tarybai pasiūlo įsipareigojimus) – šiuo atveju Taryba pagrįstai nustatė, kad neegzistuoja sąlygų visuma, leidžianti patvirtinti pareiškėjo pateiktus įsipareigojimus.
  4. Tuo metu, kaip matyti iš pareiškėjo pateikto atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą, pareiškėjas manė, kad atsakovas siekia teisminio precedentu pagrindu įsitvirtinti neribotą KĮ 28 str. 3 d. 2 p. taikymo diskreciją, tačiau įstatymas tokios diskrecijos atsakovui nesuteikia. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutartimis patvirtino, kad atsakovas neturi neribotos diskrecijos sprendžiant, ar nutraukti tyrimą konkrečiu atveju ūkio subjektui pateikus formalius reikalavimus atitinkančius įsipareigojimus. Teisminiame procese, pareiškėjo nuomone, atsakovo pareiga įrodyti „esminę žalą“ yra atskiras vertinimo objektas, o atsakovui neįrodžius „esminės žalos“ jis gali būti įpareigotas nutraukti tyrimą ir patvirtinti įsipareigojimus. G4S manymu, pažeidimo padarymo faktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nebuvo patvirtintas, atsakovo nuomonė dėl įrodyto KĮ 5 str. 1 d. ir SESV 101 str. 1 d. pažeidimo yra nereikšminga KĮ 28 str. 3 d. 2 p. taikymui, o įsipareigojimų priėmimu bus išspręstos atsakovo nurodytos konkurencijos problemos. Pareiškėjo vertinimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi nurodė, kad atsakovas turėjo (ir turi pareigą) suteikti teisę pateikti įsipareigojimus ir pateiktus įsipareigojimus įvertinti pagal KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą, todėl patvirtinus pareiškėjo įsipareigojimus nebus pritaikytas kaip atleidimo nuo atsakomybės pagrindas, kadangi pažeidęs KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą atsakovas taikyti atsakomybės apskritai neturėjo teisės. Be to, vertinant įsipareigojimų klausimą, pareiškėjo manymu, yra reikšminga tiek paties atsakovo, tiek Europos Komisijos administracinė praktika įsipareigojimų bylose, o Reglamentas Nr. 1/2003 ir Europos Komisijos praktika, pareiškėjo nuomone, patvirtina, kad „esminė žala“ yra konstatuojama tik itin sunkių (angl. hardcore) konkurencijos teisės pažeidimų bylose, o Europos Komisija įsipareigojimus priima net sunkiausių ES ir pasauliniu mastu ilgalaikiai daromų pažeidimų atveju.
  5. Teisėjų kolegija nepagrįstais laikė ir todėl atmetė tokius pareiškėjo argumentus. Pirmiausia LVAT pabrėžė, kad Konkurencijos taryba yra valstybės įstaiga, vykdanti valstybinę konkurencijos politiką ir prižiūrinti, kaip laikomasi Konkurencijos įstatymo (šiuo metu galiojančios KĮ redakcijos 17 straipsnio 1 dalis; analogiška nuostata buvo įtvirtinta Konkurencijos įstatymo (1999 m. kovo 23 d. įstatymo Nr. VIII-1099) redakcijos 18 straipsnio 1 dalyje). KĮ V skyriuje įtvirtinta KĮ pažeidimų tyrimo procedūra. Šio KĮ skyriaus 28 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kokio turinio nutarimus dėl atliekamų tyrimų gali priimti Taryba, o KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodoma teisė Konkurencijos tarybai nutraukti tyrimą, jei veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje.
  6. Šios normos formuluotė yra svarbi keliais aspektais. Pirma, Taryba gali nutraukti tyrimą tik tuo atveju, jei yra tenkinamos kelios šioje normoje išdėstytos sąlygos: esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams nebuvimo faktas, ūkio subjekto, įtariamo pažeidus įstatymą, geranoriškas veiksmų nutraukimas ir tam tikro rašytinio įsipareigojimo pateikimas. Antra, rašytiniam įsipareigojimui aptariama norma taip pat kelia tam tikrus reikalavimus: ūkio subjektas turi įsipareigoti veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, kurie šalintų įtariamą pažeidimą ar sudarytų prielaidas jo išvengti ateityje. Kitaip tariant, būtent šie išvardyti elementai yra rašytinių ūkio subjektų įsipareigojimų pagrįstumo vertinimo kriterijai. Taryba, gavusi įsipareigojimus, turėtų vertinti jų atitiktį šiems normoje išdėstytiems reikalavimams, t. y., ar įsipareigojama veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, kurie šalintų įtariamą pažeidimą ar sudarytų prielaidas jo išvengti ateityje. Tačiau tam, kad Taryba galėtų įvertinti pateiktų įsipareigojimų pagrįstumą visų pirma turi būti išpildytos prieš tai minėtos tyrimo nutraukimo sąlygos, t. y. turi nebūti esminės žalos šio įstatymo saugomiems interesams, ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą turi būti geranoriškai nutraukęs veiksmus ir pateikęs prieš tai minėtus reikalavimus atitinkančius rašytinius įsipareigojimus. Svarbu, kad visų normoje nurodytų sąlygų buvimo visuma yra įsipareigojimų vertinimo prielaida. Todėl negalima vertinti įsipareigojimų pagrįstumo, jei bent viena iš sąlygų nėra nustatyta.
  7. Tokį aiškinimą, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pozicija, jog galimybė nutraukti tyrimą siejama su trijų būtinų sąlygų tenkinimu, o net ir vienos iš įstatyme nurodytų sąlygų netenkinimas reikštų, kad Konkurencijos taryba neįgyja teisės nutraukti tyrimo KĮ 30 straipsnio 2 dalies 2 punkto (dabartinės KĮ redakcijos KĮ 28 str. 3 d. 2 p.) pagrindu (2013 m. kovo 5 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje A502-706/2013).
  8. LVAT atsižvelgdamas į tai, kad teisėjų kolegija prieš tai jau konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisingai sprendė dėl esminės žalos buvimo aspekto, atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju aktualų teisinį reguliavimą ir Lietuvos administracinio teismo jurisprudenciją, padarė išvadą, kad šioje byloje nėra tenkinama viena iš būtinų sąlygų Konkurencijos tarybos tyrimui nutraukti, t. y. nustačius esminės žalos KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme faktą įstatymas nesuteikia Konkurencijos tarybai teisės vertinti ūkio subjekto pateiktų įsipareigojimų ir jų pagrįstumo atveju tyrimą nutraukti. Kitaip tariant, teisėjų kolegija sprendė, kad Nutarime įvertinusi 2012 m. gruodžio 20 d. nutarime bei atnaujinto tyrimo metu nustatytas aplinkybes, Konkurencijos taryba padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog nebuvo pagrindo nutraukti tyrimą pagal Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktą patvirtinant UAB „G4S Lietuva“ įsipareigojimus, nes nebuvo tenkinama viena iš būtinų Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo sąlygų, t. y. UAB „G4S Lietuva“ veiksmais buvo padaryta esminė žala Konkurencijos įstatymo saugomiems interesams.

26Dėl paskirtos baudos

  1. LVAT pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatuotų, kad Nutarimas yra teisėtas, turėtų būti sprendžiama dėl Nutarimu paskirtos baudos pagrįstumo, taip pat vertinamos aplinkybės, sudarančios savarankiškus pagrindus panaikinti arba bent jau iki simbolinio dydžio sumažinti Nutarimu paskirtą baudą.
  2. Pareiškėjo manymu, atsakovas baudą paskyrė ignoruodamas, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 101–102 punktuose nurodė, kad konkurencijos problemos gali būti išspręstos be piniginių sankcijų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas netinkamai aiškino LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties 101–102 punktus ir rėmėsi juose nurodyta Teisingumo Teismo praktika, nes nagrinėjant bankų atsakomybės klausimą šiuose nutarties punktuose buvo pateikta jurisprudencija skirta pagrįsti galimybei bausti tik vieną draudžiamo susitarimo šalį, todėl tai niekaip nepagrindžia pareiškėjo dėstomos pozicijos jam nustatytos piniginės sankcijos aspektu.
  3. Sprendžiant pareiškėjui skirtinos baudos klausimą, jo nuomone, turi būti įvertinta, kad Nutarimu pareiškėjui skirta bauda prieštarauja LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutarčių esmei: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas net du kartus tikrinęs atsakovo paskirtos baudos pagrįstumą ir teisėtumą, turėjo pilną teisę (ABTĮ 144 str. 1 d. 3 p.) palikti galioti (kad ir sumažintą) 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimu arba Nutarimu pareiškėjui skirtą baudą. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi tam tikri 2012 m. gruodžio 20 d. atsakovo nutarimo punktai buvo panaikinti konstatavus bankų atsakomybės nebuvimą, taip pat esminį procedūrinį pažeidimą, susijusį su įsipareigojimų vertinimo aspektu, dėl kurio Taryba buvo įpareigota papildyti tyrimą. Siekiant numatyti visus galimus tyrimo papildymo rezultatus nebuvo galima atmesti tikimybės, jog Taryba galėtų priimti kitokį sprendimą dėl finansinės sankcijos pareiškėjui skyrimo, todėl sprendimas panaikinti 2012 m. gruodžio 20 d. Tarybos nutarimo dalį dėl pareiškėjui paskirtos finansinės sankcijos jokiu būdu negali būti vertinamas kaip implikuojantis konkrečią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo poziciją šiuo klausimu. LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, ar atsakovas 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimu pagrįstai konstatavo, kad UAB „G4S Lietuva“, 2007 m. sudariusi susitarimą su AB SEB banku, 2008 m. – susitarimą su „Swedbank“, AB, 2008 m. – susitarimą su AB DNB banku, kuriais bankai įsipareigojo visas pinigų tvarkymo paslaugas pirkti tik iš UAB „G4S Lietuva“, pažeidė KĮ 5 straipsnio 1 dalį bei SESV 101 straipsnio 1 dalį ir apskritai nebuvo nagrinėjamas pareiškėjo atsakomybės klausimas, taigi šia nutartimi taip pat negalėjo būti sprendžiamas finansinių sankcijų pareiškėjui klausimas. Todėl pareiškėjo argumentas, kad jam skirta bauda prieštarauja LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutarčių esmei yra akivaizdžiai nepagrįstas, todėl atmestas.
  4. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad bauda skirta ignoruojant, jog atsakomybės panaikinimas kitiems draudžiamo susitarimo dalyviams sudaro pagrindą jam sumažinti baudą, nes Nutarimu bauda pareiškėjui skirta (i) visiškai ignoruojant, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi bankai buvo nelaikomi sudariusiais draudžiamus susitarimus ir todėl buvo atleisti nuo atsakomybės, bei (ii) nevykdant toje pačioje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tiesiogiai įtvirtinto įpareigojimo per papildomą tyrimą atsižvelgti į pateiktą bankų atsakomybės vertinimą. Teisėjų kolegija nepagrįstais laikė ir atmetė tokius pareiškėjo argumentus, nes nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad bankų atsakomybės klausimas nagrinėjamu atveju galėtų būti susijęs su pareiškėjui skirtos finansinės sankcijos aspektu. Šiuo aspektu LVAT pabrėžė, kad 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje nekonstatavus pagrindo taikyti bankams, buvo aiškiai nurodyta, jog atsakomybės pagrindas nagrinėjamu atveju galėtų egzistuoti tik dėl G4S veiksmų dėl kitokios nei bankai šio pareiškėjo padėties. Be to, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad atsakovas nevykdė minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tiesiogiai įtvirtinto įpareigojimo per papildomą tyrimą atsižvelgti į pateiktą bankų atsakomybės vertinimą: po tokio tyrimo priimtame Nutarime bankai nėra pripažinti pažeidę KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį. Taip pat akcentuota, kad 2012 m. lapkričio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2995-12, kuria šiuo aspektu remiasi pareiškėjas, nagrinėjamu atveju nėra aktuali, nes ji buvo susijusi su iš esmės skirtingomis teisinėmis aplinkybėmis, lemiančiomis analogijos taikymo negalimumą.
  5. Pareiškėjas taip pat manė, kad bauda skirta, nesąžiningai vadovaujantis netinkama Baudų nustatymo aprašo redakcija, kuri nulėmė didesnės baudos pareiškėjui skyrimą. Teisėjų kolegija atmetė tokius argumentus kaip nepagrįstus, nurodydama, kad Baudų dydžio nustatymo aprašo 2.1 punkte yra aiškiai nustatyta, kad šis teisės aktas taikomas tais atvejais, kai pagal KĮ 32 straipsnį (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. lapkričio 1 d.) proceso šalims raštu pranešama apie įgaliotų pareigūnų išvadas dėl konkurenciją ribojančių veiksmų, bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, taip pat pasiūloma raštu pateikti savo nuomonę. Šiuo aspektu pabrėžta, kad, kaip jau buvo nurodyta, ginčas šioje byloje kilo dėl Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S‑9/2014, kuriuo Konkurencijos taryba pripažino, kad UAB „G4S Lietuva“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį bei skyrė jai 9 437 800 Lt (2 733 375 Eur) baudą, teisėtumo ir pagrįstumo. Atsakovui priimant šį nutarimą pranešimas apie atliktą tyrimą pareiškėjui buvo įteiktas 2014 m. rugpjūčio 4 d.
  6. Pareiškėjo manymu, atsakovas skiriamos baudos dydį privalėjo apskaičiuoti vadovaudamasis įstatymų galiojimo laike principu „lex benignior retro agit“ (lot. „atsakomybę lengvinantis įstatymas galioja atgal“), nes atsižvelgiant į tai, kad 2004 m. Baudų nustatymo aprašo redakcijos taikymas būtų nulėmęs ženkliai švelnesnės sankcijos pareiškėjui taikymą, skirdamas baudą atsakovas bet kokiu atveju negalėjo remtis 2012 m. aprašo redakcija. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į faktinę aplinkybę, kad šioje nutartyje konstatuota, jog byloje vertinamas konkurencijos teisės pažeidimas truko 5,5 metų, t. y. jis baigėsi 2012 m. ( - ). Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymėjo, kad Baudų dydžio nustatymo aprašo 2012 m. redakcija įsigaliojo 2012 m. sausio 27 d. (Valstybės žinios, 2012-01-26, Nr. 12-511). Taigi trunkamojo konkurencijos teisės pažeidimo darymo laikotarpiu, jam dar nepasibaigus, įsigaliojo nauja Baudų dydžio nustatymo aprašo redakcija, kurią pagrįstai pritaikė atsakovas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo teigti, jog atsakovas turėjo pareigą taikyti „lex benignior retro agit“ principą, nes 2004 m. Baudų nustatymo aprašo redakcija jau nebegaliojo, o šis teisės principas negali būti aiškinamas kaip reikalaujantis ir toliau taikyti teisės akto redakciją, kai tęstinio pažeidimo darymo metu pasikeičia teisinis reguliavimas.
  7. Pareiškėjas teigė, kad bauda skirta neįvertinus jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kuriomis jis laiko atsakovo tariamai nenuoseklius veiksmus, kai pareiškėjui su atsakovo pritarimu įsigijus Swedbank ( - ) ir SEB ( - ) pinigų tvarkymo verslus, ( - ) buvo leista vykdyti koncentraciją įsigyjant DNB turto dalį, tačiau, praėjus mažiau nei 3 metams, atsakovas konstatavo, kad savo esme tos pačios sutartys tarp pareiškėjo ir bankų jau neva riboja konkurenciją. Teisėjų kolegija nepagrįstu laikė šį argumentą atsižvelgdama į tai, kad toks sutarčių pobūdžio vertinimas yra subjektyvus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra pritaręs tokiam jo aiškinimui. LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, atsižvelgus į įvairias aplinkybes, apibūdinusias padėtį rinkoje, buvo konstatuotas kumuliatyvus Susitarimų su bankais poveikis konkurencijai. Minėtos nutarties 87 punkte yra aiškiai nurodyta, kad rinkos struktūros bei rinkos dalyvių ypatumai negali pagrįsti Tarybos analizuotų sutartinių įsipareigojimų, pagal kuriuos bankai įsipareigojo pirkti paslaugas tik iš vieno tiekėjo, nustatančias pirkimo sutartis su G4S tuo metu, kai rinkoje ėmė rastis naujas paslaugų teikėjas, nustatymo. Todėl teisėjų kolegija neturėjo pagrindo atsakovo veiksmus laikyti nenuosekliais ir pripažinti juos pareiškėjo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.
  8. Pareiškėjo argumentai, susiję su pažeidimo trukme ir pažeidimo pavojingumu, atmesti atsižvelgiant į tai, kad teisėjų kolegija jau anksčiau konstatavo pažeidimo trukmę buvus 5,5 metų ir darius esminę žalą įstatymų saugomiems interesams.
  9. Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas tyrimą vykdė 6 kartus ilgiau, nei tai numatė tuo metu galiojęs KĮ, o toks nepagrįstai atsakovo užtęstas tyrimas pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Teisėjų kolegija nepagrįstu laikė tokį argumentą ir jį atmetė. Kaip jau buvo pažymėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos, Konkurencijos įstatymas įtvirtina Konkurencijos tarybos teisę pratęsti tyrimą, t. y. vykdomas tyrimas nėra apribotas naikinamaisiais terminais. Be to, būtina pažymėti, kad KĮ taip pat nustato procedūrinio pobūdžio nurodymus Tarybai, kaip veikti, kad būtų efektyviai įgyvendintos funkcijos. Terminas, per kurį Taryba turi atlikti tyrimą (penki mėnesiai), skirtas ne asmens pažeistai teisei ginti, o valstybės institucijos funkcijoms įgyvendinti. Pagal KĮ nuostatas Tarybai suteikta teisė pratęsti penkių mėnesių terminą, t. y. vykdyti tyrimą ilgiau nei penkis mėnesius. Akcentuota, kad KĮ nenustatyta, kiek kartų ir kokiam maksimaliam laikui gali būti pratęstas terminas, per kurį Taryba privalo užbaigti tyrimą, bei nėra nustatyta, kad tyrimas gali būti nutrauktas dėl pernelyg ilgos tyrimo trukmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje eA‑2330-520/2016, 276 p.).
  10. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, kad Nutarimu bauda pareiškėjui skirta pažeidžiant baudų skaičiavimo taisykles.

27Dėl teismo išlaidų paskirstymo

  1. LVAT nurodė, kad ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą.
  2. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašė jo naudai iš G4S priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurių dydį pagrindžiantys dokumentai bus pateikti teismui bylos eigoje.
  3. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ABTĮ 40 straipsnio 3 dalis expressis verbis numato, kad kai išnagrinėjus bylą yra patenkinamos ar apginamos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės, šie asmenys turi tokias pačias teises į išlaidų atlyginimą, kaip ir proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Taip pat, remiantis ABTĮ 44 straipsnio 5 dalimi, jis turi teisę reikalauti atlyginti ir patirtas atstovavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (ABTĮ 41 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys į minėtą šios teisės ribojimą – trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisti bylinėjimosi išlaidas galima, kai išnagrinėjus bylą buvo patenkintos ar apgintos jo teisės baigiamuoju teismo procesiniu sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1223/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1309/2012).
  4. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S-9/2014, kuriuo jis buvo pripažintas pažeidusiu KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį, teisėtumą ir pagrįstumą, todėl negalima laikyti, kad netenkinus pareiškėjo skundo, trečiojo suinteresuoto asmens teisės buvo apgintos, atitinkamai teisėjų kolegija laikė, kad jis neturi teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
  5. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl esminės žalos buvimo Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme nėra tinkamai pagrįsta ginčo faktinio ir teisinio aspektų analize, ginčas išnagrinėtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, netinkamai išaiškinus ir pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nukrypstant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą bei skundo motyvai nepaneigė Nutarimo teisėtumo bei nepatvirtino, kad viešojo administravimo subjektas (atsakovas), priimdamas Nutarimą, pažeidė fundamentalius viešojo administravimo principus – nepiktnaudžiavimą valdžia, teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, atsakovo apeliacinis skundas tenkintas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5970-1047/2016 panaikinant ir priimant naują sprendimą – UAB „G4S Lietuva“ skundą atmesti, paliekant Konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 2S-9/2014 „Dėl susitarimų pinigų tvarkymo paslaugų rinkoje atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio reikalavimams“ nepakeistą.

28VI.

29

  1. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017 (XV t., b. l. 53–67), kuriame suformulavo reikalavimus: 1) iki nutarties dėl šio prašymo atnaujinti procesą priėmimo kreiptis į Europos Komisiją su pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. apeliaciniame skunde suformuluotais klausimais; 2) atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A‑3075‑822/2017 ir bylą perduoti administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 156 str. 2 d. 8, 10, 12 p.); 3) kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą 2016 m. spalio 3 d. apeliaciniame skunde ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. prašyme dėl kreipimosi į ESTT suformuluotais klausimais; 4) išnagrinėjus bylą iš naujo priimti naują procesinį sprendimą – tenkinti UAB „G4S Lietuva“ 2016 m. spalio 3 d. apeliacinį skundą, t. y. pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-5970-1047/2016 panaikinant ir pašalinant iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-5970-1047/2016 motyvuojamosios sprendimo dalies visas konstatuotas aplinkybes ir motyvus dėl UAB „G4S Lietuva” padaryto KĮ 5 straipsnio 1 dalies, SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo, o atsakovo 2016 m. spalio 8 d. apeliacinį skundą atmesti.
  2. Nurodo, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime nukrypta nuo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo ir aiškinimo praktikos (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.). LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime yra nuolat remiamasi LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartimi ir 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, motyvuojant, kad 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi neva konstatuotas pareiškėjo tariamas konkurencijos taisyklių pažeidimas ir šio tariamo pažeidimo sukelta tariama esminė žala KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto taikymo požiūriu. Tačiau LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo pagrindu negalėjo būti LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties argumentai, kadangi ja byla išnagrinėta taikant ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. grąžinus bylą atsakovui papildomam tyrimui atlikti. Toks Konkurencijos tarybos 2012 m. nutarimo panaikinimo pagrindas reiškia, kad minėta nutartimi negalėjo būti prieita jokių išvadų ir negalėjo būti nustatyti jokie res judicata faktai, patvirtinantys Konkurencijos tarybos 2014 m. nutarimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą. Priimdamas 2014 m. balandžio 8 d. nutartį ir 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį, LVAT nevertino Konkurencijos tarybos 2014 m. nutarimo, tačiau atmetė analogiškus atsakovo argumentus dėl esminės žalos buvimo. ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo LVAT praktika yra itin nuosekli ir griežta (2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-520/2017; 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016). Ši norma tampa procesinio sprendimo priėmimo pagrindu išskirtinais atvejais ir implikuoja vieną ir neginčijamą teismo išvadą – viešojo administravimo subjektas sprendimo (nutarimo) priėmimo procedūroje (tyrime) atliko tokį procedūrinį pažeidimą, kuris nulėmė akivaizdžiai ir nepataisomai neteisėto sprendimo (nutarimo) priėmimą. Tuo atveju, jei LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties priėmimo momentu egzistavo akivaizdžios aplinkybės, pagrindžiančios, kad atsakovo 2012 m. nutarimas pareiškėjo atžvilgiu buvo iš esmės teisingas, LVAT minėta nutartimi nebūtų taikęs ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu turėjo būti įvertinta, ar atsakovas ištaisė pažeidimą, nustatytą 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, tačiau šiuo sprendimu nustatyta, kad pažeidimo ištaisymo išvados pagrindu yra būtent pažeidimą nustačiusi 2014 m. balandžio 8 d. nutartis.
  3. Atsižvelgiant į tai, kad dėl KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto procedūros pažeidimo buvo priimtas akivaizdžiai neteisingas atsakovo nutarimas, byloje turėjo būti įvertinta, ar atsakovas įrodė, kad pareiškėjo įsipareigojimai negali būti priimti dėl „esminės žalos“ buvimo. Toks vertinimas LVAT sprendimu atliktas konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimas naikintinas tuo pagrindu, kad pirmosios instancijos teismas suklydo, jog „esminė žala“ neegzistavo, tačiau nevertinant naujų teisinančių įrodymų ir argumentų. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nustatyta tik viena nauja aplinkybė – tariamai egzistavusios „esminės žalos“ aplinkybė, kuri buvo nustatyta remiantis LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, kuria (vertinant kartu su 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi) būtent ir nebuvo konstatuota esminė žala.
  4. Atsižvelgiant į LVAT suformuluotą ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo praktiką akivaizdu, kad 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi Konkurencijos tarybos 2012 m. nutarimas negalėjo būti panaikintas tik dėl formalios atsakovo procedūrinės klaidos, šis nutarimas buvo iš esmės neteisingas (2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2342-520/2017; 2016 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016.; taip pat 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2330-520/2016 ir kt.). Vadinasi, LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas skiriasi nuo 3 prieš tai LVAT priimtų nutarčių, pagal kurias nebuvo jokio akivaizdumo, jog „esminė žala“ egzistuoja ir yra įrodyta, kas akivaizdžiai užkirstų kelią ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi.
  5. Nurodo, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime klaidingai pritaikytas KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.). LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytas esminės žalos kriterijaus vertinimo ribas, remdamasis teismų jau 5 kartus paneigtais atsakovas argumentais, sutapatino su atsakovo inkriminuojamo draudžiamo susitarimo (SESV 101 str. 1 d. ir KĮ 5 str. 1 d.) pažeidimo identifikavimo ribomis, t. y. potencialaus pažeidimo trukme; potencialiu rinkos įšaldymu; potencialiu Eurocash galimybių konkuruoti atitinkamoje rinkoje ribojimu; potencialia žala nenustatytiems nežinomų bankų vartotojams. Tam, kad būtų galima konstatuoti esminę žalą, LVAT jos įvertinimui privalomai turėjo vadovautis papildomo tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis; po Konkurencijos tarybos 2014 m. nutarimo į bylą pateiktais naujais pareiškėjo įrodymais ir argumentais; jau nustatytas aplinkybes įvertinęs per tinkamą teisinį standartą, kuriuo ankstesnėse procesiniuose sprendimuose vadovautasi nebuvo. Papildomo tyrimo metu nebuvo nustatytos jokios naujos aplinkybės esminės žalos egzistavimui pagrįsti. Tai patvirtinta ir LVAT sprendimu. Tokiu būdu buvo padaryta akivaizdi materialinės teisės klaida, sudaranti pagrindą proceso atnaujinimui.
  6. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, (klaidingai) taikant KĮ 5 straipsnio 1 dalį, SESV 101 straipsnio 1 dalį, žalos konkurencijai požiūriu, buvo išnagrinėta „poveikio“ susitarimų byla. Poveikio susitarimų atveju žala nėra preziumuojama, ir tik kontrafaktinės analizės bei ekonominių/ekonometrinių duomenų pagrindu galima prieiti prie išvados dėl aiškiai apčiuopiamo ir realaus susitarimų poveikio konkurencijai. Priešingai visiems prieš tai byloje priimtiems procesiniams sprendimams, LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime buvo padaryta akivaizdi klaida, aiškinant KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą įrodinėjimo standartą, teigiant, kad poveikis egzistuoja, nes jis galėjo būti, o jei galėjo būti, tai tik esmingai žalingas. Tokia išvada, tam tikromis aplinkybėmis galėtų būti padaryta tik „tikslo“ byloje. Poveikio byloje LVAT gali tik patvirtinti arba paneigti, kad vertikalių susitarimų poveikio kontrafaktinė analizė yra atlikta ir yra atlikta tinkamai. Kontrafaktinė analizė yra vienintelis ir privalomas poveikio konkurencijai įrodinėjimo būdas. Tai patvirtina ir šioje byloje esanti konkurencijos ekonomikos specialisto išvadą teikusio dr. C. V.. Kontrafaktinės analizės koncepcija. Be to, esminės žalos įrodinėjimo standartas yra išsamiai aprašytas Europos Komisijos vertikaliųjų apribojimų gairėse (97 p.). LVAT minėtame sprendime nepadarė išvados, kad Vertikaliųjų apribojimų gairės šioje byloje netaikomos, taip pat nenustatė, kurie įrodymai paneigia dr. C. V. išvadą dėl esminės žalos nebuvimo. Taigi ši procedūra tampa bereikšme ir save pati paneigiančia teisine abstrakcija, kadangi „jei yra pažeidimas, tai yra esminė žala“.
  7. Akcentuoja, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo padarytas esminis SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.), tuo pačiu buvo pažeistas SESV 267 straipsnis, ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis ir Teismų įstatymo 33 straipsnis, 401 straipsnio 2 dalis. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo patvirtinta SESV 101 straipsnio 1 dalies, KĮ 5 straipsnio 1 dalies aiškinimo taisyklė, leidžianti pagal teisės normas, taikytinas dvišalių veiksmų atlikimui, pažeidėju laikyti tik vieną draudžiamo susitarimo šalį. Tokia LVAT sukurta praktika yra beprecedentė ES mastu. LVAT paminėti ES Bendrojo teismo sprendimai bylose Van den Bergh Foods v. Komisija (T-65/98) ir Langnese-Iglo v. Komisija (T-7/93), kuriais buvo grindžiamas teisinis pagrindas bausti tik vieną draudžiamo susitarimo šalį, patvirtina tik tai, kad nebuvo gilinamasi į šių bylų ratio decidendi, ko pasekoje buvo padaryta akivaizdi materialinės teisės aiškinimo klaida.
  8. Pažymi, kad tikrasis Langnese-Iglo bylos ratio decidendi, kuriuo vadovavosi LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje, yra susijęs ne su atsakomybės taikymu vienai draudžiamo susitarimo šaliai, bet būtent su bankų galimybių suvokti sudarytų sutarčių kumuliatyviu poveikiu. Jei Schoeller nebūtų pradėjęs sudarinėti išimtinio platinimo sutarčių toje pačioje valgomųjų ledų rinkoje, Langnese-Iglo išimtinės platinimo sutartys ir toliau būtų laikomos teisėtomis. Maža to, aplinkybė, kad draudžiamo susitarimo šalių pažeidimai, netaikant jiems atsakomybės, buvo konstatuoti dviejose atskirose bylose (T‑7/93 ir T- 9/93), patvirtina, kad SESV 101 straipsnio pažeidimu niekada nebuvo kaltinama viena šalis. Tuo tarpu Van den Bergh Foods yra SESV 102 straipsnio taikymo byla, todėl LVAT minėtame sprendime taip pat neturėjo teisės remtis šia byla, pateisindamas SESV 101 straipsnio taikymą.
  9. Nurodo, kad po LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutarties iškilus ginčui dėl to, ar už SESV 101 straipsnio 1 dalies ir KĮ 5 straipsnio 1 dalies pažeidimą nagrinėjamomis aplinkybėmis gali būti kaltinamas tik vienas pareiškėjas, LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime turėjo būti arba pasiremta aiškiu ir tinkamu ESTT precedentu (kurio nėra), arba LVAT privalėjo kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.
  10. Be to, LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime ignoruota aplinkybė, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo vertikaliesiems išimtinio pirkimo susitarimams prasmė yra užtikrinti veiksmingą konkurenciją. Taigi, netaikant atsakomybės už nustatytą pažeidimą paslaugų gavėjams, konkurencijos taisyklės nebus apsaugotos – gavėjai ir toliau tiesiog pirks iš jau patikrinto ir įprasto paslaugų teikėjo ir prašys jo didesnių nuolaidų mainais į lojalumą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankai SESV 101 straipsnio 1 dalies nėra pažeidę; bankai derėjosi su kitais paslaugų teikėjais, kurie paprasčiausiai negalėjo pasiūlyti tinkamos kokybės paslaugų. Taigi skundžiamas sprendimas ne tik paremtas klaidingais precedentais, bet ir sąlygoja SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo tikslų ir prasmės pažeidimą.
  11. Akcentuoja, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimas yra be motyvų (ABTĮ 156 str. 2 d. 8 p.), nes juo nepasisakyta dėl naujų argumentų, teiktų po Konkurencijos tarybos 2014 m. nutarimo: dėl realių techninių kliūčių, kurios paneigia bet kokį galimą poveikį konkurencijai ir kurios nebuvo ištirtos LVAT priimant 2014 m. balandžio 8 d. nutartį, o taip pat dėl esminės žalos LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime suformuluoto įrodinėjimo standarto atitikties ES konkurencijos teisei. Pareiškėjas byloje įrodinėjo aplinkybę, kad objektyvios techninės kliūtys lėmė bankų negalėjimą pirkti paslaugų iš kitų asmenų, todėl net jei ir buvo sudarytas konkurencijos teisės draudžiamas susitarimas, jis negalėjo turėti jokio poveikio rinkos uždarymui. Taigi negalėjo būti konstatuota nei tariamo pažeidimo trukmė, nei pavojingumo laipsnis, atitinkamai ir „esminė žala“. Sprendime nėra motyvų, kodėl netaikomas Europos Komisijos vertikaliųjų apribojimų gairių 97 punkte nurodytas įrodinėjimo standartas nei poveikio (žalos), nei esminės žalos požiūriu. Dr. C. V. išvada dėl esminės žalos nebuvimo nepaneigta jokiais įrodymais. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime apskritai nėra pateikta savarankiškų bylą išnagrinėjusios teisėjų kolegijos motyvų. LVAT praktikoje išaiškinta, kad tokia situacija, kai teismas argumentuotai nevertina ginčo esmę sudarančių aplinkybių, netiria pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo, o šiuos reikalavimus atmeta nepateikdamas (neišdėstydamas) detalios priimto procesinio sprendimo motyvacijos, bet perdėtai remdamasis tariamai res judicata galią turinčiais teismų sprendimais, gali būti prilyginama atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto požiūriu. Netgi teismo motyvų nedetalumas, o ne apskritas jų nebuvimas vienu iš svarbiausių bylos klausimu, LVAT vertinamas kaip pagrindas atnaujinti procesą byloje (2013 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-438-170/2013, 2010 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-29/2010).
  12. Nurodo, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo, į bylą turėtų būti įtraukta Europos Komisija (KĮ 57 str., ABTĮ 156 str. 2 d. 8, 10, 12 p.), nes LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime nagrinėti itin sudėtingi teisės taikymo ir aiškinimo klausimai.

    30SESV 105 straipsnyje nustatyta, kad Komisija užtikrina SESV 101 straipsnyje nustatytų principų taikymą, inter alia, teikdama savo išvadas dėl jų laikymosi. ESTT išaiškino, kad Europos Komisijos teisė savo iniciatyva raštu pateikti pastabas valstybių narių teismams (Reglamento Nr. 1/2003 15 str. 3 d.) susieta su vienintele sąlyga – to reikalauja nuoseklus SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas. Todėl KĮ 57 straipsnio 4 dalis nustato pareigą administraciniam teismui informuoti Europos Komisiją apie sprendimo, kuris gali būti susijęs su SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymu ir aiškinimu, priėmimą. Tokiais atvejais Europos Komisija turi teisę pateikti pastabas valstybių narių teismams net ir tuo atveju, kai atitinkamos bylos dalykas nėra SESV 101 ir 102 straipsnių taikymas. Minėta Europos Komisijos teisė įgyvendinama ir teismo pareiga vykdoma nepriklausomai nuo bylininkų prašymų. Šios pareigos teismas neįvykdė, todėl apie šią bylą Europos Komisija turi būti informuota iki teismo posėdžio, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl proceso atnaujinimo. Europos Komisijos, kaip išvadą teikiančios institucijos, įtraukimas į nagrinėjamą bylą, būtų užtikrinęs teisingą bylos išnagrinėjimą.

  13. Mano, kad turi būti kreipiamasi į ESTT pagal SESV 267 straipsnį, ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį ir Teismų įstatymo 401 straipsnio 2 dalį. Nors pareiškėjas nuosekliai prašė, LVAT nepagrįstai ignoravo jam tokiu atveju teisės aktais nustatytą pareigą ir nesikreipė į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, vietoje to du kartus atnaujino bylos nagrinėjimą ir paskyrė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nesikreipiant į ESTT buvo sukurta skirtingų teisminių sprendimų rizika ES.
  14. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba atsiliepimu į pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017 prašo jo netenkinti ir atsisakyti atnaujinti minėtą procesą.
  15. Nurodo, kad pareiškėjas analogiškus argumentus, kuriais grindžia prašymą atnaujinti procesą, buvo išdėstęs apeliaciniame skunde. LVAT šiuos pareiškėjo argumentus išsamiai išnagrinėjo sprendime ir atmetė juos kaip nepagrįstus. Dėl to pakartotinis tų pačių pareiškėjo nesutikimo motyvų dėl tariamai netinkamo teisės normų taikymo pateikimas prašyme atnaujinti procesą turėtų būti vertinamas kaip pareiškėjo siekis, kad būtų peržiūrėtas jau užbaigtos bylos įsiteisėjęs teismo sprendimas ir kad ginčas būtų iš naujo išspręstas pareiškėjo naudai.
  16. Akcentuoja, kad LVAT praktikoje įtvirtinta, jog pareiškėjo teiginys, kad nagrinėjamu atveju iškilo būtinybė kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nėra savarankiškas pagrindas atnaujinti procesą, nes tokį kreipimąsi reglamentuoja procesinės teisės normos, o ABTĮ nenumatyta galimybė atnaujinti procesą dėl galimo procesinės teisės normų pažeidimo. Pagal nusistovėjusią ESTT ir LVAT praktiką, tik bylą nagrinėjantis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti ESTT pateikiamų klausimų svarbą. LVAT, nagrinėdamas bylą iš esmės ir įvertinęs tam tikrus ESTT praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl ginčui taikytinos nuostatos, nesuabejojo dėl ES teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo, todėl neturėjo pagrindo kreiptis prejudicinio sprendimo į ESTT.
  17. Teigia, kad nors pareiškėjas nurodo, jog procesas turėtų būti atnaujinamas dėl to, kad sprendimas yra nemotyvuotas, tačiau iš pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą pateiktos pozicijos matyti, kad jis iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis dėl nustatytų faktinių aplinkybių, t. y. pareiškėjas nurodo, kad LVAT nevertino dr. C. V. išvados; vertindamas žalą, netinkamai interpretavo aplinkybes; neįvertino techninių kliūčių egzistavimo. Vadovaujantis šiais argumentais, iš esmės reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime išsamiai išaiškino, jog susitarimu buvo padaryta esminė žala KĮ saugomiems interesams, todėl vien ta aplinkybė, jog LVAT išsamiai neatsakė į kiekvieną pareiškėjo argumentą, nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nes teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą.
  18. Pažymi, kad ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nebuvo taikomas LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime, todėl nėra pagrindo spręsti, jog LVAT nukrypo nuo šios teisės normos taikymo praktikos. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad vadovaujantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktu, LVAT negalėjo remtis nutartimi, nes ja buvo panaikinti tam tikri Konkurencijos tarybos nutarimo rezoliucinės dalies punktai, tačiau pareiškėjo argumentai tėra pagrįsti prielaidomis ir jo subjektyvia nuomone, o ne teisės normomis bei teismų praktika, todėl nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo nuomone. LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime pažymėjo, kad remiantis nutartimi bei LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-79-624/2016 buvo užtikrinamas jurisprudencijos tęstinumas. Taip pat nurodė, jog minėtose LVAT nutartyse konstatuotas tiek susitarimo buvimas, tiek jo poveikis konkurencijai, o bendrosios ir individualiosios išimties taikymo galimybių nebuvo pagrindo konstatuoti, todėl LVAT šias aplinkybes laikė nustatytomis ir pakartotinai dėl jų sprendime nepasisakė.
  19. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Eurocash1“ atsiliepimu į pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jį atmesti, taip pat priteisti jam iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
  20. Nurodo, kad visi pareiškėjo argumentai jau buvo išsamiai išnagrinėti LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime, taip pat kituose teismų sprendimuose, todėl pagrindo atnaujinti procesą šioje byloje nėra.
  21. Pažymi, kad LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo panaikinta dalis Konkurencijos tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. nutarimo, pripažįstant esminę šio nutarimo dalį pagrįsta bei nustatant G4S atlikto pažeidimo aplinkybes. Taigi, LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartyje pripažino ir pritarė iš esmės visoms nustatytoms aplinkybės dėl neteisėtų sutarčių sudarymo fakto, jų poveikio konkurencijai ir išimčių buvimo atsakomybės netaikymui. Šie nustatyti faktai ir aplinkybės turi res judicata galią. Tuo tarpu vertinant G4S pateiktų įsipareigojimų priėmimo aplinkybes, teismas vertino išimtinai tą faktą, jog Konkurencijos taryba ne visai tinkamai atliko procedūrą dėl pateiktų įsipareigojimų įvertinimo.
  22. Teigia, kad G4S atlikto pažeidimo faktas yra nustatytas ir patvirtintas ne tik LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, tačiau ir kita, įsiteisėjusia ir res judicata galią turinčia LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartimi. Šioje nutartyje dar kartą buvo patvirtintos kaip teisingos LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi nustatytos aplinkybės. LVAT 2016 m. vasario 11 d. nutartis nebuvo nei panaikinta, nei pripažinta, kad joje vadovaujantis LVAT 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi buvo pažeistas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimas, todėl nėra pagrindo to daryti ir nagrinėjamu atveju. Juo labiau, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime atliko ir papildomą analizę.
  23. Akcentuoja, kad „esminės žalos“ momentas buvo tinkamai ir išsamiai aptartas LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime, o KĮ 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas pritaikytas tinkamai. Be to, pareiškėjas kelia ne pastarosios normos akivaizdų netinkamo taikymo klausimą, tačiau įrodymų byloje pervertinimo klausimą, prašo kitokių teismo išvadų pateikimo, t. y. prašo teismo patvirtinti, kad nebuvo padaryta „esminė žala“.
  24. Teigia, kad pareiškėjas savo 2015 m. kovo 30 d., 2015 m. rugsėjo 7 d. ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. prašymuose jau nurodė analogiško pobūdžio argumentus dėl kreipimosi į ESTT. Visi šie prašymai buvo išsamiai išnagrinėti ir atmesti teismo, todėl nėra pagrindo šių klausimų spręsti dar kartą.
  25. Mano, kad pareiškėjo argumentai dėl esminio SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimo nepagrįsti, nes pareiškėjas kelia ne šios teisės normos aiškinimo klausimus, bet traukimo atsakomybėn už šios normos pažeidimą klausimus, o šie klausimai priskiriami nacionalinei teisei. Be to, nėra pagrindo konstatuoti esminio materialinės teisės pažeidimo ir nėra pagrindo kreiptis į ESTT ir todėl, kad ir Europos Sąjungos institucijų praktikoje yra aiškiai pasisakyta dėl galimybės traukti atsakomybėn tik vieną iš draudžiamo susitarimo šalių. Aplinkybė, kad Konkurencijos taryba ir teismai netraukė atsakomybėn bankų, kaip konkurenciją ribojančių susitarimų šalių, niekaip nepažeidžia pareikėjo teisių ir nedaro įtakos pareiškėjui taikytos atsakomybės klausimams.
  26. Teigia, kad LVAT 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime (jo motyvuojamojoje dalyje) yra nurodyti aiškūs motyvai, kuriais remdamasi LVAT teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir taikydama išvardytas teisės normas, priėmė sprendimą.
  27. Kaip jau minėta, prašymo dėl proceso atnaujinimo stadijoje teismas iš naujo nevertina faktinių aplinkybių, nepervertina šalių argumentų. Teismas turi tik nustatyti, ar nebuvo padaryta akivaizdžių teisės pažeidimų, lėmusių netinkamą bylos išnagrinėjimą. Dėl šios priežasties turėtų būti atmestas pareiškėjo prašymas dėl Europos Komisijos įtraukimo į bylą bei kreipimosi į ESTT. Atlikus šiuos veiksmus, faktiškai būtų atnaujintas bylos nagrinėjimas iš esmės.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV.

33

  1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į ABTĮ, įsigaliojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.
  2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu ir neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą. Jokia proceso šalis neturėtų siekti proceso atnaujinimo tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo.
  3. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą užbaigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą pripažinti byloje priimtą įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą neteisėtu ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. ABTĮ 161 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Svarstant prašymą dėl proceso atnaujinimo, byla nėra nagrinėjama iš esmės, o tik patikrinama ir išsprendžiama, ar yra įstatyme numatytas pagrindas atnaujinti procesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-100/2014). Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu nėra pakankamai argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-520/2016 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai nėra susiję su atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme numatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų.
  4. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2017 m. rugsėjo 4 d. nutartį, administracinė byla Nr. A‑3075-882/2017 buvo užbaigta, minėta nutartis įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto, 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.

34Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

  1. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų
  2. EŽTT praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT bylos Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr.18390/91; Hiro Balani prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18064/91). Todėl teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT byla Van de H. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90).
  3. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, nuosekliai pabrėžiama, kad minėtu įstatyme numatytu pagrindu (sprendimas ar nutartis yra be motyvų) procesas gali būti atnaujinamas tik tada, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas priėjo prie išvadų, suformuluotų teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., 2015 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-87-556/2015, 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016, 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2017 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-822/2017 ir kt.).
  4. 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-3075-822/2017 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė byloje aktualų teisinį reguliavimą, aplinkybes, kurias laikė nustatytomis ankstesniuose savo procesiniuose sprendimuose ir jas savarankiškai įvertinęs darė išvadą, kad byloje nagrinėjamas Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį pažeidžiantis susitarimas. Nagrinėdama atsakomybės už draudžiamų susitarimų sudarymą aspektą teisėjų kolegija nurodė tuo klausimu aktualią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją ir pasisakė dėl pareiškėjo prašymų kreiptis į Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies išaiškinimo galimybės pažeidėju laikyti tik vieną iš dviejų susitarimo šalių aspektu, taip pat į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje egzistuojanti teisinė spraga (legislatyvinė omisija), kurios pagrindu nėra nustatyta, kad pažeidėju pripažįstama ir baudžiama gali būti tik viena susitarimo šalis, nepažeidžia konstitucinių bausmės teisėtumo ir teisinės valstybės principų ir Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies. Kadangi pirmosios instancijos teismui 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu konstatavus, jog Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme esminę žalą rodančių aplinkybių nepakanka patvirtinti tai, kad esminė žala buvo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas siekdamas patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir teisingumą nagrinėjo pažeidimo pavojingumo laipsnio ir pažeidimo trukmės aspektus, kaip lėmusius atitinkamą pirmosios instancijos teismo poziciją. Nagrinėdama pažeidimo trukmės aspektą teisėjų kolegija apžvelgė analizuojamu klausimu taikytiną teisinį reguliavimą, įvairiais aspektais aktualią Teisingumo Teismo praktiką ir konkrečius ankstesniais procesiniais sprendimais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotus svarbius bylai elementus, taip pat vertino nagrinėjamam pažeidimo laikotarpiui apskaičiuoti aktualius ginčytame Konkurencijos tarybos nutarime nustatytus faktus dėl rinkos dalies uždarymo galiojant skirtingiems pareiškėjo susitarimams su bankais. Analizuodama pažeidimo pavojingumo laipsnio elementą teisėjų kolegija taip pat nurodė klausimui aktualų teisinį reglamentavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, kuria remiantis ir paaiškinant plačiau buvo atmesti pareiškėjo argumentai dėl tariamai dirbtinės situacijos, kai įrodinėjant SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimą yra taikomos nacionalinės teisės nuostatų gramatines formuluotės ir taip formuojama vien tik atsakovui palanki įrodinėjimo pareiga, iškreipianti arba net eliminuojanti byloje tiesiogiai taikomos SESV 101 straipsnio 1 dalies turinį. Nagrinėdama pažeidimo pavojingumo laipsnį teisėjų kolegija taip pat nurodė, su kokiais pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektais ji sutinka, o kuriuos laiko klaidingais, atsižvelgdama į ankstesniuose procesiniuose sprendimuose nustatytus nagrinėjamam klausimui svarbius elementus, taip pat tam tikras Vertikalių apribojimų gairių nuostatas bei ginčytame Konkurencijos tarybos nutarime nustatytus faktus, be kita ko, aiškiai pasisakė dėl kontrafaktinės poveikio analizės poreikio. Aiškindamas Konkurencijos įstatyme įtvirtintą įsipareigojimų institutą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas plačiai pasisakė dėl minėto įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto formuluotės akcentuodamas, kokios šioje normoje yra išdėstytos sąlygos, kurioms esant Taryba gali nutraukti tyrimą, o kokie yra rašytiniam įsipareigojimui keliami reikalavimai. Taip pat detaliai ir argumentuotai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išnagrinėjo pareiškėjo skundo dėl paskirtos baudos argumentus: dėl jam skirtos baudos tariamo prieštaravimo LVAT 2014 m. balandžio 8 d. ir 2016 m. vasario 11 d. nutarčių esmei; dėl ignoravimo, jog atsakomybės panaikinimas kitiems draudžiamo susitarimo dalyviams tariamai sudaro pagrindą pareiškėjui sumažinti baudą; dėl tariamo nesąžiningo vadovavimosi netinkama Baudų nustatymo aprašo redakcija, kuri nulėmė didesnės baudos pareiškėjui skyrimą; dėl baudos skyrimo tariamai neįvertinus jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių; taip pat argumentus, susijusius su pažeidimo trukme ir pažeidimo pavojingumu, bei Konkurencijos tarybos vykdyto tyrimo trukme. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija nepagrįstais laiko ir atmeta pareiškėjo argumentus, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A‑3075‑882/2017 apskritai nėra pateikta savarankiškų bylą išnagrinėjusių teisėjų kolegijos motyvų.
  5. Dėl pareiškėjo argumentų, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. priimtame sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė dėl realių techninių kliūčių, kurios pareiškėjo manymu, paneigia bet kokį galimą poveikį konkurencijai, taip pat dėl esminės žalos standarto atitikties ES konkurencijos teisei, teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-221/2011, 2016 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-99-492/2016). Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso dėl sprendimo motyvų nebuvimo.

35Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

  1. Nagrinėjamu atveju administracinės bylos Nr. A‑3075-882/2017 procesą pareiškėjas prašo atnaujinti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
  2. Šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas ją taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Materialinės teisės taikymo tikslas yra individualiai gyvenimo situacijai taikyti teisėje įtvirtintą abstrakčią elgesio taisyklę. Teisės taikymo metu nustatomas teisės subjekto teisinis statusas arba konkrečios jo teisės ir pareigos, esant pažeidimui taikytinos sankcijos, todėl procesinės teisės normų pažeidimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas neapima (2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502?165/2010, 2011 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-119/2011).
  3. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015).
  4. Siekdamas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu atnaujinti administracinės bylos Nr. A‑3075-882/2017 procesą pareiškėjas inter alia nurodo, kad: akivaizdžią materialinės teisės klaidą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime konstatavus esminės žalos egzistavimą atskleidžia tai, kad papildomo Konkurencijos tarybos tyrimo metu iš tiesų nebuvo nustatytos jokios naujos aplinkybės esminės žalos egzistavimui pagrįsti; 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu, pareiškėjo manymu, ignoruota, jog SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo vertikaliesiems išimtinio pirkimo susitarimams prasmė yra užtikrinti veiksmingą konkurenciją, o netaikant atsakomybės už nustatytą pažeidimą paslaugų gavėjams, konkurencijos taisyklės nebus apsaugotos – gavėjai ir toliau tiesiog pirks iš jau patikrinto ir įprasto paslaugų teikėjo ir prašys nuolaidų mainais į lojalumą; esminės žalos kriterijaus (Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punktas) vertinimo ribas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime, pareiškėjo teigimu, sutapatino su Konkurencijos tarybos inkriminuojamo draudžiamo susitarimo pažeidimo identifikavimo ribomis. Atkreiptinas dėmesys, kad, pagrįsdamas pastarąjį teiginį, pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikia argumentus, kurie iš esmės atkartoja procesiniuose dokumentuose, kurie buvo pateikti nagrinėjant bylą, jau teiktus ir bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos įvertintus argumentus dėl tariamos būtinybės taikyti kontrafaktinės analizės koncepciją.
  5. Šie pareiškėjo argumentai, teisėjų kolegijos nuomone, aiškiai liudija jo siekį, kad iš esmės būtų iš naujo įvertintos bylos faktinės aplinkybės. Tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu bei įrodymų vertinimu.
  6. Pareiškėjas taip pat teigia, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimu buvo patvirtinta SESV 101 straipsnio 1 dalies ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies aiškinimo taisyklė, leidžianti pagal teisės normas, taikytinas dvišalių veiksmų atlikimui, pažeidėju laikyti tik vieną draudžiamo susitarimo šalį. Pareiškėjo manymu, minėtame sprendime remiantis Bendrojo teismo sprendimais bylose Van den Bergh Foods Ltd, T-65/98 ir Langnese Iglo GmbH, T-7/93 net nebuvo gilinamasi į šių bylų ratio decidendi, todėl buvo padaryta akivaizdi materialinės teisės aiškinimo klaida.
  7. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka ir laiko juos nepagrįstais. Pirma, pareiškėjas nėra tikslus teigdamas, kad Bendrasis teismas byloje Van den Bergh Foods Ltd, T-65/98 pirmiausia vertino ūkio subjekto piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, o po galutinio teismo sprendimo šioje byloje ūkio subjektas buvo pripažintas pažeidęs SESV 102 straipsnį. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad minėtame Bendrojo teismo sprendime kaip tik pirmiausia buvo konstatuotas sudaryto draudžiamo susitarimo poveikis konkurencijai SESV 101 straipsnio 1 dalies prasme, vėliau buvo analizuota 101 straipsnio 3 dalies taikymo nagrinėtai situacijai galimybė ir tik paskiausiai tikrintas skundo pagrindo pagrįstumas piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi pagal 102 straipsnį kontekste. Kitaip tariant, nagrinėtu atveju SESV 101 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo konstatuotas neatsižvelgiant į piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi klausimo išsprendimo rezultatą. Pabrėžtina, kad šio Bendrojo teismo sprendimo 15 ir 23 punktuose visiškai aiškiai nurodyta, kad toje byloje ūkio subjektas Komisijos buvo pripažintas pažeidęs ne tik SESV 102 straipsnį, bet ir 101 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad to ūkio subjekto skundas Bendrajame teisme ir apeliacinis skundas Teisingumo Teisme buvo atmesti. Taigi, pareiškėjas daro klaidingas išvadas, kad byla Van den Bergh Foods Ltd, T-65/98 yra SESV 102 straipsnio taikymo byla ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturėjo teisės ja remtis 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime pateisindamas SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymą. Šiuo aspektu reikia pabrėžti, kad Bendrasis teismas minėtame sprendime aiškino ir taikė inter alia SESV 101 straipsnio 1 dalį ir šios nuostatos pažeidimo nesiejo su būtinybe pripažinti SESV 102 straipsnio pažeidimą, todėl teisėjų kolegijos nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas vieną iš SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo aspektų teisingai ir pagrįstai rėmėsi tokia Bendrojo teismo jurisprudencija, nors nagrinėtoje byloje ir nesprendė SESV 102 straipsnio pažeidimo klausimo.
  8. Antra, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2001 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Courage Ltd, C‑453/99 aiškiai implikuoja galimybę skirtingai vertinti pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį draudžiamo susitarimo šalių atsakomybės apimtį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo sprendimu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat rėmėsi 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A‑3075-882/2017 nagrinėdamas pareiškėjo atsakomybės klausimą, nors to savo prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas nenurodo. Atitinkamai nepagrįstu laikytinas ir todėl atmestinas pareiškėjo argumentas dėl SESV 267, ABTĮ 4 straipsnio 3 d. ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 401 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, administracinėje byloje Nr. A‑3075‑882/2017 tariamai pritaikius neegzistuojančias precedentines taisykles.
  9. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, kad buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą. Todėl prašymas atnaujinti administracinės bylos Nr. A‑3075-882/2017 procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu netenkinamas. Taip pat konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prašant priimti prejudicinį sprendimą pareiškėjo 2016 m. spalio 3 d. apeliaciniame skunde ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. prašyme dėl kreipimosi į ESTT suformuluotais klausimais.

36Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

  1. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui taip pat pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.
  2. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.
  3. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.), taigi sprendžiant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, P822-81/2010, P143-154/2011, P492-268/2011, P63-205/2011, P‑86‑822/2015, P-97-502/2015, P-106-525/2015, ir kt.). Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
  4. Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A‑3075-882/2017 padarė akivaizdžią ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto aiškinimo, įtvirtinto nuoseklioje LVAT praktikoje, klaidą padaręs išvadą, kad ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriomis Konkurencijos tarybos nutarimas buvo pripažintas iš esmės neteisėtu ir panaikintas, iš tiesų nustatyta, kad minėtas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas.
  5. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A‑3075-882/2017 160, 163,164, 172–174 punktus, kuriuos pareiškėjas nurodo pagrįsdamas tokį teiginį, pareiškėjo argumentus laiko akivaizdžiai neteisingais ir atmeta. Nė viename tų punktų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nėra padaręs išvados, kad ankstesnėse LVAT nutartyse buvo nustatyta, kad Konkurencijos nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas: 160, 163, 164 sprendimo punktuose teisėjų kolegija referavo tik į 2014 m. balandžio 8 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo konstatuotą bendrą (kumuliavvų) pareiškėjo susitarimo su bankais poveikį, o 172–174 punktuose rėmėsi keliais toje nutartyje nustatytais aspektais (dėl SESV 101 straipsnio 1 dalies taikymo bei dėl užimtų rinkos dalių vertinimo). Iš tiesų pirmosios instancijos teismui 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu konstatavus, jog Konkurencijos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies 2 punkto prasme esminę žalą rodančių aplinkybių nepakanka patvirtinti tai, kad esminė žala buvo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kaip jau buvo minėta, siekdamas patikrinti tokio sprendimo teisėtumą ir teisingumą nagrinėjo pažeidimo pavojingumo laipsnio ir pažeidimo trukmės aspektus, kaip lėmusius atitinkamą pirmosios instancijos teismo poziciją, ir tai darydamas ne tik rėmėsi ankstesne 2014 m. balandžio 8 d. nutartimi, tačiau atliko savo tyrimą, kurio išvadų, teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo pripažinti prieštaraujančiomis ankstesniems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniams sprendimams ar kitai šio teismo praktikai. Pareiškėjas nurodo, kad 2017 metų rugsėjo 4 d. sprendimas skiriasi nuo 3 prieš tai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtų nutarčių, pagal kurias nebuvo jokio akivaizdumo, jog „esminė žala“ egzistuoja ir įrodyta, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tai nesudaro pagrindo abejoti 2017 metų rugsėjo 4 d. sprendimu ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto kontekste atsižvelgiant į tai, kad dėl skirtingų priežasčių ankstesnėse Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse šis aspektas tiesiog iš esmės tirtas nebuvo.
  6. Dėl minėtų priežasčių nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A‑3075‑882/2017 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.
  7. Atsižvelgiant į tai, kad prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, atsisakytina atnaujinti procesą aptariamoje byloje (ABTĮ 162 straipsnio 1 dalis).
  8. Dėl trečiojo suinteresuotojo asmens prašymo iš pareiškėjo priteisti bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija pažymi, kad 2017 m. rugsėjo 4 d. sprendime Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo nusprendęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, ginčydamas atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. rugsėjo 30 d. nutarimo Nr. 2S-9/2014, kuriuo jis buvo pripažintas pažeidusiu KĮ 5 straipsnio 1 dalį ir SESV 101 straipsnio 1 dalį, teisėtumą ir pagrįstumą, todėl negalima laikyti, kad netenkinus pareiškėjo skundo, trečiojo suinteresuoto asmens teisės buvo apgintos, atitinkamai teisėjų kolegija laikė, kad jis neturi teisės į teismo išlaidų atlyginimą. Analogiškai spręstinas ir šis trečiojo suinteresuotojo asmens prašymas atlyginti bylinėjimo išlaidas atsisakius atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A‑3075-882/2017.

37Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

38Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A‑3075-882/2017 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ ir atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „G4S Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „DNB bankas“, akcinei bendrovei „Swedbank“, akcinei bendrovei „SEB bankas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Eurocash1“ dėl nutarimo panaikinimo.

39Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5.
  1. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ (toliau – ir G4S)... 6. II.... 7.
    1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m.... 8. III.... 9.
      1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m.... 10. IV.... 11.
        1. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ pateikė... 12. 1) Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad... 13. 2) Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kaip... 14. 3) Ar SESV 101 straipsnio 1 dalis turėtų būti aiškinama taip, kad... 15. a) Ar nesant susitarimų pirkti paslaugas iš vieno tiekėjo, potencialaus /... 16. b) Ar rinkoje su itin aukštais įėjimo į rinką barjerais nesant susitarimų... 17. c) Ar rinkoje su aukštais įėjimo barjerais, kurioje vertinamas... 18.
        2. Pritaikęs neaiškią ir jokiais objektyviais kriterijais nepagrįstą... 19. V.... 20.
          1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 21. Dėl pažeidimo vertinimo
            1. LVAT nurodė, jog... 22. Dėl esminės žalos aspekto
              1. LVAT pažymėjo,... 23. Dėl pažeidimo trukmės
                1. LVAT nurodė, jog... 24. Dėl pažeidimo pavojingumo laipsnio
                  1. LVAT... 25. Dėl įsipareigojimų instituto
                    1. LVAT... 26. Dėl paskirtos baudos
                      1. LVAT pažymėjo, jog... 27. Dėl teismo išlaidų paskirstymo
                        1. LVAT nurodė,... 28. VI.... 29.
                          1. Pareiškėjas UAB „G4S Lietuva“ pateikė... 30. SESV 105 straipsnyje nustatyta, kad Komisija užtikrina SESV 101 straipsnyje... 31. Teisėjų kolegija... 32. IV.... 33.
                            1. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos... 34. Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu 35. Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu 36. Dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu 37. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 38. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.... 39. Nutartis neskundžiama....