Byla P-99-492/2016
Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. M. R. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 pagal pareiškėjos G. M. R. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, A. K., G. K., A. R., P. P. ir E. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja G. M. R. su 2014 m. birželio 27 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir teritorinis registratorius) 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-7304; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir centrinis registratorius) 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. csprl-117 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 3) įpareigoti VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti pusės ginčo objektų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip priklausinių teisinį registravimą ir atkurti buvusį teisinį registravimą.

5Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. vasario 10 d. VĮ Registrų centro Vilniaus filialui pateikė pareiškimą, kuriame prašė pateikti duomenis, kokiu teisiniu pagrindu statiniai, esantys (duomenys neskelbtini) – dujotiekio vamzdynas ir kiti inžinieriniai statiniai – kiemo statiniai, yra įregistruoti kaip priklausiniai, taip pat prašė pateikti ir kitą informaciją, susijusią su statiniais, esančiais minėtame sklype.

6Teritorinis registratorius 2014 m. kovo 14 d. raštu G. M. R. informavo, kad išnagrinėjus A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. pateiktą prašymą, pusė inžinierinių tinklų – dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pusė kitų inžinierinių statinių – kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra įregistruoti gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausiniais. Rašte nurodyta, kad įrašas padarytas remiantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes daikto savininkas turi teisę spręsti dėl teisinio statuso suteikimo nekilnojamam daiktui. A. K. ir G. K. nuosavybės teisė į minėtą gyvenamąjį namą ir statinių dalis nekilnojamojo turto registre įregistruotos remiantis 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. DP-3126, kuria A. R. pardavė minėtą nekilnojamąjį turtą.

72014 m. gegužės 20 d. sprendimu VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija paliko galioti 2014 m. kovo 14 d. teritorinio registratoriaus sprendimą. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjos prašomas duomenų (apie dalies nekilnojamojo daikto kaip priklausinio) panaikinimas pažeistų A. K. ir G. K. interesus. A. K. ir G. K., kaip ir buvęs savininkas A. R., prieštarauja dėl duomenų panaikinimo. Įrašytų duomenų ištaisymas yra išskirtinė procedūra, taikytina išimtiniais atvejais, kai nekyla abejonių dėl techninio pobūdžio klaidos buvimo.

8Pareiškėja skunde nurodė, kad nesutinka su priimtais sprendimais. Pažymėjo, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalimi, ginčo statiniai negalėjo būti įregistruoti kaip priklausiniai, nes turėjo unikalius numerius. Kiemo statiniai, kaip nurodoma VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendime Nr. VILIN (12.5.13.)-7304, pirmą kartą kadastrinių matavimų byloje užfiksuoti vykdant O. B. 1984 m. gruodžio 10 d. prašymą. Atsižvelgiant į tai, kad ji yra ginčo objektų bendraturtė, keičiant ginčo objektų teisinę registraciją, turėjo būti gautas ir jos sutikimas. Pasak pareiškėjos, ginčo objektai negali būti laikomi priklausiniais, nes neatitinka priklausiniui keliamų reikalavimų ir jie neturi absoliučiai jokio funkcinio ryšio su namu, esančiu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)): kiemo statiniai (tvoros, atraminės sienos, varteliai), kurie buvo įregistruoti kaip priklausiniai, jais aptvertas jai nuosavybės teise priklausantis namas, esantis (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėjo, kad G. M. R. ir buvusiam savininkui A. R. (dabartiniai savininkai G. K. ir A. K.), kaip bendraturčiams, buvo paskirta po pusę kiemo statinių. VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendime neįvertino aplinkybės, kad jau registruojant daiktus buvo pažeistos jos, kaip bendraturtės teisės. Pusės nekilnojamųjų daiktų – dujotiekio vamzdyno ir kiemo statinių – įregistravimas kaip gyvenamojo namo priklausinių pažeidžia jos, kaip bendraturtės, teises, nes šie statiniai nėra atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Neteisėtas teisinės registracijos pakeitimas atima iš pareiškėjos, kaip bendraturtės, pirmumo teisę įsigyti tą daiktą. Esant dabartiniam ginčo objektų teisiniam registravimui, pažeidžiamos jos, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkės teisės, nes pareiškėja į jai nuosavybės teise priklausantį namą gali patekti tik per A. K. ir G. K. nuosavybės teise priklausančius vartelius, kurie net nėra prie jų namo, o gerokai nutolę, ir kurie net nereikalingi norint patekti į minėtiems asmenims priklausantį namą.

9Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10Paaiškino, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi pagrindo ir pareigos vertinti galimo G. M. R. teisių pažeidimo ir reikalauti jos sutikimo. Reikalavimas pakeisti ginčo duomenis, įrodžius teisių pažeidimą, galėtų būti reiškiamas asmeniui, pateikusiam prašymą pakeisti duomenis, o ne nekilnojamojo turto registro tvarkytojui. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatyme nėra nustatyta, kad kai nekilnojamojo turto registre nekilnojamojo daikto dalis registruojama kaip priklausinys, šio registro tvarkytojui turi būti pateikti to nekilnojamojo daikto kitos dalies, kuri neregistruojama kaip priklausinys, savininkų sutikimai, todėl A. R., kaip ginčo statinių savininkas, turėjo teisę kreiptis dėl jam nuosavybės teise priklausiusios statinių dalies įregistravimo kaip priklausinių, o VĮ Registrų centro Vilniaus filialas turėjo teisę įregistruoti šias statinių dalis kaip pagrindinio daikto priklausinius, kadangi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnyje nėra nustatyta, kad registro tvarkytojas privalo atsisakyti įregistruoti nekilnojamojo daikto dalį kaip pagrindinio daikto priklausinį dėl to, kad nėra gautas bendraturčių sutikimas. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatos nereglamentuoja ir nelemia, kad daiktas ar jo dalis tik dėl jo registracijos ar dėl tokių jo savybių kaip suformavimo atskiru nekilnojamojo turto objektu arba unikaliojo numerio suteikimo būtų pripažintas daikto priklausiniu, todėl pareiškėjos argumentai, kad dėl dujotiekio vamzdynui ir kiemo statiniams suteikto unikaliojo numerio jie (ar jų dalys) negalėjo būti laikomi ir registre įregistruoti kaip priklausiniai, yra teisiškai nepagrįsti. Pažymėjo, kad priklausinys, kaip ir bet kuris daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu, gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad priklausiniais gali būti registruojamos nekilnojamųjų daiktų dalys ir jie gali priklausyti keliems bendraturčiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl aplinkybė, kad neatidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ginčo statiniai įregistruoti priklausiniais, G. M. R. teisių nepažeidžia. Pažymėjo, kad pareiškėja su A. R. 2001 m. balandžio 12 d. pasirašė susitarimą (reg. Nr. 5-2333) dėl dujotiekio vamzdyno naudojimo, valdymo ir registravimo registre lygiomis dalimis, tai patvirtina, kad G. M. R. pripažino, jog ši inžinerinio statinio dalis yra skirta aptarnauti pagrindinį daiktą – gyvenamąjį namą 2A2p ir yra jo priklausinys. Iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje esančios statinių išdėstymo schemos matyti, kad dalis kiemo statinių – tvora, atraminė sienelė, betono laiptai, grindinys, šaligatvis – yra prie gyvenamojo namo 2A2p ir skirti šiam pagrindiniam daiktui aptarnauti, todėl, atsakovo vertinimu, akivaizdu, kad tiek dujotiekio vamzdynas, tiek kiemo statiniai savo funkcine paskirtimi susiję ne tik su pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu 1A2p, bet savo ūkine paskirtimi tarnauja A. K. bei G. K. nuosavybės teise priklausančiam namui 2A2p ir yra ne vieno, o kelių pagrindinių daiktų priklausiniai, kuriems taikytinos priklausinius reglamentuojančios teisės normos, todėl pareiškėjos teisės nėra nepažeidžiamos. G. M. R. prašomų registro duomenų panaikinimas pažeistų A. K. ir G. K. teises ir teisėtus interesus. Pareiškėja teigdama, kad jai nuosavybės teise priklausanti pusė dujotiekio vamzdyno ir pusė kiemo statinių turi funkcinį ryšį su kitu statiniu (gyvenamuoju namu 1A2p), kartu pripažįsta, kad kita pusė minėtų statinių funkcinio ryšio su gyvenamuoju namu 1A2p neturi, nes yra kito pagrindinio daikto, esančio žemės sklype, – gyvenamojo namo 2A2p – priklausinys.

11Tretieji suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K. atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti jų naudai patirtas teismo išlaidas.

12Dėl G. M. R. argumento, kad ginčo objektai negalėjo būti įregistruoti priklausiniais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalies nuostatą, priklausiniais gali būti registruojami tik tie objektai, kuriems nėra suteiktas unikalus numeris, tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad nurodyta įstatymo nuostata nustato ne draudimą, o patikslina bei numato papildomą alternatyvą, jog nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai, be kita ko, gali būti registruojami taip pat ir nekilnojamieji daiktai, kurie nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir kuriems nėra suteiktas unikalus numeris. Ši įstatymo nuostata jokiu būdu nereiškia ir negali būti aiškinama kaip draudžianti registruoti nekilnojamojo turto objektus, kuriems jau yra suteiktas unikalus numeris. Tai patvirtina ir Lietuvos teismų praktika.

13Pasisakydami dėl ginčo objektų laikymo priklausiniais, tretieji suinteresuoti asmenys vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, aiškinant priklausinio sąvokos turinį. Pažymėjo, kad priklausinio sąvokos turinį sudaro: priklausinio savarankiškumas, t. y. priklausinys yra daiktas, kuris pagal savo fizines ir naudingąsias savybes civilinėje apyvartoje iš esmės galėtų būti naudojamas ir atskirai; priklausinio paskirtis tarnauti pagrindiniam daiktui, t. y. nepaisant savo galimo savarankiškumo, priklausinys yra sukurtas ir / ar pritaikytas tarnauti pagrindiniam daiktui; priklausinio ir pagrindinio daikto nuolatinė sąsaja, t. y. priklausinys su pagrindiniu daiktu privalo būti susijęs bendra ūkine paskirtimi.

14Nurodė, kad dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai atitinka visus priklausiniams keliamus reikalavimus – tiek dujotiekio vamzdynas (dujotiekio vamzdyno unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); toliau – ir dujotiekio vamzdynas), tiek kiti statiniai (inžinieriniai) – kiemo statiniai (kiemo statinių unikalus numeris: (duomenys neskelbtini); toliau – ir kiemo statiniai), nuo pat jų sukūrimo pradžios buvo sukurti išimtinai tam, kad tarnautų tik pagrindiniams daiktams (žemės sklype esantiems gyvenamiesiems namams, kurių unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini); toliau gyvenamieji namai kartu – ir pagrindiniai daiktai), kuriais be dujotiekio vamzdyno ir kiemo statinių nebūtų galima tinkamai naudotis pagal jų tikslinę paskirtį.

15Atsižvelgiant į tai, kad dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai yra savarankiški daiktai (teoriškai, t. y. neatsižvelgiant į jų faktinę funkcinę paskirtį, jie galėtų egzistuoti ir be pagrindinių daiktų); jie yra sukurti bei faktiškai naudojami išimtinai tam, kad tarnautų pagrindiniams daiktams; juos ir pagrindinius daiktus sieja bendra ūkinė paskirtis (funkcinis ryšys), t. y. šie daiktai sukuria nedalinamą bendrą statinių kompleksą; juos atskyrus nuo pagrindinių daiktų, taptų nebeįmanoma naudotis pagrindiniais daiktais pagal jų tikslinę paskirtį, akivaizdu, jog dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai atitinka visus Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos teismų praktikoje suformuotus priklausiniams keliamus kriterijus, todėl priešingai nei skunde nurodo pareiškėja, dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai neabejotinai laikytini pagrindinių daiktų priklausiniais.

16Tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su G. M. R. argumentais, kad yra didelė tikimybė, jog kaip trečiųjų asmenų priklausinys buvo įregistruota pareiškėjai priklausančio turto dalis; neteisėtas teisinės registracijos pakeitimas atima iš pareiškėjos pirmumo teisę į daikto įsigijimą ir ji yra priversta į jai priklausantį namą patekti per tretiesiems asmenims „nuosavybės teise priklausančius“ vartelius. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nurodė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančios pusės dujotiekio vamzdyno bei kiemo statinių teisinė registracija, kaip priklausinių, jokiu būdu nepažeidžia bei nedaro įtakos pareiškėjos teisėms, o tik išviešina faktiškai egzistuojančius faktus. G. M. R. turimų teisių apimtis dėl ginčo objektų teisinės registracijos niekaip nepasikeitė, jokio pareiškėjos teisių pažeidimo nagrinėjamu atveju nėra.

17Atkreipė dėmesį, kad tiek iki teisinės registracijos pakeitimo (t. y. įregistravimo tretiesiems asmenims priklausančios pusės dujotiekio vamzdyno bei kiemo statinių dalies kaip priklausinių), tiek po jos, dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai bendrąja daline nuosavybės teise po pusę priklauso tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir pareiškėjai, bendrosios dalinės nuosavybės statusas nepasikeitė, nuosavybės teise valdomų idealiųjų turto dalių bei jokiu būdu neatidalino turto iš bendrosios dalinės nuosavybės. Mano, kad G. M. R. neteisingai aiškina ir / ar supranta bendrąją dalinę nuosavybę bei priklausinių teisinės registracijos reikšmę.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjos G. M. R. skundą tenkino – panaikino VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. VILIN(12.5.13.)-7304, panaikino VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. csprl-117 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ ir įpareigojo VĮ Registrų centro Vilniaus filialą panaikinti pusės kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinį registravimą kaip priklausinių.

20Nagrinėdamas ginčą dėl to, ar teisėtas ir pagrįstas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. kovo 14 d. sprendimas, kuriuo nekilnojamojo turto registre buvo pakeista (duomenys neskelbtini) esančių objektų (kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti statiniai“) ir dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini))), teisinė registracija, kurie buvo įregistruoti kaip priklausiniai, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika panašaus pobūdžio administracinėse bylose. Taip pat atsižvelgė į Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1) 10 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas dėl nekilnojamųjų daiktų kaip nekilnojamojo daikto priklausinių registravimo ir perregistravimo nekilnojamojo turto registre, bei į 15 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas dėl faktų, susijusių su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, registravimo. Pažymėjo, kad nekilnojamojo daikto priklausinių įrašymo į nekilnojamojo turto registrą tvarką ir duomenų turinį nustato Nekilnojamojo turto registro nuostatai.

21Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.82 straipsnio 1 ir 2 dalimis, reglamentuojančiomis butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės teises, padarė išvadą, kad bendroji disponavimą bendrojo naudojimo patalpomis reglamentuojanti taisyklė – bendroji dalinė nuosavybė negali būti perleidžiama atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, t. y. naujajam patalpų savininkui kartu pereina visos buvusio savininko turėtos bendrosios dalinės nuosavybės teisės į namo bendrojo naudojimo patalpas. Šios taisyklės išimtis – bendrąja daline nuosavybe esantis daiktas gali būti naudojamas arba, jį pertvarkius, galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo naudojimas netrukdys naudoti kitų butų ar kitų patalpų pagal paskirtį.

22Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas objektas gali būti savarankiškai naudojamas daiktas, kartu įregistruojamas kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas nekilnojamojo turto registre, visų pirma reikšmingos jo techninės savybės, t. y. ar jos atitinka atskiram daiktui teisės aktų keliamus reikalavimus. Ar konkretus nekilnojamasis daiktas atitinka teisės aktų reikalavimus ir gali būti suformuojamas kaip atskiras nekilnojamasis daiktas, nustatoma teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis, atlikus jų kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalis, 3 dalies 15 punktas).

23Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl (duomenys neskelbtini), esančių objektų, t. y. kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti statiniai“) ir dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kaip priklausinių registracijos nekilnojamojo turto registre teisėtumo bei pagrįstumo.

24Atsižvelgęs į bendrąsias dalinės nuosavybės teisės normas, pagal kurias bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnis), kiekvienas jų proporcingai savo daliai turi teises ir pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės objektu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.76 straipsnis) ir kt., teismas padarė išvadą, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrąja daline nuosavybe, tačiau tiek, kiek tai leidžia teisės aktai, nepažeidžiant kitų bendraturčių teisių į bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas pažymėjo, kad disponavimas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, be kita ko, reiškia teisę nustatyti šio objekto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę. Bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų visų ar dalies bendrojo naudojimo patalpų suformavimas ir įregistravimas yra šių patalpų teisinės padėties pakeitimas (disponavimas bendrąja daline nuosavybe), todėl yra galimas tik visų bendraturčių sutarimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnis). Teismas pabrėžė, kad aiškinant kitaip, būtų pažeidžiamos vieno ar kelių bendraturčių nuosavybės teisės disponuoti bendrąja daline nuosavybe. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti įregistruotos kaip priklausinys, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą tik visiems bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo atlikimo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo, įregistruoti bendrojo naudojimo patalpas kaip priklausinį, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą. Todėl teismo vertinimu, priešingai, nei nurodė atsakovas, įregistravus ginčo patalpas kaip priklausinį, jų teisinis statusas pasikeičia.

25Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalį (nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris), nes ginčo objektai turėjo atskirus unikaliuosius numerius, todėl negalėjo būti registruojami kaip priklausiniai. Teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai aiškino bendraturčių teises, disponuojant bendrąja daline nuosavybe, reglamentuojančias teisės normas, ir nepagrįstai nurodė, kad vienas ar dalis namo bendraturčių, neturėdami (nesant) visų bendraturčių sutikimo (susitarimo), turi teisę įregistruoti ginčo objektus kaip priklausinį.

26III.

27Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą tenkino – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjos G. M. R. skundą atmetė bei trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. iš pareiškėjos G. M. R. priteisė 90 Eur teismo išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

28Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad pareiškėja G. M. R. administracinį ginčą inicijavo dėl to, kad, jos nuomone, nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atliko neteisėtus veiksmus, kuriais yra pažeidžiamos pareiškėjos, kaip gyvenamojo namo savininkės, teisės į šio namo priklausinius (dėl statinių registravimo pagrindinių daiktų priklausiniais), ir G. M. R., kaip statinių, esančių prie gyvenamojo namo, bendraturtės, teisės, registruojant statinius pagrindinių daiktų priklausiniais.

29Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. ginčijamų teisinių santykių atsiradimo metu valdė nuosavybės teise gyvenamuosius namus, esančius viename sklype, ir kitus statinius, kurių dalis jiems priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teritorinis registratorius, išnagrinėjęs vieno iš ginčo statinių bendrasavininkų prašymą, padarė įrašą nekilnojamojo turto registre, kad ginčo statiniai (atitinkama dalis statinių, dėl kurios pateiktas prašymas) yra šiam bendrasavininkui priklausančio namo priklausiniai. Vėliau šis turtas buvo parduotas ir nekilnojamojo turto registre įregistruota pirkėjų nuosavybės teisė.

30Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas nesuteikia teisės teritoriniam registratoriui panaikinti savo priimtą sprendimą, todėl VĮ Registrų centro Vilniaus filialas pagal pareiškėjos kreipimąsi (jeigu toks ir būtų pateiktas dėl sprendimo panaikinimo), negalėtų jo patenkinti. Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą, viešojo administravimo subjektas, priėmęs sprendimą, paprastai negali pats jo panaikinti arba pakeisti, jeigu įstatymas aiškiai nenumato tokios galimybės (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Be to, G. M. R. į teritorinį registratorių kreipėsi tik dėl informacijos suteikimo, kuo remiantis buvo padaryti įrašai nekilnojamojo turto registre. Teritorinis registratorius pateikė pareiškėjai prašomą informaciją. G. M. R. nenurodė, kad šiuo požiūriu skundžiamas teritorinio registratoriaus sprendimas būtų neteisėtas ir apeliacinės instancijos teismas tokių pagrindų nenustatė.

31VĮ Registrų centras, nagrinėdamas ginčą išankstine administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, skundžiamame sprendime sprendė, kad teritorinio registratoriaus sprendimas, kuriuo buvo padarytas įrašas nekilnojamojo turto registre dėl daiktų įrašymo priklausiniais, negali būti panaikintas dėl to, kad toks panaikinimas pažeistų kitų ginčo statinių bendrasavininkų teises. Teisėjų kolegija sprendė, kad tokia išvada buvo padaryta pagrįstai.

32Pareiškėjos kreipimosi į teritorinį registratorių bei į centrinį registratorių metu, kaip ir šiuo metu, nekilnojamojo turto registro įrašas dėl ginčo statinių dalies įrašymo priklausiniais yra padarytas ne vien VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimu, bet ir remiantis vėliau sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje ginčo statinių dalis nurodoma gyvenamojo namo priklausiniais. Taigi, po teritorinio registratoriaus sprendimo priėmimo – ginčo statinių įrašymo nekilnojamojo turto registre gyvenamojo namo priklausiniais, pasikeitė faktinė padėtis, t. y. buvo sudarytas sandoris, kuriuo remiantis nekilnojamojo turto registre įregistruotos kitų asmenų (A. K. ir G. K.) daiktinės teisės į ginčo statinius (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 11 straipsnis).

33Teisėjų kolegija pažymėjo, VĮ Registrų centras paprastai negali naikinti teritorinio registratoriaus sprendimo, kai po jo priėmimo nekilnojamojo turto registre jau yra registruojami kiti su tais pačiais nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis susiję juridiniai faktai (nagrinėjamu atveju – sandoris) (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnis). Priešingu atveju, centrinis registratorius paneigtų nekilnojamojo turto registre jau įregistruotą su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis susijusį juridinį faktą, o tai akivaizdžiai prieštarautų šios institucijos paskirčiai ir funkcijoms.

34Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostata patvirtina, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas tik kaupia duomenis nekilnojamojo turto registre ir atsako už jų teisingumą ir apsaugą, tačiau pats nepriima (ir nenaikina) sprendimų, kuriais remiantis yra daromi įrašai registre – registruojami juridiniai faktai. Nagrinėjamu atveju nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų registre, kurie yra padaryti remiantis sandoriu, kol šis sandoris nėra pripažintas negaliojančiu arba nėra pateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą, susijusį su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis. Apibendrindama tai, ką išdėstė, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad prašomi panaikinti VĮ Registrų centro ir teritorinio registratoriaus sprendimai atitinka minėtus aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, todėl yra teisėti ir teismas neturėjo pagrindo jų naikinti. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neteisingai vertino minėtas aplinkybes, todėl neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Nustačius, kad nei teritorinis registratorius, nei centrinis registratorius negalėjo priimti sprendimo panaikinti įrašą nekilnojamojo turto registre dėl dalies ginčo statinių įrašymo priklausiniais, nėra pagrindo įpareigoti viešojo administravimo subjektą priimti tokį sprendimą, kurio jis pagal įstatymus negalėjo priimti, todėl pareiškėjos skundas negali būti tenkinamas.

35Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad nei teritorinis registratorius, nei centrinis registratorius negalėjo panaikinti teritorinio registratoriaus sprendimo, kuriuo buvo padarytas įrašas nekilnojamojo turto registre dėl daiktų įrašymo priklausiniais, teismas nepasisakė dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimą, nes ši norma nagrinėjamoje byloje nei teritorinio registratoriaus, nei centrinio registratoriaus skundžiamuose sprendimuose nebuvo ir neturėjo būti taikoma. Konstatavus, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nustatė, jog negali panaikinti administracinio sprendimo dėl vėliau sudaryto sandorio ir jo pagrindu įregistruotų daiktinių teisių, viešojo administravimo subjektas konkrečiu atveju negali priimti administracinio sprendimo dėl ginčo esmės, todėl neturi pagrindo ir pasisakyti dėl teisės normų, kurių konkrečiu atveju netaiko. Administracinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, pasisako tik dėl tų viešojo administravimo subjekto taikytų normų, kurios turėjo ir galėjo būti taikomos nagrinėjant administracinį ginčą ne teisme.

36Teisėjų kolegija trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir G. K. prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamos civilinės bylos Nr. 2-443-820/2016, kurioje tarp minėto turto bedrasavininkų yra nagrinėjami ieškinys dėl žemės sklypo ribų nustatymo ir atidalinimo ir priešieškinis dėl statiniams eksploatuoti reikalingos žemės sklypo dalies nustatymo ir kiemo statinių atidalinimo, netenkino. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teisėjų kolegija pažymėjo, kad administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu; administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo stabdyti administracinės bylos nagrinėjimą iki civilinės bylos išnagrinėjimo, t. y. iki galimos faktinės padėties pasikeitimo ar privataus ginčo tarp šalių išnagrinėjimo.

37Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tenkino trečiojo suinteresuoto asmens A. R. prašymą ir jam už advokato susipažinimą su atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo apeliaciniu skundu bei atstovavimą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2 val.) administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 iš pareiškėjos G. M. R. priteisė 90 Eur išlaidų atlyginimą.

38IV.

39Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patenkino A. K. bei G. K. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo ir jiems iš pareiškėjos priteisė 508,2 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pasirengimą bylos nagrinėjimui bei atstovavimą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje patirtų teismo išlaidų, administracinę bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. G. M. R. ir trečiųjų suinteresuotų asmenų P. P. bei E. P. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo buvo atmestas, kadangi sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai, o nurodytų trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės galutiniu teismo sprendimu nebuvo apgintos, nes ginče jos palaikė pareiškėjos interesus.

40V.

41Pareiškėjos G. M. R. atstovas advokatas Petras Selilionis 2016 m. rugsėjo 30 d. elektroninėmis ryšio priemonėmis Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 ir patenkinus šį prašymą, sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo bei 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties vykdymą.

42Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tokiais argumentais:

431. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendime pasisakė dėl neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens – akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko teisių ir pareigų.

44Pažymi, kad administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas VĮ Registrų centro Vilniaus filialo padarytas pusės kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) teisinio registravimo kaip priklausinių teisėtumo klausimas. Iki bylos nagrinėjimo pradžios nurodyti kiemo statiniai ir dujotiekio vamzdynas buvo įkeisti AB SEB bankui, todėl akivaizdu, kad įkeistų nekilnojamojo turto objektų paskirties teisėtumo (jos pakeitimo) klausimas turi įtakos įkaito turėtojo AB SEB banko teisėms ir pareigoms. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas būtų nusprendęs, kad ginčo nekilnojamojo turto paskirtis buvo pakeista neteisėtai, ką padarė Vilniaus apygardos administracinis teismas, tai turėtų įtakos įkaito turėtojo – AB SEB banko teisėms bei pareigoms. Pareiškėjos nuomone, dėl to, kad minėtas asmuo nepagrįstai nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo paprasčiau panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir išlaikyti teisinę padėtį, buvusią iki šio sprendimo priėmimo, nei užtikrinti, kad byloje būtų ištaisyti AB SEB banko teisių ir pareigų pažeidimai, susiję su šio asmens neįtraukimu į bylą, kadangi tokiu atveju tektų panaikinti Vilniaus apygardos administracinio sprendimą ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad tiek priėmus G. M. R. palankų, tiek nepalankų sprendimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtai išsprendė bylą, ignoruodamas neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens – AB SEB banko teises ir pareigas, o ši aplinkybė sudaro savarankišką teisinį pagrindą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punktas).

452. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo dalis dėl pagrindinių pareiškėjos argumentų dėl pusės kiemo statinių teisinio registravimo neteisėtumo dėl negalimumo juos registruoti pusiau priklausiniais, pusiau savarankiškais nuosavybės teisės objektais ir nesant bendrasavininkio sutikimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį, bei 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties dėl teismo išlaidų atlyginimo dalis yra be motyvų.

46Pažymi, kad G. M. R. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nurodė, kad pusės kiemo statinių (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir dujotiekio vamzdynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo įregistruoti pusiau priklausiniais neteisėtai, nes jų ginčo nekilnojamojo turto priklausiniais nebuvo galima trečiojo asmens A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. prašymu įregistruoti pagal įstatymą. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies 15 punktą, ar ginčo nekilnojamasis turtas gali būti registruojamas kaip priklausiniai, gali būti nustatoma tik teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis, atlikus jų kadastrinius matavimus ir suformavus kadastrinių matavimų bylą, tačiau registruojant ginčo nekilnojamąjį turtą, įstatymų nustatyta tvarka nebuvo atlikti kadastriniai matavimai bei nebuvo suformuota ir pateikta kadastrinių matavimų byla. Trečiasis suinteresuotas asmuo P. P. su analogišku į trečiojo asmens A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. prašymą prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama pastatą – kiemo rūsį – perregistruoti į pastatą – ūkinį pastatą, tačiau iš esmės nurodytais motyvais jai buvo atsakyta tai padaryti.

47Be to, kad dujotiekio vamzdynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) negali būti nei iš dalies, nei visa apimtimi registruojamas kaip priklausinys, matyti net neatlikus kadastrinių matavimų ir nesuformavus kadastrinių matavimų bylos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 54 straipsnio 2 dalį ir suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008 nurodė, kad gamtinių dujų sektorius dėl savo reikšmės valstybės ūkiui bei valstybės ir jos gyventojų saugumui priskirtinas viešosios teisės reguliavimo sferai. Pagal Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 54 straipsnio 2 dalį, vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas (savininkai) privalo leisti asmenims naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas ir užtikrinti saugią ir efektyvią sistemos veiklą. Taigi, pagal viešosios teisės normas dujotiekio vamzdynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) negalėtų būti registruojamas vienintelio nekilnojamojo turto objekto priklausiniu, o iš esmės yra savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, skirtas valstybės ir gyventojų interesams tenkinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalis). Faktą, kad jis naudotinas kaip savarankiškas nekilnojamojo turto objektas, kuris nėra skirtas aptarnauti konkretų nekilnojamojo turto objektą, patvirtina ir atsakovo A. K. veiksmai – jis dėl dujotiekio vamzdyno (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo derėjosi AB Lietuvos dujoms.

48Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį, bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Tai reiškia, kad bendrojo naudojimo patalpos gali būti įregistruotos kaip priklausinys, nustatant kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis į atskirą daiktą tik visiems bendraturčiams susitarus dėl tokio teisinio veiksmo. Nesant bent vieno bendraturčio sutikimo įregistruoti bendrojo naudojimo objektą kaip priklausinį, reiškia šio bendraturčio teisių disponuoti bendrąja daline nuosavybe (nuosavybės teisių) apribojimą (pažeidimą), nes įregistravus ginčo nekilnojamąjį turtą kaip priklausinį, jo teisinis statusas pasikeičia. Praktikos, pagal kurią patalpų teisinis statusas gali būti keičiamas tik su bendraturčio sutikimu, laikosi ir VĮ Registrų centras. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas visiškai nemotyvavo savo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo ir neanalizavo pirmosios instancijos teismo bei G. M. R. motyvų, o tai sudaro savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

49Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendime nepagrįstai teigiama, kad ginčo nekilnojamasis turtas yra VĮ Registrų centre įregistruotas priklausiniais ne vien remiantis trečiojo suinteresuoto asmens A. R. 2013 m. lapkričio 18 d. prašymu, bet ir vėliau sudaryta 2013 m. gruodžio 6 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimi, kuri nėra nuginčyta, todėl apeliacinės instancijos teismas galimai nusprendė, kad neverta pasisakyti dėl 2013 m. lapkričio 18 d. prašymu padarytos registracijos neteisėtumo. Pažymi, kad vėliau VĮ Registrų centre įregistruota tik 2013 m. gruodžio 6 d. ginčo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, bet nebuvo perregistruotas jos pagrindu įgyto ginčo nekilnojamojo turto kaip priklausinių statusas. Be to, net ir sutikus su tuo, kad VĮ Registrų centras pakartotinai įregistravo ginčo nekilnojamojo turto statusą kaip priklausinių, remdamasis 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, apeliacinės instancijos teismas vis tiek privalėjo įvertinti ankstesnės registracijos teisėtumą, nes to reikalauja visuotinai pripažįstami pagrindiniai teisės principai, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš ne teisės negali atsirasti teisė. Atkreipia dėmesį, kad 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje ginčo nekilnojamojo turto kaip priklausinių statusas buvo neteisėtai nurodytas neteisėtos pirmosios jų paskirties pakeitimo registracijos VĮ Registrų centre pagrindu.

50Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi buvo išspręstas klausimas dėl teismo išlaidų tarp proceso šalių paskirstymo. Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašyme ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsiliepime prašė įvertinti šalių procesinį elgesį, dėl kurio šios išlaidos susidarė (tretieji asmenys į bylos procesą buvo įtraukti atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo iniciatyva), G. M. R. prastą turtinę padėtį bei atsakovų manipuliavimą finansiniais dokumentais, siekiant prisiteisti teismo išlaidas. Pažymi, kad advokato Lino Songailos išrašytas 2016 m. birželio 14 d. kvitas Nr. 16/001 yra laisvos formos, su advokato nuožiūra įrašytu numeriu, pažeidžiant Advokatų (advokatų kontorų) apskaitos ir dokumentų naudojimo tvarką, patvirtintą Advokatų tarybos 2001 m. gegužės 29 d. sprendimu, taip pat 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu, pagal kurią advokatams išduodami ir jų naudojami kvitai, kurių forma patvirtinta Lietuvos Advokatūros sprendimais. Mano, kad toks kvitas negali būti pripažintas galiojančiu. Teigia, kad aplinkybės, jog apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino pareiškėjos 2016 m. rugpjūčio 1 d. prašymo ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsiliepimo argumentų bei nemotyvavo nutarties dalies dėl teismo išlaidų, sudaro savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

513. Teismų išlaidų atlyginimo klausimą išnagrinėjo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį neteisėtos sudėties teismas.

52Pažymi, kad bylą paskyrus nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, 2015 m. gruodžio 15 d. nutartimi, suabejojęs savo nešališkumu, nusišalino kolegijos narys teisėjas Audrius Bakaveckas. Šis teisėjas nedalyvavo bylos nagrinėjime iš esmės, tačiau jis dalyvavo priimant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį. Pareiškėjos nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis dėl teismo išlaidų buvo priimta neteisėtai – šališko ir nedalyvavusio sprendžiant bylą iš esmės teismo (neteisėtos sudėties teismo), o tai sudaro savarankišką pagrindą atnaujinti byloje procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 153 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

534. Nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai.

54Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neanalizavo Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 15 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalies, 1.96 straipsnio, 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.19 straipsnio 1 dalies, Advokatų tarybos 2001 m. gegužės 29 d. sprendimo bei 2005 m. gegužės 26 d. sprendimo, juos taikant, ir tai turėjo įtakos neteisėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo ir 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties priėmimui. Šį pažeidimą pareiškėja motyvuoja iš esmės jau nurodytais argumentais dėl nekilnojamojo turto registre įrašytų duomenų neteisėtumo, teisės į teisingą teismo procesą neužtikrinimo bei advokato Lino Songailos išrašyto 2016 m. birželio 14 d. kvito Nr. 16/001 netinkamumo patirtoms teismo išlaidoms pagrįsti. G. M. R. taip pat aptaria Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatas, susijusias su sandorio pripažinimu niekiniu bei to pasekmėmis, ir remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K- 3-365/2009 bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-216-2013 teigia, kad net ir sutikus su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog antrasis (pakartotinis) ginčo nekilnojamojo turto registravimas priklausiniais, buvo padarytas remiantis 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, šis įrašas taip pat yra neteisėtas, todėl turi būti panaikintas.

55Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamoje byloje padaryti esminiai materialinės teisės normų pažeidimai jas taikant, turi įtakos neteisėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo bei 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties priėmimui, o tai sudaro savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas).

565. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, o tai lemia poreikį išspręsti šių prieštaravimų pašalinimo klausimą ir užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

57Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas, kuriame nebuvo atsižvelgta į ginčo nekilnojamojo turto registravimo priklausiniais negalimumą pagal imperatyvius įstatymo reikalavimus, buvo nepagrįstai nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008 ir kt.).

58Aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto negalimumu būti registruojamu priklausiniu, G. M. R. bandė nurodyti 2016 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje, tačiau jos paaiškinimai buvo nutraukti. Mano, kad toks teismo elgesys laikytinas pareiškėjos teisės duoti teisme paaiškinimus žodžiu bei tinkamo proceso principo, reikalaujančio, kad teismo sprendimas būtų priimtas teismui išklausius abi ginčo puses, pažeidimu. Teigia, kad siekiant užtikrinti teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, būtina šalis ne tik tinkamai informuoti apie procesą, bet ir suteikti galimybę pasisakyti dėl pateiktų argumentų (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. sprendimas byloje Š. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1485-2014 ir kt.). Teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimu buvo paneigti visuotinai pripažįstami teisės principai, kad niekas negali turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o iš ne teisės negali atsirasti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009). Pareiškėjos nuomone, apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė teisiniuose santykiuose galiojantį bendrąjį principą, kad iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti asmenų teisės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216-2013). Apeliacinės instancijos teismui 2016 m. liepos 4 d. sprendimu paneigus esmines teisinės sistemos vertybes ir principus, pareiškėja neteko teisės į teisingą teismą.

59Pagal suformuota teismų praktiką G. M. R. nereikėjo atlikti jokių papildomų procesinių veiksmų, kad nurodytą 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl ginčo nekilnojamojo turto statuso kaip priklausinių Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ex officio pripažintų niekine ir negaliojančia ab initio bei taikytų niekinio sandorio teisines pasekmes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009, 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2004 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007, 2011 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011; 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012 ir kt.).

60G. M. R. nuomone, aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai, o tai lemia poreikį išspręsti šių prieštaravimų pašalinimo klausimą ir užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, sudaro savarankišką proceso atnaujinimo pagrindą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatmo153 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

61Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašė pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

62Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas pažymėjo kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, taigi, G. M. R. nėra tinkamas subjektas prašyti atnaujinti procesą nurodytu pagrindu. Be to, nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiama dėl AB SEB banko teisių ir pareigų, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas nedaro įtakos AB SEB banko teisėms ir pareigoms. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja 2016 m. birželio 14 d. vykusiame teismo posėdyje prašė atmesti trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir G. K. prašymą įtraukti AB SEB banką į nagrinėjamą bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, todėl G. M. R. prašyme išdėstyta priešinga pozicija, nei ji buvo bylos nagrinėjimo metu, turi būti vertinama kaip piktnaudžiavimas proceso atnaujinimo institutu ir nesudaro pagrindo atnaujinti proceso.

63VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nesutinka, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nemotyvavo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo. Pažymi, kad remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu, procesas gali būti atnaujinamas tuomet, jei teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje. Įvertinęs, kad pareiškėjos kreipimosi į teritorinį registratorių bei į centrinį registratorių metu (kaip ir sprendimo priėmimo metu) registro įrašas dėl ginčo statinių dalies įrašymo priklausiniais yra padarytas ne vien teritorinio registratoriaus sprendimu, bet ir remiantis 2013 m. gruodžio 6 d. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje statinių dalis nurodoma gyvenamojo namo priklausiniais, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d sprendime padarė išvadą kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų registre, kurie buvo padaryti remiantis sandoriu, kol šis sandoris nėra pripažintas negaliojančiu arba nėra pateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą susijusį su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis, remdamasis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Minėtame sprendime teismas taip pat nurodė, kad administracinis teismas, nagrinėdamas ginčą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, pasisako tik dėl tų viešojo administravimo subjekto taikytų normų, kurios turėjo ir galėjo būti taikomos nagrinėjant administracinį ginčą ne teisme. Minėta išvada buvo padaryta po nurodytos teisės aktų nuostatos analizės. Atsakovo nuomone, kiti pareiškėjos teiginiai yra susiję su ginčo situacijos vertinimu, faktinių aplinkybių bei byloje esančių ir naujai pateikiamų įrodymų vertinimu, tačiau ne su motyvų nebuvimu. Pagal administracinių teismų praktiką, prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio subjekto netenkinantys, nepakankamai išsamūs teismo sprendimo (nutarties) motyvai Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkto prasme negali būti prilyginti motyvų nebuvimui. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, o iš sprendimo motyvuojamosios dalies akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis teismas vadovavosi. Aplinkybė, kad G. M. R. nesutinka su minėto sprendimo motyvais, parodo, kad šis sprendimas yra motyvuotas, tik asmuo su juo nesutinka.

64VĮ Registrų centras pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi administracinė byla nebuvo išnagrinėta iš esmės, o teisėjo Audriaus Bakavecko dalyvavimas sprendžiant teismo išlaidų atlyginimo klausimą, neturėjo įtakos bylos išnagrinėjimui iš esmės.

65Atsakovas nurodo, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, jog yra padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymi, kad administracinis teismas, nagrinėjantis ginčą dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo, pasisako tik dėl tų viešojo administravimo subjekto taikytų normų, kurios turėjo ir galėjo būti taikomos nagrinėjant administracinį ginčą ne teisme. Administracinis teismas neturi pasisakyti dėl teisės normų, kurios nagrinėjamoje byloje nei teritorinio registratoriaus, nei centrinio registratoriaus skundžiamuose sprendimuose nebuvo ir neturėjo būti taikomos. G. M. R. nenurodo akivaizdžių argumentų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą, o tik pateikia savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo, tačiau tai nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Pareiškėjos prašyme nurodytos aplinkybės yra tiesiogiai susijusios su faktinių aplinkybių vertinimu ir šiuo prašymu iš esmės siekiama, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti bylos faktines aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu.

66Pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, todėl prašydama atnaujinti procesą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatytu pagrindu, pareiškėja turi pateikti teismui įrodymų, patvirtinančių, jog administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Būtinybė atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis, tačiau G. M. R. tokių įrodymų nepateikė. Ji nenurodė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant panašioms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

67Bendrosios kompetencijos teismo praktikos pavyzdžiai, kuriuos pareiškėja nurodė prašyme atnaujinti procesą, negali būti vertinami proceso atnaujinimo administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto prasme, kadangi minėtos nuostatos paskirtis yra užtikrinti vienodos praktikos formavimą administracinėse, o ne civilinėse bylose. G. M. R. nenurodė konkrečių Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių, kurias pažeidė apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. A-2464-602/2016. Pareiškėjos cituojamų abstrakčių formuluočių iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atsižvelgiant į byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nustatytų faktinių duomenų visumą, nepakanka procesui atnaujinti.

68Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. prašo G. M. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Nurodo, kad iš esmės sutinka su VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. lapkričio 3 d. atsiliepimo argumentais ir mano, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą.

69Tretieji suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K. prašo pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti kaip nepagrįstą ir jiems priteisti teismo išlaidų atlyginimą.

70Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nagrinėjamu atveju nėra nei vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnyje numatytų proceso atnaujinimo pagrindų, prašymas neatitinka proceso atnaujinimo instituto tikslų, o G. M. R. akivaizdžiai siekia pakartotinai apeliacine tvarka ginčyti priimtą galutinį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą bei piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Savo poziciją tretieji suinteresuoti asmenys iš esmės grindė tais pačiais argumentais, kaip ir atsakovas.

71Tretieji suinteresuoti asmenys P. P. ir E. P. prašo pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo tenkinti. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimu akivaizdžiai buvo apgintos trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir G. K. teisės. Teismas nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir pritarė neteisėtiems VĮ Registrų centro Vilniaus filialo veiksmams. Be to, teismas neteisėtai iš G. M. R. trečiajam suinteresuotam asmeniui A. R. priteisė teismo išlaidų atlyginimą. Pažymi, kad teismo sprendimu buvo ne tik pažeistos pareiškėjos teisės, bet ir suvaržytos AB SEB banko teisės.

72Teisėjų kolegija

konstatuoja:

73VI.

74Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjo atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

75Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 1 dalis). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu.

76Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje, turi būti aiškinama jos preambulės kontekste, kurioje teisės viršenybės principas įtvirtintas kaip bendro Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją taikančių šalių paveldo dalis. Vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiku, ir res judicata galią įgijęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindams bei juos taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje B. prieš Rumunija (pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini)), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje S. H. prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini)), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje S. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini)), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje V. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. (duomenys neskelbtini)).

77Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2016 m. liepos 4 d. sprendimą, administracinė byla Nr. A-2464-602/2016 buvo užbaigta, minėtas sprendimas įgijo res judicata galią, t. y. šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų.

78Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję su bylos išnagrinėjimu iš esmės, o ne atskirų procesinių klausimų sprendimu, todėl procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme numatytiems pagrindams dėl įsiteisėjusiame teismo sprendime ar nutartyje, kuriais užbaigta byla, padarytų pažeidimų. Atsižvelgiant į tai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartis, kuria buvo sprendžiama dėl teismo išlaidų atlyginimo byloje, negali būti proceso atnaujinimo dalykas, nes ja buvo sprendžiamas tik procesinio pobūdžio klausimas, todėl teisėjų kolegija pareiškėjos G. M. R. prašymo argumentų, susijusių su būtinybe atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą dėl, jos manymu, šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padarytų pažeidimų, nenagrinėja.

79Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 buvo paskelbtas 2016 m. liepos 4 d., todėl pareiškėja elektroninėmis ryšio priemonėmis 2016 m. rugsėjo 30 d. pateikdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, nebuvo praleidusi trijų mėnesių termino, nustatyto Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalyje.

80G. M. R. prašymas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio (pareiškėja nepagrįstai remiasi iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusia įstatymo redakcija, kurioje proceso atnaujinimo pagrindai buvo įtvirtinti 153 straipsnio 2 dalies atitinkamuose punktuose) 7, 8, 10 ir 12 punktuose nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

81Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu

82Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

83Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo.

84Pareiškėja atnaujinti procesą prašo dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisėtai išsprendė bylą, ignoruodamas į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens – AB SEB banko –teises ir pareigas, tačiau pažymėtina, kad ji nagrinėjamu atveju nėra tinkamas subjektas prašyti atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad G. M. R. buvo įgaliota ginti AB SEB banko teises ir teisėtus interesus. Be to, AB SEB banko teisių ar pareigų klausimai aptariamame ginče nebuvo sprendžiami ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas nenulėmė šiam asmeniui teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 7 punktu.

85Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu

86Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų.

87Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, kuris yra analogiškas naujos redakcijos to paties įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktui, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendimas (nutartis) apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio nėra aišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-40-602/2016, 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuostata dėl teismo sprendimo (nutarties) motyvų nebuvimo yra skirta visam teismo sprendimui, o ne atskiram šiame sprendime teismo išspręstam klausimui, todėl aplinkybė, kad bylą nagrinėjantis teismas savo sprendime neaptarė arba kokybinių ir kiekybinių kriterijų taikymo požiūriu, pareiškėjo nuomone, nepakankamai aptarė bylai reikšmingas aplinkybes, savaime negali būti tapatinama su motyvų nebuvimu apskritai.

88Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo turinys patvirtina, kad teismas, įvertinęs, jog nekilnojamojo turto registro įrašas dėl ginčo statinių dalies įrašymo priklausiniais yra padarytas ne vien teritorinio registratoriaus sprendimu, bet ir remiantis 2013 m. gruodžio 6 sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi, kurioje statinių dalis nurodoma gyvenamojo namo priklausiniais, konstatavo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negali panaikinti įrašų nekilnojamojo turto registre, kurie padaryti remiantis sandoriu, kol šis sandoris nėra pripažintas negaliojančiu arba nėra pateiktas kitoks suinteresuotų asmenų dokumentas, sudarantis pagrindą išregistruoti vieną ir įregistruoti kitą juridinį faktą, susijusį su nekilnojamaisiais daiktais ar daiktinėmis teisėmis. Tokią poziciją Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas grindė Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi. Teismas analizavo tas viešojo administravimo subjekto taikytas normas, kurios turėjo ir galėjo būti taikomos nagrinėjant administracinį ginčą ne teisme. Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo motyvuojamosios dalies yra akivaizdu, kokiais konkrečiais motyvais ir teisės aktų normomis vadovavosi teismas, priimdamas šį sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu bei atitinkamų teisės aktų nuostatomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendime yra atsakyta į visus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus. Nors pareiškėja teigia, kad nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas yra be motyvų, tačiau akivaizdu, kad ji nesutinka su jo motyvais, t. y. su ginčo situacijos, faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. R. nesutikimas su teismo motyvais, pagrindžiant tai konkrečiais teisiniais argumentais ir teisės normų aiškinimu, pats savaime rodo, kad teismo sprendimas yra motyvuotas, tik pareiškėjai teismo įvardyti motyvai yra nepriimtini.

89Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

90Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu

91Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

92Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas, ją taikant, 2) nustatytas pažeidimas akivaizdus, 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

93Pareiškėja teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendime neanalizavo Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, 3 dalies 15 punkto, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalies, 1.96 straipsnio, 4.75 straipsnio 1 dalies, 4.19 straipsnio 1 dalies, nors privalėjo tai padaryti.

94Pažymėtina, kad į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą buvo kreiptasi dėl įrašų nekilnojamojo turto registre ištaisymo. Atsižvelgusi į tai, kad viešojo administravimo subjektas neturėjo teisinio pagrindo pakeisti nekilnojamojo turto registre esančių įrašų, teisėjų kolegija nusprendė, kad viešojo administravimo subjekto priimti sprendimai yra pagrįsti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizavo VĮ Registrų centro ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialo taikytas normas ir neanalizavo teisės normų, kurios nagrinėjamoje byloje nei teritorinio registratoriaus, nei centrinio registratoriaus skundžiamuose sprendimuose nebuvo ir neturėjo būti taikomos. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos gamtinių dujų įstatymo 54 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios vietinės bendrosios naudojimo sistemos savininko pareigą leisti asmenims naudotis sistema, prijungti kitų vartotojų sistemas ir užtikrinti saugią ir efektyvią sistemos veiklą, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 straipsnio 1 dalies bei 3 dalies 15 punkto, įtvirtinančių nekilnojamojo daikto kadastro duomenų nustatymo taisykles bei tvarką, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.78 straipsnio 1 dalies bei 1.96 straipsnio, reglamentuojančių sandorių pripažinimą niekiniais ir nuginčijamais bei jų teisines pasekmes, ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.19 straipsnio 1 dalies bei 4.75 straipsnio 1 dalies, įtvirtinančių priklausinio sąvoką bei bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo tvarką, nuostatų analizė nebuvo tikslinga, kadangi šios normos nėra susijusios su nagrinėjamu ginču – nei viena iš jų nebuvo motyvuojami prašomi panaikinti sprendimai bei atsižvelgiant į ginčo pobūdį, negalima daryti išvados, kad šios teisės normos nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos. Pareiškėjos nurodyti argumentai dėl materialiosios teisės normų pažeidimo nepaneigia fakto, kad aptariamą ginčą iš esmės nagrinėję teismai išsamiai išanalizavo ir įvertino ginčo aplinkybes, taikė kitas ginčo teisinius santykius reglamentuojančias aktualias teisės normas, kurios riboja Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises panaikinti galiojančių sandorių pagrindu padarytus įrašus (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d., 11 str., 12 str., Viešojo administravimo įstatymo 3 str.). Aptariamoje byloje buvo vertinama konkreti G. M. R. faktinė situacija ir atitinkamas teismų išvadas lėmė konkrečios nustatytos faktinės aplinkybės, su kuriomis teisės aktai siejo atsisakymą panaikinti ginčo nekilnojamojo turto registraciją kaip priklausinių. G. M. R., nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimu, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pareiškėjos argumentai yra grindžiami tariamais bendrųjų teisės principų pažeidimais bei subjektyviomis ginčo situacijos interpretacijomis, neva nulemiančiomis poreikį pripažinti padarytą materialinės teisės pažeidimą.

95Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

96Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu

97Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą.

98Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis), taigi sprendžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyto proceso atnaujinimo pagrindo egzistavimą, turi būti vertinama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose. Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atnaujinti procesą remiantis nurodyta teisės norma galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

99Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą G. M. R. nurodė dvi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis – 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1485-2014. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 pareiškėja grindė aplinkybę, kad nagrinėjant bylą, buvo pažeistas bendrasis principas, reiškiantis, jog iš neteisėtų veiksmų negali atsirasti asmenų teisių. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1485-2014 G. M. R. grindžia teisės būti išklausyta pažeidimą. Taigi, pareiškėja nurodytomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis remiasi tiek, kiek jose aiškinamas bendrųjų teisės principų turinys, tačiau ji nenurodė nė vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas.

100Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus, kylančius iš viešojo administravimo teisinių santykių dėl viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų ir nesprendžia civilinės teisės klausimų. Nors, kaip minėta, vienodą administracinių teismų praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose pateiktais išaiškinimais taip pat turi būti remiamasi, kai tam tikri išaiškinimai buvo pateikti esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms. Atkreiptinas dėmesys, kad G. M. R. nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008 buvo sprendžiamas ginčas, kilęs kitokių teisinių santykių pagrindu, byloje buvo vertinama gamtinių dujų sektoriaus reikšmė valstybės ūkiui ir buvo padaryta išvada, kad vietinės bendrojo naudojimo sistemos savininkas privalo leisti prijungti prie jo sistemos kitų vartotojų sistemas ir šis įpareigojimas nesiejamas su privalomu buitiniam vartotojui priklausančios vartotojo sistemos išpirkimu. Tuo tarpu nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo sprendžiami ne tam tikrų objekto pripažinimo asmens nuosavybe klausimai, o nekilnojamojo turto registro tvarkytojo įgaliojimų, susijusių su nekilnojamojo turto teisine registracija, klausimai, todėl nėra pagrindo remtis pareiškėjos nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008.

101Iš G. M. R. prašymo atnaujinti procesą matyti, kad remdamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gruodžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001, 2004 m. kovo 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004, 2007 m. balandžio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2007, 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-365/2009, 2011 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2011 bei 2012 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012 pateiktais išaiškinimais, pareiškėja grindžia aplinkybę, kad jai nereikėjo atlikti jokių papildomų procesinių veiksmų, kad 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl ginčo nekilnojamojo turto statuso, kaip priklausinių, Lietuvos vyriausias administracinis teismas pripažintų niekine bei negaliojančia ir taikytų niekinio sandorio teisines pasekmes. Visų šių civilinių bylų faktinės aplinkybės buvo skirtingos, tačiau visose nurodytose nutartyse Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad niekinio sandorio negaliojimo faktą teismas gali konstatuoti ex officio (savo iniciatyva), t. y. nesant pareikšto reikalavimo dėl tam tikro sandorio pripažinimo negaliojančiu, tik tada, kai aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, yra akivaizdi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009 pareiškėja grindžia bendrojo principo, reiškiančio, kad iš ne teisės negali atsirasti teisė, pažeidimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas buvo iš kitų teisinių santykių – dėl viešojo registro tvarkytojo veiksmų teisėtumo, atsižvelgdama į tai, kad administraciniai teismai paprastai nesprendžia ginčų dėl privačių asmenų civilinių teisių, daro išvadą, kad G. M. R. nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nebuvo aktuali šioje byloje, nes faktinės aplinkybės negali būti vertinamos kaip analogiškos bei byloje kilę teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai yra skirtingi.

102Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja nenurodė konkrečių teismų praktikoje suformuotų taisyklių, kurias būtų pažeidęs apeliacinės instancijos teismas, o jos cituojamų abstrakčių formuluočių iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, atsižvelgiant į administracinės bylos Nr. A-2464-602/2016 nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti.

103Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą administracinėje byloje remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

104Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad G. M. R. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą argumentų akivaizdu, kad ji iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendime atliktu įrodymų ir aplinkybių vertinimu. G. M. R. argumentacija atspindi tik jos nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo. Prašyme nurodyti motyvai liudija, kad pareiškėja iš esmės siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir apskritai byla būtų išnagrinėta iš naujo, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėja nepagrindė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, G. M. R. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016 atmetamas ir atnaujinti procesą minėtoje byloje atsisakytina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalis).

105Atsisakius atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016, nėra pagrindo sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo bei 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutarties vykdymą.

106Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. pateikė prašymą atlyginti jam už atsiliepimo į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą patirtas 605 Eur išlaidas.

107G. M. R. pateikus prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuris buvo pripažintas nepagrįstu, tretieji suinteresuoti asmenys pateikę atsiliepimą į šį prašymą, patyrė išlaidų kurios jiems turi būti atlygintos. Patirtas teismo išlaidas trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. pagrindė 2016 m. gruodžio 19 d. pinigų priėmimo kvitu serija LS Nr. 16/002. A. K. ir G. K. atsiliepimas į pareiškėjos prašymą dėl proceso atnaujinimo buvo parengtas ir teismui pateiktas 2016 m. lapkričio 7 d., t. y. galiojant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintoms Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Pagal Rekomendacijų 7 punktą, advokato atstovavimo išlaidų sumos apskaičiuojamos taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, kad už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, maksimaliai priteistina 0,4 užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje.

108Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2016 m. II ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 771,9 Eur (http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize?portletFormName=visualization&hash=bfa1cb0e-fe9a-4b8e-b4cd-beeaef99cf38).

109Atsižvelgiant į atsiliepimo turinį bei apimtį, darytina išvada, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. gali būti atlyginta 250 Eur pagrįstų atsiliepimo į prašymo dėl proceso atnaujinimo parengimo išlaidų.

110Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 40 straipsnio 1 dalimi, 156 straipsnio 2 dalies 7, 8, 10 ir 12 punktais, 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

111Pareiškėjos G. M. R. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

112Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A-2464-602/2016 pagal pareiškėjos G. M. R. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, A. K., G. K., A. R., P. P. ir E. P. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

113Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo patenkinti iš dalies ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. iš pareiškėjos G. M. R. priteisti 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) už atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo parengimą patirtų išlaidų.

114Nutartis neskundžiama.

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja G. M. R. su 2014 m. birželio 27 d. skundu kreipėsi į Vilniaus... 5. Pareiškėja paaiškino, kad 2014 m. vasario 10 d. VĮ Registrų centro... 6. Teritorinis registratorius 2014 m. kovo 14 d. raštu G. M. R. informavo, kad... 7. 2014 m. gegužės 20 d. sprendimu VĮ Registrų centro Centrinio... 8. Pareiškėja skunde nurodė, kad nesutinka su priimtais sprendimais.... 9. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą su... 10. Paaiškino, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturi pagrindo ir... 11. Tretieji suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K. atsiliepime prašė pareiškėjos... 12. Dėl G. M. R. argumento, kad ginčo objektai negalėjo būti įregistruoti... 13. Pasisakydami dėl ginčo objektų laikymo priklausiniais, tretieji... 14. Nurodė, kad dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai atitinka visus... 15. Atsižvelgiant į tai, kad dujotiekio vamzdynas ir kiemo statiniai yra... 16. Tretieji suinteresuoti asmenys nesutinka su G. M. R. argumentais, kad yra... 17. Atkreipė dėmesį, kad tiek iki teisinės registracijos pakeitimo (t. y.... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu... 20. Nagrinėdamas ginčą dėl to, ar teisėtas ir pagrįstas VĮ Registrų centro... 21. Atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis... 22. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar bendrosios dalinės nuosavybės teise... 23. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl (duomenys... 24. Atsižvelgęs į bendrąsias dalinės nuosavybės teisės normas, pagal kurias... 25. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes,... 26. III.... 27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendimu... 28. Teisėjų kolegija, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes,... 29. Pareiškėja ir trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. ginčijamų teisinių... 30. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto... 31. VĮ Registrų centras, nagrinėdamas ginčą išankstine administracinių... 32. Pareiškėjos kreipimosi į teritorinį registratorių bei į centrinį... 33. Teisėjų kolegija pažymėjo, VĮ Registrų centras paprastai negali naikinti... 34. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2... 35. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad nei teritorinis... 36. Teisėjų kolegija trečiųjų suinteresuotų asmenų A. K. ir G. K. prašymo... 37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija tenkino... 38. IV.... 39. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d.... 40. V.... 41. Pareiškėjos G. M. R. atstovas advokatas Petras Selilionis 2016 m. rugsėjo 30... 42. Prašymas atnaujinti procesą grindžiamas tokiais argumentais:... 43. 1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. liepos 4 d. sprendime... 44. Pažymi, kad administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą,... 45. 2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo... 46. Pažymi, kad G. M. R. pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nurodė,... 47. Be to, kad dujotiekio vamzdynas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) negali... 48. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį,... 49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendime... 50. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 31... 51. 3. Teismų išlaidų atlyginimo klausimą išnagrinėjo ir Lietuvos vyriausiojo... 52. Pažymi, kad bylą paskyrus nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, 2015 m.... 53. 4. Nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai materialinės teisės normų... 54. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas... 55. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamoje byloje padaryti esminiai materialinės... 56. 5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimas... 57. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d.... 58. Aplinkybes, susijusias su ginčo nekilnojamojo turto negalimumu būti... 59. Pagal suformuota teismų praktiką G. M. R. nereikėjo atlikti jokių... 60. G. M. R. nuomone, aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 61. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas prašė pareiškėjos... 62. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas... 63. VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nesutinka, kad Lietuvos vyriausiasis... 64. VĮ Registrų centras pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 65. Atsakovas nurodo, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami... 66. Pažymi, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant... 67. Bendrosios kompetencijos teismo praktikos pavyzdžiai, kuriuos pareiškėja... 68. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. R. prašo G. M. R. prašymą dėl proceso... 69. Tretieji suinteresuoti asmenys A. K. ir G. K. prašo pareiškėjos prašymą... 70. Trečiųjų suinteresuotų asmenų nuomone, nagrinėjamu atveju nėra nei vieno... 71. Tretieji suinteresuoti asmenys P. P. ir E. P. prašo pareiškėjos prašymą... 72. Teisėjų kolegija... 73. VI.... 74. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos... 75. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą... 76. Europos Žmogaus Teisių Teismas, pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip... 77. Aptariamu atveju Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus... 78. Atkreiptinas dėmesys, kad proceso atnaujinimo klausimai yra išimtinai susiję... 79. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas... 80. G. M. R. prašymas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 81. Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 82. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2... 83. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog... 84. Pareiškėja atnaujinti procesą prašo dėl to, kad Lietuvos vyriausiasis... 85. Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 86. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2... 87. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, remiantis Lietuvos... 88. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 4 d. sprendimo... 89. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra... 90. Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 91. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2... 92. Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas... 93. Pareiškėja teigia, kad nagrinėdamas administracinę bylą, Lietuvos... 94. Pažymėtina, kad į VĮ Registrų centro Vilniaus filialą buvo kreiptasi dėl... 95. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra... 96. Dėl proceso atnaujinimo remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 97. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2... 98. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir... 99. Pažymėtina, kad prašyme atnaujinti procesą G. M. R. nurodė dvi Lietuvos... 100. Teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus,... 101. Iš G. M. R. prašymo atnaujinti procesą matyti, kad remdamasi Lietuvos... 102. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 103. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra... 104. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad G. M. R. prašymas dėl... 105. Atsisakius atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2464-602/2016,... 106. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. pateikė prašymą atlyginti jam už... 107. G. M. R. pateikus prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuris buvo pripažintas... 108. Lietuvos statistikos departamento skelbiamas 2016 m. II ketvirčio vidutinis... 109. Atsižvelgiant į atsiliepimo turinį bei apimtį, darytina išvada, kad... 110. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 111. Pareiškėjos G. M. R. prašymą atnaujinti procesą atmesti.... 112. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje A-2464-602/2016 pagal... 113. Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. prašymą dėl teismo išlaidų atlyginimo... 114. Nutartis neskundžiama....