Byla 2A-263/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant atsakovo atstovui advokatui Arkadij Freidenzon, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Merijanta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-2112-104/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Merijanta“ ieškinį atsakovui „Maxima LT“, uždarajai akcinei bendrovei dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „Merijanta“ ieškiniu atsakovui „Maxima LT“, UAB prašė: pripažinti negaliojančiu atsakovo pareiškimą dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo; sumažinti ieškovo mokėtinas atsakovui netesybas pagal 2006 m. birželio 1 d. sudarytą Rinkodaros sutartį nuo 47 435 Lt iki 4 743,50 Lt; priteisti ieškovui iš atsakovo 42 691,50 Lt skolą už prekes ir 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas ir atsakovas 2006 m. birželio 1 d. sudarė Tiekimo sutartį Nr. 6001261, pagal kurią ieškovas įsipareigojo tiekti atsakovui prekes, o atsakovas įsipareigojo priimti prekes ir už jas sumokėti. Tiekimo sutartis 2008 m. spalio 20 d. ieškovo pranešimu buvo nutraukta. 2006 m. birželio 1 d. šalys sudarė Rinkodaros sutartį Nr. 600804, pagal kurią atsakovas įsipareigojo užtikrinti pakankamą prekių kiekį prekybos vietose, o ieškovas - prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose skirti 6,5 procento apyvartos be PVM rinkodaros išlaidoms. 2009 m. sausio 9 d. atsakovas pateikė pareiškimą dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo ir pažymėjo, kad Rinkodaros sutartis yra neatsiejama Tiekimo sutarties dalis, abi sutartys kartu galiojo nuo 2006 m. birželio 1 d. iki 2008 m. lapkričio 20 d. Tiekimo sutarties galiojimo laikotarpiu ieškovas pardavė atsakovui prekių už 4 115 398 Lt be PVM, todėl pagal Rinkodaros sutartį šių prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose turėjo atitinkamai skirti 267 500 Lt sumą, bet faktiškai skyrė tik 35 992 Lt, todėl turėjo sumokėti netesybas (baudą). Pareiškime dėl įskaitymo atsakovas nurodė sumažinantis mokėtiną baudą iki 47 435 Lt, kurią vienašališkai įskaitė į „Maxima LT“, UAB skolą ieškovui pagal Tiekimo sutartį. Ieškovo teigimu, atsakovas negalėjo vienašališkai įskaityti netesybas, nes neturėjo reikalavimo teisės ieškovui dėl netesybų. Pagal Tiekimo sutarties XI straipsnio 14 punktą, netesybos mokamos, jeigu priešinga šalis pateikia atitinkamą reikalavimą. Pasak ieškovo, toks reikalavimas jam nebuvo pateiktas, todėl ieškovas neturėjo pareigos mokėti baudos pagal rinkodaros sutartį, o atsakovas neturėjo teisės įskaityti tokio reikalavimo. Be to, nebuvo suėjęs reikalavimo dėl baudos mokėjimo terminas, todėl įskaitymas yra neteisėtas. Pagal šalių pasirašytos Rinkodaros sutarties V straipsnio 1 dalį, ieškovui pažeidus pareigą prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose skirti 6,5 procento nuo apyvartos be PVM rinkodaros lėšoms, jis privalo mokėti baudą, kurios dydį sudaro pagal sutartį privalomos skirti rinkodaros lėšų sumos ir faktiškai skirtos lėšų sumos skirtumas. Tokio dydžio netesybos yra per didelės, todėl turi būti mažinamos. Sumažinus netesybas iki ieškovo prašomos sumos, atsakovas lieka skolingas ieškovui 42 691,50 Lt už gautas prekes pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, nurodytas atsakovo 2009 m. sausio 9 d. pareiškimo priede. Atsakovas su ieškovu nėra atsiskaitęs pagal Tiekimo sutartį bei konkrečias PVM sąskaitas faktūras ir yra skolingas ieškovui 47 435 Lt. Įskaičius sumažintas netesybas (baudą), pagal paminėtas PVM sąskaitas faktūras atsakovas lieka skolingas ieškovui 42 691,50 Lt.

5Atsakovas „Maxima LT“, UAB su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškovo UAB „Merijanta“ ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad po Tiekimo ir Rinkodaros sutarčių nutraukimo 2008 m. lapkričio 20 d. atsakovas 2009 m. sausio 9 d. pareiškimu dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo ieškovui pranešė, kad Tiekimo sutarties laikotarpiu ieškovas pagal Rinkodaros sutartį prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose turėjo skirti 267 500 Lt, tačiau faktiškai teskyrė 35 992 Lt, dėl to ieškovas turėjo sumokėti netesybas - baudą. Pareiškime dėl įskaitymo atsakovas nurodė sumažinantis mokėtiną baudą iki 47 435 Lt sumos, kurią vienašališkai įskaitė į „Maxima LT“, UAB skolą ieškovui pagal Tiekimo sutartį. Pagal šalių pasirašytos Rinkodaros sutarties V straipsnio 1 dalį, ieškovui pažeidus pareigą prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose skirti 6,5 procento nuo apyvartos be PVM rinkodaros lėšoms, jis privalo mokėti baudą, kurios dydį sudaro pagal sutartį privalomos skirti rinkodaros lėšų sumos ir faktiškai skirtos lėšų sumos skirtumas.

7Teismas sprendė, kad ieškovas yra neteisus ir sutiko su atsakovo teiginiu, jog Rinkodaros sutartimi ieškovas prisiėmė savarankišką prievolę - skirti Tiekimo sutarties objektu esančių prekių pardavimo skatinimui atsakovo prekybos vietose tam tikrą pinigų sumą. Atsakomybę už šios prievolės nevykdymą reglamentuoja Rinkodaros sutarties V straipsnio 1 dalis. Priešingai nei Tiekimo sutartis, Rinkodaros sutartis nenustatė atsakovui pareigos pateikti ieškovui reikalavimą dėl baudos mokėjimo, todėl prievolės sumokėti Rinkodaros sutarties V straipsnio 1 dalyje numatytą baudą atsiradimas negali būti sąlygojamas atsakovo reikalavimo pateikimu. Pagal Rinkodaros sutarties V straipsnio 3 dalį, netesybų ir nuostolių atlyginimo sumos turi būti sumokamos per 5 dienas nuo mokėjimo prievolės atsiradimo dienos. Ieškovo prievolė sumokėti baudą pagal Rinkodaros sutarties V straipsnio 1 dalį atsirado kitą dieną po to, kai pasibaigė Tiekimo ir Rinkodaros sutartys, todėl mokėjimo terminas suėjo 2008 m. lapkričio 26 d. Dėl šios priežasties atsakovas galėjo 2009 m. sausio 9 d. pareiškimu įskaityti baudą. Pagal Rinkodaros sutarties nuostatas ieškovas lėšas rinkodarai turėjo skirti tolygiai kas ketvirtį, iš anksto suderinęs su atsakovu. Ieškovas neginčijo, kad jis neskyrė šių lėšų, todėl, teismo manymu, po sutarties nutraukimo ieškovui buvo žinoma, kad jis privalės sumokėti baudą pagal Rinkodaros sutartį. Nėra teisinio pagrindo atsakovo atliktą įskaitymą laikyti negaliojančiu. Teismo įsitikinimu, atsakovas nepraleido 6 mėnesių termino ieškiniui pareikšti, nes ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos – 2008 m. lapkričio 26 d., kai buvo nutraukta sutartis. Be to, teismo posėdžio metu nustatyta, kad su ieškovo vadovu buvo suderinta prekių apyvarta ir baudos dydis. Tą patvirtino liudytoja apklausta atsakovo komercijos vadybininkė. Apie skolų suderinimą liudija ir šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu. Teismas manė, kad nėra pagrindo mažinti atsakovo įskaitytos baudos dydį. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad per Tiekimo sutarties galiojimo laikotarpį Rinkodaros sutarties pagrindu prekių pardavimo skatinimui turėjo sumokėti 6,5 procento už parduotas prekes nuo 4 115 398 Lt apyvartos, o tai sudarytų 267 500 Lt sumą, bet sumokėjo tik 35 992 Lt. Baudos dydį sudarytų 231 508 Lt skirtumas tarp privalomos sumokėti sumos, t. y. 267 500 Lt ir sumos, kurią ieškovas skyrė, t.y. 35 992 Lt. Iš atsakovo pranešimo dėl įskaitymo matyti, kad atsakovas skaičiavo baudą ieškovui nuo 729 772 Lt apyvartos sumos, kaip ir buvo susitarta su ieškovu, todėl bauda sumažėjo iki 47 435 Lt, t.y. beveik 5 kartus. Dar didesniu netesybų mažinimu būtų paneigta šalių valia dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Ieškovas UAB „Merijanta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Nors teismas ir konstatavo, kad ieškovo ir atsakovo sudaryta Rinkodaros sutartimi ieškovas prisiėmė savarankišką prievolę – skirti tam tikrą pinigų sumą prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose, tačiau ieškovas tiek Tiekimo sutartį, tiek Rinkodaros sutartį laiko vienu bendru susitarimu. 2009 m. sausio 9 d. pareiškime dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo atsakovas pažymėjo, kad Rinkodaros sutartis galiojo kartu su Tiekimo sutartimi ir yra neatskiriama jos dalis. Taigi atsakovas pripažino, kad sutartys yra susijusios ir taikomos kartu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nesąžiningai neigė aplinkybę, kad abi sutartys laikytinos vienu dokumentu. Kadangi Rinkodaros sutartis yra neatsiejama Tiekimo sutarties dalis, atsakovas neturėjo teisės įskaityti netesybas, nes neturėjo reikalavimo teisės dėl baudos mokėjimo. Abi sutartys buvo pasirašytos vienu metu, jos buvo taikomos kartu kaip vienas dokumentas, vienodos yra jose vartojamų sąvokų reikšmės. Rinkodaros sutarties galiojimas tiesiogiai siejamas su Tiekimo sutarties galiojimu. Teismas nekreipė dėmesio į ieškovo argumentus dėl bendro abiejų sutarčių taikymo, neaptarė bei nevertino tą patvirtinančių įrodymų.
  2. Teismas neteisingai konstatavo, kad Rinkodaros sutartis nenustatė atsakovui pareigos pateikti ieškovui reikalavimą dėl baudos sumokėjimo, todėl ieškovo prievolės mokėti baudą atsiradimas esą negali būti siejamas su atsakovo reikalavimo pateikimu. Kadangi šalių pasirašytos Rinkodaros ir Tiekimo sutartys taikomos kartu, Tiekimo sutarties nuostatos taikomos tada, kai to nereglamentuoja Rinkodaros sutartis. Iki 2009 m. sausio 9 d. pareiškimo dėl priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo, atsakovas nepateikė reikalavimo ieškovui dėl netesybų mokėjimo. Teismas nesiaiškino tikrųjų šalių santykių, nors ieškovas bylos nagrinėjimo metu teikė įrodymus apie tokias aplinkybes. Ieškovas neturėjo pareigos mokėti baudą pagal Rinkodaros sutartį, o atsakovas neturėjo teisės tokio reikalavimo įskaityti. Įskaitydamas reikalavimą, kurio terminas nebuvo suėjęs, atsakovas pažeidė CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl įskaitymas yra neteisėtas.
  3. Teismas konstatavo, kad mokėjimo terminas pagal Rinkodaros sutartį suėjo 2008 m. lapkričio 26 d., taigi pripažino, jog nuo šios dienos ieškovas tapo skolingas atsakovui. Tačiau savo apskaitoje atsakovas nefiksavo ieškovo skolos. Iš šalių pasirašyto skolų suderinimo akto matyti, kad 2008 m. gruodžio 31 d. apskaitos duomenimis atsakovo „Maxima Lt“, UAB skola ieškovui sudaro 615 279,42 Lt, o ieškovas atsakovui iš viso nėra skolingas. Šis aktas parodo, kad atsakovas Rinkodaros sutartyje nustatytos baudos iki 2009 m. sausio 9 d. įskaitymo nelaikė ieškovo skola. Teismas nepagrįstai nurodė, kad prekių apyvartos suma, taigi ir baudos dydis atsakovo buvo suderintas su ieškovu. Teismas netinkamai interpretavo šalių bendravimą, remdamasis vien atsakovo argumentais ir liudytojos - atsakovo komercijos vadybininkės parodymais.
  4. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo argumentus dėl atsakovo įskaitytos baudos sumažinimo. Ieškovas ne tik nepripažino baudos, bet ir nurodė, kad atsakovo priskaičiuota bauda yra aiškiai per didelė. Teismas nesirėmė suformuota teismine praktika, juolab, kad dalį prievolės mokėti rinkodaros išlaidas ieškovas yra įvykdęs. Rinkodaros sutartyje numatyto dydžio netesybos yra aiškiai per didelės. Su tuo sutiko ir atsakovas 2009 m. sausio 9 d. pareiškime dėl įskaitymo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas netesybas sumažino ne dėl geranoriškų paskatų, o įstatyme įtvirtintu ieškinio senaties taikymo pagrindu, todėl faktiškai baudos nesumažino.
  5. Atsakovas nesinaudojo Rinkodaros sutarties IV straipsnio 4 dalyje numatyta teise ieškovo sąskaita organizuoti prekių pardavimo skatinimą ir rinkodaros išlaidas. Atsakovas nesiėmė veiksmų, kad išvengtų žalos arba ją sumažintų. Kadangi netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, o atsakovas neįrodė savo nuostolių, teismas turėjo atsižvelgti į CK 6.73 straipsnio 1 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas. Buvo pagrindas sumažinti atsakovo reikalaujamas aiškiai per dideles netesybas. Į rinkodaros lėšas, pagal kurias įskaityta bauda, nebuvo įskaičiuojamos ieškovo teikiamoms prekėms akcijų metu taikytos nuolaidos, dėl kurių ieškovas netekdavo dalies savo pajamų. Ieškovo apyvarta buvo skaičiuojama neatsižvelgiant į pirkėjams suteiktų nuolaidų sumą, dėl to ieškovui priskaičiuotų rinkodaros išlaidų suma jau ir taip buvo nepagrįstai didesnė nei 6,5 procento nuo tikrosios ieškovo apyvartos. Teismas į minėtas aplinkybes neatkreipė dėmesio. Atsakovo reikalauta bauda yra aiškiai per didelė, ji turi būti sumažinta iki 4 743 Lt dydžio. Pagal atsakovo 2009 m. sausio 9 d. pareiškimo priede nurodytas PVM sąskaitas faktūras atsakovas yra skolingas ieškovui 47 435 Lt. Įskaičius sumažintas netesybas, atsakovas lieka ieškovui skolingas 42 691,50 Lt, kurie turi būti priteisti iš atsakovo.
  6. Teismas priteisdamas atsakovui atstovavimo išlaidas nesivadovavo Teisingumo ministro įsakymu patvirtintomis rekomendacijomis dėl užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydžio.

9Atsakovo Maxima Lt, UAB atstovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad baudos mokėjimo terminas buvo suėjęs, todėl egzistavo visos įskaitymo sąlygos. Nėra pagrindo taikyti Tiekimo sutarties XI straipsnio 14 punktą. Sudarydami Rinkodaros sutartį ieškovas ir atsakovas susitarė dėl savarankiškos ir autonominės prievolės, kuri nėra Tiekimo sutarties dalykas. Atsakovas reikalavimą dėl baudos mokėjimo grindžia Rinkodaros sutarties III straipsnio 1 dalies pažeidimu. Ieškovo atsakomybę už Rinkodaros sutarties III straipsnio 1 dalyje numatytos prievolės pažeidimą ir tokios atsakomybės taikymo sąlygas tiesiogiai ir išsamiai reglamentavo tik Rinkodaros sutartis. Reikalavimas dėl baudos mokėjimo ieškovui buvo pateiktas. 2009 m. sausio 9 d. pareiškimo pateikimo metu egzistavo visos įskaitymo sąlygos, numatytos CK šeštos knygos pirmos dalies IX skyriaus II skirsnyje, jau buvo suėjęs ir įskaitymo reikalavimo terminas.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Byla nagrinėjama pagal ieškovo apeliacinio skundo faktinius ir teisinius pagrindus, taip pat patikrinama, ar nėra absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

12Byloje kilęs ginčas, susijęs su šalių sudarytos 2006 m. birželio 1 d. Rinkodaros sutarties atitinkamų nuostatų aiškinimu bei prievolių pagal jas vykdymu, šios sutarties sąlygų sąsajumu su tą pačią dieną šalių sudaryta Tiekimo sutartimi, taip pat sutartinių netesybų dydžiu. Rinkodaros sutartimi pardavėjas (ieškovas) įsipareigojo per visą Tiekimo sutarties galiojimo laikotarpį skirti pirkėjui 6,5 proc. nuo apyvartos be PVM prekių pardavimo skatinimui prekybos vietose (Rinkodaros sutarties III str. 1 d.). Lėšos rinkodaros išlaidoms turėjo būti skiriamos tolygiai kas ketvirtį, atsižvelgiant į rinkos poreikius ir pardavėjo verslo (rinkodaros) planą (sutarties IV str. 1 p.). Pardavėjui pažeidus sutarties III straipsnio 1 dalies reikalavimus, jis turėjo mokėti pirkėjui baudą, kurios dydį sudaro sutarties III straipsnio 1 dalyje nurodytos sumos ir faktiškai pardavėjo skirtos rinkodaros lėšų sumos skirtumas (sutarties V str. 1 d.). Netesybų ir nuostolių atlyginimo sumos turi būti sumokamos per 5 dienas nuo mokėjimo prievolės atsiradimo dienos (sutarties V str. 3 d.). Šalių sutartinės prievolės pagal Rinkodaros sutartį įsigaliojo nuo sutarties pasirašymo dienos ir turėjo galioti iki Tiekimo sutarties galiojimo pabaigos, nes lėšų rinkodarai skyrimo prievolės buvimą sąlygojo Tiekimo sutarties galiojimo laikotarpis (Rinkodaros sutarties III str. 1 d., VI str. 2 d. sąlygos).

13Dėl šalių sudarytų Tiekimo ir Rinkodaros sutarčių sąlygų ryšio. Dėl priešpriešinių reikalavimų vienašalio įskaitymo

14Įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti tam tikros sąlygos. Pirma, prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t.y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – savo skolininko skolininkas. Bylos šalių teisiniai santykiai susiklostė tarpusavyje susijusių sutartinių prievolių pagrindu, kuriems esant ieškovas buvo atsakovo kreditorius dėl reikalavimo apmokėti už patiektas prekes, o atsakovas – ieškovo kreditorius dėl reikalavimo sumokėti netesybas dėl sutartinės prievolės skirti lėšų prekių pardavimo prekybos vietose skatinimui pažeidimo. Šalių reikalavimai vienarūšiai, t.y. abiejų prievolių dalykas buvo toks pat. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme vartojama sąvoka „vienarūšiai reikalavimai“ taikytina ne prievolės rūšiai, o prievolės objektui, todėl esant šalių priešpriešiniams piniginiams reikalavimams, nepriklausomai nuo jų atsiradimo pagrindo, įskaitymui kliūčių nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2002, 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2006, 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593/2007). Šalių reikalavimai laikytini priešpriešiniais, t.y. nukreipti vienas kitam, taip pat dengiantys vienas kitą. Nutrūkus nuo 2008 m. lapkričio 20 d. Tiekimo ir Rinkodaros sutartims, tiek ieškovo, tiek atsakovo priešpriešiniai reikalavimai buvo galiojantys ir vykdytini.

15Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1 ir 2 d.). Taigi tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, užtenka vienos prievolės šalies valios išreiškimo – pareiškimo apie įskaitymą. Įskaitymo teisiniai padariniai (prievolės pasibaigimas) atsiranda nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tačiau būtina apie tokio veiksmo atlikimą pranešti kitai šaliai, t.y. pareiškimą apie įskaitymą turi gauti kita šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-18/2010). Iš bylos duomenų akivaizdu, kad atsakovas pareiškimą apie įskaitymą padarė bei ieškovui apie tai pranešė iki ieškovui iškeliant ginčą šioje civilinėje byloje. Ieškovas, neigdamas aplinkybę, kad atsakovas galėjo atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, remiasi aplinkybe, jog atsakovas apskritai negalėjo įskaityti baudos mokėjimo į ieškovo reikalavimus atsakovui, nes atsakovas nebuvo įgijęs baudos mokėjimo reikalavimo teisės. Su tokia ieškovo teisine pozicija negalima sutikti.

16Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad Rinkodaros sutartyje buvo atskirai aptartos šalių atsakomybės sąlygos už prievolių pagal šią sutartį nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Rinkodaros sutartyje nėra nuorodų į tai, kad pažeidus šios sutarties sąlygas atsakomybė bus taikoma Tiekimo sutartyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Rinkodaros sutartyje pardavėjo (ieškovo) atsakomybės už sutarties neįvykdymą ar netinkamą vykdymą atsiradimo pagrindas aiškiai nurodytas sutarties V straipsnio 1 dalyje, o nuostolių ir netesybų mokėjimo sąlygos bei tvarka – to paties straipsnio 3 dalyje. Sutartinės atsakomybės pagal Rinkodaros sutartį atsiradimo ir taikymo sąlygos yra savarankiškos (autonominės) ir jų taikymo nelemia Tiekimo sutartyje numatytos atsakomybės taikymo sąlygos. Skirtingai nuo Tiekimo sutartyje aptarto būtinumo šaliai pateikti reikalavimą dėl netesybų, numatytų Tiekimo sutarties XI straipsnio 1-13 dalyse, mokėjimo (Tiekimo sutarties XI str. 14 d. sąlyga), reikalavimo dėl netesybų pagal Rinkodaros sutartį mokėjimo pateikimas, kaip privalomas teisinis veiksmas, pastarojoje sutartyje nenumatytas. Nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais, kad Rinkodaros sutartyje nebuvo aptartos netesybų reikalavimo ir mokėjimo sąlygos, todėl dėl netesybų, atsiradusių iš prievolių pagal Rinkodaros sutartį, reikalavimo teisės įgyvendinimo esą reikėjo vadovautis Tiekimo sutarties XI straipsnio 14 dalies nuostata dėl netesybų mokėjimo tik tuo atveju, kai dėl to priešinga šalis buvo pateikusi atitinkamą reikalavimą. Rinkodaros sutartyje aiškiai nurodyta (V str. 3 d.), kad netesybos turi būti sumokamos per 5 dienas nuo mokėjimo prievolės atsiradimo. Atsakovas pagrįstai aiškino, kad ieškovo prievolė mokėti netesybas dėl prievolių, numatytų Rinkodaros sutarties III straipsnio 1 dalyje, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, tiesiogiai kilo iš paties Rinkodaros sutarties pažeidimo, kaip juridinio fakto, o šios prievolės atsiradimas siejamas su momentu, kada paaiškėjo prievolės pažeidimas. Tam kitos šalies atskiro reikalavimo pateikimas nebuvo privalomas. Ieškovas neginčijo aplinkybės, kad jis netinkamai vykdė Rinkodaros sutarties III straipsnio 1 dalyje numatytas prievoles, todėl jam taikytina sutartinė atsakomybė pagal šios sutarties V straipsnio 1 dalį. Atsakovo reikalavimo į netesybų sumokėjimą teisė šio reikalavimo įskaitymo ieškovo priešpriešiniams reikalavimams momentu buvo galiojanti, šio reikalavimo terminas jau buvo suėjęs, CK 6.134 straipsnyje įtvirtinti įskaitymo draudimo pagrindai nenustatyti, todėl atsakovo atliktas reikalavimų įskaitymas yra pagrįstas ir teisėtas veiksmas.

17Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog netesybų mokėjimo terminas pagal Rinkodaros sutartį suėjo 2008 m. lapkričio 26 d., tačiau iš apeliacinės instancijos teismui pateikto šalių pasirašyto skolų suderinimo akto matyti, kad iki 2009 m. sausio 9 d. pareiškimo apie reikalavimų įskaitymą atsakovas savo apskaitoje ieškovo skolos nefiksavo. Pasak ieškovo, skolų suderinimo aktu atsakovas patvirtino, jog jis priešpriešinio vienarūšio reikalavimo ieškovui neturėjo, todėl negalėjo jo įskaityti. Su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo sutikti. Byloje nustatyta, kad atsakovo teisė reikalauti iš atsakovo netesybų sumokėjimo atsirado nuo 2008 m. lapkričio 26 d. Teisės reikalauti netesybų sumokėjimo atsiradimo momentas nereiškia, kad tokią teisę įgijęs asmuo ją įgyvendinti privalo tuojau pat, nedelsiant. Reikalavimo teisę jis gali realizuoti apie tai pareikšdamas skolininkui protingo termino ribose. Neatsitiktinai įstatymų leidėjas, siekdamas užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumo, įgytų teisių teisinės apsaugos principus, nustatė pažeistų ar ginčijamų teisių teisminės gynybos pareiškiant ieškinį teisme senaties terminus atskirų rūšių reikalavimams. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui pateiktame šalių debitorinių ir kreditorinių įsiskolinimų suderinimo akte fiksuojamas skolų balansas 2008 m. gruodžio 31 dienai (b. l. 159). Kaip matyti iš bylos duomenų, šalių susirašinėjimas dėl apyvartos suderinimo ir dėl sumos, mokėtinos už rinkodarą (faktiškai - netesybų pagal Rinkodaros sutartį), nustatymo prasidėjo vėliau – nuo 2009 m. sausio 5 d. (b. l. 54-55). Apelianto nurodyta aplinkybė, kad šalių apskaitos dokumentuose iki 2008 m. gruodžio 31 d. nebuvo fiksuojama ieškovo piniginė prievolė mokėti netesybas pagal pasibaigusią Rinkodaros sutartį, neduoda pagrindo teigti, kad atsakovas neturėjo ar buvo praradęs reikalavimo sumokėti netesybas teisę ir negalėjo jos įgyvendinti 2009 m. sausio 9 d. pareiškimu dėl priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymo.

18Kaip jau nurodyta, ieškovo reikalavimo teisė į netesybų pagal Rinkodaros sutartį sumokėjimą atsirado 2008 m. lapkričio 26 d. Atsakovas šią teisę įgyvendino per protingą terminą – 2009 m. sausio 9 d. pareiškimu (per pusantro mėnesio nuo teisės atsiradimo momento) įskaitydamas šį reikalavimą į galiojantį priešpriešinį vienarūšį ieškovo reikalavimą. Mokėtinos netesybos atsakovo paskaičiuotos pagal prekių tiekimo-pardavimo apyvartą tik per paskutinius šešis mėnesius iki Tiekimo ir Rinkodaros sutarčių galiojimo pabaigos (ieškovui jas nutraukus). Netesybų reikalavimo įskaitymas buvo atliktas nesant teisme ginčo dėl šio reikalavimo. Tokios aplinkybės nesudaro teisinio pagrindo iš esmės vertinti ieškovo ir pirmosios instancijos teismo motyvų dėl reikalavimo įskaityti netesybas termino praleidimo ar senaties termino, numatyto CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte, kuris, beje, taikomas pažeistų ar ginčijamų teisių teisminės gynybos atveju pareiškiant ieškinį teisme ir tik teisminio ginčo šalies reikalavimu jį taikyti, praleidimo.

19Sprendžiant iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų, kurie buvo teikiami nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, darytina išvada, kad apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės dėl netinkamo rinkodaros lėšų apimties ir ieškovo apyvartos masto skaičiavimo, taip pat aplinkybės, kad rinkodaros išlaidų suma buvo didesnė už 6,5 procento nuo tikrosios ieškovo apyvartos, nebuvo nurodytos ir įrodinėjamos pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako (CPK 306 str. 2 d. nuostata).

20Dėl kriterijų, taikytinų šalių aptartų netesybų dydžiui įvertinti ir netesyboms sumažinti

21

22Ieškinyje akcentuota, kad Rinkodaros sutartyje numatyta bauda sudaro 100 procentų prievolės dydžio (lygi pačiai prievolei). Pasak ieškovo, tokio dydžio netesybos aiškiai per didelės ir atlieka ne nuostolius kompensuojančiąją, bet baudinę funkciją, todėl turėtų būti mažinamos iki 10 proc. nuo sumos, kurią ieškovas buvo įsipareigojęs sumokėti atsakovui, atsižvelgiant į reikalavimo dėl netesybų pareiškimo šešių mėnesių senaties terminą. Analogiški ieškovo argumentai dėstomi ir apeliaciniame skunde.

23Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas sutartimi nustatytos netesybos teismo gali būti mažinamos dviem pagrindais: jeigu netesybos neprotingai didelės arba jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės. Nurodytose teisės normose nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos - netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Toks vertinimas turi būti atliekamas kiekvienoje konkrečioje byloje. Priklausomai nuo faktinės situacijos tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2009; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje taip pat nurodyta, kad, sprendžiant dėl sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, jog netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo mėn. 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2011, 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2008; ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai dėl netesybų sumažinimo nepatvirtina aukščiau nurodytų materialiosios teisės normų pažeidimo.

24Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus. Jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą (šiuo konkrečiu atveju pažymėtina, kad per sutartinių santykių laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki sutartinių santykių pasibaigimo 2008 m. lapkričio 20 d. ieškovas prievolių pagal Rinkodaros sutartį apskritai nevykdė, t.y. rinkodaros tikslams lėšų visiškai neskyrė, nors pagal sutartį tokios lėšos turėjo būti skiriamos tolygiai kas ketvirtį), jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą (teisėjų kolegijos vertinimu, prievolės suma, sudaranti 6,5 proc. nuo visos ieškovo patiektų prekių apyvartos, nelaikytina didele) ir pan. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas šioje byloje visiškai neįrodinėjo aplinkybių, objektyviai sutrukdžiusių ar galėjusių sutrukdyti sutartinių prievolių pagal Rinkodaros sutartį tinkamo įvykdymo galimybę. Įvertinus prievoles pagal Rinkodaros sutartį prisiėmusių subjektų teisinę padėtį (privatūs verslo subjektai, turintys patirties komercinėje veikloje ir turintys suprasti bei įvertinti šios veiklos pasekmių bei dėl jos priimamų spendimų ekonominę riziką), Rinkodaros sutartyje nustatytą prievolės dydį, kurios neįvykdymas buvo netesybų reikalavimo atsiradimo bei netesybų skaičiavimo pagrindas, taip pat aplinkybę, kad per baudos skaičiavimo laikotarpį ieškovas (skolininkas pagal Rinkodaros sutartį) prievolės visiškai nevykdė, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad šiuo atveju netesybų mažinimui nėra pakankamo pagrindo, padarė iš esmės teisingą išvadą.

25Atsižvelgdama į teismų praktikoje taikomą konkrečių sutartinių santykių pobūdžio vertinimo kriterijų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismai iš esmės neturi paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinius įsipareigojimus nevykdymo. Kita vertus, aplinkybės, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo tarp privačių verslo subjektų, kad abiejų šalių valia buvo suderintos 2006 m. birželio 1 d. Rinkodaros sutarties sąlygos, kurios per visą sutarties galiojimo laiką nebuvo keičiamos, negali visiškai paneigti kitų teismo vertintinų aplinkybių sprendžiant, ar yra pagrindas mažinti netesybas. Sprendžiant dėl sutartyje nustatytų netesybų reikalavimo, šiuo atveju svarbios yra ne tik Rinkodaros sutarties sąlygos, bet ir sutartinių netesybų taikymo aplinkybės. Tiekimo ir Rinkodaros sutartys buvo nutrauktos ieškovo iniciatyva. Aplinkybės, kad sutarčių nutraukimą būtų lėmę ieškovo kontrahento (atsakovo) netinkami veiksmai ar kitos priežastys, už kurių atsiradimą turėtų būti atsakinga kita sutarčių šalis, byloje nebuvo nustatinėjamos. Nutraukdamas sutartis ieškovas žinojo ir turėjo žinoti, kad nėra tinkamai įvykdęs savo prievolių pagal Rinkodaros sutartį, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad kita sutarties šalis nepareikalaus atsakomybės už tai arba nesiims kitų veiksmų, siekdama apginti pažeistas teises. Pagal CK 6.221 straipsnio 2 dalies nuostatas, sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti netesybas, atsiradusias dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo vykdymo. Tokią teisę atsakovas realizavo vienašaliu priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nepažeisdamas įstatyme nustatytų tokio juridinę reikšmę turinčio veiksmo atlikimo sąlygų ir tvarkos (CK 6.130 str. 1 d., 6.131 str. nuostatos). Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į konkrečios nagrinėjamos bylos aplinkybes bei vertindama byloje surinktus įrodymus pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo nustatyto netesybų, kurių reikalavimas buvo realizuotas įskaitymu, dydžio nepažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies normų. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl atsakovo įvykdyto priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymo pagrįstumo, neįvertino, jog Rinkodaros sutartyje nustatytas baudos (kaip netesybų) dydis esąs aiškiai per didelis. Teisėjų kolegija dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad šalys, kurios yra verslo subjektai, pačios sutartyje laisva valia susitarė dėl tokio dydžio netesybų (baudos). Lietuvos Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus, suponuojanti inter alia sutarčių sudarymo laisvę (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. kovo 5 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. kovo 27 d., balandžio 29 d., birželio 8 d., spalio 8 d. nutarimai). Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva suteikia teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudaryti sutartis. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių bendra nuomonė, valios sutapimas. Šalių valios autonomijos bei sutarčių sudarymo laisvės principai sutartiniuose civiliniuose teisiniuose santykiuose lemia šių santykių dalyvių pareigą įgyvendinant pasiektus abipusius susitarimus laikytis sulygtų sutarties sąlygų (pacta sunt servanda). Kita vertus, tiek sutartis, kaip jos šalių atitinkamų veiksmų teisinis pagrindas, tiek iš jos tarp šalių kilę sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai turi atitikti civiliniame įstatyme esančių imperatyviųjų teisės normų (ius cogens) reikalavimus. Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl bet kokių joms priimtinų sutarties sąlygų, taip pat gali savarankiškai nuspręsti, kokia forma sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties turinio sąlygas ar sutarties formą nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja gera moralė, viešoji tvarka, teisės principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2008). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, jog kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007).

26Teisėjų kolegija, vertindama šalių sudarytos Rinkodaros sutarties nuostatas ir aplinkybę, jog netesybų rūšis ir dydis buvo suderinti šalių valia ir sulygti sutartimi, taip pat faktines bylos aplinkybes, kurioms esant atsakovas vienašališkai įskaitė reikalavimą dėl ieškovo piniginės prievolės mokėti baudą į ieškovo piniginį reikalavimą dėl apmokėjimo už patiektas prekes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo mažinti atsakovo įskaitytos baudos dydį. Atsakovas atsiliepime į ieškinį detaliai argumentavo, kodėl sutartyje numatyto dydžio bauda už pareigos skirti lėšų rinkodarai nevykdymą laikytina atsakovo minimaliais nuostoliais už sutartinių prievolių pažeidimą, o ieškovo apeliacinio skundo teiginiais šie argumentai nebuvo paneigti. Teisėjų kolegija, įvertindama ieškovo neįvykdytos prievolės pagal Rinkodaros sutartį mastą, praleisto termino vykdyti sutartines prievoles trukmę (lėšos rinkodarai turėjo būti skiriamos tolygiai kas ketvirtį, bet per laikotarpį nuo 2008 m. balandžio 1 d. iki sutarties nutraukimo dienos ieškovas lėšų rinkodarai visiškai neskyrė), atsakovo įskaitytos baudos dydį, nesutinka su ieškovo skundo teiginiais, kad į ieškovo reikalavimus buvo įskaitytas atsakovo priešpriešinis reikalavimas dėl neproporcingai didelės baudos mokėjimo prievolės.

27Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas nepagrįstai remiasi argumentu dėl įstatymuose įtvirtinto draudimo nustatyti baudines netesybas. Šiuo atveju šalys Rinkodaros sutartyje buvo susitarusios dėl konkrečios netesybų formos – baudos. Tokia netesybų forma įstatyme įtvirtinta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), be to, sutarties šalims pagal įstatymą nedraudžiama laisvai susitarti dėl didesnio dydžio netesybų, jei tik šis susitarimas nereiškia esminio vienos iš šalių teisių pažeidimo. Apeliantas, ginčydamas šalių susitarimu nustatytų netesybų dydį, neprašė pripažinti negaliojančia Rinkodaros sutarties sąlygos, įtvirtinančios tokias netesybas. Šis susitarimas yra teisėtas, jį šalys sudarė laisva valia, todėl yra jo saistomos. Šioje nutartyje jau aptartos ir įvertintos aplinkybės, įgalinančios daryti išvadą, kad nėra pagrindų pripažinti šalių sutartas netesybas lupikiškomis.

28Nagrinėjamoje byloje dar kartą akcentuotina, kad atsakovas turėjo pagrindą reikalauti 47 435 Lt sumos baudos, kaip netesybų, kurios pagal 2006 m. birželio 1 d. Rinkodaros sutarties V straipsnio 1 dalį laikytinos minimaliais ir neįrodinėtinais atsakovo nuostoliais. Ši suma pripažįstama atsakovo pagrįstai įskaityta į ieškovui mokėtinas sumas už pateiktas prekes 2006 m. birželio 1 d. Tiekimo sutarties pagrindu pagal ieškovo pateiktas PVM sąskaitas faktūras, nurodytas prie atsakovo 2009 m. sausio 9 d. pareiškimo pridėtame suvestiniame sąraše (b. l. 14-16). Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad pagal sąraše nurodytas sąskaitas faktūras atsakovas už ieškovo patiektas prekes turėjo sumokėti 47 435 Lt. Kadangi tokio paties dydžio mokėtinas netesybas (baudą) atsakovas apskaičiavo už ieškovo prievolių pagal Rinkodaros sutartį pažeidimą, jis pagrįstai pasinaudojo įstatymo nustatyta teise tokios sumos apimtyje vienašaliu pareiškimu atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Apeliantas teigia, kad iš jo kitos šalies naudai priteistos pernelyg didelės atstovavimo išlaidos, nes šis procesinis klausimas išspręstas nesivadovaujant Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 2 dalis turi būti taikoma sistemiškai su Advokatūros įstatymo nuostatomis. Pagal Advokatūros įstatymo 50 straipsnį advokato honoraro dydis nustatomas teisinių paslaugų sutartyje. Jeigu teismui pateikiami įrodymai, kad advokatui yra sumokėtas sutartyje numatytas honoraras, CPK 98 straipsnio 2 dalis taikoma tik tada, kai priešinga šalis pateikia įrodymų, jog šis honoraras yra neprotingai didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio mėn. 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-621). Pažymėtina, kad advokato darbas susideda ne tik iš dalyvavimo teismo posėdyje, bet ir iš kitokio pobūdžio darbo. Atsakovo atstovo prašyme dėl teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo nurodyta, kad atstovas teikė paslaugas susipažįstant su ieškiniu, rengiant ir teikiant atsiliepimą, rengiant ir teikiant tripliką, du kartus vyko į pirmosios instancijos teismo posėdžius. Advokato darbo sąnaudas taip pat sudaro susipažinimo su byla, bylos medžiagos, teisės aktų analizės, procesinių dokumentų rengimo laikas ir pan. Pažymėtina, kad bylą narinėjantis teismas nėra griežtai susaistytas aukščiau minėtų Rekomendacijų nuostatomis, nes konkrečiu atveju gali nuo jų nukrypti (Rekomendacijų 11 p.). Apeliantas jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, kad atsakovui priteistas neprotingai didelis advokato teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas, nepateikė. Atsižvelgiant į bylos pobūdį ir nesant jokių apelianto pateiktų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteisto advokato honoraro dydžio.

31Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atmetant ieškovo apeliacinį skundą, šioje proceso stadijoje sprendžiamas klausimas tik dėl atsakovo atstovo prašymo atlyginti atsakovo turėtas advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant šį klausimą atsižvelgiama į Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų nuostatas. Atsakovo atstovas pateikė prašymą priteisti iš ieškovo 2 600 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, patirtų dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka bei pateikė išlaidas patvirtinančius duomenis (CPK 98 str. 1 d., 302 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovo atstovas apeliacinio proceso stadijoje atliko šiuos veiksmus: rengė ir pateikė atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą, taip pat dalyvavo viename apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kurio trukmė buvo iki vienos valandos. Pagal Rekomendacijas maksimalus užmokesčio dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1.5 MMA (Rekomendacijų 8.11 p.). Užmokesčio už atstovavimą teisme dydis sudarytų 0.15 MMA dydį (Rekomendacijų 8.18 p.). Vertinant atsakovui priteistinų teisinės pagalbos išlaidų dydį taip pat atsižvelgiama į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių poreikis, sprendžiamų klausimų pobūdis, o tai leidžia nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių užmokesčio dydžių (Rekomendacijų 2 ir 11 punktai). Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra protinga ir teisinga atsakovui priteistinas teisinės pagalbos išlaidas sumažinti iki 1 500 Lt sumos (CK 1.5 str. 4 d., CPK 98 str. 2 ir 3 d.).

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Priteisti atsakovui „Maxima LT“, uždarajai akcinei bendrovei (JA kodas 123033512) iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Merijanta“ (JA kodas 148402369) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB „Merijanta“ ieškiniu atsakovui „Maxima LT“, UAB prašė:... 5. Atsakovas „Maxima LT“, UAB su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei... 6. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškovo UAB... 7. Teismas sprendė, kad ieškovas yra neteisus ir sutiko su atsakovo teiginiu,... 8. Ieškovas UAB „Merijanta“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo... 9. Atsakovo Maxima Lt, UAB atstovas atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą... 10. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 11. Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas,... 12. Byloje kilęs ginčas, susijęs su šalių sudarytos 2006 m. birželio 1 d.... 13. Dėl šalių sudarytų Tiekimo ir Rinkodaros sutarčių sąlygų ryšio. Dėl... 14. Įskaitymas yra vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo... 15. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Įskaitoma... 16. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad Rinkodaros sutartyje... 17. Ieškovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas... 18. Kaip jau nurodyta, ieškovo reikalavimo teisė į netesybų pagal Rinkodaros... 19. Sprendžiant iš byloje esančių šalių procesinių dokumentų, kurie buvo... 20. Dėl kriterijų, taikytinų šalių aptartų netesybų dydžiui įvertinti... 21. ... 22. Ieškinyje akcentuota, kad Rinkodaros sutartyje numatyta bauda sudaro 100... 23. Pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalies, 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatas... 24. Šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus... 25. Atsižvelgdama į teismų praktikoje taikomą konkrečių sutartinių santykių... 26. Teisėjų kolegija, vertindama šalių sudarytos Rinkodaros sutarties nuostatas... 27. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliantas nepagrįstai remiasi... 28. Nagrinėjamoje byloje dar kartą akcentuotina, kad atsakovas turėjo pagrindą... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 30. Apeliantas teigia, kad iš jo kitos šalies naudai priteistos pernelyg didelės... 31. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 33. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 34. Priteisti atsakovui „Maxima LT“, uždarajai akcinei bendrovei (JA kodas...