Byla e2A-722-798/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Alvydo Poškaus ir Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. K. ir bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „KASVA“ apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo bei atsakovo A. K. apeliacinį skundą dėl 2016 m. lapkričio 24 d. papildomo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-869-773/2016 pagal ieškovų D. K., R. K., B. J., K. Š., D. Š., V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R., D. R., A. Z., J. L., D. L., N. L., V. K.-Caim, R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., Vytauto J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K., E. S. ieškinį dėl nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis pripažinimo atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „KASVA“, A. K., Danske Bank A / S Lietuvos filialui, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Crumina“, uždaroji akcinė bendrovė „KLASANA“, Daugiabučių namų savininkų bendrija Savanorių pr. 284A, B. B., A. Z., G. V. bei notarės R. I. ir J. V., taip pat pagal atsakovo A. K. priešieškinį dėl nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis pripažinimo ir atlyginimo priteisimo, pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo ieškovams A. Z., J. L., D. L., V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R., D. R., N. L., V. K.-C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., Vytautui J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K., E. S..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai ieškiniu, kurį patikslinę, prašė:
    1. pripažinti ieškovams nuosavybės teises į šias žemės sklypo dalis, esančias ( - ): R. K. ir D. K. – į 166/10000; B. J. – į 184/10000; K. Š. bei D. Š. – į 168/10000; A. Z. – į 172/10000; J. L. ir D. L. – į 210/10000; V. L. ir I. L. – į 723/10000; N. M. ir D. M. – į 212/10000; K. S. ir G. S. – į 210/10000; A. R. ir D. R. – į 177/10000; V. K.-Caim – į 206/10000; N. L. – į 179/10000; R. P. ir G. P. – į 163/10000; L. L. ir J. L. – į 177/10000; Ž. L., K. L. ir G. L. – į 177/10000; Ž. P. – į 178/10000; E. M. ir V. J. M. – į 177/10000; M. Ž. – į 158/10000; G. Š. ir R. Š. – į 206/10000; L. Č. ir I. Č. – į 176/10000; P. J. – į 166/10000; E. K. – į 163/10000; E. S. – į 166/10000 .
    2. Pripažinti niekiniais ir negaliojančiais: Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuriomis buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10000 dalimis žemės sklypo, esančio ( - ); 2009 m. sausio 21 d. indosamento (2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 021200700011447 6 priedas) dalis dėl Danske Bank A/S perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 4514/10000 dalimis žemės sklypo, esančio ( - ); 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10000 žemės sklypo dalies perdavimo.
    3. Nurodė šiuos argumentus:
      1. Ieškovai yra daugiabučio namo, esančio ( - ) (toliau – ir ginčo daugiabutis namas), butų ir administracinių patalpų savininkai, kuriuos įsigijo iš atsakovų. I. K., B. J., Š. su atsakove UAB „KASVA“ buvo sudarę preliminariąsias buto / turto pirkimo–pardavimo sutartį, o vėliau sudarė ir pagrindines pirkimo–pardavimo sutartis. Šių ieškovų sudarytų preliminarių sutarčių 3.3 papunktyje buvo numatyta, kad ginčo žemės sklypas valstybės įmonėje (toliau – VĮ) „Registrų centras“ įregistruotas UAB „KASVA“ nuosavybės teise, o pardavėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka perduos savininko teises ir pareigas pirkėjui, proporcingai jo perkamam turtui arba statomojo gyvenamojo namo savininkų bendrijai, jei tokia būtų įsteigta, ar kitam turto administratoriui. Pagrindinėse pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptartos teisės į žemės sklypo dalis, kurios būtinos butų / patalpų naudojimui pagal paskirtį, tačiau buvo numatytas BUAB „KASVA“ įsipareigojimas perduoti žemės sklypo savininko teises ir pareigas ieškovams (pirkėjams) arba statomo gyvenamojo namo savininkų bendrijai, jei tokia būtų įsteigta ar kitam turto administratoriui (preliminariųjų sutarčių 3.3 p.). I. K., B. J. ir Š. nebuvo perduotos nuosavybės teisės į žemės sklypo dalis, tenkančias proporcingai jų valdomiems butams. Ieškovas A. Z. iš UAB „Crumina“, kuriai atstovavo direktorius A. K., pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo administracines patalpas, esančias ginčo daugiabučiame gyvenamajame. Šio ieškovo sudarytos pirkimo–pardavimo sutarčių 4.3 papunktyje numatyta, kad pirkėjui žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra įsigyjamas pastatas savininkas ir pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. UAB „Crumina“ ieškovui A. Z. parduotas patalpas buvo įsigijusi iš UAB „KASVA“ 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurios 4.4 papunkčiu šalys susitarė, jog pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra įsigyjamas pastatas savininkas ir pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. I. L. iš UAB „KLASANA“ įsigijo butą 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurios 5.5 papunktyje numatyta, kad pardavėjo atstovas atsakingai patvirtina, kad pardavėjas nėra savininkas žemės sklypo, kuriame yra pastatas su šia sutartimi parduodamu daiktu ir pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. UAB „KLASANA“ ieškovams Liaugaudams parduotą butą įsigijo iš UAB „KASVA“ 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kurios 4.4 papunktyje taip pat numatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas, savininkas ir pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Ieškovai teigė, kad ginčo žemės sklypas tiek preliminariųjų, tiek pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu nuosavybės teise priklausė atsakovei BUAB „KASVA“, todėl ji turėjo įstatymuose nustatytą pareigą perleisti ne tik nuosavybės teises į butus / patalpas, tačiau ir nuosavybės teises ir į atitinkamas žemės sklypo dalis, reikalingas tiems butams / patalpoms eksploatuoti. Atsakovas A. K. sandorių sudarymo metu buvo UAB „KASVA“ ir UAB „KLASANA“ akcininkas bei UAB „Crumina“ direktorius, todėl žinodamas pareigą kartu su daiktu parduoti ir pirkti daiktui tenkančią žemės sklypo dalį, jos nepardavė. Tokie A. K. veiksmai nesąžiningi ir neteisėti; nes jis siekė asmeninės naudos sau, t. y. neperduodamas žemės sklypo dalies ir palikdamas žemės sklypą UAB „KASVA“ nuosavybėje turėjo tikslą perimti žemės sklypą. Ieškovai V. L., M., S. ir R. sudarė su atsakovu A. K. pirkimo–pardavimo sutartis dėl negyvenamųjų–administracinių patalpų ir butų, esančių ginčo daugiabučiame gyvenamajame name, įsigijimo. Šių ieškovų pirkimo–pardavimo sutartyse buvo numatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas, savininkas ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.394 straipsniu, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Atsakovas A. K. nuosavybės teises į ieškovams parduotus butus ir patalpas įgijo 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu, o iki paveldėjimo teisės atsiradimo butų / patalpų savininkė buvo jo motina M. K., kuri šias patalpas ir žemės sklypą buvo įsigijusi nuosavybėn iš BUAB „KASVA“ ginčijamu turto perdavimo aktu. Ieškovai V. K.-C., P., L.’ai, L., Ž. P., M., M. Ž., Š., Č., P. J., E. K., E. S., N. L. sudarė su M. K. pirkimo–pardavimo sutartį, dėl butų, esančių ginčo daugiabučiame gyvenamajame name, įsigijimo. Šių ieškovų su M. K. sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse numatyta, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Pasak ieškovų, M. K., būdama butų ar kitų patalpų pardavėja, o kartu ir žemės sklypo (viso ar jo dalies) savininkė, vadovaudamasi Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi, privalėjo perduoti buto ar kitos patalpos pirkėjams nuosavybės teises naudotis atitinkamomis žemės sklypo dalimis, tačiau to nepadarė. Kadangi mirusios M. K. turtą paveldėjo A. K., todėl jis yra atsakingas už M. K. prisiimtų įsipareigojimų įvykdymą. Atsakovė BUAB „KASVA“ 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu (toliau – ir ginčijamas turto perdavimo aktas) perdavė M. K. nuosavybėn 0,297 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (toliau – ir ginčo žemės sklypas). Ieškovų nuomone, ginčo žemės sklypo dalies, kuri reikalinga ieškovų butams / patalpoms ginčo daugiabučiame name eksploatuoti, perdavimas M. K. prieštarauja imperatyvioms teises normoms, todėl turto perdavimo akto dalis dėl ieškovams priklausančios 4514/10000 žemės sklypo dalies perdavimo, turėtų būti pripažinta negaliojančia. Taip pat niekiniais ir negaliojančiais pripažintini ir sandoriai, susiję su ginčo žemės sklypo dalių neteisėtu perleidimu M. K., t. y. Danske Bank A / S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuria buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10000 žemės sklypo dalimis ir 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis dėl Danske Bank A / S perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 4514/10000 žemės sklypo dalimis. Ieškovų nuomone, nepagrįstai nebuvo išregistruota hipoteka nuo butų savininkams priklausančių žemės sklypo dalių, nes ieškovai atsiskaitė su atsakovais už butus ir atitinkamas žemės sklypo dalis, o nekilnojamojo turto hipoteka turėjo būti panaikinta dar iki tol, kol Danske Bank A / S 2009 m. sausio 21 d. indosamentu perleido M. K. atitinkamų žemės sklypo dalių hipotekos reikalavimą.
  2. Atsakovas Danske Bank A/S, veikiantis per Lietuvos filialą, atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinio dalį dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties ir 2009 m. sausio 21 d. indosamento pripažinimo negaliojančiais.
  3. Nurodė, kad Danske Bank A/S, veikiantis per Lietuvos filialo (toliau – ir bankas), ir UAB „KASVA“ sudarė 2006 m. gruodžio 14 d. kredito sutartį Nr. K200612-1897, kurios įvykdymas buvo užtikrintas hipotekos lakštu Nr. 021200700011444. Bankas ir M. K. sudarė 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį (toliau – ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartis). M. K. padengė UAB „KASVA“ įsiskolinimą. Bankas 2009 m. sausio 21 d. atliko indosamentą pagal hipotekos lakštą Nr. 021200700011444. Tiek reikalavimo teisių perleidimo sutartis, tiek indosamentas sudaryti teisėtai ir negali būti laikomi niekiniais ir negaliojančiais. Reikalavimo teisių perleidimo metu žemės sklypo hipoteka buvo įregistruota. Reikalavimo teisių perleidimas sudarytas pagal galiojančius sandorius ir yra teisėtas. Žemės sklypo dalių savininkai turėjo teisę kreiptis dėl hipotekos išregistravimo, bet šia teise nepasinaudojo. Taip pat teigė, kad byloje negalima remtis CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nes jame nustatytas reikalavimo pagrindas nustatė skolinio įsipareigojimo įvykdymą, o ne pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymą. Bankas neturi duomenų, ar UAB „KASVA“ padengė skolą M. K. pagal iš banko perimtas reikalavimo teises. Sprendžiant ginčo žemės sklypo nuosavybės klausimą negali būti pažeisti teisėti banko, kuris veikė sąžiningai interesai.
  4. Atsakovas A. K. ir tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, UAB „Crumina“ ir UAB „KALSANA“ atsiliepime prašė ieškinį atmesti.
  5. Nurodė, jog M. K. ginčijama reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įsigijo hipotekos reikalavimą į BUAB „KASVA“ nuosavybės teisėmis priklausantį ir įkeistą turtą pagal sutartinės hipotekos lakštą, identifikavimo kodas Nr. 02120070001144. Hipoteka ginčo žemės sklypui buvo įregistruota 2007 m. sausio 23 d., t. y. iki ieškovams tampant butų savininkais. 2009 m. sausio 22 d. sutartinė hipoteka buvo pakeista pasitraukus iš prievolės kreditoriui Danske Bank bei įstojus į prievolę naujai kreditorei M. K.. M. K. turėjo 2 559 421,42 Lt dydžio finansinį reikalavimą UAB „KASVA“, užtikrintą 2009 m. sausio 22 d. sutartine hipoteka, lakštas Nr. 02120090000749. Dvi BUAB „KASVA“ turto pardavimo varžytinės neįvyko, todėl ginčijamu turto perdavimo aktu ginčo žemės sklypas buvo perduotas M. K.. UAB „KASVA“ nebuvo įvykdžiusi prievolės pagal sutartis M. K., todėl hipoteka užtikrinti reikalavimai turėjo būti tenkinami pirmiausia iš įkeisto turto. Teigė, kad turto perdavimas M. K. atitiko įstatymo reikalavimus, o ieškovų reikalavimas pripažinti jiems nuosavybės teises į įkeistą turtą iš esmės nesukurs jiems teisinių pasekmių, kadangi net ir pripažinus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą ieškovams, šis turtas būtų buvęs įkeistas M. K., kuri kaip sąžininga hipotekos kreditorė, turėtų teisę patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto turto, todėl žemės sklypas vis tiek turėtų būti parduodamas iš varžytynių hipotekos kreditorės reikalavimų patenkinimui. Ieškovai, kurie nėra preliminariųjų sutarčių su BUAB „KASVA“ šalimis neturi teisės ginčyti nei reikalavimo perleidimo sutarties, nei indosamento dalies, nes jie šių sandorių sudarymo metu nebuvo patalpų savininkai, o įgydami patalpas jie žinojo, kad neįgyja nuosavybės teisių į žemės sklypą, už šią žemę jie nėra sumokėję. Nei UAB „Crumina“, nei UAB „KLASANA“ nebuvo įgijusios nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis, todėl jų negalėjo perleisti ieškovams A. Z. bei L.. Pirkėjams išreiškus valią įsigyti žemės sklypo dalis nuosavybėn, jie turi sumokėti ir žemės sklypo kainą, kurios pardavėjui, neturėjusiam nuosavybės teisių į žemę, nesumokėjo, atitinkamai pardavėjas tos kainos nesumokėjo BUAB „KASVA“. Visi ieškovai buvo informuoti, jog sudarydami sutartis jie neįgyja nuosavybės teisių į žemės sklypą, nes žemės sklypas nebuvo registruotas kaip pardavėjo nuosavybė. Su visais ieškovais buvo susitarta, jog ateityje jiems pageidaujant įsigyti sklypo dalį nuosavybėn, jie turės mokėti papildomą kainą už dalį žemės sklypo, Šiuo atveju ieškovai siekia nepagrįstai praturtėti, nes reikalauja, jog jiems nuosavybės teisė į žemę būtų pripažinta neatlygintinai. Reikalavimas dėl turto perdavimo–priėmimo akto panaikinimo negali būti tenkinamas, nes yra pasibaigęs senaties terminas šį aktą ginčyti.
  6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – Daugiabučių namų savininkų bendrija Savanorių pr. 284A (toliau – ir DNSB Savanorių pr. 284A) atsiliepime prašė ieškinį tenkinti.
  7. Nurodė, kad DNSB Savanorių pr. 284A nebuvo perduota ieškovų valdomiems pastatams tenkanti žemės sklypo dalis. Žemės sklypas sutarčių sudarymo metu nuosavybės teise priklausė atsakovei UAB „KASVA“, todėl ji turėjo įstatymuose nustatytą pareigą perleisti ne tik nuosavybės teises į butus / patalpas, tačiau ir nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, reikalingas parduodamo turto eksploatavimui. To nepadariusi UAB „KASVA“ pažeidė Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas. Atsakovės UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ bei ieškovai (pirkėjai) įsigijo nuosavybės teises į jiems tenkančių patalpų / butų eksploatavimui reikalingas žemės sklypo dalis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2013 pasisakė dėl pardavėjo (nekilnojamojo turto, esančio daugiabučiame name, savininko) prievolės parduoti ir žemės sklypo dalį, tenkančią butui eksploatuoti.
  8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė J. V. atsiliepime prašė dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
  9. Paaiškino, jog ji patvirtino tarp ieškovų Liaugaudų ir UAB „KLASANA“ sudarytą 2013 m. spalio 23 d. butų pirkimo–pardavimo sutartį. Sutarties sudarymo metu UAB „KLASANA“ nebuvo žemės sklypo savininkė, todėl sutarties 5.5 papunktyje nurodyta, kad remiantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjai įgyja teisę naudotis atitinkama žemės dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pardavėjas.
  10. Atsakovas A. K. priešieškiniu prašė:
    1. pripažinti A. Z. nuosavybės teises į 172/10000 dalis žemės sklypo, priteisiant iš jų priteisiant atsakovui A. K. 3 732,40 Eur; pripažinti J. L. ir D. L. nuosavybės teisę į 210/10000 dalis žemės sklypo, iš jų priteisiant atsakovui 4 557,00 Eur; pripažinti L. Č. ir I. Č. nuosavybės teisę į 176/10000 dalis žemės sklypo, priteisiant iš jų 3 819,20 Eur; pripažinti N. L. nuosavybės teises į 179/10000 dalis žemės sklypo, priteisiant iš jos 3 884,30 Eur;
    2. pakeisti 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RJ-10082, 6.14 papunktį, bei papildyti 2.1 ir 3.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 723/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 15 689,10 Eur“; priteisiant iš V. L. ir I. L., A. K. 15 689,10 Eur už 723/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2011 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RJ-4601, 6.18 papunktį bei papildyti 2.1 bei 3.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 212/10000 dalių žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina 4 600,40 Eur“, priteisiant iš N. M. ir D. M., A. K. 4 600,40 Eur už 212/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2013 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RJ-1110, 6.14 papunktį bei papildyti 2.2 ir 3.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 210/10000 dalių žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina 4 557,00 Eur“, priteisiant priteisti iš K. S. ir G. S., A. K. 4 557,00 Eur už 210/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RJ-4452, 6.10 papunktį ir papildyti 2.1 ir 3.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 177/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina 3 840,90 Eur“, priteisiant iš R. P. ir G. P. A. K. 3 840,90 Eur už 177/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RJ-3318, 4.3 papunktį bei papildyti 1.1 ir 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 206/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 4 470,20 Eur“. Priteisti iš V. K.-C., A. K. 4 470,20 Eur už 206/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); pakeisti 2010 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 2850, 4.3 papunktį ir papildyti 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 163/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 537,10 Eur“, priteisiant iš R. P. ir G. P., A. K. 3 537,10 Eur už 163/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 2021, 4.6 papunktį ir papildyti sutarties 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 177/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 840,90 Eur“, priteisiant iš L. L. ir J. L. A. K. 3 840,90 Eur už 177/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 7199, 4.3 papunktį ir papildyti sutarties 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjai perka 177/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 840,90 Eur“, priteisiant iš Ž. L., K. L. ir G. L. (atstovaujamos įstatyminio atstovo tėvo S. L.), A. K. 3 840,90 Eur už 177/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. rugpjūčio 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. IR- 4563, 4.3 punktą ir papildyti sutarties 1.1 ir 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 178/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 862,60 Eur“, priteisiant iš Ž. P. A. K. 3 862,60 Eur už 178/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 2085, 4.3 papunktį ir papildyti 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 177/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 840,90 Eur“, priteisiant iš E. M. ir V. J. M., A. K. 3 840,90 Eur už 177/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 2558, 4.3 papunktį ir papildyti 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka žemės sklypo, esančio ( - ); žemės dalies kaina yra 3 428,60 Eur“, priteisiant iš M. Ž. A. K. 3 428,60 Eur už 158/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 3955, 4.3 papunktį ir papildyti 21.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 206/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 4 470,20 Eur“, priteisiant iš G. Š. ir R. Š. A. K. 4 470,20 Eur už 206/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 2305, 4.3 papunktį ir papildyti 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 166/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 602,20 Eur, priteisiant iš P. J. A. K. 3 602,20 Eur už 166/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 3946, 4.3 papunktį ir papildyti sutarties 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 163/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies vertė yra 3 537,10 Eur“, priteisiant iš E. K. A. K. 3 537,10 Eur už 163/10000 dalis žemės sklypo; pakeisti 2010 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties, kurią patvirtino Kauno 17-ojo notarų biuro notarė R. I., notarinio registro Nr. RI- 4436, 4.3 papunktį ir papildyti 1.1 bei 2.1 papunkčius taip: „pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka 166/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ); žemės sklypo dalies kaina yra 3 602,20 Eur, priteisiant iš E. S. A. K. 3 602,20 Eur už 166/10000 dalis žemės sklypo.
  11. Nurodė, kad su visais ieškovais buvo susitarimas ir jiems buvo aiškiai atskleista, jog įgydami patalpas / butus nuosavybės teisių į žemę jie neįgyja. Žemės sklypas, kuris atiteko M. K. remiantis ginčijamu turto perdavimo aktu, o vėliau A. K., kaip jos teisių perėmėjui, dėl teisminių ginčų nebuvo įregistruotas A. K. vardu. Su ieškovais buvo susitarta, jeigu jie norės įsigyti dalį žemės sklypo nuosavybės teise, bus sudaryta atskira pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą. Kadangi ieškovai šioje byloje siekia įsigyti ginčo žemės sklypą nuosavybės teise, todėl atsakovas pareiškė priešieškinį dėl atlyginimo už įsigyjamą žemę. Pažymėjo, jog pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptarta parduodamo daikto kaina, kuri yra būtina tokios sutarties sąlyga. Sutiko, jog ieškovams būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalis žemės sklypo, tačiau nesutiko, kad tokia nuosavybės teisė būtų pripažinta neatlygintinai. Žemės sklypas nebuvo ieškovų sudarytų sutarčių dalyku, jo kaina nebuvo aptarta ir ji neįėjo ir negalėjo įeiti į perkamų patalpų kainą. Teismui pripažinus, kad ieškovai, įgydami patalpas name, turėjo įgyti ir dalį žemės sklypo, yra pagrindas pakeisti jų sutartis dėl patalpų įsigijimo už tam tikrą kainą Ieškovams buvo pasiūlyta susitarti dėl perduodamo daikto kainos, tačiau jie į pasiūlymą nereagavo, todėl daikto kaina nustatyta pagal žemės sklypo rinkos vertę masinio vertinimo duomenimis.
  12. Ieškovai atsiliepime prašė priešieškinį atmesti.
  13. Nurodė, jog su atsakovu A. K. nebuvo susitarimo dėl to, kad jie žemės sklypo dalį galės įsigyti vėliau už atskirą kainą. Ieškovai žemės sklypo dalis įgijo pagal butų pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovo reikalavimas pakeisti pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka jo paties teiginių apie tai, jog šalys tarėsi dėl atskiros žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Atsakovas prašo pakeisti pirkimo–pardavimo sutartis, kurių šalimi nebuvo, nes sutartys buvo sudarytos su UAB „Crumina“, UAB „KLASANA“. Atsakovas A. K., būdamas žemės sklypo dalies savininku, ir nebūdamas pirkimo–pardavimo sutarčių šalimi, galėtų jam nuosavybės teise tenkančią žemės sklypo dalį parduoti sudarant naują žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sandorį, tačiau ne keičiant jau sudarytus sandorius. Ieškovų nuomone, atsakovo reikalavimas įpareigoti ieškovus įsigyti žemės sklypo dalis už tam tikrą kainą prieštarauja sutarties laisvės principui. Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis imperatyviai draudžia perleisti butus ir kitas patalpas, esančius daugiabučiame name, nuosavybėn atskirai nuo žemės nuosavybės teisės, kai buto ir kitų patalpų pardavėjas yra ir žemės sklypo ar jo dalies savininkas ir nenumato galimybės sutarties šalims susitarti kitaip.
  14. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Z. atsiliepime prašė ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.
  15. Nurodė, kad su M. K. buvo sudariusi 2010 m. balandžio 19 d. buto pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią įsigijo ir šiam butui tenkančią žemės sklypo dalį. Šį butą A. Z. padovanojo ieškovei N. L.. Pažymėjo, kad pardavėja M. K. ne kartą akcentavo, kad prie perkamo buto priklauso dar ir žemės dalis, tačiau žemės dokumentai nesutvarkyti, bet juos sutvarkys. 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu M. K. buvo parduodamo buto ir žemės sklypo savininkė, todėl perleisdama A. Z. nuosavybės teisę į butą privalėjo perduoti nuosavybės teisę naudotis ir šiam butui eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį. Dėl priešieškinio pažymėjo, kad niekada, nei vykstant deryboms dėl buto pirkimo, nei buto pirkimo–pardavimo metu, pardavėja M. K. neužsiminė, jog butas yra parduodamas be atitinkamos žemės sklypo dalies, taip pat nenurodė, kad žemės sklypo dalis bus perkama vėliau už atskirą kainą. Atsakovo reikalavimas įpareigoti ieškovus sumokėti atitinkamą kainą už jiems tenkančią žemės sklypo dalį yra nesąžiningas ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Šiuo atveju daliai ginčo daugiabučio butų ir kitų patalpų savininkams nuosavybės teisės jau yra pripažintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi, kuriems nereikėjo mokėti jokios kainos už žemės sklypo dalį.
  16. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė R. I. teismo posėdžio metu prašė ieškinį atmesti, o dėl priešieškinio reikalavimų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
  17. Paaiškino, kad pagal sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis ieškovai įgijo nuosavybės teisę tik į butus / patalpas. Ieškovams buvo žinoma, kad jie nuosavybės teisės į žemės sklypą neįgyja. Kadangi butų / patalpų pardavėjas nebuvo žemės sklypo savininkas, ieškovai įgijo teisę naudotis atitinkamomis žemės sklypo dalimis, tačiau ne nuosavybės teises.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Pripažino ieškovams: R. K. ir D. K. nuosavybės teises į 166/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); B. J. nuosavybės teises į 184/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); K. Š. ir D. Š. nuosavybės teises į 168/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); A. Z. nuosavybės teises į 172/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); J. L., ir D. L. nuosavybės teises į 210/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); V. L. ir I. L. nuosavybės teises į 723/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); N. M. ir D. M. nuosavybės teises į 212/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); K. S. ir G. S. nuosavybės teises į 210/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); A. R. ir D. R. nuosavybės teises į 177/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); V. K.-Caim nuosavybės teises į 206/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); N. L. nuosavybės teises į 179/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); R. P. ir G. P. nuosavybės teises į 163/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); L. L., ir J. L. nuosavybės teises į 177/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); Ž. L., K. L., ir G. L. nuosavybės teises į 177/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); Ž. P. nuosavybės teises į 178/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); E. M. ir V. J. M. nuosavybės teises į 177/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); M. Ž. nuosavybės teises į 158/10000 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); G. Š. ir R. Š. nuosavybės teises į 206/10000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); L. Č. ir I. Č. nuosavybės teises į 176/10000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); P. J. nuosavybės teises į 166/10000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); E. K. nuosavybės teises į 163/10000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ); E. S. nuosavybės teises į 166/10000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ) esančius ( - ). Pripažino niekiniais ir negaliojančiais: Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuriomis buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10 000 dalimis žemės sklypo, esančio ( - ); 2009 m. sausio 21 d. indosamento (2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 021200700011447 6 priedas) dalis dėl Danske Bank A/S perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 4514/10000 dalimis žemės sklypo, esančio ( - ); 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10000 žemės sklypo dalies perdavimo, negaliojančiu. Priteisė: trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – DNSB Savanorių pr. 284A iš atsakovo BUAB „KASVA” 911,15 Eur bylinėjimosi išlaidų; DNSB Savanorių pr. 284A iš atsakovo A. K. 1 682,14 Eur bylinėjimosi išlaidų; iš atsakovo A. K. ieškovams šias bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas: A. R. 15,77 Eur; E. K. 16,22 Eur; V. L. 15,50 Eur; Ž. L. 15,50 Eur; R. K. 15,77 Eur; N. M. 16,37 Eur; J. L. 16,66 Eur; M. Ž. 15,50 Eur; G. S. 15,50 Eur; E. M. 16,66 Eur; P. J., 15,50 Eur; E. S. 15,50 Eur; I. Č. 15,72 Eur; R. Š. 15,50 Eur; D. Š. 15,50 Eur; Ž. P. 15,50 Eur; N. L. 15,50 Eur; J. L. 15,50 Eur; R. P., 15,50 Eur; V. K.-Caim 15,70 Eur; A. Z. 15,50 Eur; taip pat iš atsakovo BUAB „Kasva“ ieškovams priteisė šias bylinėjimosi išlaidų atlyginimo sumas: A. R. 15,77 Eur; E. K., 16,22 Eur; V. L. 15,50 Eur; Ž. L. 15,50 Eur; R. K. 15,77 Eur; N. M. 16,37 Eur; J. L. 16,66 Eur; M. Ž. 15,50 Eur; G. S. 15,50 Eur; E. M. 16,66 Eur; P. J. 15,50 Eur; E. S. 15,50 Eur; I. Č. 15,72 Eur; R. Š. 15,50 Eur; D. Š. 15,50 Eur; Ž. P. 15,50 Eur; N. L. 15,50 Eur; J. L. 15,50 Eur; R. P. 15,50 Eur; V. K.-C. 15,70 Eur; A. Z.,50 Eur; iš atsakovų BUAB „Kasva“ ir A. K. po 23,31 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybės naudai.

7Dėl žemės sklypo nuosavybės teisių

  1. Teismas, tirdamas aplinkybes dėl ieškovų K., B. J. (pirkimo–pardavimo sutartį sudarė B. J.) ir Š. nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis gynimo, pažymėjo, kad šių ieškovų butų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos su žemės sklypo savininke (atsakove) UAB „KASVA“, tačiau daiktinės teisės ar kitos naudojimosi atitinkamo žemės sklypo dalimi teisės pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptartos. Teismas įvertino, jog šie ieškovai sudarė aukščiau nurodytas preliminarias buto / turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurių 3.3 papunktyje buvo numatyta, kad daugiabutis namas, kuriame yra turtas (butas), suprojektuotas ir statomas žemės sklype, kurio nuosavybės teisės įregistruotos UAB „KASVA“ vardu. Šiame sutarties papunktyje šalys taip pat susitarė, kad pardavėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka perduos savininko teises ir pareigas pirkėjui, proporcingai jo perkamam turtui arba statomo gyvenamojo namo savininkų bendrijai, jei tokia būtų įsteigta ar kitam turto administratoriui. Teismo vertinimu, pagal nustatytas faktines aplinkybes susidariusi faktinė ir teisinė situacija dėl minėtų ieškovų visiškai atitinka faktines aplinkybes, nustatytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013. Teismas pažymėjo, kad šiems ieškovams butai buvo parduoti pagal pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas 2008 m. gruodžio 4 d., 11 d. ir 23 d., jose naudojimosi žemės sklypu pagrindas neaptartas kitaip nei buvo nustatyta preliminariosiose butų pirkimo–pardavimo sutartyse. Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų kitokį šalių susitarimą. Preliminariosiose sutartyse įtvirtintą susitarimą, pagal kurį atsakovas UAB „KASVA“ įsipareigojo perleisti ieškovams žemės sklypo dalių, proporcingų parduodamam turtui, nuosavybės teises, teismas įvertino kaip pagrindą nustatyti tikruosius šalių ketinimus, buvusius sutarčių sudarymo metu. Aiškindamas šalių preliminariosios bei pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, teismas atsižvelgė ir į tai, kad sutarties sąlygas pasiūlė atsakovas, todėl jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies (atsakovo UAB „KASVA“) nenaudai ir jas priėmusios šalies (ieškovų) naudai. Teismas, įvertinęs ieškovų K., B. J., D. Š. ir atsakovo A. K. paaiškinimus bei liudytojo S. O. parodymus, sprendė, kad byloje nėra įrodyta, jog šalys dėl žemės sklypo perleidimo sudarytomis sutartimis buvo susitarusios kitaip, nei preliminariųjų buto / turto pirkimo–pardavimo sutarčių 3.3 papunkčiuose. Teismas pažymėjo, kad ieškovai R. K. ir D. Š. aiškiai nurodė, kad tariantis dėl butų pirkimo buvo susitarta ir dėl žemės dalių įsigijimo ir tai turėjo įtakos jiems apsisprendžiant įsigyti butą nurodytomis sąlygomis. Tai, kad žemė pagal sutartį priklausys numatė ir ieškovas B. J., tačiau jo paaiškinimai nėra nuoseklūs, nes sutartis sudarė ne pats B. J., o jo tuometinė sutuoktinė B. J.. Teismas įvertino, jog preliminariosiomis sutartimis šalys susitarė, kad pardavėja UAB „KASVA“ perduos būtent savininko teises ir pareigas pirkėjams, proporcingai jo perkamam turtui ir tokia sutarties nuostata visiškai atitiko aukščiau nurodytas imperatyvaus pobūdžio teisės normas. Teismas taip pat įvertino, kad ieškovų sudarytų preliminarių buto / turto pirkimo–pardavimo sutarčių 3.3 papunktyje buvo pažymėta, jog daugiabutis namas, kuriame yra turtas (butas), suprojektuotas ir statomas žemės sklype, nuosavybės teisės įregistruotame UAB „KASVA“ vardu. Taigi, žemės sklypas, kaip nekilnojamojo turto objektas, šalių sutartiniuose santykiuose buvo aiškiai identifikuotas, todėl ieškovai, kaip sąžiningi ir protingi civilinių teisinių santykių subjektai, pagrįstai tikėjosi, kad įsigyja ir atitinkamas žemės sklypo dalis. Sistemiškai aiškinant šalių sudarytas sutartis, tiek analizuojant sutarčių vidines sąlygas, tiek sistemiškai preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis kartu su pagrindinėmis pirkimo–pardavimo sutartimis, matyti, kad jose nebuvo numatyta, jog dėl žemės sklypo dalių perleidimo susitarimas nėra iki galo pasiektas ir dėl jų šalys tarsis atskirai kitomis sutartimis. Priešingai, preliminariųjų pirkimo–pardavimo sutarčių 3.3 papunktyje tiesiogiai numatyta, kad pardavėjas perduos žemės sklypo dalis pirkėjui, ir juose nėra numatyta jokių papildomų sąlygų dėl papildomos kainos ar apmokėjimo. Teismas pažymėjo ir tai, kad toks sąžiningas ir sistemiškas sutarčių aiškinimas atitinka ir sutarčių esmę ir tikslą, nes jomis ieškovai įsigijo butus daugiabučiame name, kuriame, kaip buvo tariamasi sudarant sutartį su atsakovės UAB „KASVA“ atstovais, bus vietos šalia namo statyti automobilius. Tai, kad šalys nesitarė apmokėti papildomo mokesčio už žemės sklypo dalis patvirtina ir šalių elgesys po sutarčių sudarymo, nes atsakovė UAB „KASVA“ ar jos atstovai niekada nereiškė reikalavimo ieškovams sumokėti atskirą kainą už žemės sklypo dalis ir tokį reikalavimą pareiškė tik atsakovas A. K. priešieškinyje, kaip atsikirtimą į ieškovų reikalavimus pripažinti jiems nuosavybės teises į žemės sklypo dalis. taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 nustatytą atsakovo A. K. nesąžiningą elgesį siekiant nepagrįstai praturtėti iš butų pirkėjų dėl nuostolingo projekto – daugiabučio namo statybos; Teismas sprendė, kad lygiateisiškai kitiems butų savininkams (ieškovams), sudariusiems preliminariąsias buto / turto pirkimo–pardavimo sutartis, kurių teisės yra apgintos kitoje civilinėje byloje, šioje byloje ieškovų K., B. J., Š. teisės taip pat gintinos pripažįstant, jog pagal preliminariąsias ir pagrindines butų pirkimo–pardavimo sutartis, kartu su butais jiems perėjo ir bendrosios dalinės nuosavybės teisė į žemės sklypo dalis. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas pripažino ieškovams R. K. ir D. K. nuosavybės teises į 166/10000 dalį žemės sklypo, B. J. nuosavybės teises į 184/10000 dalį žemės sklypo, K. Š. bei D. Š. nuosavybės teises į 168/10000 dalį žemės sklypo, ( - ).

8Dėl ieškovų A. Z., J. L. ir D. L. ieškinio reikalavimų pagrįstumo

  1. Teismas, spręsdamas ieškovų A. Z., L. ieškinio reikalavimų pagrįstumą, įvertino tai, kad šie ieškovai pirkimo–pardavimo sutartimis negyvenamąsias–administracines patalpas ir butą įsigijo ne iš žemės, ant kurio stovi pastatas, savininkės UAB „KASVA“, bet iš UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“. Teismo vertinimu, byloje teisiškai reikšminga yra tai, jog šių pirkimo–pardavimo sutarčių 4.3 ir 5.5 papunkčiuose ieškovai, kaip pirkėja nurodė, kad jiems yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo savininkas ir vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ ieškovams parduotas administracines patalpas ir butą 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo iš žemės savininko UAB „KASVA“, tačiau sutarčių 4.4 papunktyje nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas savininkas ir vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Teismas pažymėjo, kad 2009 m. sausio 9 d. sudarytose sutartyse klaidingai nurodyta, jog butų / patalpų pardavėja UAB „KASVA“ nėra žemės sklypo, kuriame yra ginčo daugiabutis namas, savininkė, nes kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro 2016 m. birželio 3 d. išrašo, viso ginčo žemės sklypo, savininkė nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2012 m. liepos 31 d. buvo būtent UAB „KASVA“. Spręsdamas dėl 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių teisinių pasekmių, dėl žemės sklypo dalių perleidimo, teismas, atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013. Teismas įvertino ir tai, jog pagal šiose sutartyse buvo aptartos teisės į žemę, t. y. vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Taigi, pirkėjoms UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ nebuvo suteiktos jokios kitos teisės naudotis ir valdyti žemės sklypo dalimis, kaip kad pardavėja UAB „KASVA“ turėjo nuosavybės teises, todėl teismas pripažino, kad nuosavybės teisės į atitinkamas jo dalis buvo perleistos UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“. Tokia teismo išvada pagrįsta ir imperatyvaus pobūdžio teisiniu reglamentavimu. Teismo nustatytos aplinkybės iš esmės patvirtino ir ieškinyje nurodytus argumentus, kad atsakovas A. K. sandorių su UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ sudarymo metu buvo visų trijų bendrovių valdymo organas, todėl kartu su parduodamais nekilnojamaisiais daiktais neparduodamas žemės sklypo dalių, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nes pažeidęs įstatymus paliko žemės sklypą UAB „KASVA“ nuosavybėje su tikslu jį perimti. Tai patvirtina aplinkybė, kad 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo perleistos jo motinai M. K.. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teismas atmetė atsakovo A. K. argumentus, kad nei UAB „Crumina“, nei UAB „KLASANA“ nebuvo įgijusios nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis, todėl jų ir negalėjo perleisti ieškovams A. Z. bei Liaugaudams. Teismas konstatavo, kad pripažinus, jog UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ įsigijo nuosavybės teises į atitinkamas žemės sklypo dalis pagal 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutartis, šios įmonės nuosavybės teises pagal įstatymą turėjo perleisti ieškovams, todėl sutarties sąlyga, kuria iš esmės nesusitariama dėl pirkėjo teisių į žemės sklypo dalį, nepagrįstai nurodant, kad pardavėjui ji nepriklauso, pripažintina niekine ir negaliojančia, ieškovams A. Z. ir Liaugaudams pripažintinos nuosavybės teisės į 172/10000 ir 210/10000 dalis žemės sklypo, ( - ).

9Dėl ieškovų V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R. ieškinio reikalavimų pagrįstumo

  1. Teismas konstatavo, jog M. K. 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto pagrindu į negyvenamąsias–administracines patalpas, butus ir žemės sklypą įgijo nuosavybės teises, todėl atsakovui A. K., esančiam testamentiniam įpėdiniui ir priėmus palikimą, įvyko universalus teisių ir pareigų perėmimas bei A. K. 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. ( - ) pagrindu įgijo nuosavybės teises į atitinkamas ginčo žemės sklypo dalis. Teismas sutiko su ieškovų atstovės argumentu, kad aplinkybė, jog M. K. neįregistravo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą, nepanaikina jos turto įsigijimo ir vėliau A. K. paveldėjimo fakto. Pažymėjo, kad ieškovų L., M., S., R. su A. K. sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų atitinkamų 6.14, 6.18, 6.14, 6.10 papunkčių nuostatos, kuriomis konstatuota, jog pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas, nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas, ex officio kvalifikuotina niekine kaip prieštaraujanti Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai, o tų pačių punktų sąlyga, kad pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, lieka galioti ir reiškia, jog minėti ieškovai (pirkėjai) perėmė iš pardavėjo A. K. atitinkamos žemės sklypo dalies nuosavybės teises. Tokia teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika analogiškai sutarties sąlygai ir faktinėms aplinkybėms, nustatytoms Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013. Teismas, vadovaudamasis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalimi ir šios normos taikymo praktika, suformuota kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, ieškovams Lencevičiams pripažino nuosavybės teises į 723/10000, Marcinkevičiams nuosavybės teisės į 212/10000, Skromovams į 210/10000, Rakauskams į 177/10000 dalis žemės sklypo, esančių ( - ).

10Dėl ieškovų N. L., V. K.-C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., V. J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K. ir E. S. ieškinio reikalavimų pagrįstumo

  1. Kadangi sudarant ginčijamas butų pirkimų–pardavimo sutartis M. K. buvo žemės sklypo savininkė, teismas sprendė, kad ji sutartimis pirkėjams perleido būtent nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, reikalingas perleidžiamiems butams eksploatuoti. Teismas atsižvelgė į tai, kad byloje apklausti ieškovai patvirtino, jog tariantis su M. K. buvo aptariamas ir mašinų stovėjimo šalia namo klausimas ir nebuvo tariamasi, kad žemės sklypo dalis reikės papildomai pirkti atskiromis sutartimis. Nors atsakovas A. K. teismo procese užėmė priešingą poziciją ir aiškino, kad šalys nesitarė dėl nuosavybės teisių į atitinkamas žemės sklypo dalis perleidimo, su visais ieškovais buvo susitarta, jog ateityje jiems pageidaujant įsigyti sklypo dalį nuosavybėn, jie turės mokėti papildomą kainą už dalį žemės sklypo, tačiau toks aiškinimas neatitinka imperatyviųjų teisės normų ir yra visiškai nepatikimas, nes jo nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, be to, teismas jau yra konstatavęs atsakovo A. K. nesąžiningumą ir siekį pasipelnyti iš butus įsigijusių asmenų, jiems neperleidžiant atitinkamų dalių žemės sklypo nuosavybės teisių. Teismas akcentavo, kad atsakovai ieškovų paskaičiuotų prašomų pripažinti nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis dydžių neginčijo, todėl pripažinti nuosavybės teises pagal ieškovų paskaičiavimus: ieškovei V. K.-C. į 206/10000, N. L. į 179/10000, R. P. ir G. P. į 163/10000, L. L. ir J. L. į 177/10000, Ž. L., K. L., G. L. į 177/10000, Ž. P. į 178/10000, E. M. ir V. J. M. į 177/10000, M. Ž. į 158/10000, G. Š. ir R. Š. į 206/10000, L. Č. ir I. Č. į 176/10000, P. J. į 166/10000, E. K. į 163/10000, E. S. į 166/10000 dalis žemės sklypo, esančio ( - ).

11Dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalies, 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalies ir 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktą dalies pripažinimo niekiniais ir negaliojančias pagrįstumo

  1. Teismas nustatė, kad sprendžiant šių ieškinio reikalavimų pagrįstumą yra svarbu tinkamai įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 nurodytą teisės aiškinimą ir taikymą, kuriame buvo pasisakyta ir apie pripažinimą niekiniais ir negaliojančiais dėl šioje byloje ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarties, indosamento ir turto perdavimo aktą dalių. Teismui sprendžiant klausimą, ar ieškovų teisių gynybai yra teisinis pagrindas pripažinti ginčijamas Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalis, 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis ir 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalis niekinėmis ir negaliojančiomis, atsižvelgtina į tai, kad ieškovams įsigijus butus ir patalpas daugiabučiame name, ir pripažinus, kad kartu jie įsigijo ir atitinkamas žemės sklypo dalis, ir už įsigyjamą turtą atsiskaitę su pardavėju, yra pagrindas laikyti hipoteką pasibaigusia, taip pat Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, prievolei užtikrinti įkeistas turtas dešimt kartų viršija pačios prievolės sumą, dėl to ginant ieškovų civilines teises ginčijamus sandorius pripažinus negaliojančiais hipotekos kreditoriaus teisės nebus pažeistos. Teismas akcentavo ir tai, jog dalis ieškovų butus įsigijo vėliau nei buvo sudaryti ginčijami sandoriai ir ne tiesiogiai iš žemės savininko atsakovo BUAB „KASVA“, bet iš kitų asmenų, kurie šį turtą įgijo iš šios bendrovės, nepaneigia ginčijamų sandorių panaikinimo pagrįstumo, nes žemės sklypo dalių apsunkinimas hipoteka, kuri turėjo būti laikoma pasibaigusia atitinkamai atsiskaičius su pardavėju, negali būti laikomas pagrįsta. I. K., B. J. ir Š. butus bei žemės sklypo atitinkamas dalis pirkimo–pardavimo sutartimis įsigijo tiesiogiai iš UAB „KASVA“ ir už įsigytą turtą atsiskaitė; ieškovas A. Z. administracines patalpas ir atitinkamą žemės sklypo dalį įsigijo iš UAB „Crumina“, kuriai šias patalpas pardavė UAB „KASVA“; ieškovai L. butą ir atitinkamą žemės sklypo dalį įsigijo iš UAB „KLASANA“, kuriai butą pardavė UAB „KASVA“; ieškovai L., M., S. ir R. butus įsigijo ne tiesiogiai iš UAB „KASVA“, bet iš atsakovo A. K., kuris pastaruosius paveldėjo iš motinos M. K.; ieškovai N. L., V. K.-C., P.i, L.’ai, L., Ž. P., M., M. Ž., Š., Č., P. J., E. K. ir E. S. butus įsigijo ne tiesiogiai iš UAB „KASVA“, bet iš M. K., kuri yra atsakovo A. K. motina, perėmusi butus iš BUAB „KASVA“. Taigi, teismas šioje byloje nustatė pagrįstus ieškinyje nurodytus argumentus, kad atsakovas A. K. sandorių su UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ sudarymo metu buvo tiek UAB „KASVA“ akcininkas, tiek UAB „Crumina“ direktorius ir UAB „KLASANA“ akcininkas, su parduodamais nekilnojamaisiais daiktais neparduodamas žemės sklypo dalių, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, nes pažeisdamas įstatymus ir palikdamas žemės sklypą UAB „KASVA“ nuosavybe turėjo tikslą jį perimti, todėl teismas siekdamas efektyviai apginti ieškovų teises į žemės sklypo dalis nuo šių nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo veiksmų, sprendė, jog turi būti tenkinama ir ši ieškinio dalis. Teismo vertinimu, sprendžiant dėl pripažinimo negaliojančia 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10000 žemės sklypo dalies perdavimo M. K., negali būti taikoma ieškinio senatis, nes ieškovai apie tokio turto perdavimo akto buvimą ir teisinį interesą jį ginčyti negalėjo žinoti, nes butų sandorių sudarymo metu buvo atsakovų klaidinami dėl žemės nuosavybės teisių priklausomumo ir jų perleidimo negalimumo. Be to šios bylos aplinkybėmis senaties termino taikymas prieštarautų tiek ieškinio senaties esmei ir tikslams, tiek teisingumo ir protingumo principams. Teismas sprendė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. RTP-K200612-1897 dalis, kuriomis buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 4514/10 000 dalimis žemės sklypo,; 2009 m. sausio 21 d. indosamento (2007 m. sausio 23 d. hipotekos lakšto Nr. 021200700011447 6 priedas) dalis dėl Danske Bank A/S perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 4514/10000 dalimis žemės sklypo; 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalį dėl ieškovams priklausančios 4514/10000 žemės sklypo dalies perdavimo.

12Dėl atsakovo A. K. priešieškinio

  1. Teismas, nustatydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes sprendžiant atsakovo priešieškinio pagrįstumo klausimą pagal jame suformuluotą pagrindą, visų pirma atkreipė dėmesį, kad byloje ištirtų įrodymų visuma nepatvirtina atsakovo nurodomų aplinkybių, jog su ieškovais buvo susitarimas, kad jeigu ieškovai norės įsigyti dalį žemės sklypo nuosavybės teise, bus sudaryta atskira pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą. Teismas ištyrė butų ir patalpų pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas tarp ieškovų ir atitinkamai BUAB „KASVA“, UAB „Crumina“, UAB „KLASANA“, A. K. ir M. K. bei nenustatė, kad jose būtų tariamasi, jog dėl žemės sklypo dalių pardavimo sąlygų bus tariamasi atskirai, atskirai numatant ir kainą už įsigyjamas žemės sklypo dalis. Teismas, siekdamas atskleisti teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl teisių į žemės sklypo dalis įsigijimo, siekdamas nustatyti tikrąją šalių valią dėl žemės įsigijimo aplinkybių, apklausė ieškovus, atsakovą A. K., trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, notarę R. I., liudytoją S. O. bei padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami, jog patvirtintų, kad tarp pardavėjų ir pirkėjų buvo susitarimas dėl nuosavybės ar kitokių teisių į dalis ginčo žemės sklypo įsigijimą ateityje sudarant atskiras pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą. Visi ieškovai pakankamai nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad tiek UAB „Crumina“ agentai, tiek pats A. K. butus pardavinėjo aiškindami, jog tuo pačiu perleidžiamos ir teisės į žemę, ir tai daugeliu atveju lėmė jų apsisprendimą sudaryti konkrečias butų pirkimo–pardavimo sutartis, įsigyjant butus už atitinkamą kainą, nes jei būtų žinoję, kad reikės papildomai primokėti už žemės sklypo dalis, butų pirkimo–pardavimo sutarčių nebūtų sudarę. Teismas, vertindamas atsakovo A. K. paaiškinimus, atkreipė dėmesį, kad kai sandoriai buvo sudaromi su asmenimis, dominuojančią sprendžiančią padėtį užėmė pats atsakovas A. K., būtent jis buvo asmuo, kuris realiai vykdė galutinius faktinius susitarimus su ieškovais. Teismo vertinimu, atsakovo A. K. paaiškinimai prieštarauja daugumos ieškovų duotiems paaiškinimams, nes atsakovas visų pirma teigė, kad visiems pirkėjams buvo išaiškinta, jog žemė bus perleista nuosavybėn atlygintinai, jog kaina maždaug apie 5 000,00 Lt už vieną mašinos stovėjimo vietą, tačiau ieškovai aiškiai ir nuosekliai nurodė, kad apie papildomą apmokėjimą už žemę, ant kurios stovi namas ir šalia namo esančią mašinų stovėjimo aikštelę jokios kalbos nebuvo. Atsakovo paaiškinimų nepatikimumą patvirtino ne tik tai, kad atsakovas ginčo teisiniuose santykiuose Lietuvos apeliacinio teismo buvo pripažintas veikiantis nesąžiningai, bet ir tai, kad A. K. 2016 m. balandžio 22 d. teismo posėdžio metu patvirtino, kad jam ant priesaikos ir pasirašymų yra nusispjauti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį ir į atsakovo teiginių nenuoseklumą, nes jis neneigė, kad buvo susitarimas, jog ieškovams (pirkėjams) žeme leis nemokamai naudotis, tačiau nežinojo jo termino, tuo pačiu teigė, kad buvo sakyta apie atlygintinį žemės perleidimą nuosavybėn ir tuo pačiu nurodė, kad nežinojo, kokiomis teisėmis ir atlyginimo sąlygomis bus sprendžiamas žemės perleidimo klausimas. Vertindamas notarės R. I. paaiškinimus, kad ieškovams teisių į žemę sąlygos buvo išaiškintos, teismas pažymėjo, kad beveik visos pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos ir patvirtintos šio notarės, kurios pasyvus vaidmuo ar net visiškas nedalyvavimas išaiškinant sutarties sąlygas sutarties dalyviams buvo patvirtintas visų ieškovų. Teismas pastebėjo, kad notarė R. I., kaip ir atsakovas A. K., davė visiškai priešingus ieškovams paaiškinimus, kad visiems sutarčių sudarymo metu buvo išaiškintos sąlygos dėl teisių į žemės sklypą pardavimo. Teismas, vertindamas notarės R. I. paaiškinimus, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčijama, jog notarę sandoriams sudaryti parinko būtent pats A. K., ir kad tarp A. K., kaip verslininko, ir notarės yra susiklostę ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, todėl teismo vidiniu įsitikinimu tai sąlygojo notarės paaiškinimų davimą interpretuojant faktines aplinkybes palankiai A. K.. Teismas taip pat kaip nepatikimus vertino ir liudytojo S. O., UAB „KASVA“ direktoriaus, parodymus, jog jis neprisiminė, ar A. K., kaip akcininkas, sakė, kad žemė bus perleista neatlygintinai. Teismui nustačius, jog atsakovas A. K. neįrodė, kad su ieškovais buvo susitarimas, jeigu ieškovai norės įsigyti dalį žemės sklypo nuosavybės teise, bus sudarytos atskiros pirkimo–pardavimo sutartys už atskirai šalių sutartą kainą, sprendė,, kad taip pat nėra pagrindo laikyti pagrįstus atsakovo argumentus, jog turi būti nustatytas atlyginimas už ieškovams pripažintinas nuosavybės teises į žemės sklypo dalis ir pakeistos sutartys dėl patalpų įsigijimo, nurodant, kad nuosavybės teisė į žemės sklypą įgyjama už tam tikrą kainą. Teismas nenustatė, kad atsakovo A. K. priešieškiniu reikalaujamos pakeisti butų, esančių daugiabučiame name pirkimo–pardavimo sutartys, atitinkamai jas papildant nuostatomis, jog pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka atitinkamas dalis žemės sklypo, nustatant žemės sklypo dalies kainą, būtų grindžiamos išimtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių leidžiama sutarties sąlygas pakeisti teismo sprendimu. Priešingai, toks sutarčių sąlygų pakeitimas įpareigojant ieškovus papildomai sumokėti už naudojamas žemės sklypo dalis, prieštarautų faktiniam šalių susitarimui dėl žemės sklypo dalių naudojimosi ieškovams neatlygintinai, paneigtų ieškovų teisių gynybą vadovaujantis imperatyviomis Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatomis, prieštarautų sutarties laisvės principui. Teismo vertinimu, įpareigojimas ieškovus mokėti už įsigyjamas žemės sklypo dalis prieštarautų ir bendriesiems sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principams. Atsižvelgiant į teismo nustatytas faktines aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teismas atsakovo A. K. priešieškinį atmetė kaip neįrodytą.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Teismas sprendė, kad ieškinį patenkinus bylinėjimosi išlaidos paskirstomos tik tarp atsakovų A. K. ir BUAB „KASVA“ lygiomis dalimis. Nustatė, kad ieškovai prašė priteisti 2 701,43 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti, tačiau į bylą yra pateikti įrodymai dėl 841,07 Eur apmokėjimo, o likusios sumos apmokėjimą patvirtinančių įrodymų nepateikta, todėl teismas iš atsakovų lygiomis dalimis paskirsto tik šių išlaidų atlyginimą, t. y. iš atsakovų BUAB „KASVA“ ir A. K. priteisė po 420,53 Eur bylinėjimosi išlaidų DNSB Savanorių pr. 284A naudai. Papildomai ieškovai prašė priteisti turėtas 770,99 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas apmokėti, kurios yra pagrįstos rašytiniais įrodymais. Teismas priteisė DNSB Savanorių pr. 284A naudai 770,99 Eur bylinėjimosi išlaidas tik iš atsakovo A. K.. Taip pat ieškovų atstovė prašė priteisti iš viso 4 453,66 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei pateikė 981,25 Eur sumos apmokėjimą patvirtinančius dokumentus. Teismas, atsižvelgęs į tai, jog 4 453,66 Eur sumos apmokėjimą patvirtinančių įrodymų nepateikta, todėl sprendė DNSB Savanorių pr. 284A naudai iš atsakovų BUAB „KASVA“ ir A. K. priteisti po 490,62 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apibendrinęs bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalį, teismas priteisė DNSB Savanorių pr. 284A naudai iš atsakovo BUAB „KASVA“ 911,15 Eur (490,62 Eur + 420,53 Eur) bylinėjimosi išlaidas, o iš atsakovo A. K. – 1 682,14 Eur (490,62 Eur + 420,53 Eur + 770,99 Eur) bylinėjimosi išlaidas. Valstybė už procesinių dokumentų įteikimą patyrė 46,62 Eur išlaidas, todėl priteisė iš BUAB „KASVA“ ir A. K. po 23,31 Eur.

14III. Pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo esmė

15

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d. papildomu sprendimu priteisė trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – 2 701,43 Eur iš atsakovės BUAB „KASVA“ 930,18 Eur ir iš atsakovo A. K. 930,18 Eur bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas sprendė, kad vien aplinkybė, jog ieškovus ir trečiąjį asmenį atstovavusi advokatų bendrija banko sąskaitos išrašus, pavirtinančius bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą 2015 m. birželio 11 d. ir 2016 m. liepos 1 d. pateikė su 2016 m. spalio 24 d. prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo, negali būti pagrindas nepriteisti DNSB Savanorių pr. 284A jo realiai patirtų išlaidų. Teismo vertinimu, trečiojo asmens DNSB Savanorių pr. 284A ir ieškovų atstovo veiksmuose procesinio piktnaudžiavimo nėra. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais yra pagrindas užtikrinti DNSB Savanorių pr. 284A procesinę teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas iš su 2016 m. vasario 5 d. prašymu pateiktų ataskaitų nustatė, kad prašomas priteisti 1 860,37 Eur bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 261,61 Eur ieškinio parengimo ir kitos išlaidos. Teismas nustatė, jog pagal tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, maksimalus priteistinas dydis už ieškinį buvo 1 749,50 Eur (699,80 Eur × 2,5). Atmetė atsakovo A. K. argumentus, kad bylinėjimosi išlaidos negali būti priteisiamos, nes trečiasis asmuo nepateikė byloje ieškinio ir kai kurias paslaugas suteikė ne advokatė, o teisininkė. Teismas pažymėjo, kad atlygintinas bylinėjimosi išlaidas sudaro su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidas, kurias realiai patyrė (turėjo) byloje dalyvaujantis asmuo. Vadinasi, net ir tuo atveju, kai byloje dalyvaujančio asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas už jį sumoka trečiasis asmuo, byloje dalyvaujantis asmuo nepraranda teisės reikalauti tokių išlaidų atlyginimo. Šiuo atveju būtent trečiasis asmuo apmokėjo advokatų profesinei bendrijai už suteiktas teisines paslaugas, taip pat ir už ieškinio parengimą, todėl ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos jas apmokėjusiam trečiajam asmeniui DNSB Savanorių pr. 284A. Aplinkybė, kad tam tikrus darbus (parengė raštus ir pan.) atliko advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai darbuotoja (teisininkė) nesudaro pagrindo nepriteisti advokatų bendrijai sumokėtų išlaidų. Atsižvelgdamas į tai, kad išnagrinėta civilinė byla yra didelės apimties, byloje kilo teisės normų, reglamentuojančių teisės į žemės sklypą teisinius santykius tarp pirkėjo ir pardavėjo dėl specialaus nekilnojamojo daikto – žemės, taip pat dėl teisės normų, reglamentuojančių teises į žemės sklypą parduodant butus daugiabučiame name aiškinimo ir taikymo ginčo teisiniams santykiams, kurie susiklostė tarp skirtingų 36 ieškovų ir 3 atsakovų bei 5 trečiųjų asmenų, teismas konstatavo, jog DNSB Savanorių pr. 284A patirtos išlaidos atitinka Rekomendacijose numatytus dydžius, yra protingos ir pagrįstos rašytiniais įrodymais. Dėl to vadovaudamasis protingumo ir sąžiningumo principais, priteisė DNSB Savanorių pr. 284A iš atsakovų A. K. ir BUAB „KASVA“ bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

16IV. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

17

  1. Apeliaciniame skunde atsakovas A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų V. L. ir I. L., N. M. ir D. M., K. S. ir G. S., A. R. ir D. R., A. Z., J. L. ir D. L., V. K.-C., R. P. ir G. P., N. L., L. L. ir J. L., Ž. L., K. L. ir G. L., Ž. P., E. M. ir V. J. M., M. Ž., L. Č. ir I. Č., P. J., E. K., E. S. ieškinys tenkintas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamojo sprendimo dalimi argumentus:
    1. Dėl ieškovo A. Z., J. L.ir D. L. ieškinio reikalavimų
      1. Pirmosios instancijos teismas: nepagrįstai taikė kasacinio teismo 2013 balandžio 12 d. nutartį civilinėje bylioje Nr. 3K-3-221/2013, neatsižvelgęs, jog bylų faktinės aplinkybės yra skirtingos; revizuodamas sutartis, sudarytas tarp UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“, peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškovai nereiškė reikalavimo šias sutartis pakeisti ir jų neginčijo; pripažinęs, jog UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą be jokių jo išvadas patvirtinančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 270 straipsnio 4 dalį bei nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos apie įrodymų visumos darytinas išvadas dėl tam tikrų faktų buvimo arba nebuvimo; nepagrįstai pripažino, kad UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą, už kurį nesumokėjo (apelianto nuomone toks pripažinimas reiškia nuosavybės nusavinimą be teisėto pagrindo); nepagrįstai pripažino ieškovams nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, už kurias jie nesumokėjo; tokiu būdu teismas pažeidė nuosavybės neliečiamumo principą (Konstitucijos 23 str.).
    2. Dėl ieškovų V. L., I. L., N. M.,D. M., K. S.G. S., A. R. ir D. R. ieškinio reikalavimų
        1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-221/2013 ir nagrinėjamos bylos faktinės turto įgijimo aplinkybės skiriasi. Taip pat teismas ieškovų paaiškinimus bendrino tendencingai, akcentuodamas tik ieškovams palankius teiginius. K. S. paaiškino, kad ji žinojo, kad galės naudotis žeme ir jai nežinoma, kad kas nors daugiabučiuose turi sklypo nuosavybės teisę. D. M. nurodė, kad jis suprato, jog žemė valstybinė, tik po sandorio sužinojo, kad privati; buto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė naudodamiesi banko kreditu, kuris kreditavo tik buto pirkimą. V. L. teigė, kad A. K. jam aiškino, jog žemė pereis jam nuosavybės teise, bet kiemas yra bendrijos.
    3. Dėl ieškovų N. L., V. K.-Caim, R. P., G. P., L. L., J. L., Z. L., K. L., G. L., Z. P., E. M., V J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K. ir E. S. ieškinio reikalavimų
      1. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 nurodytus išaiškinimus, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės. Šiuo atveju žemės sklypas buvo areštuotas, nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos M. K. vardu, todėl buvo objektyvios kliūtys sudaryti sutartis dėl žemės; sutartyse nebuvo nurodyta žemės sklypo kaina, žemės sklypo dalis nebuvo identifikuota, prie sutarčių nebuvo pridėtas žemės sklypo planas. Pagal lingvistinę prasmę iš sutarčių ieškovai negalėjo tikėtis įgyjantys nuosavybės teises į žemės sklypo dalis.
    4. Dėl ieškinio reikalavimų pripažinti niekiniais ir negaliojančiais Danske Bank A/S ir M. K. 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalis, 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalis ir m. 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktą dalis
      1. Pirmosios instancijos teismas pripažino minėtus sandorius niekiniais visa apimtimi, kuria prašė ieškovai, visiškai neatsižvelgęs į tai, kad dalies ieškovų teisių šie sandoriai visiškai nepažeidė, t. y. ieškovai A. Z., L., M., L., S., R., N. L., V. K.-C., P., L.‘ai, L., Ž. P., M., M. Ž., Š., Č., P. J., E. K. ir E. S. įsigijo butus / patalpas iš A. K. arba M. K. (iš UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“), kai žemės sklypas nebuvo apsunkintas hipoteka. Teismas, tenkindamas ieškinį dėl nurodytų ieškovų, nenurodė jokių teisinių pagrindų, dėl kurių reikėtų naikinti hipotekos sandorį, ar reikalavimo perleidimo sutartį, tik nurodė, jog siekia efektyviai apginti ieškovų teises į žemės sklypo dalis, tačiau kuo pasireiškia ieškovų teisių pažeidimas iš viso nepasisakė. Taip pat naikindamas 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktą priėmė sau prieštaringą sprendimą – teismas pripažino aktą, kuriuo M. K. tapo žemės sklypo savininkė negaliojančiu, tačiau kartu sprendė, kad M. K., kaip žemės sklypo savininkė privalėjo perleisti žemės sklypo dalis aukščiau nurodytiems ieškovams. Apelianto vertinimu, teismas, pripažinęs turto perdavimo M. K. niekiniu ir negaliojančiu privalėjo taikyti restituciją ir žemės sklypą priteisti BUAB „KASVA“ nuosavybėn. Kadangi ginčijamu aktu M. K. buvo perduota 17 patalpų, t.y. nekilnojamojo turto objektų, tai pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio reglamentavimą, M. K. pagrįstai buvo perduotos ir sklypo dalys, reikalingos šioms patalpoms eksploatuoti.
    5. Dėl ieškovų prašomų priteisti žemės sklypo dalių
      1. Nepagrįstos pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad byloje nekilo ginčo dėl ieškovų prašomų priteisti žemės sklypo dalių. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad žemės sklypo dalys, į kurias ieškovai pretenduoja yra per didelės. Paaiškino, jog ginčo sklypas prie pastato yra didelis, išklotas trinkelėmis, jame yra parkavimo vietos. Ieškovai siekė įsigyti ne tik dalį žemės sklypo, kuris būtinas jų patalpoms eksploatuoti, bet ir parkavimo vietas, trinkelėmis išklotą grindinį. Atsakovas buvo pateikęs į bylą UAB „Geodezininkai“ sklypo dalių paskaičiavimą, kiek ieškovams reikėtų žemės jų patalpoms eksploatuoti, tačiau teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Ieškovai reikalavimo dėl dalių paskaičiavimo nepagrindė jokiais įrodymais. Reikšdamas priešieškinį apeliantas rėmėsi ieškovo dalių paskaičiavimu tik todėl, kad yra įsitikinęs, kad už paimamą žemės sklypą jam privalo būti teisingai atlyginta. Apeliantas sutinka, kad ieškovai įgytų nuosavybės teises į jų reikalaujamas žemės sklypo dalis, bet tik su sąlyga, kad su atsakovu bus atsiskaityta. Jeigu sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo dalių paėmimo iš atsakovo neatlygintinai, t. y. dėl žemės sklypo nusavinimo, tokiu atveju, ginčas dėl dalių yra ir jis privalėjo būti išnagrinėtas.
    6. Dėl priešieškinio
      1. Sutinka, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 išaiškinimą, žemės sklypo perleidimo šalys negalėjo susitarti kitaip, nes Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos normos įsakmiai nurodo, kad perleidžiant patalpą daugiabutyje name turi būti perleista ir nuosavybės teisė į žemės sklypo dalį, reikalingą patalpai eksploatuoti. Tačiau pažymi, jog M. K. bei A. K. negalėjo įregistruoti žemės sklypo nuosavybės teisių dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl sklypo arešto. Kadangi šalys negalėjo dėl žemės sklypo susitarti kitaip, nei jį parduoti, tačiau to nepadarė dėl objektyvių priežasčių, apelianto nuomone, buvo CK 6.223 straipsnyje nustatytas pagrindas keisti sutartį, nes CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad sutartis gali būti keičiama įstatymo nustatytais atvejais. Toks atvejis yra Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis. Nagrinėjamu atveju teismas gynė dalies visuomenės poreikį turėti žemės sklypą nuosavybės teise, todėl paimdamas žemę iš apelianto teismas privalėjo spręsti dėl teisingos kompensacijos priteisimo, atsižvelgdamas į apelianto teisėtus lūkesčius gauti kainą už parduodamą daiktą. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apibendrino ieškovų parodymus, neva jie suprato, kad įsigyja nuosavybės teisę į žemę, ar kad butą perka kaip turtinį kompleksą su žeme, neva jie būtų nepirkę patalpų jei būtų žinoję, kad už žemę reikės mokėti. Šiuo atveju ieškovai paaiškino, kad jie nemanė įgyjantys žemės sklypą privačios nuosavybės teise; jie tiesiog įsivaizdavo, kad galės naudotis tuo žemės sklypu; o keli ieškovai nurodė, kad jie įsivaizdavo, kad žemės sklypas priklauso valstybei. Taip pat teismas nepagrįstai vertino notarės R. I. paaiškinimus nepatikimais. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Ž. P., P. J., R. Š., E. K., N. M., D. L., įsigijo patalpas, naudodamiesi banko kreditais; kreditas jiems buvo suteiktas tik patalpų įsigijimui, žemė nebuvo vertinama ir įkeičiama. Kitos dalies ieškovų V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R. pirkimo–pardavimo sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad žemė nepriklauso pardavėjui nuosavybės teise.
  3. Apeliaciniame skunde atsakovė BUAB „KASVA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Šilkuva“, prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti.
  4. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvus:
    1. Apeliantės nuomone, žemės sklypas ieškovams nebuvo parduotas, todėl kainą, kurią jie sumokėjo už butus, negalėjo sudaryti ir žemės sklypo kaina. Kadangi ieškovai prašo priteisti jiems nuosavybės teises į žemės sklypus, todėl jie turi sumokėti žemės sklypo kainą, kurią sudaro ir BUAB „KASVA“ atlikto gerbūvio įrengimas.
    2. Apeliantei, kaip sutarčių su UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ šaliai, remiantis byloje išnagrinėtais įrodymais, akivaizdu, kad tarp BUAB „KASVA“ ir šių bendrovių nebuvo susitarimo dėl žemės sklypo nuosavybės teisių perleidimo. Tą patvirtino tiek pirkėjos, tiek ir pardavėją atstovavęs UAB „KASVA“ direktorius S. O.. Dėl to teismo išvados, kad UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ įgijo žemės sklypo dalis nuosavybės teise, neatitinka surinktų įrodymų, visiškai prieštarauja išreikštai šalių valiai. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, nurodytos CK 6.193 straipsnyje. Ieškovai privalėjo įrodyti ne tik aplinkybę, kad jie susitarė dėl žemės sklypo įsigijimo, bet ir tai, kad jie už tą žemės sklypą atsiskaitė, tačiau tokių įrodymų nepateikė. Bylos duomenys patvirtina, kad šalių valios tartis dėl žemės sklypo pardavimo nebuvo. Taigi, skundžiamas sprendimas prieštarauja sutarties šalių valiai ir pažeidžia sutarties laisvės principą.
    3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovų paaiškinimus dėl sudarytų sutarčių ir neįvertino dalies įrodymų byloje, o būtent, jog ieškovai su bankais sudarė tikslines paskolų / kreditavimo sutartis, siekdami įsigyti butus, ne žemės sklypą ar jo dalį. Taip pat teismas netinkamai vertino notarės paaiškinimus, neatsižvelgė į tai, kad jos paaiškinimai atitinka objektyvias aplinkybes byloje, kurias teismas ignoravo. Nepagrįstai neatsižvelgė į ieškovo B. J. paaiškinimus, kad jis nesitarė su UAB „KASVA“ dėl žemės sklypo įsigijimo, o pirko tik butą.
    4. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime visiškai neįvertino, kad reikalavimo teisių perleidimo sutarčiai yra taikytinas sutarčių laisvės principas. Teismas visiškai neįvertino aplinkybės, jog M. K. sąžiningai, kaip hipotekos kreditorė, įgijo ginčo turtą, todėl nėra suprantami skundžiamo sprendimo motyvai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ginčijamus aktus. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybės, jog didžioji dalis ieškovų nuosavybės teises į patalpas įgijo jau po to, kai buvo sudarytas 2010 m. balandžio 6 d. perdavimo aktas ir jau po to, kai hipoteka turtui buvo panaikinta. Teismas nenurodė jokių motyvų, kuo tokiais sandoriais pažeidžiamos nurodytų ieškovų teisės.
  5. Atsiliepime į atsakovų apeliacinius skundus ieškovai bei trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, DNSB Savanorių pr. 284A prašo skundus atmesti ir skundžiamą Kauno apygardos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti trečiojo asmens DNSB Savanorių pr. 284A naudai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.
  6. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniais skundais motyvus:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi apelianto A. K. nurodyta kasacinio teismo nutartimi ir teisingai konstatavo, kad 2009 m. sausio 9 d. sutartyse buvo klaidingai nurodyta, kad UAB „KASVA“ nėra žemės sklypo savininkė, nors kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro išrašo, būtent UAB „KASVA“ laikotarpiu nuo 2007-01-18 iki 2012-07-31 ir buvo viso žemės sklypo savininkė, todėl privalėjo perleisti UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ parduodamoms patalpoms tenkančią žemės sklypo dalį.
    2. Nors apeliantas A. K. ir teigia, jog tokia teismo išvada priimta peržengiant pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškovai UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ sudarytų su UAB „KASVA“ sutarčių neginčijo, pažymi, jog sutarčių prieštaravimą įstatymo normoms teismas galėjo konstatuoti savo iniciatyva net ir nesant ginčo šalies reikalavimo (CK 1.78 str. 5d.).
    3. Aplinkybė, kad žemės sklypo dalys negalėjo būti parduodamos, nes jos buvo areštuotos, nereikšminga, nes esant imperatyvui žemės sklypo savininkas turėjo pareigą perleisti kartu ir žemės sklypo dalį, reikalingą turtui eksploatuoti, priešingu atveju atsakovas arba privalėjo susilaikyti nuo butų pardavimo kol bus panaikintas areštas žemės sklypui, arba iš karto perleisti žemės sklypo dalis, kai 2010 m. balandžio 15 d. buvo panaikintas areštas.
    4. Pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl ginčijamų reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalies, indosamento dalies ir turto perdavimo akto dalies pripažinimo niekine ir negaliojančia.
    5. Dėl priešieškinio argumentų pažymi, kad Žemės įstatymas nesuteikia teisės šalims susitarti kitaip, todėl žemės sklypo dalies perleidimas nuosavybėn privalėjo įvykti kartu perleidžiant ieškovams butus (patalpas), nepriklausomai nuo to, buvo šalių susitarimas dėl žemės sklypo dalies neįsigijimo, ar nebuvo, o atsakovo reikalavimas sumokėti tam tikrą kainą už žemės sklypo dalį patenkinimas, reikštų, jog ieškovai nuosavybės teisę į žemės sklypo dalį įgytų dabar, kas prieštarautų Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai bei kasacinio teismo suformuotai praktikai šiuo klausimu. Sutarties sąlygų pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė, kuri gali būti taikoma tik esant sutartyje ar įstatymo nustatytiems pagrindams.
  7. Apeliaciniame skunde atsakovas A. K. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. papildomo sprendimo dalį, kuria trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, DNSB Savanorių pr. 284A priteista iš atsakovo A. K. 930,18 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisti bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą.
  8. Teigia, kad DNSB Savanorių pr. 284A įstatymo nustatyta tvarka nepateikė įrodymų apie patirtas 1 860, 37 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, nors turėjo visas galimybes tokius įrodymus pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi precedentu, suformuotu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1170-381/2016. Šiuo atveju išlaidas patvirtinančių dokumentų nepateikė advokatų profesinė bendrija, kuriai keliami padidinti atidumo ir rūpestingumo reikalavimai. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė išlaidas už paslaugas, kurias advokatų profesinė bendrija suteikė ne ieškovams, o trečiajam asmeniui. Pažymi, jog trečiasis asmuo DNSB Savanorių pr. 284A prašė priimti papildomą sprendimą dėl dviejų išlaidų ir dėl šių išlaidų yra pateikta advokato ataskaita, iš kurios matyti, kad 78,84 Eur yra už rašto VĮ „Registrų centras“ parengimą (šias paslaugas suteikė teisininkė V. J.), 19,90 Eur už teisininko atliktą darbą (nėra įrodymų apie vertimo suteiktas paslaugas, VĮ „Registrų centras“ duomenis) bei 1 261,61 Eur už ieškinio parengimą ir priedų suruošimą, bet ieškinį teikė ne trečiasis asmuo, o ieškovai. Mano, jog nagrinėjamu atveju būtina remtis ir Advokatų etikos kodekso 7 punktu.
  9. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai bei trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo skundą atmesti ir ginčijamą papildomą sprendimą palikti nepakeistą.
  10. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Abiejose bylose, kuriomis rėmėsi pirmosios instancijos teismas yra analogiškos faktinės aplinkybės: a) teismui iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nebuvo pateiktos atstovaujamojo išlaidų apmokėjimą patvirtinantys dokumentai, nors atstovavimo išlaidos buvo patirtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos, b) šalys buvo atstovaujamos advokatų. Skirtingos tik išlaidų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų nepateikimo priežastys, t. y. teismo cituotoje nutartyje apmokėjimo dokumentai nebuvo pateikti teismui, nes jų advokatui nepateikė trečiasis asmuo, o šioje byloje mokėjimo pavedimai buvo nukopijuoti ant sąskaitų faktūrų antros lapo pusės, todėl įkeliant į EPP nebuvo nuskenuoti, t. y. dėl elementarios techninės klaidos buvo nuskenuoti tik vienpusiai lapai. Vien tik dėl techninės klaidos trečiasis asmuo neturėtų patirti neigiamų nuostolių ir prarasti teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Šiuo atveju trečiasis asmuo, yra įsteigtas bendrijos narių, ieškovų, kurie kas mėnesį moka į bendrijos kaupimo fondą įmokas visų rūšių teisinėms išlaidoms (antstolių, advokatų, notarų ir pan. paslaugų) padengti, todėl trečiasis asmuo DNSB Savanorių pr. 284A pagrįstai ir teisėtai apmokėjo ieškovų turėtas išlaidas už teisines paslaugas, taip pat ir už ieškinio parengimą. Papildomai paaiškino, kad 2015 m. birželio 26 d. ataskaitoje nurodyti 19,90 Eur, ne už teisininko atliktą darbą, bet kompensuojamos išlaidos, kurios buvo sumokėtos VĮ „Registrų centras“ už ieškovų A. Z. ir L. pirkimo–pardavimo sutarčių kopijų gavimą. Programoje, kuria naudojasi advokatų profesinė bendrija yra skiltis, į kurią įvedami atlikti darbai ir išlaidos, kurias advokatai sumokėjo paslaugų tiekėjams, ir kurias pagal ataskaitą bei išrašytą sąskaitą pateikia apmokėjimui klientui. Ataskaitoje nurodyta 500,00 Eur suma yra už VĮ „Registrų centras“ parengtą žemės sklypo dalių paskaičiavimo projektą, bet ne už V. J. darbą.

18Teismas

konstatuoja:

19V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Dėl nagrinėjamos bylos ribų

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
  2. Apeliacijos objektas – Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimo ir 2016 m. lapkričio 24 d. papildomo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

21Dėl ieškovų pareikštų reikalavimų ribų peržengimo

  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas A. K. nepagrįstai teigia, jog tikrindamas sutartis, sudarytas tarp UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“, pirmosios instancijos teismas peržengė pareikštų reikalavimų ribas, nes ieškovai nereiškė reikalavimo šias sutartis pakeisti ir jų neginčijo. Pirma, dalis šioje byloje nagrinėjamo ginčo yra susijusi su vartotojų interesų, patenkančių į viešojo intereso sąvoką, gynimu (CK 6.350 str. 1 d., 6.401 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011; 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-608/2008), o atsakovė UAB „KASVA“ yra bankrutavusi, dėl to taip pat yra viešasis interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-22/2010). Antra, CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (pagal pareigas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai akivaizdus sandorio negaliojimo pagrindas ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, teismas ex officio gali pripažinti sandorį negaliojančiu. Jeigu aplinkybė, kad sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, būtina laikytis bendrųjų įrodinėjimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012; 2003 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003).
  2. Akcentuotina ir tai, jog dėl viešojo intereso, kaip pagrindo peržengti apeliacijos ribas, yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013, kurioje buvo sprendžiamas dėl to paties, kaip ir nagrinėjamojoje byloje gyvenamojo namo butų /patalpų savininkų teisių, susijusių su žemės sklypų dalimis, būtinomis įsigytam turtui eksploatuoti. Teismas išaiškino, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų, bendrojo naudojimo objektų, jam priskirto žemės sklypo nuosavybės teisių apimtis bei pasiskirstymas tarp subjektų tiesiogiai lemia namo, kaip turtinio vieneto, susijusio su daugelio asmenų teisėmis bei teisėtais interesais, eksploatavimo tinkamumą ir atitinkamai – visos visuomenės, o ne tik namo bendraturčių teisėtų interesų apsaugą. Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 21 d. nutarime konstatavo, jog daugiabučių namų tinkamas eksploatavimas bei jų išsaugojimas yra ne tik privatus savininkų, bet ir viešasis interesas. Taigi, būtinybė apginti viešąjį interesą, tuo motyvuotas privataus ginčo ribų peržengimas nelaikytinas proceso įstatymų ar byloje dalyvaujančių asmenų procesinių teisių pažeidimu. Taigi, nagrinėjamu atveju teismas niekinio sandorio faktą gali konstatuoti ir taikyti tokio sandorio pasekmes neatsižvelgdamas į tai, ar ieškovai pareiškė reikalavimus dėl sandorių, sudarytų tarp UAB „KASVA ir UAB „Crumina“ bei UAB „KASVA ir UAB „KLASANA“ pripažinimo niekiniais, jeigu iš bylos duomenų yra akivaizdus niekinio sandorio faktas, ir toks teismo veikimas nelaikomas bylos ribų peržengimu.

22Dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos

  1. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d., 1996 m. balandžio 18 d., 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimai). Nuosavybės teisės civilinis teisinis turinys, taip pat šios teisės įgyvendinimo principai įtvirtinti CK normose. Nuosavybės teisė yra suprantama kaip teisė savo (savininko) nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Taigi nuosavybė, būdama viena iš prigimtinių asmens teisių, jos savininkui, be teisių (valdyti, naudoti, disponuoti), sukelia ir tam tikrų pareigų. Visų pirma savininkas savo teises gali įgyvendinti tik tokiu būdu, kad nepažeistų galiojančių įstatymų reikalavimų. Be to, savininko nuosavybės teisių įgyvendinimas yra neatskiriamas nuo pareigos nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Nuosavybės teisė gali būti ribojama, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Visų pirma nuosavybės teisės apribojimas galimas, jeigu tam yra įstatyme nustatytas pagrindas, t. y. tik remiantis įstatymu. Nuosavybės teisės apribojimai turi būti būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises, teisėtus interesus bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir konstituciškai svarbius tikslus. Nuosavybės teisės apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008; 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2012; 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje G Nr. 3K-3-374/2013; kt.). CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika visiems savininkams garantuoja vienodą teisių apsaugą. Visa tai suponuoja poreikį, sprendžiant nagrinėjamą ginčą dėl atsakovų teisės susitarti dėl žemės sklypo naudojimo tvarkos, civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo aiškinti bei taikyti taip, kad nebūtų pažeidžiama ieškovės konstitucinė teisė į nuosavybę, tačiau atsižvelgiant ir į tai, jog nuosavybės neliečiamumo principas, kuris yra ir civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teisę taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiama kitų asmenų nuosavybės teisė. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, tokiais kaip civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos (CK 1.2 str.; Lietuvos Aukščiausiojo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2007; kt.).
  2. Nagrinėjamu atveju turi būti siekiama ieškovės ir atsakovų teisių bei teisėtų interesų pusiausvyros, todėl teisėjų kolegija byloje vertins teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes bei spręs, ar įgyvendindami nuosavybės teises į žemę ginčijamu būdu UAB „KASAVA“, UAB „Crumina“, UAB „KLASANA“, A. K. ir A. K. užtikrino ieškovų teises.

23Dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies ir CK 6.394 straipsnio aiškinimo bei taikymo

  1. Pagal ankstesnę kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai pirkimo–pardavimo sutarties dalykas yra butai, patalpos daugiabučiuose namuose, ir pardavėjas yra atitinkamos žemės sklypo dalies savininkas, tai sprendžiant dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą taikyta Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis ir laikyta, kad pirkėjui kartu su butu ar patalpomis turi būti perduodama ir nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013; 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-686/2015; 2015 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-114-378/2015; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-241-611/2015).
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų išplėstinė kolegija 2017 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 išaiškino, jog sprendžiant, ar Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje nustatyti buto ar kitų patalpų daugiabučiame name pirkimo ir pardavimo ypatumai ir, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 2 dalimi, 6.305 straipsnio 3 dalimi, kai parduodamas butas ar kitos patalpos daugiabučiame name, taikytina Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalis kaip specialioji norma, ar yra Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies ir CK 6.394 straipsnio 2 dalies prieštaravimų, todėl, vadovaujantis CK 1.3 straipsnio 2 dalimi, kai parduodamas butas ar kitos patalpos daugiabučiame name, taikytina CK 6.394 straipsnio 2 dalis, būtina išanalizuoti medžiagą (lot. k. travaux preparatoires) dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies priėmimo (įstatymo projektą, Lietuvos Respublikos Seimo komitetų išvadas ir pan.) ir nustatyti įstatymo leidėjo ketinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą travaux preparatoires medžiagą, atsižvelgdama į tai, kad Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta teisės norma pasiūlyta ir suformuluota po to, kai, Seime svarstant Žemės įstatymo pakeitimo projektą, Seimo Teisės departamentas pateikė pastabą dėl projekto nuostatų derinimo su CK 6.394 straipsnio 2 dalimi ir šiai pastabai buvo pritarta Seimo Kaimo reikalų komitete, padarė išvadą, kad įstatymo leidėjo tikslas buvo suderinti Žemės įstatymo nuostatas su CK 6.394 straipsnio 2 dalimi, o ne nustatyti buto ar kitų patalpų daugiabučiame name pirkimo ir pardavimo ypatumus. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad kai parduodamas butas ar kitos patalpos daugiabučiame name ir pardavėjas yra atitinkamos žemės sklypo dalies savininkas, tai dėl teisių į žemės sklypo dalį, reikalingą butui ar kitai patalpai eksploatuoti, sprendžiama taikant Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas (perleidžiant butą ar kitą patalpą daugiabučiame name, kartu turi būti perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį) kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis (pirkėjui perduodama nuosavybės teisė į tą žemės sklypą arba žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis), t. y. buto ar kitos patalpos daugiabučiame name pirkėjui turi būti perleidžiama nuosavybės teisė į atitinkamą žemės sklypo dalį, žemės nuomos ar užstatymo teisė, atsižvelgiant į tai, ką nustato sutartis. Sutartis, kurioje neaptartos pirkėjo teisės į žemės sklypą, negali būti notaro tvirtinama, o jeigu patvirtinta, – yra negaliojanti.
  3. Taip pat minėtoje kasacinio teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017 išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, jog CK 6.394 straipsnio 2 dalis aiškintina taip, kad jeigu pardavėjas yra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas nekilnojamasis daiktas, savininkas, tai pirkėjas ir pardavėjas turi susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą, bet nebūtinai tik šiame straipsnyje tiesiogiai įvardytais pagrindais, t. y. pirkėjas ir pardavėjas gali susitarti dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais (pvz., panauda ar servitutas).Teisėjų kolegija sutinka su apelianto A. K. teiginiu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje 3K-3-221/2013 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės yra skirtingos dalyje, kurioje sprendžiama dėl sandorių, sudarytų tarp juridinių asmenų, ir sandorių, sudarytų su ieškovais, kurie nebuvo sudarę preliminarių butų / patalpų įsigijimo sutarčių.
  4. Pagal nurodytą kasacinio teismo išaiškinimą, nagrinėjamojoje byloje ginčas sprendžiamas taikant Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies nuostatas (sprendžiama, ar perleidžiant ginčo butus / patalpas daugiabučiame name kartu buvo perleidžiama ir nuosavybės teisė į bendrąja nuosavybe esančią žemės sklypo dalį) kartu su CK 6.394 straipsnio 2 dalies nuostatomis (sprendžiama, ar pirkėjai ir pardavėjai susitarė dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais), tačiau akcentuotina, jog kasacinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 jau yra pasisakęs dėl žemės sklype Savanorių pr. 284A Kaunas esančiame gyvenamajame name įsigijusių butų / patalpų savininkų teisių pažeidimo, taip pat dėl aplinkybių, kai žemės sklypų dalių kainos nebuvo įskaičiuotos į perkamų butų / patalpų kainas ir daliai ginčo daugiabučio butų / patalpų savininkams nuosavybės teisės jau yra pripažintos. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 13 d. įsiteisėjusiame sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 yra konstatavęs apelianto A. K. nesąžiningus veiksmus, susijusius su ginčo turto minėtame gyvenamajame name pardavimu.

24Dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą

  1. Daugiabutis namas, kuriame yra ginčo turtas (butai / patalpos) buvo suprojektuotas ir pastatytas žemės sklype, esančiame ( - ), unikalus Nr. ( - ), plotas: 0,2970 ha. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 0,2970 ha žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teisės atsakovės UAB „KASVA“ vardu įregistruotos 2007 m. sausio 16 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 14-315 ir 2007 m. sausio 16 d. priėmimo–perdavimo akto pagrindu (įrašas galioja nuo 2014 m. rugsėjo 8 d.; CK 4.27 str.). Pagal VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro duomenis UAB „KASVA“ nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą registruotos nuo 2007 m. sausio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d.
  2. BUAB „KASVA“, atstovaujama administratorės UAB „Šilkuva“ įgalioto asmens A. M., 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu kartu su butais ir administracinėmis patalpomis perdavė žemės sklypą, esantį ( - ), unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 0,297 ha, M. K.. Taigi, ginčijamų sandorių sudarymo laikotarpiu 2010-04-19–2010-11-17 nuosavybės teises į ginčo butus ir žemės sklypą, priklausė M. K.. Byloje nėra ginčo, jog UAB „KASVA“ buvo ginčo žemės sklypo savininkė iki 2010 m. balandžio 6 d. M. K. perėmė ginčo turtą ir tapo jo savininke.
  3. Apeliantas A. K. nuo 2011 m. liepos 13 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo Nr. ( - ) pagrindu, mirus motinai M. K.. Viešajame registre ginčo turto įgijimo faktas nei M. K., nei A. K. vardu nebuvo įregistruotas. Laikotarpiu nuo 2011-07-18 iki 2013-12-16 apeliantui A. K. priklausė nuosavybės teisės į ieškovams L., M., S. ir R. parduotus butus, atitinkamai ir į ginčo žemės sklypo dalis, būtinas jiems eksploatuoti pagal paskirtį.

25Dėl 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių

  1. 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „KASVA“ pardavė UAB „Crumina“ administracinę patalpą, unikalus Nr. ( - ), esančią ginčo daugiabučiame gyvenamajame name, už 87 931,03 Lt. Šios sutarties 4.4 papunktyje nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas 1900-0013-4013,1A10p, savininkas ir vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Sutartis patvirtinta Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I..
  2. 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „KASVA“ pardavė UAB „KLASANA“, butą, unikalus Nr. ( - ), esančią ginčo daugiabučiame gyvenamajame name, už 145 000,00 Lt. Šios sutarties 4.4 papunktyje nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas 1900-0013-4013,1A10p, savininkas ir vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Sutartis patvirtinta Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I..
  3. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Kauno apygardos teismas civilinėje byloje B2-55-413/2017: i) 2009 m. gegužės 29 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą atsakovei UAB „KASVA“, administratoriumi paskyrė A. G.; ii) 2009 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi atstatydintas iš BUAB „KASVA“ administratoriaus pareigų A. G. ir paskirta administratore UAB „Šilkuva“; iii) 2010 m. sausio 8 d. nutartimi pripažinta BUAB „KASVA“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto; iiii) 2010 m. balandžio 26 d. nutartimi patenkino įkaito turėtojos M. K. prašymą dėl BUAB „KASVA“ areštų panaikinimo – panaikino visus areštus, kurie buvo pritaikyti teismų bei kitų institucijų areštų aktais (sprendimais, nutartimis, nutarimais ir pan.), priimtais iki 2009 m. gegužės 29 d. BUAB „KASVA“ turtui: 1) butui, esančiam ( - ), unikl. Nr. ( - ); 2) butui, esančiam ( - ), unikl. Nr. ( - ); 3) žemės sklypui, esančiam ( - ), unikl. Nr. ( - ). Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-55-413/2017 BUAB „KASVA“ veikla pripažinta pasibaigusia, likvidavus ją dėl bankroto. Šis sprendimas įsiteisėjo 2017 m. kovo 21 d. Taip pat nustatyta, jog Kauno apygardos teismas civilinėje byloje Nr.2-2034-264/2010: i) 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi ieškovų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo atsakovės BUAB „KASVA“ turtą – 113224/297000 dalį žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ); ii) 2010 m. gegužės 28 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartį ir ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė; iii) 2010 m. rugsėjo 14 d. nutartimi ieškovų reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo 1206/10000 dalį žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), įregistruoto UAB „KASVA“ vardu. Lietuvos apeliacinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje. Nr. 2-1533/2010 Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį panaikino ir klausimą išspręsti iš esmės – paliko galioti Kauno apygardos teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, ginčijami 2009 m. sausio 9 d. sandoriai buvo sudaryti prieš tris mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo UAB „KASVA“ ir jų sudarymo metu ginčo žemės sklypas nebuvo areštuotas.
  4. Tuo atveju, kai patalpų daugiabučiame name pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis neturi teisės parduoti patalpų atskirai nuo žemės sklypo dalies, reikalingos joms eksploatuoti, nuosavybės teisės (Žemės įstatymo 30 str. 7 d.). Kadangi byloje yra nustatyta teisiškai reikšminga aplinkybė, kad UAB „KASVA“ ginčijamų 2009 m. sausio 9 d. sandorių sudarymo metu buvo ginčo žemės sklypo savininkė, tačiau ginčijamose sutartyse pardavėja klaidingai nurodė, kad nėra ginčo žemės sklypo, ant kurio stovi daugiabutis namas, savininkė, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo 4.4 papunkčių sąlygos, pagal kurias žemės sklypo savininke palikta UAB „KASVA“, ex officio pripažintinos niekinėmis, kaip prieštaraujančias Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d.).
  5. Kadangi pagal CK 6.226 straipsnio 1 dalį 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 4.4 papunkčių sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančiomis visų sutarčių sąlygų, todėl, aptariami sandoriai galioja bei spręstina, ar pirkėjai ir pardavėjai susitarė dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais (CK 6.394 str. 2 d.).
  6. Nustatyta, kad 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 4.4 papunkčiuose įtvirtinta, jog pardavėja ir pirkėjai susitarė, jog vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas. Aptariamose sutartyse šalys nesusitarė dėl pirkėjo teisių į žemės sklypą ar jo dalį visais CK ir įstatymuose nustatytais ar jiems neprieštaraujančiais pagrindais. Taigi, šalys susitarė, jog pirkėjos UAB „Crumina“ bei UAB „KLASANA“ įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir nekilnojamojo daikto pardavėjas – turto savininkė UAB „KASVA“.
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovai atsiliepime į apeliacinį skundą pagrįstai akcentuoja, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 išnagrinėjo analogišką nagrinėjami bylai situaciją bei pasisakė, jog nepaisant to, jog sudarytoje sutartyje buvo nurodyta, kad žemės sklypo savininkė lieka UAB „KASVA“, kas reiškia, jog žemės sklypo dalis nebuvo parduodama, ši nuostata yra niekinė ir prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai, nes įsigyjant patalpas daugiabučiame name, kartu su jomis pirkėjas įsigyja ir joms naudotis skirtą atitinkamą žemės sklypo dalį. Tuo atveju, kai patalpų daugiabučiame name žemės sklypo pardavėjas yra žemės sklypo savininkas, jis neturi teisės parduoti patalpų atskirai nuo žemės sklypo dalies, reikalingos joms eksploatuoti. Kasacinis teismas pripažino minėtas sutarčių nuostatas niekinėmis ir prieštaraujančiomis imperatyvioms įstatymu normoms. Taigi, remiantis kasacinio teismo išaiškinimu analogiškoje byloje, UAB „KLASANA“ ir UAB „Crumina“ įgijo nuosavybės teises į žemės sklypo dalis iš UAB „KASVA“ pagal sutartį ir įstatyminį reglamentavimą.
  8. Apeliantas A. K. teigia, jog turi būti atsižvelgta į ginčijamų sandorių šalių valią, t. y. su butų / patalpų pirkėjais buvo susitaria dėl žemės sklypo dalių nuosavybės teisės įgijimo ateityje už šalių sutartas kainas. Taip pat nurodo, kad UAB „KASVA“ nesumokėjo UAB „Crumina“ bei UAB „KLASANA“ už ginčo žemės sklypo dalis, kadangi įmonės yra verslo subjektai, todėl galėjo susitarti, kad žemės sklypo dalys kartu su butu ir patalpa neperleidžiamos; UAB „Crumina“ bei UAB „KLASANA“ ginčo žemės sklypo nereikėjo. Šiuos argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus. Pirma, pirmosios instancijos teismas apklausė ieškovus, atsakovą A. K., trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų, notarę R. I., liudytoją S. O. bei nustatė, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami, jog patvirtintų, kad tarp pardavėjų ir pirkėjų buvo susitarimas dėl nuosavybės ar kitokių teisių į dalis ginčo žemės sklypo įsigijimą ateityje sudarant atskiras pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą. Visi ieškovai pakankamai nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad tiek UAB „Crumina“ agentai, tiek pats A. K. butus pardavinėjo aiškindami, jog tuo pačiu perleidžiamos ir teisės į žemę, ir tai daugeliu atveju lėmė jų apsisprendimą sudaryti konkrečias butų pirkimo–pardavimo sutartis, įsigyjant butus už atitinkamą kainą, nes jei būtų žinoję, kad reikės papildomai primokėti už žemės sklypo dalis, butų pirkimo–pardavimo sutarčių nebūtų sudarę. Antra, Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 įvertino A. K. ir jo atstovės advokatės K. R. paaiškinimus: a) dėl susitarimų (tarimųsi) su butų pirkėjais dėl žemės sklypo dalių nuosavybės teisės perėjimo ar kitokių teisių įgijimo ateityje, b) dėl parkavimo aikštelių įrengimo ir perleidimo butų pirkėjams už 5 000,00Lt–10 000,00 Lt ir padarė išvadą, jog atsakovė UAB „KASVA“, kurios akcininku buvo A. K., buvo nesąžiningi bei siekė nepagrįstai praturtėti iš butų pirkėjų.
  9. Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti; savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias šio straipsnio 1 dalyje nurodytas teises. (CK 4.37 str. 1, 2 d.). Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo; perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita (CK 4.48 str. 1.2 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamų sutarčių pagrindu (sutarčių 4.4 papunkčiais) turto savininkė UAB „KASVA“ perdavė UAB „Crumina“ bei UAB „KLASANA“ tiek teisių ir pareigų naudotis atitinkamomis žemės sklypų dalimis pirkėjoms, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, t. y. perdavė nuosavybės teisę naudoti žemės sklypo dalis. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog šalys tarėsi dėl papildomo mokesčio už žemės sklypo dalis apmokėjimo, o po sutarčių sudarymo, UAB „KASVA“ buvo pareikalavusi ieškovų sumokėti atskirą kainą už žemės sklypo dalis; reikalavimas įpareigoti ieškovus sumokėti už žemės sklypų dalis pareikštas tik A. K. priešieškinyje, kaip atsikirtimas į ieškovų reikalavimus pripažinti jiems nuosavybės teises į žemės sklypo dalis.

26Dėl ieškovų D. K. ir R. K., B. J., D. Š. ir K. Š. ieškinio reikalavimų pagrįstumo

  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog: 1) ieškovai D. K. ir R. K. ir atsakovė UAB „KASVA“ sudarė 2008 m. rugsėjo 16 d. preliminariąją buto / turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 284/07/43 dėl buto pirkimo ir 2008 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „KASVA“ pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą už 226 800,00 Lt kainą; 2) ieškovė B. J. (buvusi – A.) ir UAB „KASVA“ sudarė 2007 m. spalio 3 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 284/07/32 dėl buto pirkimo. Ir 2008 m. gruodžio 11 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „KASVA“ pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą už 280 232,00 Lt kainą. Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9504-887/2012 nutraukė B. J. ir B. J. santuoką ir patvirtinto 2012 m. balandžio 25 d. ir 2012 m. birželio 22 d. patikslintą santuokos nutraukimo pasekmių sutartį, pagal kurios 1 punktą santuokos metu įgytas butas, esantis ( - ), registruotas pareiškėjų B. J. ir B. J. vardu, po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovui B. J. ir yra įregistruotas kaip jo asmeninė nuosavybė. 3) Ieškovai D. Š. ir K. Š. ir UAB „KASVA“ sudarė 2008 m. kovo 18 d. preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 284/07/38 dėl buto pirkimo ir 2008 m. gruodžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „KASVA“ pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą už 315 000,00 Lt kainą. Paminėtų preliminariųjų butų / turto pirkimo–pardavimo sutarčių 3.3 papunkčiuose numatyta, kad pardavėjas galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka perduos savininko teises ir pareigas pirkėjui, proporcingai jo perkamam turtui arba statomo gyvenamojo namo savininkų bendrijai, jei tokia būtų įsteigta ar kitam turto administratoriui. Sutarčių 13.4 papunkčiuose numatyta, kad sutartis bus neatskiriama notarinės turto (t. y. buto su sandėliuku) pirkimo–pardavimo sutarties dalis; šalys sudarydamos notarinę turto pirkimo–pardavimo sutartį turi teisę susitarti dėl kitų, šioje sutartyje esančias sąlygas keičiančių arba šioje sutartyje nenumatytų, turto pirkimo–pardavimo sąlygų. Daiktinės teisės ar kitos naudojimosi atitinkamo žemės sklypo dalimi teisės pagrindinėse pirkimo–pardavimo sutartyse nebuvo aptartos; sutartys buvo patvirtintos Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I..
  2. Apeliantas A. K. neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria nuosavybės teisės į žemės skylą buvo pripažintos ieškovams D. K. ir R. K., B. J., D. Š. ir K. Š., kadangi turto įgijimo aplinkybės yra tapačios Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 metų balandžio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 aplinkybėms.
  3. Apeliantė BUAB „KASVA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Šilkuva“, apeliaciniame skunde teigia, kad pagal ieškovų pateiktus patalpų įsigijimo dokumentus, jie nėra įgiję nuosavybės teisių į žemės sklypą bei sumokėję už jį kainos. Apeliantės nuomone šalių sudarytomis pirkimo–pardavimo sutartimis ieškovai neįgijo žemės sklypo nuosavybės teisėmis, kadangi sutartyse nebuvo aptarta parduodamo daikto pirkimo–pardavimo kaina, kuri yra būtina tokios sutarties sąlyga (CK 6.397 str.). Su šias teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Pirma, A. K. pripažįsta, jog ieškovai K., B. J. ir Š., įsigydami butus / patalpas preliminariųjų sutarčių pagrindu, taip pat įsigijo ir atitinkamas žemės sklypo dalis. Antra, preliminariose sutartyse ir pagrindinėse sutartyse žemės sklypo dalių kainos nebuvo aptartos. Trečia, daliai ginčo daugiabučio butų / patalpų savininkams nuosavybės teisės jau yra pripažintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi ir jiems nereikėjo mokėti kainos už žemės sklypo dalis, kurių kainos nebuvo nurodytos preliminariosiose ir pirkimo–pardavimo sutartyse. Ketvirta, ginčo žemės sklypo dalys, tenkančios ieškovams, nėra suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, jos yra bendrojoje dalinėje nuosavybėje, todėl žemės sklypo dalys negalėjo būti pirkimo–pardavimo objektu.

27Dėl 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „Crumina“ ir A. Z. ir dėl 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB „KLASANA“ ir J. L. bei D. L.

  1. 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „Crumina“, atstovaujama direktoriaus A. K., pardavė A. Z. jai nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją–administracinę patalpą 59-1 (71,78 kv. m.) ir 59-2 (7,61 kv. m.), unikalus Nr. 4400-1655-6979:2525. Sutartis patvirtinta Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I.. Šios sutarties 4.3. papunktyje numatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra pastatas 1900-0013-4013, 1A10p, savininkas ir vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi ir turi teisę kreiptis į apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo.
  2. 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „KLASANA“, atstovaujama direktoriaus R. P., pardavė J. L. ir D. L. butą, unikalus Nr. ( - ), už 230 000,00 Lt. Sutartis patvirtinta Kauno rajono 4-ojo notaro biuro notarės J. V.. Šios sutarties 5.5 papunktyje pardavėjo atstovas atsakingai patvirtino, kad pardavėjas nėra žemės sklypo savininkas, kuriame yra pastatas su šia sutartimi parduodamu daiktu; remiantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjai įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pardavėjas.
  3. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3. papunkčio bei 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.5 papunkčio nuostatos (klaidingai nurodyta pardavėja) yra analogiškos 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 4.4 papunkčių nuostatoms, t. y. prieštarauja Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 daliai. Dėl to 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3. papunkčio bei 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.5 papunkčio sąlygos, kuriose įtvirtina, jog pirkėjams yra žinoma, kad UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ nėra žemės sklypo dalių, būtinų atitinkamai negyvenamajai–administracinei patalpai ir butui naudoti pagal paskirtį, savininkės, ex officio pripažįstamos niekinėmis (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d., Žemės įstatymo 30 str. 7 d.).
  4. 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3. papunkčiu pardavėja UAB „Crumina“ ir pirkėjas A. Z. susitarė, kad vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi ir turi teisę kreiptis į apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo. Ši sutartis patvirtinta notaro. Konstatuotina, jog 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3. papunkčio sąlygos, kuriomis vadovaujantis CK 6.394 straipsniu pirkėjas įgijo teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi, paliktinos galioti ir reiškia, jog pirkėjas A. Z. įgijo iš pardavėjos UAB „Crumina“ teisę naudotis žemės sklypo dalimi, būtina negyvenamajai–administracinei patalpai naudoti pagal paskirtį. 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartyje žemės naudojimo teisė nėra aptarta, tačiau aptariamos sutarties 4.3. papunktyje pirkėjui A. Z. buvo klaidingai nurodyta teisė kreiptis į apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo, kadangi žemės sklypo dalies, būtinos A. Z. negyvenamosios–administracinės patalpos naudojimui pagal paskirtį, savininkė buvo UAB „Crumina“. Taigi, ginčijamos sutarties 4.3. papunkčio nuostata, dėl pirkėjo teisės kreiptis į apskrities viršininko administraciją dėl žemės sklypo dalies nuomos sutarties sudarymo, aiškinama tas sąlygas pasiūliusios šalies (UAB „Crumina“) nenaudai ir jas priėmusios šalies (A. Z.) naudai.
  5. 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.5 papunktyje nurodyta, jog remiantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjai J. L. ir D. L. įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pardavėjas. CK 6.394 straipsnio 3 dalyje numatyta, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Kadangi ieškovams Liaugaudams perleisto buto savininkė buvo UAB „KLASANA“, todėl CK 6.394 straipsnio 3 dalis negalėjo būti taikoma. Akcentuotina, jog 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartis, kuria UAB „KLASANA“ (akcininkas A. K.) pardavė butą ieškovams Liaugaudams, sudaryta po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 pateikto išaiškinimo, jog savininkams, parduodantiems butus (patalpas) daugiabučiame name, esančiame ginčo žemės sklype, privaloma perleisti ir atitinkamą žemės sklypo dalį, todėl UAB „KLASANA“ ir jos akcininko A. K. elgesys 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo nesąžiningas, t. y. A. K. ir toliau sudarė sandorį, kuriame butų / patalpų savininkus ir toliau klaidino (sutartyje nurodė apie pirkėjams žinomas aplinkybes, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra gyvenamasis namas savininkas bei pirkėjai įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip ir pardavėjas).
  6. Išdėstytų motyvų pagrindu konstatuotina, jog turto savininkės (pardavėjos) UAB „Crumina“ ir UAB „KLASANA“ pagal įstatymą nuosavybės teises į žemės sklypų dalis, būtinas turtui naudoti pagal paskirtį, turėjo perleisti pirkėjams A. Z. ir L. ir byloje neįrodyta, jog šalys susitarė dėl pirkėjų teisių ateityje įsigyti žemės sklypą už atitinkamą kainą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino ieškovams A. Z. bei J. L. ir D. L. į nuosavybės teises žemės sklypų dalis,.

28Dėl ieškovų V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R. reikalavimų pagrįstumo

  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 1) ieškovas V. L. ir atsakovas A. K. sudarė 2013 m. gruodžio 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė jam nuosavybės teise priklausančias negyvenamąsias–administracines patalpas, unikalus Nr. ( - ), esančias daugiabučiame gyvenamajame name, pažymėtas nuo 53-1 iki 53-16 su rūsio patalpomis, pažymėtomis R-1, R-4, R-5, R-6, R-7, R-10, R-18, bendras plotas 334,19 kv. m., už šalių sutartą 639 000 Lt kainą. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 6.19 papunktį, patalpos įsigytos bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove I. L.. Šios sutarties 6.14 papunktyje numatyta, kad pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. 2) Ieškovai N. M., D. M. ir atsakovas A. K. sudarė 2011 m. liepos 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą (unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-25, bendras plotas 97,63 kv. m., už šalių sutartą 230 000,00 Lt kainą. Pirkimo–pardavimo sutarties 6.18 papunktyje nustatyta, jog pirkėjui yra žinoma, kad pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. 3) Ieškovas G. S. ir atsakovas A. K. sudarė 2013 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą (unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-44, bendras plotas 96,59 kv. m., už šalių sutartą 195 000,00 Lt kainą. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 6.17 papunktį, patalpos įsigytos bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove K. S.. Šios sutarties 6.14 papunktyje numatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. 4) Ieškovas A. R. ir atsakovas A. K. sudarė 2011 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. K. pardavė jam nuosavybės teise priklausantį butą (unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-58, bendras plotas 81,38 kv. m., už šalių sutartą 185 000,00 Lt kainą. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties 6.13 papunktį, patalpos įsigytos bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine ieškove D. R.. Šios sutarties 6.10 papunktyje numatyta, kad pirkėjui yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas; vadovaujantis CK 6.394 straipsnio 3 dalimi pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Minėtos sutartys buvo patvirtintos Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I..
  2. Šiuo atveju su L. sudarytų ginčijamų sutarčių 6.14 papunkčio, su M. – 6.18 papunkčio, su S. – 6.14 papunkčio bei su R. – 6.10 papunkčio nuostatos yra analogiškos jau aptartų 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 4.4 papunkčių nuostatoms bei 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties 4.3. papunkčio ir 2013 m. spalio 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties 5.5 papunkčio nuostatoms (klaidingai nurodytas žemės sklypo savininkas). Dėl to 2011 m. liepos 18 d., 2011 m. liepos 20 d., 2013 m. gruodžio 6 d. ir 2013 m. vasario 13 d. pirkimo–pardavimo sutarčių minėtos papunkčių sąlygos, kuriose įtvirtina, jog pirkėjams yra žinoma, jog pardavėjas nėra žemės sklypo, kuriame yra parduodamas daiktas, savininkas, ex officio pripažįstamos niekinėmis (CK 1.78 str. 5 d., 1.80 str. 1 d., Žemės įstatymo 30 str. 7 d.).
  3. CK 6.394 straipsnio 3 dalimi šalys negalėjo vadovautis, nes ši dalis taikoma atveju, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas. Ieškovų K. S., V. L., D. M. paaiškinimai, jog jie suprato, kad žemės sklypu naudojasi, nežinojo kas yra jo savininkas ir / ar skirtingai suprato sutarties nuostatą dėl naudojimosi ginčo žemės sklypu, nereikšmingi, kadangi jie turi teisę naudotis ginčo žemės sklypo dalimis, skirtomis įsigytiems butams naudoti pagal paskirtį (Žemės įstatymo 30 str. 7 d.). Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovams V. L. ir I. L., N. M. ir D. M., K. S. ir G. S., A. R. bei D. R. nuosavybės teises į žemės sklypo dalis.

29Dėl N. L., V. K.-C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M., V. J. M., M. Ž., G. Š., R. Š., L. Č., I. Č., P. J., E. K. ir E. S. reikalavimų pagrįstumo

  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: 1) ieškovė L. L. ir M. K. sudarė 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name su patalpa, pažymėta a-15, bendras plotas 81,59 kv. m., už 186 000,00 Lt kainą. Pagal sutarties 4.1 papunktį butas buvo nupirktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktiniu ieškovu J. L.. 2) Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Z. ir M. K. sudarė 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-36, bendras plotas 82,36 kv. m., už 186 000,00 Lt kainą. A. Z. 2010 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukrai, ieškovei, N. L. minėtą butą su rūsiu. Šios sutarties 2 papunktyje numatė, kad pagal CK 6.394 straipsnį dovanos gavėjai kartu su nuosavybės teise į įgyjamą butą dovanotoja perduoda ir žemės sklypo, kuriame yra dovanojamas butas, teises į tą žemės sklypo dalį, kurią šis butas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Ieškovė V. K.-C. ir M. K. sudarė 2010 m. birželio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name su rūsiu, pažymėtu R-12, bendras plotas 94,86 kv. m., už 250 000,00 Lt kainą, ieškovė butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. 4) Ieškovė R. P. ir M. K. sudarė 2010 m. gegužės 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą (unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su pagalbine patalpa, pažymėta a-84, bendras plotas 75,42 kv. m., už 190 000,00 Lt kainą. Pagal sutarties 4.1 papunktį butas buvo nupirktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktiniu ieškovu G. P.. 5) Ieškovai Ž. L., K. L., G. L. ir M. K. sudarė 2010 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-33, bendras plotas 81,62 kv. m., už 160 000,00 Lt kainą, ieškovai įsigijo po 1/3 dalį šio turto. 6) Ieškovė Ž. P. (buvusi – Ž.) ir M. K. sudarė 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-35, bendras plotas 81,87 kv. m., už šalių sutartą 215 000,00 Lt kainą. 7) Ieškovė E. M. ir M. K. sudarė 2010 m. balandžio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-48, bendras plotas 81,49 kv. m., už šalių sutartą 190 000,00 Lt kainą. Pagal sutarties 4.1 papunktį butas buvo nupirktas bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis su sutuoktiniu ieškovu V. J. M.. 8) Ieškovė M. Ž. (buvusi – J.) ir M. K. sudarė 2010 m. gegužės 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-14, bendras plotas 72,82 kv. m., už 185 000,00 Lt kainą. 8) Ieškovai G. Š., R. Š. ir M. K. sudarė 2010 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-15, bendras plotas 94,91 kv. m už šalių sutartą 235 000 Lt kainą. Ieškovai turtą įsigijo bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis. 9) Ieškovė D. Č. ir M. K. sudarė 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-56, bendras plotas 80,88 kv. m., už 130 000,00 Lt kainą. D. Č. po ½ dalį įsigyto buto su rūsiu 2011 m. birželio 20 d. buto dovanojimo sutartimi padovanojo savo vaikaičiams – ieškovams L. Č. ir I. Č.. 10) Ieškovas P. J. ir M. K. sudarė 2010 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą, unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-39, bendras plotas 76,43 kv. m., už 150 000,00 Lt kainą, ieškovas butą nusipirko asmeninės nuosavybės teisėmis. 11) Ieškovas E. K. ir M. K. sudarė 2010 m. birželio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą (unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su patalpa, pažymėta a-65, bendras plotas 75 kv. m., už 190 000,00 Lt kainą. 12) Ieškovė E. S. (buvusi V.) ir M. K. sudarė 2010 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria M. K. pardavė jai nuosavybės teise priklausantį butą (unikalus Nr. ( - ), esantį daugiabučiame gyvenamajame name, su rūsiu, pažymėtu R-40, bendras plotas 76,69 kv. m., už šalių sutartą 175 000,00 Lt kainą. Pagal sutarties 4.1 papunktį ieškovė butą nusipirko bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis kartu su sutuoktiniu G. V.. Biržų rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu nutraukė ieškovės E. V. santuoką su G. V. bei patvirtino sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurią ieškovei E. S. po santuokos nutraukimo asmeninės nuosavybės teisėmis atiteko įsigytas minėtas butas su rūsiu. Minėtos sutartys buvo patvirtintos Kauno m. 17-ojo notaro biuro notarės R. I..
  2. L. L. ir M. K. sudarytos 2010 m. balandžio 19 d. ir A. Z. ir M. K. sudarytos 2010 m. balandžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 4.6 papunkčiuose numatyta, kad vadovaujantis CK 6.394 straipsniu, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. K.-C. ir M. K. sudarytos 2010 m. birželio 7 d., R. P. ir M. K. sudarytos 2010 m. gegužės 20 d., Ž. L., K. L., G. L. ir M. K. sudarytos 2010 m. lapkričio 17 d., Ž. P. (buvusi – Ž.) ir M. K. sudarytos 2010 m. rugpjūčio 2 d., M. Ž. (buvusi – J.) ir M. K. sudarytos 2010 m. gegužės 10 d., G. Š., R. Š. ir M. K. sudarytos 2010 m. birželio 23 d., D. Č. ir M. K. sudarytos 2010 m. balandžio 19 d., E. M. ir M. K. sudarytos 2010 m. balandžio 21 d.,P. J. ir M. K. sudarytos 2010 m. balandžio 29 d, E. K. ir M. K. sudarytos 2010 m. birželio 23 d. ir E. S. (buvusi V.) ir M. K. sudarytos 2010 m. liepos 15 d. pirkimo–pardavimo sutarčių 4.3 papunkčiuose numatyta, kad vadovaujantis CK 6.394 straipsniu, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
  3. Aptariamų sandorių sudarymo laikotarpiu (2010-04-19–2010-11-17) nuosavybės teises į ginčo butus ir žemės sklypą, priklausė M. K. (nuo 2010 m. balandžio 6 d). Ginčijamose sutartyse nėra aptarti įsipareigojimai ateityje perleisti butų pirkėjams ir atitinkamas žemės sklypo dalis, tačiau aptarta teisė naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, t. y. nuosavybės teise. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškovams V. K.-C.,N. L., R. P. ir G. P., L. L. ir J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P., E. M. ir V. J. M., M. Ž., G. Š. ir R. Š., L. Č. ir I. Č., P. J., E. K. ir E. S. nuosavybės teises į žemės sklypų dalis.

30Dėl pripažinimo, kad ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise perėjo žemės sklypo dalys

  1. Kasacinis teismas išaiškino, jog toks sutartyje nesančios sąlygos pripažinimas reikštų dar vieno pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą, papildomo objekto (žemės sklypo dalies) įtraukimą į pirkimo–pardavimo sutartį. Reikalavimui patenkinti turi būti įrodyta, kad šalys sudarė sandorį ir dėl kito objekto (žemės sklypo dalies), bet jo tinkamai neįformino. Tokiu atveju teismas turėtų pašalinti sandorio įforminimo trūkumus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-244-695/2017).
  2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 buvo iš dalies tenkintas ieškovų (dalies ginčijamo gyvenamojo namo butų savininkų) ieškinys ir, be kita ko, pripažinta, kad ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise perėjo žemės sklypo dalys, reikalingos butams ir patalpoms daugiabučiame name eksploatuoti, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, kad šalių preliminariųjų sutarčių 3.3 punkte buvo susitarta, jog pardavėjas perduos žemės sklypo savininko teises ir pareigas pirkėjui proporcingai jo perkamam turtui arba statomo gyvenamojo namo savininkų bendrijai, jei tokia būtų įsteigta, ar kitam turto administratoriui.
  3. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog nekilnojamojo turto pardavėjai sutartyse įtvirtino klaidingas, kad pardavėja nėra ginčo žemės sklypo, ant kurio stovi daugiabutis namas, savininkė ir pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Turto pardavėjai sutartimis perdavė ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teises į žemės sklypo dalis, reikalingas jų butams / patalpoms daugiabučiame name eksploatuoti. Ir byloje neįrodyta, kad pardavėjai ir pirkėjai susitarė dėl žemės sklypų dalių įsigijimo ateityje už ateityje šalių susitartą kaina, todėl pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nurodytos civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 ir pagrįstai pagal pareikštus reikalavimus ginčijamas sutartis modifikavo.

31Dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalies, 2009 m. sausio 21 d. indosamento dalies ir 2010 d. balandžio 6 d. turto perdavimo akto dalies

  1. BUAB „KASVA“ nuosavybės teisėmis buvo įregistruotas 0,2970 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), kuriame yra ginčo gyvenamasis daugiabutis namas. Siekiant užtikrinti skolininkės UAB „KASAVA“ įsipareigojimus bankui, ginčo žemės sklypui buvo įregistruota 2007 m. sausio 23 d. hipoteka. Dėl kreditoriaus pasikeitimo iš AB Sampo bankas į Danske Bank A/S, 2008 m. liepos 29 d. sutartinė hipoteka buvo pakeista. 2009 m. sausio 22 d. sutartinė hipoteka pakeista dar kartą, kadangi iš prievolės pasitraukė kreditorė Danske Bank A/S bei įstojo nauja kreditorė M. K.. M. K. turėjo finansinį reikalavimą į UAB „KASAVA“, kuris buvo užtikrintas 2009 m. sausio 22 d. sutartine hipoteka, lakštas Nr. 02120090000749. Kadangi UAB „KASVA“ bankrutavo, bankroto proceso eigoje vyko turto jos turto varžytinės, kurios neįvyko, todėl bankroto administratorius pasiūlė kreditorei M. K. turtą perimti už antrose varžytinėse nustatytą kainą. BUAB „KASVA“, atstovaujama administratoriaus UAB „Šilkuva“, 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktu M. K. nuosavybėn perdavė administracines patalpas ir 16 butų bei 0,297 ha ploto ginčo žemės sklypą.
  2. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 pripažino niekiniais ir negaliojančiais: 1) 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartį, sudarytą tarp Danske Bank A/S Lietuvos filialo ir M. K. dalyje, kur buvo perleistas M. K. reikalavimų pagal Kredito sutartis užtikrinimas įkeitimu 3816/10000 dalimis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ); 2) 2009 m. sausio 21 d. Hipotekos skyriui prie Kauno miesto apylinkės teismo pateiktą indosamentą dalyje dėl Danske Bank A/S Lietuvos filialo perleisto reikalavimo M. K. užtikrinimo 3816/10000 dalimis žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ) (Priedas Nr. 6 prie sutartinės hipotekos lakšto Nr. 02120070001144); 3) 2010 m. balandžio 6 d. BUAB „KASVA“ turto perdavimo–priėmimo aktą, sudarytą tarp BUAB „KASVA“ ir M. K., dalyje dėl 3 816/10 000 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. 4400-0906-5890, esančio ( - ), perdavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 pakeitė Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 13 d. sprendimo dalis, kuriomis pripažintos niekinėmis ir negaliojančiomis 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutartis, 2009 m. sausio 21 d. indosamentas ir 2010 m. balandžio 6 d. BUAB „KASVA“ turto perdavimo–priėmimo akto dalis, padidinant negaliojančių dalių apimtį nuo 3816/10000 iki 4051/10000 dalių žemės sklypo.
  3. I. K., B. J. ir Š. 2008 m. gruodžio 11 d., 2008 m. gruodžio 4 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimis butus įsigijo tiesiogiai iš UAB „KASVA“ ir už įsigytą turtą su pardavėja atsiskaitė. Butų / patalpų savininkams priklausančioms žemės sklypų dalims hipoteka nebuvo išregistruota 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu UAB „Crumina“ nupirko iš UAB „KASVA“ nuosavybės teise priklausančią negyvenamąją–administracinę patalpą, o UAB „KLASAVA“ nupirko iš UAB „KASVA“ nuosavybės teise priklausantį butą. Buto / patalpos savininkėms UAB „Crumina“ ir UAB „KLASAVA“ priklausančioms žemės sklypų dalims hipoteka taip pat neišregistruota.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. liepos 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-580/2012 konstatavo, jog hipoteka nuo žemės sklypo dalių, reikalingų butams / patalpoms eksploatuoti daugiabučiame name, buvo neišregistruota pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, tolimesni hipotekos bei kiti sandoriai tose dalyse, pagal kurias buvo perleistas pradinio kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimas, užtikrintas žemės sklypo dalių įkeitimu, naujajai kreditorei M. K. bei buvo patenkintas kreditorės reikalavimas iš žemės sklypo (dalių), perleidžiant šį žemės sklypą (jo dalis) kreditorei M. K., ex officio laikytini niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.78 str. ir 1.80 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. balandžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-221/2013 nurodytą Lietuvos apeliacinis teismo išvadą pripažino teisinga.
  5. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovams įsigijus butus (patalpas) daugiabučiame name, ir pripažinus, jog kartu jie įsigijo ir atitinkamas žemės sklypo dalis, ir už įsigyjamą turtą atsiskaitė su pardavėju, yra pagrindas laikyti hipoteką pasibaigusia CK 4.197 straipsnio 2 dalies pagrindu, todėl tolimesni hipotekos bei kiti sandoriai (2009 m. sausio 21 d. indosamento ir 2010 m. balandžio 6 d. BUAB „KASVA“ turto perdavimo–priėmimo akto dalys) tose dalyse, pagal kurias buvo perleistas pradinio kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimas, užtikrintas žemės sklypo dalių įkeitimu, naujai kreditorei M. K. bei buvo patenkintas kreditorės reikalavimas iš žemės sklypo dalių (R. K. ir D. K. 166/10000, B. J. 184/10000 ir K. Š. bei D. Š. 168/10000, UAB „Crumina“ (vėliau pirkėjas A. Z.) 172/10000 UAB „KLASAVA“ (vėliau pirkėjai L.) 210/10000), perleidžiant minėtas žemės sklypo dalis (166/10000 + 184/10000 + 168/10000 + 172/10000 + 210/10000 = 900/10000) kreditorei M. K., ex officio laikytini niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.78 str. ir 1.80 str.).
  6. Apeliantas A. K. nurodo, kad Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. nutartimi hipoteką ginčo žemės sklypui išregistravo CK 6.126 straipsnio 8 dalies pagrindu (hipoteka baigėsi, nes sutapo hipotekos kreditorė ir įkeisto turto savininkė M. K.). Hipotekai pasibaigus, ji turėjo būti ir išregistruota. VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenimis, hipoteka ginčo žemės sklypui buvo įregistruota laikotarpiu nuo 2007-01-17 iki 2010-04-15. Taigi, likusieji ginčijami sandoriai, buvo sudaryti po 2010 m. balandžio 7 d., t.y. po hipotekos panaikinimo, tačiau kaip jau buvo minėta anksčiau (p. 78, 80-81), pati hipoteka nuo žemės sklypo dalių, reikalingų butams / patalpoms eksploatuoti daugiabučiame name, buvo neišregistruota pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, todėl ir visi kiti tolimesni hipotekos bei kiti sandoriai tose dalyse, pagal kurias buvo perleistas pradinio kreditoriaus Danske Bank A/S reikalavimas, užtikrintas žemės sklypo dalių įkeitimu, naujajai kreditorei M. K. bei buvo patenkintas kreditorės reikalavimas iš žemės sklypo (dalių), perleidžiant šį žemės sklypą (jo dalis) kreditorei M. K., ex officio laikytini niekiniais ir negaliojančiais (CK 1.78 str. ir 1.80 str.). Todėl apygardos teismas atsižvelgęs į faktinės bylos aplinkybės ir retrospektyviai įvertinęs sandorius bei jų teisėtumą, pagrįstai ir teisingai sprendė minėtus sandorius laikytini niekiniais ir negaliojančiais.

32Dėl priešieškinio

  1. A. K. prašo pakeisti pirkimo–pardavimo sutarčių nuostatas, kuriomis ieškovai būtų įpareigojami įsigyti žemės sklypo dalis, reikalingas jų butams (patalpoms) eksploatuoti. Taigi, tokios sutartyse nesančios sąlygos įtraukimas iš esmės reikštų dar vieno pirkimo–pardavimo sandorio sudarymą (dėl žemės sklypo dalies įsigijimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų įpareigojimas įsigyti žemės sklypo dalis, reikalingas jų butams /patalpoms eksploatuoti neatitiktų Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies, kadangi turto savininkams buvo draudžiama perleisti butus ir kitas patalpas, esančius daugiabučiame name, atskirai be žemės sklypo, reikalingo butams / patalpoms eksploatuoti ir sutartyse yra įtvirtintos nuostatos, kad pirkėjai įgijo teises naudotis atitinkamomis žemės sklypų dalimis tokiomis pat sąlygomis, kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Apeliantai nepateikė įrodymų, kad pirkėjai įgijo kitokias, o ne nuosavybės teises arba ieškovai atitinkamomis žemės sklypų dalimis, reikalingomis jų butams /patalpoms eksploatuoti, nuo jų įsigijimo momento naudojosi atlygintinai. Taip pat teismo įpareigojimas papildomai sumokėti už žemės sklypo dalis prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinei bylai Nr. 3K-3-221/2013, kurioje buvo sprendžiamos analogiškos arba labai panašios į nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės (žemės sklypų dalių kainos nebuvo nurodytos nei preliminariosiose, nei pirkimo–pardavimo sutartyse) ir daliai ginčo daugiabučio butų / patalpų savininkų nereikėjo mokėti atskiros kainos už žemės sklypų dalis, reikalingas jų įsigytam turtui eksploatuoti.
  2. Apelianto A. K. nuomone, žemės sklypo dalys nėra individualizuotos ir jų dydžiai sutartyse nėra nurodyti, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrįsto pagrindo konstatuoti, jog pirkėjai įgijo atitinkamas žemės sklypo dalis; pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs UAB „Geodezininkai“ sklypo dalių skaičiavimą, kiek ieškovams reikėtų žemės jų patalpoms eksploatuoti, tačiau teismas šio įrodymo nevertino ir dėl jo nepasisakė. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse nustatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovauja UAB „Geodezininkai“ skaičiavimais, kadangi A. K. priešieškiniu prašė priteisti iš ieškovų kainą už žemės sklypo dalis, remdamasis ieškovės pateiktu jų dalių paskaičiavimu. Pirmosios instancijos teisme atsakovai ieškovų paskaičiuotų prašomų pripažinti nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis dydžių neginčijo. Priešieškinyje A. K. sutiko, jog ieškovams būtų pripažinta nuosavybės teisė į dalis žemės sklypo atlygintinai pagal žemės sklypo rinkos vertę, nustatytą masinio vertinimo duomenimis. Taigi, apelianto argumentai dėl už žemės sklypo dalių prieštaringi, nes prašo priteisti kainą pagal žemės sklypų dalis, atitenkančias ieškovams, su kurių dalimis nesutinka, taip pat prašo priteisti kainą pagal žemės sklypų dalis, atitenkančias ieškovams, tačiau nenurodo jokių argumentų kokios dalys yra teisingos. Pažymėtina ir tai, kad pagal Žemės įstatymo 30 straipsnio 4 dalį tais atvejais, kai perleidžiant statinio ar įrenginio dalį kartu perleidžiama nuosavybės teisė į jiems naudoti reikalingą dalį žemės sklype, taip pat kai žemės sklypo bendraturtis perleidžia nuosavybės teisę į dalį bendrąja nuosavybe esančios žemės ar dalį dalies bendrojoje nuosavybėje, žemės sklypas nedalijamas. Taigi, ieškovų žemės įgijimo sandoriams sudaryti nebuvo keliamas reikalavimas atidalyti atitinkamas žemės sklypo dalis ir jas suformuoti kaip atskirus nekilnojamojo turto objektus; ieškovai įsigijo žemės sklypo dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise.

33Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų

  1. Dėl teiginių, jog žemės sklypo dalys nebuvo parduodamos, nes prie sutarčių nebuvo pridėtas žemės sklypo planas, nebuvo nustatytos ir individualizuotos žemės sklypo dalys, kas reiškia, jog šalys nesitarė dėl žemės sklypo dalių pardavimo ir jos nebuvo parduotos, taip pat yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau minėtoje nutartyje, t. y. aplinkybė, jog prie pirkimo–pardavimo sutarčių nebuvo pridėta žemės sklypo plano, nėra esminis įstatymų reikalavimų pažeidimas, o nesant žemės sklypo dalių atidalijimui ir suformavimui kaip atskirą turto objektą, žemės sklypo dalys buvo įsigytos bendrosios dalinės nuosavybės teise.
  2. Apelianto A. K. teigimu, M. K. ir A. K. nuosavybės teisės į ginčo turtą nuo jo perėmimo momento viešajame registre neįregistravo, nes nuosavybės teise priklausęs UAB „KASVA“ ginčo žemės sklypas buvo areštuotas. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija nesutinka. Asmens nuosavybės teisei į nekilnojamojo turto objektą atsirasti turi būti konkretus teisės aktuose nustatytas nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Šiuo atveju laikotarpiu nuo 2010-04-06 iki 2011-07-13 ginčo žemės sklypo savininke (lot. k. de iure) buvo M. K., vėliau (po M. K. mirties) – apeliantas, tačiau nuosavybės teisės fakto jie nebuvo įregistravę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 9 straipsnyje nustatyta, kokie nekilnojamieji daiktai jame registruojami. Registruojami daiktai turi būti atskiri ir jiems turi būti suteiktas unikalus numeris. Šie duomenys reikalingi nekilnojamajam daiktui kaip kadastriniam vienetui suformuoti ir registravimo įrašui padaryti, bet jie nenulemia daikto paskirties ir ryšių su kitais daiktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2013; kt.). Kadangi duomenys apie ginčo turto savininką nebuvo išviešinti, todėl teismas areštavo UAB „KASVA“ vardu viešai įregistruotą ginčo žemės sklypą. Byloje nėra duomenų, jog UAB „KASVA“, M. K. ir / ar A. K., žinodami faktines aplinkybes, jog UAB „KASVA“ nuosavybės teise registruotam ginčo turtui (žemės sklypui) teismas taikė areštą, dėl ko, pasak apelianto, turto savininkai M. K. arba A. K. negalėjo turto įregistruoti savo vardu, buvo kreipęsi į teismą dėl areštuoto turto savininko pakeitimo (CPK 178 str.). Tačiau byloje yra duomenys, kad M. K. arba A. K., būdami areštuoto ginčo turto savininkais, vykdė butų (kitų patalpų), esančių daugiabučiame name, perleidimą nuosavybėn pirkėjams atskirai nuo žemės nuosavybės teisių, sutartyse klaidingai nurodydami, jog nėra žemės sklypo savininkai, tokiu būdu pažeisdami specialiojo žemės įstatymo imperatyvias nuostatas ir atitinkamai sutartyse nenurodydami, jog pirkėjams kartu su nekilnojamuoju turtu nuosavybės teisėmis perleidžia ir atitinkamas žemės sklypo dalis, reikalingas turtui eksploatuoti.
  3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo aktą niekiniu ir negaliojančiu teismas turėjo taikyti restituciją. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog išimtiniais atvejais teismas gali apskritai restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog teismas neturėjo pareigos taikyti restitucijos (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), nes pirmos instancijos teismas nustatė, o apeliacinis teismas neturi tam pagrindo abejoti, kad byloje esantys įrodymai nėra pakankami, jog patvirtintų tarp pardavėjų ir pirkėjų buvo susitarimas dėl nuosavybės ar kitokių teisių į dalis ginčo žemės sklypo įsigijimą ateityje sudarant atskiras pirkimo–pardavimo sutartis už atskirai šalių sutartą kainą, o visi ieškovai be išlygų paaiškino, jog susitarimo dėl žemės sklypo pirkimo ateityje ar dėl žemės naudojimo atlygintinai bet kokia kita forma nebuvo nei su vienu iš pardavėjų BUAB „KASVA“, A. K., M. K., UAB „KLASANA“ ar UAB „Crumina“. Priešingai, visi ieškovai pakankamai nuosekliai ir įtikinamai paaiškino, kad tiek UAB „Crumina“ agentai, tiek pats A. K. butus pardavinėjo aiškindami, jog tuo pačiu perleidžiamos ir teisės į žemę, ir tai daugeliu atveju lėmė jų apsisprendimą sudaryti konkrečias butų pirkimo–pardavimo sutartis, įsigyjant butus už atitinkamą kainą, nes jei būtų žinoję, kad reikės papildomai primokėti už žemės sklypo dalis, butų pirkimo–pardavimo sutartys iš vis nebūtų sudarytos. Teisėjų kolegijos vertinimu, grąžinimas BUAB „KASVA“ dėl panaikinto BUAB „KASAVA“ ir M. K. sudaryto 2010 m. balandžio 6 d. turto perdavimo–priėmimo akto panaikinimo nėra tikslingas (CK 6.145 str.).

34Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. papildomo sprendimo

  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – DNSB Savanorių pr. 284A, 2016 m. spalio 24 d. pateikė pirmosios instancijos teismui prašymą priimti papildomą sprendimą ir priteisti trečiojo asmens naudai iš atsakovų A. K. bei BUAB „KASVA“ 1 860,37 Eur bylinėjimosi išlaidų. Prašyme nurodė, jog šioje byloje patyrė iš viso 4 453,66 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 14 d. sprendimu priteisė 2 593,29 Eur iš atsakovo BUAB „KASVA“ 911,15 Eur (490,62 Eur + 420,53 Eur), iš atsakovo A. K. 1682,14 Eur (490,62 Eur + 420,53 Eur + 770,99 Eur)). Taigi, spręstinas klausimas, ar ieškovų atstovės advokatės A. V. pateiktas 2016 m. sausio 7 d. prašymas (LITEKO dokumento registracijos Nr. 4652) priteisti 2 701,43 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti buvo tinkamai pagrįstas rašytiniais įrodymais.
  2. Trečiasis asmuo DNSB Savanorių pr. 284A prašyme dėl papildomo sprendimo priėmimo paaiškino, jog prie 2016 m. sausio 7 d. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pateikti šie dokumentai: 2015 m. birželio 10 d. PVM sąskaita–faktūra Serija APB 15 Nr. 328 dėl 500,00 Eur apmokėjimo ir 2015 m. birželio 29 d. PVM sąskaita–faktūra Serija APB 15 Nr. 350 dėl 1 360,35 Eur apmokėjimo. Dėl techninės klaidos (keliant dokumentus į EPP buvo nuskenuota tik viena lapo pusė, o kitoje lapo pusėje buvę dokumentai nebuvo nuskenuoti) nebuvo pateikti banko sąskaitos išrašai, patvirtinantys PVM sąskaitų–faktūrų dėl 500,00 Eur ir 1 360,35 Eur (iš viso 1 860,35 Eur) apmokėjimo. Prie prašymo dėl papildomo sprendimo priėmimo trečiasis asmuo pateikė banko sąskaitų išrašus, pagrindžiančius aplinkybę, jog sąskaitos faktūros dėl 500,00 Eur ir 1 360,35 Eur buvo apmokėtos atitinkamai 2015 m. birželio 11 d. ir 2015 m. liepos 1 d.
  3. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vien aplinkybė, kad ieškovus ir trečiąjį asmenį atstovavusi advokatų bendrija bylinėjimosi išlaidų apmokėjimą pavirtinančius 2015 m. birželio 11 d. ir 2016 m. liepos 1 d. banko sąskaitos išrašus pateikė su 2016 m. spalio 24 d. prašymu dėl papildomo sprendimo priėmimo, negali būti pagrindas nepriteisti trečiajam asmeniui DNSB Savanorių pr. 284A jo realiai patirtų išlaidų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismui ieškovas nepateikė įrodymų apie 1 860,37 Eur turėtas išlaidas už advokato pagalbą ne dėl teismo ar kitos šalies kaltės arba dėl kokių nors objektyvių pateisinamų priežasčių, bet dėl savo paties nerūpestingumo, todėl šios išlaidos negali būti priteisiamos. Mano, jog turi būti vadovaujamasi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1348-590/2016, kurioje buvo išnagrinėta analogiška situacija, kai teismas nepriteisė bylinėjimosi išlaidų, nes ieškovo atstovė per techninę klaidą nepateikė išlaidas patvirtinančių dokumentų (nebuvo prikabinusi prie sistemos). Taip pat pirmosios instancijos teismas: i) nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 metų lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1170-381/2016, kurios faktinės aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai; ii) nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas už paslaugas, kurias advokatų profesinė bendrija suteikė ne ieškovams, o trečiajam asmeniui ir byloje nebuvo pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovams priskaičiuotas išlaidas sumokėjo tretysis asmuo. Ieškovai ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, DNSB Savanorių pr. 284A atsiliepime į apeliacinį skundą su šiais argumentais nesutinka.
  4. CPK 98 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė – „išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai“, neturėtų būti aiškinama taip, kad jos turinį atitiktų tik mokėjimo faktą patvirtinantys įrodymai, nevertinant teisinių paslaugų realaus suteikimo fakto ir jį bei paslaugų kainą patvirtinančių įrodymų. Išlaidų teisinei pagalbai dydis neturi būti besąlygiškai siejamas vien tik su faktiniu atsiskaitymu už advokato ar advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, bet turi būti siejamas su realiu šių paslaugų gavimu ir apmokėjimo už jas dydžio deklaravimu bei pagrindimu iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą teisę į įvardytų išlaidų atlyginimą turinčios šalies teisinės padėties pabloginimą. (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-196-381/2015).
  5. Į bylą pateikti banko sąskaitos išrašai patvirtina aplinkybes, jog 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. birželio 26 d. PVM sąskaitos–faktūros buvo apmokėtos 2015 m. birželio 11 d. ir 2016 m. liepos 1 d. Taigi, rašytiniai įrodymai patvirtina, jog sąskaitos faktūros buvo apmokėtos laiku ir tinkamai, t. y. atstovavimo išlaidos buvo patirtos iki bylos išnagrinėjimo pabaigos. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, jog advokatė A. V. EPP sistema teikė eilę prašymų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų priteisimu: 2016 m. sausio 7 d., 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. balandžio 20 d., kuriuose buvo nurodyta kokie dokumentai, pagrindžiantys atstovavimo išlaidas, pridedami. 2016 m. sausio 7 d. prašyme nurodyta, jog pridedamos PVM sąskaitos–faktūros, ataskaitos apie atliktus darbus bei mokėjimo nurodymų kopijos. Nustatyta, kad buvo pateiktos: PVM sąskaitos–faktūros, ataskaitos apie atliktus darbus ir banko sąskaitos išrašo kopija, patvirtinanti 2016 m. sausio 5 d. PVM sąskaitos–faktūros serija APB16 Nr. 009 841,07 Eur apmokėjimą. Banko sąskaitos išrašo kopijos, patvirtinančios 2015 m. birželio 10 d. ir 2015 m. birželio 26 d. sąskaitų faktūrų apmokėjimą prie minėto prašymo nepridėtos. Kiti 2016 m. vasario 4 d. ir 2016 m. balandžio 20 d. prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo pateikti tinkamai, prie jų yra pridėtos banko sąskaitos išrašo kopijos, patvirtinančios APB Černiauskas ir partneriai išrašytų sąskaitų už suteiktas teisines paslaugas apmokėjimus. Taigi, trečiojo asmens ir jo atstovo veiksmuose procesinio piktnaudžiavimo nenustatyta. Aplinkybė, jog teikiant 2016 m. sausio 7 d. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų ir dokumentus, patvirtinančius DNSB Savanorių pr. 284A turėtas atstovavimo išlaidas, buvo nuskenuota tik viena lapų pusė, o kita liko nenuskenuota (padaryta techninė klaida keliant į EPP sistemą procesinius dokumentus) yra subjektyvaus pobūdžio, t. y. sąlygota nepakankamo dėmesingumo, dėl ko dokumentai nebuvo pateikti CPK 98 straipsnio nustatytu terminu. Nagrinėjamu atveju teisinių paslaugų ieškovams realaus suteikimo faktas iki bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigos yra įrodytas, DNSB Savanorių pr. 284A nebuvo uždelsusi atsiskaityti su APB Černiauskas ir partneriai už suteiktas teisinės pagalbos paslaugas. Techninė klaida, sąlygojusi banko sąskaitos išrašo kopijos nepateikimą dėl dviejų sąskaitų faktūrų realaus ir tinkamo apmokėjimo, negali būti išlaidų atlyginimą turinčios šalies teisinės padėties pabloginimo priežastimi.
  6. Iš 2015 m. birželio 26 d. ataskaitos nustatyta, kad 78,84 Eur suma yra už rašto VĮ „Registrų centras“ parengimą, 19,90 Eur – už teisininko atliktą darbą (įvardinta kaip kitos kompensuojamos išlaidos) bei 1 261,61 Eur – už ieškinio parengimą ir priedų suruošimą, kai ieškinį byloje teikė ne trečiasis asmuo, o ieškovai. Iš atsiliepimo į apeliacinį skundą nustatyta, jog trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – DNSB Savanorių pr. 284A buvo įsteigtas ieškovų (bendrijos narių), kurios tikslas yra jos narių poreikių tenkinimas, teisių ir pareigų, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu ir priežiūra, įgyvendinimas. DNSB Savanorių pr. 284A nariai 2010 m. spalio 5 d. susirinkime (Protokolo Nr. 09/10 darbotvarkės 3 klausimas) padidino iki 20,00 Lt per mėnesį įmoką į Bendrijos kaupimo fondą visų rūšių teisinėms išlaidoms (antstolių, advokatų, notarų ir pan. paslaugų) padengti. Kadangi DNSB Savanorių pr. 284A atstovauja savo narių teises ir interesus, teisėjų kolegija sutinka su ieškovais–bendrijos nariais, kad jų byloje turėtas išlaidas už teisines paslaugas, tarp jų ir už ieškinio parengimą, pagrįstai apmokėjo iš DNSB Savanorių pr. 284A narių (ieškovų) surinktų kaupiamojo fondo lėšų.
  7. Dėl apelianto argumento, jog į 2015 m. birželio 10 d. ataskaitą yra įtraukta suma įvardinta kaip „kitos kompensuojamos išlaidos“ (VĮ Regitra, vertimo biuro ir kt. paslaugos), kurias suteikė teisininkė, tačiau byloje nebuvo suteiktos nei vertimo, nei VĮ Regitra paslaugos, ieškovų atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškino, kad programoje, kuria naudojasi APB Černiauskas ir partneriai, į skiltį „Kompensuojamos išlaidos. Kitos kompensuojamos išlaidos (VĮ Regitra, vertimo biuro ir kt. paslaugos) pagal paslaugų tiekėjų nurodytą kainą“ yra išlaidos, kurias advokatų profesinė bendrija sumokėjo paslaugų tiekėjams, ir kurias pagal ataskaitą bei išrašytą sąskaitą pateikia apmokėjimui klientui. 2015 m. birželio 26 d. ataskaitoje nurodyta 19,90 Eur suma yra ne už teisininko atliktą darbą, bet kompensuojamos išlaidos, kurios buvo sumokėtos VĮ „Registrų centras“ už ieškovų A. Z. ir L. pirkimo–pardavimo sutarčių kopijų gavimą. 2015 m. birželio 10 d. ataskaitoje nurodyta 500,00 Eur suma yra už VĮ „Registrų centras“ parengtą žemės sklypo dalių paskaičiavimo projektą (įrašas ataskaitos pirmoje eilutėje), bet ne už teisininkės darbą, ir kuris buvo pateiktas kartu su ieškiniu. Taigi, šią paslaugą advokatų profesinė bendrija pirko iš VĮ „Registrų centras“ bei minėtas išlaidas pagrįstai įtraukė į programos skiltį „Kompensuojamos išlaidos. Kitos kompensuojamos išlaidos (VĮ Regitra, vertimo biuro ir kt. paslaugos) pagal paslaugų tiekėjų nurodytą kainą“, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad APB Černiauskas ir partneriai bei DNSB Savanorių pr. 284A nesąžiningai siekia pasipelnyti A. K. sąskaita.

35Dėl bylos procesinės baigties

  1. Šioje nutartyje išdėstytų motyvų visuma, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, priėmė teisėtus ir pagrįstus procesinius sprendimus, kuriuos panaikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  2. Pagal Europos Žmogaus Teisingumo Teismo praktikoje suformuluotus principus pareiga motyvuoti teismo sprendimą negali būti suprantama kaip reikalavimas pateikti išsamų atsakymą į kiekvieną argumentą; vis dėlto teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami atsakyti į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (žr., pvz., Ruiz Torija v. Spain, no. 18390/91, 9 December 1994, par. 29–30). Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).

36Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – DNSB Savanorių pr. 284A prašo teismo priteisti iš atsakovo A. K. ir BUAB „KASVA“ 871,20 Eur bylinėjimosi išlaidas, turėtas už atsiliepimų į apeliacinius skundus parengimą, bei 560,71 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. papildomo sprendimo parengimą. Šios išlaidos yra pagrįstos šiais rašytinais įrodymais: 2016 m. gruodžio 29 d. ir 2017 m. kovo 23 d. PVM sąskaita–faktūra, 2017 m. sausio 3 d. lėšų (560,71 Eur), 2017 m. kovo 23 d. lėšų (871,20 Eur) pavedimo nurodymu ir ataskaita apie atliktus darbus. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.). Nuo to kada šalis, prašanti priteisti atstovavimo išlaidas, atsiskaitė su advokatų kontora, priklauso Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytų dydžių taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017). Galima priteisti maksimali suma už advokato suteiktas teisines paslaugas sudaro 2 006,94 Eur (užpraeito ketvirčio vidutinis darbo užmokestis (bruto) 771,90 Eur (2016-10-01–2016-12-31) × 1,3 koef. × 2 atsiliepimai į apeliacinius skundus).
  2. Vadovaudamasi sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei atsižvelgusi į Rekomendacijas, teisėjų kolegija sprendžia priteisti iš apelianto A. K. ir BUAB „KASVA“ trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – DNSB Savanorių pr. 284A, 1431,91 Eur (871,20 Eur +560,71Eur) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų bei dar papildomai 210,27 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 6 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e2-303-196/2017). Taigi, iš viso priteistina DNSB Savanorių pr. 284A, 1642,18 Eur.

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir 2016 m. lapkričio 24 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

39Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ieškovų pusėje – DNSB Savanorių pr. 284A, j. a. k. 302329442 iš viso 1642,18 Eur, t.y. iš atsakovo A. K., a. k. ( - ) 821,09 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt vieną eurą ir devynis cnt.) bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovo BUAB „KASVA“ j. a. k. 140794110, 821,09 Eur (aštuonis šimtus dvidešimt vieną eurą ir devynis cnt.).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 14 d.... 7. Dėl žemės sklypo nuosavybės teisių
      1. Teismas,... 8. Dėl ieškovų A. Z., J. L. ir D. L. ieškinio reikalavimų pagrįstumo 9. Dėl ieškovų V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R.... 10. Dėl ieškovų N. L., V. K.-C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G.... 11. Dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalies, 2009... 12. Dėl atsakovo A. K. priešieškinio
        1. Teismas,... 13. Dėl bylinėjimosi išlaidų
          1. Teismas sprendė,... 14. III. Pirmosios instancijos teismo papildomo sprendimo esmė... 15.
            1. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 24 d.... 16. IV. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 17.
              1. Apeliaciniame skunde atsakovas A. K. prašo... 18. Teismas... 19. V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 20. Dėl nagrinėjamos bylos ribų
                1. CPK 320 straipsnio... 21. Dėl ieškovų pareikštų reikalavimų ribų peržengimo
                    22. Dėl nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos
                      23. Dėl Žemės įstatymo 30 straipsnio 7 dalies ir CK 6.394 straipsnio aiškinimo... 24. Dėl nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypą
                        25. Dėl 2009 m. sausio 9 d. pirkimo–pardavimo sutarčių
                          26. Dėl ieškovų D. K. ir R. K., B. J., D. Š. ir K. Š. ieškinio reikalavimų... 27. Dėl 2011 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp UAB... 28. Dėl ieškovų V. L., I. L., N. M., D. M., K. S., G. S., A. R. ir D. R.... 29. Dėl N. L., V. K.-C., R. P., G. P., L. L., J. L., Ž. L., K. L., G. L., Ž. P.,... 30. Dėl pripažinimo, kad ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise perėjo... 31. Dėl 2009 m. sausio 20 d. reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalies, 2009... 32. Dėl priešieškinio
                          1. A. K. prašo pakeisti... 33. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų
                            1. Dėl... 34. Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 24 d. papildomo sprendimo 35. Dėl bylos procesinės baigties
                              1. Šioje nutartyje... 36. Dėl bylinėjimosi išlaidų
                                1. Trečiasis asmuo,... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. sprendimą ir 2016 m. lapkričio 24... 39. Priteisti trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų,...