Byla 1A-95-594/2018
Dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Jankauskienės, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Nomedai Vilimavičienei, Rimantei Litvinavičiūtei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, išteisintajai J. Č., išteisintosios J. Č. gynėjui advokatui Rolandui Mištautui, išteisintajam M. Č., išteisintojo M. Č. gynėjai advokatei Reginai Agrbai,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

3- M. Č. (toliau – M. Č.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 219 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas),

4- J. Č. (toliau – J. Č.) pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinta kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5M. Č. ir J. Č. taikytas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7

  1. M. Č. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., jis, bendrai veikdamas kartu su savo sutuoktine J. Č., pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, vykdydamas individualią veiklą, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 188 punktą, kuris numato, kad: ,,Už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn“, būdamas atsakingas už teisingų duomenų pateikimą valstybinei mokesčių inspekcijai, siekdamas išvengti mokesčių savo ir sutuoktinės J. Č. naudai, į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302 už 2006 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2007 m. kovo 8 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2007 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2008 m. birželio 6 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2008 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2009 m. balandžio 28 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2010 m. gegužės 4 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2010 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2011 m. gegužės 2 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2011 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir 2013 m. balandžio 12 d. ją pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdamas savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM309 už 2012 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2013 m. balandžio 2 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu savo ir sutuoktinės J. Č. naudai į Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas GPM308 už 2006-2012 metus įrašė neteisingus duomenis, kad per minėtą laikotarpį bendrai gavo pajamų 188 516,11 eurų (650 908,42 litų), tokiu būdu išvengė 25 101,09 eurų (86 669,04 litų) mokesčių.
    1. Be to, jis buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio ,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad: ,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio ,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog: ,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, dėl ko visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
    2. Be to, jis buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 219 straipsnio 2 dalyje, padarymu dėl to, kad pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 nuostatas, kuriose nurodyta, kad gyventojai, kurie vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, PVM mokėtojais turi užsiregistruoti, jeigu per metus (per paskutiniuosius 12 mėnesių) bendra už parduotas prekes ir/ar suteiktas paslaugas gauta ar gautina atlygio suma buvo didesnė kaip 44 891,10 eurų (155 000 litų) (iki 2011 m. gruodžio 31 d. šis dydis buvo 48 962,00 eurų (100 000 litų)), asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis minėtame įstatyme nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal minėto įstatymo nuostatas privalo skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju, laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose savo ir J. Č. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nurodęs 188 516,11 eurų (650 908,42 litų), pajamų, nesumokėjo į valstybės biudžetą apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, tai yra 25 101,09 eurų (86 669,04 litų) pridėtinės vertės mokesčio nuo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimus, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius.
  2. J. Č. buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, padarymu dėl to, kad ji valstybės įgaliotai institucijai pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, o būtent: laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., bendrai veikdama kartu su savo sutuoktiniu M. Č., vykdydama individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 15 d. įsakymu VA-96 patvirtintų Metinės pajamų deklaracijos GPM308 formos ir jos priedų užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių 188 punktą, kuris numato, kad: ,,Už deklaracijos nepateikimą, patikslintos deklaracijos nepateikimą mokesčių administratoriaus nurodymu, pavėluotą jos pateikimą ar neteisingą duomenų įrašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukiamas atsakomybėn“, būdama atsakinga už teisingų duomenų pateikimą valstybinei mokesčių inspekcijai, siekdama išvengti mokesčių savo ir sutuoktinio M. Č. naudai, į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302 už 2006 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2007 m. kovo 8 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdama savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2007 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2008 m. birželio 6 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdama savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM305 už 2008 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2009 m. balandžio 28 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tęsdama savo nusikalstamą veiką į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM308 už 2009 m. įrašė žinomai neteisingus duomenis apie savo pajamas ir ją 2010 m. gegužės 4 d. pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu į savo ir sutuoktinio M. Č. Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas GPM308 už 2006-2012 metus įrašė neteisingus duomenis, kad per minėtą laikotarpį bendrai gavo pajamų 188 516,11 eurų (650 908,42 litų), tokiu būdu išvengė 25 101,09 eurų (86 669,04 litų) mokesčių.
    1. Be to, ji buvo kaltinama nusikalstamos veikos, numatytos 222 straipsnio 1 dalyje, padarymu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydama individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio ,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad: ,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio ,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog: ,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, dėl ko visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
  3. Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžiu M. Č. pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, o J. Č. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį buvo išteisinti, kadangi nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
  4. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. Chraminos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio, 2017 m. sausio 26 d. nutartimi prokurorės apeliacinį skundą atmetė, Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį palikdamas nepakeistą.
  5. Nesutikdamas su priimtu procesiniu sprendimu, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas V. Č. pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, kuris 2017 m. spalio 31 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 26 d. nutartį ir perdavė baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
  6. Apeliaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorė prašė panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo M. Č. pripažinti kaltu: pagal BK 219 straipsnio 2 dalį ir skirti 100 MGL baudą; pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir skirti 100 MGL baudą; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir skirti 200 MGL baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir skirti galutinę bausmę – 300 MGL (11298 eurų) baudą; J. Č. pripažinti kalta pagal: BK 220 straipsnio 1 dalį ir skirti 200 MGL baudą; pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir skirti 100 MGL baudą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėti ir skirti galutinę bausmę – 250 MGL (9415 eurų) baudą.
    1. Prokurorės teigimu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Be to, apylinkės teismas padarė ir esminių BPK pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą, priimti teisingą procesinį sprendimą joje bei atskleidžia pirmosios instancijos teismo šališkumą. Darydama šią išvadą prokurorė pažymi, kad apylinkės teismas rėmėsi vien tik M. Č. ir J. Č. palankiais jų pačių parodymais bei norminių teisės aktų citavimu, tačiau niekaip nevertino ir nepasisakė dėl Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos specialisto išvadose Nr. 5-2/206 ir 5-2/204 užfiksuotų aplinkybių.
    2. Apeliaciniu skundu pažymima, kad BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas yra asmuo, kurį įstatymas įpareigojo teikti deklaracijas arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą. M. Č. ir J. Č. buvo tie asmenys, kuriuos įstatymas įpareigojo pateikti Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas GPM308, todėl M. Č. ir J. Č. laikomi tinkamais BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektais. Pasak prokurorės, tiek M. Č., tiek J. Č., siekdami išvengti 25101,09 eurų pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo, įrašė neteisingus duomenis į Gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją GPM302 kaltinime nurodytais laikotarpiais ir juos pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl tiek M. Č., tiek J. Č. veiksmai atitinka BK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius.
    3. Apeliaciniu skundu pažymima, kad sprendžiant M. Č. ir J. Č. kaltės klausimą pagal BK 222 straipsnį, aktuali viena iš alternatyvių BK 222 straipsnyje įtvirtintų veikų – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Vadovaujantis suformuota Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, apgaulingos apskaitos tvarkymo padariniai gali būti nustatomi tiek kompetentingų įstaigų patikrinimu, tiek ir specialisto išvada. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytos dvi specialisto išvados: Nr. 5-2/206 ir Nr. 5-2/204, kuriose specialistė konstatavo, kad M. Č. ir J. Č., vykdydami individualią veiklą pagal verslo liudijimą, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, dėl ko negalima nustatyti asmens veiklos ir jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Nei M. Č., nei J. Č. nepateikė jų gaunamas pajamas ir išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kuriuos įstatymo nustatyta tvarka privalėjo saugoti, dėl ko jų veiksmai iš esmės atitinka BK 222 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius.
    4. Apeliaciniu skundu taip pat nesutinkama ir su M. Č. bei J. Č. išteisinimu pagal BK 219 straipsnį (dėl šios skundo dalies pastebėtina, kad J. Č. pagal BK 219 straipsnį kaltinama nebuvo). Teigiama, kad tiek M. Č., tiek J. Č. turėjo galimybę sumokėti jiems priklausančius mokėti mokesčius, buvo tinkami BK 219 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektai. Šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, prokurorės įsitikinimu, visiškai nevertino specialistės duotų parodymų, nepasisakė, kodėl nesiremia specialistės išvadomis, kodėl teikia pirmenybę M. Č. teisminio nagrinėjimo metu duotiems parodymams, be kita ko, prieštaraujantiems kitiems nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktiems duomenims. Tokiu būdu, pasak prokurorės, apylinkės teismas pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
  7. Išteisintoji J. Č. pateikė atsiliepimą į Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. Chraminos apeliacinį skundą, kuriuo prašė Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.
    1. J. Č. teigimu, ikiteisminio tyrimo metu duoti M. Č. parodymai, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, vertintini kritiškai, nes M. Č. buvo apklausiamas liudytoju apie savo ir savo sutuoktinės galimai padarytas nusikalstamas veikas, šiuos savo parodymus teisme pakeisdamas ir paaiškindamas tokio savo elgesio priežastis – ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai buvo surašyti juos neteisingai interpretuojant. Tuo tarpu BPK 80 straipsnis imperatyviai draudžia liudytoju apklausti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties padarytą nusikalstamą veiką. Tačiau, šio draudimo nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, pasak išteisintosios, nebuvo laikomasi.
    2. Atsiliepimu pabrėžiama, kad pagal Lietuvos Respublikos įstatymus prievolė ir atsakomybė už vykdytą veiklą ir gautas pajamas bei jų deklaravimą pagal verslo liudijimą tenka asmeniui, kurio vardu yra išduotas verslo liudijimas, todėl J. Č. negali būti atsakinga už sutuoktinio tinkamą ar klaidingą pajamų deklaravimą pagal sutuoktinio vardu išduotus verslo liudijimus. Nurodoma, kad nors J. Č. buvo išduoti 6 verslo liudijimai, tačiau vertinamu atveju į Gyventojų pajamų deklaracijas ji įrašė teisingus duomenis ir šias deklaracijas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai 2007 m. kovo 8 d., 2008 m. birželio 6 d., 2009 m. balandžio 28 d. ir 2010 m. gegužės 4 d.
    3. Pasak J. Č., specialistė I. K., atlikusi J. Č. ir M. Č. individualios veiklos ūkinės finansinės veiklos tyrimus, rėmėsi M. Č. parodymais. Tačiau, išteisintosios vertinimu, M. Č. parodymai nėra buhalterinis dokumentas, kuris pagrįstų vienos ar kitos ūkinės operacijos buvimą, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog individualios veiklos ūkinės finansinės veiklos tyrimai yra atlikti selektyviai, t. y. nesant jokio pagrindo. Be to, atliekant tyrimą buvo vadovaujamasi išskirtinai kaltinimo pozicijas pagrindžiančiais parodymais.
    4. Atsiliepimu akcentuojama ir tai, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje jokių duomenų, patvirtinančių, jog J. Č. pranešime apie įtarimą nurodytų dokumentų neišsaugojo tyčia, t. y. juos sunaikino ar paslėpė, nėra. Galimai, ji elgėsi nepakankamai rūpestingai, pasitikėjo savo sutuoktiniu, kuris galimai tyčia arba per aplaidumą prarado visus jos buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo įforminti vykdant veiklą pagal verslo liudijimus 2006-2009 metais.
    5. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pati prokurorė skunde pripažįsta, jog J. Č. nepateikė gaunamas pajamas ir patirtas išlaidas pagrindžiančių dokumentų, kuriuos įstatyme numatytą laiką privalėjo saugoti, tačiau už tai atsakomybė numatyta ne BK 222 straipsnio 1 dalyje, bet BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžiama, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, dėl kurių baudžiamosios atsakomybės senatis pagal šiuo metu galiojančio BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktį yra 8 metai. Tačiau pagal BK 95 straipsnio redakciją, galiojusią nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. birželio 28 d., šios nusikalstamos veikos baudžiamosios atsakomybės senatis buvo 5 metai ir šis terminas jau yra suėjęs.
  8. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė A. Chramina pritarė savo apeliaciniame skunde išdėstytiems prašymams ir juos pagrindžiantiems motyvams, prašė jos apeliacinį skundą tenkinti. Išteisintieji J. Č. ir M. Č. bei jų gynėjai advokatai R. Mištautas ir R. Agrba, nesutikdami su prokurorės apeliacinio skundo motyvais, prašė jį atmesti.
  9. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės A. Chraminos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
  10. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
    1. Nors apylinkės teismas, nepažeisdamas aukščiau aptartų baudžiamojo proceso normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas J. Č. ir M. Č. inkriminuojamų nusikalstamų veikų galimo padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu pagrįstai sprendė, kad M. Č. veiksmuose nėra nusikalstamų veikų, numatytų BK 219 straipsnio 2 dalyje, BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, J. Č. veiksmuose - nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, tačiau, spręsdamas jų kaltės klausimą ir konstatuodamas, kad išteisintųjų veiksmuose nėra būtinojo BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl M. Č. ir J. Č. veiksmų, nurodytų aprašant nusikaltimus, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje, perkvalifikavimo ir atitikimo BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymiams.
    2. Nors kaltinimai pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nei M. Č., nei J. Č. nebuvo pareikšti, tačiau vien ši aplinkybė, nustačius, jog kaltinamajame akte veika, kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, atitinka požymius nusikaltimo numatyto BK 223 straipsnio 1 dalyje, nėra kliūtimi nusikaltimo kvalifikavimą pakeisti ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. lapkričio 15 d. nutarime išaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, be kita ko, jos 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinius teisinės valstybės, teisingumo principus, baudžiamąją bylą nagrinėjančiam teismui turi būti sudarytos galimybės savo iniciatyva pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrinti teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą, kitų konstitucinių tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Nutarime konstatuota, kad situacija, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, traktuotina kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Šioje situacijoje kaltinamajam sudaromos sąlygos žinoti, kuo yra kaltinamas, ir turėti galimybę gintis nuo visų kaltinimo dalių: tiek ginčyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, tiek atskirus baudžiamajame įstatyme nustatytus nusikalstamos veikos požymius, tiek jų visumą. Iš esmės analogiškai bei itin išsamiai dėl galimybės keisti kaltinimą, veikos kvalifikavimą pasisakyta ir kasacinėje praktikoje (baudžiamoji byla Nr. 2K-P-1/2014). Nuo 2015 m. liepos 10 d. galiojančioje BPK 256 straipsnio redakcijoje yra tiesiogiai įtvirtinta teismo galimybė ir savo iniciatyva nustatyta tvarka spręsti tiek dėl esminių faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių, nurodytų kaltinime, pakeitimo, tiek dėl veikos kvalifikavimo. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad M. Č. ir J. Č. veiksmuose nėra būtinojo BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio – tiesioginės tyčios, turėjo galimybę spręsti išteisintųjų kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, o to nepadaręs, apylinkės teismas priėmė nepagrįstą nuosprendį dalyje dėl M. Č. ir J. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.
  11. Kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jų kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami ne tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-36/2010, 2K-P-1/2014, 2K-19-1073/2018). Apie tai, paminėta ir 2017 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje, kuria nagrinėjama byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (b. l. 133-138, t. 8). Tokiu atveju, apeliacinės instancijos teismas praneša kaltinamajam (nuteistajam, išteisintajam) ir jo gynėjui apie teisę prašyti pertraukos pasirengti gynybai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, 2018 m. sausio 30 d. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalimis, išteisintiesiems M. Č. ir J. Č. buvo pranešta, jog nusikalstama veika, kaltinamajame akte kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pasitvirtinus kaltinime nurodytoms aplinkybėms, gali būti perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, todėl kliūčių spręsti M. Č. ir J. Č. kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nėra.
  12. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. Č. parodė, kad J. Č. yra jo sutuoktinė. Savo deklaracijose ji nurodė, kad iš verslo liudijimo turėjo daug pinigų ir nusipirko jo (M. Č.) tėvo akcijas. Iš kur ji gavo tuos pinigus ir kaip ji juos uždirbo, nežino, todėl, kad viską, ką jie su sutuoktine uždirbo, sumokėjo bankui ir išleido pragyvenimui. Pradžia buvo tada, kai tardytojas jam (M. Č.) pranešė, jog jis su savo sutuoktine iš tėvo įsigijo UAB „I.“ akcijas, tačiau pinigų už jas nesumokėjo. Jo tėvas Z. Č. turėjo 100 proc. UAB „I.“ akcijų. Buvo surašytas dokumentas, tačiau pinigai už akcijas nebuvo sumokėti. Po to gavosi taip, kad minėtas dokumentas buvo užvaldytas, padirbtas jo (M. Č.) parašas ir akcijų pirkimas įregistruotas Registrų centre. Pinigų jie (M. Č. ir J. Č.) tuo metu neturėjo, nes bankui kiekvieną mėnesį mokėjo palūkanas, tuo metu pirko namą. M. Č. teigimu, jie su sutuoktine turėjo du verslo liudijimus tai pačiai verslo veiklai vykdyti. Viską, ką jis uždirbo, deklaravo. Kiekvienais metais deklaracijose jis rodydavo apie 100000 litų pajamų, išlaidų nefiksuodavo, buhalterijos nevedė, tiesiog surašydavo į žurnalą, kiek yra išlaidų. Kokią sumą nurodyti pildant deklaracijas, žinojo iš žurnalo, kurį vesdavo, suskaičiuodavo pats. Kadangi jo ir J. Č. verslo liudijimai buvo atskiri, savo pajamas deklaracijose jie deklaravo atskirai. Tuo laikotarpiu J. Č. visada dirbo. J. Č. savo deklaracijas pildydavosi pati, jis (M. Č.) jai nepadėdavo. Ankščiau negu 2006 metais, jokių verslo liudijimų jis nebuvo išsiėmęs. Valstybinė mokesčių inspekcija jam nebuvo pareiškusi jokių pretenzijų dėl netinkamos apskaitos ar sumokėto mokesčio. Administracinė atsakomybė už gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimą jam taikyta nebuvo. Pajamos, kurios buvo nurodytos deklaracijose, buvo realios. Joks nurodymas pajamas apskaityti kartu su sutuoktine ar reikalavimas pildyti bendrą sutuoktinių deklaraciją, jam pareikštas nebuvo. Valstybinė mokesčių inspekcija nei jam, nei jo sutuoktinei nebuvo pateikusi jokių priminimų dėl mokesčių sumokėjimo. Pagal verslo liudijimus jis ir J. Č. buvo užregistruoti kaip atskiri mokesčių mokėtojai, tačiau jis buvo įrašytas J. Č. verslo liudijime, o ši – jo. Nepaisant šios aplinkybės, jokių dvigubų mokesčių daryti nereikėjo. Kaip PVM mokesčių mokėtojas nebuvo užsiregistravęs, nes neviršijo 100000 litų sumos. 2006-2012 metais tiek jo, tiek ir jo sutuoktinės vykdytos veiklos dokumentai yra dingę, pavogti. Apie dingusius dokumentus buvo pranešta policijai. Atvažiavusi policija užregistravo vagystę, buvo išmuštas automobilio langas ir pavogti trys krepšiai. Vagystė iš automobilio buvo įvykdyta 2013 m. birželio 19 d.
    1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 1 dalimi, buvo pagarsinti kitame ikiteisminiame tyrime liudytoju apklausto M. Č. duoti parodymai. Jo teigimu, nuo 2006 m rugpjūčio 23 d. vienintelis UAB „I.“ akcininkas buvo jo tėtis Z. Č.. Įmonės veikla – automobilių remontas. Z. Č. į įmonės veiklą nesikišo, ją, kaip įmonės direktorius, vykdė ir organizavo jis (M. Č.). Apie 2009 metus jo sutuoktinė J. Č. panoro tapti UAB „I.“ dalininke, prisidėdama prie įmonės gerinimo savo tėvų pinigais. Su J. Č. buvo aptarta, kad 50 procentų UAB „I.“ akcijų jai turėtų kainuoti 263500 litų, tačiau tokios pinigų sumos ji realiai neturėjo. Su J. Č. jis susituokė 1995 metais. Po santuokos ji niekur nedirbo, buvo namuose su vaiku, o nuo 2006 metų jo iniciatyva, išsiėmė verslo liudijimą variklinių transporto priežiūrai ir remontui, t. y. tai pačiai veiklai kaip ir jis (M. Č.) vykdyti. Jo uždirbtų pinigų pakako pajamų deklaracijose rodyti ir kaip jo, ir kaip J. Č. uždirbtas pajamas. Mokesčių inspekcijai kasmet deklaruodavo, kad jis ir J. Č. iš savo verslo liudijimų uždirba po 90000 litų, tačiau J. Č. realiai nedirbo ir jokiu pajamų negavo (b. t. 1, b. l. 2-3).
    2. Apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. Č. šių savo parodymų nepatvirtino. Parodė, kad tokie jo parodymai buvo reikalingi procesui civilinėje byloje, kuris dar nebuvo pasibaigęs. Visi tie parodymai yra susiję su tuo, kad tuo metu jam reikėjo apginti savo tėvą. Sakinys, kad „Jūratė realiai nedirbo“, reiškia, kad viską, ką tuo metu jie abu uždirbo, sumokėjo bankams, pirko namą ir pinigų neliko. Pagal verslo liudijimus jis padėdavo J. Č., o ji padėdavo jam. Jie abu turėjo du verslo liudijimus, pajamas skaičiuodavo atskirai, o darbais vienas kitam padėdavo, nes kartu gyveno ir bendravo. Kokius darbus jam padėdavo atlikti J. Č., nepamena.
  13. Liudytoja V. B. apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad dirba Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariate vyriausiąja tyrėja. Ji atliko ikiteisminį tyrimą byloje, kurioje M. Č. buvo apklaustas liudytoju. Kiek pamena, vyko ginčas dėl akcijų. Liudytojos teigimu, apklausa yra atliekama tik iš asmens žodžių. Protokolas yra perskaitomas ir pasirašomas. Asmuo pasirašo tik savo ranka. M. Č. buvo išaiškinta jo teisė neduoti parodymų prieš savo artimą.
  14. Specialistė I. K. apklausiama pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje parodė, kad buvo gautos užduotys atlikti M. Č. ir J. Č. ūkinį finansinį tyrimą Tyrimui buvo pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga. Tyrimo metu buvo taikoma kryžminio dokumentų tikrinimo metodika. Atliekant tyrimą buvo vertinama visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, tačiau tikrinti, ar medžiagoje esantys liudytojų parodymai yra teisingi, nepriskiriama specialisto kompetencijai. Taip pat buvo vertinami banko čekiai, deklaracijos, bankų sąskaitų išrašai bei kryžminio patikrinimo metu pateikti dokumentai. Iš M. Č. pusės buvo pateiktos sutartys, apmokėjimo kvitai iš „D.“, pinigų priėmimo - perdavimo aktai. J. Č. jokių dokumentų tyrimui nepateikė. Tačiau, nustatyti jų veiklos, nesant kitų dokumentų, nebuvo galimybės. Tyrimo metu buvo tiriamas laikotarpis nuo 2006 iki 2012 metų, tačiau tikrinamą laikotarpį nustato ne tyrimą atliekantis specialistas. Tiek M. Č., tiek J. Č. verslo liudijimai buvo vertinami atskirai, kadangi verslo liudijimas priklauso tam asmeniui, kuriam jis yra išduotas. Tačiau, abiejų sutuoktinių deklaracijose nurodytos pajamos buvo susumuotos remiantis M. Č. parodymais, duotais kitoje byloje. Tyrimo metu nustatyta, kad buvo išduoti 6 verslo liudijimai J. Č. ir 19 – M. Č.. Iš 19 M. Č. išduotų verslo liudijimų, 16 buvo skirti tai pačiai veiklai vykdyti, jie sutapo ir su J. Č. išduotuose verslo liudijimuose nurodyta veikla. M. Č., apklaustas liudytoju, nurodė, kad J. Č. jokių pajamų negavo. Jokių dokumentų, susijusių su jos vykdyta veikla, tyrimui nepateikė ir J. Č.. Apklausoje ji teigė, kad dokumentai buvo laikomi M. Č. žinioje. Nors J. Č. deklaravo, kad iš jos veiklos pagal išduotus verslo liudijimus ji gavo pajamas, tačiau įvertinus jos banko sąskaitas, išrašus, kitus dokumentus, duomenų, patvirtinančių, kad J. Č. gavo pajamas, nenustatyta. Tai reiškia, kad duomenys, pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, neatitiko tikrovės. Tokiais savo veiksmais J. Č. pažeidė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas. Specialistės teigimu, M. Č. turėjo registruotis PVM mokėtoju ir mokėti PVM mokestį, tačiau šių veiksmų jis neatliko. Kad nereikėtų mokėti PVM mokesčio, savo uždirbtas pajamas jis paskirstė tarp savo ir J. Č. deklaracijų. Vertinamu atveju, jei nebūtų sudėtos abiejų sutuoktinių gautos pajamos, prievolė mokėti PVM mokestį valstybei, nebūtų atsiradusi. Tinkamai vykdydamas buhalterinę apskaitą pagal jo vardu išduotus verslo liudijimus, asmuo privalo įsigyti kvitus ir juos pildyti, tačiau vertinamu atveju nei žiniaraštis, nei kvitai pateikti nebuvo. M. Č. paaiškino, kad jo automobilis, kuriame buvo laikomi buhalteriniai dokumentai, buvo apvogtas. Jei asmuo išsiima verslo liudijimą, jis asmeniškai atsako už dokumentų išsaugojimą. Tai reglamentuoja Buhalterinės apskaitos bei Dokumentų ir archyvų įstatymas. Nurodytos pagal verslo liudijimą uždirbtos pajamos turi būti pagrįstos dokumentais. 2013 m. liepos 2 d. po automobilio vagystės M. Č. parodė, jog automobilyje buvo įmonių dokumentai, tačiau nenurodė, kad buvo pavogti ir dokumentai, susiję su verslo liudijimu. Kas pildė M. Č. ir J. Č. deklaracijas, nustatyti negali. Pagal įstatymą, jas turi pildyti jas pasirašęs asmuo. Deklaracijos pateiktos elektroniniu būdu. Suma, kurios nepasiekus nereikia mokėti PVM mokesčio, tuo metu buvo 100 000 litų. Gautų pajamų paskirstymas tarp savęs ir sutuoktinės, negalimas. Už 2010-2012 metus J. Č. neprivalėjo pateikti mokesčių deklaracijos.
  15. Specialistė I. V. apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad ji dirba Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyriausiąja specialiste. Su specialistės I. K. išvadomis yra susipažinusi. Tuo metu, kai buvo įvykdyta vagystė iš M. Č. automobilio, šis parodė, kad vagystės metu buvo pagrobti UAB „I.“, UAB „M.“, UAB „M. ir ko“ įmonių dokumentai bei plastikinis segtuvas, kuriame buvo įvairių rūšių užsienietiški automobilių dokumentai. Šioje byloje prie išvados yra priedas, kuriame nurodyta, jog automobilyje, be kita ko, buvo ir du M. Č. krepšiai su rūbais, rankinė su dokumentais, verslo liudijimais, sutartimis, išlaidų žurnalais, paslaugų priėmimo kvitais. Atliekant tyrimą, jokie M. Č. vykdytos individualios veiklos pagal verslo liudijimus buhalterinės apskaitos dokumentai rasti nebuvo. Pagal duomenis, kuriuos turėjo specialistė I. K., jokių nukrypimų specialisto išvadose nėra. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, M. Č. deklaravo 409318,42 litų, o J. Č. – 241590 litų. Ar tai teisingi duomenys, gali patvirtinti tik apskaitos dokumentai, t. y. pinigų priėmimo kvitai, žurnalas, tačiau jų nėra. Specialistė tyrė, ką gavo J. Č. ir M. Č. į atsiskaitomąsias sąskaitas, bet nustatyti, ar pinigai buvo gauti už atliktas paslaugas, nėra galimybės. M. Č. verslo liudijimuose buvo įrašyta J. Č., dalyvavusi versle. Tas pats ir J. Č. išduotuose verslo liudijimuose. Pasakyti, kaip jie pasiskirstė ir kaip vykdė veiklą, nėra galimybės. ( - ) privalėjo vesti apskaitą, pildyti žurnalą, surašyti pinigų gavimo kvitus. Tik tokiu atveju matytųsi, kaip jie vykdė veiklą. Teiginį, kad J. Č. pajamų negavo, turėtų paaiškinti išvadą rašiusi specialistė, nes ji (I. V.) tokių dokumentų nematė. Tokia išvada greičiausiai buvo padaryta iš M. Č. ir J. Č. parodymų. Pagal Taisyklių 18 punktą, dokumentus už einamus metus reiktų saugoti nuo 2 iki 7 metų, tačiau, pagal buhalterinės apskaitos įstatymo, kuris yra privalomas žmonėms, vykdantiems individualią veiklą pagal verslo liudijimą, 20 straipsnio 1 dalį, jei dokumentai dingsta arba visiškai ar iš dalies yra sugadinami, juos praradęs ir sugadinęs darbuotojas ūkio subjektui rašo pasiaiškinimą ir ūkio subjekto vadovas priima sprendimą dėl jų atkūrimo Vyriausybės nustatyta tvarka. 2002 metų Vyriausybės nutarimas Nr. 1022 „Dėl dingusių visiškai ar iš dalies sugadino apskaitos dokumento ir apskaitos registrų atkūrimo tvarkos patvirtinimo“ taikomas ir fiziniams asmenimis. Pagal šį nutarimą, jei dingusį, visiškai ar iš dalies sugadintą apskaitos dokumentą sudarė du arba keli jo egzemplioriai ir jei vienas iš jų yra prarastas, ūkio subjekto apskaitos registre šis dokumentas gali būti įtraukiamas tik tada, jei kita sandoris šalis turi apskaitos dokumentą. Šioje byloje to pasigendama. Yra tik paaiškinimas, kad dokumentai buvo pavogti. Buvo galima imtis priemonių dingusiems dokumentams atkurti. Pasak specialistės, asmuo, dirbantis pagal verslo liudijimą, privalo vesti buhalteriją ir teikti mokesčių deklaracijas. Tiriamu laikotarpiu dokumentai turėjo būti saugomi 2 ir 7 metus. Asmuo dokumentus gali saugoti pats arba perduoti juos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tam, kad būtų galima nustatyti, kiek laiko turėjo būti saugomi konkretūs dokumentai, būtina įvertinti jų reikšmę. Dokumentus, kuriuos privalo saugoti ilgą laikotarpį, t. y. darbo užmokesčio, priskaičiavimus socialinio draudimo ir t. t., įmonės paprastai atiduota saugoti archyvui. Jei dokumentai naikinami, įforminamas dokumentų sunaikinimo aktas, kuriame nurodoma kokiu būdu jie sunaikinami. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. Č. ir J. Č. uždirbtos pajamos buvo nustatytos remiantis jų pateiktomis mokesčių deklaracijomis. Jų banko sąskaitose matomi pinigų pervedimai nelaikyti tinkamais pajamas pagrindžiančiais dokumentais. PVM mokėtoju pagal PVM įstatymo 71 straipsnio 2 dalį tampama tuo atveju, jei atlygis už prekes ir paslaugas viršija 100000 litų, tačiau pagal M. Č. ir J. Č. pateiktas mokesčių deklaracijas M. Č. PVM mokėtoju nebuvo tapęs. Pasak specialistės, verslo liudijimas yra apmokestinamas fiksuotu mokesčiu pagal nustatytą gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 6 straipsnio 4 dalį. Tuo atveju, kai viršijama 100000 litų suma, asmuo privalo registruotis PVM mokėtoju ir jo pajamų apmokestinimas fiksuotu mokesčiu nutrūksta. Nuo to laiko jis skaičiuojamas pagal individualios veiklos pažymą, atsiranda mokėjimai socialiniam draudimui. Įsigijus verslo liudijimą ir jame nurodžius sutuoktinį, deklaraciją pildo tas asmuo, kuris išsiėmė verslo liudijimą. Sutuoktinių pajamų sumavimas tokiu atveju nenumatytas nei apskaitos įstatyme, nei Vyriausybės nutarime Nr. 1797. Tvirtinti, kad valstybei buvo padaryta 86669 litų žala, negali. Papildomai specialistė paaiškino, kad asmuo, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, deklaraciją privalo pateikti už visus metus, nepaisant to, kad veiklą vykdė tik mėnesį. Jei jis ir nevykdo veiklos, jokių pajamų neturi, tačiau jam yra išduotas verslo liudijimas, toks asmuo vis tiek privalo teikti mokesčių deklaraciją.
  16. Kauno rajono apylinkės teismo parengiamojo teismo posėdžio 2012 m. spalio 23 d. protokole (civilinė byla Nr. 2-1525-214/2012) užfiksuota, kad, pasak J. Č., visi dokumentai, susiję su jos vykdyta individualia veikla, yra pas M. Č., kadangi veiklą jie vykdė kartu kaip šeima. Šių dokumentų M. Č. jai negrąžina, jis gali būti dokumentus sunaikinęs ar paslėpęs. M. Č. parodė, kad kažkokius dokumentus turi, tačiau patvirtinti, kad J. Č. gavo pajamas, negali, kadangi ji toje veikloje nedirbo, J. Č. dokumentacijos jis nevedė. M. Č. teigimu, individualią veiklą J. Č. vykdė pagal jos vardu išduotą verslo liudijimą (b. t. l, b. l. 31-37).
  17. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. sausio 22 d. raštu Nr. (27.4-30-3)-RD-205 nustatyta, kad M. Č. buvo įsigijęs verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2006 metų iki 2011 metų ir 2013 metais. 2012 metams verslo liudijimo jis nebuvo įsigijęs. J. Č. buvo įsigijusi verslo liudijimus laikotarpiu nuo 2006 metų iki 2009 metų, vėlesniais metais verslo liudijimų įsigijusi ji nebuvo. Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinių sistemų duomenimis, J. Č. ir M. Č. kasos aparatų nebuvo įsigiję (b. t. 1, b. l. 73).
  18. UAB „M.“ (į. k. ( - )) įgalioto atstovo M. Č. 2013 m. liepos 2 d. pareiškime nurodyta, kad 2013 m. birželio 20 d., 9.15 val., ( - ), buvo pastebėtas apgadintas automobilis VW TOUAREG: išdaužtas automobilio galinis stiklas, iš automobilio buvo pavogta automobilio LEXUS RX300 prietaisų panelė, įmonei priklausantis krepšys su dokumentais (b. t. 2, b. l. 6).
  19. Remiantis 2013 m. birželio 20 d. M. Č. protokolu-pareiškimu, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 19 d., 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d., 9.15 val., išdaužiant automobilio galinio dangčio stiklą, iš automobilio VW TOUAREG, valstybinis numeris ( - ) stovėjusio ( - ), buvo pagrobtas M. Č. priklausantis sportinis krepšys su apranga, krepšys su dokumentais ir automobilio LEXUS RX 300 priekinė panelė (b. t. 2, b. l. 7-8).
  20. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje 2013 m. gruodžio 11 d. gautame M. Č. atsakyme į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. paklausimą, nurodyta, kad naktį iš 2013 m. birželio 19 d. į 2013 m. birželio 20 d. buvo apvogtas UAB „M.“ priklausantis automobilis VW TOUAREG, valstybinis numeris ( - ) kuriuo naudojosi M. Č.. Automobilyje buvo du krepšiai su M. Č. drabužiais ir rankinė su dokumentais, susijusiais su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, sutartys, išlaidų žurnalai, užpildyti paslaugų priėmimo kvitai už visą laikotarpį nuo 2006 metų (b. t. 4, b. l. 124).
  21. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-2/206 nustatyta, kad:
  • laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. M. Č. buvo išduota 19 verslo liudijimų;
  • remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, M. Č. tiriamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., viso deklaravo 409318,42 litų pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą;
  • kadangi M. Č. tyrimui nepateikė dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai pajamų M. Č. gavo pagal minėtos veiklos verslo liudijimus. Taip pat, visiškai nėra galimybės nustatyti, ar M. Č. deklaravo visas pajamas gautas pagal verslo liudijimus, bei ar pajamų mokesčio deklaracijose buvo pateikti teisingi duomenys. Tyrimo metu nustatyta, jog viso per tiriamąjį laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., M. Č. ir J. Č. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose buvo nurodyta 650908,42 litų pajamų. Taigi, M. Č. privalėjo į valstybės biudžetą sumokėti 86669,04 litų pridėtinės vertės mokesčio nuo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimus. Remiantis 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 nuostatomis, gyventojai, kurie vykdo veiklą pagal verslo liudijimą, PVM mokėtojais turi užsiregistruoti, jeigu per metus (per paskutiniuosius 12 mėnesių) bendra už parduotas prekes ir/ar suteiktas paslaugas gauta ar gautina atlygio suma buvo didesnė kaip 155000 Lt (iki 2011 m. gruodžio 31 d. šis dydis buvo 100 000 litų). Kaip nurodyta 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme Nr. IX-751, asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis minėtame įstatyme nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal minėto įstatymo nuostatas privalo skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju;
  • pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkto nuostatas, prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui.
  • kadangi M. Č. tyrimui nepateikė dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei Prekių (paslaugų) pirkimo - pardavimo kvitų, nėra galimybės nustatyti, ar M. Č., kaip asmuo besiverčiantis individualia veikla, teikė teisingus duomenis valstybinėms institucijoms. Metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2011 m. M. Č. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2013 m. balandžio 12 d., o metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją už 2012 m. M. Č. valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2014 m. balandžio 2 d. Tokiu būdu, M. Č. nesivadovavo 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 reikalavimais, kurie nustato, jog gyventojas, dirbantis su verslo liudijimu, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją privalo pateikti iki kitų metų gegužės 1 d.;
  • M. Č. tyrimui nepateikė jokių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui susijusių dokumentų, išskyrus 7 (septynis) dokumentus. Tyrimas buvo atliktas įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus patenkintų prašymų dėl verslo liudijimų išdavimo už 2006-2009 metus patvirtintas kopijas ir verslo liudijimų už 2010 ir 2011 metus patvirtintus nuorašus, taip pat M. Č. gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas bei M. Č. priklausančių banko sąskaitų išrašus. Kadangi tyrimui nebuvo pateikti įstatymų ir kitų teisės aktų numatyti apskaitos dokumentai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97 patvirtintos automobilių remonto paslaugų tvarkos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379 patvirtintų „Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos bei šių kvitų pildymo taisyklės“ ir Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 „Dėl Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. 1K-160 redakcija) nurodyti apskaitos dokumentai, kuriuos privalėjo pildyti, surašyti ir saugoti M. Č. vykdydamas minėtą veiklą pagal verslo liudijimą (pajamų-išlaidų žurnalas, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, sutartys), daroma išvada, jog iš M. Č. individualios veiklos tvarkomos buhalterinės apskaitos visiškai negalima nustatyti asmens veiklos ir jo turto už tikrinamąjį laikotarpį (b. t. 4, b. l. 80-117).
  1. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvada Nr. 5-2/206 nustatyta, kad:
  • laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. J. Č. buvo išduoti 6 verslo liudijimai variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti;
  • remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, J. Č. tiriamuoju laikotarpiu, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., viso deklaravo 241590,00 litų pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą;
  • kadangi J. Č. tyrimui nepateikė dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai pajamų J. Č. gavo pagal minėtos veiklos verslo liudijimus. Taip pat nėra galimybės nustatyti, ar J. Č. deklaravo visas pajamas, gautas pagal verslo liudijimus;
  • pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkto nuostatas, prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui.
  • kadangi J. Č. tyrimui nepateikė dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, nėra galimybės nustatyti, ar J. Č., kaip asmuo besiverčiantis individualia veikla, teikė teisingus duomenis valstybinėms institucijoms. Metinių gyventojų pajamų mokesčio deklaracijų už 2010-2012 metus J. Č. Valstybinei mokesčių inspekcijai nepateikė. Tokiu būdu, J. Č. nesivadovavo 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 reikalavimais;
  • J. Č. tyrimui nepateikė jokių dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui. Tyrimas buvo atliktas įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus patenkintų prašymų dėl verslo liudijimų išdavimo už 2006-2009 metus patvirtintas kopijas, taip pat J. Č. gyventojų pajamų deklaracijas bei J. Č. priklausančių banko sąskaitų išrašus. Kadangi tyrimui nebuvo pateikti įstatymų ir kitų teisės aktų numatyti apskaitos dokumentai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos Verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos, Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97 patvirtintos automobilių remonto paslaugų tvarkos, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379 patvirtintų „Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos bei šių kvitų taisyklės“ ir Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių, kurios patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 „Dėl Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. IK-160 redakcija) nurodyti apskaitos dokumentai, kuriuos privalėjo pildyti, surašyti ir saugoti J. Č. vykdydama minėtą veiklą pagal verslo liudijimą (pajamų-išlaidų žurnalas, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo sutartys), daroma išvada, jog iš J. Č. individualios veiklos tvarkomos buhalterinės apskaitos visiškai negalima nustatyti asmens veiklos ir jo turto už tikrinamąjį laikotarpį (b. t. 5, b. l. 5-21).
  1. Atsakydama į Kauno apylinkės teismo raštu jai pateiktus klausimus, 2016 m. vasario 25 d. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus vyresnioji specialistė I. K. nurodė, kad:
  • pagal tyrimui pateiktus Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenis, J. Č. vardu 2010 - 2012 metų laikotarpiu nebuvo išduota verslo liudijimų veiklai vykdyti, todėl pagal 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 27 straipsnio 3 dalį ji neprivalėjo pateikti metinės gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos už 2010 - 2012 metų laikotarpį;
  • J. Č. tyrimui nepateikė dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., t. y. nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, kaip to reikalauja 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 12 straipsnio l dalis, dėl to nėra galimybės nustatyti, ar J. Č., kaip asmuo besiverčiantis individualia veikla, teikė teisingus duomenis valstybinėms institucijoms. Tokiu būdu, J. Č. nesivadovavo 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. lX-574 4 straipsniu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkto nuostatomis, kurios numato, jog apskaitos dokumentai privalo būti saugomi. Kadangi gyventojų pajamų mokesčio deklaracijose nurodomos faktiškai gautos gyventojo pajamos, šiuo atveju J. Č. pajamos, susijusios su veikla pagal verslo liudijimą, negalima nustatyti ar visos J. Č. pajamos buvo parodytos jos 2009 metų gyventojų pajamų mokesčio deklaracijoje. Galimai už suteiktas paslaugas 2009 metais, ji galėjo gauti pajamas ir vėlesniais metais. Teisės aktais yra numatyta, jog deklaruoti bei tikslinti Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktą deklaraciją galima ne tik už einamuosius, bet ir už 5 praėjusius mokestinius metus;
  • asmuo, įsigijęs verslo liudijimą, privalo: 1) įsigyti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus 2) veiklos pajamas ir išlaidas fiksuoti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale 3) turėti techninius dokumentus, užtikrinančius teikiamos paslaugos kokybę, saugą taip pat ir aplinkos apsaugą, bei pildyti užsakymų paraiškas. Visus šiuos dokumentus asmuo vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą privalo saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d, nutarimo Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 dalies nustatyta tvarka. Kadangi Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis J. Č. verslo liudijimų už 2010-2012 metus išduota nebuvo, todėl minėtam asmeniui nekilo prievolė vesti ir saugoti visų anksčiau išvardintų dokumentų laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.;
  • vadovaujantis 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX 1007 27 straipsnio 3 dalimi ir 26 straipsniu, prievolė pateikti metinę gyventojo pajamų mokesčio deklaraciją nustatyta gyventojui, kuris mokestiniu laikotarpiu buvo įsigijęs verslo liudijimą (nežiūrint į tai ar jis gavo, ar negavo su veikla susijusių pajamų, ir yra sumokėjęs fiksuoto dydžio pajamų mokestį į valstybės biudžetą);
  • vadovaujantis 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX 1007 26 straipsnio nuostatomis, fiksuoto dydžio pajamų mokestis gyventojo sumokamas į biudžetą prieš įsigyjant verslo liudijimą, todėl iš verslo liudijime nurodytos veiklos gautos pajamos nėra papildomai apmokestinamos pajamų mokesčiu. Tačiau, pagal 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 71 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu bendra pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimą suma (kas nustatoma pagal buhalterinės apskaitos dokumentus) per metus viršija 155 000 litų (44891 eurų) (iki 2011 m. gruodžio 31 d. šis dydis buvo 100 000 litų (28962 eurų), asmeniui, vykdančiam veiklą pagal verslo liudijimą, atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju bei šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą;
  • tyrimui nebuvo pateikti įstatymų ir kitų teisės aktų numatyti apskaitos dokumentai, susiję su išduotais verslo liudijimais (pajamų-išlaidų žurnalas, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, sutartys), už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., kuriuos privalėjo pildyti, surašyti ir saugoti J. Č.. Dėl to, iš J. Č. individualios veiklos tvarkomos buhalterinės apskaitos visiškai negalima nustatyti asmens veiklos ir jo turto už laikotarpi nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. Visus šiuos dokumentus asmuo, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, privalo saugoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 dalies nustatyta tvarka.
  • apskaičiuojant M. Č. pajamas 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/206, buvo remtasi 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX 1007 18 straipsniu, kuris numato jog išlaidos turi būti pagrįstos dokumentais, 2002 m. gegužės 29 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 780 „Dėl specialių apskaitos dokumentų blankų užsakymo, gamybos, technologinės apsaugos, platinimo, įsigijimo ir sunaikinimo tvarkos bei mokesčiams apskaičiuoti naudojamų apskaitos dokumentų išrašymo ir pripažinimo tvarkos patvirtinimo“ 3.2 punktu, kuris numato, jog pirkimo PVM gali būti atskaitomas tik tuomet, jeigu jis pagrindžiamas dokumentu, kuriame yra visi teisės aktų nustatyti ir privalantys juose būti rekvizitai. Tačiau, tokių dokumentų nei M. Č., nei J. Č. tyrimui nepateikė;
  • vertinant M. Č. teiginį, jog jo žmonos deklaracijose už 2006-2009 metus buvo nurodytos jo pajamos, kurios sudarė 241590 litų (69969 eurų), specialisto išvadoje buvo paskaičiuotas PVM mokestis nuo J. ir M. Č. deklaracijose nurodytų pajamų iš verslo liudijimų sumos. Taigi M. Č. neįrašęs į savo metines gyventojų pajamų deklaracijas už 2006-2009 metus viso 241590 litų pajamų (atitinkamai pagal metus nurodyta viršuje) iš veiklos, susijusios su verslo liudijimu, išvengė prievoles registruotis PVM mokėtoju, dėl ko, valstybė į biudžetą negavo 86669 litų (25101 eurų) PVM mokesčio pajamų (b. t. 7, b. l. 105-114).
  1. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gegužės 10 d. raštas Nr. (27.4-40-4) RD-2385, patvirtina, kad M. Č. Kauno apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje 2004 m. vasario 25 d. pirko 50 vnt. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, 2005 m. spalio 28 d. – dar 50 vnt.; J. Č. 2004 m. spalio 26 d. taip pat įsigijo 50 vnt. prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų (b. t. 7, b. l. 181).
  2. Remiantis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2016 m. gegužės 17 d. rašte Nr. (27.4-40-4) RD-2735 pateikta informacija, duomenų apie M. Č. ir J. Č. kreipimąsi dėl prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų praradimo, Valstybinė mokesčių inspekcija neturi (b. t. 7, b. l. 182).
  3. Įvertinusi aukščiau aptartus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktus ir tiek pirmosios, tiek aukštesnės instancijos teismo (nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka buvo atnaujintas įrodymų tyrimas) posėdžių metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija nustato, kad:

8M. Č., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydamas individualią veiklą pagal Valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. vasario 21 d., 2006 m. liepos 11 d., 2006 m. rugpjūčio 11 d., 2006 m. spalio 24 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. liepos 13 d., 2007 m. rugsėjo 27 d., 2008 m. sausio 2 d., 2008 m. sausio 16 d., 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. vasario 12 d., 2009 m. gegužės 28 d., 2010 m. birželio 30 d., 2010 m. rugsėjo 3 d., 2011 m. gruodžio 8 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, 2008 m. spalio 13 d., 2009 m. sausio 14 d. patalpų nuomai, 2010 m. gruodžio 1 d. esamų statinių atstatymui ir remontui, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio ,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad ,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio ,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog ,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, dėl ko visiškai nebuvo galima nustatyti jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.;

9J. Č., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., vykdydama individualią veiklą pagal valstybinės mokesčių inspekcijos 2006 m. rugpjūčio 17 d., 2006 m. gruodžio 15 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. gruodžio 28 d., 2008 m. gruodžio 8 d., 2009 m. gruodžio 17 d. išduotus verslo liudijimus variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio ,,Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus už apskaitos organizavimą ir buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą būdamas atsakingas kaip gyventojas, vykdantis individualią veiklą, nesivadovavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu, kuriame nurodyta, kad: ,,Prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui“, 2001 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 1 straipsnio ,,Įstatymo paskirtis ir taikymas“ 2 dalimi, kurioje nurodyta, jog: ,,Ūkininkų ūkių, notarų, advokatų, patentus įsigijusių fizinių asmenų, užsienio ūkio subjektų nuolatinių buveinių ir atstovybių, pelno nesiekiančių ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis įstatymas nenustato kitaip“, neišsaugojo dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., tai yra nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, dėl ko visiškai nebuvo galima nustatyti jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

10Tokiais savo veiksmais M. Č. ir J. Č. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 223 straipsnio 1 dalyje.

  1. Motyvuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių alternatyvių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Baudžiamajai atsakomybei pagal komentuojamo straipsnio nuostatas kilti pakanka bent vieno iš aptartų objektyviųjų požymių nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-237-489/2015, 2K–406–895/2015, 2K-190-511/2017). Nagrinėjamu atveju, vertinant šio nuosprendžio 26 punkte nustatytų ir M. Č. bei J. Č. inkriminuojamų kaltinimų visumą, matyti, kad šioje baudžiamojoje byloje aktualus tik buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kuris suvokiamas kaip norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015, 2K-190-511/2017).
    1. Aptarta teisės norma formuojama kaip blanketinė, todėl teisės aktų, reglamentuojančių tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą bei tvarkymą, aptarimas, sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį klausimą, nekvestionuotinas. Remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Komentuojamas teisės aktas nustato <...> gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla (nuolatinių Lietuvos gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, ir nenuolatinių Lietuvos gyventojų, veikiančių per nuolatinę bazę Lietuvos Respublikoje), <...> turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų buhalterinę apskaitą, jos organizavimą ir tvarkymą; <...> gyventojų, kurie verčiasi individualia veikla, <...> buhalterinės apskaitos tvarką nustato Vyriausybė arba jos įgaliota institucija tiek, kiek šis Įstatymas nenustato kitaip. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos Verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punkte nurodyta, kad prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus. Gyventojai, įsigiję verslo liudijimus, šiuos dokumentus saugo patys arba Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka perduoda juos saugoti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriui.
  2. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. M. Č. buvo išduota 19 verslo liudijimų (b. t. 1, b. l. 73, b. t. 4, b. l. 80-117), paskutinis jų, M. Č. buvo išduotas 2011 m. gruodžio 8 d. veiklos vykdymo laikotarpiui iki 2011 m. gruodžio 31 d. (b. t. 1, b. l. 22). Tuo tarpu J. Č., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., buvo išduoti 6 verslo liudijimai variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui vykdyti (b. t. 1, b. l. 73, b. t. 5, b. l. 5-21), paskutinis jų J. Č. buvo išduotas 2009 m. gruodžio 17 d. veiklos vykdymo laikotarpiui iki 2009 m. gruodžio 31 d. (b. t. 5, b. l. 45-46). Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, neabejotina, kad M. Č. ir J. Č., kaip asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus, kilo pareiga, tinkamai organizuoti ir tvarkyti vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą, atitinkamus laikotarpius saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus pagal aukščiau paminėtą teisinį reguliavimą, ką iš esmės savo rašytiniais paaiškinimais patvirtino ir specialistė I. K. (b. t. 7, b. l. 105-114).
  3. Remiantis Lietuvos Respublikoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įsigijęs verslo liudijimą asmuo privalo: 1) įsigyti prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus (Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito formos bei šių kvitų pildymo taisyklės, patvirtintos Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2002 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 379); 2) veiklos pajamas ir išlaidas fiksuoti pajamų ir išlaidų apskaitos žurnale (Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m, gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 (Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. balandžio 22 d. įsakymo Nr. IK-160 redakcija); žurnalo forma pateikta minėtų Taisyklių priede, o jo pildymo tvarka patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 „Dėl Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos taisyklių patvirtinimo“; 3) turėti techninius dokumentus, užtikrinančius teikiamos paslaugos kokybę, saugą taip pat ir aplinkos apsaugą, bei pildyti užsakymų paraiškas (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 31 d. įsakymu Nr. 4-97 patvirtinta automobilių remonto paslaugų tvarka 7 ir 11 punktai) (b. t. 7, b. l. 105-111). Visus šiuos dokumentus asmuo, vykdantis veiklą pagal verslo liudijimą, privalo saugoti aukščiau aptarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimų išdavimo gyventojams tvarkos 18 dalies nustatyta tvarka ir terminais, ir tai leidžia teigti, kad pareiga saugoti buhalterinius apskaitos dokumentus nepasibaigia tuo metu, kai baigiama vykdyti ūkinė veikla pagal įsigytus verslo liudijimus, o tęsiasi įstatyme ar poįstatyminiame akte nurodytą dokumentų saugojimo laikotarpį.
  4. Esant šių duomenų visumai, įvertinus tai, kad pagal aukščiau aptartas teisės aktų nuostatas asmenys, vykdantys individualią veiklą pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus, privalo tinkamai organizuoti ir tvarkyti jų vykdomos veiklos buhalterinę apskaitą, atitinkamus laikotarpius saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus, neabejotina, kad šiuo atveju tiek M. Č., tiek ir J. Č., vykdę individualią veiklą pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus, yra tinkami BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektai. Nepaisant šios aplinkybės, nei M. Č., nei J. Č. su jų individualia veikla, vykdoma pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus, susijusių buhalterinių dokumentų nei atliekant jų individualios veiklos ūkinės finansinės veiklos tyrimus, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nepateikė.
  5. J. Č., nors ir atsisakė duoti parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tačiau atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą nurodė, kad galimai ji elgėsi nepakankamai rūpestingai, pasitikėjo savo sutuoktiniu (M. Č.), kuris tyčia ar per savo aplaidumą prarado visus jos buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie buvo įforminti jai vykdant veiklą pagal jos vardu išduotus verslo liudijimus 2006-2009 metais. Iš esmės analogiškas aplinkybes J. Č. išdėstė ir Kauno rajono apylinkės teisme parengiamojo teismo posėdžio 2012 m. spalio 23 d. metu (civilinė byla Nr. 2-1525-214/2012), nurodydama, kad visi dokumentai, susiję su jos vykdyta individualia veikla, yra pas M. Č., kadangi veiklą jie vykdė kartu kaip šeima. Šių dokumentų M. Č. jai negrąžina, jis gali būti dokumentus sunaikinęs ar paslėpęs (b. t. l, b. l. 31-37). Šiuos J. Č. teiginius pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu iš esmės patvirtino ir specialistė I. K.. Jos teigimu, J. Č. nepateikdama jokių su jos individualia veikla susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, paaiškino, jog visi dokumentai buvo laikomi jos sutuoktinio M. Č. žinioje.
  6. Tuo tarpu M. Č. apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad visus jo veiklos, susijusios su jam išduotais verslo liudijimais (atsižvelgiant į aukščiau aptartus J. Č. teiginius, akivaizdu, kad ir su jos vardu išduotais verslo liudijimais), buhalterinės apskaitos dokumentus jis saugojo rankinėje, visuomet juos turėjo su savimi iki to laiko, kol jie buvo pavogti iš automobilio VW TOUAREG, valstybinis numeris ( - )
    1. Vertinant šiuos tiek J. Č., tiek M. Č. parodymus, jų patikimumą ir objektyvumą, visų pirma pažymėtina, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik kaltinamojo/nuteistojo/išteisintojo parodymais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog gindamasis nuo pareikšto kaltinimo, suvokdamas gresiančią baudžiamąją atsakomybę bei siekdamas jos išvengti, asmuo neatskleis tikrųjų jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybių. Juo labiau, kad sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos, dėl ko, sprendžiant kaltininko parodymų patikimumo ir objektyvumo klausimą, ypatingą reikšmę įgyja ne tik kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apklaustų asmenų parodymai, bet ir rašytiniai bylos duomenys, patvirtinantys/paneigiantys kaltininko poziciją dėl jam pareikštų kaltinimų.
    2. Kaip nustatyta nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, UAB „M.“ (į. k. ( - )) įgaliotas atstovas M. Č. 2013 m. liepos 2 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariatą, nurodydamas, kad laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 19 d., 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d., 09.15 val., išdaužiant automobilio galinio dangčio stiklą, iš automobilio VW TOUAREG, valstybinis numeris ( - ) stovėjusio adresu ( - ), buvo pagrobtas M. Č. priklausantis sportinis krepšys su apranga, krepšys su dokumentais ir automobilio LEXUS RX 300 priekinė panelė (b. t. 2, b. l. 6, 7-8). Atliekant ikiteisminį tyrimą pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnyje, 2013 m. lapkričio 28 d. raštu Nr. 20-65-3-S-11026 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrius kreipėsi į M. Č., prašydamas pateikti visus dokumentus, susijusius su jo ir jo sutuoktinės J. Č. verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. t. 4, b. l. 123). Atsakydamas į paminėtą prašymą M. Č. informavo, kad naktį iš 2013 m. birželio 19 d. į 2013 m. birželio 20 d. buvo apvogtas UAB „M.“ priklausantis automobilis VW TOUAREG, valstybinis numeris ( - ) kuriuo jis naudojosi ir iš automobilio pagrobti du krepšiai su rūbais, rankinė su dokumentais, susijusiais su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, sutartys, išlaidų žurnalai, užpildytais paslaugų priėmimo kvitais už visą laikotarpį nuo 2006 metų (b. t. 4, b. l. 124). Kartu su šiuo atsakymu M. Č. pateikė ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 2-ojo skyriaus prokurorės R. M. 2013 m. liepos 5 d. nutarimą sustabdyti ikiteisminį tyrimą, kurio duomenimis, ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, pagal M. Č. pareiškimą, sustabdomas (b. t. 4, b. l. 125).
    3. Atsižvelgiant į šių duomenų visumą, pagrindo abejoti tuo, jog vagystė iš automobilio, kuriuo naudojosi M. Č., laikotarpyje nuo 2013 m. birželio 19 d., 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d., 09.15 val., vis tik buvo įvykdyta, nėra, tačiau tai nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad iš tiesų buvo pavogti visi dokumentai, susiję su M. Č. ir J. Č. veikla pagal verslo liudijimus, nurodytus aprašant nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje (nuosprendžio 26 punktas), juolab, kad pateikdamas pareiškimą policijai 2013 m. liepos 2 d. M. Č. konkrečiai neįvardijo, kokie konkretūs dokumentai buvo pagrobti iš automobilio, tačiau nurodė, kad buvo pagrobti įmonės dokumentai, kas leidžia teigti, kad buvo pagrobti UAB „M.“ dokumentai, o ne dokumentai, susiję su veikla pagal verslo liudijimus. Šiame kontekste pažymėtina, kad kaip matyti iš 2012 m. spalio 23 d. teismo posėdžio protokole užfiksuotų aplinkybių (aprašyta 16 punkte), jau tuo metu J. Č. nurodė, kad ji dokumentų neturi, kad juos turi jos sutuoktinis, kuris dokumentus yra paslėpęs ar sunaikinęs, tuo tarpu M. Č. teigė, kad turi kažkokius dokumentus, jų neįvardindamas, o J. Č. dokumentacijos jis nevedė. Tuo tarpu aplinkybes, kad visi dokumentai buvo pagrobti iš automobilio 2013 m. birželio 19 d., 23.00 val. iki 2013 m. birželio 20 d., 09.15 val., M. Č. nurodė tik 2013 m. gruodžio 11 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriui pateiktame atsakyme į 2013 m. lapkričio 28 d. paklausimą, t. y. jau vykstant ikiteisminiam tyrimui.
  7. Aplinkybę, kad nei M. Č., nei J. Č. neturėjo jokių su savo individualia veikla susijusių buhalterinių dokumentų, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir specialistė I. K.. Jos teigimu, J. Č. nurodė, jog visi buhalteriniai dokumentai buvo laikomi jos sutuoktinio žinioje, o M. Č., nepateikdamas su jo individualia veikla pagal jo vardu išduotus verslo liudijimus susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, tyrimui jis pateikė vos 7 dokumentus.
  8. Aukščiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste neabejotina, kad tiek M. Č., tiek J. Č. neišsaugojo buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su jų vardu išduotais verslo liudijimais, t. y. nei pajamų ir išlaidų apskaitos žurnalo, nei prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų, kas neabejotinai atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą. Motyvuojant šią išvadą pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos įstatymai, susiję su buhalterinės apskaitos tvarkymu bei buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu, jokių išimčių, kurioms esant būtų pateisinamas buhalterijos netvarkymas ar netinkamas jos tvarkymas, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas, nenumato. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje jurisprudencijoje, konstatuojant, kad netgi esant situacijai, kai buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai atsiranda dėl trečiųjų asmenų veiksmų, pvz. vagystės, įmonės vadovas (vertinamu atveju asmuo, užsiimantis individualia veikla pagal jo vardu išduotus verslo liudijimus) vis tiek atsako pagal BK 223 straipsnio nuostatas jeigu nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad to būtų išvengta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52/2003, 2K-106/2009, 2K-335-648/2016, 2K-11-648/2018 ir kt.), kas leidžia pagrįstai manyti, jog buhalterinės apskaitos netvarkymas ar netinkamas jos tvarkymas, buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas teismų praktikoje gali būti pateisinamas tik esant force majeure aplinkybėmis, kurios nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatytos.
  9. Kartu pažymėtina, kad sprendžiant kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį klausimą, vien tik buhalterinių apskaitos dokumentų neišsaugojimo fakto nepakanka. Remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas atsiranda tik tuo atveju, kai būtent šio straipsnio dispozicijoje numatyti pažeidimai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, kvalifikuojant veiką pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, būtina patikrinti ir tai, ar būtent buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymas ar netinkamas vykdymas buvo tiesioginė padarinių (negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ar struktūros) kilimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo tesimo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-237-489/2015). Tokiu būdu akivaizdu, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti kilusius padarinius ir priežastinį ryšį tarp buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo ir dėl to kilusių padarinių. Buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2014, 2K-422-303/2015, 2K-508-976/2015).
    1. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, sprendžiant M. Č. ir J. Č. kaltės klausimą pagal jiems pareikštus kaltinimus, tame tarpe ir dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis) buvo pasitelkta specialisto pagalba ir atlikti tiek M. Č., tiek ir J. Č. individualios ūkinės finansinės veiklos tyrimai. Remiantis Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus 2014 m. gruodžio 18 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/204 ir 2014 m. gruodžio 19 d. specialisto išvadoje Nr. 5-2/206 nustatytomis aplinkybėmis, nei M. Č., nei J. Č. jokių dokumentų, susijusių su verslo liudijimais variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui, nepateikė (išskyrus 7 dokumentus, pateiktus M. Č.). Tyrimas buvo atliktas įvertinus Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus patenkintų prašymų dėl verslo liudijimų išdavimo už 2006-2009 metus patvirtintas kopijas (tiek M. Č., tiek J. Č.), M. Č. verslo liudijimų už 2010 ir 2011 metus patvirtintus nuorašus, taip pat J. Č. ir M. Č. gyventojų pajamų deklaracijas bei J. Č. ir M. Č. priklausančių banko sąskaitų išrašus. Specialisto išvadose pažymima, jog atsižvelgiant į tai, kad tyrimui nebuvo pateikti įstatymų ir kitų teisės aktų numatyti apskaitos dokumentai, kuriuos privalėjo pildyti, surašyti ir saugoti J. Č. ir M. Č. vykdydami veiklą pagal verslo liudijimą (pajamų-išlaidų žurnalas, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo sutartys), daroma išvada, jog iš J. Č. ir M. Č. individualios veiklos tvarkomos buhalterinės apskaitos visiškai negalima nustatyti asmenų veiklos ir jų turto už tikrinamąjį laikotarpį, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (b. t. 4, b. l. 80-117, b. t. 5, b. l. 5-21). Šias išvadas, kiek jos reikšmingos sprendžiant M. Č. ir J. Č. kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino specialistė I. K., jų iš esmės nepaneigė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apklausta specialistė I. V..
  10. Vertinant aptartų specialisto išvadų, iš esmės patvirtinančių BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymius M. Č. ir J. Č. veiksmuose, pagrįstumą ir objektyvumą akcentuotina, kad remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, sprendžiant klausimą dėl baudžiamojoje byloje pateiktų specialisto išvadų patikimumo, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; pateiktos ekspertui ar specialistui medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; požymių, kuriais remdamasis ekspertas ar specialistas duoda išvadą, nustatymo teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad aukščiau aptartas specialisto išvadas pateikė aukštąjį universitetinį išsilavinimą, ūkinės finansinės veiklos dokumentinio tyrimo vyresniosios specialistės kvalifikaciją, 1 metų ir 4 mėnesių ūkinės finansinės veiklos objektų tyrimo ir 1,5 metų buhalterinio darbo stažą turinti specialistė I. K.. Savo pateiktas išvadas ji betarpiškai patvirtino ir apklausiama teisiamojo posėdžio metu, jas kiek papildydama savo rašytiniais paaiškinimais, pateiktais pirmosios instancijos teismo nurodymu, atsakant į proceso dalyvių jai pateiktus klausimus. Iš esmės I. K. nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pateiktas išvadas, kiek jos reikšmingos sprendžiant M. Č. ir J. Č. kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, apklausiama apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino ir specialistė I. V., todėl abejoti išvadų patikimumu ar objektyvumu, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  11. Šios išvados nepaneigia ir tai, jog šio nuosprendžio 26 punkte aprašytoje M. Č. ir J. Č. nusikalstamoje veikoje, individualios veiklos laikotarpis, reikšmingas sprendžiant jų kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nuo laikotarpio, tirto aukščiau aptartomis specialisto išvadomis, skiriasi, kadangi kaip jau minėta, pareigos saugoti buhalterinius apskaitos dokumentus laikotarpis yra ilgesnis nei vykdyta ūkinė veikla. Pareiga tinkamai saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus jiems, kaip asmenims, vykdantiems individualią veiklą pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus, tęsėsi ir po paskutiniojo jiems išduoto verslo liudijimo galiojimo pabaigos, t. y. M. Č. iki 2011 m. gruodžio 31 d., J. Č. – iki 2009 m. gruodžio 31 d. ir šiuos laikotarpius neabejotinai apima specialisto išvadomis atliktų finansinių tyrimų intervalas, t. y. nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., todėl vadovavimasis jomis, konstatuojant, kad dėl buhalterinės apskaitos dokumentų, susijusių su M. Č. ir J. Č. individualia veikla pagal jiems išduotus verslo liudijimus, neišsaugojimo negalima nustatyti M. Č. veiklos ir jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., J. Č. veiklos ir jos turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., vertinamu atveju nekvestionuotinas. Juo labiau, kad I. K., pateikdama savo rašytinius paaiškinimus (pirmosios instancijos teismo nurodymu) patikslino, jog tyrimui nebuvo pateikti įstatymų ir kitų teisės aktų numatyti buhalterinės apskaitos dokumentai, susiję su J. Č. išduotais verslo liudijimais (pajamų-išlaidų žurnalas, prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitus, sutartys) už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio 17 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., kuriuos privalėjo pildyti, surašyti ir saugoti J. Č., dėl ko iš jos individualios veiklos tvarkomos buhalterinės apskaitos visiškai negalima nustatyti jos veiklos ir turto už laikotarpį iki 2009 m. gruodžio 31 d. (b. t. 7, b. l. 105-111).
  12. Aukščiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste nustatinėjant M. Č. ir J. Č. kaltės formą pažymėtina, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas, (buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas įstatymų nustatytą laiką), tai bet koks neatsargus jų praradimas anksčiau laiko, kuris šiems dokumentams saugoti nustatytas įstatymu, kai dokumentai prarandami dėl įstatymų nežinojimo ar neteisingo jų suvokimo arba netinkamo apskaitos dokumentų saugojimo, gali būti padaromas esant neatsargiai kaltės formai, t. y. dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-14/2008, 2K-322/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju M. Č. ir J. Č. kaltė – neatsargumas, pasireiškė nusikalstamu nerūpestingumu, kadangi jie žinojo teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas, ką pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino M. Č., ko savo atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą iš esmės neneigė ir J. Č., tačiau jas vykdė netinkamai, neišsaugojo savo individualios veiklos, vykdomos pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl visiškai negalima nustatyti M. Č. veiklos ir turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., J. Č. veiklos ir turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.
  13. Įvertinus aukščiau išdėstytų duomenų visumą, abejonių dėl M. Č. ir J. Č. kaltės, padarius šiuo nuosprendžiu jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje, nėra. Ir nors apeliaciniu skundu prokurorė iš esmės teigia, kad šio nuosprendžio 26 punkte aprašyti M. Č. ir J. Č. veiksmai atitinka požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje (Apgaulingas apskaitos tvarkymas), tačiau, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, sutikti su šiais prokurorės argumentais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
    1. Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad vertinamu atveju nebuvo išsaugoti ir pateikti nei J. Č., nei M. Č. buhalterinės apskaitos dokumentai. Šios aplinkybės, neneigė nei M. Č., nei J. Č., tačiau atsakomybė įstatymų nustatytą laiką nesaugojus buhalterinės apskaitos dokumentų, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, yra numatyta būtent BK 223 straipsnio 1 dalyje. Kai buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimai atsiranda dėl trečiųjų asmenų veiksmų, pavyzdžiui, vagystės, įmonės vadovas (šiuo atveju asmuo, veikiantis pagal jo vardu išduotus verslo liudijimus) gali atsakyti pagal BK 223 straipsnį, jeigu nesiėmė visų įmanomų priemonių, kad to būtų išvengta, kas aukščiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumoje ir buvo nustatyta.
    2. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad apskaita buvo vedama apgaulingai, byloje nėra. Jų apeliaciniu skundu nepateikė ir prokurorė, lakoniškai konstatuodama, kad, remiantis specialistės I. K. išvadomis, M. Č. ir J. Č., vykdydami individualią veiklą pagal verslo liudijimą, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymus, dėl ko negalima nustatyti asmens veiklos ir jo turto už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 10 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Tačiau vien tik šie prokurorės argumentai, juo labiau minimos specialistės išvados, kuriose iš esmės konstatuojama, jog dėl tyrimui nepateiktų M. Č. ir J. Č. buhalterinės apskaitos dokumentų negalima nustatyti jų veiklos ir turto (kas buvo įvertinta sprendžiant minėtų asmenų kaltės klausimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį), M. Č. ir J. Č. kaltės tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje, nepatvirtina. Juo labiau, jog sprendžiant iš prokurorės apeliacinio skundo turinio, konstatuodama M. Č. ir J. Č. kaltę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ji nurodo, jog aukščiau aptartais M. Č. ir J. Č. veiksmais jų buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, kai šis BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti nustatomas tik įvertinus pateiktus buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie analizuojamu atveju tyrimui nebuvo pateikti. Be to, sprendžiant iš kaltinamajame akte M. Č. ir J. Č. inkriminuotų BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, akivaizdu, kad net ir kaltinimuose kalbama ne apie apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą kaip vieną iš alternatyvių BK 222 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių, o apie buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą, cituojant ir su šių veiksmų – buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu privalomumu susijusius Lietuvos Respublikos teisės aktus. Tokiu būdu neabejotina, jog M. Č. ir J. Č. neišsaugojus su jų individualia veikla pagal jų vardu išduotus verslo liudijimus susijusių buhalterinės apskaitos dokumentų, jų veiksmai kvalifikuotini ne pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
  14. Įvertinus tai, kad tiek J. Č. atsiliepime į prokurorės apeliacinį skundą, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo keliamas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino klausimas dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 95 straipsnio 2 dalį, apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Tuo tarpu nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku (BK 3 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai nusikalstama veika yra trunkamojo arba tęstinio pobūdžio ir nėra pagrindo nustatinėti jos laiko pagal padarinių kilimą, pripažįstama, kad tokios veikos laikas yra visas laikas, per kurį ji buvo daroma. Teisiškai svarbus laikas, nuo kurio pradedama skaičiuoti apkaltinamojo nuosprendžio senatis, yra tokios nusikalstamos veikos nutraukimo laikas (trunkamosios veikos atveju) arba paskutinio nusikalstamo veiksmo laikas (tęstinės veikos atveju) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-233/2014). Šiame kontekste pažymėtina, kad jei nusikalstama veika pasireiškia teisinės pareigos nevykdymu ir baudžiamojo proceso metu kaltininkas jos taip ir neįvykdo, nustatant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino pradžią, paprastai vadovaujamasi kaltinamajame akte nurodytu laiku, iki kurio truko kaltininko neveikimas. Kadangi teismas yra juridiškai saistomas kaltinamajame akte nurodytomis nusikalstamos veikos aplinkybėmis (BPK 255 straipsnis), tarp jų ir nurodytu trunkamosios veikos laiku (BPK 219 straipsnio 3 punktas), tai paprastai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai pradedami skaičiuoti nuo kaltinamajame akte nurodyto laiko, iki kurio truko nusikalstama veika. Šiuo aspektu pasisakyta, kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-484/2012.
    1. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad M. Č. ir J. Č. šiuo nuosprendžiu inkriminuota nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Ši nusikalstama veika buvo trunkamoji – nuolatinis, nepertraukiamas atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos BK straipsnyje, realizavimas tam tikrą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-68/2009, 2K-P-267/2011), todėl jos pabaigos momentas, kuris šiuo atveju teisiškai reikšmingas skaičiuojant apkaltinamojo nuosprendžio senatį, yra siejamas su M. Č. ir J. Č. inkriminuoto nusikaltimo laiku, nurodytu kaltinamajame akte nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., kadangi pareiga saugoti buhalterinės apskaitos dokumentus nepasibaigė pabaigus veiklą pagal jiems išduotus verslo liudijimus, tiek J. Č., tiek M. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu galiojo BK 95 straipsnio redakcija, numatanti aštuonerių metų senaties terminą už nesunkių nusikaltimų padarymą. Sprendžiant tiek M. Č., tiek J. Č. šiuo nuosprendžiu inkriminuotos nusikalstamos veikos apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties klausimą, pažymėtina ir tai, kad BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nusikalstami veiksmai, inkriminuoti M. Č. ir J. Č., iš esmės siejami su buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimu Lietuvos Respublikos įstatymais nustatyta tvarka ir terminais. Kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 patvirtintos verslo liudijimą išdavimo gyventojams tvarkos 18 punktu (teisės akto redakcija, galiojusi iki 2008 m. birželio 30 d.) prekių, medžiagų arba žaliavų įsigijimo dokumentai, kurie yra specialūs apskaitos dokumentai, turi būti saugomi 5 metus, kiti dokumentai – 2 metus, tuo tarpu vėlesnėse redakcijoje, aktualiose nagrinėjamoje byloje, jau numatyta, kad šie dokumentai turi būti saugomi 5 metus. Įvertinus M. Č. ir J. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį bei buhalterinių apskaitos dokumentų saugojimo terminus, daroma išvada, kad senaties terminas, įtvirtintas BK 95 straipsnyje, šio nuosprendžio priėmimo metu dėl veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, vis dar nėra suėjęs.

11Dėl M. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį

  1. Nors nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje M. Č. buvo pareikšti kaltinimai ir pagal BK 219 straipsnio 1 dalį, tačiau, kaip teisingai konstatuota skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, jie nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis nepasitvirtino.
  2. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad pagal BK 219 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Pagal šio straipsnio 2 dalį atsako tas, kas padaręs šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nesumokėjo jam apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių. Baudžiamajai atsakomybei kilti pagal BK 219 straipsnį yra būtinos šios sąlygos: 1) pateikta deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, tačiau mokesčiai nesumokėti; 2) valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius; 3) po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą nesumokėti mokesčiai. Nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pagal juos privalo laiku sumokėti mokesčius, tačiau šios prievolės nevykdo žinodamas, kad jam buvo įteiktas valstybės įgaliotos institucijos priminimas apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas, iki kada juos sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-451-139/2015).
  3. Iš aptartos teismų praktikos seka, kad asmens baudžiamajai atsakomybei pagal BK 219 straipsnio 2 dalį kilti būtina trijų esminių sąlygų visuma, t. y. asmuo pateikė deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą, tačiau mokesčių nesumokėjo; valstybės įgaliota institucija priminė asmeniui apie pareigą sumokėti mokesčius; ir po įteikimo priminimo per jame nustatytą terminą mokesčiai taip ir nebuvo sumokėti. Nenustačius bent vienos šių sąlygų, asmens baudžiamoji atsakomybė pagal komentuojamo straipsnio nuostatas negalima. Šių duomenų visumoje akivaizdu, kad valstybės įgaliotos institucijos priminimas mokesčių mokėtojui apie pareigą sumokėti mokesčius taip pat yra būtinas BK 219 straipsnio 2 dalyje nustatyto nusikaltimo požymis, t. y. mokesčių mokėtojas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tik po to, kai gavo tokį priminimą ir neįvykdė pareigos sumokėti mokesčių. Valstybės įgaliotos institucijos priminimas, tai Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybės įgaliotų institucijų dokumentas, kuriame primenama apie pareigą sumokėti mokesčius ir nurodytas terminas jiems sumokėti. Dokumentas siunčiamas asmeniui, kai jis pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarką patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių. Priminimas mokesčių mokėtojui turi būti tinkamai įteiktas. Teismai, spręsdami, ar priminimas mokesčių mokėtojui įteiktas tinkamai, turi vadovautis Mokesčių administravimo įstatymo 164 straipsnyje nurodytomis taisyklėmis, remiantis kuriomis, dokumentai mokesčių mokėtojui įteikiami trimis būdais: tiesiogiai įteikiant, siunčiant registruotu laišku, telekomunikacijų galiniais įrenginiais bei viešai paskelbiant. BK 219 straipsnio 2 dalyje nustatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai asmuo po to, kai gavo įgaliotos valstybinės institucijos priminimą apie pareigą sumokėti mokesčius, iki nustatyto termino jos neįvykdė. Baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad valstybės įgaliota institucija priminimą mokesčių mokėtojui įteiktų bent vieną kartą.
  4. Kaip matyti iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatytų aplinkybių, kaltinimai pagal komentuojamo straipsnio nuostatas M. Č. buvo pareikšti dėl to, kad jis laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktose savo ir J. Č. metinėse pajamų mokesčio deklaracijose nurodęs 188 516,11 eurų (650 908,42 litų) pajamų, nesumokėjo į valstybės biudžetą apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių, tai yra 25 101,09 eurų (86 669,04 litų) pridėtinės vertės mokesčio nuo pajamų iš veiklos pagal verslo liudijimus, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius. Nors abejonių tuo, jog analizuojamu atveju Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pateiktos M. Č. ir J. Č. deklaracijos, tačiau jokie mokesčiai pagal jas nebuvo sumokėti, nėra, tačiau tokios pareigos M. Č. ir neturėjo, kadangi jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jo gautos pajamos viršijo sumą, nuo kurios tokie mokesčiai turėjo būti sumokėti, išskyrus prielaidą apie tai, jog J. Č. jokių pajamų negavo, nėra. Pažymėtina ir tai, kad kaltinimas šioje dalyje iš esmės buvo grindžiamas tik M. Č. kitoje byloje duotais parodymais, tuo tarpu jokie duomenys, patvirtinantys šią aplinkybę, atliekant BPK numatytus veiksmus, šioje byloje gauti nebuvo. Be to, buvo remiamasi ir prielaida, kad M. Č. ir J. Č. sąskaitose užfiksuoti mokėjimai patvirtina M. Č. gautas pajamas, tačiau sąskaitose nurodyti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina, ką apklausiama apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir specialistė I. V.. Šiame kontekste pažymėtina, kad sutinkamai su Civilinio kodekso Trečios knygos normomis, reglamentuojančiomis sutuoktinių turto režimą, santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, todėl visiškai nėra svarbu kurio iš sutuoktinių sąskaitoje laikomos lėšos, įgytos santuokos metu. Nėra ir jokių įrodymų, kokiais duomenimis remiantis prokurorė sprendė, kad įgaliota valstybės institucija (šiuo atveju Valstybinė mokesčių inspekcija) M. Č. priminė apie jo pareigą sumokėti mokesčius pagal jo pateiktas deklaracijas, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
  5. Aplinkybę, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikus deklaracijas M. Č. nebuvo priminta apie pareigą sumokėti mokesčius, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats M. Č.. Jo teigimu, Valstybinė mokesčių inspekcija nebuvo jam pareiškusi jokių pretenzijų dėl netinkamos apskaitos ir sumokėto mokesčio. Administracinė atsakomybė už neteisingą gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimą jam taikyta taip pat nebuvo. Pajamos, kurios buvo nurodytos jo pateiktose deklaracijose buvo realios. Valstybinė mokesčių inspekcija jam nebuvo pateikusi jokių priminimų dėl mokesčių sumokėjimo. Priminimas, kad reikia sumokėti jam pareikštuose kaltinimuose nurodytą sumą valstybei, nebuvo pateiktas nei jam, nei jo sutuoktinei J. Č.. Pagal verslo liudijimus jie buvo užregistruoti kaip atskiri mokesčių mokėtojai. Jis buvo įrašytas į sutuoktinės verslo liudijimą, ji buvo įrašyta į jo verslo liudijimą. Kaip PVM mokesčių mokėtojas niekada nebuvo užsiregistravęs, kadangi jis neviršijo 100000 litų sumos, todėl nebuvo PVM mokėtojas. Jokių problemų su verslo liudijimais pagal tiriamą ataskaitinį laikotarpį niekada nebuvo. Valstybinė mokesčių inspekcija per tiriamą ataskaitinį laikotarpį niekada neprašė jokių paaiškinimų, nesidomėjo, kodėl jo ir J. Č. veikla neapskaityta kaip bendra.
    1. Tam tikroje apimtyje šiuos M. Č. parodymus, kiek jie aktualūs sprendžiant jo kaltės klausimą pagal BK 219 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir specialistė I. K.. Jos teigimu, tiek M. Č., tiek J. Č. verslo liudijimai buvo vertinami atskirai, kadangi verslo liudijimas priklauso tam asmeniui, kurio vardu jis yra išduotas. Tai ne sutuoktinių bendri verslo liudijimai, tačiau, atsižvelgiant į M. Č. parodymus, pagal kuriuos, jo pajamos buvo rodomos ir per sutuoktinės J. Č. deklaracijas, abiejų sutuoktinių pajamos, nurodytas pateiktose deklaracijose, buvo susumuotos. Pajamos buvo deklaruotos per abu sutuoktinius, tokiu būdu jiems išvengiant prievolės registruotis PVM mokesčių mokėtoju, nes deklaravo po 99000 litus, o PVM mokesčių mokėtoju tampama deklaravus 100000 litų. Tačiau, per abu sutuoktinius deklaruota suma buvo 198000 litų, todėl jie turėjo valstybei sumokėti mokestį. Tuo tarpu specialistė I. V. nurodė, kad pagal sąskaitas pasakyti ar teisingai buvo deklaruotos pajamos, galimybės nėra, kadangi tai patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų nėra, o iš sąskaitų nustatyti ar pinigai buvo gauti už atliktas paslaugas negalima, dokumentų patvirtinančių, jog J. Č. negavo pajamų nėra. Pagal pateiktose deklaracijose nurodytus duomenis, M. Č. PVM mokėtoju nebuvo tapęs.
  6. Esant šių faktinių aplinkybių visumai, tame tarpe nesant jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog komentuojamas Valstybinės mokesčių inspekcijos priminimas apie M. Č. pareigą sumokėti mokesčius pagal jo pateiktas mokesčių deklaracijas jam vis tik buvo pateiktas, M. Č. kaltės klausimas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį negali būti sprendžiamas, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.
  7. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir prokurorės apeliacinio skundo teiginiai, jog tiek M. Č., tiek J. Č. buvo tinkami BK 219 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektai. Atmetant šiuos prokurorės teiginius, visų pirma pažymėtina, kad jokie kaltinimai J. Č. pagal komentuojamo straipsnio nuostatas pateikti nebuvo, todėl jos, kaip tinkamo BK 219 straipsnio 2 dalyje įtirtintos nusikalstamos veikos subjekto, klausimas šioje baudžiamojoje byloje nespręstinas. Tuo tarpu nesant jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių vieną esminių BK 219 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių – Valstybės mokesčių inspekcijos priminimo apie M. Č. pareigą sumokėti valstybei priklausančius mokesčius, spręsti M. Č., kaip tinkamo komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjekto, klausimą, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokio teisinio pagrindo. Ši aplinkybė, sprendžiant M. Č. kaltės klausimą, atsižvelgiant į tai, kad jo veiksmuose išvis nėra BK 219 straipsnio 2 dalyje įtirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių, jokios reikšmės neturi.

12Dėl M. Č. ir J. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį

  1. Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (redakcija Nr. XI-1472, 2011-06-21, Žin., 2011, Nr. 81-3959 (2011-07-05)) baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas siekdamas išvengti mokesčių į mokesčių deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Iš aptartos teisės normos seka, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 220 straipsnio 1 dalį kilti yra būtinos šios objektyvios sąlygos: 1) įrašymas į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingų duomenų apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą siekiant išvengti mokesčių; 2) šių dokumentų pateikimas valstybės įgaliotai institucijai. Šio straipsnio prasme neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. BK 220 straipsnyje nustatytos nusikaltimo sudėtys yra formalios. Nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą į deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-273-693/2017). Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kurios turinį sudaro tai, kad mokesčių mokėtojas suvokia, jog pateikia neteisingus duomenis apie pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą valstybės įgaliotai institucijai ir kad dėl to bus išvengta privalomų mokėti mokesčių ar jų dalies, ir to nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-308-697/2016).
  2. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad kaltinimai pagal komentuojamo straipsnio nuostatas tiek M. Č., tiek J. Č. buvo pareikšti dėl to, kad jie, turėdami kiekvieno iš jų vardu išduotus verslo liudijimus (iš 19 M. Č. išduotų verslo liudijimų 16 buvo skirti tai pačiai veiklai vykdyti – variklinių transporto priemonių techninei priežiūrai ir remontui, J. Č. tai pačiai veiklai vykdyti buvo išduoti 6 verslo liudijimai) ir veikdami kartu, į Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2006-2012 metus įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas ir jas pateikė Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, per minėtą laikotarpį bendrai gaudami 188 516,11 eurų (650 908,42 litų) pajamų ir tokiu būdu išvengdami 25 101,09 eurų (86 669,04 litų) mokesčių. Tačiau, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos M. Č. ir J. Č. pareikštus kaltinimus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra, jų atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį, spręsdamas, kad M. Č. ir J. Č. veiksmuose nėra BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Nors prokurorė apeliaciniu skundu su tokiomis apylinkės teismo išvadomis ir nesutinka, teigdama, kad analizuojamu atveju išteisintieji yra tinkami komentuojamame straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektai, o pateikdami mokesčių deklaracijas Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai jie pateikė melagingus duomenis, tačiau sutikti su šiais prokurorės teiginiais, įvertinus nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumą, nėra jokio objektyvaus pagrindo.
  3. Konstatuojant šią išvadą visų pirma pažymėtina, kad, sprendžiant iš nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų visumos, komentuojami kaltinimai M. Č. ir J. Č. buvo pareikšti iš esmės remiantis M. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu kitoje baudžiamojoje byloje, kurioje buvo sprendžiamas J. Č. kaltės klausimas, siekiant apgaule užvaldyti M. Č. tėvui Z. Č. priklausiusias UAB „I.“ akcijas. Komentuojamos apklausos metu M. Č. parodė (šie išteisintojo parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu buvo perskaityti BPK 276 straipsnyje nustatyta tvarka), kad jo sutuoktinė J. Č. nuo 1995 metų niekur nedirbo, buvo su vaiku namuose. Nuo 2006 metų jo iniciatyva ji išsiėmė verslo liudijimą variklinių transporto priemonių priežiūrai ir remontui. Pagal analogišką verslo liudijimą tuo metu dirbo ir jis (M. Č.). Jo uždirbtų pinigų pakako mokesčių deklaracijose rodyti ne tik kaip savo, bet ir kaip jo sutuoktinės J. Č. uždirbamas pajamas. Valstybinei mokesčių inspekcijai jis kasmet deklaruodavo, kad tiek jis, tiek J. Č. iš jiems išduotų verslo liudijimų (analogiškai veiklai vykdyti) uždirba po 90 000 litų, tačiau realiai jo sutuoktinė jokių pajamų negaudavo.
    1. Vertinant šiuos M. Č. parodymus, visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju jie buvo duoti M. Č. apklausiant liudytoju kitoje baudžiamojoje byloje, todėl akivaizdu, kad lemiamos įrodomosios reikšmės, jei jų nepatvirtina jokie kiti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinkti ir tinkamai pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, jie neturi. Nors atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą J. Č. teigia, jog šiais parodymais nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje negalima remtis dar ir dėl to, kad M. Č. iš esmės buvo apklausiamas apie savo paties galimai padarytas nusikalstamas veikas (inkriminuojamas jam nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje), tokiu būdu nesilaikant BPK 80 straipsnyje numatyto imperatyvaus draudimo kaip liudytoją apklausti asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, tačiau sutikti su šiais išteisintosios teiginiais, teisinio pagrindo nėra. Atmetant šiuos J. Č. argumentus vis tik pažymėtina, kad analizuojamu atveju M. Č. buvo apklausiamas ne apie galimai savo paties padarytas nusikalstamas veikas, bet apie J. Č. galimai neteisėtus veiksmus jo tėvo Z. Č. atžvilgiu. Įtarimai M. Č. pagal šioje baudžiamojoje byloje jam inkriminuojamus straipsnius, komentuojamos apklausos metu jam pareikšti dar nebuvo. Be to, savo kaip sutuoktinio teise neduoti parodymų savo šeimos nario atžvilgiu, reglamentuojama BPK 82 straipsnio 2 dalyje, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu M. Č. nepasinaudojo, nors tokia teisė, remiantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato vyriausiosios tyrėjos V. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais parodymais, jam buvo išaiškinta. Esant šių duomenų visumai teigti, jog vertinamu atveju remtis M. Č. kitoje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais negalima dėl esminių BPK pažeidimų, priešingai nei savo atsiliepimu į prokurorės apeliacinį skundą tai traktuoja J. Č., nėra jokio teisinio pagrindo.
  4. Ir vis tik, nesant jokių kitų aukščiau aptartus M. Č. parodymus, be kita ko, duotus kitoje baudžiamojoje byloje, patvirtinančių duomenų, remtis vien tik jais sprendžiant M. Č. ir J. Č. kaltės klausimą pagal BK 220 straipsnio 1 dalį šioje baudžiamojoje byloje, kaip tai teisingai konstatuota ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, galimybės nėra. Motyvuojant šią išvadą svarbu paminėti ir tai, kad apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, perskaičius aukščiau aptartus M. Č. kitoje baudžiamojoje byloje duotus parodymus, išteisintasis iš esmės juos paneigė, nurodydamas ir tokio savo elgesio priežastis. M. Č. teigimu, visi komentuojami parodymai (duoti kitoje baudžiamojoje byloje) yra susiję su tuo, kad tuo metu jam reikėjo apginti tėvą, kadangi jis (M. Č.) buvo vienintelis įpėdinis, todėl buvo suinteresuotas teikti savo tėvui palankius parodymus. Be to, tokie parodymai buvo reikalingi ir procesui civilinėje byloje, kuris dar buvo nepasibaigęs. Jo teiginys, kad J. Č. realiai nedirbo, reiškia, kad viską, ką jie abu uždirbdavo, jie atiduodavo bankams, pirko namą ir pinigų neliko. Pagal verslo liudijimus jis (M. Č.) padėdavo J. Č., o ši padėdavo jam. Jie abu turėjo du verslo liudijimus, pajamas skaičiuodavo atskirai, o darbais vienas kitam padėdavo, nes kartu gyveno ir bendravo, tuo metu jų santykiai buvo geri.
  5. Šių duomenų visumoje vertinant aukščiau aptartų M. Č. ikiteisminio tyrimo metu, atlikto kitoje baudžiamojoje byloje, duotų parodymų patikimumą ir objektyvumą vis tik pažymėtina, jog remiantis vieningai šiuo klausimu formuojama teismų praktika, kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis, kiekviena reikšminga faktinė aplinkybė turi turėti savarankišką procesinį įrodinėjimą, ir negali būti preziumuojami („išvedami”) iš kitų byloje nustatytų aplinkybių ar požymių. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Asmenų (kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo) parodymai pripažįstami įrodymais tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-372/2005, 2K-431/2006, 2K-592/2010, 2K-461/2011, 2K-545/2012).
  6. Esant šių duomenų visumai, atsižvelgiant į tai, kad kaltinimai pagal BK 220 straipsnio 1 dalį pareikšti tiek M. Č., tiek J. Č. buvo grindžiami iš esmės M. Č. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (be kita ko, kitoje baudžiamojoje byloje), kurių, apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu M. Č. nepatvirtino, nesant jokių kitų objektyvių M. Č. ir J. Č. kaltę į Gyventojų pajamų mokesčio deklaracijas už 2006-2012 metus jiems įrašius neteisingus duomenis apie savo pajamas ir jas pateikus Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tokiu būdu per minėtą laikotarpį bendrai gaunant 188 516,11 eurų (650 908,42 litų) pajamų ir išvengiant 25 101,09 eurų (86 669,04 litų) mokesčių, patvirtinančių duomenų, sutikti su prokurorės apeliacinio skundo motyvais dėl nepagrįsto M. Č. ir J. Č. išteisinimo pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina, kad jokie dokumentai patvirtinantys BK 220 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymą nėra pateikti, tai patvirtina ir aukščiau aptartos specialistų išvados, todėl akivaizdu, jog kaltinimas buvo grindžiamas prielaidomis, o ne objektyviais duomenimis, juolab, kad ir specialistė I. V. apklausiama apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad ar deklaracijose nurodyti duomenys teisingi galėtų patvirtinti apskaitos dokumentai (akivaizdu, jog jie galėtų patvirtinti ir deklaracijose nurodytų duomenų neteisingumą), tačiau tokių dokumentų nėra. Ji negali tvirtinti, kad valstybei buvo padaryta 86669 litų žala.
  7. Manyti priešingai teisėjų kolegijai neleidžia ir prokurorės apeliacinio skundo teiginiai dėl M. Č. ir J. Č. pripažinimo tinkamais BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos subjektais. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, M. Č. ir J. Č. yra sutuoktiniai, tačiau mokestinės teisės prasme tai du atskiri mokesčių mokėtojai ir kiekvienoje pajamų deklaracijoje jie turi prievolę visas savo pajamas, gautas vykdant ūkinę veiklą pagal išduotą verslo liudijimą, deklaruoti atskirai. Tokiu būdu, ginčo dėl to, jog vertinamu atveju abu išteisintieji pagal jiems inkriminuojamą BK 220 straipsnio 1 dalį buvo tinkami subjektai, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Ir vis tik, vien tik ši aplinkybė, įvertinus aukščiau aptartų duomenų visumą, jų kaltės pagal komentuojamo straipsnio nuostatas, nesuponuoja. Jokių duomenų, patvirtinančių M. Č. ir J. Č. kaltę BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padaryme, kurie nebuvo aptarti ir tinkamai įvertinti skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu, savo apeliaciniu skundu nepateikė ir prokurorė, šioje dalyje nepateikdama ir iš esmės jokių motyvų, lakoniškai konstatuodama, jog vis tik M. Č. ir J. Č. padarė BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką. Remtis tokia prokurorės pozicija, neparemta jokiais objektyviais duomenimis, jos pagrindu keisti ar naikinti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendžio dalį dėl BK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos, nėra jokio objektyvaus pagrindo.

13Dėl bausmių.

  1. Remiantis BK 41 straipsniu, bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltinamojo asmenybę (BK 54 straipsnio 2 dalis). Už BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymą baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
  2. Skiriant bausmes M. Č. ir J. Č., vadovaujamasi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnio 2 dalyje, atsižvelgiama į tai, kad jiems inkriminuojamas nusikaltimas BK 11 straipsnio nuostatų pagrindu priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, įvertinamas jų įvykdyto nusikaltimo pobūdis (neatsargus baigtas nusikaltimas), padarymo aplinkybės bei laikas už kurį buvo neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai. Be šių aplinkybių, sprendžiant M. Č. ir J. Č. skirtinų bausmių individualizavimo klausimą, įvertintinos ir jų asmenybės.
    1. Bylos duomenimis nustatyta, kad M. Č. praeityje buvo ne kartą baustas administracine tvarka (b. t. 4, b. l. 99-111), nusikalstamos veikos padarymo metu neteistas (b. t. 4, b. l. 112-114), tačiau Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 10 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (nuosprendis įsiteisėjo 2014 m. liepos 1 d.), vedęs, turi pilnametę dukrą, dirba. Be to, M. Č. VšĮ Kauno ( - ) poliklinikos psichikos sveikatos centre, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruotas (b. t. 6, b. l. 55, 61), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos ( - ) sektoriaus stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (b. t. 6, b. l. 59), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos ( - ) sektoriaus stacionare nesigydė, konsultacijų kabinete nesilankė (b. t. 6, b. l. 57), jo parodymai, duoti pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, yra nuoseklūs, dėl ko, abejonių jo pakaltinamumu nekyla. Individualizuojant M. Č. skirtiną bausmę, įvertintinas ir jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimas.
    2. Vertinant J. Č. asmenybę pažymėtina, kad praeityje ji taip pat buvo ne kartą bausta administracine tvarka (b. t. 6, b. l. 94-98), neteista (b. t. 6, b. l. 99-100), yra ištekėjusi, turi pilnametę dukrą, dirba. Be to, VšĮ Kauno ( - ) poliklinikos Psichikos sveikatos centro gydytojo psichiatro ar narkologo įskaitoje, Kauno apskrities priklausomybės ligų centre ji neregistruota (b. t. 6, b. l. 119, 125), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos ( - ) sektoriaus stacionare bei VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės psichiatrijos klinikos ( - ) sektoriaus stacionare nesigydė, ambulatoriškai nesilankė (b. t. 6, b. l. 121, 123), dėl ko, abejonių J. Č. pakaltinamumu nekyla. Individualizuojant J. Č. skirtiną bausmę, įvertintinas ir jos atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimas.
  3. Teisėjų kolegija, įvertinusi M. Č. ir J. Č. bei jų padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančių aplinkybių visumą, kitas aplinkybes, numatytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, ilgą proceso trukmę, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, bus pasiekti paskyrus jiems BK 223 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudą, jos dydį nustatant remiantis BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktu (straipsnio redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.): M. Č. – 60 MGL, J. Č. – 50 MGL baudas. Atsižvelgiant į M. Č. ir J. Č. inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpius bei jų baigtumo laiką, apskaičiuojant M. Č. ir J. Č. paskirtos baudos dydį eurais, taikytinas iki 2015 m. sausio 1 d. galiojęs MGL dydis, t. y. 130 litų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimas Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“), kas atitinka 37,65 eurus (perskaičiavus pagal Euro įvedimo įstatymo nuostatas).

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, 333 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

15Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Astos Chraminos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

16Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį dėl M. Č. ir J. Č. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

17- M. Č., a. k. ( - ) pripažinti kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) ir paskirti jam 60 MGL dydžio, t. y. 2259 (dviejų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimt devynių eurų), baudą.

18- J. Č., a. k. ( - ) pripažinti kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (perkvalifikavus iš BK 222 straipsnio 1 dalies) ir paskirti jai 50 MGL, t. y. 1882,50 (vieno tūkstančio aštuonių šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų, 50 centų), baudą.

19Išaiškinti M. Č. ir J. Č., kad jiems paskirta bauda turi būti sumokėta per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą. Nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškoma priverstinai.

20Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

21Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. - M. Č. (toliau – M. Č.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso... 4. - J. Č. (toliau – J. Č.) pagal BK 220 straipsnio 1 dalį ir BK 222... 5. M. Č. ir J. Č. taikytas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą... 6. Teisėjų kolegija... 7.
  1. M. Č. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 220... 8. M. Č., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.,... 9. J. Č., laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.,... 10. Tokiais savo veiksmais M. Č. ir J. Č. padarė nusikalstamas veikas, numatytas... 11. Dėl M. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 219 straipsnio 2 dalį 12. Dėl M. Č. ir J. Č. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 220 straipsnio 1... 13. Dėl bausmių.
    1. Remiantis BK 41 straipsniu,... 14. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio... 15. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus... 16. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendžio dalį dėl... 17. - M. Č., a. k. ( - ) pripažinti kaltu pagal BK 223 straipsnio 1 dalį... 18. - J. Č., a. k. ( - ) pripažinti kalta pagal BK 223 straipsnio 1 dalį... 19. Išaiškinti M. Č. ir J. Č., kad jiems paskirta bauda turi būti sumokėta... 20. Likusioje dalyje Kauno apylinkės teismo 2016 m. liepos 5 d. nuosprendį... 21. Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną....