Byla e2A-484-823/2017
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. ir atsakovo I. T. (I. T.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl skolos priteisimo, ir

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas V. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo I. T. 235 035 EUR skolos, 54 519,35 EUR palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, arba 45 proc. visų žemės sklypų, į kuriuos atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės, t. y.: 45/100 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 2219/14285 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 772/4973 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 742/4777 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 288/1900 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 2540/16790 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 1608/10629 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 878/5800 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ); 1330/8790 dalis žemės sklypo, esančio ( - ), unikalus Nr. ( - ), kadastro Nr. ( - ), taip pat 54 519,35 EUR palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  2. Nurodė, kad 2001 m. gruodžio 11 d. atsakovas ieškovui išdavė įgaliojimą atstovauti jį visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, visuose teismuose, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę su statiniais, priklausiusią buvusiam savininkui S. N., esančią ( - ). Ieškovas taip pat buvo įgaliotas atlikti visus kitus veiksmus, susijusius su šiuo pavedimu. 2002 m. kovo 22 d. šalys pasirašė pavedimo sutartį, kuria susitarė, jog už atsakovo atstovavimą, atkuriant jam nuosavybės teises į S. N. priklausiusią žemę su statiniais ir kitų susijusių veiksmų vykdymą, pastarasis ieškovui sumokės 45 proc. žemės rinkos vertės dydžio atlyginimą, skaičiuotiną pagal žemės rinkos vertę nuosavybės teisės atkūrimo momentu. Pagal sutartį atsakovas su ieškovu turėjo atsiskaityti sumokėdamas sulygtą sumą ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų, arba perleisdamas nuosavybės teises į 45 proc. žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės (išskyrus žemę, kurioje yra statiniai). 2005 m. vasario 25 d. atsakovas išdavė ieškovui naują įgaliojimą, kuriuo taip pat įgaliojo ieškovą atstovauti jį visose įstaigose, organizacijose ir teismuose, tvarkant visus reikalus dėl tų pačių nuosavybės teisių atkūrimo. Atitinkamo turinio įgaliojimas ieškovui taip pat buvo išduotas 2011 m. rugsėjo 9 d.
  3. 2002 m. balandžio 29 d. ieškovas kaip atsakovo įgaliotas asmuo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti atsakovui nuosavybės teises į išlikusį J. N. (S. N. tėvo) nekilnojamąjį turtą. Ieškovas surinko ir žemėtvarkos skyriui pateikė visus nuosavybės teisių atkūrimui būtinus dokumentus, atstovavo atsakovui Vilniaus miesto apylinkės teisme, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-851-03/2002 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2597, 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6447, Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146, 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 ir 2012 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. 49S-402 atsakovui nuosavybės teisės buvo atkurtos.
  4. Ieškovui pareikalavus sumokėti pavedimo sutartimi nustatytą atlyginimą, atsakovas nustojo bendrauti su ieškovu. Kadangi pagal sutartį atlyginimas ieškovui turėjo sudaryti 45 proc. žemės rinkos vertės, buvusios jos nuosavybės teisės atkūrimo metu, atsakovo ieškovui mokėtinas atlyginimas skaičiuojamas nuo 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu 2.4-01-6447, 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146 bei 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 atsakovui sugrąžintos žemės rinkos vertės. Atlyginimo už žemės sklypus, kurie atsakovui buvo sugrąžinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2597, ieškovas nereikalauja. Atsakovui grąžintų žemės sklypų rinkos vertė nuosavybės teisių atkūrimo metu bendrai sudarė 522 300 EUR, todėl atlyginimo dydis yra 235 035 EUR. Kaip alternatyva sutartyje yra numatyta galimybė atsakovui atsiskaityti su ieškovu, perleidžiant jam 45 proc. ginčo žemės sklypų.
  5. Atsakovas I. T. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad yra dvi 2002 m. kovo 22 d. sutartys, kuriose skirtingai numatyta, kad neva už nurodomų veiksmų atlikimą atsakovas turi sumokėti ieškovui 25/45 proc. žemės vertės dydžio atlygius arba perleisti atitinkamą dalį nuosavybės teisių. Be to, tiek ieškovo pateiktoje pavedimo sutartyje, tiek ir atsakovo pateiktoje sutartyje įrašyta, kad ieškovas pavedimą vykdo pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, tačiau ieškovas reikalauja atlygio už visų įgaliojimų pagrindu vykdytus pavedimus. Atsakovas yra senyvo amžiaus, nesupranta lietuvių kalbos, baigęs tik vakarinę mokyklą ir neturi jokio specialaus išsilavinimo, sutartys buvo pateiktos pasirašyti kartu su kitais dokumentais. Sutartys nėra notarinės, todėl negalima neabejotinai teigti, kad jos buvo sudarytos sąžiningai ir kad sutartyje nurodytos pareigos atsakovui buvo tiksliai išverstos bei išaiškintos. Esant dviem skirtingas sąlygas numatančioms, tačiau ta pačia data surašytoms, sutartims nėra aišku, dėl ko šalys iš tikrųjų susitarė, kita vertus, tokia padėtis prieštarauja ir gerai moralei bei viešajai tvarkai, todėl sutartys teismo ex officio pripažintinos niekinėmis.

3II. Teismų procesinių sprendimų esmė

4

  1. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui V. P. iš atsakovo I. T. 101 613 EUR skolos, 23 989 EUR palūkanų; 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015 m. kovo 17 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bei 731 EUR bylinėjimosi išlaidų; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad 2001 m. šalys žodžiu ir konkliudentiniais veiksmais sudarė pavedimo sutartį, jos sudarymą patvirtina 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas ieškovui, kad šis atstovautų atsakovui visose įmonėse, įstaigose bei organizacijose, visuose teismuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę su statiniais, priklausiusią buvusiam savininkui S. N.. 2002 m. kovo 22 d. šalys, įformindamos faktinius pavedimo santykius, pasirašė pavedimo sutartį, jos tekstas patvirtino, kad šalys sudarė atlygintinę sutartį, o įgaliotinio (ieškovo) atlyginimą šalys susiejo su pasiektu rezultatu – nuosavybės teisių atkūrimu, įregistruojant atsakovo nuosavybės teises Nekilnojamojo turto registre. Atlyginimo dydį šalys susiejo su atsakovo nuosavybės teise ir atkurtų žemės sklypų rinkos verte nuosavybės atkūrimo dieną. Šalys susitarė ir dėl alternatyvaus atlyginimo – perleisti sutartą dalį žemės sklypų nuosavybės.
  3. Teismo vertinimu, tarp šalių susiklostę pavedimo santykiai 2004 m. gruodžio 11 d. nesibaigė, nes vėliau atsakovas reguliariai išduodavo ieškovui kitus įgaliojimus, žinojo, kad ieškovas atstovauja jam valstybės institucijose, ir tam neprieštaravo, kartu su ieškovu vykdavo į įvairias institucijas atsiimti dokumentų ir tik 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu atsakovas pranešė ieškovui apie 2012 m. gegužės 8 d. įgaliojimo panaikinimą. Teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimą ieškovui apie įgaliojimo panaikinimą kvalifikavo kaip pavedimo sutarties nutraukimą.
  4. Teismo vertinimu, šalys susitarė, kad vykdant atsakovo pavedimą bus pasiektas konkretus rezultatas – nuosavybės teisių įregistravimas, ir šis rezultatas buvo pasiektas. Atsakovo paaiškinimai, kad ieškovas neva žadėjo sutvarkyti reikalus greičiau ir parengti detaliuosius planus, atidalyti žemės sklypus, todėl neturi pagrindo reikalauti atlyginimo, nepatvirtinti kitais byloje esančiais įrodymais, todėl tai negalėjo būti kliūtis priteisti ieškovui atlyginimą už pavedimo įvykdymą.
  5. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo šalių sudarytos pavedimo sutarties pripažinti vartojimo sutartimi, nes sutartis sudaryta ne vartojimo poreikiams tenkinti, bet nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslais. Ieškovo veikla atstovauti atsakovui nėra jo verslo ar profesinė veikla, atsakovas sutartį su ieškovu sudarė ne kaip su verslininku ar profesionalu, bet buitinio sandorio pagrindu.
  6. Vertindamas atlygio dydį teismas nurodė, kad atsakovas pripažino, jog buvo kalbėta, kad atlyginimo suma neturėtų būti didesnė kaip 25 proc. visų atkurtų pagal minimą sprendimą žemės sklypų kainos. Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovui grąžintų žemės sklypų rinkos vertė pagal ieškovo pateiktas rinkos vertės nustatymo ataskaitas nuosavybės teisių atkūrimo metu bendrai sudarė 522 300 EUR. Iš priteisto atlyginimo teismas atėmė 28 962 EUR (100 000 Lt) sumą, kadangi ieškovas 2004 m. pardavė atsakovo žemės sklypus, unikalus Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), už 50 000 Lt (14 481 EUR), nors kiekvieno jų masinio vertinimo būdu nustatyta rinkos vertė buvo 94 785 Lt (27 451,63 EUR), t. y. dvigubai mažesne kaina, duomenų, kad ieškovas būtų šiuos pinigus perdavęs atsakovui, nėra.
  7. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į konfliktiškus šalių santykius, atlyginimo priteisimas natūra neatitiktų tikslo užtikrinti teisinę taiką tarp šalių, o atlyginimo priteisimas pinigais atitinka įprastą praktiką, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus ir leis objektyviai užtikrinti skolos išieškojimą.
  8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo bei atsakovo apeliacinius skundus, 2016 m. birželio 21 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė.
  9. Atsižvelgdamas į tai, kad dvi byloje esančios 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartys nėra akivaizdžiai niekinės, byloje nebuvo pareikštas atsakovo reikalavimas dėl jų pripažinimo negaliojančiomis ir ieškovas apeliacine tvarka neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nuspręsta priteisti ieškovui iš atsakovo 25 proc. dydžio atlyginimą, teismas sprendė, kad byloje bus vertinama 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis, kurioje sutarta dėl 25 proc. atlyginimo.
  10. Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2002 m. kovo 22 d. sutarties tikslas – ne atsakovo vartojimo poreikių tenkinimas, bet nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas; sutartį sudarė du fiziniai asmenys, kurie nėra verslininkai, t. y. ieškovo verslo ar profesinė veikla nėra susijusi su paslaugomis atkuriant nuosavybės teises, atsakovas sutartį su ieškovu sudarė buitinio sandorio pagrindu, todėl ši sutartis pagrįstai nepripažinta vartojimo sutartimi.
  11. Teismas sprendė, kad 2004 m. gruodžio 11 d., baigus galioti 2001 m. gruodžio 11 d. išduotam įgaliojimui, ieškovui buvo išduoti nauji 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimai, kaip atskiri rašytiniai dokumentai, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis įgaliotinis galėtų veikti įgaliotojo vardu ir šie įgaliojimai negali būti laikomi sudėtine 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties dalimi, nes neatitinka 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties sąlygų. 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas baigėsi 2004 m. gruodžio 11 d., todėl 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis taip pat yra pasibaigusi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.756, 6.763 straipsniai), tarp šalių nebuvo sudaryta jokių rašytinių pavedimo sutarčių, išskyrus 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartį (ji baigė galioti 2004 m. gruodžio 11 d.), kurių pagrindu buvo apibrėžtos įgaliotojo ir įgaliotinio teisės ir pareigos (atsakovas būtų įsipareigojęs atsilyginti už ieškovo atliktą darbą pagal išduotus 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimus), be to, kaip byloje nustatyta, ieškovo atliekami teisiniai veiksmai atsakovo vardu nebuvo įgaliotinio profesinė ar verslo veikla. Net ir pripažinus, jog vėliau pavedimo sutartis buvo sudaryta žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais, tai nereiškia, kad tarp šalių tęsėsi atlygintiniai pavedimo teisiniai santykiai pagal 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartį.
  12. Teismas sprendė, kad ieškovas, 2004 m. parduodamas atsakovui priklausančius žemės sklypus, iš esmės pasiėmė atlyginimą už pavedimo vykdymą 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pagrindu.
  13. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 21 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  14. Kasacinis teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė atstovavimo santykiai. Visų pirma, atsakovas 2001 m. gruodžio 11 d. išdavė ieškovui įgaliojimą atstovauti jam teisiniuose santykiuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, šis dokumentas galiojo iki 2004 m. gruodžio 11 d. Šis įgaliojimas yra šalių išorinių atstovavimo santykių išraiška, kuri, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, rodo ir tarp šalių susiklosčius vidinius atstovavimo santykius. 2002 m. kovo 22 d. ieškovas ir atsakovas sudarė pavedimo sutartį, kurioje nurodyta, kad ieškovas, veikdamas pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, atstovauja atsakovui nuosavybės teisių atkūrimo procese. Šios sutarties galiojimo terminas nenustatytas. Kasacinis teismas konstatavo, kad ginčo sutartis baigė galioti kartu su įgaliojimu, kurio pagrindu ji buvo sudaryta, t. y. 2004 m. gruodžio 11 d., tačiau pavedimo teisiniai santykiai tarp šalių susiformavo ne šios sutarties pagrindu, o anksčiau – pagal 2001 m. gruodžio 11 d. atsakovo išduotą įgaliojimą, jie taip pat buvo atnaujinti atsakovui išdavus 2005 m. vasario 25 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki 2008 m. kovo 1 d., ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki atsakovo 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimo dėl įgaliojimo panaikinimo.
  15. Kasacinis teismas sprendė, kad iš 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutarties ir sutarties šalių paaiškinimų matyti, jog šalys susitarė dėl rezultato – nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės sklypų parengimo parduoti. Tai, kad vėlesniuose įgaliojimuose buvo nurodyti konkretesni veiksmai nei pavedimo sutartyje, pavyzdžiui, atstovauti matuojant žemės sklypą, atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus ir t. t., nedaro įtakos siekiamam rezultatui, nes įgaliojimas apibrėžia atstovo teises ribas santykiuose su trečiaisiais asmenimis, bet ne su pačiu atstovaujamuoju.
  16. Teismas darė išvadą, kad pavedimo teisiniai santykiai, kurie atsinaujino 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimų pagrindu, buvo atlygintiniai, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti ieškovui 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartimi nustatytą atlygį už atstovavimą papildomai neištyrus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, tokių kaip ieškovo atlikti veiksmai pagal kiekvieną išduotą įgaliojimą, ieškovo bendradarbiavimas su atsakovu, vykdant pavedimo sutartimi suteiktas teises, pasiekti rezultatai, taip pat rinkos kainos, suteiktų paslaugų pobūdis ir trukmė.

5III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

6

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas V. P. prašė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo ieškovo naudai priteista 101 613 EUR skolos ir 23 989 EUR palūkanų pakeisti ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 130 575 EUR skolos ir 30 530 EUR palūkanų; pakeisti bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymą; priteisti ieškovui iš atsakovo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Nurodė, kad atsakovas nebuvo pareiškęs priešieškinio ir nereikalavo 28 962 EUR atlyginimo už parduotus žemės sklypus. Ieškovui mokėtinas atlyginimas buvo skaičiuojamas nuo Vilniaus apskrities viršininko: 2007 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 2.4-01-5314, 2008 m. rugsėjo 1 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6220, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6447, 2012 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 49S-146 bei 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 49S-202 atsakovui sugrąžintos žemės rinkos vertės. Atlyginimo už žemės sklypus, kurie atsakovui buvo sugrąžinti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2597, ieškovas ieškiniu nereikalavo. Taigi, pirmosios instancijos teismas atėmė iš ieškovui mokėtino atlyginimo sumą, dėl kurios ginčo tarp šalių nebuvo. Atsakovas atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad 28 962 EUR suma, gauta pagal 2004 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartis, buvo ieškovo atlyginimas už Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu atsakovui sugrąžintą žemę.
  2. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas I. T. prašė ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog už parduotus žemės sklypus gautus pinigus ieškovas grąžino atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atėmė šią sumą iš priteisto atlyginimo. Atsiliepime į ieškinį paaiškinta, kad ieškovas už parduotus žemės sklypus pinigų atsakovui nesugrąžino. Be to, nagrinėjamojoje byloje ieškovas neįrodinėjo, kad už parduotus žemės sklypus gautos piniginės lėšos laikytinos atlygiu už nuosavybės atkūrimą pagal Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. sprendimą. Atsakovas savo gynybos nuo ieškinio būdą pasirinko pateikdamas ne priešieškinį, o atsiliepimą į ieškinį.
  3. Apeliaciniu skundu atsakovas I. T. prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo dalį, kuria ieškovo ieškinys buvo patenkintas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
  4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl dviejų sutarčių sudarymo aplinkybių – kad parašas ant sutarčių išgautas ieškovui pateikiant atsakovui pasirašyti ir kitus dokumentus; teismas taip pat nepasisakė, ar dvi pavedimo sutartys neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, bendriesiems teisės principams, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Į bylą yra pateiktos dvi 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartys, kuriose įtvirtintos dvi skirtingos sąlygos: vienoje – už atitinkamų veiksmų atlikimą sumokėti 45 proc. žemės vertės atlygį, o kitoje – 25 proc. žemės vertės atlygį. Sutartis parengė ieškovas; atsakovas nesupranta lietuvių kalbos ir nieko negalėjo parašyti lietuviškomis raidėmis; sutarčių tekstai jam nebuvo išversti į rusų kalbą. Šią aplinkybę pagrindžia notarų biure pasirašyti įgaliojimai, kuriuose atsakovas vardą ir pavardę parašė rusiškomis raidėmis, o įgaliojimų tekstai jam buvo išversti.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, jog ieškovas turi teisę į atlyginimą už veikimą ne tik 2001 m. gruodžio 11 d. pavedimo pagrindu, bet ir vėlesnių pavedimų pagrindu. 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartyje nurodyta, kad atlyginimas numatytas tik už ieškovo veiksmus, atliktus 2001 m. gruodžio 11 d. pavedimo pagrindu, kuris galiojo iki 2004 m. gruodžio 11 d., todėl 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis pasibaigė, kai baigėsi įgaliojimo terminas (2004 m. gruodžio 11 d.). Rašytinės pavedimo sutarys dėl atlyginimo už veiksmus, atliktus pagal 2005 m. vasario 5 d. ir 2011 m. rugsėjo 11 d. įgaliojimus, nebuvo sudarytos, todėl veikimas pagal šiuos įgaliojimus yra neatlygintinis (CK 6.758 straipsnio 2 dalis). Tarp šalių nėra ginčo dėl atlygio už veiksmus, atliktus pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, galiojusį iki 2004 m. gruodžio 11 d., t. y. ieškovas nereikalauja atlyginimo už nuosavybės teisių į žemės sklypus atkūrimą pagal 2004 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą, nes su juo buvo atsiskaityta.
  6. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, kokius konkrečiai veiksmus ieškovas atliko. Kadangi ieškovas prašo priteisti atlygį už veiksmus, atliktus 2007, 2008 ir 2012 metais, atkuriant nuosavybę, reikia įvertinti, kokiu būtent veiksmus ieškovas atliko pagal išduotus įgaliojimus. Tokie formalūs veiksmai, kaip įgaliojimo pateikimas, prašymas pridėti sprendimą, pasirašymas dėl gautų sprendimų, negali būti prilygintini pavedimo vykdymui ir yra neproporcingi reikalaujamo atlygio dydžiui. Be to, ieškovas neįvykdė įsipareigojimų pagal 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 2 d. įgaliojimus, nes neatliko kadastrinių matavimų, nedalyvavo matavimuose, nepasirašė žemės sklypų planų ir t. t. Laikotarpiu nuo 2008 m. kovo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 9 d. ieškovas neturėjo jokio įgaliojimo veikti atsakovo vardu ir interesais. Ieškovas, imituodamas į nuosavybės atkūrimą įdėtas pastangas, siekia nesąžiningai praturtėti. Net ir tuo atveju, jei teismas pripažintų, jog ieškovas turi teisę reikalauti atlygio ir už veiksmus, kuriuos atliko vėlesnių įgaliojimų pagrindu, turėtų būti pripažinta, kad sumokėti pinigai už parduotus žemės sklypus yra pakankamas atlygis už atliktus veiksmus.
  7. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių sudaryta sutartis negali būti laikoma vartojimo sutartimi. Teismas nenagrinėjo aplinkybių, ar ieškovo suteiktos paslaugos, susijusios su nuosavybės teisių atkūrimu, nėra jo verslas ar savarankiška veikla; teismas nepasidomėjo, kokia veikla užsiima ieškovas, kokia jo profesija ir pragyvenimo šaltinis. Atsakovas sudarė sutartį su ieškovu, nes jis prisistatė kaip didelę patirtį turintis specialistas nuosavybės teisių atkūrimo klausimais, t. y. profesionalas šioje srityje. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepasisakė, ar sutarties kaina atitiko protingumo kriterijų, kadangi sutartyje nėra numatyta ieškovo atsakomybė už sutarties neįvykdymą, tačiau numatyti atsakovo įsipareigojimai, neprotingai suvaržantys jo teises.
  8. Ginčo atveju abi šalys neprieštaravo, kad ieškinio tenkinimo atveju būtų priteistas atlygis natūra, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo savo nuožiūra parinkti teisių gynimo būdą.
  9. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas V. P. prašė atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais pagrindiniais argumentais:
  10. Iš pradžių su atsakovu buvo sudaryta sutartis dėl 25 proc. dydžio atlyginimo, tačiau, paaiškėjus būsimų darbų apimčiai ir sudėtingumui, buvo susitarta dėl 45 proc. atlygio sumos. Atsakovas atsiliepime į ieškinį ir posėdžio metu pripažino aplinkybę dėl 25 proc. dydžio atlyginimo pagal 2002 m. kovo 22 d. sutartį, todėl yra akivaizdu dėl ko šalys susitarė. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi atsakovo pateikta sutartimi ir priteisė 25 proc. dydžio atlygį. Pirmosios instancijos teisme atsakovas priešieškinio nepareiškė, nors jam ir buvo suteikta tokia galimybė. Atsakovui buvo įprasta sudaryti/pasirašyti sutartis lietuvių kalba. Atsakovas neįrodė, kad sutartis yra niekinė.
  11. 2002 m. kovo 22 d. sutartis rengė ieškovas, kuris nėra teisininkas (sutarčių rengimo specialistas). Kadangi 2002 m. kovo 22 d. sutarčių rengimo metu buvo išduotas tik 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimas, todėl kiti įgaliojimai į sutartį neįrašyti. Sutartyse nėra sąlygos, kad sutartis galioja iki 2011 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo pabaigos. Priešingai, sutartimis numatytas ieškovo įsipareigojimas atsakovui, t. y. atstovavimas atkuriant atsakovo nuosavybės teises. Atsakovas žinojo, kad ieškovas jį atstovauja įvairiose institucijose, todėl sistemingai ir toliau išdavinėjo įgaliojimus ir tik 2014 m. rugpjūčio 13 d. pareiškimu pranešė apie 2012 m. gegužės 8 d. įgaliojimo panaikinimą. Taigi, atsakovas žinojo, jog 2002 m. kovo 22 d. sutartis buvo vykdoma ir pagal kitus jo išduotus įgaliojimus.
  12. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieškovo atlikti veiksmai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo procedūra, negali būti prilygintini pavedimo vykdymui ir yra neproporcingi reikalaujamo atlygio dydžiui, kadangi ieškovas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atstovavo apeliantą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje, Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme, atsiimdavo Vilniaus apskrities viršininko įsakymus, kartu su atsakovu teikė VĮ Registrų centrui prašymus įregistruoti nuosavybės teises, atstovavo atsakovą visuose bendraturčių susirinkimuose ir bendraturčiai visus klausimus sprendė ne su atsakovu, o su ieškovu.
  13. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo parinkta atlyginio forma, kadangi ieškinyje buvo pareikštas alternatyvus reikalavimas – pinigais arba natūra.

7V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 301 straipsnio 1 dalį apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas. Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  2. Nors apeliacinės instancijos teismas, kaip minėta, turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, numatantis, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
  3. Nagrinėjamoje byloje ieškovas V. P. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jo naudai iš atsakovo I. T. 235 035 EUR skolos ir 54 519,35 EUR palūkanų, arba 45 proc. visų žemės sklypų, į kuriuos atsakovui buvo atkurtos nuosavybės teisės. Ieškovas savo reikalavimą grindė su atsakovu sudarytomis pavedimo sutartimis bei įgaliojimais dėl atsakovo atstovavimo atkuriant pastarojo nuosavybės teises į žemę su statiniais: 2001 m. gruodžio 11 d. atsakovo išduotu ieškovui įgaliojimu atstovauti jam teisiniuose santykiuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuris galiojo iki 2004 m. gruodžio 11 d; 2002 m. kovo 22 d. ieškovo ir atsakovo sudaryta pavedimo sutartimi, kurioje nurodyta, kad ieškovas, veikdamas pagal 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimą, atstovauja atsakovui nuosavybės teisių atkūrimo procese, kurios galiojimo terminas sutartyje nebuvo nustatytas; 2005 m. vasario 25 d. įgaliojimu, kuris galiojo iki 2008 m. kovo 1 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimu, galiojusiu iki 2014 m. rugpjūčio 13 d.
  4. Šioje byloje kilęs ginčas visų instancijų teismuose iš esmės buvo nagrinėjamas tik tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo jų atlygintinumo aspektu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas sprendė, kad tarp šalių sudaryta 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartis nenutrūko pasibaigus 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimo terminui, nes atsakovas suteikė kitus įgaliojimus ieškovui ir neprieštaravo dėl jo vykdomų veiksmų nuosavybės teisių atkūrimo procese. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad tarp šalių sudaryta pavedimo sutartis baigė galioti 2004 m. gruodžio 11 d., kartu su 2001 m. gruodžio 11 d. įgaliojimu, kurio pagrindu ji buvo sudaryta, o pagal naujai išduotus 2005 m. vasario 25 d. ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimus susiklostė nauji – neatlygintiniai, pavedimo teisiniai santykiai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi, įvertinęs pavedimo sutarties ir įgaliojimo tarpusavio santykį, galutinai išsprendė ginčą dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, kad pavedimo teisiniai santykiai tarp šalių buvo atnaujinti atsakovui išdavus 2005 m. vasario 25 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki 2008 m. kovo 1 d., ir 2011 m. rugsėjo 9 d. įgaliojimą, kuris galiojo iki 2014 m. rugpjūčio 13 d., ir jie buvo atlygintiniai.
  5. Byla apeliacinės instancijos teismui grąžinta nagrinėti kasaciniam teismui sprendus, kad, nors tarp šalių susiklostė atlygintiniai pavedimo teisiniai santykiai, nėra pagrindo ieškovui priteisti 2002 m. kovo 22 d. pavedimo sutartimi nustatytą atlygį už atstovavimą, papildomai neištyrus bylai reikšmingų faktinių aplinkybių – tokių kaip ieškovo atlikti veiksmai pagal kiekvieną išduotą įgaliojimą, ieškovo bendradarbiavimas su atsakovu, vykdant pavedimo sutartimi suteiktas teises, pasiekti rezultatai, taip pat rinkos kainos, suteiktų paslaugų pobūdis ir trukmė. Tai reiškia, kad byla grąžinta nagrinėti iš naujo visiškai nauju, teismų nenagrinėtu, aspektu t. y. dėl ieškovui pagal su atsakovu susiklosčiusius pavedimo teisinius santykius priklausančio atlyginimo dydžio.
  6. Iš šioje byloje teismų priimtų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai, tarp jų ir pirmosios instancijos teismas, apskritai netyrė bei neanalizavo aplinkybių, kurioms nustatyti byla yra grąžinta nagrinėti iš naujo. Spręsdamas dėl ieškovui iš atsakovo priteistino atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik pavedimo sutartyje sulygtu ieškovo atlyginimo dydžiu, nevertindamas nei ieškovo suteiktų paslaugų atsakovui masto, nei kitų atlyginimo nustatymui svarbių aplinkybių.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju nagrinėjant bylą iš naujo turės būti įvertintos ne tik visos šios nutarties 39 punkte nurodytos aplinkybės, išklausyti šalių paaiškinimai, bet ir išreikalauti bei ištirti nauji įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, susijusias su ieškovo atsakovui suteiktų paslaugų apimtimis. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, dėl naujų įrodymų pareikalavimo ir ištyrimo būtinybės, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais. Bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje tokia apimtimi neatitiktų apeliacijos esmės bei paskirties, reikštų, jog apeliacinės instancijos teismas vykdo pirmosios instancijos teismo funkciją ir pakeičia pirmosios instancijos teismą. Be to, šalis, nesutikdama su teismo išvadomis dėl iki šiol nenagrinėtų esminio ginčo aplinkybių, prarastų galimybę šias išvadas skųsti apeliacine tvarka t. y. būtų apribota šalių teisė į apeliaciją.
  8. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo naujais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartyje nurodytais, aspektais (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

9Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

10Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.