Byla 2A-601/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-271-585/2013 pagal ieškovų akcinės bendrovės DNB banko ir akcinės bendrovės DNB lizingo ieškinį atsakovams G. K. ir D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo bei skolos priteisimo. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „ČIA“, uždaroji akcinė bendrovė „VILOKTA“.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai AB DNB bankas (toliau - ir ieškovas arba bankas) ir DNB lizingas pareiškė ieškinį atsakovams G. K. ir D. K., kuriuo prašė pripažinti negaliojančia tarp atsakovų G. K. (toliau - ir atsakovas) ir D. K. (toliau - ir atsakovė) sudarytos 2010 m. vasario 4 d. turto pasidalijimo sutarties Nr. 256 dalį, kuria atsakovės asmeninėn nuosavybėn atiteko žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), ir ūkiniai pastatai, kurių unikalūs Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), esantys ( - ), taikyti restituciją natūra, grąžinant nurodytą turtą atsakovo nuosavybėn; priteisti ieškovui AB DNB bankui iš atsakovo 260 658 eurų kreditą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti ieškovui AB DNB lizingui iš atsakovo 216 433,97 Lt skolą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Ieškinyje nurodyta, kad bankas (kreditorius) ir trečiasis asmuo UAB „ČIA“ (skolininkas) 2006 m. spalio 23 d. sudarė overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutartį Nr. 3705-06TL (sutarties sąlygos keistos ir papildytos vėlesniais susitarimais). Pagal šią sutartį trečiajam asmeniui UAB „ČIA“ buvo suteiktas 1 000 000 Lt kreditas, kuris 2009 m. kovo 16 d. susitarimu buvo konvertuotas į 289 620 eurų kreditą. Bankas ir atsakovas 2006 m. spalio 23 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 222-06L, pagal kurią atsakovas (laiduotojas) įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jeigu UAB „ČIA“ neįvykdys visų, dalies ar netinkamai įvykdys prievoles pagal overdrafto sutartį.

6Ieškovas AB DNB lizingas ir UAB „ČIA“ sudarė penkias lizingo sutartis: 2006 m. rugsėjo 13 d. lizingo sutartį dėl automobilio LEXUS GX 470 įsigijimo finansavimo, 2007 m. birželio 4 d. lizingo sutartį dėl savitarnos plovyklos „WASHTEC RACK-2“ įsigijimo finansavimo, 2007 m. liepos 11 d. lizingo sutartį dėl kolonėlės dujoms LGP 6000 P įsigijimo finansavimo, 2007 m. liepos 13 d. lizingo sutartį dėl kasų programinės ir techninės įrangos įsigijimo finansavimo ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. lizingo sutartį dėl automobilių plovimo įrangos įsigijimo finansavimo. Įsipareigojimų pagal nurodytas lizingo sutartis įvykdymui užtikrinti lizingo bendrovė ir atsakovas 2006 m. rugsėjo 13 d. sudarė laidavimo sutartį Nr. 2006/09-L886-G2, 2007 m. birželio 4 d. – laidavimo sutartį Nr. 2007/06-TG102-G3, 2007 m. liepos 11 d. – laidavimo sutartį Nr. 200707F-111-G3, 2007 m. liepos 13 d. – laidavimo sutartį Nr. 200707F-150-G3, 2007 m. rugpjūčio 20 d. – laidavimo sutartį Nr. 200708F-712-G1. Laidavimo sutartimis atsakovas (laiduotojas) įsipareigojo atsakyti lizingo bendrovei visu savo turtu, jeigu UAB „ČIA“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal nurodytas lizingo sutartis.

7Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „ČIA“ iškėlė bankroto bylą. Skolininkas UAB „ČIA“ tinkamai neįvykdė kreditavimo ir lizingo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Prieš pat iškeliant skolininkui UAB „ČIA“ bankroto bylą, tai yra 2010 m. vasario 4 d., atsakovai sudarė turto pasidalijimo sutartį Nr. 256, pagal kurią, be kita ko, atsakovui priklausę nekilnojamieji daiktai buvo perleisti atsakovei. Šios sutarties, kuria atsakovės asmeninėn nuosavybėn atiteko visi ginčo nekilnojamieji daiktai, sąlygos pažeidžia ieškovų, kaip atsakovo kreditorių, teises. Nors UAB „ČIA“ prievolių pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį vykdymas buvo užtikrintas šios bendrovės turto įkeitimu, tačiau bendrovės (skolininko) turto, kurio įkeitimu buvo užtikrintas dar ir bendrovės prievolių bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį, 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį bei 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 vykdymas, vertė nėra pakankama banko reikalavimams pagal visas šias sutartis patenkinti. UAB „ČIA“ prievolių pagal paminėtas lizingo sutartis vykdymas nebuvo užtikrintas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdais, išskyrus atsakovo laidavimą. Atsakovas, perleidęs atsakovei ginčo nekilnojamuosius daiktus, tapo nemokus. Nekilnojamieji daiktai buvo perleisti siekiant išvengti atsakovo įsipareigojimų bankui ir lizingo bendrovei vykdymo, o tai vertintina kaip ieškovų turtinių interesų pažeidimas. Atsakovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Turto pasidalijimo tarp sutuoktinių sandoriai sudaromi laisva valia ir mažai tikėtina, jog atsakovas turėjo teisinę pareigą perleisti atsakovei ginčo nekilnojamuosius daiktus. Atsakovai, sudarydami ginčijamą sandorį, buvo nesąžiningi, nes sandoris sudarytas tarp sutuoktinių.

  1. Pirmosios instancijos teismo dalinio sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. priėmė byloje dalinį sprendimą, kuriuo AB DNB banko ieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė AB DNB bankui iš atsakovo G. K. 21 012,47 eurų kreditą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 21 012,47 eurų sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2010 m. rugsėjo 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 842,22 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kitą AB DNB banko ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas priėmė AB DNB lizingo ieškinio dalies dėl 95 941,20 Lt skolos iš G. K. priteisimo atsisakymą ir dėl šios dalies bylą pagal AB DNB lizingo reikalavimą G. K. nutraukė. Teismas atnaujino bylos dalies pagal AB DNB lizingo reikalavimą G. K. dėl 120 492,77 Lt skolos priteisimo, taip pat pagal AB DNB lizingo reikalavimą pripažinti negaliojančia 2010 m. vasario 4 d. nekilnojamojo turto pasidalijimo sutarties, sudarytos tarp G. K. ir D. K., dalį, kuria D. K. asmeninėn nuosavybėn atiteko nekilnojamieji daiktai, esantys ( - ), ir taikyti restituciją natūra, grąžinant nurodytą turtą G. K. nuosavybėn, nagrinėjimą iš esmės; pasiūlė AB DNB lizingui, G. K. ir BUAB „ČIA“ pateikti duomenis dėl prievolių pagal 2007 m. birželio 4 d. lizingo sutartį Nr. 2007/06-TG102 vykdymo ir šios sutarties nutraukimo aplinkybių, dėl šios sutarties lizingo objekto verčių atitinkamu laikotarpiu; paskyrė bylos dalį pagal AB DNB lizingo reikalavimą G. K. dėl 120 492,77 Lt skolos priteisimo ir AB DNB lizingo reikalavimą pripažinti negaliojančia dalį 2010 m. vasario 4 d. nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutarties, sudarytos tarp G. K. ir D. K., nagrinėti žodinio proceso tvarka teismo posėdyje.

9Nustatęs, kad banko kreditorinis reikalavimas iš dalies buvo patenkintas pardavus BUAB „ČIA“, kuri su atsakovu yra solidarieji skolininkai, įkeistą bankui turtą, teismas atsakovui pareikštą banko reikalavimą dėl negrąžinto kredito priteisimo, ta apimtimi, kuria bankas prašė priteisti iš atsakovo negrąžintą 239 645,53 eurų kredito sumą, laikė nepagrįstu. Teismas tenkino banko reikalavimą dėl 21 012,47 eurų kredito priteisimo, nuo šios sumos priteisdamas ir procesines palūkanas.

10Teismas, spręsdamas dėl banko actio Pauliana pagrindu ginčijamos turto pasidalijimo sutarties dalies, pagal kurią atsakovės asmeninėn nuosavybėn atiteko nekilnojamieji daiktai ( - ), nustatė, kad šios sutarties sudarymo metu (2010 m. vasario 4 d.) UAB „ČIA“ neįvykdytus įsipareigojimus bankui sudarė: pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais) – negrąžintas 619 399 eurų kreditas, 7 807,55 eurų palūkanos ir 139,79 eurų delspinigiai; pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais) – negrąžintas 216 933,31 eurų kreditas, 2 695,45 eurų palūkanos, 54,26 eurų delspinigiai ir 3 eurų įsipareigojimo mokestis; pagal overdrafto sutartį – negrąžintas 289 620 eurų kreditas, 4 177,22 eurų palūkanos ir 4 993,40 eurų delspinigiai; pagal 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) – negrąžintas 80 410,86 eurų kreditas, 1 039,97 eurų palūkanos ir 39,99 eurų delspinigiai; bendra pagal nurodytas sutartis neįvykdytų įsipareigojimų suma – 1 227 313,80 eurai (4 237 669,09 Lt). Teismas nurodė, kad bankas nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas įsipareigojo atsakyti bankui kaip laiduotojas ne tik prievolių pagal overdrafto sutartį netinkamo vykdymo ir neįvykdymo atvejais, bet ir prievolių pagal kitas banko nurodytas sutartis netinkamo vykdymo ir neįvykdymo atvejais, tačiau atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, jog jis įsipareigojo atsakyti bankui kaip laiduotojas ir prievolių pagal kitas pirmiau nurodytas kreditavimo sutartis netinkamo vykdymo ir neįvykdymo atvejais. Teismas, remdamasis šiomis aplinkybėmis, taip pat tuo, jog nėra ginčo dėl to, kad turto pasidalijimo sutarties sudarymo metu prievolės pagal pirmiau nurodytas kreditavimo sutartis nebuvo pasibaigusios tinkamu įvykdymu ar kitais prievolių pasibaigimo būdais, darė išvadą, jog bankas turi atsakovo atžvilgiu neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

11Teismas nustatė, kad bendra banko solidariųjų skolininkų – trečiojo asmens UAB „ČIA“ ir atsakovo neįvykdytų įsipareigojimų suma ginčijamos sutarties sudarymo metu sudarė 1 227 313,80 eurų (4 237 669,09 Lt). UAB „ČIA“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais), 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais), 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) įvykdymui užtikrinti buvo bankui įkeistas skolininko UAB „ČIA“ turtas ir turtinės teisės. Banko pateiktais į bylą duomenimis – 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. turto vertės nustatymo pažymomis nustatyta, kad nurodytu metu UAB „ČIA“ nekilnojamojo turto, įkeisto bankui, vidutinė rinkos vertė – 5 800 000 Lt, likvidacinė vertė – 4 050 000 Lt. Bankas, teigdamas, jog 2008-2009 m. sumažėjo nekilnojamojo turto kainos, kad ieškinio pareiškimo teisme momentu UAB „ČIA“ turto likvidacinė vertė sumažėjo iki 2 835 000 Lt, nepateikė tokią vertę patvirtinančių duomenų. Teismas taip pat pažymėjo, kad bankas ir UAB „ČIA“, likus neilgam laiko tarpui iki ginčijamos sutarties sudarymo momento, susitarimu nustatė UAB „ČIA“ įkeisto turto vertę, kokia ir buvo fiksuota 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. turto vertinimo pažymose. Dėl šių priežasčių teismas laikėsi pozicijos, jog pirmiau nurodyto UAB „ČIA“ turto vidutinė rinkos ir likvidacinė vertės, buvusios ginčijamos sutarties sudarymo metu, yra artimos toms turto vidutinei rinkos ir likvidacinei vertėms, kurios buvo nustatytos 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. Teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „ČIA“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais) įvykdymo užtikrinimui banko naudai buvo įkeistas dar ir trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ turtas. Pagal bylos duomenis ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „ČIA“ neįvykdyti įsipareigojimai bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį vertine išraiška sudarė 627 346,34 eurus (2 166 101,44 Lt). Prievolių pagal šią kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas ne tik UAB „ČIA“ turtas, bet ir UAB „VILOKTA“ turtas, kurio vidutinė rinkos vertė 2009 m. sausio 26 d. (pagal turto vertinimo ataskaitos duomenis) – 5 300 000 Lt, likvidacinė vertė – 4 240 000 Lt, o hipotekos sandorio šalių sulygta vertė – 2 345 840 Lt. Ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „ČIA“ neįvykdyti įsipareigojimai bankui pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį sudarė 219 686,02 eurus (758 531,89 Lt), pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį – 298 790,62 eurus (1 031 664,25 Lt), pagal 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį – 81 490,82 eurus (281 371,50 Lt). Prievolių pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį, 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui buvo įkeistas UAB „ČIA“ turtas, kurio vidutinė rinkos ir likvidacinė vertės, buvusios ginčijamos sutarties sudarymo metu, buvo didesnės už banko nurodytą vertę (vidutinė rinkos vertė didesnė už 4 060 000 Lt, o likvidacinė vertė – už 2 835 000 Lt) ir šios bylos aplinkybių kontekste buvo artimos tai turto (vidutinei rinkos ir likvidacinei) vertei, kuri buvo nustatyta 2009 m. sausio 30 d. ir 2009 m. vasario 4 d. (atlikus turto vertinimą), o vidutinė rinkos vertė – ir tai vertei, kuri buvo nustatyta hipotekos sandorių šalių (banko ir UAB „ČIA“) susitarimais, sudarytais 2009 m. rugpjūčio 18 d. ir 2009 m. spalio 7 d., tai yra atitinkamai 5 800 000 Lt (vidutinė rinkos vertė) ir 4 050 000 Lt (likvidacinė vertė). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis dėl įkeisto turto verčių teismas sprendė, kad prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį, 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį, 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį įvykdymo užtikrinimui įkeisto banko naudai turto vertė (tiek vidutinė rinkos vertė, tiek likvidacinė vertė) ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo didesnė už pagal nurodytas kreditavimo sutartis neįvykdytų prievolių vertę. Ši aplinkybė sudarė pagrindą teismui daryti išvadą, jog ginčijamos sutarties sudarymas CK 6.66 straipsnio prasme nepažeidė banko (kreditoriaus) teisių.

12Teismo daliniame sprendime nurodyta, kad realizavus BUAB „ČIA“ įkeistą turtą, banko reikalavimas pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį nebuvo patenkintas. Teismas pažymėjo, kad šis banko reikalavimas yra apsaugotas (užtikrintas) dar ir UAB „VILOKTA“ turto įkeitimu, kurio (turto) vertė bent jau ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo didesnė už banko reikalavimo vertę. Dėl to teismas darė išvadą, kad banko reikalavimas atsakovui, kuris nėra apsaugotas (užtikrintas) turto įkeitimu, de facto sudaro 21 012,47 eurų (72 551,86 Lt). Atsakovų pateikta 2010 m. vasario 4 d. retrospektyvinės turto rinkos vertės nustatymo ataskaita patvirtina, jog ginčijama sutartimi perleistų nekilnojamųjų daiktų ( - ), vidutinė rinkos vertė buvo 1 295 000 Lt. Atsižvelgdamas į tokias aplinkybes, teismas konstatavo, jog tarp banko reikalavimo atsakovui vertės ir nekilnojamųjų daiktų, esančių ginčijamos sutarties dalyko dalimi, vertės yra neprotinga disproporcija (ginčo nekilnojamųjų daiktų vertė daugiau nei septyniolika kartų didesnė už banko reikalavimo atsakovui vertę). Teismo įsitikinimu, net ir egzistuojant actio Pauliana sąlygų visetui, šios bylos atveju ginčijamos sutarties pripažinimas negaliojančia ir restitucijos taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

13Ieškovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti dalinio teismo sprendimo dalį dėl banko ieškinio atmetimo ir išspręsti klausimą iš esmės ? banko ieškinį atsakovams G. K. ir D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu patenkinti, o kitą dalinio sprendimo dalį palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti ir vertinti ieškovo teiktus įrodymus, pagrindžiančius įkeisto turto vertės sumažėjimą ir jo nepakankamumą skolai padengti.
  2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškovas neįrodė vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygos ? banko, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimo. 2009 m. sausio - vasario mėn. duomenimis įkeisto turto likvidacinės vertės jau nepakako skoliniams įsipareigojimams bankui visiškai padengti. Atsakovas turtą perleido 2010 m. vasario 4 d., kai jau buvo žymiai kritusios nekilnojamojo turto kainos, ir tai yra visuotinai žinoma bei įrodinėjimo nereikalaujanti aplinkybė. Įrodymai, kurie teismo nebuvo priimti, patvirtina ryškų bankui įkeisto turto vertės sumažėjimą bei vertės mažėjimo tendenciją, taip pat patvirtina, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu bei ieškinio teismui pateikimo metu banko naudai įkeisto turto vertės nepakako visiškai padengti 1 227 313,80 eurų (4 237 669,09 Lt) skolą bankui. Teismo nepriimti rašytiniai įrodymai yra tiesiogiai susiję su byloje nustatinėjama aplinkybe ? įkeisto turto vertės sumažėjimu ir turto vertės nepakankamumu skolai bankui padengti, todėl apeliantas prašo tuos įrodymus priimti apeliacinės instancijos teisme. Vertinant byloje surinktus duomenis apie bankui įkeisto turto vertę atskirais laikotarpiais, apelianto teigimu, byloje įrodyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu, taip pat ieškinio pateikimo teismui metu įkeisto turto vertės nepakako UAB „ČIA“ skolai pagal kredito sutartis bankui padengti. Tai reiškia, kad ginčijamu sandoriu banko, kaip kreditoriaus, teisės buvo pažeistos. Net ir kartu vertinant trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ bankui įkeisto turto vertę (teismo konstatuota 2 345 840 Lt vertė), viso bankui įkeisto turto bendra vertė nėra pakankama 4 237 669,09 Lt skolai bankui visiškai padengti. Po BUAB „ČIA“ įkeisto turto realizavimo nepadengtą skolą bankui sudaro 2 238 653,30 Lt suma. Už neįvykdytų 2006 m. spalio 23 d. ir 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutarčių vykdymą kaip laiduotojas solidariai atsako atsakovas G. K.. Atsakovas neturi turto, iš kurio būtų galima patenkinti banko reikalavimą, todėl jo sutuoktinei perleistas nekilnojamasis turtas yra iš esmės vienintelis, iš kurio būtų galima tenkinti banko reikalavimus. Ieškovui įgyvendinant teisę reikalauti iš laiduotojo įvykdyti solidariąją 2 238 653,30 Lt dydžio prievolę, ir šiam dėl sudaryto ginčijamo sandorio tapus nemokiu, yra pagrindas konstatuoti banko, kaip kreditoriaus, teisių pažeidimą CK 6.66 straipsnio prasme.
  3. Priešingai nei nurodė teismas, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės aplinkybė, kad prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį įvykdymas yra užtikrintas trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ turto įkeitimu. CK 6.80 straipsnio 2 dalis numato, kad jei prievolė yra solidari, tai laiduotojas neturi teisės reikalauti, kad skolos išieškojimas pirmiausia būtų nukreiptas į kreditoriui įkeistą turtą.
  4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad restitucijos natūra taikymas neatitiktų sąžiningumo ir protingumo reikalavimų. Teismas nurodė, kad de facto turto įkeitimu neužtikrinta skola bankui pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį yra 72 551,86 Lt, todėl atsižvelgęs į skolos dydžio ir ginčo turto vertės disproporciją sprendė, jog restitucijos natūra taikymas neatitiktų sąžiningumo ir proporcingumo reikalavimų. Tačiau atsakovas yra atsakingas bankui už 2 238 653,30 Lt skolą, todėl nėra ginčijama sutartimi perleisto turto 1 295 000 Lt vertės ir skolos bankui disproporcijos. Teismas neatsižvelgė, kad iki ginčo sandorio sudarymo turtas, esantis ( - ), atsakovams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nors ir buvo registruotas vieno atsakovo G. K. vardu. Dėl to taikant restituciją natūrą ir grąžinant ginčo turtą į tą padėtį, kokia buvo iki ginčijamo sandorio sudarymo, bankas savo reikalavimą tikėtinai galėtų tenkinti tik iš 1/2 ginčo turto dalies, jei nebūtų pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.
  5. Teismas nustatęs, kad byloje nėra įrodyta viena iš actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų ? kreditoriaus teisių pažeidimas, iš viso nevertino kitų tokio ieškinio sąlygų egzistavimo. Tokiu būdu nebuvo atskleista bylos esmė, o sprendimas yra nemotyvuotas (CPK 185 str., 270 str. 4 d.).

14Atsakovai G. K. ir D. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą dėl teismo dalinio sprendimo atmesti ir šį sprendimą palikti nepakeistą. Teigia, kad ieškovo minimos UAB „Domus optima“ ir UAB korporacijos „Matininkai“ turto vertės nustatymo pažymos nebuvo analizuojamos bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu, todėl apeliantas negali skundo grįsti tose pažymose nurodytais duomenimis. Teismas pagrįstai atsisakė priimti šiuos dokumentus (turto vertės nustatymo pažymas), kadangi ieškovas nesilaikė jų pateikimo taisyklių. Be to, šie dokumentai nėra ginčijamo sandorio sudarymo metu įkeisto turto vertę liudijantys įrodymai, nes juose yra nustatyta turto vertė, buvusi praėjus beveik septyniems mėnesiams bei vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams po ginčo sandorio sudarymo. Apelianto skundo teiginiai, jog ginčo sandorio sudarymo metu skolininko įkeisto turto vertė tebuvo 1 938 000 Lt, yra nepagrįsti. Atsakovų vertinimu, teismas laikėsi teisminėje praktikoje suformuotos taisyklės, kad tokių teisinių ginčų atveju nustatinėtina turto vertė, buvusi ginčo sandorio sudarymo, o ne bylos nagrinėjimo metu. Teismas pagrįstai vadovavosi tomis turto vertės nustatymo pažymomis, kuriose fiksuotas turto vertinimas, atliktas artimesne ginčo sandoriui data. Pasak atsakovų, apeliantas neargumentuoja, kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado praėjus dviem metams nuo bylos iškėlimo teisme dienos, nėra aiškios priežastys, lėmusios neturėjimą galimybės tokius įrodymus pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme metu, dėl to nėra pagrindo priimti apelianto teikiamus naujus įrodymus. Atsakovų teigimu, teismas pagrįstai nesuabsoliutino ekonominės krizės įtakos, kaip pagrindo mažinti nustatinėtiną ieškovo naudai įkeisto turto vertę 30 proc. dydžiu. Ginčo sutartimi perleisdamas du hipoteka apsunkintus nekilnojamojo turto objektus atsakovei, o sau pasilikdamas vieną, atsakovas perleido atsakovei ir 924 500 Lt skolinio įsipareigojimo prievolę kreditoriui „Swedbank“, AB bei didesnę dalį skolos (625 000 Lt) dengimo prievolės kreditoriui J. B.. Tokiu būdu ginčijama sutartimi ne tik nepabloginta, bet netgi pagerinta atsakovo bendra finansine būklė, nes nesant šio susitarimo, atsakovui tenkančio turto ir skolos santykis būtų nepalankesnis. Realizavus ieškovo naudai skolininko įkeistą turtą, nepadengtos skolos, kurią ieškovas prašė priteisti pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį, dydis yra 72 551.86 Lt. Teismas pagrįstai analizavo tokį skolinio įsipareigojimo dydį, vertindamas, ar egzistuoja kreditoriaus teisių pažeidimas. Atsakovai pastebi, kad ieškovas apeliaciniame skunde remiasi skolininko BUAB „ČIA“ nepadengtos skolos dydžiu ne tik pagal overdrafto sutartį, bet ir pagal visas kitas kreditavimo sutartis, teigdamas, jog ir joms užtikrinti atsakovas buvo pasirašęs atskiras laidavimo sutartis, todėl ginčijamo sandorio vertės ir skolos dydžio proporcija esą turėtų būti vertinama lyginant bendrą BUAB „ČIA“ nepadengtos skolos dydį (2 238 653,30 Lt), o ne tą, kurį šioje byloje pareiškęs ieškinį ieškovas prašė priteisti dėl laidavimo pagal overdrafto sutartį. Ieškovas, pats apibrėžęs ieškinio dalyką ir bylos nagrinėjimo ribas, neturi teisės keisti savo ieškinio pagrindo apeliacinėje instancijoje. Atsakovo atsakomybės klausimas pagal kitas laidavimo sutartis nebuvo byloje analizuotas, todėl apeliacinio skundo grindimas šiomis naujomis aplinkybėmis yra negalimas (CPK 306 str.). Ieškovas savo teisių pažeidimą grįsdamas aplinkybe, kad prievolių užtikrinimo priemonių vertės nepakanka jo kreditoriniams reikalavimams padengti, į užtikrinimo priemonių vertę sąmoningai neįtraukia 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutarčiai užtikrinti įkeisto trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ turto vertės. Ieškovo skundo argumentus, kad trečiojo asmens turto įkeitimo aplinkybė teismo neteisingai vertinta kaip teisiškai reikšminga, atsakovai laiko nepagrįstais. Ieškovo teisė rinktis, iš kurios prievolės užtikrinimo priemonės pirmiausia tenkinti savo reikalavimą, šiuo atveju yra riboja laiduotojo galimybę perimti pirminio kreditoriaus turėtas teises. Teismui nustačius, jog kreditoriaus teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio prasme negali būti konstatuojamas, argumentų apie kitas CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygas išsamus nenurodymas teismo sprendime nebeturi teisinės reikšmės.

15Trečiasis asmuo UAB „VILOKTA“ atsiliepime į ieškovo (banko) apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Trečiojo asmens teigimu, teismas, argumentuodamas dėl neprotingos disproporcijos (kad ginčo nekilnojamųjų daiktų vertė daugiau kaip septyniolika kartų didesnė už banko reikalavimo atsakovui vertę), neįvertino tos aplinkybės, jog trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ turtas yra dar papildomai įkeistas tam pačiam bankui pagal UAB „VILOKTA“ perimtas iš UAB „ČIA“ paskolas, banko suteiktas pagal sutartis Nr. 733-06IV ir Nr. 5365-05 IV, už bendrą 4 012 000 Lt sumą. Akivaizdu, kad trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ bankui įkeisto viso turto bendra vertė nebuvo pakankama G. K., kaip laiduotojo, skolai bankui visiškai padengti netgi iki banko 2013 m. gegužės 31 d. ieškinio kitoje civilinėje byloje Nr. 2-4563-258/2013 pateikimo, kurį nagrinėja Vilniaus apygardos teismas. Pasak trečiojo asmens, byloje nustatytos aplinkybės įgalina daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, kad šioje byloje ginčijamu sandoriu apelianto, kaip atsakovo kreditoriaus, teisės buvo pažeistos.

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinės instancijos teismui kartu su ieškovo AB DNB banko apeliaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinio sprendimo buvo perduota dalis civilinės bylos Nr. 2-271-585/2013 medžiagos (atskirai suformuota bylos medžiagos dalis apeliaciniam skundui nagrinėti). Apeliacinio skundo nagrinėjimo dieną civilinė byla Nr. 2-271-585/2013 yra Lietuvos apeliacinio teismo žinioje (perduota kartu su atsakovo G. K. apeliaciniu skundu dėl byloje priimto Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. sprendimo), todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą pagal ieškovo AB DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinio sprendimo, vadovaujasi tiek atskirai suformuotoje bylos medžiagoje, tiek pačioje civilinėje byloje esančiais visais duomenimis (bylos dokumentais).

17CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikė prašymą dėl rašytinių įrodymų priėmimo ir jo priedus – UAB „Domus optima“ 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. turto vertės nustatymo pažymų kopijas, UAB Korporacijos „Matininkai“ 2011 m. lapkričio 3 d., 2011 m. lapkričio 7 d. ir 2011 m. lapkričio 10 d. turto vertės nustatymo pažymų kopijas. Apeliantas šiuos įrodymus prašo priimti motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti. Iš civilinės bylos Nr. 2-271-585/2013 duomenų matyti, kad ieškovas AB DNB bankas šiuos dokumentus pirmosios instancijos teismui pateikė ir prašė pridėti prie bylos 2012 m. lapkričio 15 d. (3 t., 147-149 b. l.). Pirmosios instancijos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio metu apie gautą prašymą pranešė byloje dalyvaujantiems asmenims, paklausė jų nuomonės dėl pateikto prašymo, tačiau nutarė neprijungti prie bylos pateiktų duomenų dėl turto vertės nustatymo, nes dokumentai pateikti likus vienai dienai iki posėdžio datos, nesuteikiant galimybės kitai šaliai pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis (3 t., 155 b. l. - antra pusė). Iš bylos duomenų matyti, kad teismas, 2012 m. lapkričio 19 d. posėdyje išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2012 m. gruodžio 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimą vėl atnaujino, šį procesinį veiksmą motyvuodamas tuo, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje UAB „ČIA“ bankroto byloje sprendžiamas klausimas dėl BUAB „ČIA“ įkeisto turto pardavimo, kad kilo ginčas dėl kreditorių susirinkimo nutarimu nustatytos turto pardavimo kainos, o įkeisto turto pardavimo bankroto byloje kaina gali turėti lemiamos įtakos šios bylos išnagrinėjimui (3 t., 161 b. l.). Taigi po to, kai bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas, byla buvo nagrinėjama 2013 m. kovo 27 d., 2013 m. gegužės 8 d. teismo posėdžiuose, todėl akivaizdu, jog priežastis, dėl kurios buvo atsisakyta priimti ieškovo (banko) teikiamus įrodymus, vėliau išnyko, atsirado objektyvi galimybė byloje dalyvaujantiems asmenims išsamiai susipažinti su tais dokumentais ir pateikti dėl jų savo argumentus bei samprotavimus. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į priežastį, dėl kurios bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas ? dėl BUAB „ČIA“ įkeisto bankui turto kainos. Bankas prašomais priimti įrodymais būtent ir siekė pagrįsti byloje reikštą savo poziciją, jog įkeisto turto vertė žymiai sumažėjo ir jos nepakako skolai bankui padengti, tai yra teikiami į bylą įrodymai buvo susiję su tomis pačiomis aplinkybėmis, dėl kurių civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės buvo atnaujintas. Tokia faktinė situacija leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog kartu su ieškovo apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus dėl bankui įkeisto turto vertės pirmosios instancijos teisme buvo atsisakyta priimti nepagrįstai. Atsižvelgiant į tai, UAB „Domus optima“ 2010 m. rugpjūčio 10 d. ir 2010 m. rugpjūčio 30 d. turto vertės nustatymo pažymų kopijos, UAB Korporacijos „Matininkai“ 2011 m. lapkričio 3 d., 2011 m. lapkričio 7 d. ir 2011 m. lapkričio 10 d. turto vertės nustatymo pažymų kopijos yra priimamos ir vertinamos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas taip pat priima ir vertina 2013 m. gegužės 31 d. AB DNB banko ieškinį ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 4 d. pranešimą civilinėje byloje Nr. 2-4563-258/2013, patvirtinančius, jog bankas ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl 627 346,34 eurų skolos pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį iš atsakovo G. K. priteisimo. Šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad ieškovas su kitu ieškiniu į teismą kreipėsi jau po dalinio teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo.

18Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apelianto skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto dalinio sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19Byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar egzistuoja actio Pauliana taikymo sąlygos dėl atsakovų 2010 m. vasario 4 d. sudarytos turto pasidalijimo sutarties pripažinimo negaliojančia toje jos dalyje, pagal kurią atsakovei asmeninės nuosavybės teise perėjo žemės sklypas, gyvenamasis namas su ūkiniais pastatais ir kitais priklausiniais, esantys ( - ).

20Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Šio instituto paskirtis yra kompensacinė: skolininko sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio ieškinio tikslas, o tik priemonė atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą. Dėl to, skirtingai negu kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų atvejais, pagal kreditoriaus ieškinį pripažinus skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; kt.).

21Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

22Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

23Ieškovas AB DNB bankas ir UAB „ČIA“ 2006 m. spalio 23 d. sudarė overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutartį Nr. 3705-06TL (su pakeitimais ir papildymais). Pagal sutartį kredito gavėjui UAB „ČIA“ buvo suteiktas 1 000 000 Lt kreditas, kuris 2009 m. kovo 16 d. susitarimu Nr. 3705-06TL/4 konvertuotas į 289 620 eurų dydžio kreditą, mokant už jį kintamas metines palūkanas, kredito terminas ? 2010 m. vasario 26 d (1 t., 11-26 b. l.). Kredito gavėjo įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti numatytos šios priemonės: laidavimo sandoris su Z. B., laidavimo sandoris su G. K. (sutarties 12 p.). 2006 m. spalio 23 d. ieškovas AB DNB bankas ir atsakovas G. K. pasirašė laidavimo sutartį, pagal kurią G. K., kaip laiduotojas, prisiėmė įsipareigojimus atsakyti visu savo turtu, jeigu UAB „ČIA“ neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai skolininko prievoles pagal overdrafto sutartį; skolininko ir laiduotojo atsakomybė yra solidarioji (1 t., 27 b. l.). AB DNB bankas ir UAB „ČIA“ 2005 m. balandžio 29 d. taip pat sudarė kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „ČIA“ buvo suteiktas 748 831 eurų kreditas, sudarė 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „ČIA“ buvo suteiktas 217 215 eurų kreditas, sudarė 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais), pagal kurią UAB „ČIA“ buvo suteiktas 101 367 eurų kreditas. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „ČIA“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2010 m. balandžio 6 d. Nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 16 str.).

24Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu UAB „ČIA“ neįvykdytus įsipareigojimus bankui sudarė: pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV (su vėlesniais pakeitimais) – negrąžintas 619 399 eurų kreditas, 7 807,55 eurų palūkanos ir 139,79 eurų delspinigiai; pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį Nr. 5268-05IL (su vėlesniais pakeitimais) – negrąžintas 216 933,31 eurų kreditas, 2 695,45 eurų palūkanos, 54,26 eurų delspinigiai ir 3 eurų įsipareigojimo mokestis; pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį – negrąžintas 289 620 eurų kreditas, 4 177,22 eurų palūkanos ir 4 993,40 eurų delspinigiai; pagal 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-398 (su vėlesniais pakeitimais) – negrąžintas 80 410,86 eurų kreditas, 1 039,97 eurų palūkanos ir 39,99 eurų delspinigiai. Bendra pagal visas nurodytas sutartis neįvykdytų įsipareigojimų suma – 1 227 313,80 eurai (4 237 669,09 Lt). Byloje pateikti duomenys apie tai, kad atsakovas įsipareigojo atsakyti bankui kaip laiduotojas skolininko prievolių pagal overdrafto sutartį netinkamo vykdymo ar neįvykdymo atvejais (1 t., 27 b. l.), be to, atsakovas atsiliepime į ieškinį pripažino, jog yra įsipareigojęs atsakyti bankui kaip laiduotojas (solidarus skolininkas) ir pagal kitas pirmiau išvardintas sutartis skolininko UAB „ČIA“ netinkamo prievolių vykdymo ar neįvykdymo atvejais. Atsižvelgiant į tai, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, kurios grindžiamos šalių pripažintais faktais (CPK 182 str. 5 p.), teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybę dėl banko kreditorinio reikalavimo teisės galiojimo laikė nustatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog bankas atsakovo atžvilgiu turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, įvertinus tai, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu prievolės pagal pirmiau nurodytas kredito sutartis, už kurių (prievolių) įvykdymą ir tinkamą vykdymą laidavo atsakovas, nebuvo pasibaigusios tinkamu įvykdymu ar kitais prievolių pasibaigimo būdais.

25Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo

26Pirmosios instancijos teismas daliniame sprendime konstatavęs, jog apeliantas turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę į skolininką G. K., nenustatė kreditoriaus teisių pažeidimo. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, teigdamas, jog ginčijama 2010 m. vasario 4 d. turto pasidalijimo sutarties dalis pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus, teises.

27CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

28Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad ginčijamo turto pasidalijimo sandorio sudarymo metu (2010 m. vasario 4 d.) UAB „ČIA“ neįvykdytų skolinių įsipareigojimų bankui suma sudarė 1 227 313,80 eurų arba 4 237 669,09 Lt. Už prievolių bankui neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą laidavo atsakovas. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, jog bankas ginčo sutarties sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą, kaip solidariai su pagrindiniu skolininku UAB „ČIA“ atsakingą asmenį pagal aukščiau išvardintas kredito sutartis, pažymėjo, kad kreditoriui kilo pareiga įrodyti, jog jo turimos teisių apsaugos užtikrinimo priemonės nėra pakankamos tam, kad būtų patenkinti kreditoriniai reikalavimai.

29UAB „ČIA“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį Nr. 2466-05IV, 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį, 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį įvykdymui užtikrinti bankui buvo įkeistas UAB „ČIA“ turtas ir turtinės teisės: operatorinė, unikalus Nr. ( - ), kiemo statiniai, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ), degalinės operatorinė su parduotuve, unikalus Nr. ( - ), plovykla-stoginė, unikalus Nr. ( - ), suskystintųjų dujų modulis, suskystintųjų dujų kolonėlė su rezervuaru, rezervuaras, apsauginė sienutė, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ), 0,0993 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), subnuomos teisė, 0,09 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ), nuomos teisė; žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), savitarnos plovykla, unikalus Nr. ( - ), lietaus kanalizacijos tinklai su valymo įrenginiais L-106,48 m., unikalus Nr. ( - ), fekalinės kanalizacijos tinklai su valymo įrenginiais L-38,20 m, unikalus Nr. ( - ), kiemo statiniai-stoginė, unikalus Nr. ( - ), suskystintųjų dujų degalinė su 2 dujų rezervuarais, unikalus Nr. ( - ), kiemo statiniai, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ) (t. 1, b. l. 79-96, 99-116, 89-116 b. l.).

30Visas šis įkeistas turtas (nekilnojamieji daiktai, esantys ( - ), ( - ), ( - )) buvo vertinamas 2009 m. sausio 30 d. – vasario 4 d., kada bendra jo rinkos vertė buvo nustatyta 5 800 000 Lt, o likvidacinė vertė ? 4 050 000 Lt (1 t., 76-78 b. l.). Tokia turto verte ieškovas AB DNB bankas ir trečiasis asmuo UAB „ČIA“ vadovavosi 2009 m. rugpjūčio-spalio mėn. sudarant UAB „ČIA“ turto įkeitimo sandorius. Nuo turto vertinimo momento iki ginčo sandorio sudarymo dienos praėjo 12 mėnesių, nuo aukščiau paminėtų įkeitimo sandorių sudarymo momento iki byloje ginčijamo sandorio sudarymo dienos praėjo atitinkamai 4-6 mėnesiai. Praėjus dar šešiems mėnesiams po ginčo sandorio sudarymo įkeistas turtas vėl buvo įvertintas (2010 m. rugpjūčio 10-30 d.) ir tuomet fiksuotas žymus turto vertės sumažėjimas (UAB „Domus optima“ 2010 m. rugpjūčio 10 d., 2010 m. rugpjūčio 30 d. turto vertės nustatymo pažymos). Pagal 2010 m. rugpjūčio 10 d. vertinimo pažymą nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), rinkos vertė buvo 670 000 Lt, likvidacinė ? 469 000 Lt, pagal 2010 m. rugpjūčio 30 d. vertinimo pažymas nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), rinkos vertė buvo 1 600 000 Lt, likvidacinė ? 1 120 000 Lt, o nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), vidutinė rinkos vertė ? 1 300 000 Lt, likvidacinė ? 910 000 Lt. Tai reiškia, jog bendra šių nekilnojamųjų daiktų vertė nuo 2009 m. sausio 30 d. – vasario 4 d. fiksuotos 5 800 000 Lt rinkos vertės ir 4 050 000 Lt likvidacinės vertės sumažėjo iki 3 570 000 Lt rinkos vertės ir 2 499 000 Lt likvidacinės vertės, fiksuotų 2010 m. rugpjūčio 10-30 d. Teisėjų kolegija šiuo atveju laikosi nuostatos, jog ekonominės krizės laikotarpiu nekilnojamojo turto vertės mažėjo (kainos krito) nuosekliai (tolygiai). Todėl palyginant bankui įkeisto turto vertes, nustatytas 2009 m. vasario mėn. atlikto vertinimo metu, su turto vertėmis, nustatytomis 2010 m. rugpjūčio mėn. atlikto vertinimo metu, vertintina, jog maždaug šio laikotarpio viduryje (laikotarpio trukmė apie 18 mėnesių), t. y. 2009 m. pabaigoje - 2010 m. pradžioje įkeisto bankui UAB „ČIA“ turto rinkos vertė galėjo būti apie 4 685 000 Lt, likvidacinė vertė ? apie 3 274 500 Lt. Kaip matyti iš bylos duomenų, skolininko įsipareigojimų bankui pagal kredito sutartis dydis ginčo sandorio sudarymo metu siekė 4 237 669,09 Lt, o tai reiškia, jog ginčijamo sandorio sudarymo laikotarpiu įkeisto turto likvidacinės vertės aiškiai nepakako skolinių įsipareigojimų įvykdymui, o įsipareigojimų bankui masto ir įkeisto turto rinkos vertės santykis (esant akivaizdžiai turto vertės mažėjimo tendencijai) buvo belikęs tik toks (maždaug 447 000 Lt skirtumas), kad galima daryti pagrįstas prielaidas apie ginčo sandorio sudarymo metu jau egzistavusią realią grėsmę, jog įkeisto turto nepakaks prievolių bankui įvykdymui užtikrinti. Dėl šios aplinkybės, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame daliniame sprendime, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog atsakovų įvykdytu turto pasidalijimo sandoriu (ginčijamoje dalyje), kuriuo visas bendras atsakovų nekilnojamasis turtas buvo perleistas atsakovės asmeninėn nuosavybėn, buvo pažeistos banko, kaip atsakovo kreditoriaus, teisės.

31Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB „ČIA“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kredito sutartį įvykdymui užtikrinti trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ įkeisto turto likvidacinės vertės (2009 m. sausio 26 d. UAB „VILOKTA“ įkeisto turto rinkos vertė sudarė 5 300 000 Lt, likvidacinė vertė ? 4 240 000 Lt pagal UAB „Domus optima“ atliktą parduotuvės-baro 1E1P, degalinės 3H1P, degalinės 4H1G ir kiemo statinių vertinimo ataskaitą (3 t., 29-43 b. l.) skaičiavimas šiuo atveju esminės reikšmės neturi, nes UAB „VILOKTA“ to paties turto įkeitimu užtikrino tam pačiam kreditoriui vykdymą savo skolinių prievolių (1 t., 148-154 b. l.), kurių mastas (4 012 000,78 Lt) atitiko įkeisto turto likvidacinę vertę, nustatytą dar 2009 m. sausio 26 d. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šio UAB „VILOKTA“ turto įkeitimo sandorio, sudaryto 2009 m. birželio 30 d., sudarymo metu hipotekos sandorio šalys nustatė kur kas mažesnę hipotekos objekto vertę – 2 345 840 Lt (1 t., 148-154 b. l.).

32Atsakovas G. K. atsiliepime į banko apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo sandoriu perleisdamas du hipoteka apsunkintus nekilnojamojo turto objektus atsakovei D. K., o sau pasilikdamas vieną, jis tuo pačiu perleido D. K. ir 924 500 Lt skolinio įsipareigojimo įvykdymo prievolę kreditoriui „Swedbank“, AB bei didesnę dalį skolos (625 000 Lt) dengimo prievolės kreditoriui J. B.. Dėl to, atsakovo nuomone, 2010 m. vasario 4 d. turto padalijimo sutartis pagal jos sąlygas ne tik nepablogino, bet netgi pagerino atsakovo G. K. bendrą finansinę būklę, nes nesant tokio susitarimo su atsakove, G. K. tenkančio turto ir skolų santykis būtų daug nepalankesnis. Teisėjų kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka. Atsakovai G. K. ir D. K. 2010 m. vasario 4 d. sudarė povedybinę sutartį, pagal kurią nustatė asmeninės nuosavybės turto teisinį režimą (2 t., 70-80 b. l.). Tą pačią dieną tarp sutuoktinių buvo sudaryta nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutartis, pagal kurią atsakovai atsidalijo santuokoje įgytą bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą, t. y. gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo statiniai, 0,0816 ha žemės sklypas, esantys ( - ), taip pat žemės ūkio paskirties 22,5600 ha ploto žemės sklypas, esantis ( - ), bei butas, esantis ( - ), atiteko asmeninės nuosavybės teise D. K., nemokant G. K. jokios kompensacijos (2 t., 91-85 b. l.). Bendra ginčijamoje sutartyje nurodyto turto vertė sutarties sudarymo metu buvo 2 049 109 Lt (neįskaitant 22,56 ha žemės sklypo ir buto ( - ) vertės, kito likusio padalinto nekilnojamojo turto vertė sudarė 1 880 409 Lt). Nors po turto pasidalijimo sutarties sudarymo žemės sklypas, esantis ( - ), atiteko asmeninės nuosavybės teise atsakovei D. K., tačiau jau 2010 m. gegužės 11 d. dovanojimo sutartimi D. K. žemės sklypą padovanojo atsakovui G. K., kuris 2010 m. birželio 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi šį sklypą pardavė (2 t., 18-20 b. l.). Iš byloje esančios 2001 m. rugsėjo 17 d. kredito sutarties, sudarytos tarp dabartinės „Swedbank“, AB ir G. K., matyti, jog G. K. buvo suteiktas 237 000 Lt kreditas iki 2021 m. rugsėjo 17 d. iš AB banko SNORAS gautos paskolos pagal 2000 m. gruodžio 15 d. kredito sutartį Nr. 031-01328, skirtos žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių ( - ) pirkti, refinansavimui ir šio gyvenamojo namo remonto užbaigimui (2 t., 37-45 b. l.). Kredito gavėjo prievolių pagal šią kredito sutartį vykdymas užtikrintas gyvenamojo namo su kiemo statiniais ir ūkiniu pastatu, žemės sklypo, esančių ( - ), įkeitimu, taip pat D. K. laidavimu. Be to, atsakovui buvo suteiktas 93 925 Lt kreditas Nr. 04-03-0492-FA butui, esančiam ( - ), įsigyti. Šios kredito sutarties sąlygos buvo pakeistos 2007 m. spalio 17 d. susitarimu, pagal kurį į prievolę kaip bendraskolė įstojo kredito gavėja D. K., „Swedbank“, AB suteikė papildomą 199 837,81 Lt eurų kreditą, o kredito gavėjai įsipareigojo solidariai grąžinti bankui paimtą kreditą bei sumokėti kitus sutartyje nustatytus mokėjimus (2 t., 46-52 b. l.). Bendras atsakovų įsiskolinimas pagal kredito sutartis hipotekos kreditoriui „Swedbank“, AB 2010 m. gegužės 31 d. buvo 910 387,71 Lt (2 t., 53-59 b. l.), 2010 m. vasario 4 d. negrąžinto kredito suma sudarė 275 713,37 Lt ir 187 901,60 eurus, t. y. 924 500,01 Lt (2 t., 104 b. l.). Į bylą buvo pateiktas atsakovų 2010 m. rugsėjo 1 d. susitarimas, pagal kurį po atsakovų turto pasidalijimo, kreditoriui „Swedbank“, AB atsisakius įvykdyti atsakovų susitarimą perrašyti 2001 m. rugsėjo 7 d. kredito sutartį Nr. 01-000930-FA D. K. vardu, atsakovai tarpusavyje susitarė ir patvirtino, jog D. K. yra laikoma asmeniškai atsakinga už kredito sutarties Nr. 01-000930-FA tinkamą įvykdymą kreditoriui „Swedbank“, AB (2 t., 89 b. l.).

33Po šio susitarimo sudarymo atsakovė D. K. kreipėsi į „Swedbank“, AB su prašymu, kuriame nurodė, jog yra bendraskolė pagal būsto paskolas Nr. 01-000930-FA/04-030492-FA/07-116269-FA, prašė, kad bankas įmokas už paskolas „nurašytų“ nuo atsakovės sąskaitos (2 t., 102 b. l.). Nors pagal bylos duomenis nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. sausio 10 d. mokėjimai pagal šias kredito sutartis buvo atlikti iš atsakovės minėtame prašyme nurodytos sąskaitos (2 t., 103 b. l.), tačiau toks tarp sutuoktinių sudarytas susitarimas vertintinas kritiškai ir jokiu būdu nepatvirtina atsakovo teiginių dėl neva pagerėjusios jo turtinės padėties po ginčo nekilnojamojo turto pasidalijimo sutarties sudarymo. Tai, kad atsakovai tarpusavyje sudarė susitarimą, pagal kurį D. K. laikoma asmeniškai atsakinga už prievolių pagal kredito sutartį „Swedbank“, AB tinkamą įvykdymą, nereiškia, jog atsakovas nebėra solidariai atsakingas „Swedbank“, AB, nes iš susitarimo 3 punkto matyti, kad „Swedbank“, AB nesutiko atsisakyti reikalavimo vienam iš savo skolininkų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas G. K. turėtų kito, nei ginčijama sutartimi perduotas, turto, kuris būtų pakankamas skolai apeliantui padengti, o ši aplinkybė neabejotinai pažeidžia apelianto (banko) teises.

34Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kreditoriaus teisių pažeidimo dėl ginčo sandorio (jo dalies) sudarymo, padarė neteisingą teisinę išvadą.

35Dėl privalomumo sudaryti sandorį

36Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovai privalėjo sudaryti ginčijamą nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartį, tai yra nebuvo jokios sutarties, įstatymo ar teismo sprendimo, kuris būtų įpareigojęs sudaryti ginčijamą sandorį. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija daro išvadą, kad skolininkas šioje byloje ginčijamo turto pasidalijimo sandorio neprivalėjo sudaryti.

37Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo

38Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 1 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais.

39Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis sprendžia, kad šioje byloje atsakovo, kaip banko skolininko, nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą nekilnojamojo turto pasidalijimo sutartį su savo sutuoktine, nepaneigta. Sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas žinojo apie savo, kaip solidaraus skolininko su UAB „ČIA“, prievolę ieškovui (bankui) pagal laidavimo sutartis, taip pat žinojo ar galėjo žinoti, kad banko turimos turtinių teisių apsaugos užtikrinimo priemonės nėra pakankamos tam, jog būtų patenkintas jo reikalavimas, o priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 175, 185 str.). Dėl ginčo sutartį su atsakovu sudariusios atsakovės (ne)sąžiningumo teisėjų kolegija nurodo, kad jai CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat taikoma nesąžiningumo prezumpcija, tačiau šiuo atveju, kai yra ginčijamas neatlygintinis sandoris, atsakovės (ne)sąžiningumo klausimas nėra aktualus, nes pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant atsakovės sąžiningumo ar nesąžiningumo.

40Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos sąlygos actio Pauliana institutui taikyti, turi pagrindą pripažinti negaliojančia atsakovų sudarytos sutarties dėl turto iš bendrosios jungtinės nuosavybės atidalijimo dalį, pagal kurią D. K. asmeninėn nuosavybėn perėjo žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai (šulinys), esantys adresu ( - ), o apskųstą pirmosios instancijos teismo dalinį sprendimą atitinkamai pakeisti.

41Dėl restitucijos taikymo

42Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, actio Pauliana instituto taikymo ypatumas yra ir tas, kad kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti.

43Nagrinėjamoje byloje pripažinus negaliojančia atsakovų sudarytos sutarties dėl turto iš bendrosios jungtinės nuosavybės atidalijimo dalį, pagal kurią D. K. asmeninėn nuosavybėn perėjo žemės sklypas, gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai (šulinys), esantys adresu ( - ), šis turtas grąžintinas atsakovui, pripažįstant jo bendrosios jungtinės nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą kartu su atsakove. Pripažinus sandorį negaliojančiu ir pritaikius restituciją, ieškovo reikalavimas turi būti nukreipiamas į perduotus pagal skolininko sudaryto ginčo sandorio dalį daiktus (CK 6.66 str. 4 d.) pagal skolininkui tenkančią tų daiktų nuosavybės dalį.

44Po to, kai iš varžytynių buvo parduotas BUAB „ČIA“ visas įkeistas bankui turtas už 2 000 000 Lt, UAB „ČIA“ skola bankui šia suma sumažėjo. Pagal į bylą pateiktą banko 2013 m. gegužės 6 d. pažymą, buvo padengtos skolos pagal 2005 m. lapkričio 11 d. kredito linijos sutartį ir 2007 m. birželio 6 d. kreditavimo sutartį, liko nepadengta 21 012,47 eurų dydžio skolos dalis pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį ir nepadengta 627 346,34 eurų skola pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį. Taigi po BUAB „ČIA“ bankui įkeisto turto realizavimo nepadengtą skolos bankui dalį sudarė 2 238 653,30 Lt suma (apeliacinio skundo medžiaga, 121 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su banko apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog tarp nepadengtos atsakovo skolos bankui dydžio ir ginčijamoje sutartyje nurodyto turto vertės yra akivaizdi disproporcija, neatsižvelgė į tai, jog atsakovas G. K. tebėra skolingas bankui ne tik pagal 2006 m. spalio 23 d. overdrafto sutartį, bet ir pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį, kai spręsdamas dėl actio Pauliana sąlygų teismas šią aplinkybę nustatė ir konstatavo. Kaip jau minėta, nors UAB „ČIA“ prievolės pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį buvo užtikrintos ir trečiojo asmens UAB „VILOKTA“ turto įkeitimu, tačiau šiuo turtu yra užtikrinta ir pačios UAB „VILOKTA“ 4 012 000 Lt dydžio prievolė bankui pagal 2009 m. gegužės 28 d. kreditavimo sutartį ir 2009 m. birželio 29 d. hipotekos sandorį, todėl neįtraukti skolos bankui pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį į bendrą atsakovo skolinės prievolės bankui sumą nėra pagrindo. Įvertinant atsakovo neįvykdytos skolinės prievolės ieškovui likusį dydį (2 238 653,30 Lt) ir nekilnojamųjų daiktų, esančių ( - ), vertę (ginčijamoje sutartyje nurodyta šių daiktų vertė – 1 880 409 Lt), nėra jokio pagrindo konstatuoti ginčijamo sandorio objektų vertės ir skolos bankui dydžio disproporcijos.

45Dėl bylinėjimosi išlaidų

46CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo 32 269 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 28 639 Lt žyminio mokesčio išlaidos ir 3 630 Lt išlaidos advokato ir advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbai apmokėti (1 t., 124, 125 b. l., 3 t., 130 b. l.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į patenkintą AB DNB banko ieškinio reikalavimų dalį, sprendžia, jog ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų D. K. ir G. K. priteistina 22 804 Lt žyminio mokesčio, tai yra po 11 402 Lt iš kiekvieno atsakovo (už ieškinio reikalavimą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu), iš atsakovo G. K. – 900 Lt žyminio mokesčio (už reikalavimą dėl skolos priteisimo), taip pat ieškovui AB DNB bankui iš atsakovų priteistina iš viso 2 360 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurių dalis 1 360 Lt priteistina iš atsakovo G. K., o 1 000 Lt – iš atsakovės D. K. Byloje yra duomenys apie tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo 77,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šios išlaidos susijusios tiek su AB DNB banko, tiek su AB DNB lizingo pareikštais byloje reikalavimais, įvertindama AB DNB banko patenkintų reikalavimų dalį, sprendžia, kad 37,69 Lt šių išlaidų priteistinos valstybei iš abiejų atsakovų lygiomis dalimis, t. y. po 18,84 Lt.

47Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 22 804 Lt žyminio mokesčio (apeliacinio skundo medžiaga, 172 b. l.). Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas tenkinamas, apeliantui iš atsakovų priteistina 22 804 Lt žyminio mokesčio – po 11 402 Lt iš kiekvieno atsakovo.

48Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

49Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinį sprendimą.

50Panaikinti dalinio teismo sprendimo dalį, kuria atmestas akcinės bendrovės DNB banko ieškinio reikalavimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Dėl šio reikalavimo priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2010 m. vasario 4 d. nekilnojamojo turto pasidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės sutarties (notarinio registro Nr. 256), sudarytos tarp G. K. ir D. K., dalį, pagal kurią nustatyta atsakovės D. K. asmeninė nuosavybė į 0,0816 ha ploto žemės sklypą, kurio unikalus numeris ( - ), gyvenamąjį namą, kurio unikalus numeris ( - ), ūkinį pastatą, kurio unikalus numeris ( - ), kitus statinius (inžinerinius), kurių unikalus numeris ( - ), esančius ( - ). Taikyti restituciją natūra, grąžinant šiuos nekilnojamuosius daiktus G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise kartu su D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)

51Panaikinti dalinio teismo sprendimo dalis, kuriomis akcinei bendrovei DNB bankui iš G. K. priteista 842,22 Lt bylinėjimosi išlaidų, į valstybės biudžetą iš akcinės bendrovės DNB banko priteista 37,69 Lt bylinėjimosi išlaidų.

52Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui iš atsakovo G. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 13 662 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovės D. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 12 402 Lt bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme.

53Priteisti valstybei iš atsakovų G. K. ir D. K. po 18,84 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

54Kitas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinio sprendimo dalis palikti nepakeistas.

55Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui iš atsakovų G. K. ir D. K. po 11 402 Lt žyminio mokesčio išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovai AB DNB bankas (toliau - ir ieškovas arba bankas) ir DNB lizingas... 5. Ieškinyje nurodyta, kad bankas (kreditorius) ir trečiasis asmuo UAB... 6. Ieškovas AB DNB lizingas ir UAB „ČIA“ sudarė penkias lizingo sutartis:... 7. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartimi UAB „ČIA“... 8. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. priėmė byloje dalinį... 9. Nustatęs, kad banko kreditorinis reikalavimas iš dalies buvo patenkintas... 10. Teismas, spręsdamas dėl banko actio Pauliana pagrindu ginčijamos turto... 11. Teismas nustatė, kad bendra banko solidariųjų skolininkų – trečiojo... 12. Teismo daliniame sprendime nurodyta, kad realizavus BUAB „ČIA“ įkeistą... 13. Ieškovas AB DNB bankas apeliaciniu skundu prašo panaikinti dalinio teismo... 14. Atsakovai G. K. ir D. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą dėl... 15. Trečiasis asmuo UAB „VILOKTA“ atsiliepime į ieškovo (banko) apeliacinį... 16. Apeliacinės instancijos teismui kartu su ieškovo AB DNB banko apeliaciniu... 17. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 18. Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 19. Byloje sprendžiamas ginčas dėl to, ar egzistuoja actio Pauliana taikymo... 20. Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs... 21. Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę... 22. Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės... 23. Ieškovas AB DNB bankas ir UAB „ČIA“ 2006 m. spalio 23 d. sudarė... 24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu... 25. Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo... 26. Pirmosios instancijos teismas daliniame sprendime konstatavęs, jog apeliantas... 27. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent... 28. Kaip jau buvo minėta, byloje nustatyta, kad ginčijamo turto pasidalijimo... 29. UAB „ČIA“ prievolių pagal 2005 m. balandžio 29 d. kreditavimo sutartį... 30. Visas šis įkeistas turtas (nekilnojamieji daiktai, esantys ( - ), ( - ), ( -... 31. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BUAB „ČIA“ prievolių... 32. Atsakovas G. K. atsiliepime į banko apeliacinį skundą nurodo, kad ginčo... 33. Po šio susitarimo sudarymo atsakovė D. K. kreipėsi į „Swedbank“, AB su... 34. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios... 35. Dėl privalomumo sudaryti sandorį... 36. Sandoris gali būti pripažįstamas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo... 37. Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo... 38. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad... 39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis sprendžia, kad šioje byloje... 40. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju nustatytos... 41. Dėl restitucijos taikymo... 42. Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, actio Pauliana instituto taikymo... 43. Nagrinėjamoje byloje pripažinus negaliojančia atsakovų sudarytos sutarties... 44. Po to, kai iš varžytynių buvo parduotas BUAB „ČIA“ visas įkeistas... 45. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 46. CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos... 47. Apeliantas už apeliacinį skundą sumokėjo 22 804 Lt žyminio mokesčio... 48. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 49. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinį sprendimą.... 50. Panaikinti dalinio teismo sprendimo dalį, kuria atmestas akcinės bendrovės... 51. Panaikinti dalinio teismo sprendimo dalis, kuriomis akcinei bendrovei DNB... 52. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui iš atsakovo G. K. (asmens... 53. Priteisti valstybei iš atsakovų G. K. ir D. K. po 18,84 Lt išlaidų,... 54. Kitas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. dalinio sprendimo dalis... 55. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei DNB bankui iš atsakovų G. K. ir D. K....