Byla 2-988-330/2016
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1099-577/2016, dalies, kuria atmestas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ bankroto administratorės prašymas patikslinti kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1099-577/2016, dalies, kuria atmestas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ bankroto administratorės prašymas patikslinti kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi UAB „Alnora“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta O. P.. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtintas kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. BUAB „Alnora“ bankroto administratorė O. P. pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą patikslinti kreditorių L. Č. ir D. G. finansinius reikalavimus: L. Č. finansinį reikalavimą sumažinti iki 23 169 Eur sumos, D. G. finansinį reikalavimą padidinti iki 53 618 Eur sumos. Bankroto administratorė nurodė, kad teikiamas tikslinimui D. G. finansinis reikalavimas yra pagrįstas. Dėl L. Č. finansinio reikalavimo administratorė paaiškino, kad, susipažinus su jai perduotais bendrovės dokumentais, paaiškėjo, jog šiam kreditoriui buvo grąžinta dalis (200 000 Lt (57 924 Eur) jo suteiktos paskolos, kurios pagrindu teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi buvo patvirtintas finansinis reikalavimas. Administratorė prašė grąžinta paskolos dalimi kreditoriaus L. Č. patvirtintą finansinį reikalavimą sumažinti.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 14 d. nutartimi BUAB „Alnora“ bankroto administratorės prašymą patenkino iš dalies: BUAB „Alnora“ kreditoriaus D. G. finansinį reikalavimą teismas padidino iki 53 618 Eur sumos, likusioje dalyje, t. y. dėl kreditoriaus L. Č. finansinio reikalavimo sumažinimo prašymą atmetė.

7Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės pateiktus duomenis, susijusius su kreditoriaus D. G. finansiniu reikalavimu, bei atsižvelgęs į tai, kad dėl šio reikalavimo ginčų nėra, šio kreditoriaus patikslintą finansinį reikalavimą pripažino pagrįstu ir tvirtintinu.

8Dėl kreditoriaus L. Č. finansinio reikalavimo tikslinimo pirmosios instancijos teismas nurodė, jog šio asmens 81 093,61 Eur finansinis reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė atskirojo skundo dėl tos nutarties nepateikė, o kitų būdų iš naujo svarstyti ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą įstatyme nenumatyta.

9III. Atskirojo skundo argumentai

10Atsakovė BUAB „Alnora“, atstovaujama bankroto administratorės, atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutartį dalyje, kuria teismas atmetė BUAB „Alnora“ bankroto administratorės prašymą dėl kreditoriaus L. Č. finansinio reikalavimo sumažinimo, ir tenkinti šį bankroto administratorės prašymą – BUAB „Alnora“ kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą sumažinti iki 23 169,61 Eur. Atskirąjį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

  1. Bankroto administratorė neturėjo pagrindo nesutikti su kreditoriaus L. Č. pradiniu finansiniu reikalavimu, kadangi jis buvo pagrįstas tuo metu pateiktais įrodymais. Teismas nevertino, jog faktinė aplinkybė apie tai, kad paskolos dalis buvo grąžinta dar iki bankroto bylos iškėlimo, paaiškėjo tik po to, kai L. Č. (buvęs bendrovės vadovas) perdavė administratorei bendrovės dokumentus. Laikytina, kad pareikštas pradinis finansinis reikalavimas buvo patvirtintas kreditoriui suklaidinus bankroto administratorę.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumas galėjo būti vertinamas tik paduodant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria buvo patvirtintas pradinis kreditorinis reikalavimas. Nurodyta teisinė situacija sudaro sąlygas nepagrįstam kreditoriaus praturtėjimui kitų bendrovės kreditorių sąskaita.
  3. Teismas ignoravo byloje vyraujantį viešąjį interesą. Teisinis reguliavimas įtvirtina galimybę bankroto procese tikslinti patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus. Finansinių reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tuomet, kai atitinkamoje bankroto proceso stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Naujai paaiškėjusi aplinkybė patvirtina akivaizdžiai nepagrįstą dalį kreditoriaus L. Č. reikalavimo.
  4. Teismas turėjo įvertinti aplinkybę, jog L. Č. yra ne eilinis kreditorius, o buvęs įmonės vadovas.

11Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria UAB „Alnora“ bankroto byloje atsisakyta patikslinti (sumažinti) kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai).

14Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad kreditorius turi teisę patenkinti reikalavimą ir teisę kitų įstatymų nustatyta tvarka imtis priemonių skoloms išieškoti, tačiau tos nuostatos taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl kreditoriniai reikalavimai turėtų būti tikslinami išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

15Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet ir turi įtakos patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Dėl to kreditorinio reikalavimo pagrįstumo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, yra reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga. Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios bendrovės administratorius pagal kreditoriaus bei bendrovės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Dėl administratoriaus ginčijamo reikalavimo tvirtinimo teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Taip sudaromos realios galimybės taikyti rungimosi principą, nes tiek administratoriui, tiek kreditoriui tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jie grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima išvada, jog jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009). Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Taigi, kasacinio teismo praktika nuosekliai formuojama ta linkme, kad bankroto bylose esama viešojo intereso, todėl teismas turi pareigą imtis priemonių, kad nebūtų patvirtinti nepagrįsti kreditorių reikalavimai ir būtų apsaugoti tiek visų kreditorių, tiek pačios bankrutuojančios įmonės interesai.

16Kaip minėta, aptariamu atveju apeliacine tvarka sprendžiama tik dėl pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo, kuriuo atsisakyta patikslinti (sumažinti) įsiteisėjusia nutartimi patvirtintą kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Alnora“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas. Šia nutartimi, be kita ko, patvirtintas ir kreditoriaus L. Č. 81 093,61 Eur dydžio finansinis reikalavimas. Nutartis patvirtinti bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą yra įsiteisėjusi. Bendrovės bankroto administratorė, susipažinusi su jai perduotais bendrovės dokumentais, nustatė, kad dalis paskolos, sudariusios patvirtintą finansinį reikalavimą, kreditoriui L. Č. buvo grąžinta dar iki bankroto bylos UAB „Alnora“ iškėlimo. Dėl šios priežasties administratorė kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydama patikslinti kreditoriaus finansinį reikalavimą atsižvelgiant į naujai paaiškėjusias aplinkybes, įrodančias dalies patvirtinto finansinio reikalavimo nepagrįstumą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, akcentuodamas 2015 m. liepos 2 d. nutarties įsiteisėjimo faktą ir reikšmę, administratorės prašymo netenkino. Nurodė, kad administratorė, nesutikdama su patvirtintu finansiniu reikalavimu įstatymų nustatyta tvarka galėjo pateikti atskirąjį skundą, o kitokio nutarties peržiūrėjimo būdo įstatymuose nenumatyta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

17Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo nutartis, priimta bankroto proceso metu, kuria patvirtinamas kreditoriaus finansinis reikalavimas, savo teisine galia atitinka teismo sprendimą, kuriuo išsprendžiamas iš esmės klausimas dėl kreditoriaus materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-160/2011). Kita vertus, kasacinis teismas vėliau yra pažymėjęs ir tai, kad kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas, nors pagal savo teisinę prigimtį ir yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, tačiau procesiniu požiūriu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena, tokia nutartimi sprendžiami ne tik procesinio pobūdžio klausimai, bet ji yra susijusi su materialiaisiais teisės klausimais – ja sukuriamas teisinis pagrindas kreditoriui, laikantis ĮBĮ nustatytos reikalavimo tenkinimo eilės, gauti visą ar dalį teismo nutartimi patvirtintos sumos iš bankrutuojančios įmonės turto. Tačiau kartu ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisė tokią nutartį skųsti administratoriui, kreditoriams, kuriems jos priimtos, ir kitiems kreditoriams, tenkinantiems šioje dalyje įtvirtintas sąlygas. Taigi šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012). Bankroto teisės normose nustatyta teisė tikslinti kreditoriaus reikalavimą ar šio atsisakyti reiškia, kad, įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas, nėra kategoriško draudimo šį reikalavimą keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2011). Paprastai bankroto administratoriaus ir kreditoriaus teisė ginčyti kito kreditoriaus reikalavimą, kuris yra patvirtintas teismo nutartimi, įgyvendinama ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, t. y. paduodant atskirąjį skundą dėl tokios nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka, tačiau tais atvejais, kai bankroto administratorius ar kreditorius dėl objektyvių priežasčių nurodyta teise pasinaudoti negalėjo dėl to, kad jam nebuvo žinomos aplinkybės, patvirtinančios aiškiai nepagrįsto reikalavimo buvimą, neturi būti užkirsta galimybė prašyti teismo tokį reikalavimą patikslinti, taigi ir pašalinti kitą kreditorių iš sąrašo. Vadinasi, ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis iš esmės leidžia atlikti kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimus, susijusius su bankroto procesu, tačiau prievolių modifikavimą nulėmusios aplinkybės turi paaiškėti/atsirasti po to, kai teismas nutartimi patvirtina konkretaus kreditoriaus reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje. Kartu kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad kreditorių reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą ir kartu įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, todėl turėtų būti tikslinama išimtiniais atvejais ir taikoma, kai nagrinėjant bylą nustatomas kreditorių reikalavimų dydžio pakitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).

18Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl įsiteisėjusio procesinio sprendimo, kuriuo supaprastinta tvarka buvo patvirtintas bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, galios, dėl praleisto įstatymų nustatyto tokio procesinio sprendimo apskundimo termino bei dėl bankroto administratoriaus teisės prašyti tokio finansinio reikalavimo patikslinimo neturėjimo (teisės nebuvimo), padarytos tinkamai neatskleidus sprendžiamo klausimo esmės bei neįvertinus susidariusios situacijos specifiškumo, kai bankroto administratorius (ar kreditorius) prašo patikslinti kreditoriaus finansinį reikalavimą, patvirtintą supaprastinta tvarka, t. y. nenagrinėjus jo iš esmės. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo svarstyti klausimą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarties, kuri yra įsiteisėjusi, apskundimo termino atnaujinimo, nes įstatymas ir jo aiškinimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje numato alternatyvų būdą patvirtinto kreditorinio reikalavimo pagrįstumui patikrinti – galimybę kreiptis dėl patvirtinto kreditorinio reikalavimo patikslinimo (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Duomenų, kad bankroto administratorė, gavusi L. Č. finansinę pretenziją (reikalavimą), būtų ėmusis kokių nors veiksmų patikrinant šioje finansinėje pretenzijoje ir kreditoriaus pateiktuose dokumentuose nurodytus duomenis (paskolos suteikimo, grąžinimo) bei jų pagrįstumą, byloje nėra. Kaip nurodė administratorė, įmonės dokumentai jai buvo perduoti tik 2016 m. vasario 5 d., t. y. jau įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtintas kreditoriaus finansinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo, formaliai remdamasis vien bankroto administratorės pirmine pozicija, taip pat iš esmės nevertino šio kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo (2015 m. liepos 2 d. nutarties tekstas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad aplinkybė, jog patvirtintą kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą sudariusi prievolė pagal paskolos sutartį galėjo būti visiškai ar iš dalies įvykdyta, paaiškėjo įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 2 d. nutarčiai. Taigi, bylos duomenys patvirtina, kad bankrutuojančios įmonės prievolės kreditoriui modifikavimą galinčios nulemti aplinkybės paaiškėjo po to, kai teismas nutartimi patvirtino kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, todėl bankroto administratorė pagrįstai reikalavo finansinio reikalavimo peržiūrėjimo ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, t. y. per kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo procedūrą.

19Atskirajame skunde pagrįstai akcentuojama aplinkybė, jog kreditorius L. Č. yra buvęs bendrovės vadovas, o jo patvirtintas finansinis reikalavimas šioje bankroto byloje yra vienas didžiausių. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant šioje byloje tokiai situacijai, kai bankrutuojančios bendrovės bankroto administratorė pirmiau sutiko su vieno didžiausių bendrovės kreditoriaus, kuris, be kita ko, iki bankroto bylos iškėlimo ėjo ir bendrovės vadovo pareigas, finansiniu reikalavimu, o teismas, spręsdamas šio finansinio reikalavimo patvirtinimo klausimą, formaliai pritarė bankroto administratoriaus pozicijai nenagrinėdamas šio reikalavimo pagrįstumo iš esmės, susidaro reikšmingos prielaidos abejoti patvirtinto finansinio reikalavimo dydžio pagrįstumu. Todėl pirmosios instancijos teismas, gindamas bankroto byloje vyraujantį viešąjį interesą, neturėjo apsiriboti vien formaliomis priežastimis pakartotinai nevertinti įsiteisėjusia nutartimi patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo, tačiau privalėjo iš esmės spręsti klausimą dėl bankroto administratorės prašyme nurodytų naujai paaiškėjusių aplinkybių išsamaus patikrinimo ir įvertinimo. Esant duomenų, jog kreditoriaus patvirtintas finansinis reikalavimas, kurio pagrįstumas nebuvo nagrinėjamas iš esmės, gali būti nepagrįstas, teismas turėjo imtis visų įmanomų priemonių šio finansinio reikalavimo teisingumui patikrinti bei tiek kreditoriaus, tiek bankrutuojančios bendrovės interesams užtikrinti. Priešingu atveju būtų paneigti bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Teisėjų kolegijos vertinimu, susiklosčiusioje situacijoje bankroto administratorės pasirinktas bendrovės ir kitų jos kreditorių tikėtinai pažeistų teisių gynimo būdas (patvirtinto kreditoriaus reikalavimo tikslinimas) atitinka įstatymo reikalavimus (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis), protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei teismų praktiką, todėl sudaro pakankamą pagrindą iš esmės spręsti klausimą dėl kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo peržiūros.

20Minėta, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo galimybė išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės. Dėl to teismas, gavęs bankroto administratorės motyvuotą prašymą peržiūrėti kreditoriaus patvirtinto reikalavimo pagrįstumą, kai šis klausimas nebuvo nagrinėtas teisme iš esmės, ir kreditorinį reikalavimą patikslinti, turi tokį prašymą priimti ir perduoti jame iškeltą klausimą nagrinėti iš esmės teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (CPK 3 straipsnio 6 dalis, ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis).

21Išnagrinėjus ir įvertinus nagrinėjamos bylos faktinius ir teisinius aspektus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nevertindamas bankroto proceso ypatumų, pernelyg suabsoliutino proceso įstatymo nuostatas dėl įsiteisėjusio procesinio sprendimo reikšmės ir pasekmių, ignoravo bankroto procesą reguliuojančių normų leidžiamą kreditorių finansinių reikalavimų tikslinimo institutą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nei ex officio, nei bankroto administratorės pateiktų aplinkybių ir jos procesiniame dokumente iškeltų abejonių kontekste nenustatinėjo, nesiaiškino, netyrė ir nevertino faktinių bei teisinių aplinkybių, susijusių su BUAB „Alnora“ kreditoriaus L. Č. finansinio reikalavimo pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo kylančio ginčo iš esmės, o apeliacinės instancijos teisme šio klausimo vertinimas reikštų bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos procesine tvarka iš naujo visa apimtimi. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad kreditorius L. Č. nebuvo informuotas apie pirmosios instancijos teisme nagrinėjamą (iškeltą nagrinėti) klausimą dėl jo finansinio reikalavimo patikslinimo. Todėl po tokio ginčo klausimo išsprendimo apeliacinės instancijos teisme (apeliacinės instancijos teisme ginčo klausimą išsprendžiant iš esmės), būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties dalis, kuria atmestas bankroto administratorės prašymas patikslinti kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą, naikintina ir klausimas dėl šio kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

23Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Alnora“ bankroto administratorės prašymas patikslinti kreditoriaus L. Č. finansinį reikalavimą, ir perduoti pirmosios instancijos teismui šio kreditoriaus finansinio reikalavimo bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Alnora“ tikslinimo klausimą nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 4 d. nutartimi UAB „Alnora“ iškelta... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 14 d. nutartimi BUAB „Alnora“... 7. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės pateiktus... 8. Dėl kreditoriaus L. Č. finansinio reikalavimo tikslinimo pirmosios... 9. III. Atskirojo skundo argumentai... 10. Atsakovė BUAB „Alnora“, atstovaujama bankroto administratorės,... 11. Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.... 12. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 13. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties dalies, kuria UAB „Alnora“... 14. Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės... 15. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimo... 16. Kaip minėta, aptariamu atveju apeliacine tvarka sprendžiama tik dėl... 17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo nutartis,... 18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl... 19. Atskirajame skunde pagrįstai akcentuojama aplinkybė, jog kreditorius L. Č.... 20. Minėta, kad kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo galimybė išlieka... 21. Išnagrinėjus ir įvertinus nagrinėjamos bylos faktinius ir teisinius... 22. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 23. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 14 d. nutarties dalį, kuria...