Byla 1A-199-1020/2018
Dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme

1Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės, ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, dalyvaujant prokurorei Janinai Pavlovskajai, nuteistojo S. J. gynėjui advokatui Rostislavui Polubianko,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. gynėjo advokato Rostislavo Polubianko apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. J. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

3Remiantis BK 75 straipsniu, S. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu.

4Iš S. J. nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. G. naudai priteista 200 eurų nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo, o ieškinio dalis dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su sveikatos sutrikdymu, atlyginimo, palikta nenagrinėta. Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu. Nuosprendžiu išaiškinta šių asmenų teisė dėl padarytos žalos reikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.

5Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

6

  1. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
  1. S. J. nuteistas už tai, kad 2016 m. rugpjūčio 19 d. nuo 23.14 val. iki 23.15 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariate, adresu: Vilniaus g. 50, Šalčininkų m., kaltinamasis S. J. būdamas pristatytas asmenybės nustatymui bei administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymui, po to, kai jam buvo įteikta protokolo kopija ir pasiūlyta palikti policijos komisariato teritoriją, pasidarė agresyvus, pradėjo garsiai šaukti, keiktis necenzūriniais žodžiais bei kairės rankos išoriniu delno šonu smogė į kairę kaklo pusę Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Viešosios tvarkos ir eismo priežiūros poskyrio Patrulių būrio vyriausiajam patruliui J. G., kai šis uniformuotas vykdė tarnybą pagal grafiką, atlikinėjo viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims, tokiu būdu S. J. pasipriešino valstybės tarnautojui. Šiais veiksmais S. J. padarė nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje.

7II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

8

  1. Nuteistojo gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – S. J. dėl nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, padarymo išteisinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas – teismas, nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3-4 punktų nuostatas ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes vadovavosi prielaidomis. Pasak apelianto, teismas įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito – vieniems suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems apskritai neteikė jokios reikšmės. Apelianto įsitikinimu, pareigūnų parodymai, kuriais grindžiama S. J. kaltė padarius inkriminuojamą nusikaltimą yra prieštaringi, o nei vienas iš teisme apklaustų liudytojų ir pats nukentėjusysis nepatvirtino, kad S. J. turėjo tikslą pasipriešinti ir tai padarė tyčia. Policijos pareigūnai jį privertė pasirašyti kažkokius dokumentus, kurių turinio nežinojo, nes nedalyvavo vertėjas, kitų žmonių akivaizdoje jis buvo tempiamas už striukės, stumdomas. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu S. J. davė išsamius, neprieštaraujančius vienas kitam parodymus dėl savo veiksmų, bei aiškino, kad jokio tyčinio pasipriešinimo pareigūnams neatliko ir tokie jo parodymai nebuvo paneigti viso baudžiamojo proceso metu. Galiausiai, pasak nuteistojo gynėjo, net jei jo ginamojo elgesys ir buvo netinkamas, tai jis tikrai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, o gali būti traktuojamas nebent kaip administracinis nusižengimas.
  1. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė atmesti.

9III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10Nuteistojo S. J. gynėjo advokato Rostislavo Polubianko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BK 20 straipsnio nuostatų, priėmė teisingą sprendimą dėl nustatytų faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, t. y. S. J. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 286 straipsnyje, taip pat teisingai išsprendė klausimus susijusius su nusikaltimu padarytos žalos atlyginimu. Visgi, apygardos teismo vertinimu, S. J. paskirta laisvės atėmimo bausmė, net ir jos vykdymą atidedant, atsižvelgiant į padarytos veikos pavojingumą ir nuteistojo asmenybę, yra per griežta ir paskirta nevykdant imperatyvaus reikalavimo motyvuoti tokį sprendimą (BK 55 straipsnis).

11Dėl S. J. padarytos veikos kvalifikavimo

  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė objektyvias ir teisėtas išvadas, pagrįstai S. J. veiką kvalifikuodamas pagal BK 286 straipsnį.
  1. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, gynybos argumentai, kad byloje esantys duomenys yra prieštaringi ir nepagrindžia S. J. pasipriešinimo policijos pareigūnui, yra nepagrįsti. Pabrėžtina, kad apie S. J. pasipriešinimą policijos pareigūnams, byloja ne tik tarpusavyje sutampantys ir vieni kitus papildantys policijos pareigūnų parodymai, tačiau ir kitų liudytojų, nevykdančių viešojo administravimo funkcijos ir buvusių įvykio vietoje, parodymai. Pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos baigtimi nesuinteresuotų ir teisme prisaikdintų liudytojų V. B. ir A. J. parodymai iš esmės patvirtino policijos pareigūnų parodymus apie tai, jog S. J. elgėsi agresyviai, kad būtent jis inicijavo susistumdymą su pareigūnu. Atsižvelgiant į tai, kad visų minėtų liudytojų parodymai neprieštaravo ir įvykio vietos vaizdo kamerų užfiksuotai medžiagai, darytina išvada, kad apylinkės teismo išvados buvo padarytos visapusiškai įvertinus byloje surinktus duomenis, kurie tarpusavyje jungiasi nuoseklia ir logiška grandine bei patvirtina S. J. priešinimąsi policijos pareigūnui J. G., suduodant smūgį ranka į kaklo sritį. Šioje apimtyje būtina pabrėžti, kad minėtų duomenų visetas paneigia S. J. baudžiamojo proceso metu duotus parodymus – pastarieji prieštarauja visumai kitų byloje nustatytų duomenų, todėl nėra pagrindo teigti, kad S. J. parodymai byloje nebuvo paneigti.
  1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog gynybos pozicija dėl minėtų parodymų prieštaringumo grindžiama tuo, kad nei vienas iš policijos pareigūnų teisme negalėjo patvirtinti to, kad nuteistasis turėjo tikslą pasipriešinti pareigūnams ir tai padarė tyčia. Visgi, anksčiau minėtų argumentų kontekste pažymėtina, kad S. J. veikos tikslo ir jo kaltės formos nustatymo klausimai yra priskiriami bylą nagrinėjančio teismo kompetencijai. Kitaip tariant šių subjektyviųjų asmens veikos požymių buvimo aspektų liudytojai nevertina ir dėl jų nepasisako – jie tik nurodo, kas jiems žinoma apie bylai reikšmės turinčias įvykio aplinkybes. Įvertinus tai, kas minėta, darytina išvada, kad šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra pagrįstos neprieštaringais ir vieni kitus papildančiais duomenimis. Dėl šių duomenų objektyvumo nėra pagrindo abejoti, todėl toliau pasisakytina dėl veikos teisinio vertinimo, kas ir yra esminiu nesutikimo su skundžiamu teismo nuosprendžiu pagrindu.
  1. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad policijos pareigūnų nurodymų nevykdymas, atsižvelgiant į konkrečius veikos požymius, vienu atveju gali užtraukti administracinę, o kitu atveju – baudžiamąją atsakomybę. Pažymėtina, jog S. J. veikos padarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 dalis numatė asmeniui atsakomybę už pasipriešinimą policijos pareigūnui, einančiam jam pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas (tokio pobūdžio atsakomybę numato ir šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 506 straipsnio 4 dalis). Atitinkamai BK 286 straipsnis numato atsakomybę tam, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui.
  1. Šių teisės normų taikymo kontekste Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) yra nurodęs, kad BK 286 straipsnio dispozicija aiškiai įvardija šios nusikalstamos veikos padarymo būdą: fizinio smurto panaudojimas arba grasinimas tuoj pat jį panaudoti, o ATPK 187 straipsnio 1 dalis pasipriešinimo būdo nenurodo. BK 286 straipsnio prasme fizinis smurtas yra bet koks neteisėtas tiesioginis poveikis (tyčinis smūgių sudavimas, laikymas, uždarymas ir pan.), kuris sukelia žmogui skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-664/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-467/2014). Atitinkamai ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatyti pasipriešinimo veiksmai yra tada, kai savo pobūdžiu jie nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, už kurį atsiranda baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad administracinę atsakomybę užtraukia tokie atvejai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti, pvz., grasina susidoroti ateityje, padaryti materialinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-298/2009, 2K-218/2014, 2K-467/2014).
  1. Taigi kasacinis teismas laikosi nuostatos, kad administracinė atsakomybė už pasipriešinimą pareigūnui neapima fizinio smurto panaudojimo prieš pareigūną. Šio smurto panaudojimas teismų praktikoje vertinamas kaip lemiantis didesnį veikos pavojingumą ir yra tas kriterijus, kuriuo atribojama baudžiamoji atsakomybė nuo administracinės (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-505/2010, 2K-287/2011, 2K-495/2012, 2K-218/2014, 2K-435-677/2016, 2K-195-693/2017).
  1. Minėtos teismų praktikos kontekste bei byloje esant nustatytai aplinkybei, jog S. J. sudavė smūgį ranka policijos pareigūnui J. G., vykdžiusiam viešojo administravimo įgaliojimus, akivaizdu, jog minėto smūgio sudavimas didina nuteistojo padarytos veikos pavojingumą, ir tokius veiksmus atlikusiam asmeniui įstatymas numato griežčiausios rūšies – baudžiamąją – teisinę atsakomybę.
  1. BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia – asmuo suvokia, kad jis, panaudodamas fizinį smurtą, priešinasi viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui ir nori taip veikti. Iš bylos duomenų matyti, kad S. J., suprasdamas, jog yra pristatytas į policijos komisariatą ir bendrauja su policijos pareigūnais vykdančiais viešojo administravimo funkciją, po to, kai jį buvo siekiama išvesti iš budėtojų patalpos, pradėjo elgtis agresyviai ir be kita ko, sudavė J. G. smūgį ranka į kaklo sritį, po ko nuteistojo atžvilgiu buvo panaudotos specialiosios poveikio priemonės. Šios nustatytos bylos faktinės aplinkybės, apeliacinės instancijos teismui niekaip neleidžia įžvelgti to, kad S. J. neturėjo tyčios pasipriešinti policijos pareigūnui – jo veiksmai sekė po to, kai policijos pareigūnas ne kartą prašė palikti policijos patalpą ir siekė jį išlydėti iš jos, bet jokių neproporcingos prievartos, specialiųjų priemonių ar kitų veiksmų dėl kurių reikėtų priešintis ar gintis nuteistojo atžvilgiu nenaudojo. Tą aiškiai liudija byloje esantis vaizdo įrašas.
  1. Apygardos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai dėl to, jog S. J. surašant administracinio nusižengimo protokolą nebuvo užtikrinta vertėjo pagalba, jis buvo verčiamas pasirašyti nesuprantamą dokumentą, laikymas už striukės, jokiu būdu nesudarė pagrindo (neprovokavo) S. J. panaudoti fizinio smurto prieš policijos pareigūną. Net ir esant tokioms aplinkybėms S. J. turėjo paklusti policijos pareigūnams ir vykdyti jų reikalavimus, o įžvelgiant pareigūnų padarytus pažeidimus savo teisės ginti kitomis – teisėtomis priemonėmis, skundžiant pareigūnų veiksmus.
  1. Taigi anksčiau minėtų argumentų kontekste darytina išvada, jog apylinkės teismas, pripažindamas S. J. kaltu pagal BK 286 straipsnį, nepažeidė BPK 20 straipsnio nuostatų bei pagrįstai konstatavo esant šios veikos sudėties požymių visumą.

12Dėl S. J. paskirtos bausmės

  1. Pabrėžtina, kad skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką kaltinamajam teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus - sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti tiksliai individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, šių reikalavimų nagrinėjamoje byloje tinkamai nesilaikė.
  1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 55 straipsnyje yra numatyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Aiškindamas šias BK nuostatas, LAT nurodo, BK 55 straipsnio dispozicijoje yra pavartotas žodis „paprastai“ ir nurodytas reikalavimas teismui, skiriančiam laisvės atėmimo bausmę, motyvuoti savo sprendimą. Šios įstatymo normos reikalavimai, pasak kasacinio teismo, yra dvejopi. Dėl bausmės rūšies parinkimo ši norma nėra imperatyvi, teismas gali parinkti bet kokią straipsnio sankcijoje nurodytą bausmės rūšį, tačiau, parinkęs laisvės atėmimo bausmės rūšį, privalo vykdyti imperatyvųjį reikalavimą motyvuoti tokį savo sprendimą (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-87/2014). Taigi ši įstatymo nuostata nors neįpareigoja teismo pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų nusikaltimą neskirti laisvės atėmimo bausmės, tačiau baudžiamojo įstatymo nuostatų turinys suponuoja teismui, visų pirma, svarstyti galimybę skirti švelnesnę negu laisvės atėmimo bausmę, o priėmus sprendimą dėl laisvės atėmimo bausmės jį atitinkamai motyvuotai pagrįsti (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015).
  1. Minėtos LAT praktikos kontekste apygardos teismas pažymi, jog nors S. J. praeityje teistas, ankstesni jo teistumai yra išnykę, todėl jis šiuo atveju yra laikomas asmeniu pirmąkart teisiamu už nesunkų, BK 286 straipsnyje numatytą, nusikaltimą. Visgi nagrinėjamoje byloje teismas S. J. parinko griežčiausią sankcijoje įtvirtintą bausmės rūšį (sankcijoje numatytos ir viešųjų darbų bei baudos bausmės) – kitaip tariant pirmąkart teisiamam asmeniui paskyrė griežčiausią – laisvės atėmimo bausmę, tačiau, kita vertus taikė BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėjo šios bausmės vykdymą. Tokį sprendimą apylinkės teismas motyvavo tuo, kad atsižvelgiant į S. J. asmenybę, yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl teismas skiria kaltinamajam laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atideda. Pažymėtina, jog konkretesnių teisinių motyvų, kodėl šioje situacijoje taikytinas BK 75 straipsnis, pirmosios instancijos teismas nenurodė – taigi darytina išvada, jog galutinės bausmės parinkimo turinys, viena vertus paskiriant griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę, kita vertus ją atidedant ir to taip pat tinkamai nemotyvuojant, yra prieštaringas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje situacijoje apylinkės teismas, konstatavęs, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, bausmės rūšį galėjo parinkti ir iš BK 286 straipsnio sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių rūšių, tačiau dėl to, kodėl šioje situacijoje bausmės tikslai minėto asmens atžvilgiu negali būti pasiekti skyrus alternatyvias sankcijoje numatytas bausmės rūšis – baudą ar viešuosius darbus, nuosprendyje apskritai nepasisakyta. Pažymėtina, jog LAT tokią teisminę praktiką laiko esminiu BPK pažeidimu (BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktas), nes skirdamas bausmę teismas privalo nurodyti bausmės skyrimo motyvus (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-303/2015). Taigi darytina išvada, jog skirdamas bausmę S. J., kaip pirmąkart teisiamam asmeniui, apylinkės teismas nepagrįstai neįvykdė imperatyvių BK 55 straipsnio reikalavimų ir paskyrė neteisingą bausmę.
  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus dėl šioje byloje padaryto menkesnio veikos pavojingumo, konstatuoja, jog laisvės atėmimo bausmės S. J. atžvilgiu skyrimas nėra tikslingas bei adekvatus. Nuteistojo asmenybė bei faktinis padaryto nusikaltimo bei paties nuteistojo pavojingumas leidžia pasiekti bausmės tikslus paskiriant švelnesnę BK 286 straipsnio sankcijoje numatytą bausmę.
  1. Pirmiausia pažymėtina, kad S. J. nėra laikytinas itin pavojingu, jog jo atžvilgiu būtų tikslinga skirti griežčiausią bausmės rūšį - laisvės atėmimą. Nors jis praeityje teistas, teistumai jo atžvilgiu išnykę (teistas už veiką, padarytą dar 1984 m.) (b. l. 169), jis dukart baustas administracine tvarka, o vienas iš šių pažeidimų neatsiejamai susijęs su jam inkriminuojamu nusikaltimu (b. l. 78). S. J. yra neįgalus, nedirbantis. Atsižvelgiant į tai, kas minėta, darytina išvada, jog S. J. nėra asmeniu, kuriam būtinas griežčiausių poveikio priemonių taikymas.
  1. Minėtą teismo išvadą pagrindžia ir S. J. padarytos veikos sąlyginai mažesnis pavojingumas. Nekvestionuojant išvados, kad S. J. padarytos veikos pavojingumo laipsnis užtraukia baudžiamąją atsakomybę, pažymėtina, jog nuteistojo veika, kvalifikuota pagal BK 286 straipsnį, visgi nėra tiek pavojinga, kiek kiti galimi ir praktikoje nustatomi ženkliai pavojingesni nusikaltimai, kvalifikuojami pagal tą pačią BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtį.
  1. Pirmiausia pabrėžtina, kad BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas apima ne tik fizinio skausmo sukėlimą, tačiau ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas – S. J. nebuvo kaltinamas tuo, kad nežymiai sutrikdė J. G. sveikatą, taigi akivaizdu, jog jo veika pasireiškė tik fizinio skausmo pareigūnui sukėlimu, nesutrikdant asmens sveikatos. Šių aplinkybių pagrindu, apylinkės teismas visiškai pagrįstai konstatavo ir tai, kad iš nuteistojo esant tokioms padaryto nusikaltimo faktinėms aplinkybėms, negali būti priteisiama tokio dydžio žala, kurią prašė priteisti nukentėjusysis, t. y. tai buvo įvertinta ir atitinkamai sumažinant iš S. J. priteistinos žalos dydį. Apkaltinamuoju nuosprendžiu S. J. taip pat neinkriminuoti ir grasinimai panaudoti fizinį smurtą policijos pareigūnų atžvilgiu: kitaip tariant, be atlikto sudavimo ranka, kuriuo pareigūnui buvo sukeltas fizinis skausmas, S. J. veika pasireiškė agresyviu elgesiu ir nepasitenkinimo pareigūnų atžvilgiu reiškimu, tačiau ši veika ir jos padariniai nebuvo tokie pavojingi, kaip tam tikrais atvejais nustatomi praktikoje, kas yra neabejotinai reikšminga nuteistajam parenkant bausmės rūšį ir nustatant konkretų jos dydį.
  1. Pažymėtina, jog už BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą asmuo baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki 3 metų. Atsižvelgiant į jau minėtus argumentus dėl mažesnio S. J. ir jo padarytos veikos pavojingumo laipsnio, į BK 55 straipsnio nuostatas, kolegijos įsitikinimu, šioje byloje BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pasiekti S. J. atžvilgiu skiriant baudą, kurios dydis yra artimas minimaliam.
  1. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog S. J. veikos padarymo metu galiojęs BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punktas (redakcija galiojusi iki 2017 m. spalio 6 d.) numatė, jog asmeniui, padariusiam nesunkų tyčinį nusikaltimą skirtina baudos bausmė nuo 1 iki 500 MGL. Atsižvelgiant į santykinai mažesnį S. J. ir jo padaryto nusikaltimo pavojingumą, jį charakterizuojančius duomenis, o tuo pačiu ir į jo turtinę padėtį, darytina išvada, jog 20 MGL (753,2 Eur) dydžio bauda būtų proporcinga bei teisinga bausmė (toks baudos dydis nėra netipinis ar itin švelnus – jis skiriamas ir kitose bylose už BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą (pvz. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 19 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-235-209-2013, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 22 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-40-195/2018)). Siekiant išvengti nepagrįstai neapsunkinti šiuo metu nedirbančio ir dalinį darbingumą turinčio S. J. turtinės padėties, nustatytinas 2 metų baudos sumokėjimo terminas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, S. J. paskirtoji bausmė savo dydžiu ir trukme ne tik leis užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ir viešąjį interesą, tačiau kartu nuteistajam nereikš neproporcingos finansinės naštos (apie tai liudija ir nuteistojo gynėjo argumentai dėl galimybės taikyti administracinę atsakomybę, numatančią baudos bausmę). Apygardos teismas taip pat pažymi, jog tuo atveju, jei nuteistasis nesumokės paskirtos baudos, ji gali būti pakeista kita bausmės rūšimi (viešaisiais darbais, ar vengiant sumokėti baudą – arešto bausme (BK 47 straipsnio 6-7 dalys).
  1. Apibendrindamas visa tai, apygardos teismas konstatuoja, jog Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendis dėl paskirtos bausmės keistinas (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kita nuosprendžio dalis, kaip teisėta ir pagrįsta, paliktina galioti nepakeista.

13Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

Nutarė

14nuteistojo S. J. gynėjo advokato Rostislavo Polubianko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio dalį dėl S. J. paskirtos 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės, jos vykdymą atidedant 1 vieneriems metams, įpareigojant jį per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir būti namuose nuo 22.00 iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu, pakeisti:

15S. J. už BK 286 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą skirti 20 MGL (753, 20 Eur) dydžio baudą.

16Nustatyti, kad S. J. paskirtą baudą privalo sumokėti per 2 metus nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą.

17Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai