Byla 2K-505/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Stankevičiui, išteisintajam R. Ž., jo gynėjui advokatui Sauliui Ženteliui, M. G. gynėjui advokatui Žilvinui Mišeikiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro Dariaus Valio ir nuteistojo M. G. (M. G.) kasacinius skundus dėl Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo :

2M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį (dėl I. Z. ir V. B. įžeidimo) nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda; pagal BK 290 straipsnį (dėl A. Z., A. B. ir J. Š. įžeidimo) – 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Pritaikius BK 63 straipsnio 3 dalį, jam paskirta subendrinta bausmė – 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda.

3M. G. iškeltos administracinių teisės pažeidimo bylos pagal ATPK 174 straipsnį dėl nedidelio chuliganizmo 2007 m. gruodžio 4 d. 5.20 val. epizode, pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams 2007 m. gruodžio 4 d. 5.20 val. ir 6.20 val. epizoduose.

4R. Ž. pagal BK 284 straipsnio l dalį, 290 straipsnį ir 286 straipsnį išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5R. Ž. iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos pagal ATPK 174 straipsnį dėl nedidelio chuliganizmo 2007 m. gruodžio 4 d. 5.20 val. epizoduose, pagal ATPK 187 straipsnio l ir 2 dalis dėl policijos pareigūnų įžeidimo ir pasipriešinimo jiems 2007 m. gruodžio 4 d. 5.40 val. ir 6.20 val. epizoduose.

6Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartis, kuria nuteistojo M. G., išteisintojo R. Ž. ir Vilniaus m. apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliaciniai skundai atmesti.

7Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, M. G. kasacinį skundą atmesti, M. G. gynėjo, prašiusio prokuroro kasacinį skundą atmesti, M. G. skundą tenkinti, R. Ž. ir jo gynėjo, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

8M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį, o R. Ž. išteisintas, jam iškeliant administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie 5.40 val., būdami neblaivūs, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės Penktojo būrio vyresnįjį patrulį V. B. bei vyresnįjį patrulį I. Z., jų atžvilgiu vartodami necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.

9Be to, M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį, o R. Ž. išteisintas, jam iškeliant administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie 6.20 val., būdami neblaivūs, veikdami kartu, būdami Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato pirmojo policijos komisariato, esančio Kalvarijų g. 59, Vilniuje, tarnybinėse patalpose, įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato pirmojo policijos komisariato viešosios policijos budėtojų grupės vyr. postinį A. Z., postinį A. B. ir postinį J. Š. jų atžvilgiu vartodami necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius.

10Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jiems iškeliant administracinio teisės pažeidimo bylas pagal ATPK 174 straipsnį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie 5.20 val., būdami neblaivūs, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, važiuodami taksi automobiliu „VW Sharan“ (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų pradėjo įžeidinėti bei užgaulioti taksi vairuotoją O. Ch., vartodami jo atžvilgiu necenzūrinius žodžius, grasino jam, automobilio salone laistė alkoholinius gėrimus, šiais veiksmais demonstruodami nepagarbą savo darbo funkcijas atliekančiam taksi vairuotojui. Vėliau privažiavus (duomenys neskelbtini), ir išlipus iš taksi automobilio, toliau tęsdami savo veiksmus, įžūliu elgesiu, grasinimais ir patyčiomis demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o būtent: atsisakė mokėti už taksi paslaugas, atvykusių policijos pareigūnų akivaizdoje stumdė taksi vairuotoją O. Ch. bei jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius, nepadorius bei asmenybę žeminančius žodžius, šiais savo veiksmais sutrikdydami visuomenės rimtį ir tvarką.

11Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK 286 straipsnį, jiems iškeliant administracinio tesės pažeidimo bylas pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie 5.40 val., būdami neblaivūs, veikdami kartu, (duomenys neskelbtini) Vilniuje, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims, o būtent: stumdė policijos pareigūnus – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės Penktojo būrio vyresnįjį patrulį V. B., vyresnįjį patrulį I. Z. ir vyresnįjį patrulį R. J., nepakluso jų teisėtiems reikalavimams nusiraminti ir sėstis į tarnybinį automobilį, dėl ko jam buvo uždėti antrankiai.

12Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK 286 straipsnį, jiems iškeliant administracinio tesės pažeidimo bylas pagal ATPK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad jiedu 2007 m. gruodžio 4 d., apie 6.20 val., būdami neblaivūs, veikdami kartu, būdami Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato pirmojo policijos komisariato, esančio Kalvarijų g. 59, Vilniuje, tarnybinėse patalpose, panaudodami fizinį smurtą, pasipriešino viešojo administravimo funkcijas atliekantiems asmenims, o būtent: tampė už uniformos, stumdė policijos pareigūnus – Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato pirmojo policijos komisariato viešosios policijos budėtojų grupės vyr. postinį A. Z., postinį A. B., ir postinį J. Š., nepakluso jų teisėtiems reikalavimams nusiraminti, dėl ko buvo patalpinti į laikino sulaikymo patalpas.

13Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Darius Valys kasaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas R. Ž. bei M. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai konstatavo, jog tarp taksi vairuotojo ir keleivių įvyko asmeninio pobūdžio konfliktas, nes vairuotojas atsisakė tenkinti klientų pageidavimus, todėl šie savo ruožtu ėmė jį įžeidinėti bei atsisakė susimokėti už paslaugas. Juolab kad ir pats vairuotojas policijos pareigūnus iškvietė tik dėl neatsiskatymo fakto, o ne dėl įžeidinėjimo. Šiuo pagrindu teismas pripažino nesant BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Apeliacinės instancijos teismas netgi pabrėžė, jog taksi vairuotojas, sutikdamas vežti neblaivius keleivius ir dar šiems gabentis bei automobilyje toliau vartoti alkoholį, ne tik pažeidė Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 26 punkto 1 papunkčio nuostatas, bet ir prisiėmė riziką dėl galimo konflikto atsiradimo bei savo veiksmais sudarė sąlygas šiam konfliktui kilti. Be to, BK 284 straipsnio 1 dalies sudėtis yra materialioji, t.y. turėjo būti sutrikdyta visuomenės rimtis, tuo tarpu tokie padariniai neatsirado, todėl apeliacinės instancijos teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Prokuroras įsitikinęs, jog teismai neteisingai aiškino BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties pagrindinius požymius, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos ir netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, be to, buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės, prokuroro teigimu, privalomos ne tik vairuotojui, bet ir keleiviams, besinaudojantiems taksi paslaugomis, taigi šias taisykles pažeidė abi šalys, vienok tai nesuteikė teisės keleiviams toliau elgtis netinkamai bei pažeisti visuomenėje priimtas elgesio normas. Į vairuotojo pastabas dėl išpilto alkoholio keleiviai reagavo neadekvačiai, jį užgauliojo, stūmė, atsisakė atsiskaityti už paslaugas, dėl ko šis buvo priverstas iškviesti policiją. Be to, atsirado ir padariniai – buvo sutrikdytas normalus taksi vairuotojo darbas – jis turėjo ne tik tramdyti įsisiautėjusius keleivius, bet ir kviesti policiją, jos laukti, valyti saloną, važiuoti rašyti pareiškimą – visa tai į taksi vairuotojo pareigas neįeina. Ir teismas nėra teisus teigdamas, jog darbas nebuvo sutrikdytas vien dėl to, kad skaitliuko taksi vairuotojas neišjungė iki pat vykimo į policiją. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme yra pasisakyta, kad visuomenės rimties sutrikdymą gali rodyti ir tai, kad buvo nutrauktas žmonių darbas, kaip kad įvyko nagrinėjamoje byloje (2K-397/2005). Be to, aiškiai nepagrįsta teismo išvada, kad tarp vairuotojo ir keleivių įvyko asmeninio pobūdžio konfliktas, nes jie jį užgaulioti pradėjo dar iki jo atsisakymo sustoti degalinėje ar vykdyti kitokius pageidavimus, be to, tokiu atveju nebuvo galima veikos traktuoti ir pagal ATPK 174 straipsnį kaip smulkaus chuliganizmo, kaip kad padarė teismas. Todėl, prokuroro įsitikinimu, teismas, įžvelgdamas kelis atskirus konfliktus bei įvardydamas kiekvieno iš jų priežastį, įrodymus vertino subjektyviai ir vienpusiškai (R. Ž. bei M. G. naudai), be to, atsietai nuo kitų įrodymų (nuoseklių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų, kuriais netikėti nėra jokio pagrindo. Be to, teismas visiškai nepagrįstai neanalizavo galimybės veiką kvalifikuoti kaip baudžiamąjį nusižengimą pagal BK 284 straipsnio 2 dalį, nes čia padarinių nereikalaujama – pakanka fakto, kad visuomenės rimtis buvo trikdoma (formalioji sudėtis).

14Taip pat, prokuroro įsitikinimu, nepagrįstai R. Ž. ir M. G. administracinė atsakomybė taikyta vietoj BK 286 straipsnio, pagal kurį jie išteisinti, nes iš bylos medžiagos matyti, kad R. Ž. bei M. G. ne tik įžeidinėjo policijos pareigūnus bei nepakluso jų reikalavimams, bet ir stumdėsi, muistėsi bei tampė juos už uniformų. Kaip tik šiais veiksmais M. G. bei R. Ž. panaudojo prieš pareigūnus fizinį smurtą. Pagal I. Z. parodymus R. Ž. jam sudavė smūgį į krūtinę bei stūmė tuo metu, kai buvo sodinamas į tarnybinį automobilį. Jis nurodė jutęs fizinį skausmą, tačiau į medikus nesikreipęs. I. B. parodė, kad prieš jį fizinį smurtą naudojo M. G. Be to, jau vežant R. Ž. bei M. G. į komisariatą, jie trukdė pareigūnams vairuoti, tampė juos už uniformų, dėl ko buvo iškviestas pastiprinimas. R. J., be to, parodė, kad R. Ž. priešinosi sodinamas į automobilį, jį pastūmė, dėl to jam buvo uždėti antrankiai. Policijoje A. B. negalėjo susitvarkyti su R. Ž. bei M. G., dėl to jam į pagalbą atėjo kitas pareigūnas – A. Z. R. Ž. stūmė pareigūną, metė į veidą šaliką, dėl to net buvo nuspręsta įvykį filmuoti, deja, pavėluotai, nes sulaikytieji jau buvo nusiraminę. Nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai nuoseklūs, patvirtina vieni kitus, tuo tarpu R. Ž. bei M. G. parodymai nenuoseklūs ir nelogiški, be to, prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, o kai kurių epizodų jie net neatsimena. Nors R. Ž. bei M. G. veiksmai ir nesukėlė pareigūnams sveikatos sutrikdymų, tačiau jų veiksmai, anot prokuroro, laikytini pavojingais, nes šiuo atveju du asmenys bendrais aktyviais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą pasipriešino net keliems pareigūnams, todėl jie negali užtraukti tik administracinės atsakomybės, nes tokiais atvejais smurtas nenaudojamas, nebent grasinama jį panaudoti kada nors ateityje arba grasina padaryti materialinės žalos ir pan. (2K-336/2007; 2K-802/2007; 2K-298/2009). Atsižvelgiant į tai, pagrįstai jiems buvo inkriminuota ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – bendrininkų grupė.

15Prokuroro teigimu, netinkamai taikyti ir BK 290, 24 straipsniai bei 25 straipsnio 2 dalis bei tokiu būdu padarytas esminis baudžiamojo proceso pažeidimas. R. Ž., nepaisant to, kad jo veiksmai buvo pakankamai intensyvūs, pagal BK 290 straipsnį buvo išteisintas bei jam vėlgi nepagrįstai taikyta administracinė atsakomybė. Kolegija konstatavo, jog pareigūnai vietoje taip ir nenustatė tikrosios konflikto atsiradimo priežasties, buvo pasiremta tik taksi vairuotojo versija, gi R. Ž. bei M. G., nors šie taip pat skambino policijai, pasiaiškinti nebuvo leista, jie nebuvo išklausyti, o iškart nuspręsta vežti juos į policijos komisariatą. Tai, kolegijos teigimu, dar labiau paaštrino konfliktinę situaciją. Gi prokuroro įsitikinimu, policijos pareigūnai, t.y. viešojo administravimo funkcijas atliekantys asmenys, į įvykio vietą atvyko pagal iškvietimą kilus konfliktui tarp taksi vairuotojo bei keleivių dėl apmokėjimo už suteiktas paslaugas, R. Ž. ir M. G. buvo neblaivūs ir agresyvūs, policijos pareigūnų akivaizdoje stumdė ir įžeidinėjo taksi vairuotoją, už paslaugas apmokėti atsisakė, be to, įžeidinėjo pačius policijos pareigūnus, atsisakė paklusti jų teisėtiems reikalavimams, todėl jų sprendimas vežti taksi keleivius į policijos komisariatą buvo visiškai pagrįstas ir teisėtas. Pareigūnai parodė, kad įžeidinėjimai ir užgauliojimai buvo skirti konkretiems asmenims, tai patvirtino ir D. K. bei O. Ch., taip pat ir vaizdo įrašas, nors filmuoti ir pradėta pavėluotai. Kad kaltinamųjų veiksmai žeidė konkrečius asmenis ne tik kaip pareigūnus, bet ir kaip žmones, žemino jų garbę ir orumą, patvirtino net septyni policijos pareigūnai. Įstatyme nenumatytos aplinkybės, kurioms esant galėtų būti pateisintas valstybės tarnautojų ar kitas viešojo administravimo funkcijas atliekančių asmenų įžeidimas, juolab kad pareigūnų reikalavimai ir veiksmai buvo visiškai pagrįsti ir teisėti. BK 290 straipsnio sudėtis formali, taigi nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo asmens įžeidimo momento (2K-330/2008; 2K-86/2008). Prokurorui nesuprantama, kodėl teismas, nuteisdamas M. G. pagal BK 290 straipsnį, R. Ž., nepaisant to, kad jo veiksmai buvo net ir aktyvesni, išteisino bei taikė jam tik administracinę atsakomybę. Pagal ištirtus įrodymus matyti, jog tiek R. Ž., tiek ir M. G. atliko analogiškus veiksmus, tačiau R. Ž. išsakytus necenzūrinius žodžius ir keiksmažodžius teismas kažkodėl vertino kaip bendro pobūdžio, gi tokius pačius žodžius, išsakytus M. G., teismas labai plačiai išanalizavo ir nutarė, jog kadangi jie buvo ištarti konfliktinėje situacijoje, jie negali būti vertinami kaip bendro pobūdžio, nes ištarti reaguojant į atitinkamus policijos pareigūnų veiksmus, taigi, skirti konkretiems asmenims. Prokuroro įsitikinimu, šiuo konkrečiu atveju R. Ž. bei M. G. pagrįstai buvo inkriminuotas bendrininkavimo požymis, nes jų veiksmai buvo aiškiai sutartiniai. Susitarimo požymis bendrininkaujant reiškia tiek išankstinį, tiek ir spontaniškai staiga kilusį susitarimą; susitariama gali būti tiek raštu, tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais, todėl įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (2K-245/2006; 2K-275/2007; 2K-229/2008; 2K-485/2008). Iš nagrinėjamojoje byloje nustatytų bendrininkų veiksmų akivaizdu, kad R. Ž. veikė sutartinai su M. G., nes vartojo vienodo pobūdžio keiksmažodžius, necenzūrinius bei asmenybę žeminančius žodžius, todėl jie laikytini nusikaltimo bendravykdytojais ir abu turi atsakyti pagal tą patį BK straipsnį. Aplinkybė, kad vienas ar kitas bendrininkas buvo daugiau ar mažiau aktyvesnis, anot prokuroro, svarbi tik individualizuojant skiriamą bausmę.

16Taip pat, prokuroro teigimu, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 54 straipsnis) ir skiriant M. G. bausmę. Parinkdamas bausmės rūšį – baudą – teismas atsižvelgė į nuteistojo jauną amžių, į tai, kad padaryti nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių bei konstatavo, kad M. G. padaryta veika yra ties administracinės teisės pažeidimo riba, tačiau nenurodė konkrečių kriterijų, kuriais vadovaudamasis teismas skyrė nuteistajam baudą, mažesnę nei įstatymo numatytas vidurkis. Lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nes nuteistasis neprisipažino ir nesigailėjo padaręs nusikalstamą veiką, netgi priešingai – yra nemažai jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe, be to, nuteistas už du epizodus. Atsižvelgiant į tai, anot prokuroro, jam skirta aiškiai per švelni bausmė. Jam skirtina bauda už kiekvieną padarytą veiką didesnė nei įstatymo numatytas vidurkis.

17Nuteistasis M. G. kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį bei baudžiamojo proceso įstatymus, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis, teismo išvados pagrįstos neišsamiais, šališkai ištirtais ir neteisingai įvertintais įrodymais, o nuosprendyje nurodytos veikos padarymo aplinkybės išdėstytos tendencingai, neobjektyviai, netiksliai kvalifikuotos taikant dvigubus standartus. Visa tai kasatorius nurodė apeliaciniame skunde, tačiau apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, jog nuteistojo elgesys nebuvo neapibrėžtas plūdimasis, o buvo tikslingas elgesys, siekiant įžeisti konkrečius pareigūnus. Tai konstatuodamas, teismas tik perrašė pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau jų nedetalizavo, nepaaiškino, kodėl būtent kasatoriaus ištarti žodžiai įžeidė pareigūnus, kodėl jo elgesys įvertintas kaip intensyvesnis ir grubesnis nei R. Ž., kuriam už analogiškus veiksmus taikyta tik administracinė atsakomybė. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai, padarydami tokias išvadas rėmėsi tik abejotinomis prielaidomis ir netyrė esminių aplinkybių; esant prieštaravimų ir neatitikimų, nesivadovavo in dubio pro reo principu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.8. punkto išaiškinimu, taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kur aiškiai pasakyta, kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgement of 6 December 1988, Series A no. 146, Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.). Taip pat teismai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes neteisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, nepatikrino kiekvieno įrodymo tikrumo, liečiamumo, leistinumo, įrodymų pakankamumo, jų tarpusavio ryšio ir nevertino visų byloje esančių įrodymų kaip visumos. Teismai, nagrinėdami bylą, įvykio aplinkybes tyrė ir vertino fragmentiškai, neįvertino bylos duomenų jų patikimumo aspektu. Apeliaciniame skunde nuteistasis kėlė abejones dėl vaizdo ir garso įrašo atitikimo įrodymams keliamiems reikalavimams, tačiau į klausimą, kokiu teisiniu pagrindu šis įrašas buvo atliktas, apeliacinės instancijos teismas tik deklaratyviai atsakė, kad BPK 156 straipsnyje yra numatyta galimybė ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro nutarimu atlikti tokius veiksmus, gi, anot kasatoriaus, joks nutarimas nebuvo priimtas, be to, vadovaujantis BPK 169 straipsnio 2 dalimi, tokius ir kitus procesinius veiksmus galima atlikti tik pradėjus ikiteisminį tyrimą, tuo tarpu šiuo konkrečiu atveju ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo. Tai rodo, jog vaizdo ir garso įrašo veiksmas buvo atliktas nesant tam jokio teisinio pagrindo ir net pažeidžiant imperatyvius BPK reikalavimus. Todėl šis įrašas negalėjo būti pripažintas įrodymu ir juo remiamasi priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos neištaisė, taigi apeliacinio skundo nepatikrino tiek, kiek buvo prašyta. Taip pat kasatorius pažymi, jog nebuvo pateikta stenogramos pradinė dalis, t. y. pateikti ne visi duomenys, iš kurių būtų buvęs matomas išteisintojo R. Ž. elgesys, kai buvo atliekama jo asmeninių daiktų apžiūra. Šie duomenys, kasatoriaus įsitikinimu, galėjo turėti esminės reikšmės tiriant bylai reikšmingas aplinkybes. Liko neišaiškinta daug aplinkybių, kurios buvo vertinamos M. G. nenaudai, kai tuo tarpu jam palankios aplinkybės išvis nebuvo vertinamos, todėl kasatorius mano, jog įrodymus teismas vertino subjektyviai ir šališkai. Abejonių dėl teismo šališkumo kelia tai, kad teismai, vertindami tas pačias aplinkybes skirtingų asmenų, t.y. kasatoriaus ir R. Ž. atžvilgiu, aiškiai pažeidė asmenų lygiateisiškumo principą – jie nepateikė jokių argumentų, kodėl vienas aplinkybes jie laikė pakankamomis baudžiamajai atsakomybei kilti, o kitas vertino kaip mažiau reikšmingas ir nepatenkančias į baudžiamosios teisės reguliavimo sritį. Taip pat teismai, vertindami kasatoriaus išsakytus žodžius kaip konkrečių pareigūnų įžeidimą, neatkreipė dėmesio į tai, jog vieni pareigūnai dėl tų pačių žodžių pasijuto įžeisti, kai kiti tuo tarpu tų pačių žodžių kaip jų asmeninio įžeidimo nevertino (pvz., R. J.). Tai rodo, kad teismai, nuteisdami M. G., vadovavosi tik kai kurių nukentėjusiųjų parodymais, kurie buvo palankūs kaltinimui. Teismo šališkumą rodo ir tai, kad bylą nagrinėjęs teisėjas nesant visiškai jokio pagrindo skyrė kasatoriui pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, kai tokios priemonės skirti neprašė net prokurorė. Nepagrįstai ir nemotyvuotai buvo atmestas ir R. Ž. prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą bei kasatoriaus gynėjo prašymas pateikti policijos pareigūnų pareigybių aprašymus, iš kurių galima būtų nuspręsti, ar policijos pareigūnas – viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo, t.y. ar jis tinkamas nukentėjusysis BK 290 straipsnio prasme. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad bylą nagrinėjęs teisėjas ne kartą, dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo yra išsakęs savo nuomonę dėl bylos per masines informavimo priemones, kas tik dar kartą patvirtina jo išankstinį nusistatymą kaltinamųjų atžvilgiu, t.y. jo šališkumą. Kasatoriaus įsitikinimu, policijos pareigūnas nelaikytinas viešojo administravimo funkcijas atliekančiu asmeniu, todėl yra netinkamas nukentėjusysis BK 290 straipsnio atžvilgiu, be to, kasatoriaus tvirtinimu, jo išsakyti žodžiai nebuvo nukreipti konkretiems asmenims, nieko jis pažeminti nesiekė, tiesiog būdamas neblaivus esant susiklosčiusiai situacijai jis taip išliejo savo pyktį, t.y. tiesiog plūdosi, neadresuodamas savo žodžių nė vienam įvykio dalyviui. Jo pyktį sukėlė visų pirma tai, kad nepaisant to, jog policiją kilus konfliktui kvietė ne tik taksi vairuotojas, bet ir jie, siekdami išsiaiškinti susidariusios situacijos kaltininkus, buvo išklausyta tik viena pusė – taksi vairuotojas – ir tik jam buvo pasiūlyta rašyti pareiškimą, gi su kasatoriumi bei kartu su juo buvusiu R. Ž. iškart buvo elgiamasi priešiškai, naudojama prievarta, R. Ž. buvo sukiojamos rankos, jis jėga buvo sodinamas į tarnybinį automobilį, neleidus nieko paaiškinti. Taigi, kasatorius įsitikinęs, kad jo reakcija (plūdimasis) buvo pakankamai adekvati pareigūnams šitaip elgiantis. Atitinkamai neigiamą reakciją sukėlė ir faktas, kad kasatorių bei R. Ž. uždarius areštinėje, buvo neteisėtai, net nepildant jokio kratos ar apžiūros protokolo, atliekama jų asmeninių daiktų apžiūra. Kitaip tariant, tokį kasatoriaus elgesį išprovokavo patys pareigūnai, atlikę neteisėtus veiksmus. Kartu kasatoriui nesuprantama, kodėl vienodi žodžiai, ištarti jo bei R. Ž., buvo vertinami kaip skirtingi – R. Ž. – kaip bendro pobūdžio, į nieką neadresuotas plūdimasis, o jo – kasatoriaus – kaip konkrečių asmenų įžeidimas, bei kodėl nebuvo išanalizuotas tokių žodžių kaip „mentai“, „gaidžiai“ turinys. Kasatoriaus teigimu, bendrinėje lietuvių kalboje tai yra normalūs žodžiai, nereiškiantys nieko užgaulaus, o teismo aiškinimas apie tai, ką šie žodžiai reiškia kalinių subkultūroje, visiškai nepagrįstas. Policijos pareigūnu negali būti teistas asmuo, be to, šie žodžiai nebuvo vartojami kalinimo įstaigoje, todėl, kasatoriaus įsitikinimu, jokių neigiamų emocijų, apie kokias kalba apeliacinės instancijos teismas, policijos pareigūnams jie neturėjo sukelti. Šiuo atveju teismas pagal analogiją turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kur yra išaiškinta žodžio „ožys“ prasmė bei konstatuota, jog dideliu įžeidimu žmogaus pavadinimas ožiu negali būti laikomas (2K-204/2001). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasatoriaus veiksmuose nėra objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visumos, t.y. nėra nusikaltimo sudėties, dėl ko baudžiamoji atsakomybė negalima. Galiausiai kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, už analogišką veiką R. Ž. taikydamas administracinę atsakomybę, nutartyje nurodė administracinės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimo kriterijus, gi kasatoriaus atžvilgiu apie vienos ar kitos atsakomybės taikymo kriterijus net neužsiminta. Kasatoriaus teigimu, praktikoje susiformavusi nuomonė, jog ar žodžiai yra ištariami norint asmenį pažeminti, įskaudinti, sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti (2K-421/2007). Kasatoriaus įsitikinimu, jo padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant šią veiką protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitais kriterijais, jai turėtų būti taikoma ultima ratio priemonė, t.y. baudžiamoji atsakomybė. Be to, kasatorius mano, jog būdamas nuteistas pagal BK 290 straipsnį ir iškelta administracinio teisės pažeidimo byla pagal ATPK 187 straipsnį, jis buvo nubaustas du kartus už tą pačią veiką, ką draudžia tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalis, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 7 protokolo 4 straipsnis. Taigi kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad baudžiamoji atsakomybė jam taikyta nepagrįstai, byla apeliacine tvarka neišnagrinėta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje, sudėties, todėl byla nutrauktina. Be to, padaryti kiti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai – įrodymai vertinti nesivadovaujant BPK 20 straipsnio nuostatomis, kaltinimo formuluotė nuosprendyje netiksli ir neteisinga bei dėl to atimta kasatoriaus teisė efektyviai gintis nuo pareikšto kaltinimo, o tuo pačiu apribota teisė į gynybą, pažeistas asmenų lygiateisiškumo principas. Visi šie pažeidimai laikytini esminiais, sutrukdžiusiais išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

18M. G. kasacinis skundas atmestinas, prokuroro skundas iš dalies tenkintinas.

19Dėl M. G. kasaciniame skunde išdėstytų teiginių, kuriuos kolegija pripažįsta nepagrįstais

20Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamąją bylą M. G. atžvilgiu išnagrinėjo laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintų bylų nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bendrųjų nuostatų. Teismai išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama M. G. kaltė atitinka įstatymo reikalavimus jų leistinumo, liečiamumo, patikimumo aspektu.

21Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog M. G. neteisėtai buvo filmuojamas Vilniaus m. Vyriausiojo policijos komisariato Penktojo policijos komisariato patalpose, todėl teismas negalėjo remtis šiais duomenimis kaip įrodymu baudžiamojoje byloje. Teismai pagrįstai pripažino vaizdo ir garso įrašų duomenis įrodymu, tačiau netiksliai nurodė filmavimo procedūros atlikimo teisinį pagrindą. BPK 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Tam, kad duomenys galėtų būti pripažįstami įrodymais, BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse reikalaujama, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylą išspręsti teisingai, ir tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 21 punkte numatyta, jog pristatyti į areštinę asmenys privalo būti daktiloskopuojami ir fotografuojam, esant galimybei – filmuojami. Todėl policijos pareigūnai pagrįstai, siekdami užtikrinti objektyvius duomenis apie laikinai sulaikytų asmenų, kuriuos reikia uždaryti į areštinės kameras, pristatymo bei priėmimo tvarką, jų elgesį ir veiksmus įforminant laikinojo sulaikymo priemonę, atliko vaizdo ir garso įrašą. Be to, kaip nurodė policijos pareigūnas D. Kolpak, nuspręsta filmuoti po to, kai į policijos komisariatą atvyko M. G. tėvas, kuris įspėjo, jog imsis priemonių, jei prieš M. G. bus panaudota fizinė jėga. Taigi filmavimo veiksmai policijos komisariato patalpose buvo atliekami teisėtu pagrindu, siekiant užtikrinti objektyvius duomenis apie pareigūnų ir sulaikytų asmenų elgesį, tam, kad būtų išvengta nepagrįstų kaltinimų. Teismai netiksliai pasirėmė BPK 156 straipsnio nuostatomis, pripažindami filmavimą teisėtu veiksmu, nes ši norma numato filmavimo, fotografavimo bei kitų išvardintų veiksmų atlikimą kitais pagrindais ir tvarka, jau pradėto ikiteisminio baudžiamosios bylos tyrimo metu. Tačiau ši aplinkybė nedaro šio veiksmo neteisėtu, nes teisinis pagrindas garso ir vaizdo įrašymui buvo, todėl filmuota medžiaga apie M. G. ir R. Ž. elgesį policijos komisariate yra teisėtu būdu gauti duomenys, šie duomenys patvirtina aplinkybes, dėl kurių buvo pareikšti įtarimai M. G. ir R. Ž. Vaizdo ir garso įrašo duomenys taip pat patvirtina liudytojų parodymus. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės ir teismo nešališkumu, motyvuojant tuo, jog tas pačias aplinkybes dėl baudžiamosios atsakomybės pagrindų M. G. atžvilgiu teismas vertino vienaip, o R. Ž. atžvilgiu kitaip, pažeidžiant asmenų lygiateisiškumo prieš įstatymą principą. Su šiuo teiginiu iš dalies galima sutikti, nes R. Ž. ir M. G. veiksmai sodinant juos į policijos patrulio automobilį bei gabenant į policijos komisariatą I. Z. bei V. B. ekipažu, iš dalies panašūs turinio ir trukmės aspektu, tačiau negalima jų laikyti tapačiais, nes atskirais etapais skiriasi jų intensyvumas, iniciatyvos pasireiškimas, nes pradžioje aktyvesnis konflikto dalyvis buvo R. Ž., po to iniciatyvą konflikte su policijos pareigūnais perėmė M. G. Veika pripažįstama nusikalstama, jei dėl savo intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas.

22Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo skiriant kardomąją priemonę – suėmimą bei teisėjui komentuojant bylą žiniasklaidos priemonėse, nes byloje nėra jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų, kasaciniame skunde šie teiginiai taip pat nekonkretizuojami. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės teismo šališkumu remiantis tuo, kad pagal R. Ž. prašymą nebuvo kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pateikti išaiškinimą, ar Lietuvos Respublikos Seimo leidimas patraukti R. Ž. baudžiamojon atsakomybėn yra teisėtas ir neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis teiginys plačiau nenagrinėtinas, nes jis neturi reikšmės sprendžiant M. G. atsakomybės klausimą. Niekuo nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai, jog teismas palaikė nukentėjusiųjų bei kaltinimo poziciją. Kasatoriaus argumentai šiuo klausimu yra prieštaringi ir nenuoseklūs, nes jis nurodo, kad teismas palaikė kaltinimo poziciją dėl R. Ž. ir M. G. pripažinimo kaltais dėl jiems inkriminuojamų veikų, nors R. Ž. buvo dėl visų jam inkriminuotų kaltinimų išteisintas ir apeliacinės instancijos teismas šį išteisinimą pripažino pagrįstu, o M. G. taip pat buvo išteisintas dėl daugelio jam inkriminuotų kaltinimų. M. G. kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog jo pyktį ir burnojimą iššaukė policijos pareigūnų išankstinis nusistatymas R. Ž. ir jo atžvilgiu, nes atvykę policijos pareigūnai išklausė tik taksi vairuotojo paaiškinimų, o į jų pageidavimą išdėstyti savo paaiškinimą apie incidento su taksi vairuotoju aplinkybių visai neketino išklausyti, pareigūnai su R. Ž. elgėsi priešiškai ir, jo manymu, be pagrindo taikė fizines sulaikymo priemones. Nurodytos aplinkybės galėtų būti reikšmingos tuo atveju, jei pareigūnų veiksmai būtų pripažinti neteisėtais, tačiau tokių duomenų byloje nėra. Kasatoriaus teigimu, jo reakcija buvo adekvati situacijai. Šis kasacinio skundo teiginys kelia abejonių, ar baudžiamosios bylos ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas teisme turėjo pozityvios įtakos nuteistajam kritiškai įvertinant savo elgesį, jei plūdimasis, nešvankių žodžių naudojimas yra adekvatūs pareigūnų veiksmams aiškinantis konfliktinę situaciją. Pažymėtina, jog nuteistojo M. G. neteisėto elgesio motyvai šiuo atveju neturi įtakos baudžiamajai atsakomybei ir veikos kvalifikavimui. Vėlesni pareigūnų veiksmai policijos komisariate atliekant sulaikytųjų kratą ir asmeninių daiktų apžiūrą atitiko teisės aktų reikalavimus, nes policijos komisariatų areštinių veiklos nuostatų 20 punkte numatyta, jog pristatyti asmenys, kuriuos reikia uždaryti į areštinės kameras, stebint dviems policijos pareigūnams, iškratomi, atliekama iš jų paimtų daiktų apžiūra. Baigus kratą ir apžiūrą, surašomas asmens kratos protokolas. Šiuos policijos pareigūnų veiksmus patvirtina byloje esantys dokumentai. M. G. skunde išdėstyti argumentai, jog žodžiai „mentai“, „gaidžiai“ yra bendrinėje kalboje vartojami žodžiai ir jie nereiškia nieko įžeidžiančio, kaip panašiu precedentiniu atveju remiamasi teismų praktika, kurioje konstatuota, jog žodžio „ožys“ panaudojimas asmeniui apibūdinti negali būti laikomas dideliu įžeidimu. Kadangi nuteistasis M. G. ir prokuroras kasaciniuose skunduose išdėstytus teiginius gana dažnai grindžia teismų praktikos pavyzdžiais, todėl būtina šioje nutartyje plačiau išdėstyti argumentus apie galimybes pritaikyti teismų praktikos išnagrinėtus atvejus kitose byloje.

23Konstitucinis Teismas, pastaraisiais metais pasisakydamas dėl jurisprudencijos teisėkūros funkcijos ir jos tęstinumo būtinybės, aiškiai nurodė, kad teismų precedentai yra teisės šaltiniai ir kad rėmimasis precedentais yra vienodos, nuoseklios teismų praktikos įgyvendinimo sąlyga, todėl žemesnės instancijos teismai yra saistomi aukštesnės instancijos sprendimais – precedentais, o esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Tačiau labai svarbu ir tai, jog precedento taisyklės yra kuriamos pagal tam tikras konkrečias bylos aplinkybes, todėl jos yra tampriai susietos ir pritaikytos konkrečiai aplinkybių ir teisinių faktų kombinacijai, kuri dažniausiai yra unikali (situacinė) – nei teorijoje, nei teismų praktikoje nėra pripažintų metodų, kurie leistų identifikuoti precedento išspręstas ir sprendžiamas situacijas kaip analogiškas, ar taisyklių, pagal kurias būtų galima tapatinti kvalifikuojamos veikos aplinkybes su pripažinto teisinio precedento atveju. Todėl šio teisinio instrumento panaudojimo galimybė yra labai ribota, ypač tais atvejais, kai išspręstoje byloje suformuluota taisyklė yra žemo abstrakcijos laipsnio, pritaikyta tik konkrečiai situacijai ir ypač tais atvejais, kai nagrinėjami kaltinimai pagal skirtingus straipsnius. M. G. kasaciniame skunde paminėtu atveju dėl žodžio „ožys“ įžeidžiančio turinio kolegija atskleidė šio žodžio reikšmę dėl pasikėsinimo nužudyti, byloje atsakydama į kasacinio skundo argumentus dėl veikos kvalifikavimo kaip padarytos didelio susijaudinimo būsenoje (2K-204/2001). Todėl šis teismų praktikos pavyzdys negali būti tapatinamas su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Kitas teismų praktikos pavyzdys, kuris pateikiamas M. G. kasaciniame skunde, yra bendresnio turinio taisyklė, taip pat suformuluota kasacinėje byloje (2K- 421/ 2007), kurioje išaiškinta, jog įžeidžiantys žodžiai yra tokie, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, apie pasakytų žodžių įžeidžiantį turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Papildant šiuos teiginius pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t.y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmuo gali būti įžeidžiamas ne tik žodžiu, bet ir gestais, nepadoriais veiksmais ir pan. arba ir viena, ir kita gali būti naudojama kartu, siekiant sustiprinti žodžių įžeidžiantį turinį. Daugkartinis žeminančių, niekinančių žodžių naudojimas taip pat sustiprina jų įžeidžiantį turinį bei parodo ir patvirtina kaltininko tikslą įžeisti asmenį, kuriam adresuojami šie žodžiai. M. G. ne kartą policijos pareigūnus pavadino „mentais“, „gaidžiais“, „pederastais“, be to, žodžiais siūlė atlikti nepadorius seksualinius veiksmus.

24Teismų praktikos kryptis atribojant administracinę ir baudžiamąją atsakomybę pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį ir BK 290 straipsnį remiantis objektyviųjų požymių turiniu iliustruoja išnagrinėti atvejai kasacinėse bylose 2K-396/2009, 2K-421/2007 bei 2K-86/2008. Pirmaisiais dviem atvejais kasacinės instancijos teismas pripažino, jog už žodžius, kuriais valstybės tarnautojai buvo palyginti su benamiais šunimis, o kitu atveju valstybės tarnautojas pavadintas pienburniu, nėra pagrindo taikyti baudžiamosios teisės kaip ultima ratio priemonės, nes išsakyti žodžiai neturėjo realaus žeminančio ir įžeidžiančio poveikio asmenims, kuriems jie buvo taikomi. Trečiuoju atveju byloje 2K-86/2008 kasacinės instancijos teisėjų kolegija pripažino, jog nuteistoji, atsisakydama vykdyti policijos darbuotojų reikalavimą vykti į areštinę bei išvadindama juos banditais, gyvuliais, „svolačiais“, įžeidė valstybės tarnautojus, einančius savo pareigas, ir jos veiką kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį.

25Nuteisiant M. G. pagal BK 290 straipsnį dėl I. Z. ir V. B. įžeidimo bei dėl A. Z., A. B. ir J. Š. įžeidimo bei iškeliant administracinių teisės pažeidimų bylas pagal ATPK 174 straipsnį ir 187 straipsnio 1 dalį, nebuvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies reikalavimas, jog niekas negali būti baudžiamas už vieną nusikaltimą antrą kartą.

26Ši principinė nuostata yra įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje, kuri numato, jog niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą. Dvigubo baudimo principas (non bis in idem) įtvirtintas ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 Protokolo 4 straipsnyje, kuris nustato, jog niekas neturi būti vėl parsekiojamas ar baudžiamas tos pačios valstybės už teisės pažeidimą, už kurį jis jau buvo nuteistas ar išteisintas pagal tos valstybės įstatymą ar baudžiamąjį procesą. Taigi Konvencija ir Lietuvos įstatymai nedraudžia dvigubos teisinės atsakomybės aplamai, tačiau draudžiamas dvigubas nubaudimas, plačiau šios nuostatos taikymas yra išanalizuotas kasacinėje nutartyje 2K-322/2003. Dvigubo nubaudimo galimybė M. G. šioje byloje mažai tikėtina net ir tuo atveju, jei jis bus nubaustas administracine tvarka, nes ATPK 174 ir 187 straipsnio 1 dalies dispozicijos tik iš dalies sutampa su BK 290 straipsnio dispozicija.

27Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės, jog policijos pareigūnas nėra BK 290 straipsnio dispozicijoje numatytas valstybės tarnautojas ar viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, jog policijos pareigūnas yra viešojo administravimo funkcijas atliekantis asmuo. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog policijos pareigūnas – Lietuvos Respublikos pilietis, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą ir turintis viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldiems asmenims. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, jog M. G. keiksmažodžius ir nepadorius išsireiškimus atlikti seksualinius veiksmus vartojo ne abstrakčiai, reikšdamas pasipiktinimą, o tiesiogiai taikė policijos pareigūnams, netgi įvardindamas atskirų pareigūnų fizinius trūkumus. Šias aplinkybes patvirtino nukentėjusieji I. Z., V. B., A. Z., A. B. ir J. Š. Kasatoriaus teiginys, jog kai kurie pareigūnai (pvz., R. J.) dėl jo žodžių neįsižeidė, nešalina išsakytų žodžių įžeidžiančio ir žeminančio turinio minėtų pareigūnų atžvilgiu, R. J. įžeidimas nuteistajam ir nebuvo inkriminuotas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai M. G. veiksmus kvalifikavo pagal BK 290 straipsnį, nes keiksmažodžiai ir nepadorūs išsireiškimai pareigūnų atžvilgiu pasireiškė ne kaip momentinė reakcija į stresinę situaciją (sulaikymą), o truko ilgą laiką vartojant įvairius keiksmažodžius, individualiai kreipiantis į atskirus pareigūnus keiksmažodžiais ir nepadoriais siūlymais atlikti seksualinius veiksmus. Šie veiksmai rodo M. G. kryptingą siekimą įžeisti, pažeminti ir įskaudinti savo pareigas atliekančius policijos pareigūnus.

28Dėl prokuroro kasaciniame skunde išdėstytų teiginių

29Prokuroro kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl M. G. ir R. Ž. išteisinimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį yra grindžiami bylos aplinkybių analize konflikto tarp taksi vairuotojo ir M. G. su R. Ž. metu, pateikiant savo interpretaciją dėl konflikto priežasčių, masto, pavojingumo bei teisinio įvertinimo.

30Esminis baudžiamosios teisės priemonėmis saugomos viešosios tvarkos pažeidimo požymis yra tas, kad įstatyme išvardintais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma (BK 284 straipsnio 1 dalis) arba trikdoma (BK 284 straipsnio 2 dalis) visuomenės rimtis ir tvarka. Teismų praktika visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laiko veiksmus, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ir šokiruoti. Visuomenės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ir darbas, padaryta turtinė žala ar sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla (2K-248/2008).

31Teismai, nustatydami kriterijus atribojant baudžiamąją ir administracinę atsakomybę, teisingai vadovavosi teismų praktika, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pasisakydama dėl BK 284 straipsnio 2 dalies ir ATPK 174 straipsnio atribojimo, konstatavo, jog BK 284 straipsnio 2 dalyje ir ATPK 174 straipsnio dispozicijoje numatytos veikos apibūdintos panaudojant iš esmės tuos pačius vertinamuosius požymius, todėl griežtai apibrėžtų baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo kriterijų šiuo metu nėra. Todėl atribojant, reikėtų vadovautis ne vien BK ir ATPK normų tekstais, bet ir ATPK 9 straipsnio 2 dalies nuostata, reikalaujančia atsižvelgti į konkrečios veikos pobūdį. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia atsižvelgti į kaltininko veiksmų ypatybes, intensyvumą, trukmę, nukentėjusiojo asmenybę, viešosios tvarkos specifiką (2K-178/2005).

32Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami šias bylos aplinkybes, rėmėsi visuma bylos aplinkybių, pirmiausia atsižvelgdami į taksi vairuotojo O. Ch. paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, nes kitų duomenų, išskyrus M. G. ir R. Ž. parodymus apie šio konflikto pradžią ir eigą, bylos proceso metu nebuvo gauta. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi O. Ch. parodymais, pagrįstai konstatavo, jog visuomenės rimtis ir viešoji tvarka platesniu mastu nebuvo pažeista, nes konfliktas buvo tarp vairuotojo ir keleivių dėl atsiskaitymo už paslaugą, pats taksi vairuotojas O. Ch. šį konfliktą įvertino kaip eilinį jo darbe pasitaikantį atvejį, todėl neteisėti M. G. bei R. Ž. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad sudarytų pagrindą taikyti kraštutines baudžiamosios teisės priemones.

33Kasaciniame skunde nepateikti argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų – neišsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo ar netinkamo bylos baudžiamojo proceso metu surinktų duomenų įvertinimo pažeidžiant BPK 20 straipsnio nuostatas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų tyrimo neatlieka ir žemesnių instancijų teismų atliktą įrodymų tyrimą bei išvadas tikrina teisės taikymo aspektu. Kolegija konstatuoja, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami bylos aplinkybes pagal BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus kaltinimus M. G. ir R. Ž., nepažeidė esminių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, todėl pagrįstai juos išteisino pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

34Nepagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai ir dėl M. G. bei R. Ž. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl kaltinimų M. G. ir R. Ž. pagal BK 286 straipsnį. Buvo išanalizuotos visos teisiškai reikšmingos įvykio aplinkybės, įvertinti visi M. G. ir R. Ž. veiksmai, kurie buvo panaudoti pasipriešinant pareigūnų reikalavimui vykti į policijos komisariatą, įvertintas jėgų santykis, policijos pareigūnų pastangų laipsnis ir panaudotos priemonės įveikiant M. G. ir R. Ž. pasipriešinimą, nesutinkant su pareigūnų reikalavimu vykti į policijos komisariatą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai ne tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bet ir atliko kruopščią teismų praktikos analizę, tapatindami šį atvejį su jau anksčiau teismų praktikoje pagal BK 286 straipsnį išnagrinėtomis bylomis remiantis prokuroro kasaciniame skunde pateiktais argumentais. Apibendrinant reikia pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad prokuroro apeliaciniame skunde pateikti praktikos atvejai nėra identiški ar labai panašūs pagal faktines aplinkybes, kad juos būtų galima pripažinti teismų praktikos pavyzdžiais nagrinėjamai bylai. Apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pagrindinis kriterijus, sprendžiant BK 286 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, yra kaltininko veiksmų pobūdis ir intensyvumas. Pasipriešinimą fiziniu smurtu teismų praktika pripažįsta veiksmus, kuriuos kaltininkas padaro tyčia suduodamas smūgius ar kitaip padarydamas kūno sužalojimus. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – tai kaltininko veiksmai ar pasisakymai, rodantys kaltininko realų ketinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą prieš BK 286 straipsnyje išvardintus asmenis (2K-336/2007). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai M. G. ir R. Ž. veiksmus įvertino kaip nesiekiančius BK 286 straipsnyje numatytos veikos pavojingumo laipsnio, kadangi jų pasipriešinimas pasireiškė natūraliu neblaivaus asmens protestu ir spontaniška reakcija į reikalavimą vykti pasiaiškinimui į policijos komisariatą. Veiksmai pasireiškė muistymuisi, priešinimusi sodinimui į policijos automobilį, impulsyviu policijos pareigūno stūmimu nuo savęs, o ne sąmoningais ir apgalvotais veiksmais, keliančiais grėsmę tarnybos funkcijas atliekantiems pareigūnams. M. G. ir R. Ž. veiksmai policijos automobilyje gabenat juos į komisariatą, kaip pripažino policijos pareigūnai, vėlgi pasireiškė blaškymusi ir trukdymu vairuoti automobilį, o ne konkrečiu ir kryptingu smurto panaudojimu ar grasinimu jį panaudoti siekiant pasipriešinti policijos pareigūnams.

35Netenkintinas prokuroro skundas dėl neteisingai M. G. paskirtos bausmės. Teismas, skirdamas M. G. bausmę, nurodė pagrindus ir motyvus, kuriais remiantis parenkama bausmės rūšis ir jos dydis, bausmė paskirta sankcijos už BK 290 straipsnyje numatytą veiką ribose, nepažeidžiant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, todėl įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta teisingai.

36Tenkintinas prokuroro kasacinis skundas dalyje dėl R. Ž. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį (veika (duomenys neskelbtini) dėl I. Z. ir V. B., R. J. įžeidimo). Pagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai, jog teismai rėmėsi skirtingais kriterijais vertindami M. G. ir R. Ž. žodžius, išsakytus atvykus policijos pareigūnams ir juos sulaikius. Skirtingai vertindamas M. G. ir R. Ž. veiksmus, apeliacinės instancijos teismas rėmėsi tuo, jog M. G. pasakė daugiau keiksmažodžių ir kitokių necenzūrinių išsireiškimų, kurie buvo taikomi konkretiems pareigūnams, o R. Ž. pasakyti keiksmažodžiai, teismo nuomone, nebuvo taikomi konkretiems pareigūnams. Tačiau ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštarauja bylos duomenims, kurie išdėstyti apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje, kurioje konstatuojama, jog policijos pareigūnai I. Z. ir V. B. ir R. J. nurodė, kad M. G. ir R. Ž. juos įžeidinėjo žodžiais „mentai“, „gaidžiai“, „pederastai“, „kvailiai“. Tai patvirtino ir A. Z. Tokie žodžiai abiejų buvo nuolatos kartojami tiek aiškinantis konfliktinę situaciją, tiek sodinant sulaikytuosius į automobilį ir vežant juos į policijos komisariatą ir, kaip nurodo liudytojai, buvo tiesiogiai adresuojami jiems.

37Teismai, vertindami šią veiką, nagrinėjo ne konkrečius jos pasireiškimo aspektus, o siejo jos pavojingumą su vėliau sekusiu M. G. ir R. Ž. elgesiu. Vienu iš argumentų, nulėmusiu skirtingą M. G. ir R. Ž. veiksmų kvalifikavimą, yra tai, kad M. G. veiksmai buvo intensyvesni ir jie užtruko ilgesnį laiko tarpą. Iš tiesų, pristačius sulaikytuosius į policijos komisariatą, R. Ž. elgėsi žymiai santūriau ir garso įrašo stenogramoje yra duomenys tik apie M. G. policijos darbuotojams pasakytus įžeidimus. Tačiau tai yra dvi skirtingos veikos (viena – dėl I. Z., V. B., R. J. bei A. Z. įžeidimo ir kita – dėl A. Z., A. B. bei J. Š. įžeidimo), todėl veiksmai dėl kiekvienos veikos turi būti įvertinti individualiai.

38Pirmosios veikos (dėl I. Z., V. B., R. J. bei A. Z. įžeidimo) padarymo metu M. G. ir R. Ž. veiksmai savo pobūdžiu buvo panašūs, tačiau skyrėsi jų pasireiškimo momentai. Konflikto ir nepaklusimo policijos pareigūnų reikalavimams iniciatorius iš pradžių buvo R. Ž., vėliau, juos sulaikant ir gabenant į policijos komisariatą, iniciatyva bei veiksmų intensyvumas keitėsi, tačiau šios aplinkybės yra nepakankamas pagrindas tam, kad galima būtų pripažinti veiksmus esant skirtingo pavojingumo laipsnio ir taikyti skirtingas atsakomybės rūšis. Antrosios veikos padarymo metu R. Ž. ir M. G. veiksmai skyrėsi tiek turiniu, tiek ir intensyvumu, todėl teismai pagrįstai nustatė skirtingą kaltinamųjų padarytų veiksmų pavojingumą ir pagrįstai dėl šios veikos R. Ž. išteisino. Todėl, remdamasi išdėstytais argumentais, kolegija konstatuoja, jog nagrinėdamas bylą pagal prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų reikalavimus, nes padarytos teismo išvados prieštarauja bylos proceso metu ištirtų įrodymų duomenims, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl R. Ž. išteisinimo pripažinimo pagrįstu pagal BK 290 straipsnį (dėl I. Z., V. B., R. J. ir A. Z. įžeidimo) naikintina ir byla gražintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

39Nenagrinėtini prokuroro skundo argumentai dėl R. Ž. ir M. G. veiksmų veikiant bendrininkų grupe, nes pateikti argumentai glaudžiai susiję su bylos faktinių aplinkybių tyrimu ir nagrinėjimu, o tai nėra bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 ir 5 punktais,

Nutarė

41Panaikinti Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nutarties dalį, kuria paliktas galioti Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 4 d. nuosprendis dėl R. Ž. išteisinimo pagal BK 290 straipsnį (dėl I. Z., V. B., R. J. ir A. Z. įžeidimo) ir perduoti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

42M. G. (M. G.) kasacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį (dėl I. Z. ir V. B. įžeidimo)... 3. M. G. iškeltos administracinių teisės pažeidimo bylos pagal ATPK 174... 4. R. Ž. pagal BK 284 straipsnio l dalį, 290 straipsnį ir 286 straipsnį... 5. R. Ž. iškeltos administracinio teisės pažeidimo bylos pagal ATPK 174... 6. Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartis, kuria... 7. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą, prokuroro,... 8. M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį, o R. Ž. išteisintas, jam iškeliant... 9. Be to, M. G. nuteistas pagal BK 290 straipsnį, o R. Ž. išteisintas, jam... 10. Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, jiems... 11. Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK 286 straipsnį, jiems iškeliant... 12. Be to, M. G. ir R. Ž. išteisinti pagal BK 286 straipsnį, jiems iškeliant... 13. Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras Darius Valys kasaciniame skunde... 14. Taip pat, prokuroro įsitikinimu, nepagrįstai R. Ž. ir M. G. administracinė... 15. Prokuroro teigimu, netinkamai taikyti ir BK 290, 24 straipsniai bei 25... 16. Taip pat, prokuroro teigimu, netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK... 17. Nuteistasis M. G. kasaciniame skunde prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo... 18. M. G. kasacinis skundas atmestinas, prokuroro skundas iš dalies tenkintinas.... 19. Dėl M. G. kasaciniame skunde išdėstytų teiginių, kuriuos kolegija... 20. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai baudžiamąją bylą M. G.... 21. Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, jog M. G. neteisėtai buvo filmuojamas... 22. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo skiriant... 23. Konstitucinis Teismas, pastaraisiais metais pasisakydamas dėl jurisprudencijos... 24. Teismų praktikos kryptis atribojant administracinę ir baudžiamąją... 25. Nuteisiant M. G. pagal BK 290 straipsnį dėl I. Z. ir V. B. įžeidimo bei... 26. Ši principinė nuostata yra įtvirtinta ir BK 2 straipsnio 6 dalyje, kuri... 27. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės, jog policijos pareigūnas nėra BK... 28. Dėl prokuroro kasaciniame skunde išdėstytų teiginių... 29. Prokuroro kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl M. G. ir R. Ž.... 30. Esminis baudžiamosios teisės priemonėmis saugomos viešosios tvarkos... 31. Teismai, nustatydami kriterijus atribojant baudžiamąją ir administracinę... 32. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami šias bylos... 33. Kasaciniame skunde nepateikti argumentai dėl baudžiamojo proceso įstatymo... 34. Nepagrįsti prokuroro kasacinio skundo argumentai ir dėl M. G. bei R. Ž.... 35. Netenkintinas prokuroro skundas dėl neteisingai M. G. paskirtos bausmės.... 36. Tenkintinas prokuroro kasacinis skundas dalyje dėl R. Ž. išteisinimo pagal... 37. Teismai, vertindami šią veiką, nagrinėjo ne konkrečius jos pasireiškimo... 38. Pirmosios veikos (dėl I. Z., V. B., R. J. bei A. Z. įžeidimo) padarymo metu... 39. Nenagrinėtini prokuroro skundo argumentai dėl R. Ž. ir M. G. veiksmų... 40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 ir 5 punktais,... 41. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 42. M. G. (M. G.) kasacinį skundą atmesti....