Byla 3K-3-258/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Sigitos Rudėnaitės, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams A. P., L. B., dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno apskrities viršininko administracijai, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarei Rasai Inokaitienei, dėl administracinių aktų panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pripažinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė D. P. 2007 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) 1994 m. lapkričio 4 d. statybos leidimo Nr. C-73 pagrindu pripažinti ją ir atsakovą A. P. statytojais, taip pat pripažinti jiems nuosavybės teises lygiomis dalimis po 1/2 dalį į pastatytą pastatą 3A3p (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti negaliojančiu 1996 m. kovo 15 d. A. P. sutikimą perrašyti 1994 m. lapkričio 4 d. statybos leidimą Nr. C-73 L. B. vardu, patvirtintą Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarės R. Inokaitienės; 3) pripažinti negaliojančiu 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo naudoti aktą statytojos L. B. vardu dėl rekonstruoto ūkio pastato, esančio (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2000 m. spalio 7 d. L. B. ir M. P. sudarytą gyvenamojo namo 3A3p (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį ir taikyti vienašalę restituciją, turtą grąžinant ieškovei ir atsakovui A. P.

5Ieškovė nurodė, kad ji, būdama santuokoje su atsakovu A. P., atsakovams nuosavybės teise priklausančioje namų valdoje iš santuokoje įgytų lėšų, siekdami įsirengti stomatologinę kliniką, rekonstravo ūkio pastatą. Ieškovės teigimu, pašlijus šeimos santykiams, išaiškėjo, kad atsakovas A. P. statybos leidimą perrašė savo sesers vardu, nors ši jokių statybos darbų neatliko. Statinys buvo įregistruotas atsakovės L. B. vardu, ji dovanojimo sutarties pagrindu statinį perleido savo motinai M. P. Ieškovė nurodė, kad apie statinio įregistravimą atsakovės vardu sužinojo tik 2005 m. gruodžio 1-15 d. vykusiame teismo posėdyje kitoje civilinėje byloje. Ieškovės teigimu, dovanojimo sandoris pažeidžia jos nuosavybės teises, dėl to pripažintinas negaliojančiu, taikant vienašalę restituciją. Dėl tų pačių priežasčių naikintinas statybos leidimo perrašymas bei statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas. Ieškovė nurodė, kad L. B. ir M. P. elgėsi nesąžiningai, nes dovanojimo sandoris sudarytas siekiant paslėpti turtą, sandoriu nebuvo siekiama sukurti jokių teisinių padarinių. Kadangi ieškovė nedavė sutikimo perleisti nuosavybę, tai statybos leidimo perregistravimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas. Dėl tų pačių priežasčių naikintinas 1996 m. lapkričio 25 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, nurodant, kad statytojai yra ieškovė ir A. P.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino niekine 2000 m. spalio 7 d. L. B. ir M. P. sudarytą gyvenamojo namo dovanojimo sutartį, pripažino gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės D. P. bei atsakovo A. P. bendrąja jungtine nuosavybe, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

8Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu A. P. susituokė 1980 m. sausio 26 d. Santuoka nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimu. 1994 m. lapkričio 4 d. atsakovui (namų valdos bendrasavininkiui) išduotas statybos leidimas Nr. C-73 ūkio pastato, priklausiusio atsakovei L. B. (atsakovo seseriai), rekonstrukcijai, kurios metu, esant L. B. sutikimui, buvo siekiama įrengti stomatologinį kabinetą. Statinio rekonstrukcija buvo pradėta 1995 metais. Nekilnojamojo turto registre nurodyta, kad pastato baigtumas yra 100 proc., jo statybinė vertė – 147 415 Lt, statybos metai – 1994. Atsakovas A. P. statybos leidimą 1996 m. kovo 21 d. notarine tvarka perrašė atsakovės L. B. (savo sesers) vardu, 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo naudoti aktu statinys pripažintas tinkamu naudoti, 2000 m. spalio 7 d. L. B. padovanojo ginčijamą statinį savo motinai M. P. Teismas konstatavo, kad statybos leidimas buvo išduotas, statyba pradėta ir baigta ieškovės ir atsakovo santuokos metu. Kauno miesto apylinkės teismas civilinėje byloje dėl D. P. ir A. P. santuokos nutraukimo (bylos Nr. 2 -10778/97), kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatė, kad šalys šeimos ryšių nepalaiko apie šešis mėnesius, šį terminą skaičiuojant nuo 1997 m. rugsėjo 1 d. (pareiškimo dėl santuokos nutraukimo padavimo dienos). Šios aplinkybės šalys nebegali ginčyti (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Dėl to teismas atmetė atsakovų teiginius, kad ieškovė jau iki statybos pradžios netvarkė bendro ūkio su atsakovu A. P. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė su atsakovu santuokoje įgijo ginčijamą pastatą jį pastatydami, todėl pastatas nuo jo pastatymo momento yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir galėjo būti perleistas tik abiejų sutuoktinių valia. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad ginčijamas pastatas yra atsakovės L. B. asmeninė nuosavybė, remdamasis tuo, jog atsakovė aiškiai išreiškė valią, kad atsakovas A. P. įgytų nuosavybę į rekonstruojamą statinį. Be to, ieškovė įrodė, kad prie ginčijamo statinio statybos atsakovė L. B. neprisidėjo. Tai, kad statybos leidimas buvo perrašytas atsakovės vardu siekiant nuslėpti turtą, teismo vertinimu, patvirtina byloje nustatyta aplinkybė, jog visą su statyba susijusią dokumentaciją, klausimus, susijusius su šio turto teisine registracija atsakovės L. B. vardu, atliko atsakovas A. P. Be to, atsakovė pripažino faktą, kad statiniu nesinaudojo, ir nurodė, jog jame gyvena A. P.

9Teismas sprendė, kad byloje nėra teisinio poreikio naikinti 1996 m. kovo 15 d. statybos leidimo perregistravimą L. B. vardu ir 1996 m. lapkričio 25 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vienas iš dokumentų, patvirtinančių daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, yra teismo sprendimas (nutartis). Teismas konstatavo, kad pagrindas registro duomenims sutvarkyti ir įrašams registre pakeisti yra šioje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl ieškovės ir atsakovo bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į ginčijamą statinį, o ne pirmiau priimti administravimo subjektų individualūs teisės aktai. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovai yra brolis ir sesuo, o M. P., mirusi 2008 m. liepos 28 d., – jų motina. Sandorio sudarymo metu jie gyveno vienoje namų valdoje, todėl jiems visiems buvo žinoma apie ginčijamo pastato statybos aplinkybes, šeimoje kilusią nesantaiką ir pradėtus teismo procesus dėl ištuokos bei turto dalybų. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovai, sudarydami sandorius dėl ginčijamo pastato, elgėsi nesąžiningai ir faktiškai siekė išsaugoti A. P. didesnę santuokinio turto dalį. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė konkrečios teisės normos, kurios pagrindu prašo pripažinti negaliojančia dovanojimo sutartį, tačiau aišku, kad šis sandoris pažeidė jos kaip turto bendrasavininkės teises, todėl jis pripažintinas neatitinkančiu įstatymų reikalavimų (1964 m. CK 47 straipsnis). Nustatęs sandorį sudariusių asmenų artimosios giminystės faktą bei sandorio neatlygintinumą, teismas rėmėsi CK 6.67 straipsnio 1 punkte įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija.

10Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, teismas atmetė atsakovų argumentus, kad apie tai, jog ginčijamas pastatas yra L. B. nuosavybė, ieškovė galėjo sužinoti iš 1997 m. spalio 15 d. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo išduoto detalizuoto pažymėjimo. Teismas pripažino pagrįstais ieškovės paaiškinimus, kad ji daug metų nežinojo apie sudarytus sandorius, jai nekilo jokių abejonių ar įtarimų dėl statomo pastato, nes ji buvo įsitikinusi, kad statomas pastatas dar neįregistruotas. Teismas padarė išvadą, kad apie pareiškimą dėl statybos leidimo perrašymo, 1996 m. lapkričio 25 d. individualaus statinio priėmimo naudoti aktą ieškovė galėjo sužinoti po 2005 metų gruodžio mėnesį vykusio teismo posėdžio, kada gavo informaciją iš Kauno apskrities archyvo, kuriam 2003 metais iš Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus buvo perduoti ginčijamo pastato dokumentai.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovų A. P. ir L. B. apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą pakeitė: ieškinį atmetė ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12Teisėjų kolegija nustatė, kad (duomenys neskelbtini) esantį ūkio pastatą, kaip ir kitą K. P. turtą, pagal 1989 m. balandžio 18 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą paveldėjo atsakovė L. B., kuri 1994 m. spalio 12 d. raštu išreiškė sutikimą, kad jos nuosavybės teise valdomą ūkio pastatą rekonstruotų bendrosios nuosavybės teisės dalyvis atsakovas A. P. Pastato rekonstrukcijai 1994 m. lapkričio 4 d. A. P. išduotas statybos leidimas Nr. C-73. Atsakovas A. P. 1996 m. kovo 21 d. statybos leidimą notarine tvarka perrašė sesers atsakovės L. B. vardu. 1996 m. lapkričio 25 d. aktu statinys pripažintas tinkamu naudoti. L. B. 2000 m. spalio 7 d. padovanojo statinį motinai M. P.

13Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas pastatas buvo pastatytas ieškovės ir atsakovo santuokos metu ir yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neįvertino bylos duomenų, kad tikroji šios statybos iniciatorė buvo atsakovų motina M. P. Statybos leidimas ūkio pastato rekonstrukcijai į gyvenamąjį namą buvo išduotas 1994 m. lapkričio 4 d. dviem užsakovams – A. P. ir L. B. A. P. 1996 m. kovo 15 d. statybos leidimą notarine tvarka perrašė L. B. vardu, nes pastatas iki rekonstrukcijos nuosavybės teise priklausė L. B. ir buvo rekonstruotas atsakovų motinos M. P. lėšomis. Perrašant statybos leidimą pastato statybos darbai dar nebuvo užbaigti. Tai, kad ginčo pastatas buvo rekonstruojamas už L. B. dovanotas jos motinos M. P. lėšas, patvirtina 1996 m. liepos 28 d. pinigų dovanojimo sutartis. Teisėjų kolegija nurodė, kad aplinkybę, jog ginčijamas pastatas nebuvo statytas sutuoktinių A. P. ir D. P. lėšomis, patvirtina Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartis (civilinė byla Nr. 2A-305-375/2006), kurioje sprendžiant ginčą dėl santuokinio turto padalijimo nustatyta, jog ieškovė pati pripažįsta nuo 1992 metų negyvenusi name, esančiame (duomenys neskelbtini), nes gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, tvarkė su juo bendrą ūkį. Tai yra prejudiciniai faktai (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog ji ir atsakovas jiems priklausančiomis lėšomis statė ginčijamą pastatą.

14Konstatavusi, kad rekonstruojamas ginčijamas pastatas nuosavybės teise priklausė L. B., kad įstatymai reglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo būdus, kad statybos leidimas nėra sandoris, kuriuo perleidžiamos nuosavybės teisės į pastatą, kad L. B. įstatymo nustatyta tvarka neperleido A. P. rekonstruojamo pastato ar jo dalies nuosavybės teisės, kad vietoje L. B. nuosavybės teise priklausančio rekonstruojamo pastato nebuvo pastatyta stomatologinė klinika, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad patenkinti ieškinį nėra teisinio pagrindo.

15Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino. Teisėjų kolegija rėmėsi Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo ieškovei išduotu 1997 m. spalio 15 d. detalizuotu pažymėjimu Nr. 156538, kuriame nurodyta, kad atsakovės L. B. vardu yra registruotas pastatas 3A3p, ir kurį ieškovė dar 2000 m. spalio 5 d. pateikė teismui kaip ieškinio priedą byloje dėl santuokinio turto padalijimo. Teisėjų kolegija sprendė, kad nurodytas pažymėjimas patvirtina, jog ieškovei jau 1997 m. spalio 15 d. turėjo būti žinoma, kad ginčijamas pastatas priklauso atsakovei L. B., taigi nuo tos dienos prasidėjo 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Šis terminas pasibaigė 2000 m. spalio 15 d., o ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei nuosavybės teisių pripažinimo pareikštas tik 2007 m. birželio 18 d.

16III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu ieškovė D. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

181. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Santuokos ir šeimos kodekso (toliau – SŠK) 21 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. D. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-343/2006; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. v. J. V., bylos Nr. 3K-3-464/2008). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad šioje byloje netaikytina sutuoktinių bendro turto prezumpcija. Byloje sprendžiamas buvusių sutuoktinių ginčas dėl santuokos metu įgyto turto – namo, pastatyto pagal sutuoktiniui išduotą statybos leidimą, – taigi privalu taikyti santuokinio turto prezumpciją, įtvirtintą tuo metu galiojusio SŠK 21 straipsnyje (analogiškai – CK 3.87 straipsnyje). Apdailos neužbaigimo faktas neduoda pagrindo išvadai, kad ginčijamas statinys buvo pastatytas iš L. B. padovanotų pinigų po to, kai leidimas buvo perrašytas jai. Be to, atsakovė L. B. nepateikė jokių lėšų panaudojimo ginčijamo namo statybai ar apdailai įrodymų. Byloje nėra ginčo dėl to, kad iki statybos ūkio pastatas asmeninės nuosavybės teise priklausė atsakovei, tačiau kiti byloje esantys įrodymai, asmenų veiksmai, kitos nustatytos aplinkybės patvirtina jos sutikimą ir leidimą A. P. buvusio ūkio pastato vietoje pastatyti visiškai naują kitos paskirties namą.

192. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 185, 263, 270 straipsnių nuostatas. Teismas ignoravo byloje nustatytas faktines aplinkybes, nevertino įrodymų sistemiškai, nesivadovavo Nekilnojamojo turto registro oficialiais duomenimis (netaikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio, pagal kurį registro duomenys laikomi išsamiais ir teisingais, kol jie nenuginčyti). Iš bylos duomenų akivaizdu, kad buvęs atsakovės L. B. ūkio pastatas (garažas) neišliko, vietoj jo pastatytas naujas pastatas. Tai patvirtina oficialieji rašytiniai įrodymai – statybos dokumentacija. Apeliacinės instancijos teismas šių įrodymų visiškai nevertino, be to, pažeisdamas CPK 187 straipsnį, nesirėmė šalių pripažintais faktais ir jų paaiškinimais nustatytomis svarbiomis aplinkybėmis, dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo atliekama ūkio pastato rekonstrukcija ir kad pastatas asmeninės nuosavybės teise priklauso atsakovei L. B.

203. Esant nustatytam faktui, kad atsakovės L. B. ūkio pastato neišliko, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuosavybės teisei į pastatytą pastatą įgyti buvo reikalingas sandoris. Įstatyme pastato nugriovimui nenustatytas reikalavimas sudaryti sandorį. Kadangi po nugriovimo buvo pastatytas naujas statinys – stomatologinė klinika, kurios paskirtis vėliau pakeista į gyvenamojo namo, tai statybai taip pat nereikalaujama sudaryti jokio sandorio. Naujas objektas statybos būdu sukuriamas pagal statybos leidimą ir suderintą projektą, bet ne pagal sandorį. Ginčijamas statinys teisėtai (laikantis statybos norminių dokumentų reikalavimų) buvo kasatorės ir atsakovo A. P. sukurtas statybos būdu, t. y. pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnis).

214. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė statybos teisės normas. Statytojas yra statybos leidime nurodytas asmuo, įrašytas statybos leidimų registracijos knygoje (statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) patvirtinimo“). Iš statybos leidimų registracijos knygos nuorašo, savivaldybės administracijos 2007 m. liepos 27 d. rašto Nr. 28 matyti, kad 1994 metais statytoju į knygą įtrauktas tik atsakovas A. P.

225. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK 397 straipsnyje įtvirtintą pavedimo sąvoką. Teismas padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad atsakovas A. P. prižiūrėjo statybą kaip įgaliotinis, atlikdamas veiksmus įgaliotojo vardu, todėl negalėjo įgyti nuosavybės teisių į statomą objektą. Byloje nustatyta, kad A. P. darbus vykdė (rūpinosi stomatologinės klinikos statyba) ne kaip įgaliotas asmuo pavedimo santykių pagrindu, o kaip statytojas, turintis statybos leidimą, vienintelis įrašytas į statybos leidimų registracijos knygą. L. B. nebuvo surašiusi įgaliojimo A. P. Be to, apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad M. P. buvo statybos iniciatorė, taip pat nepagrįstas, nes jos vardu statybos metu nebuvo forminami jokie dokumentai.

236. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad statinys buvo pastatytas už M. P. lėšas, dovanotas L. B., suabsoliutino L. B. deklaracijos įrodomąją reikšmę ir nevertino jos sistemiškai kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Pinigų dovanojimo sandoris nėra patikimas įrodymas, jis buvo sudarytas tik siekiant apgauti kitus asmenis ir mokesčių inspekciją. Dovanojimo sandoris taip pat savaime nepatvirtina fakto, kad dovanotos lėšos buvo panaudotos ginčijamo namo statyboms, nes nepateikti lėšų panaudojimo dokumentai. Byloje nustatyta, kad namo statybos buvo vykdomos 1994, 1995 metais (šių aplinkybių atsakovai neginčijo). Teismo išvada, kad namas pastatytas tik už 1996 m. liepos 26 d. dovanotas lėšas, prieštarauja šioms bylos aplinkybėms.

247. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo principą. Teismas nurodė, kad kasatorė nepateikė įrodymų apie jos ir A. P. lėšų panaudojimą statyboms, tačiau tokių įrodymų nepateikė ir atsakovai. Teismas rėmėsi atsakovės pateiktu 1996 m. liepos 26 d. dovanojimo sandoriu, nors lėšų panaudojimas namo statybai neįrodytas, tačiau niekuo nemotyvuodamas nesirėmė kasatorės pateiktu analogišku rašytiniu įrodymu dėl jai 1993 metais padovanotų lėšų.

258. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinės bylos dėl turto padalijimo duomenimis, kurie neva patvirtina, kad kasatorė nuo 1992 metų ginčijamame name negyvena. Ji niekada ir neteigė, kad gyvena būtent ginčijamame name, nes šis buvo skirtas darbui (privačiai stomatologinei klinikai). Kasatorė su vyru (atsakovu A. P.) visą laiką gyveno kitame toje pačioje namų valdoje esančiame name, iš kurio niekada nebuvo išsikėlusi su visa manta. Tokie jos paaiškinimai yra užfiksuoti ir turto padalijimo byloje esančiuose teismo posėdžių protokoluose. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl santuokos nutraukimo byloje nustatyto fakto, kad 1997 metų rugsėjo mėnesį A. P. teismui nurodė, jog jis su kasatore netvarko bendro ūkio šešis mėnesius.

269. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 86 straipsnio nuostatas dėl ieškinio senaties taikymo, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Aplinkybės apie sandorius dėl namo kasatorei ilgą laiką nebuvo žinomos, nes nuo jos buvo slepiamos. Aplinkybes apie pastato perleidimą kasatorė sužinojo tik 2005 m. gruodžio 1-15 d. civilinėje byloje dėl turto padalijimo. Apeliacinės instancijos teismas, netinkamai taikydamas ieškinio senaties institutą, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, be pagrindo konstatavo, kad kasatorė praleido ieškinio senaties terminą.

2710. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs atsakovų apeliacinį skundą, neapmokėtą nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu (buvo sumokėta 884,78 Lt mažiau, t. y. ne 4832,78 Lt, kaip pirmosios instancijos teisme, bet 3948 Lt), turėjo taikyti CPK 316 straipsnio 3 dalį ir nustatyti terminą trūkumams pašalinti, tačiau to nepadarė. Tai kelia abejonių teismo nešališkumu, nes buvo palengvinta apeliantų padėtis. Apeliacinis skundas, neapmokėtas reikiamo dydžio žyminiu mokesčiu, negalėjo būti tinkamas pagrindas apeliaciniam procesui inicijuoti.

2811. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnį. Atmesdamas ieškinį, teismas priėmė iš esmės naują sprendimą, todėl turėjo būti atitinkamai suformuluota teismo sprendimo rezoliucinė dalis (ne pirmosios instancijos teismo sprendimo pakeitimas, o panaikinimas ir naujo sprendimo priėmimas), o procesinis dokumentas įvardytas ne nutartimi, bet sprendimu.

29Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. P. ir L. B. prašo skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

301. Tam, kad turtas galėtų būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, jis turi būti įgytas santuokos metu abiejų sutuoktinių ar vieno iš jų. Iš Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad nei A. P., nei kasatorės vardu nuosavybės teisės į ginčijamą pastatą nebuvo įregistruotos, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo taikyti prezumpciją, jog ginčijamas pastatas yra bendroji jungtinė nuosavybė. Teismas pagrįstai nurodė, kad statybos leidimas A. P. vienam negalėjo būti išduotas, nes jis nebuvo rekonstruojamo ūkio pastato savininkas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad leidimas buvo išduotas dviem statytojams, kasatorė turėjo įrodyti, kiek konkrečiai lėšų panaudota statybai ir kokie darbai buvo atlikti iki leidimo perrašymo vienai L. B..

312. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina L. B. sutikimą ir leidimą A. P. ūkio pastato vietoje pastatyti naują namą. Nekilnojamojo turto registro išrašas ir paveldėjimo teisės liudijimas patvirtina, kad rekonstruojamas ginčijamas pastatas nuosavybės teise priklausė L. B., 1994 m. gegužės 17 d. ji prašė išduoti leidimą ūkio pastato rekonstrukcijai į ofisą. Ji sutiko, kad A. P. kartu su ja rekonstruotų pastatą, tačiau jokiu sandoriu neperleido jai priklausančios nuosavybės teisės. Tuo tarpu 1964 m. CK 255, 282 straipsnio 2 dalyje, 279 straipsnyje nekilnojamojo daikto perleidimo sandoriams buvo nustatyta tik notarinė forma, taigi tik tokia forma sudarytas sandoris galėjo patvirtinti ginčijamo pastato perleidimą, bet ne atsakovui A. P. duotas sutikimas. Be to, aplinkybę, kad L. B. buvo ginčijamo namo statytoja, patvirtina oficialusis rašytinis įrodymas – 1996 m. lapkričio 25 d. pastato pridavimo eksploatuoti aktas Nr. 17598/96. Šio akto pagrindu L. B. įregistruotos daiktinės teisės į ginčijamą namą.

323. Statybos ir ūkio ministro patvirtintų Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) 16-24 punktuose buvo nustatytas reikalavimas pateikti savininko sprendimą nugriauti statinį bei prašymą nugriauti statinį, todėl kasaciniame skunde nepagrįstai nurodyta, kad įstatyme pastato nugriovimui nereikalaujama jokio šalių sandorio. Kadangi tokie dokumentai dėl ginčijamo pastato griovimo nepriimti, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad statybos leidimas A. P. vienam negalėjo būti išduotas, nes jis nebuvo rekonstruojamo ūkio pastato savininkas. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovė turėjo įrodyti, kiek konkrečiai lėšų panaudota statybai ir kokie darbai buvo atlikti iki leidimo perrašymo vienai L. B. Pastato statyba, t. y. statybos veiksmai, turėjo būti pagrįsti rašytiniais įrodymais (1964 m. CK 40 straipsnis, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

334. Kasacinio skundo argumentai dėl statybos normų netinkamo aiškinimo ir taikymo atmestini. Statybos leidimas atsakovams (dviem asmenims) buvo išduotas 1994 m. lapkričio 4 d., taigi anksčiau, negu buvo priimtas statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių (RSN 158-94) patvirtinimo“, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė kasatorės nurodytų normų. Dėl to nepagrįsti argumentai ir dėl nurodyto leidimo registravimo abiejų statytojų vardu.

345. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178, 185, 263 ir 270 straipsnių nuostatas, nepagrįstas. Kasatorė be pagrindo nurodo, kad lėšos L. B. buvo dovanotos 1996 m. liepos 26 d., nes iš tikrųjų M. P. lėšas davė visos statybos metu, taigi pinigai buvo perduoti iki dovanojimo sutarties sudarymo. Kasatorės teiginius, kad pastatą pasistatė ji su atsakovu A. P., paneigia kitose civilinėse bylose nustatyti faktai, jog kasatorė su sutuoktiniu netvarkė bendro ūkio nuo 1992 metų, t. y. iki statybos leidimo išdavimo (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taigi ginčijamas namas negalėjo būti pastatytas iš santuokinių lėšų.

356. Kasaciniame skunde be pagrindo nurodyta, kad buvo pažeistas lygiateisiškumo principas. Pagal CPK 178 straipsnį kasatorė, prašydama pripažinti nuosavybės teises į turtą, įregistruotą kito asmens vardu, turi įrodyti statybos bei lėšų panaudojimo faktą, tuo tarpu atsakovė L. B., būdama nurodyta oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose kaip statytoja, šios pareigos neturi.

367. Kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių nustatyta aplinkybė, kad kasatorė nuo 1992 metų gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu, su kuriuo tvarkė bendrą ūkį, todėl ji negalėjo tvarkyti bendro ūkio ir statyti su A. P. Ši aplinkybė nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi ir iš naujo neįrodinėtina (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Dėl to pripažintinas nepagrįstu kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas nepašalino prieštaravimų dėl kasatorės bendro gyvenimo su atsakovu A. P.

378. Iš kasacinio skundo neaišku, kodėl jis grindžiamas netinkamu 1964 m. CK 86 straipsnio nuostatų taikymu. Kasatorė tik nurodo, kad jai tariamai nebuvo žinoma apie tai, jog ginčijamas pastatas įregistruotas L. B. vardu, ir kad iš detalizuoto pažymėjimo ji negalėjo sužinoti apie statybos leidimo perregistravimą, statomo pastato paskirties keitimą ir pridavimą eksploatuoti. Šiuos kasatorės teiginius paneigia 1997 m. spalio 15 d. Nekilnojamojo turto registro pažymėjimas, adresuotas ne kasatorės advokatei, bet pačiai kasatorei. Taigi apie savo teisės pažeidimą ji turėjo sužinoti 1997 m. spalio 15 d., kai gavo šį pažymėjimą, ir nuo šios dienos skaičiuotinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pasibaigęs 2000 m. spalio 15 d.

389. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo žyminio mokesčio sumokėjimo. Apeliaciniame skunde ginčijama suma nurodyta remiantis teismo sprendimo išvada, kad, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, ginčijamo pastato baigtumas yra 100 proc., o jo statybinė vertė – 147 415 Lt.

39Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinio skundo netenkinti ir nurodo tokius argumentus:

401. Visi santuokinio turto padalijimo klausimai išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais (CPK 385 straipsnis), o kasatorės prašymas atnaujinti procesą byloje dėl papildomo tariamo santuokinio turto (ginčijamo pastato) Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-1702-475/2007 buvo atmestas. Kadangi visi esamo ir tariamo santuokinio turto padalijimo klausimai yra išspręsti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, tai laikytina, kad kasatorė šioje byloje neturi reikalavimo teisės.

412. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorė praleido ieškinio senaties terminą. 2000 m. spalio 5 d. kasatorė Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė ieškinį dėl santuokinio turto padalijimo, prie ieškinio pridėjo 1997 m. spalio 15 d. detalizuotą pažymėjimą Nr. 156538, kuriame nurodyta, kad L. B. vardu yra registruotas ginčijamas pastatas 3A3p. Šis pažymėjimas buvo išduotas kasatorei, jame aiškiai nurodyta, kiek namų valdoje yra pastatų ir kam jie priklauso. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad ginčijamo pastato kadastro duomenys ir L. B. nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti ne vėliau kaip 1997 m. spalio 7 d., o įrašas apie 2000 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį Nr. IR-15526 galiojo nuo 2000 m. lapkričio 16 d., todėl nepagrįstu laikytinas kasatorės argumentas, kad susitarimai su L. B. bei su tuo susiję tolimesni veiksmai buvo nuo jos slepiami ir kad apie ginčijamo pastato teisinę registraciją ir vėlesnę 2000 m. spalio 7 d. dovanojimo sutartį kasatorė neturėjo galimybių sužinoti ar įtarti. Be to, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši; kai kyla asmenų ginčas dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto ir teisių į jį, nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi Nekilnojamojo turto registro duomenų. Taigi santuokinio turto dalybų teismo proceso metu Nekilnojamojo turto registre buvus ginčijamo statinio teisinei registracijai atsakovės L. B. vardu, kasatorei nenurodžius šio statinio kaip bendro sutuoktinių turto ir nereikalavus jį padalyti, laikytina, kad kasatorė nepasinaudojo jai CPK 382 straipsnyje suteikta teise išspręsti šio turto padalijimo klausimą. Dėl to pagrįstai konstatuota, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senatį kasatorės ieškiniui.

423. Kasatorė nepagrįstai remiasi tuo, kad atsakovė L. B. neįrodė, jog statybos buvo vykdomos jos bei jos motinos M. P. lėšomis. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrįstai konstatavo, kad kasatorė neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus, nes nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog ginčijamo pastato rekonstrukcija buvo finansuojama santuokinėmis lėšomis.

434. Kasacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo bei apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies netinkamo išdėstymo nesudaro kasacijos pagrindo pagal CPK 346 straipsnį.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

46Dėl santuokos nutraukimo ir turto padalijimo klausimų išnagrinėjimo civilinėse bylose teisinių padarinių

47Nagrinėjamoje byloje ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. 1980 m. sausio 26 d. sudaryta santuoka nutraukta Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendimu. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo klausimai santuokos nutraukimo byloje nenagrinėti. Nurodyto teismo sprendimo priėmimo ir įsigaliojimo metu galiojusiame SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo sprendžiant santuokos nutraukimo klausimą kartu išspręsti ir kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, vienas iš kurių yra sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas. To meto įstatyminis šeimos teisinių santykių reglamentavimas kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus įgalino spręsti pareiškiant teismui savarankišką ieškinį. Ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. santuokoje įgyto turto padalijimo klausimai buvo sprendžiami ieškovei 2000 m. spalio 5 d. pareiškus ieškinį atsakovui bei po to atsakovui pareiškus ieškovei priešieškinį. Šalių ieškinys ir priešieškinis dėl reikalavimų padalyti santuokinį turtą išspręsti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimu, kuris buvo pakeistas Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 29 d. nutartimi, o ši, peržiūrėjus bylą pagal ieškovės D. P. kasacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartimi palikta nepakeista.

48Minėta, kad SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo santuokos nutraukimo byloje išspręsti ir santuokinio turto padalijimo klausimus. Tačiau teismo sprendimas dėl šalių santuokinio turto padalijimo priimtas jau galiojant 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintam Civiliniam kodeksui. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnyje nustatyta, kad 2000 m. CK trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus. Taigi nurodyta išlyga susijusi su CK 3.87-3.100 straipsnių taikymo galimybe bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, įgytai iki šio kodekso įsigaliojimo. Tokiu atveju teismas, spręsdamas sutuoktinių turto padalijimo klausimus, turi taikyti 2000 m. CK normas, reglamentuojančias sutuoktinių turto padalijimą. Šią nuostatą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 18 d. nutartis, priimta kasacine tvarka išnagrinėjus D. P. ir A. P. santuokinio turto padalijimo bylą (bylos Nr. 3K-3-526/2006). Kartu tai reiškia ir tai, kad turi būti įgyvendintas CK 3.53 straipsnio 3 dalyje ir 3.59 straipsnyje įtvirtintas principas, jog nutraukiant santuoką toje pačioje byloje kartu būtina išspręsti ir visus kitus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu. Kadangi nagrinėjamos bylos atveju šalių santuoka nutraukta iki 2000 m. CK įsigaliojimo, tai reiškia, kad teismas tokiu atveju turi spręsti vienoje byloje visus kitus klausimus, susijusius su santuokos nutraukimu (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis). Savo ruožtu teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia, kad yra konstatuota, jog daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas yra galutinis ir įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad nebegali būti keičiamas sprendimas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir šiuo klausimu buvę sutuoktiniai nebegali pakeisti savo nuomonės. Tokį nurodytų įstatymų aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje B. M. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-474/2006).

49Nagrinėjamai bylai reikšminga ir tai, kad ieškovė buvo inicijavusi proceso atnaujinimą byloje dėl santuokinio turto padalijimo, prašydama papildomai pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti žemės sklypą ir namą bei kitą turtą, tačiau prašymas atnaujinti procesą Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. liepos 11 d. nutartimi atmestas, o ši nutartis Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi palikta nepakeista.

50Aptarti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad sutuoktinių (ar buvusių sutuoktinių, kurių santuoka nutraukta iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir santuokinis turtas nepadalytas) bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo klausimai turi būti išspręsti vienoje byloje. Šios taisyklės išimtys galėtų būti taikomos tik išskirtiniais atvejais, siekiant apsaugoti proceso šalių ar kitų asmenų teises ar įstatymo saugomus interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje R. A. v. A. A. ir kt., bylos Nr. 3K-P-186/2010), tuo tarpu šioje byloje tokių išskirtinių aplinkybių nekonstatuota. Nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad ieškovė bendrąja jungtine nuosavybe siekia pripažinti turtą, nuosavybės teise priklausantį atsakovei L. B. Tačiau tai nekeičia nuostatos, kad teisę reikalauti pripažinti šį turtą bendrąja jungtine nuosavybe ir padalyti ieškovė galėjo įgyvendinti tik pareikšdama atitinkamą reikalavimą kartu su reikalavimais dėl kito santuokinio turto padalijimo jau išnagrinėtoje ieškovės ir atsakovo A. P. santuokinio turto padalijimo byloje.

51Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės įgijimo pastatant gyvenamąjį namą

52Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali būti įgyjama visais nuosavybės teisės įgijimo pagrindais, taip pat ir pagaminant naują daiktą (CK 4.47 straipsnio 4 punktas). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas namas yra pastatytas rekonstravus iki tol vienai atsakovei L. B. nuosavybės teise priklausiusį (paveldėtą) ūkio pastatą. Siekiant, kad rekonstruotas pastatas būtų pripažintas ieškovės ir atsakovo A. P. bendrąja jungtine nuosavybe, visų pirma būtina įrodyti, kad turto savininkė atsakovė L. B. atsisakė savo turėtos nuosavybės ieškovės ir jos tuomečio sutuoktinio atsakovo A. P. naudai, be to, kad pastatas rekonstruotas D. ir A. P. lėšomis (CPK 178 straipsnis). Šių aplinkybių ieškovė neįrodė. Kasatorės nurodomo bendro ūkio su atsakovu A. P. tvarkymo aplinkybės nepatvirtina bylos dėl šalių santuokos nutraukimo duomenys. Toje byloje priimtame Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. rugsėjo 30 d. sprendime nurodyta, kad šalys ne mažiau kaip paskutinius šešis mėnesius nepalaiko santuokinių (šeiminių) santykių, o teismo posėdžio protokole užfiksuota, jog ieškovė teigė, kad šalys šeiminių santykių nepalaiko apie metus, o atsakovas – kad šeiminių santykių nepalaiko ir bendro ūkio netvarko dvejus su puse metų. Ieškovės ir atsakovo A. P. santuokinio turto padalijimo byloje priimtoje apeliacinės instancijos teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartyje konstatuota, kad ieškovė pati pripažįsta negyvenusi ginčijamame name nuo 1992 metų, nes gyveno faktinėje santuokoje su kitu asmeniu ir tvarkė su juo bendrą ūkį, įsigijo nemažai turto. Šių aplinkybių, nustatytų teismų sprendimais kitose bylose, kuriose dalyvavo ieškovė D. P. ir atsakovas A. P., iš naujo įrodinėti nebereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Jos patvirtina apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą, kad ieškovės nurodomas turtas nebuvo ir nėra jos ir atsakovo A. P. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

53Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta nepažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių proceso teisės normų reikalavimų. Nutartyje aptarti išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas procesinį sprendimą priėmė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys buvo patenkintas ne visiškai, bet iš dalies, apeliacinės instancijos teismo priimtas procesinis sprendimas nagrinėjamu atveju galėjo būti įvardytas kaip nutartis, o ne sprendimas. Teisėjų kolegija konstatuoja ir tai, kad kiti kasacinio skundo argumentai yra tokio pobūdžio, kad nedaro įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, be to, didžioji jų dalis yra susijusi su apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, bet ne teisės klausimais, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau neanalizuoja (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

54Atmetus kasacinį skundą, atsakovui A. P. iš kasatorės priteisiamas atstovavimo išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovas pateikė mokėjimo kvitą, iš kurio matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme jis sumokėjo advokatui 1800 Lt. Ši suma, atsižvelgiant į teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 ir 8.14 punktus, mažintina iki 1200 Lt (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Valstybei iš kasatorės priteisiamas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitų būtinų bei pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 145,04 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai).

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

56Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

57Priteisti atsakovui A. P. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės D. P. (duomenys neskelbtini) 1200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

58Priteisti valstybei iš ieškovės D. P. (duomenys neskelbtini) 145,04 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt penkis litus 4 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

59Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė D. P. 2007 m. birželio 18 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1)... 5. Ieškovė nurodė, kad ji, būdama santuokoje su atsakovu A. P., atsakovams... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį patenkino iš... 8. Teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu A. P. susituokė 1980 m. sausio 26... 9. Teismas sprendė, kad byloje nėra teisinio poreikio naikinti 1996 m. kovo 15... 10. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino pradžios, teismas atmetė... 11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 12. Teisėjų kolegija nustatė, kad (duomenys neskelbtini) esantį ūkio... 13. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 14. Konstatavusi, kad rekonstruojamas ginčijamas pastatas nuosavybės teise... 15. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad... 16. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 17. Kasaciniu skundu ieškovė D. P. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių... 18. 1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Santuokos ir... 19. 2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 178 185, 263, 270 straipsnių... 20. 3. Esant nustatytam faktui, kad atsakovės L. B. ūkio pastato neišliko,... 21. 4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė statybos... 22. 5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK... 23. 6. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad statinys buvo... 24. 7. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo... 25. 8. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi civilinės bylos dėl... 26. 9. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė 1964 m. CK 86 straipsnio... 27. 10. Apeliacinės instancijos teismas, gavęs atsakovų apeliacinį skundą,... 28. 11. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 326 straipsnį. Atmesdamas... 29. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai A. P. ir L. B. prašo skundą... 30. 1. Tam, kad turtas galėtų būti laikomas bendrąja jungtine nuosavybe, jis... 31. 2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina L. B.... 32. 3. Statybos ir ūkio ministro patvirtintų Leidimų statyti ir griauti... 33. 4. Kasacinio skundo argumentai dėl statybos normų netinkamo aiškinimo ir... 34. 5. Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė... 35. 6. Kasaciniame skunde be pagrindo nurodyta, kad buvo pažeistas... 36. 7. Kitoje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių nustatyta aplinkybė, kad... 37. 8. Iš kasacinio skundo neaišku, kodėl jis grindžiamas netinkamu 1964 m. CK... 38. 9. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai dėl tariamai netinkamo žyminio... 39. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybės... 40. 1. Visi santuokinio turto padalijimo klausimai išspręsti įsiteisėjusiais... 41. 2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorė praleido... 42. 3. Kasatorė nepagrįstai remiasi tuo, kad atsakovė L. B. neįrodė, jog... 43. 4. Kasacinio skundo argumentai dėl žyminio mokesčio apskaičiavimo bei... 44. Teisėjų kolegija... 45. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 46. Dėl santuokos nutraukimo ir turto... 47. Nagrinėjamoje byloje ieškovės D. P. ir atsakovo A. P. 1980 m. sausio 26 d.... 48. Minėta, kad SŠK nebuvo nustatyta privalomo reikalavimo santuokos nutraukimo... 49. Nagrinėjamai bylai reikšminga ir tai, kad ieškovė buvo inicijavusi proceso... 50. Aptarti išaiškinimai suponuoja išvadą, kad sutuoktinių (ar buvusių... 51. Dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių... 52. Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė gali būti įgyjama visais... 53. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos... 54. Atmetus kasacinį skundą, atsakovui A. P. iš kasatorės priteisiamas... 55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009... 57. Priteisti atsakovui A. P. (duomenys... 58. Priteisti valstybei iš ieškovės D. P. ( 59. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...