Byla 2A-633-881/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Vido Stankevičiaus,

2uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. L. ir atsakovės V. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-295-933/2016 pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei V. B. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. Ieškovas R. L. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. B. 47 715,14 Eur žalos atlyginimui, 1 448,10 Eur neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu buvo nutraukta 2007 m. rugpjūčio 8 d. tarp R. L. ir V. B. sudaryta santuoka. 2005 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu R. L. įsigijo 0,0439 žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį Vilniuje, ( - ), ir 189,83 kv. m bendro ploto butą, unikalus Nr. ( - ), esantį Vilniuje, ( - ). V. B. su R. L. pradėjo kartu gyventi nuo 2006 m. spalio 1 d. neįregistravę santuokos R. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute ( - ), Vilniuje. 2007 m. rugpjūčio 8 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos CM skyriuje (įrašo Nr. ( - )) R. L. ir V. B. įregistravo santuoką ir toliau gyveno ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute. Dėl ūmaus abiejų sutuoktinių būdo šeimoje nuolat kildavo konfliktų, dėl ko gyventi tame pačiame būste tapo neįmanoma. Po vieno šeimyninio konflikto, 2009 m. rugpjūtį, R. L., siekdamas išvengti nuolatinių provokacijų bei grasinimų, išsikėlė iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto. Prasidėjo skyrybų procesas, kuris truko nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. vasario mėn. Visą šį laiką atsakovė gyveno R. L. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute ( - ), Vilniuje, tačiau už buto naudojimąsi mokesčių nemokėjo, sukeldama ieškovui nepatogumus ir finansinius nuostolius. Ieškovas vienas savo lėšomis dengė kredito įmokas (kredito sutartis buvo sudaryta buto įsigijimui ir remontui), atsakovė nemokėjo su butu susijusių išlaidų bei esant konfliktinei situacijai tarp šalių ieškovas neturėjo galimybių gyventi jam priklausančiame bute. Tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai ir atsakovė privalo padengti ieškovui ne tik komunalinius mokesčius, kurie vėliau ieškovo buvo sumokėti atsakovei gyvenant nurodytu laikotarpiu ieškovui priklausančiame bute, bet atlyginti žalą už naudojimąsi ieškovo turtu. Ieškovas siekia išreikalauti mokestį už naudojimąsi jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu butu už 4 metus ir 7 mėnesius 39 822,75 Eur. Iš 2014 m. gegužės 15 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad 2014 m. balandžio 15 d. nekilnojamojo turto skelbimų internetinėje svetainėje www.ntekspertai.lt buvo patalpintas skelbimas „Kotedžas pardavimui, trimis miegamaisiais – Vilniaus m. sav., ( - ) Antstolio protokole konstatuotos faktinės aplinkybės apima 17 buto, esančio ( - ), Vilnius, nuotraukų. Iš jų matyti, kad butas tvarkingas bei puikiai įrengtas. Iš 2014 m. balandžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad atsakovė, gyvendama ieškovui priklausančiame bute, jį sugadino ir nuniokojo. Antstolis konstatavo, kad namo trinkelėmis iškloto išvažiavimo dalyje yra laipteliai, kurie, R. L. teigimu, buvo apgadinti, trinkelės toje vietoje išjudintos. Kitoje įvažiavimo pusėje yra elektros ir gamtinių dujų skydinės bei rudos spalvos viršutinėje dalyje apgadinta tvora. Namo nugarinėje pusėje, viename iš langų nėra stiklo, o vietoj jo rusvos spalvos plokštė iš išardytos virtuvinio komplekto spintelės. Buto viduje nėra elektros, nėra dekoratyvinių apšvietimo lempų, vietomis iš sienų ir lubų išlindę laidų galai, kai kur įsuktos tik elektros lemputės, nėra užuolaidų bei užuolaidų karnizų. R. L. atliko buto kapitalinį remontą. Remiantis 2014 m. balandžio 22 d. Rangos darbų sutartimi Nr. 2014/1 IR bei 2014-05 atliktų darbų aktu buvo atlikti darbai: grindjuosčių sumontavimas, lubų perdažymas, sienų pataisymas ir dažymas, trinkelių sudėjimas. Nurodytų darbų kaina yra 1 676,89 Eur apmokėta pagal 2014 m. birželio 13 d. kasos pajamų orderio kvitą Serija ALD Nr. 201408. Atsakovė skyrybų procese piktnaudžiaudama teisėmis bei neteisėtai gyvendama bute netinkamai jį eksploatavo, neprižiūrėjo, dėl ko buvo sugadintas šildymo katilas. Ieškovas nustatyti šildymo katilo gedimo priežastis kreipėsi į UAB „Šilumos servisas“, kurie atvykę surašė dujinio katilo apžiūros – defektavimo aktą Nr. DK-09241. Jame patvirtinama, kad dėl netinkamo katilo naudojimo ir remonto sugedusi plokštė nebuvo pakeista į naują, o sušalus katilui sutriko šilumokaitis ir išbėgus vandeniui iš šildymo sistemos sugedo siurblys. UAB „Šilumos servisas“ atliko dujinio siurblio, katilo šilumokaičio ir katilo automatikos remontą, už kurį ieškovas sumokėjo 614 Eur. Pagal 2014 m. gegužės 9 d. antstolio V. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo 11-14 nuotraukas matyti, kad atsakovei gyvenant bute buvo išdaužtas langas, o ertmė užtaisyta rusvos spalvos plokštėmis iš išpjaustytos virtuvinio baldų komplekto spintelės. Ieškovas į bylą pateikė 2014 m. spalio 16 d. stiklo paketo ir langų remonto kvitą UAB „Langų servisas“ 95,57 Eur sumai. Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pajamų mokesčio lengvata taikoma sumokėtoms būsto kredito palūkanoms. Atsakovė, elgdamasi nesąžiningai, kaip R. L. sutuoktinė, pildydama metinę pajamų deklaraciją už 2009 m. mokestinį laikotarpį susigrąžino gyventojų pajamų mokesčio (GPM) sumą 890,29 Eur už sumokėtas būsto kredito palūkanas. V. B. nemokėjo būsto kredito palūkanų, o susigrąžinta GPM suma nepasidalino lygiomis dalimis su sutuoktiniu R. L.. Remiantis VMI mokestinių prievolių departamento Vilniaus gyventojų skyriaus 2010 m. liepos 23 d. pažyma bei VMI 2014 m. spalio 10 d. pažyma R. L. priklauso 445,15 Eur atsakovės susigrąžinto GPM už 2009 metus. R. L. iš jam priklausančio buto išsikraustė 2009 m. rugpjūtį ir iki 2014 m. gegužės mėn. neturėjo galimybių juo naudotis. Visą šį laiką atsakovė naudojosi butu bei butui teikiamomis komunalinėmis paslaugomis: elektra, dujomis, vandeniu. Už buto komunalines paslaugas atsakovė praktiškai nemokėjo, susidarė skolos, kurias ieškovas buvo priverstas apmokėti. V. B. išsikraustydama šių įsiskolinimų nepadengė. 2009 m. gruodžio 14 d. R. L. sumokėjo 115,85 Eur už sunaudotą elektros energiją UAB „Lesto“, nors su atsakove negyveno. Remiantis 2014 m. rugsėjo 18 d. UAB „Lesto“ atsiųstu pranešimu skola už elektros energiją yra 1 332,52 Eur, tačiau UAB „Lesto“ pažymėjo, kad dėl susidariusio įsiskolinimo kreipsis į teismą atsakovu įtraukdami ne R. L., kuris nesinaudojo butu, o V. B.. R. L. dengė AB „Lietuvos dujos“ susikaupusias skolas V. B. gyvenimo laikotarpiu bute. Atsakovė žadėjo taikų santuokos nutraukimo bylos užbaigimo procesą, todėl ieškovas tuo metu pasitikėdamas atsakove ne kartą apmokėjo susidariusį įsiskolinimą už atsakovę. Į bylą teikiami mokėjimo nurodymai, iš kurių matyti, kad ieškovas 2009 m. gruodžio 14 d. sumokėjo 408,08 Eur; 2010 m. liepos 2 d. – 368,38 Eur; 2012 m. sausio 30 d. – 588,60 Eur; 2014 m. rugsėjo 12 d. – 329,16 Eur. Įsiskolinimas susidarė, kai ieškovui priklausančiame bute gyveno atsakovė. Ieškovas padengė 1 961,22 Eur skolą už sunaudotas dujas. Ieškovas buvo priverstas apmokėti dujų pajungimo kainą 40,19 Eur, nes dujos dėl atsakovės kaltės buvo atjungtos. R. L. yra sumokėjęs 2014 m. kovo 25 d. – 255,47 Eur ir 2014 m. spalio 21 d. – 81,47 Eur UAB „Vilniaus vandenys“. V. B. ieškovui skolinga už sunaudotą vandenį jai gyvenant bute 336,94 Eur. R. L., negalėdamas gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, nes bute gyveno atsakovė, 2014 m. kovo 12 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. NTGPNS-14-1. Ieškovas išsinuomojo butą ( - ), Vilniuje, kuriame gyveno iki kol atsakovės grąžintas butas buvo pilnai suremontuotas, pajungtos dujos. Ieškovas mokėjo nuomos mokestį nuo 2014 m. kovo iki rugsėjo mėn. 2 606,58 Eur, kuriuos privalo atlyginti atsakovė. Atsakovė R. L. padarė 47 715,14 Eur žalą. Ieškovas dėl atsakovės nesąžiningo, nepagarbaus ir neteisingo elgesio patyrė ir neturtinę žalą. R. L. nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2014 m. gegužės mėn. patyrė nepatogumų, todėl, kad negalėjo gyventi savo namuose, buvo priverstas gyventi motinos bute bei nuomotis butą, o atsakovė galėjo mėgautis patogiu gyvenimu. Atsakovės komunalinių mokesčių nemokėjimas R. L. atėmė daug laiko ir sutrikdė sveikatą. Ieškovas patyrė gėdą ir asmenybės pažeminimą dėl atsakovės elgesio. Ieškovas neturtinę žalą vertina 1 448,10 Eur.
  2. Atsakovė V. B. atsiliepime su ieškovo patikslintu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad atsakovė neturėjo ir neturi pareigos mokėti ieškovui po 2 500 Lt / mėn. nuomos mokesčio ir / ar kitų mokėjimų. Ieškovo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nepatvirtina nei nuomos santykių tarp šalių buvimo, nei atsakovės prievolės mokėti nuomos mokestį ieškovui. Nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. vasario 20 d. šalys buvo sutuoktiniai, beveik visas ieškovo nurodomas laikotarpis – nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. vasario 20 d. patenka į šalių santuokos laikotarpį (išskyrus nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. kovo 31 d.). Santuoka negali būti prilyginta nuomos teisiniams santykiams. Atsakovės veiksmų teisėtumo kontekste reikšminga, kad šalys ne tik nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. vasario 20 d. buvo sutuoktiniai, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 atsakovė buvo pareiškusi priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti butą bendrąja jungtine atsakovės ir ieškovo nuosavybe, priteisti kiekvienam po ½ dalį buto ir žemės sklypo. Vėliau šis priešieškinio reikalavimas buvo modifikuotas į reikalavimą priteisti kompensaciją už 11 procentų buto vertės. Atsakovė priešieškiniu taip pat prašė nustatyti uzufruktą į butą, kol ieškovas sumokės priteistą kompensaciją. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu šią priešieškinio dalį atmetė, šis sprendimas įsiteisėjo tik 2014 m. vasario 20 d. Taigi tam tikrą laiką vyko ginčas dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Santuokos nutraukimo byloje šalys vedė derybas, o po to sudarė 2012 m. sausio 19 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios 3.1.2 punktą butas ir žemės sklypas turėjo tapti atsakovės asmenine nuosavybe, atsakovei prisiimant įsipareigojimus Danske Bank A/S, o ieškovas dar įsipareigojo sumokėti atsakovei 70 000 Lt kompensaciją. Šios sutarties santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas nepatvirtino, nes tam prieštaravo ieškovui būsto paskolą suteikęs bankas. Sutartis patvirtina tuometinius šalių ketinimus dėl buto tapimo atsakovės asmenine nuosavybe, todėl atsakovės lankymasis ir / ar gyvenimas bute buvo visiškai teisėtas. Atsakovės gyvenimo bute teisėtumo kontekste reikšminga ir tai, kad butas iki 2014 m. vasario 20 d. turėjo šeimos turto ir šeimos gyvenamosios patalpos teisinį režimą. Atsakovė bylai aktualiu laikotarpiu bute nuolat negyveno. Atsakovė ne tik buvo ieškovo sutuoktinė, tačiau rūpinosi buto išlaikymu, jo įrengimu, kadangi ieškovo įsigytas butas buvo neįrengtas, tik su daline apdaila. Aplinkybę, kad iki santuokos sudarymo ir po to butas buvo neįrengtas, patvirtina antstolės D. M. 2009 m. gruodžio 22 d. aktas dėl vykdymo veiksmų atlikimo Nr. 2/09/05595, įrašai buto kadastrinių matavimų byloje: „Statybos pradžios metai 2003“, ,,statybos pabaigos metai 2009“. Kadastriniai duomenys fiksuoti 2009 m. spalio 2 d. Taigi tik 2009 metais buvo baigti bendrastatybiniai darbai, o apdailos darbai visa apimtimi nebuvo baigti iki ieškovei išsikeliant iš buto. Ieškovo pateiktas 2015 m. balandžio 15 d. antstolio M. D. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 28-48-2014 nepatvirtina, kad butas buvo visiškai įrengtas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad jis iš buto 2009 metais išsikėlė ne savo valia, bet priverstas atsakovės. Konfliktas tarp šalių įvyko, tačiau ne dėl atsakovės ūmaus būdo, bet dėl to, kad ieškovas atsakovei atliko veiksmus, kurie vadinami smurtu artimoje aplinkoje, taip pat atitinka tokios nusikalstamos veikos, kaip viešosios tvarkos pažeidimas, sudėtį. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-2121-127/2013 medžiaga (Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-493-795/2012; 2009-07-17 M. Riomerio universiteto teismo medicinos instituto specialisto išvada Nr. G.2690/09(01) ir kt.). Praėjus keliems mėnesiams po konflikto 2009 m. liepos 4 d., ieškovas kuriam laikui išsikėlė iš buto nieko nepranešęs atsakovei, jos komandiruotės metu. Vėliau atsakovei tapo žinoma, jog ieškovo išsikėlimo priežastis jaunesnė moteris, su kuria ieškovas apsigyveno ieškovo motinos vardu registruotame bute ( - ), Vilniuje. Ieškovas nepagrįstai teigia, esą jis nuo 2009 m. rugsėjo mėn. bute negyveno. Ieškovas ne tik gyveno, bet ir 2009 m. gruodžio 7 d. bute buvo apsigyvenęs su tėvais, įrengęs papildomas pertvaras ir įstatęs duris, kurių raktų atsakovei nedavė, dėl ko atsakovė turėjo kreiptis į skyrybų bylą nagrinėjantį teismą, kuris 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, suteikiančias teisę atsakovei gyventi bute iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas uždraudė ieškovui trukdyti bet kokiu būdu (durų rakinimu, durų įrengimu ir kt.) atsakovei patekti gyventi ir naudotis visomis buto patalpomis bei pašalinti sumontuotas pertvaras, kurios iki 2009 m. gruodžio 9 d. nepažymėtos buto inventorinėje byloje. Teismas taip pat įpareigojo ieškovą iškeldinti iš buto visus šiame bute įregistruotus asmenis bei jiems priklausančius daiktus. Aplinkybę, kad 2009 m. gruodžio mėn. bute gyveno ieškovas su tėvais, patvirtina antstolės D. M. 2009 m. gruodžio 22 d. aktas dėl vykdymo veiksmų atlikimo Nr. 12 09/05595. Ieškovas turėjo galimybę lankytis bute, turėjo buto raktus, ką pripažino procesiniuose dokumentuose Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013. Kai 2009 m. liepos 4 d. ieškovas panaudojo smurtą prieš atsakovę, taip pat po to, kai ieškovas 2009 m. gruodžio mėn. bute apgyvendino tėvus, atsakovė bijojo bute nuolat gyventi, kadangi ieškovas turėjo buto raktus ir bet kada galėjo patekti į butą. Atsakovė kurį laiką gyveno viešbutyje, pas kitus asmenis, po to gyveno pas dukrą A. B., kuri gyveno kitame bute Vilniuje. Atsakovės duktė atsisakė gyventi bute su atsakove bijodama ieškovo, be to, butas nebuvo iki galo įrengtas, laiptai buvo be turėklų. Atsakovės prievolę mokėti ieškovui po 2 500 Lt / mėn. bandant kildinti ne iš nuomos teisinių santykių, bet iš delikto nebūtų pagrindo pripažinti, kad atsakovė privalėjo nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. kovo mėn. įskaitytinai mokėti ieškovui po 2 500 Lt. Ieškovas neįrodė nei vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų. Butas santuokos metu turėjo šeimos gyvenamosios patalpos teisinį režimą, o CK 3.36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam šeimos gyvenamoji patalpa nuosavybės teise priklauso jam vienam, neturi teisės be kito sutuoktinio sutikimo šios gyvenamosios patalpos perleisti, įkeisti ar išnuomoti. Tokio sutikimo ieškovas niekada neprašė, o atsakovė tokio sutikimo niekada nebuvo davusi. Dėl šios priežasties ieškovas nebūtų galėjęs gauti kitų pajamų. Butas nebuvo baigtas įrengti, kadangi ieškovas butą įsigijo su daline apdaila. Ieškinys dalyje dėl tariamos žalos, atsiradusios iki 2012 m. kovo 26 d., atlyginimo atmestinas ir todėl, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Ieškinys priimtas 2015 m. kovo 26 d. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams dėl tariamos žalos, atsiradusios nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. kovo 26 d., reikšti. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį dėl nurodytos dalies. Ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų dėl reikalavimo dėl 1 676,89 Eur kapitalinio remonto išlaidų priteisimo. Antstolio V. Č. 2014 m. balandžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole neužfiksuota, esą atsakovė butą sugadino ir suniokojo. Protokole konstatuojama: faktinė padėtis su fotofiksacija; ieškovo pasakojimai antstoliui. Protokole nurodoma, kad darytas vaizdo ir garso įrašas, tačiau atsakovei įrašas nepateiktas. Ieškovas faktines aplinkybes ir pasakojimus ieškinyje sukompiliuoja į visumą ir jas pateikia tarsi ieškovo pasakojimai yra antstolio konstatuotos faktinės aplinkybės. Be to, nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės buvimo ir / ar gyvenimo bute fakto ir aplinkybės, kad ieškovas prašo priteisti 1 676,89 Eur, kuriuos jis sumokėjo UAB „Algidana“. Butas nebuvo įrengtas, kai kurios jo patalpos iki atsakovei galutinai nustojant lankytis bute buvo tik su daline apdaila, todėl UAB „Algidana“ atliko tolesnius buto apdailos darbus, o ne šalino atsakovės buvimo ir / ar gyvenimo bute padarinius. UAB „Algidana“ pagal 2014 m. balandžio 22 d. Rangos darbų sutartį Nr. 2014/1 IR atliktų darbų pobūdis tik patvirtina, kad butas buvo neįrengtas, tik su daline apdaila: buvo montuojamos grindjuostės, glaistomos ir dažomos lubos, glaistomos ir dažomos sienos. Tai atitinka apdailos sampratą. Atsakovei būnant ir / ar gyvenant bute grindjuostės nebuvo sumontuotos. Tuo metu, kai buvo remontuojamas dujinis katilas, butas buvo ieškovo dispozicijoje. Duomenų, kad atsakovė sugadino dujinį katilą nepateikta. Į dujinio katilo defektavimą 2014 m. rugsėjo 24 d. atsakovė nebuvo kviečiama. Neatmestina tikimybė, kad dujinis katilas 2014 m. jau neturėjo vertės. Ieškovas 2010 m. lapkričio 24 d. atsiliepime į atsakovės priešieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 nurodė, kad buto šildymo sistema buvo montuota jau įsigyjant butą. Dujinio katilo priežiūra nebuvo vienos atsakovės pareiga, kadangi šeimos namų ūkio priežiūra yra abiejų sutuoktinių prievolė ir vykdoma iš bendro sutuoktinių turto. Tuo metu, kaip buvo fiksuojamos faktinės aplinkybės ir keičiamas stiklo paketas, butas buvo ieškovo dispozicijoje. Kai atsakovė būdavo ir / ar gyveno bute, ieškovo nurodomas langas nebuvo išdaužtas ar kitaip sugadintas. Nors ieškovas remiasi antstolio V. Č. 2014 m. balandžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 116-14-1004, jame matyti tik plėvele uždengtas nedidelio formato langas. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nėra konstatuota, kad langas buvo išdaužtas ar kad langas plėvele ir plokšte buvo užtaisytas „atsakovei gyvenant bute“. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašytas praėjus daug laiko po to, kai atsakovė nesilankė ir / ar negyveno bute. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2010 m. liepos 23 d. pažymoje ir 2014 m. spalio 10 d. pažymoje nėra nurodyta, kad atsakovė turi grąžinti ieškovui 445,15 Eur GPM. Atsakovė 2009 m. pasinaudojo pajamų mokesčio lengvata pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Tai ji padarė todėl, kad 2009 m. iš šalių bendrų lėšų buvo mokamos būsto kredito įmokos bankui už butą, kuris buvo asmeninė ieškovo nuosavybė. Kaip nurodyta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013, šalims gyvenant santuokinį gyvenimą nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. liepos 4 d. iš bendrų lėšų ieškovo kreditoriui Danske Bank A/S Lietuvos filialui buvo grąžinta 6 026,22 Eur (pagal banko taikytą kursą 3,4614 Lt / Eur, 20 859,16 Lt) kredito ir sumokėta 19 574,05 Eur palūkanų, viso sumokėta bankui 88 612,78 Lt. Atsakovės bankui sumokėta ½ dalis sudarė 44 306,39 Lt (iš 88 612,78 Lt). Atitinkama GPM dalis už 2009 m. pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą buvo grąžinta atsakovei. Ieškovo reikalavimo dalis dėl 115,85 Eur už elektros energiją priteisimo atmestina. Neaišku už kokį laikotarpį už sunaudotą elektros energiją ši suma sumokėta. Ieškovo pateiktas įrodymas patvirtina tik faktą, kad 2009 m. gruodžio 14 d. buvo sumokėta 115,85 Eur. Atsakovė tuo metu negalėjo gyventi bute, kadangi ten gyveno kiti asmenys – ieškovas ir jo tėvai. Šalys iki 2009 m. rudens bute gyveno kartu, todėl ir elektros energija buvo naudojama bendrai. 2009 m. gruodžio 14 d. šalių santuoka nebuvo nutraukta, todėl preziumuotina, kad ieškovo sumokėti pinigai buvo bendroji jungtinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė. Ši prezumpcija taikytina, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 ieškovas nekėlė klausimo dėl šios sumos priskyrimo nei bendrajai jungtinei, nei asmeninei ieškovo nuosavybei. Mokėjimai už elektros energiją nebuvo vienos atsakovės pareiga, kadangi šeimos namų ūkio priežiūra yra abiejų sutuoktinių prievolė ir vykdoma iš bendro sutuoktinių turto. Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-24512-987/2015 pagal AB „Lesto“ ieškinį dėl skolos priteisimo įtrauktas trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų atsakovės pusėje. Ieškovas šioje dalyje praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi 115,85 Eur sumokėti 2009 m. gruodžio 14 d., o ieškinys priimtas 2015 m. kovo 26 d. Atsakovė prašo šioje dalyje taikyti ieškinio senatį. Reikalavimo dalis dėl dujų priteisimo atmestina. Šalių santuoka nutraukta tik nuo 2014 m. vasario 20 d., todėl preziumuotina, kad ieškovo 2009 m. gruodžio 14 d., 2010 m. liepos 2 d. ir 2012 m. sausio 30 d. sumokėti pinigai, viso 1 632,06 Eur buvo bendroji jungtinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė. Ši prezumpcija taikytina, kadangi Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 ieškovas nekėlė klausimo dėl šios sumos priskyrimo nei bendrajai jungtinei, nei asmeninei ieškovo nuosavybei. Be to, mokėjimai už dujas nebuvo vienos atsakovės pareiga, kadangi šeimos namų ūkio priežiūra yra abiejų sutuoktinių prievolė ir vykdoma iš bendro sutuoktinių turto. Pagal šalies gamtines-klimatines sąlygas butas turėjo būti šildomas nuo kiekvienų metų rudens iki pavasario, nepriklausomai nuo to, ar ten kas gyvena, ar ne. Priešingu atveju galėjo užšalti vamzdynai, peršalti sienos, užsiveisti pelėsis ir kt. Už bute sunaudotas dujas mokėjo ne tik ieškovas, bet ir atsakovė. Atsakovė AB „Lietuvos dujos“ 2013 m. kovo 23 d. sumokėjo 2 253,01 Lt, 2013 m. lapkričio 5 d. sumokėjo 200 Lt, 2013 m. gruodžio 4 d. sumokėjo 530 Lt. Ieškovas, išskyrus 329,16 Eur, sumokėtus 2014 m. gruodžio 12 d., praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi 408,08 Eur sumokėti 2009 m. gruodžio 14 d., 368,38 Eur sumokėti 2010 m. liepos 2 d., 588,60 Eur mokėti 2012 m. sausio 30 d., o ieškinys priimtas 2015 m. kovo 26 d. Atsakovė prašo ir šioje dalyje taikyti ieškinio senatį. Tuo metu, kai ieškovas mokėjo už vandenį, butas buvo visiškoje ieškovo dispozicijoje, bute buvo atliekami jo įrengimo darbai, todėl buvo naudojamas vanduo. Atsakovės 2014 m. kovo-spalio mėn. bute nebuvo ir naudoti vandens ji negalėjo. Antstolio V. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 116-14-1004 fiksuoti tik aktualūs vandens skaitiklio parodymai, o pradiniai parodymai neužfiksuoti, todėl pagal ieškovo pateiktus įrodymus nėra galimybės nustatyti, koks vandens kiekis ir kada buvo sunaudotas. Atsakovė negyveno bute ieškovo nurodytu laikotarpiu nuo 2014 m. kovo iki rugsėjo mėn., todėl atsakovui, nuosavybės teise turinčiam butą, nebuvo poreikio nuomotis būstą po 1 500 Lt / mėn. Be to, nuo 2009 m. vasaros, tarp jų ir po 2014 m. vasario 20 d. ieškovas gyveno bute, esančiame ( - ), Vilniuje. Nors šis butas formaliai nuosavybės teise priklauso ne ieškovui, o jo motinai Z. L., Z. L. gyvena ne ( - ), Vilniuje, bet ( - ) Klaipėdos raj. sav., kur nuosavybės teise turi butą su priklausiniais, taip pat turi (ar turėjo) kito nekilnojamojo ir kito turto. Poreikio nuomotis butą po 1 500 Lt / mėn. ieškovui nebuvo. 2014 m, kovo 20 d. pareiškime Vilniaus AVPK Vilniaus 2 PK ieškovo gyvenamoji vieta nurodoma ( - ), Vilnius. Adresas (( - ), 08118 Vilniaus m. sav.) nurodytas ir ieškovo pateiktame 2014 m. rugsėjo 18 d. UAB „Gelvora“ pranešime, 2014 m. liepos 7 d. AB „Lietuvos dujos“ pranešime ieškovo adresas nurodytas ( - ), 8118 Vilnius. 2014 m. balandžio 22 d. rangos darbų sutartyje Nr. 2014/1 IR su UAB „Algidana“ ieškovo gyvenamoji vieta nurodoma ( - ), Vilnius. Toks pats ieškovo gyvenamosios vietos adresas nurodytas ir UAB „Algidana“ 2014 m. gegužės 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje ALG Nr. 2014045. 2014 m. gegužės 10 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. BR 0067 GB su UAB „Paliūčio baldai“ ieškovo gyvenamoji vieta nurodoma ( - ), Vilnius. Nei vienu atveju nuo 2014 m. kovo iki rugsėjo mėn. ieškovas gyvenamosios vietos adresu nenurodė tariamai nuomoto buto ( - ), Vilniuje. Nėra aišku, kokiu pagrindu ieškovas prašo priteisti neturtinę žalą. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Ieškovas nepateikė įrodymų ir argumentų dėl atsakovės civilinės atsakomybės. Atsakovė tuo metu, kai gyveno bute, jame gyveno teisėtai, kaip ieškovo sutuoktinė. Atsakovė taip pat neniokojo buto, nesisavino ieškovo daiktų. Neturtinės žalos, susijusios su šalių santuoka, atlyginimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013, kurioje teismai pripažino, kad neturtinę žalą, susijusią su šalių santuoka, patyrė atsakovė. Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu ne tik pripažino, kad ieškovas žiauriai elgėsi su atsakove, todėl yra kaltas dėl santuokos iširimo, bet ir atsakovei iš ieškovo priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė civilinės bylos dalį dėl ieškovo R. L. reiškiamo reikalavimo dėl 445,15 Eur dalies gyventojų pajamų mokesčio atlyginimo ir priteisė ieškovui R. L. 584,62 Eur turtinės žalos atlyginimo bei 35,42 Eur bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės V. B.. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas taip pat priteisė atsakovei 965,62 Eur bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo, o taip pat iš ieškovo R. L. priteisė 11,19 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 39 822,75 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurią sieja su atsakovės gyvenimu jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute už 4 metus ir 7 mėnesius. Teismas konstatavo, jog pagal bylos duomenis ieškovo reikalavimas dėl 39 822,75 Eur nuomos mokesčio (turtinės žalos atlyginimo) yra neįrodytas ir nepagrįstas. Šiam ieškovo reikalavimui atsakovė prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau teismas nesutiko su tokio ieškinio senaties termino taikymu, kadangi ieškovo ieškinys teismui pateiktas 2015 m. vasario 11 d., todėl ieškinio senatis nėra suėjusi reikalavimams nuo 2010 m. vasario 11 d. Tačiau teismas sprendė, jog ieškinio reikalavimo daliai iki 2010 m. vasario 11 d. jau yra suėjęs penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126, 1.1.27 str., 1.131 str. 1 d.). Nors teismo posėdžio metu ieškovo atstovė nurodė argumentus esą sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.), tačiau teismas padarė išvadą, jog posėdžio metu išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškinio senaties terminas reikalavimo daliai nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. vasario 11 d. buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl ieškinio reikalavimo dalį dėl nuomos mokesčio priteisimo nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2010 m. vasario 11 d. atmetė, pritaikęs ieškinio senatį. Be to, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė nuomos sutartis, o tokius savo teiginius ieškovas grindė tik paties paaiškinimais. Teismas atkreipė dėmesį, jog santuokos nutraukimo byloje nėra jokių duomenų apie esą ginčo šalis siejusią nuomos sutartį ir esą pagal tokią sutartį esančius atsakovės įsiskolinimus, nors ieškovo patikslintas ieškinys dėl santuokos nutraukimo teiktas dar 2012 m. lapkričio 20 d. Teismas nenustatė, jog tarp šalių būtų buvę susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Ginčo šalys buvo sutuoktiniai, todėl minėtam turtui taikytinas šeimos turto teisinis rėžimas, o ginčo šalis siejančius teisinius santykius dėl turto tarp sutuoktinių nėra pagrindo kvalifikuoti kaip faktinius nuomos teisinius santykius. Santuokos nutraukimo byloje dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe reikalavimus reiškė ir pati atsakovė, iš pradžių prašydama jai nustatyti ½ dalį turto, o vėliau reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu iki toje byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo atsakovei nebuvo jokių ribojimų gyventi ir naudotis butu, esančiu ( - ), Vilniuje. Teismas sprendė, jog ieškovo nurodomą 38 822,75 Eur sumą, kuri siejama su nuomos mokesčiu, taip pat nėra pagrindo vertinti kaip ieškovo patirtą žalą, taikant civilinę atsakomybę, nes neįrodytos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys, kaltė). Ieškovas neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų dėl gyvenimo ir naudojimosi butu, esančiu ( - ), Vilniuje. Be to, nenustatyta ribojimų, kurie butų draudę atsakovei gyventi bute iki sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo. Nėra duomenų taip pat apie tai, kad ieškovas būtų ėmęsis veiksmų dėl atsakovės iškeldinimo, kaip neteisėtai gyvenančios ar naudojančios turtu, esančiu ( - ), Vilniuje (CK 6.246 str.). Neįrodyta taip pat atsakovės kaltė bei tai, kad ieškovas patyrė 38 822,75 Eur žalą, t. y. būtų ketinęs nuomoti turtą, anksčiau užsiiminėjo tokia veikla, dėl aptariamo buto buvo sudaręs atitinkamas sutartis ir pan.
  3. Ieškovas taip pat prašė kaip žalą priteisti jo patirtas 2 605,58 Eur nuomos išlaidas. Įrodinėdamas patirtą žalą, ieškovas nurodė, kad, negalėdamas gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute ( - ), Vilniuje, nes bute gyveno atsakovė, 2014 m. kovo 2 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį bei joje gyveno iki kol grąžintas butas buvo pilnai suremontuotas, pajungtos dujos. Šį reikalavimą teismas atmetė, kaip neįrodytą. Teismas pažymėjo, kad vertinant aptariamą reikalavimą svarbi santuokos nutraukimo bylos medžiaga. Iš jos matyti, kad R. L. 2012 m. lapkričio 20 d. teikė patikslintą ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo. Jame nurodyta, kad išsikeldamas iš jam nuosavybės teise priklausančio buto, siekė išvengti nuolatinių provokacijų ir konfliktų, kreipimųsi į policiją dėl tariamo smurto, grasinimų ir atsakovės pusės. Kita jo išsikraustymo priežastis buvo tai, jog jis savo mamai pado slaugyti tėvą, turėjusį visišką negalią, kurio sveikata dėl prostatos vėžio buvo visiškai pablogėjusi, ir šalia reikėjo būti visą parą. Taigi teismas padarė išvadą, kad bylos aplinkybės patvirtina tai, kad pats ieškovas išsikėlė iš buto, esančio ( - ), Vilniuje. Tokį ieškovo elgesį lėmė jo paties pasirinkimas, nes jo atžvilgiu nebuvo priimta atitinkamų sprendimų, kurie jį įpareigotų išsikelti iš jam priklausančio būsto. Bylos duomenys patvirtina tai, kad pats R. L. teikė prašymą atjungti dujas, o vėliau teikė 2014 m. balandžio 23 d. prašymą skubos tvarka pajungti laikinai nutrauktą dujų tiekimą. Ta aplinkybė, kad ieškovas taip pat ketino atlikti buto remontą, taip pat nesudaro pagrindo ieškovo reikalavimą dėl turėtų nuomos išlaidų priteisimo vertinti kaip pagrįstą. Nors ieškovas tokias patirtas išlaidas vertina kaip patirtą žalą, tačiau nagrinėjamu atveju dėl šio reikalavimo neįrodė neteisėtų atsakovės V. B. veiksmų (CK 6.246 str.) bei kaltės (CK 6.248 str.), o neįrodžius paminėtų civilinės atsakomybės sąlygų taip pat negalima konstatuoti, kad egzistuoja priežastinis ryšys, kaip civilinės atsakomybės sąlyga (CK 6.247 str.).
  4. Be to, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 679,89 Eur žalą dėl kapitalinio remonto atlikimo išlaidų. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodė, kad dėl apgadinto buto atliko kapitalinį remontą: grindjuosčių sumontavimas, lubų perdažymas, sienų pataisymas ir dažymas, trinkelių sudėjimas. Šį ieškinio reikalavimą teismas atmetė. Teismas nurodė, kad vertinant aptariamą reikalavimą, atsižvelgiant į ieškovo įrodinėjamą faktinį pagrindą, esą būtent atsakovė V. B. apgadino butą ir ieškovui R. L. teko atlikti buto remontą, darytina, išvada, jog ieškovas neįrodė, kad būtent dėl atsakovės V. B. veiksmų jam teko atlikti buto remonto darbus, dėl kurių šioje byloje reiškiamas reikalavimas. Ieškovas neįrodė, kad bute jau buvo sumontuotos grindjuostės, kad jos buvo atsakovės apgadintos ir būtent todėl teko montuoti naujas (47 m²), neįrodė, kad būtent dėl atsakovės veiksmų teko perdažyti lubas (87 m²), taisyti ir dažyti sienas (162 m²), sudėti trinkeles (12 m²). Įvertinęs bylos medžiagą bei šalių ir liudytojų teiktus paaiškinimus teismo posėdžio metu, teismas sprendė, kad labiau tikėtina išvada, jog tokie darbai, dėl kurių šioje byloje reiškiamas reikalavimas, buvo atlikti todėl, kad anksčiau jie nebuvo atlikti.
  5. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 614 Eur žalą dėl šildymo katilo remonto. Anot ieškovo, atsakovė visą skyrybų procesą neteisėtai gyvendama bute, esančiame ( - ), Vilniuje, netinkamai eksploatavo ir prižiūrėjo šildymo katilą, dėl ko jis buvo sugadintas. Šį reikalavimą teismas atmetė kaip neįrodytą. Teismas nurodė, kad vertinant aptariamą reikalavimą pažymėtina, kad teismas jau aukščiau nustatė, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė neteisėtai gyveno ir naudojosi butu ( - ), Vilniuje, taip pat, kad ieškovui esant buto, ( - ), Vilniuje, savininku, būtų buvę pritaikyti kokie nors ribojimai susiję su nurodytu butu. Ieškovas būstą buvo įgijęs dar iki santuokos sudarymo. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad būtent atsakovė V. B. netinkamai eksploatavo ir prižiūrėjo šildymo katilą. Kaip nurodė liudytoja apklausta A. B., šilumos katilas gedo ir anksčiau. Bylos duomenys patvirtina tai, kad pats ieškovas buvo atjungęs dujas ir elektrą kotedžui, o katilo veikimas susijęs su nurodytais šaltiniais. Dujinio katilo defektavimo aktas surašytas tik 2014 m. rugsėjo 24 d., nors kaip pats ieškovas teigia ieškinyje, atsakovė aptariamame bute gyveno iki 2014 m. balandžio mėn. Nėra duomenų, kad atsakovė būtų buvusi kviesta surašant defektinį aktą.
  6. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 95,57 Eur žalą dėl stiklo paketo keitimo, nurodydamas, jog atsakovei gyvenant bute buvo išdaužtas langas. Teismas šį ieškinio reikalavimą taip pat atmetė. Teismas pažymėjo, kad vertinant nurodytą reikalavimą svarbūs yra keli momentai: pirma, į bylą nėra pateikta duomenų, kad langas išdaužtas atsakovei gyvenant bute; antra, pagal bylos medžiagą neįrodyta, kad būtent atsakovei kyla atsakomybė už lango išdaužimą bei išlaidų dėl stiklo paketo pakeitimo. Todėl teismas padarė išvadą, kad vien aplinkybė, jog 2014 m. balandžio 9 d. fiksuotas išdaužtas langas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad už jo remonto darbus yra atsakinga atsakovė (CPK 185 str.). Šiuo atveju ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), atsakovės kaltės (CK 6.247 str.), taip pat nenustatytas priežastinis ryšys, kurios sudarytų pagrindą tenkinti aptariamą ieškovo reikalavimą (CPK 185 str.).
  7. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 448,10 Eur neturtinę žalą. Tokį reikalavimą ieškovas grindė atsakovės nesąžiningu, nepagarbiu ir neteisingu elgesiu, tuo, kad negalėjo gyventi savo namuose, taip pat, kad atsakovės komunalinių mokesčių nemokėjimas atėmė daug laiko ir sutrikdė sveikatą. Teismas nurodė, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo saugomų vertybių pažeidimus. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai, ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Vertindamas ieškovo patikslintame ieškinyje nurodomas faktines aplinkybes, su kuriomis siejamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė reikalavimo atlyginti prašomą neturtinę žalą (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė įstatymo įtvirtinto pagrindo, kuris apskritai pagal ieškovo dėstomas faktines aplinkybes numatytų neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 str. 2 d.). Į bylą nėra pateikta įrodymų apie tai, kad sutriko ieškovo R. L. sveikata. Nėra įrodytos būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Vertinant tiek šios bylos, tiek santuokos nutraukimo bylos medžiagą nėra įrodyta atsakovės neteisėta veika (CK 6.246 str.), t. y. esą atsakovė elgėsi nesąžiningai, nepagarbiai ir pan. Teismas jau aukščiau rėmėsi teismų nustatyta aplinkybe, kad pats atsakovas išsikėlė iš buto, o jam nebuvo pritaikyta ribojimų dėl gyvenimo jam nuosavybės teise priklausančiame bute ( - ), Vilniuje. Ieškovas taip pat neįrodė atsakovės kaltės dėl reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.248 str.), taip pat neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 str.).
  8. Teismas nustatė, kad ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl nesumokėtų komunalinių mokesčių priteisimo, nurodė, kad iš jam priklausančio buto, esančio ( - ), Vilniuje, išsikraustė 2009 metų rugpjūtį ir iki 2014 m. gegužės mėnesio neturėjo jokių galimybių šiuo butu naudotis. Minėta, jog ieškovui nebuvo nustatyta jokių ribojimų naudotis butu. Ieškovas nurodė, kad 2009 m. gruodžio 14 d. sumokėjo 115,85 Eur UAB „Lesto“ už sunaudotą elektros energiją. Teismo posėdžio metu ieškovas teigė, kad mokėjimas atliktas už 2009 m. lapkričio mėnesį. Aukščiau į bylą teikti įrodymai patvirtina tai, kad dar 2009 m. gruodžio mėnesį bute gyveno ir ieškovo tėvai. Į bylą teiktas išrašas iš elektroninės bankininkystės sistemos, kuriuo 2009 m. gruodžio 14 d. R. L. atliko 400 Lt mokėjimą AB „Rytų skirstomieji tinklai“, tačiau mokėjimo nurodyme nėra nurodyta už kokį konkrečiai laikotarpį yra atliktas mokėjimas. Teismas pažymėjo, kad teismų sprendimais santuokos nutraukimo byloje buvo konstatuota, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog šalių santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. liepos 4 d., t. y. nuo ieškovo panaudoto fizinio smurto atsakovės atžvilgiu, todėl teismas atmetė atsakovės argumentą, kad 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimu atlikti pinigai buvo bendroji jungtinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė. Paminėtas įrodymas buvo teiktas ir į santuokos nutraukimo bylą, tačiau jo pagrindu reikalavimo nebuvo reiškiama, o patikslintame ieškinyje ieškovas formuluoja reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Atsakovė tokiam ieškovo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senaties terminą. Į bylą teiktas AB „Lesto“ pranešimas, kuriame nurodytas neapmokėtas likutis 4 600,94 Lt. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-24512-987/2015 ieškovo AB „Lesto“ ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui AB „Lesto“ iš atsakovės V. B. 1 332,53 Eur skolos ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų, skaičiuojamų už priteistą sumą (1 332,53 Eur) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. lapkričio 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita ieškinio dalis atmesta. Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė V. B. laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2014 m. kovo 7 d. yra laikoma buitiniu elektros energijos vartotoju, kuris turi pareigą sumokėti ieškovui 1 332,52 Eur skolą už šį laikotarpį tiektą elektros energiją į atsakovės teisėtais pagrindais valdytą butą. Sprendimas dar nėra įsiteisėjęs, nes yra apskųstas apeliacine tvarka. Ieškovo ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas 2015 m. vasario 11 d. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad reikalavimui dėl 115,85 Eur AB „Lesto“ už sunaudotą elektros energiją yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Nors teismo posėdžio metu 2016 m. gegužės 6 d. ieškovo atstovė taip pat dėstė argumentus apie tai, jog yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau teismas su tokiais argumentais nesutiko. Teismas pažymėjo, kad dar 2010 m. rugpjūčio 2 d. pats R. L. į santuokos nutraukimo bylą teikė įrodymus, kurių pagrindu šioje byloje reiškia reikalavimą, todėl jis turėjo visas galimybes laiku kreiptis į teismą dėl patirtos žalos už AB „Lesto“ paslaugas atlyginimo. Nagrinėjamu atveju teismas, padaręs išvadą, kad aptariamas reikalavimas atmestinas dėl ieškinio senaties termino praleidimo, kartu teismui nenustačius objektyvaus pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, plačiau nepasisakė dėl kitų proceso dalyvių dėstomų argumentų, kurie sietini su aptariamo reikalavimo teisėtumu ir pagrįstumu.
  9. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 40,19 Eur už dujų pajungimą, nurodydamas, kad dujos dėl atsakovės kaltės buvo atjungtos. Į bylą teikti duomenys dėl gamtinių dujų atjungimo ir pajungimo. Teismas, vertindamas aptariamą reikalavimą, pažymėjo, jog ieškovas neįrodė, kad dujos buvo atjungtos dėl atsakovės kaltės. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kiekvienu atveju teismas, nustatydamas priežastinį ryšį, turi neprotingai neišplėsti atsakomybės ribų. Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingos pasekmės kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingos pasekmės būtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/ 2007 ir kt.). Taigi teismas padarė išvadą, jog esant tokioms aplinkybėms atsakovei negali kilti pareiga dengti ieškovo patirtas išlaidas dėl dujų pajungimo. Dėl aptariamo reikalavimo ieškovas taip pat neįrodė būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: nėra įrodyta atsakovės neteisėta veika (CK 6.246 str.), atsakovės kaltė (CK 6.248 str.).
  10. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 336,94 Eur už sunaudotą vandenį atsakovei gyvenant bute ( - ), Vilnius. Į bylą teikti vandens suvartojimo ir įmokos lentelė nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. pagal kurią įsiskolinimas sudaro 882,07 Lt, skaitiklio parodymai nurodyti iki 185, o didžiausias dalies sunaudojimas užfiksuotas 2012 m. rugsėjo 30 d. – 181, teiktas mokėjimo pranešimas, kuriame nurodyta sumokėti 882,07 Lt iki 2014 m. kovo 27 d. bei ieškovo 2014 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodydamas. Teismo sprendė, jog ieškovas reikalavimą nurodytoje dalyje dėl 255,46 Eur priteisimo yra pagrįstas ir įrodytas. Kadangi paminėtu laikotarpiu atsakovė gyveno ir naudojosi butu, esančiu ( - ), Vilniuje, į bylą nėra pateikta duomenų, kad aptariamu laikotarpiu bute būtų gyvenęs ieškovas, šalių santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. liepos 4 d., todėl atsakovei gyvenant ir naudojantis butu kilo pareiga atsiskaityti už sunaudotą vandenį, o tokios pareigos nevykdymas vertintinas kaip neteisėti veiksmai. Be to, tokie atsakovės veiksmai taip pat patvirtinta jos kaltę. Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina tai, kad ieškovas dėl aptariamo reikalavimo patyrė žalą, tarp kurios ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Taigi laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d., būtent atsakovei V. B. kyla pareiga padengti ieškovo patirtą žalą dėl atlikto mokėjimo dėl vandens. Kita ieškovo reikalavimo dalis dėl 81,47 Eur išlaidų vandeniui priteisimo siejama su 2014 m. spalio 21 d. atliktu mokėjimu, o sąskaitoje nurodyti skaitiklio parodymai nuo 185 iki 249. Vertindamas aukščiau paminėtą lentelę bei joje fiksuotus duomenis, bylos duomenis apie tai, kad ieškovas jau 2014 m. balandžio 9 d. fiksavo faktines aplinkybes dėl buto ( - ), Vilniuje, sudarė darbų rangos sutartį, kuria darbai pradedami nuo 2014 m. balandžio 24 d., ir pan., teismas sprendė, jog nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovei pagal aptariamą 2014 m. spalio 21 d. mokėjimą tenka pareigą atlyginti ieškovui žalą už vandenį pagal skaitiklio parodymus nuo 185 iki 249. Dėl aptariamos dalies ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų: neįrodė atsakovės neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), taip pat atsakovės kaltės (CK 6.248 str.). Išdėstytų aplinkybių pagrindu šioje dalyje teismas ieškovo reikalavimą laikė nepagrįstu, neįrodytu, todėl atmetė.
  11. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 1 961,22 Eur už sunaudotas dujas. Ieškovas nurodė, kad jis atliko mokėjimus: 2009 m. gruodžio 14 d. sumokėdamas 408,08 Eur, 2010 m. liepos 2 d. – 368,38. 2012 m. sausio 30 d. – 588,60 Eur, 2014 m. rugsėjo 12 d. – 329,16 Eur. Teikta mokėjimų istorija AB „Lietuvos dujos“ nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. rugsėjo mėn. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, kad minėti mokėjimai buvo atlikti kaip ginčo šalių bendroji nuosavybė. Minėta, kad šalių santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. liepos 4 d. Atsakovė teikė įrodymus apie atliktus mokėjimus 2013 m. gegužės 23 d. – 2 253,01 Lt, 2013 m. lapkričio 18 d. – 200 Lt, 2013 m. gruodžio 4 d. – 530 Lt AB „Lietuvos dujos“. Atsakovė taip pat ieškovo reikalavimui dėl dujų priteisimo, išskyrus 2014 m. rugsėjo 12 d. mokėjimui dėl 329,16 Eur sumos, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimas 1 409,02 Lt sumai, 2010 m. liepos 2 d. mokėjimas 1 271,95 Lt sumai buvo teikti į santuokos nutraukimo bylą paties R. L. su atsiliepimu į atsakovės priešieškinį, tačiau jų pagrindu reikalavimų santuokos nutraukimo byloje nebuvo reiškiama. Ieškovo ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas 2015 m. vasario 11 d. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad reikalavimui dėl dujų pagal 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimą 408,08 Eur, 2010 m. liepos 2 d. – 368,38 Eur, 2012 m. sausio 30 d. – 588,60 Eur jau yra suėjęs ieškinio senaties terminas, todėl ieškinį šioje dalyje atmetė. Nors teismo posėdžio metu ieškovo atstovė taip pat dėstė argumentus apie tai, jog yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau teismas su tokiais argumentais nesutiko. Tačiau teismas padarė išvadą, kad iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad 329,16 Eur įsiskolinimas yra susidaręs iki 2014 m. kovo 5 d., todėl ši0oje dalyje teismas ieškinio reikalavimą tenkino ir nutarė priteisti iš atsakovės ieškovo patirtą žalą mokant už dujas pagal 2014 m. rugsėjo 12 d. atliktą mokėjimą 329,16 Eur dydžio sumai. Teismas nurodė, kad atsakovei gyvenant ir naudojantis butu kilo pareiga atsiskaityti už dujas, o tokios pareigos nevykdymas vertintinas kaip neteisėti veiksmai. Be to, tokie atsakovės veiksmai taip pat patvirtinta jos kaltę. Aukščiau nurodyti įrodymai patvirtina tai, kad ieškovas dėl aptariamo reikalavimo patyrė žalą, tarp kurios ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Ieškovas R. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas netenkino ieškovo reikalavimų dėl gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo – 445,15 Eur, dėl nuomos mokesčio priteisimo – 39 822,75 Eur, dėl ieškovo turėtų nuomos išlaidų – 2 606,58 Eur, dėl remonto išlaidų – 1 676,89 Eur, dėl šildymo katilo remonto išlaidų – 614 Eur, dėl stiklo paketo keitimo – 95,57 Eur, dėl neturtinės žalos atlyginimo – 1 448,10 Eur, dėl sumokėtų lėšų UAB „Lesto“ – 115,85 Eur, dėl dujų atjungimo – 40,19 Eur, dėl sumokėtų lėšų AB „Lietuvos dujos“ – 1 365,06 Eur ir priimti naują sprendimą, tenkinat apeliacinį skundą, likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad atsakovė nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. balandžio mėn. gyveno ieškovo bute, ( - ), Vilniuje, teismas nenustatė aplinkybių, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą naudotis R. L. butu neatlygintinai visus 4,5 metų. Teismai, taikydami laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojo R. L. netrukdyti atsakovei gyventi jo bute, tačiau jokiu būdu neįpareigojo / neleido atsakovei naudotis butu neatlygintinai, taigi už gyvenimą bute, kuomet visu šiuo laikotarpiu, ieškovas išimtinai vienas bei savo lėšomis dengė kredito įmokas (kredito sutartis buvo sudaryta minėto buto įsigijimui ir remontui), atsakovė nemokėjo jokių su butu susijusių išlaidų, bei esant itin konfliktinei situacijai tarp šalių, ieškovas neturėjo jokių galimybių gyventi jam priklausančiame bute, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti neteisėtus atsakovės veiksmus bei tai, kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, todėl atsakovė privalo padengti ieškovui ne tik komunalinius mokesčius, kurie vėliau R. L. buvo sumokėti už atsakovę, bet ir atlyginti žalą už naudojimąsi ieškovo turtu, kuri, remiantis UAB „Ober-Hause“ nekilnojamo turto kainų lentelėmis, yra 39 822,75 Eur. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl šio ieškininio reikalavimo, taikė ieškinio senatį. Tuo tarpu, R. L. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, jog teismui konstatavus, kad ieškovas praleido ieškinio senatį, jis prašo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti dėl svarbios priežasties. Atsakovė iš ieškovo buto išsikraustė tik 2014 metų pavasarį. Iki to laiko, ieškovui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė išsikeldama iš ieškovo buto su juo neatsiskaitys: nesumokės nuomos mokesčio, nepadengs komunalinių mokesčių, nebuvo žinomas buto vidaus stovis, nes šiame bute jis negalėjo lankytis. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad tik 2014 m. pavasarį, išsikėlus atsakovei ir atsisakius su ieškovu bendrauti dėl finansinių klausimų, ieškovui atsirado teisė į šį ieškinį.
    2. Ieškovas taip pat prašė priteisti iš atsakovės 1 679,89 Eur žalą, susijusią su kapitaliniu remontu. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo, nurodydamas, kad ieškovas neįrodė atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, aplinkybių, jog būtent dėl atsakovės veiksmų R. L. teko atlikti remonto darbus. Faktinės bylos aplinkybės bei byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia atsakovės kaltę ir jos pareigą atlyginti nuostolius. Teismas konstatavo faktą, jog nuo 2009 m. rugsėjo iki 2014 m. pavasario atsakovė ieškovo bute gyveno. Šiuo atveju R. L. privalėjo įrodyti buto stovį atsakovei pradėjus gyventi bute ir jai išsikėlus. R. L., siekdamas pagrįsti šį ieškininio reikalavimą, pateikė į bylą visą eilę rašytinių įrodymų. Prie šios civilinės bylos prijungtoje santuokos nutraukimo byloje yra pačios atsakovės pateikta į bylą turto vertės nustatymo pažyma, iš kurios matyti, kad butas buvo puikiai įrengtas, buto vertė didžiulė. Santuokos nutraukimo byloje taip pat pateikti dokumentai dėl atliktų remonto darbų. Į bylą R. L. pateikė rašytinius įrodymus, t. y. 2014 m. gegužės 15 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, iš kurio matyti, kad 2014 m. balandžio 15 d. viešai prieinamo nekilnojamojo turto skelbimų internetinėje svetainėje www.ntekspertai.lt ankščiau buvo patalpintas skelbimas pavadinimu „Kotedžas pardavimui, trimis miegamaisiais – Vilniaus m. sav., ( - ) Antstolio protokole konstatuotos faktinės aplinkybės apima 17 buto, esančio ( - ), Vilnius, nuotraukas. Iš šių nuotraukų matyti, kad butas yra tvarkingas tiek išorėje, tiek viduje, bei puikiai įrengtas: virtuvės komplektas, buitinė technika, židinys, laiptai, terasa. Taip pat į bylą pateiktas ir 2014 m. balandžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, iš kurio matyti, kaip atsakovė, gyvendama R. L. priklausančiame bute, jį sugadino ir nuniokojo. Faktinių aplinkybių protokole konstatuojami visi namo, tiek išorės fasado, tiek vidaus interjero pakitimai. Antstolis konstatavo, kad namo, esančio ( - ), Vilniuje, trinkelėmis iškloto išvažiavimo dalyje yra laipteliai, kurie buvo apgadinti, trinkelės toje vietoje išjudintos iš savo vietų (4-6 nuotraukos). Kitoje įvažiavimo pusėje yra elektros ir gamtinių dujų skydinės bei rudos spalvos, viršutinėje dalyje apgadinta tvora (nuotraukos 7-8) betoninis bortas dėl neaiškių priežasčių perkeltas į namo pusę, tuo pačiu perkeliant ir tvorą. Priešais tvorą yra likęs pamatas, prie to pamato ankščiau buvo pritvirtinta tvora (nuotrauka 9). Namo šoniniame kieme yra sukrauta lentgalių krūva (nuotrauka 10). Namo nugarinėje pusėje, viename iš langų nėra stiklo, o vietoj jo rusvos spalvos plokštė iš išardytos virtuvinio komplekto spintelės (nuotraukos 11-14). Buto viduje nėra elektros. Koridoriuje yra įvairūs daiktai ir išardyti baldai. Buto antrajame aukšte yra vienas kambarys su židiniu ir balkonu, virtuvė bei tualetas. Virtuvėje trūksta praustuvės, pakeisti stalviršiai. Šaldytuve trūksta vieno šaldymo kameros stalčiaus, nėra garų surinktuvo, taip pat keleto kitų virtuvės baldų (nuotraukos 17-26). Antstolis konstatavo faktinių aplinkybių protokole, kad nėra dekoratyvinių apšvietimo lempų, vietomis iš sienų ir lubų išlindę laidų galai, kai kur įsuktos tik elektros lemputės, nėra užuolaidų bei užuolaidų karnizų. Tai patvirtina, jog dėl neteisėtų atsakovės veiksmų jai gyvenant bute ir jo visiškai neprižiūrint, jis buvo nuniokotas ir sugadintas. Atsakovė net ir po to, kai 2014 m. vasario 20 d. Vilniaus apygardos teismas nutartimi užbaigė šalių santuokos nutraukimo bylą, dar ilgai delsė išsikraustyti iš ieškovui priklausančio buto. Išsikraustydama iš buto atsakovė piktybiškai ir galimai kerštaudama, paliko jį neeksploatuojamos būklės, kaip nurodyta faktinių aplinkybių protokole: butas buvo nuniokotas, apgadintas, sugadinta buitinė technika, taip pat sugadintas šildymo katilas, būstui buvo reikalingas remontas. Dėl smarkiai apgadinto buto kilo būtinybė atlikti buto remontą savo lėšomis.
    3. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 614 Eur žalą dėl šildymo katilo remonto, tačiau teismas šį reikalavimą nepagrįstai atmetė. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės bei liudytojo R. M. paaiškinimai visiškai pagrindė atsakovės kaltę ir jos pareigą atlyginti nurodytus nuostolius. Atsakovė laikotarpyje nuo 2009 metų pabaigos iki 2014 metų pavasario gyvendama bute netinkamai jį eksploatavo, neprižiūrėjo, dėl ko buvo sugadintas šildymo katilas. R. L. šildymo katilo gedimo priežasčių nustatymui kreipėsi į UAB „Šilumos servisas“, kurie atvykę surašė dujinio katilo apžiūros – defektavimo aktą Nr. DK- 09241, kuriame patvirtinama, kad dėl netinkamo katilo naudojimo ir remonto sugedusi plokštė nebuvo pakeista į naują, o sušalus katilui, sutriko šilumokaitis ir išbėgus vandeniui iš šildymo sistemos sugedo siurblys. Dar iki atsakovės gyvenimo kotedže pradžios ir net jame gyvenant, dujinis šildymo katilas puikiai veikė, nes į bylą pateikti mokėjimo nurodymai AB „Lietuvos dujos“: 2009 m. gruodžio 14 d., 2010 m. liepos 2 d., 2012 m. sausio 30 d. Šie mokėjimai už dujas patvirtina faktą, kad dujos į kotedžą buvo tiekiamos ir naudojamos. Pažymėtina, kad kitas mokėjimas už dujas jau atliekamas 2014 m. rugsėjo 12 d., t. y, praėjus daugiau kaip 2,5 metų. Iš išdėstyto seka, kad šildymo katilas sugedo laikotarpyje po 2012 m. sausio 30 d., t. y. kotedže gyvenant ir juo naudojantis išimtinai atsakovei. Teismo posėdžio metu R. L. teismui nurodė, kad pati atsakovė, jai dar gyvenant kotedže, kvietėsi UAB „Šilumos servisas“, kurio darbuotojai jau tada konstatavo gedimą bei nurodė būtinybę nedelsiant atlikti remonto darbus, tačiau atsakovė aplaidžiai žiūrėjo į tokius katilo gedimus. Šį faktą patvirtino liudytojas R. M., kuris vežė atsakovės dukrą A. ir ši jam nurodė aukščiau išdėstytas aplinkybes bei tai, jog jos už jokius remontus nematė būtinybės mokėti. Taigi dėl atsakovės netinkamų veiksmų, buvo apgadintas R. L. turtas, už kurio remontą ieškovas sumokėjo 614 Eur. Atsakovės kviesti liudytojai taip pat patvirtino faktą, kad šildymo katilas sugedo atsakovei naudojantis ieškovo butu. Taip pat paaiškino, jog bandė jį remontuoti, o vėliau tiesiog šildėsi židiniu.
    4. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 95,57 Eur žalą dėl stiklo paketo pakeitimo, nurodydamas, jog atsakovei gyvenant bute buvo išdaužtas langas. Pirmosios instancijos teismas netenkino šio reikalavimo nurodydamas, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Atsakovės kaltė buvo pagrįsta materialinėmis teisės normomis bei faktinėmis aplinkybėmis. Pirmiausia, pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime konstatavo faktą, jog laikotarpyje nuo 2009 m. pabaigos iki 2014 m. pavasario R. L. priklausančiame bute / kotedže gyveno atsakovė, R. L. paminėtame laikotarpyje kotedže negyveno. Antra, pagal 2014 m. gegužės 9 d. antstolio V. Č. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (11-14) nuotraukas matyti, kad atsakovei gyvenant bute buvo išdaužtas langas, o ertmė užtaisyta rusvos spalvos plokštėmis iš išpjaustytos virtuvinio baldų komplekto spintelės. Santuokos nutraukimo byloje pateiktoje turto vertės nustatymo pažymoje su fotonuotraukomis, matyti, kad garažo patalpoje yra sumontuotas plastikinis langas, kurio stiklas yra nedužęs / nepažeistas. O iš 2014 m. gegužės 9 d. antstolio fiksacijos matyti, kad plastikinis lango rėmas yra užkaltas virtuvine plokšte, stiklo nebėra. Taigi akivaizdu, kad langas buvo išdaužtas laikotarpyje kai kotedže gyveno išimtinai atsakovė, todėl jai tenka pareiga atlyginti nuostolius, susijusius su garažo lango paketo keitimu.
    5. R. L. prašė priteisti iš atsakovės 445,15 Eur susigrąžinto pajamų mokesčio už 2009 metus. Pirmosios instancijos teismas nutarė, kad toks ieškovo reikalavimas privalėjo būti pareikštas santuokos nutraukimo byloje, todėl šioje dalyje bylą nutraukė. R. L. nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija. Atsakovė, elgdamasi nesąžiningai, kaip ieškovo sutuoktinė, pildydama metinę pajamų deklaraciją už 2009 m. mokestinį laikotarpį susigrąžino GPM sumą t. y, 890,29 Eur už sumokėtas būsto kredito (Nr. BP1030050374) palūkanas. Šalių santuokos nutraukimo byloje, atsakovė teikė reikalavimus į R. L. priklausančio asmeninio turto jai priteisimą šalys tarėsi dėl kotedžo perėjimo atsakovės asmeninėn nuosavybėn. Tik įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo nutarčiai santuokos nutraukimo byloje, paaiškėjo reali faktinė situaciją. Teismai konstatavo, kad atsakovė nemokėjo būsto kredito palūkanų, kad jai nepriklauso jokia R. L. asmeninės nuosavybės dalis. Pirmosios instancijos teismui netenkinus R. L. reikalavimo dėl gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo (žalos atlyginimo), atsirado prielaida atsakovei neteisėtai, nepagrįstai praturtėti.
    6. Apeliantas teigia, jog be turtines žalos, dėl nesąžiningo, nepagarbaus ir neteisėto atsakovės elgesio jis patyrė ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį reikalavimą nurodydamas, jog ieškovas neįrodė atsakovės kaltės dėl reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, taip pat neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovas nuosekliai dėstė faktines aplinkybes kuo pasireiškė jam atsakovės padaryta neturtinė žala. Ieškovas net 4,5 metų, t. y. nuo 2009 m. rugpjūčio iki 2014 metų vasaros, patyrė nepatogumą, todėl, kad negalėjo gyventi savo namuose. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad R. L. savo noru išsikėlė iš jam priklausančio būsto. Priešingai – atsakovė nuolat keldavo konfliktus, kviesdavo policiją arba antstolius, dėl ko, išimtinai dėl atsakovės veiksmų, o ne savo noru, R. L. buvo priverstas išsikelti iš jam priklausančio kotedžo. R. L. buvo priverstas gyventi savo motinos bute bei nuomotis atskirą būstą, tuo tarpu atsakovė galėjo mėgautis patogiu gyvenimu už tai nieko nemokėdama. Nuolatinis atsakovės komunalinių mokesčių nemokėjimas ieškovui atėmė daug laiko ir sutrikdė jo sveikatą. Ieškovas dažnai sugaišdavo daug laiko važinėdamas po įvairias institucijas ir aiškindamasis, kodėl atsakovė, gyvendama jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, nemoka mokesčių, kodėl valstybinės institucijos siunčia jam pretenzijas ir grasinimus dėl skolų. Ieškovas patyrė gėdą ir asmenybės pažeminimą dėl tokio dabar jau buvusios sutuoktinės elgesio.
    7. Ieškovas taip pat reiškė reikalavimą dėl patirtų 2 606,58 Eur dydžio nuomos išlaidų už 2014 m. kovo 2 d. – 2014 m. rugsėjo mėn. laikotarpį priteisimo, tačiau pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo netenkino, nurodydamas, kad ieškovas iš jam nuosavybės teise priklausančio buto išsikraustė savo noru, o antra, ieškovas neįrodė kaltų atsakovės veiksmų. Ieškovas išsikėlė iš jam nuosavybės teise priklausančio būsto, nes nematė jokių galimybių gyventi kartu su atsakove, nes, kaip akivaizdžiai matosi iš prijungtos santuokos nutraukimo bylos, atsakovė nepertraukiamai dėl kiekvieno ieškovo žingsnio kviesdavo antstolius arba policiją. Atsakovė sąmoningai sukūrė situaciją, kai ieškovas išimtinai dėl atsakovės veiksmų buvo priverstas išsikelti iš jam priklausančio buto. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu ieškovui priklausančiame bute gyveno atsakovė, teismas taip pat padarė išvadą, kad paminėtu laikotarpiu nėra duomenų, jog bute būtų gyvenęs ieškovas. Šis teismo argumentas visiškai atitinka faktines aplinkybes, tačiau ieškovas negalėjo gyventi savo būste ne dėl savo pasirinkimo, o dėl nuolatinių atsakovės veiksmų. Atsakovė buvo sudariusi sutartį su bendrove dėl signalizacijos įvedimo, tačiau ieškovui jokia informacija apie signalizacijos kodus pateikta nebuvo. Atsakovė visiškai nebendradarbiavo su ieškovu ir jo jokiu būdu neinformavo nei apie savo planuojamą išsikėlimą, nei apie faktą, kad ji bute jau nebegyvena. Ieškovas, sulaukęs įsiteisėjusio teismo sprendimo santuokos nutraukimo byloje, ir negavęs jokių žinių į jo teiktą pareikalavimą atsakovei nedelsiant atlaisvinti jam priklausantį butą, 2014 m. kovo 12 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. NTGPNS-14-1 ir išsinuomojo butą, esantį ( - ), Vilniuje. Atsakovei išsikrausčius iš buto, tapo akivaizdu, jog butas po atsakovės 4,5 metų gyvenimo, yra visiškai netinkamas gyventi, jam būtinas remontas. Dėl atsakovės veiksmų, t. y. visiškai neprižiūrėjus / nesaugojus būsto, ieškovas buvo priverstas remontuoti butą ir iki remonto pabaigos gyventi nuomojamame bute. Byloje pateikti duomenys, kad ieškovas sumokėjo 2 606,58 Eur nuomos mokesčio, kurį privalo atlyginti atsakovė.
    8. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovo reikalavimus dėl komunalinių mokesčių, kuriuos už atsakovės naudojimąsi ieškovo butu sumokėjo pats ieškovas. Reikalavimą dėl AB „Lesto“ sumokėtų 115,85 Eur lėšų teismas atmetė, nes yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Su tokiu pirmosios instancijos teismo argumentu ieškovas nesutinka. 2009 m. gruodžio 4 d R. L. sumokėjo 115,85 Eur už sunaudotą elektros energiją, nors jau kartu su atsakove negyveno. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2011 konstatavo, kad bendrieji kokybiniai požymiai, sujungiantys reikalavimus į tą pačią rūšį ir kartu išskiriantys iš civilinių teisinių reikalavimų visumos, šiuo atveju yra ne materialinių santykių prigimtis ar skolininko prievolei apibūdinti vartojamas terminas (išmoka, įmoka, mokestis), o tai, kad reikalavimas (kaip ir palūkanų išieškojimo atveju) pagal savo prigimtį nukreiptas į periodiškai pasikartojantį prievolės vykdymą: pareiga mokėti periodinį mokestį nustatytais pasikartojančiais intervalais. Aptarto teisinio reglamentavimo analizės pagrindu konstatuotina, kad reikalavimams dėl periodiškai mokamo mokesčio turi būti taikomas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas, nustatytas CK 1. 125 straipsnio 9 dalyje. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo argumentas dėl 3 metų ieškinio senaties termino taikymo turi būti atmestas, kaip teisiškai nepagrįstas. Ieškovas iš buto išsikraustė 2009 metų rugpjūtį ir iki 2014 metų gegužės mėn. neturėjo jokių galimybių šiuo butu naudotis. Visą šį laiką atsakovė naudojosi butu bei butui teikiamomis komunalinėmis paslaugomis: elektra, dujomis, vandeniu. Nežiūrint gyvenimo fakto bute ir net gyvenant ne tik atsakovei bei jos giminaičiams, už buto komunalines paslaugas atsakovė praktiškai nemokėjo, susidarė didžiulės skolos, kurias R. L. buvo priverstas ne kartą apmokėti. Atsakovė net ir išsikraustydama šių įsiskolinimų nepadengė. Atsakovė iš R. L. buto išsikraustė tik 2014 metų pavasarį, todėl praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujintas, nes ieškovui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė išsikeldama iš ieškovo buto su juo neatsiskaitys. Teismas nepagrįstai atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl žalos, kurią patyrė už dujų pajungimą. 2014 m. kovo 6 d. ieškovas iniciavo dujų, tiekiamų į jam nuosavybės teise priklausantį butą, atjungimą, nes atsakovė po šalių santuokos nutraukimo, nesikraustė. Byloje pateiktos AB „Lietuvos dujos“ pretenzijos, kad dujos nuolat tiekiamos į butą jomis naudojamasi, tačiau už šias paslaugas atsakovė nemoka. R. L. neapsikentęs tokios situacijos, kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų tiekimo atjungimo. Vėliau, atsakovei išsikrausčius iš R. L. buto ir jam atlikus remonto darbus, gamtinių dujų pajungimas buvo būtinas, todėl 2014 m. rugsėjo 12 d. gamtinių dujų tiekimas buvo atnaujintas, už tai R. L. sumokėjus 40,19 Eur sumą. R. L. teigia, kad šios sumos mokėjimas atsirado išimtinai dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas netenkino R. L. reikalavimų priteisti iš atsakovės sumas, ir sumokėtas AB „Lietuvos dujos“, pagal 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimą, 2010 m. liepos 2 d. mokėjimą ir 2012 m. sausio 30 d. mokėjimą, nes jau yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Ieškovas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad tais atvejais, kai pareiga mokėti periodinį mokestį nustatytais pasikartojančiais intervalais, taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas reikalavimą atmetė pritaikęs 3 metų ieškininės senaties terminą. Kitoje reikalavimų dalyje teismas nepagrįstai atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą.
  1. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Apeliacinis skundas yra nemotyvuotas, kadangi jame praktiškai nėra pirmosios instancijos teismo išvadų kritikos, įrodymų analizės, t. y. apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimų nurodyti, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės. Apeliaciniame skunde daugeliu atveju apsiribojama sprendimo santrauka bei apelianto procesinės pozicijos išdėstymu bei deklaratyviais pareiškimais apie tariamą sprendimo nepagrįstumą.
    2. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai atsisakė priteisti ieškovui 39 822,75 Eur nuomos mokesčio, kadangi ieškinys šioje dalyje neįrodytas ir nepagrįstas. Apeliantas neįrodė, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė nuomos sutartis arba kad tarp šalių buvo susiklostę faktiniai nuomos santykiai. Faktiniu ieškinio pagrindu šioje dalyje apeliantas nurodė tai, kad atsakovė nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. balandžio mėn. gyveno bute, o apeliantas tuo laikotarpiu bute negyveno, todėl tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai. Apelianto nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės, nepatvirtina nei nuomos santykių tarp šalių buvimo, nei atsakovės prievolės mokėti nuomos mokestį. Reikšminga yra aplinkybė, jog šalys ne tik nuo 2007 rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. vasario 20 d. buvo sutuoktiniai, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 atsakovė buvo pareiškusi priešieškinį, kuriuo inter alia prašė pripažinti butą bendrąja jungtine atsakovės ir apelianto nuosavybe ir priteisti kiekvienam po ½ dalį buto ir žemės sklypo. Vėliau šis priešieškinio reikalavimas buvo modifikuotas į reikalavimą priteisti kompensaciją už 11 proc. buto vertės. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu šią priešieškinio dalį atmetė, šis teismo sprendimas įsiteisėjo tik 2014 m. vasario 20 d. Taigi kurį laiką vyko ginčas dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe. Taigi atsakovės gyvenimo bute teisėtumo kontekste reikšminga, kad santuokos nutraukimo byloje šalys vedė derybas, o po to sudarė 2012 m. sausio 19 d. sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, pagal kurios 3.1.2 punktą butas ir žemės sklypas turėjo tapti atsakovės asmenine nuosavybe, atsakovei prisiimant įsipareigojimus tuometiniam Danske Bank A/S, o apeliantas dar įsipareigojo sumokėti atsakovei 70 000 Lt kompensaciją. Šios sutarties santuokos nutraukimo bylą nagrinėjęs teismas nepatvirtino, kadangi tam prieštaravo apeliantui paskolą suteikęs bankas. Tačiau 2012 m. sausio 19 d. sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių galima remtis vertinant atsakovės buvimo bute teisėtumą ginčui aktualiu laikotarpiu ir atitinkamai apelianto reikalavimo priteisti žalos atlyginimą kaip nesumokėtą nuomos mokestį pagrįstumą.
    3. Apeliantas nepagrįstai teigia, esą jis iš buto 2009 m. išsikėlė ne savo valia, bet priverstas atsakovės, siekdamas išvengti nuolatinių provokacijų bei grasinimų, kadangi situacija buvo diametraliai priešinga. Nesutarimas tarp šalių įvyko, tačiau ne dėl atsakovės kaltės, kaip ieškinyje nurodė apeliantas, bet todėl, kad apeliantas atsakovės atžvilgiu atliko veiksmus, kurie šiais laikais vadinami smurtu artimoje aplinkoje. Praėjus keliems mėnesiams po 2009 m. liepos 4 d. įvykio, apeliantas kuriam laikui išsikėlė iš buto nieko nepranešęs atsakovei, jos komandiruotės metu. Tačiau netrukus, 2009 m. gruodžio 7 d. apeliantas vėl apsigyveno bute su savo tėvais, įrengė papildomas pertvaras ir įstatė duris, kurių raktų atsakovei nedavė, dėl ko atsakovė turėjo kreiptis į santuokos nutraukimo bylą nagrinėjantį teismą, kuris 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, suteikiančias teisę atsakovei gyventi bute iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas uždraudė apeliantui trukdyti bet kokiu būdu (durų rakinimu, durų įrengimu ir kt.) atsakovei patekti gyventi ir naudotis visomis buto patalpomis bei pašalinti sumontuotas pertvaras, kurios iki 2009 m. gruodžio 9 d. nepažymėtos buvo inventorinėje byloje.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 laikė įrodymu, esą atsakovė po 2009 m. gruodžio 11 d. nepertraukiamai gyveno bute, kadangi teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės tik suteikė atsakovei teisę naudotis butu, tačiau tai nereiškia, kad atsakovė bute nuolat gyveno. Atsakovė nurodė, kad po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bute apsilankė tik po kurio laiko, 2010 m. pradžioje, tačiau po to bute nuolat negyveno. Po to, kai 2009 m. liepos 4 d. apeliantas panaudojo smurtą prieš atsakovę, po to, kai apeliantas 2009 m. gruodžio mėn. bute apgyvendino savo tėvus, taip pat po to, kai 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi teismas tenkino apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovė bijojo bute nuolat gyventi, kadangi apeliantas bet kada galėjo patekti į butą. Atsakovė kurį laiką gyveno viešbutyje, pas kitus asmenis, po to gyvendavo pas savo dukrą A. B., kuri gyveno kitame bute Vilniuje. Atsakovės duktė atsisakė gyventi bute su atsakove bijodama apelianto, be to, butas nebuvo iki galo įrengtas, laiptai buvo be turėklų ir kt. (dėl to išsamiai pasisakyta atsakovės procesiniuose dokumentuose). Atsakovė 2014 m. kovo 1 d. buvo sudariusi nuomos sutartį su D. Ž.. Atsakovės duktė 2013 m. gruodžio 19 d. įsigijo nekilnojamąjį turtą Vilniuje, kurį įrengus jame apsigyveno ir atsakovė. Kad atsakovė nuolat negyveno bute patvirtina ir VSDFV pažyma, iš kurios matyti, kad ji 2010 – 2014 m. ilgai sirgdavo ir būdavo gydymosi įstaigoje, taip pat kiti įrodymai apie komandiruotes, atostogas ir kt. Be to atsakovės gyvenamoji vieta bute deklaruota tik iki 2012 m. sausio 30 d., o nuo 2012 m. gruodžio 5 d. ji įtraukta į gyvenamosios vietos nedeklaravusių asmenų sąrašą. Apelianto atstovas 2011 m. lapkričio 7 d. teismo posėdyje Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinėje byloje pripažino, kad šiame bute ji nebegyvena jau pusė metų. Jeigu pats apeliantas (ar apelianto atstovas) pripažino, kad bent jau iki 2011 m. lapkričio mėn. atsakovė negyveno bute, visiškai neaišku, kodėl teismas padarė išvadą, esą atsakovė neįrodė, kad ji negyveno bute. Pirmosios instancijos teismo minimi atsakovės procesiniai dokumentai, kuriais atsakovė prašė butą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe, nustatyti uzufruktą į butą ir kt., nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovė nuolat gyveno bute. Šie procesiniai dokumentai patvirtina tik šalies procesinę poziciją ir ieškinio (priešieškinio) reikalavimus toje civilinėje byloje.
    5. Be to, butas buvo neįrengtas, tik su taip vadinama daline apdaila. Aplinkybės, kad butas buvo neįrengtas ir kad atsakovė rūpinosi buto įrengimu ir tam skyrė savo lėšas, nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013. Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu atsakovei priteisė 25 381,49 Lt piniginę kompensaciją už apeliantui priklausančio turto pagerinimą – 7 ąžuolines duris su staktomis ir apvadais, taip pat už grindjuostes, laiptų porankius, laiptų pakopas, laiptų aikšteles, kurie buvo sumontuoti bute, t. y. iki atsakovei įsikeliant į butą, ten nebuvo nei durų, nei laiptų. Aplinkybę, kad iki santuokos sudarymo ir po to butas buvo neįrengtas, patvirtina antstolės D. M. 2009 m. gruodžio 22 d. aktas dėl vykdymo veiksmų atlikimo Nr. 0012/09/05595, kuriame inter alia konstatuota, kad buto antrajame aukšte arka, esanti virtuvės zonoje yra uždengta gipso kartono plokštėmis, kurios nedažytos ir neglaistytos, be to, įrašai buto kadastrinių matavimų byloje, kur nurodoma, kad statybos pradžios metai 2003, o statybos pabaigos metai 2009. Kadastriniai duomenys fiksuoti 2009 m. spalio 2 d. Taigi tik 2009 m. buvo baigti bendrastatybiniai darbai, o apdailos darbai visa apimtimi nebuvo baigti iki atsakovei išsikeliant iš buto.
    6. Apeliaciniame skunde nurodoma, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kadangi terminas buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, kadangi nebuvo jokio pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių.
    7. Akivaizdu, jog UAB „Algidana“ atliko tolimesnius buto apdailos darbus, o ne šalino atsakovės buvimo ir / ar gyvenimo bute padarinius, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šiuos ieškovo reikalavimus. UAB „Algidana“ pagal 2014 m. balandžio 22 d. Rangos darbų sutartį Nr. 2014/11R atliktų darbų pobūdis tai tik patvirtina. Kaip matyti iš UAB „Algidana“ sąmatos ir atliktų darbų akto, buvo montuojamos grindjuostės, glaistomos ir dažomos lubos, glaistomos ir dažomos sienos. Tai atitinka apdailos sampratą, kai sienos ir lubos glaistomos, po to dažomos, o galiausiai dedamos grindjuostės. Atsakovei būnant ir / ar gyvenant bute grindjuostės taip ir nebuvo sumontuotos. Be to, 2009 m. gruodžio mėn., kai apeliantas bute buvo apgyvendinęs savo tėvus, bute buvo įrengtos laikinos gipso-kartono pertvaros, kurios buvo pritvirtintos prie sienų ir / ar lubų. Kaip nurodyta 2009 m. gruodžio 8 d. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 13-09-493, virtuvės zonoje esamos sienos arkos anga yra uždengta gipso kartono plokštėmis, kurios nedažytos ir neglaistytos, plokščių sujungimuose matyti medsraigčiai. Pašalinus pertvaras ir tvirtinimo elementus, sienose liko skylės, nubrėžimai, kuriuos reikėjo glaistyti ir dažyti ir pan.
    8. Pasak apelianto, atsakovė sugadino dujinį šildymo katilą, kadangi netinkamai jį eksploatavo, neprižiūrėjo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Tuo metu, kai buvo remontuojamas dujinis šildymo katilas, butas buvo visiškoj apelianto dispozicijoje. Duomenų, kad atsakovė sugadino dujinį katilą, nepateikta, nors apeliantas, siekdamas įrodyti atsakovės kaltę dėl dujinio katilo sugadinimo, turėjo pateikti įrodymus, kad šį katilą sugadino būtent atsakovė.
    9. Apeliantas ieškiniu prašė ir apeliaciniu skundu prašo priteisti 95,57 Eur už stiklo paketą ir lango remontą. Pasak apelianto, šį langą sudaužė atsakovė, todėl turi atlyginti išlaidas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje atmetė ieškinį kaip neįrodytą. Ieškinys šioje dalyje buvo grindžiamas antstolio V. Č. 2014 m. balandžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 116-14-1004, tačiau šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole matyti tik plėvele uždengtas nedidelio formato langas (nuotrauka Nr. 13). Protokole konstatuojama, kad namo nugarinėje pusėje, viename langų nėra stiklų, ertmė užtaisyta rusvos spalvos plokštėmis ir permatoma plėvele, t. y. šiame faktinių aplinkybių konstatavimo protokole iš viso nėra konstatuota, kad langas buvo išdaužtas ar kad langas plėvele ir plokšte buvo užtaisytas atsakovei gyvenant bute.
    10. Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl GPM pagrįstai nutraukė bylą. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad santuokos nutraukimo ir jos nutraukimo padarinių klausimai išsprendžiami santuokos nutraukimo byloje. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantui santuokos nutraukimo byloje buvo žinoma, kad atsakovė pasinaudojo GPM lengvata, kadangi pats apeliantas 2010 m. rugpjūčio 2 d. prie atsiliepimo į atsakovės priešieškinį pateikė VMI pažymą.
    11. Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmetė ieškinį. Net neaišku, kokiu pagrindu apeliantas prašė ir prašo priteisti neturtinę žalą. Be to, tam, kad būtų atlyginta neturtinė žalą, visų pirma, turi būti nustatytos asmens, kuriam nukreiptas reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, civilinės atsakomybės sąlygos. Apeliantas nepateikė įrodymų ir argumentų, suponuojančių atsakovės civilinę atsakomybę. Atsakovė tuo metu, kai gyveno bute, jame gyveno teisėtai, kaip apelianto tuometinė sutuoktinė. Atsakovė taip pat neniokojo buto, nepasisavino apelianto daiktų, neatliko kitų apelianto nurodomų nekonkrečių veiksmų ir kt. Taigi jokio pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei. Neturtinės žalos, susijusios su šalių santuoka, atlyginimo klausimas buvo išspręstas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013, kurioje teismai pripažino, kad neturtinę žalą, susijusią su šalių santuoka, patyrė ne apeliantas, bet atsakovė. Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu ne tik pripažino, kad apeliantas žiauriai elgėsi su atsakove ir todėl yra kaltas dėl santuokos iširimo, bet ir atsakovei iš apelianto priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantas iki šiol neturtinės žalos atsakovei neatlygino.
    12. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio dėl nuostolių, susijusių su buto nuoma, kaip neįrodytą, kadangi apeliantui, nuosavybės teise turinčiam butą, nebuvo protingo poreikio nuomotis būstą po 1 500 Lt per mėn. Be to, apeliantas aktualiu laikotarpiu daugiausia gyveno bute, esančiame ( - ), Vilniuje. Nors šis butas formaliai nuosavybės teise priklauso apelianto motinai Z. L., Z. L. gyvena ne ( - ), Vilniuje, bet ( - ) Klaipėdos raj. sav., kur nuosavybės teise turi butą su priklausiniais, taip pat turi (ar turėjo) kito nekilnojamojo ir kito turto. Taigi jokio poreikio nuomotis butą po 1 500 Lt per mėn. apeliantui nebuvo ir negalėjo būti. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad, pasak apelianto, butą, esantį ( - ), Vilniuje, jis pradėjo nuomotis nuo 2014 m. kovo 12 d. Tačiau apeliantas kitur nurodo, kad bute negyveno nuo 2009 m. rugsėjo mėn. (ar 2009 m. gruodžio mėn.), todėl logiškai neapaiškinama, kodėl beveik penkerius metus iki 2014 m. kovo 12 d. apeliantui nebuvo poreikio nuomotis kitą gyvenamąją patalpą, o 2014 m. kovo mėn. toks poreikis atsirado. Neatmestina tikimybė, kad 2014 m. kovo 12 d. buto, esančio ( - ), Vilniuje, nuomos sutartis atsirado todėl, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 apeliantas buvo pareiškęs prašymą dešimčiai metų išdėstyti atsakovės naudai priteistos kompensacijos mokėjimą ir jam reikėjo parodyti kuo didesnes periodines išlaidas.
    13. Teismas pagrįstai atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl 115,85 Eur už elektros energiją, kuriuos jis sumokėjo 2009 m. gruodžio 14 d., priteisimo. Nors apeliantas nurodo, esą ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių, apeliantas nenurodė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių. Be to, ieškinys šioje dalyje nepagrįstas iš esmės. Buto savininku ginčui aktualiu laikotarpiu buvo apeliantas, kuris ir privalėjo bei privalo mokėti elektros energijos tiekėjui ir / ar operatoriui už butui tiekiamą elektros energiją.
    14. Apeliantas ginčija sprendimo dalį, kurioje pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį dėl 1 365,06 Eur, kuriuos apeliantas sumokėjo 2009 m. gruodžio 14 d. (408,08 Eur), 2010 m. liepos 2 d. (368,38 Eur), 2012 m. sausio 30 d. (588,60 Eur). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantas šioje dalyje praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi 408,08 Eur sumokėti 2009 m. gruodžio 14 d., 368,38 Eur sumokėti 2010 m. liepos 2 d., 588,60 Eur sumokėti 2012 m. sausio 30 d., o ieškinys paduotas 2015 m. vasario 11 d. Bet kuriuo atveju ieškinys šioje dalyje nepagrįstas, kadangi, kaip jau pasisakyta aukščiau šiame atsiliepime, atsakovė bute nuolat negyveno. 40,19 Eur už dujų pajungimą apeliantas sumokėjo dėl to, kad gamtinės dujos buvo atjungtos jo prašymu (pats apeliantas pripažįsta, kad jis 2014 m. kovo 6 d. prašymu inicijavo gamtinių dujų tiekimo į Butą nutraukimą), todėl atsakovė su tuo visai nesusijusi.
Atsakovė V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė iš atsakovės 255,46 Eur už vandenį ir šioje dalyje ieškinį atmesti; pakeisti sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė iš atsakovės 329,16 Eur už dujas ir šioje dalyje ieškinį atmesti; pakeisti sprendimą toje dalyje, kurioje teismas išsprendė ieškovo reikalavimą dėl 39 822,75 Eur nuomos mokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. kovo mėn., už buto, 189,83 kv. m. ploto, esančio ( - ), Vilniuje, nuomą ir iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti motyvą, kad toje dalyje taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas bei nustatyti, kad toje dalyje taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas, priteisti atsakovei iš ieškovo 977,25 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 20 Eur žyminio mokesčio ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
16.1.

9Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apeliantės 255,46 Eur už vandenį, kuriuos ieškovas sumokėjo 2014 m. kovo 25 d. Sprendimas šioje dalyje keistinas, kadangi pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantė gyveno ir naudojosi butu, todėl turi pareigą mokėti už vandenį. Ieškinys šioje dalyje turi būti atmestas visa apimtimi. 2014 m. kovo 25 d., kai ieškovas sumokėjo už vandenį 255,47 Eur, butas buvo visiškoje ieškovo dispozicijoje, bute buvo atliekami jo įrengimo darbai, todėl neabejotinai buvo naudojamas vanduo. Apeliantės 2014 m. kovo mėn. bute nebuvo ir naudoti vandens ji niekaip negalėjo. Šiame kontekste reikšminga, kad antstolio V. Č. 2014 m. balandžio 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 116-14-1004 fiksuotas tik aktualus vandens skaitiklio parodymai (nuotrauka Nr. 27), o pradiniai parodymai neužfiksuoti, todėl pagal ieškovo pateiktus įrodymus nėra galimybės nustatyti, koks vandens kiekis ir kada buvo sunaudotas. Iš sprendimo neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad vanduo bute buvo sunaudotas būtent apeliantės, o ne ieškovo, kadangi nėra aiškus laikotarpis, per kurį buvo naudojamas vanduo. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas 2009 m. – 2014 m. bute negyveno, o apeliantė nuolat gyveno bute. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 laikė kaip įrodymą, esą apeliantė po 2009 m. gruodžio 11 d. nepertraukiamai gyveno bute, kadangi teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės tik suteikė apeliantei teisę naudotis butu, tačiau tai nereiškia, kad apeliantė bute nuolat gyveno. Po laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliantė bute apsilankė tik po kurio laiko, 2010 m. pradžioje, tačiau po to bute nuolat negyveno. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013 2009 m. gruodžio 11 d. priėmė dvi nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos „veidrodiniu“ principu, kadangi kita 2009 m. gruodžio 11 d. nutartimi teismas tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir įpareigojo apeliantę netrukdyti ieškovui naudotis Buto gyvenamosiomis, pagalbinėmis patalpomis ir garažu. Ieškovas turėjo galimybę savo nuožiūra lankytis bute, ką pripažino savo procesiniuose dokumentuose Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013. 16.2.

10Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apeliantės 329,16 Eur, kuriuos ieškovas už gamtines dujas sumokėjo 2014 m. rugsėjo 12 d. Teismas padarė išvadą, kad 329,16 Eur įsiskolinimas, kurį ieškovas sumokėjo 2014 m. rugsėjo 12 d., susidarė iki 2014 m. kovo 5 d. Neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas padarė tokią išvadą, kadangi nuo 2014 m. kovo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 12 d. praėjo daugiau kaip 6 mėn., o visą tą laiką butas buvo visiškoje ieškovo dispozicijoje, bute buvo atliekami jo įrengimo darbai ir pan. Bute esantis dujinio šildymo katilas skirtas ne tik radiatorių šildymui, bet ir vandens šildymui, todėl ir ne šildymo sezono metu neabejotinai buvo naudojamos gamtinės dujos. Be to, apeliantė bute nuolat negyveno, todėl ir dėl šios priežasties sprendimas šioje dalyje keistinas, ieškinys atmestinas visa apimtimi. 16.3.

11Ieškovas prašė priteisti 39 822,75 Eur tariamai nesumokėto nuomos mokesčio už 55 mėnesius už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. kovo mėn. įskaitytinai už buto nuomą. Ieškovas prašė priteisti po 2 500 Lt tariamai nesumokėto nuomos mokesčio už kiekvieną mėnesį. Apeliantė šioje dalyje prašė ieškinį atmesti tiek dėl jo nepagrįstumo, tiek dėl to, kad ieškovas iš dalies praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų ieškinio senaties terminą. Kadangi pradinis ieškinys šioje byloje buvo pareikštas 2015 m. vasario 11 d., tai reiškia, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ieškinio reikalavimams dėl žalos, atsiradusios iki 2012 m. vasario 11 d. atlyginimo priteisimo reikšti. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį atmetė, padaręs išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl 39 822,75 Eur nuomos mokesčio (turtinės žalos atlyginimo) yra neįrodytas ir nepagrįstas. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad šioje dalyje turi būti taikomas ne trejų, bet penkerių metų senaties terminas, todėl ieškinio senatis ieškinio reikalavimui dėl tariamai nesumokėto nuomos mokesčio už laikotarpį iki 210 m. vasario 11 d. nėra praleistas. Sprendimas šioje dalyje keistinas, iš sprendimo motyvuojamosios dalies turėtų būti pašalintas motyvas, kad šioje dalyje taikytinas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas, nustatant, kad taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Sprendimas šioje dalyje ne tik nenuoseklus, bet ir prieštaringas, kadangi pirmosios instancijos teismas vienoje sprendimo dalyje pagrįstai pripažino, kad ieškinys šioje dalyje neįrodytas ir nepagrįstas, kadangi jokių nuomos teisinių santykių tarp apeliantės ir ieškovo nebuvo, tačiau kitoje sprendimo vietoje jau pripažino, kad taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas, kuris taikomas periodinių išmokų mokėjimo atveju. Tačiau negali būti taip, kad teismas pripažįsta, jog neįrodyta, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė nuomos sutartis arba kad tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos santykiai, tačiau ieškinio senatį taiko tokią kaip už periodinių išmokų (ne)mokėjimą. Be to, nuomos mokesčio periodiškumas nėra preziumuojamas. 16.4.

12Priėmus naują sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme, apeliantei iš ieškovo priteistinos visos bylinėjimosi išlaidos – 877,25 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 100 Eur užstatas liudytojo R. U. išlaidoms, viso 977,25 Eur, o ieškovo bylinėjimosi išlaidos iš viso nepriteistinos.

  1. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
17.1.

13Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. apeliantė gyveno ir naudojosi ieškovo butu. Ieškovas taip pat sutinka su teismo sprendimo argumentu, jog į bylą nėra pateikta duomenų, kad aptariamu laikotarpiu bute būtų gyvenęs ieškovas. Pirmosios instancijos teismas nustatė prejudicinį faktą, kad šalių santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. liepos 4 d., todėl atsakovei gyvenant ir naudojantis butu kilo pareiga atsiskaityti už sunaudotą vandenį, o tokios pareigos nevykdymas vertintinas kaip neteisėti veiksmai dėl kurių ieškovas patyrė žalą. 17.2.

14Atsakovė nepagrįstai teigia, kad nuolat bute negyveno. Į bylą pateiktas VĮ „Sodros“ nedarbingumo laikotarpis nepatvirtina ir neįrodo fakto, kad atsakovė negyveno bute. Iš gydymo įstaigos nėra pateikta pažymų apie jos nuolatinį ir ilgalaikį gydymąsi ligoninėje. 17.3.

15Ieškovas yra pateikęs į bylą įrodymus, kad tarp ieškovo ir atsakovės buvo itin įtempti santykiai, ieškovui atsakovė buvo iškėlusi baudžiamąją bylą. Ieškovas, siekdamas išvengti konfliktų su atsakove, savo bute gyventi neturėjo jokių galimybių, todėl šiame bute nuo 2009 metų pabaigos iki 2014 m. rudens negyveno. Santuokos nutraukimo byloje atsakovė pateikė faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, kuriame konstatuota, kad ieškovas atlaisvino patalpas, esančias ( - ), Vilniuje. Prijungtoje santuokos nutraukimo byloje konstatuota, kad po vieno eilinio šeimyninio konflikto, 2009 m. rugpjūtį, ieškovas, siekdamas išvengti nuolatinių provokacijų bei grasinimų iš atsakovės pusės, išsikėlė iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto ir būtent nuo to momento teismai konstatavo, kad šalių santuoka faktiškai nutrūko. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendime konstatavo, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2009 m. liepos 4 d. Taigi nuo šio momento šalys nebevedė bendro ūkio, bendrų finansų, nesidalijo materialinėmis ir nematerialinėmis pareigomis. Pastaroji aplinkybė yra laikoma prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nereikia. Svarbu įvertinti ir tą aplinkybę, kad tarp šalių vyko ilgas skyrybų procesas, kuris truko nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2014 m. vasario mėn. Visą šį laiką atsakovė gyveno ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, tačiau, nežiūrint to fakto,: kad gyveno ir net ne viena, už buto naudojimąsi jokių mokesčių nemokėjo, tokiu būdu sukeldama ieškovui didžiulius nepatogumus ir finansinius nuostolius. 17.4.

16Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 13 d. išnagrinėjo ieškovo AB „Energijos skirstymo operatoriaus“ ir atsakovės apeliacinius skundus dėl skolos už teiktą elektros energiją priteisimo (civilinė byla Nr. 2A-1271-653/2016). Šioje byloje teismas konstatavo, kad byloje yra tik V. B. ir jos atstovo paaiškinimai apie tai, kad butu naudojosi ne tik V. B., bet ir R. L.. Į bylą pateikti nedarbingumo pažymėjimai nepaneigė fakto, kad ji bute tuo laikotarpiu negyveno. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi liudytojo R. M. paaiškinimais, kuris nurodė, kad gyvena priešais ginčo butą, kad iki 2014 m. pavasario matė bute pastoviai gyvenant V. B. su dukra A. ir giminaičiu. Teismas taip pat konstatavo, kad pačios V. B. pageidavimas, kad elektros energija būtų tiekiama į butą, atsakovės prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, siekiant užtikrinti jai galimybę naudotis butu, liudytojo parodymai patvirtina, kad butu skolos susidarymo laikotarpiu faktiškai naudojosi atsakovė ir su ja susiję asmenys. 17.5.

17Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad pagal R. L. į bylą pateiktus įrodymus yra pagrindas priteisti iš atsakovės ieškovo patirtą žalą už gamtines dujas. 2014 m. pavasarį, praėjus kelioms savaitėms po santuokos nutraukimo byloje teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir ieškovui pamačius, kad atsakovė vis dar neišsikrausto iš ginčo buto, o mokesčių nemoka, 2014 m. kovo 6 d. ieškovas iniciavo gamtinių dujų, tiekiamų į jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį, butą, atjungimą. Nors Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 20 d. nutartimi užbaigė santuokos nutraukimo procesą ir konstatavo, kad ginčo butas asmeninės nuosavybės teise priklauso R. L., atsakovė neišsikraustė iš buto. Byloje pateiktos AB „Lietuvos dujos“ pretenzijos, kad dujos nuolat tiekiamos į butą, jomis naudojamasi, tačiau už šias paslaugas atsakovė nemoka, R. L. 2014 m. kovo 6 d. kreipėsi į AB „Lietuvos dujos“ dėl gamtinių dujų tiekimo atjungimo. Vėliau, atsakovei išsikrausčius iš R. L. buto, ir atlikus remonto darbus, gamtinių dujų pajungimas buvo atnaujintas. Dėl skolos susidarymo laikotarpio į bylą ieškovas yra pateikęs AB „Lietuvos dujos“ Mokėjimų istoriją nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio. Iš šio rašytinio įrodymo akivaizdžiai matosi, kad laikotarpyje iki 2013 m. vasario mėnesio skola už gamtines dujas yra 42,19 Lt, toliau su lyg kiekvienu mėnesiu, esant žiemos sezonui, skola smarkiai didėja, nes visiškai nėra mokama už tiekiamas gamtines dujas. Galutinis skolos fiksavimas yra atliktas 2014 m. kovo mėnesį, iš kurio matyti, kad skola už teiktas gamtines dujas yra 329,16 Eur.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Apeliaciniai skundai atmetami. Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, todėl ieškovas apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, atitinkamai atsakovė ginčija tą sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinių skundų ribas, tikrina viso skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių aplinkybių, susijusių su viešuoju interesu, todėl nėra pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas, taigi nagrinėjamas tik apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.
  3. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).
  4. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodomus argumentus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, todėl tenkindamas ieškinį iš dalies priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, taigi apeliacinės instancijos teismas visų pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinių skundų argumentų.
Dėl prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą
  1. Kaip žinia, nagrinėjamoje byloje ginčas tarp šalių kilo dėl žalos, kurią teigia patyręs ieškovas, dėl atsakovės gyvenimo ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute, atlyginimo.
  2. Atsakovė kai kuriems ieškovo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus, atsižvelgdamas į atskirų reikalavimų ypatumus, jiems taikė sutrumpintus ieškinio senaties terminus. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismui konstatavus, kad jis praleido ieškinio senatį, prašė praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti dėl svarbios priežasties. Pažymėjo, jog atsakovė iš ieškovo buto išsikraustė tik 2014 metų pavasarį. Iki to laiko, ieškovui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė išsikeldama iš ieškovo buto su juo neatsiskaitys: nesumokės nuomos mokesčio, nepadengs komunalinių mokesčių, nebuvo žinomas buto stovis ir pan. Pasak ieškovo, šios faktinės aplinkybės suponuoja neginčytiną aplinkybę, kad tik 2014 m. pavasarį, išsikėlus atsakovei, ir atsisakius su ieškovu bendrauti jo keliamais finansiniais klausimais, ieškovui atsirado teisė į ieškinį.
  3. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako nuo savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis.
  4. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų (CK 1.125 str. 1 d.). Atskirų rūšių reikalavimams įstatyme nustatytos išimtys – sutrumpinti ieškinio senaties terminai.
  5. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008 ir kt.). Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir ar yra pagrindas atnaujinti terminą (CK 1.131 str. 2 d.), teismas turi spręsti atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str. 3, 4 d.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-502/2006).
  6. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo dėstomas aplinkybes, apie tai, kaip jis suprato ieškinio senaties termino skaičiavimo tvarką, daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ieškovo nurodomas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis, todėl nėra pagrindo atnaujinti ieškovo praleistą ieškinio senaties terminą, atskiriems ieškinio reikalavimams pareikšti, juolab, kad ieškovas yra teisininkas, todėl negali gintis aplinkybe, jog jam nebuvo suprantama arba žinoma ieškinio senaties instituto taikymo tvarka. Nors ieškovas nurodė, kad atsakovė iš jo buto išsikraustė tik 2014 metų pavasarį, todėl ieškovui nebuvo žinoma ir negalėjo būti žinoma, kad atsakovė, išsikeldama iš ieškovo buto su juo neatsiskaitys: nesumokės nuomos mokesčio, nepadengs komunalinių mokesčių, nebuvo žinomas buto stovis ir pan., nepaneigia fakto, jog komunalinius mokesčius už ginčo butą, kuriuos kaip žalą prašo priteisti iš atsakovės, ieškovas sumokėjo dar 2009-2012 metais, todėl akivaizdu, kad šios aplinkybės jam buvo žinomos jau tuomet, o ne tapo žinomos 2014 metais, kuomet atsakovė išsikraustė iš ginčo buto.
  7. Atsakovė apeliaciniame skunde mini, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl žalos, atsiradusios dėl tariamai nesumokėto nuomos mokesčio už laikotarpį iki 2012 m. vasario 11 d., atlyginimo padarė nepagrįstą išvadą, kad šioje dalyje turi būti taikomas ne trejų, bet penkerių metų senaties terminas, todėl ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui nėra praleistas. Pasak apeliantės, sprendimas šioje dalyje turi būti pakeistas, iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant teismo motyvą, kuriuo nustatyta, kad šiam reikalavimui yra taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas sprendimo motyvuojamoje dalyje nurodant, kad nagrinėjamam atvejui turi būti taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija su tokiais atsakovės argumentais nesutinka. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia atsakovės dėmesį, jog ieškinio reikalavimą dėl žalos, atsiradusios nemokant nuomos mokesčio, pirmosios instancijos teismas, atmetė dėl to, kad ieškovas neįrodė, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė nuomos sutartis ar būtų susiklostę faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Antra, teismas ieškovo nurodytos 38 822,75 Eur sumos, kuri siejama su nuomos mokesčiu, nevertino, kaip ieškovo patirtos žalos, taikant civilinę atsakomybę, nes ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti. Taigi šioje sprendimo dalyje ieškinio senaties termino skaičiavimas neturi jokios teisinės reikšmės tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas ieškovo pareikštą reikalavimą priteisti, kaip žalą ieškovės tariamai nemokėtą nuomos mokestį už gyvenimą ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute, turėjo teisę vertinti, kaip reikalavimą dėl periodiškai mokamo nuomos mokesčio, kuriam taikomas CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į tai, kad ieškovas įrodinėjo, jog už faktinę buto nuomą ieškovė jam turėjo mokėti periodiškai po 2 500 Lt per mėnesį, t. y. periodinėmis įmokomis. Taigi pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias CK nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti atsakovės prašymo dėl teismo dalies motyvų pašalinimo iš skundžiamo sprendimo. Dėl šių ieškinio reikalavimų ieškovas taip pat prašė praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, tačiau jau minėtų argumentų pagrindu, kuomet teisėjų kolegija nenustatė esant pagrindą pripažinti, kad ieškinio senaties terminą ieškovas praleido dėl svarbių priežasčių, teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.
Dėl gyventojų pajamų mokesčio grąžinimo
  1. Ieškovas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 445,15 Eur susigrąžinto pajamų mokesčio už 2009 metus. Pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškinio reikalavimo civilinę bylą nutraukė. Ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinio reikalavimus šioje dalyje tenkinti, tuo tarpu atsakovė prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje palikti nepakeistą. Nors ieškovas teigia, kad teismas turėtų priteisti nurodytą sumą iš atsakovės, nes priešingu atveju atsakovė praturtėtų ieškovo sąskaita, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje civilinę bylą nutraukė. CPK 293 straipsnio 3 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas bylą nutraukia. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 24 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-2121-127/2013, ieškovo ir atsakovo santuoką nutraukė. Šiuo sprendimu buvo padalintas sutuoktinių turtas. Be to, teismas santuokos nutraukimo byloje konstatavo, jog šalims gyvenant santuokinį gyvenimą nuo 2007 m. rugpjūčio 8 d. iki 2009 m. liepos 4 d. buvo grąžinta iš bendrų lėšų R. L. kreditoriui Danske Bank A/S Lietuvos filialui 6 026,22 Eur kredito ir sumokėta 19 574,05 Eur palūkanų. Iš viso bankui buvo sumokėta 88 612,78 Lt įmokų. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime, ieškovui aplinkybė, kad atsakovė pasinaudojo pajamų mokesčio lengvata buvo žinoma jau santuokos nutraukimo byloje dar 2010 m. rugpjūčio 2 d., kadangi pats ieškovas prie atsiliepimo į atsakovės priešieškinį teikė Valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą dėl V. B. pasinaudojimo pajamų mokesčio lengvata. Santuokos nutraukimo bylą nagrinėję teismai savo sprendimuose pasisakė dėl aplinkybių susijusių su kredito ir palūkanų mokėjimu, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog savo esme reikalavimas dėl dalies susigražinto pajamų mokesčio priteisimo kaip žalos turėjo būti vertinamas kaip reikalavimas dėl turto priklausančio bendrosios jungtinės nuosavybės teise padalijimo, taigi sprendžiamas santuokos nutraukimo byloje. Kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad teismo sprendimas padalyti konkretų sutuoktinių bendrą turtą reiškia konstatavimą, jog daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie nebegalės pareikšti naujo ieškinio dėl kito turto padalijimo kaip bendrosios jungtinės nuosavybės, taigi galioja bendroji taisyklė, kad toks teismo sprendimas turto padalijimo klausimu yra galutinis ir įgyja res judicata galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2006; 2010 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2010), todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad santuokos nutraukimo byloje neišsprendus visų klausimų, susijusių su bendro turto padalijimu, buvę sutuoktiniai (vienas iš jų) turi galimybę kreiptis į teismą dėl proceso santuokos nutraukimo byloje atnaujinimo, tačiau ne reikšti reikalavimus dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo byloje dėl žalos atlyginimo.
Dėl nuomos mokesčio priteisimo
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 39 822,75 Eur turtinės žalos atlyginimo, kurią sieja su atsakovės gyvenimu jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute už 4 metus ir 7 mėnesius. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsakovė šioje dalyje prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog ieškovas šioje dalyje ieškinio reikalavimų neįrodė. Visų pirma, ieškovas neįrodė, kad sutartis dėl buto nuomos su atsakove buvo sudaryta žodžiu, o nuomos mokesčio dydis buvo sietas su kredito suma ir palūkanomis. Tokius savo teiginius ieškovas grindė tik savo paties paaiškinimais. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, ieškovo paaiškinimai, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti paaiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tuo atveju, jei šalys iš tiesų būtų sudarę žodinę nuomos sutartį, ši aplinkybė būtų buvusi išviešinta santuokos nutraukimo byloje, ieškovui prašant priteisti iš atsakovės skolą, už ginčo buto nuomą, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, santuokos nutraukimo byloje nėra jokių duomenų apie esą ginčo šalis siejusią nuomos sutartį ir esą pagal tokią sutartį esančius atsakovės įsiskolinimus, nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovo patikslintas ieškinys dėl santuokos nutraukimo teismui buvo pateiktas dar 2012 m. lapkričio 20 d.
  3. Taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovo teiginiais esą tarp šalių susiklostė faktiniai nuomos teisiniai santykiai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjam ginčui teisingai išspręsti yra reikšminga aplinkybė, jog ginčo šalys buvo sutuoktiniai, todėl minėtam turtui taikomas šeimos turto teisinis rėžimas, o ginčo šalis siejančius teisinius santykius dėl turto tarp sutuoktinių nėra pagrindo kvalifikuoti kaip faktinius nuomos teisinius santykius. Santuokos nutraukimo byloje, kaip nurodyta aukščiau, dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe reikalavimus reiškė ir pati atsakovė, iš pradžių prašydama jai nustatyti ½ dalį turto, o vėliau reikšdama reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Santuokos nutraukimo bylos nagrinėjimo metu iki toje byloje priimto sprendimo įsiteisėjimo atsakovei nebuvo jokių ribojimų gyventi ir naudotis butu, esančiu ( - ), Vilniuje. Taigi atsakovės gyvenimo ginčo bute negalima laikyti atsakovės neteisėtais veiksmais, todėl prašomos priteisti 38 822,75 Eur sumos, kuri siejama su nuomos mokesčiu, nėra pagrindo vertinti kaip ieškovo patirtos žalos, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs visų būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti, šioje dalyje ieškinį pagrįstai atmetė.
Dėl ieškovo turėtų nuomos išlaidų, kaip žalos atlyginimo, priteisimo
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės jo patirtas 2 605,58 Eur nuomos išlaidas, kurias jis patyrė, negalėdamas gyventi jam nuosavybės teise priklausančiame bute, nes bute tuo metu gyveno atsakovė, be to, vėliau buvo būtina atlikti bute remontą. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Atsakovė šioje dalyje prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei dėl žalos atlyginimo kilti, todėl šioje dalyje ieškinį atmetė pagrįstai. Visų pirma, ieškovas neįrodė, kad turėjo protingą poreikį nuomotis būstą po 1 500 Lt per mėnesį, nes kaip savo gyvenamąją vietą jis iki 2014 m. kovo 12 d. teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodydavo butą, esantį ( - ), Vilniuje, kuris priklausė ieškovo motinai Z. L.. Antra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo atžvilgiu nebuvo priimta jokių sprendimų, kurie jį įpareigotų išsikelti iš jam nuosavybės teise priklausančio būsto. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybė, kad ieškovas ginčo bute, išsikrausčius ieškovei, ketino atlikti buto remontą, nesudaro pagrindo ieškovo reikalavimą dėl turėtų nuomos išlaidų priteisimo vertinti kaip pagrįstą. Taigi ieškovas neįrodė atsakovės netesėtų veiksmų, kurie būtų priežastiniame ryšyje su ieškovo prašoma priteisti žala. Kita vertus, logiškas yra ir atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą pateikiamas paaiškinimas, jog nors, kaip teigia ieškovas, ginčo bute jis negyveno nuo 2009 m. rugsėjo mėn., tačiau iki pat 2014 m. kovo 12 d., kuomet buvo sudaryta nuomos sutartis su UAB ,,Biodela“, per visą šį laikotarpį ieškovui nebuvo poreikio nuomotis gyvenamąją patalpą. Taigi teisėjų kolegija ieškovo poreikį nuomotis gyvenamąją patalpą vertina ne kaip atsakovės neteisėtų veiksmų pasekmę, bet kaip jo paties iniciatyva sudarytą sandorį, kurio išlaidų atlyginti atsakovė neturi pareigos.
Dėl kapitalinio remonto išlaidų priteisimo
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 679,89 Eur žalą dėl kapitalinio remonto atlikimo. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Atsakovė prašo šioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus bei atliktų remonto darbų apimtį ir pobūdį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išadą, jog ieškovas neįrodė, kad būtent atsakovė apgadino butą, dėl ko ieškovui teko atlikti buto remontą. Ieškovas taip pat neįrodė, kad iki perimant iš atsakovės butą jame jau buvo sumontuotos grindjuostės, kad jos buvo atsakovės apgadintos ir būtent todėl teko montuoti naujas, neįrodė, kad būtent dėl atsakovės veiksmų teko perdažyti lubas, taisyti ir dažyti sienas, sudėti trinkeles. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įrodymų vertinimo klausimais. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Taigi įvertinus byloje surinktus įrodymus, šalių ir liudytojų teiktus paaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog tokie darbai, dėl kurių šioje byloje ieškovas reiškia reikalavimus, buvo atlikti todėl, kad anksčiau jie paprasčiausiai nebuvo atlikti, todėl šioje dalyje ieškinį atmetė pagrįstai.
Dėl šildymo katilo remonto išlaidų atlyginimo
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 614 Eur žalą dėl šildymo katilo remonto. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Atsakovė prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje nepakeistą.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), atsakovės kaltės (CK 6.247 str.), priežastinio ryšio, pagrįstai ieškinio reikalavimus šioje dalyje atmetė.
  3. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad būtent atsakovė netinkamai eksploatavo ir prižiūrėjo šildymo katilą. Byloje nustatyta, kad šilumos katilas gedo ir anksčiau, o dujinio katilo defektavimo aktas surašytas tik 2014 m. rugsėjo 24 d., nors kaip pats ieškovas teigia ieškinyje, atsakovė aptariamame bute gyveno iki 2014 m. balandžio mėnesio.
Dėl stiklo paketo keitimo išlaidų atlyginimo
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 95,57 Eur žalą dėl stiklo paketo keitimo, nurodydamas, jog atsakovei gyvenant bute buvo išdaužtas langas. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Atsakovė prašo palikti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų: neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.), atsakovės kaltės (CK 6.247 str.), priežastinio ryšio, pagrįstai ieškinio reikalavimus šioje dalyje atmetė.
  3. Į bylą nėra pateikta įrodymų, kad langas išdaužtas atsakovei gyvenant bute, todėl pagal bylos medžiagą neįrodyta, kad būtent atsakovei kyla atsakomybė už lango išdaužimą bei išlaidų dėl stiklo paketo pakeitimo atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad vien aplinkybė, jog 2014 m. balandžio 9 d. fiksuotas išdaužtas langas, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad už jo remonto darbus yra atsakinga atsakovė (CPK 185 str.).
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 448,10 Eur neturtinės žalos. Reikalavimą ieškovas grindė atsakovės nesąžiningu, nepagarbiu ir neteisingu elgesiu, tuo, kad negalėjo gyventi savo namuose, taip pat, kad atsakovės komunalinių mokesčių nemokėjimas atėmė daug laiko, nuolatinės skolos jį žemino, sutrikdė sveikatą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį šioje dalyje atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį tenkinti. Atsakovė prašo palikti šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir į bylą pateiktus įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, pagrįstai ieškinį šioje dalyje atmetė.
  3. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai taikė materialiosios teisės normas bei pagrįstai rėmėsi aukštesniųjų teismų formuojama praktika neturtinės žalos atlyginimo klausimais. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kasacinio teismo praktikoje išaiškina, kad tam tikri nepatogumai, sunkumai yra natūralus gyvenimo ir dalyvavimo civilinėje apyvartoje reiškinys ir ne kiekvienas teisės pažeidimas kartu reiškia ir neturtinės žalos padarymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015). Vien atitinkamos neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių teisių pažeidimą yra būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007 ir kt.
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kadangi įvertinus byloje surinktus įrodymus, faktinę tarp šalių susiklosčiusią padėtį, ilgą santuokos nutraukimo procesą, šalių elgesį bylos nagrinėjimo metu, darytina išvada, kad ieškovas neįrodė reikalavimo atlyginti prašomą neturtinę žalą (CPK 185 str.).
  5. Kadangi dėl šio reikalavimo itin išsamiai ir detaliai pasisakė pirmosios instancijos teismas, išanalizuodamas riek faktines byloje nustatytas aplinkybes, tiek teisinę bazę, tiek teismų praktiką ginčo klausimu, apeliacinės instancijos teismas nekartoja visų teisinių ir faktinių pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų argumentų, o tiesiog jiems pritaria, nurodydamas, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentų pagrindu, šioje dalyje sprendimo naikinti nėra pagrindo.
Dėl nesumokėtų komunalinių mokesčių
  1. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės nesumokėtus komunalinius mokesčius – 115,85 Eur už sunaudotą elektros energiją, 40,19 Eur dėl dujų atjungimo, 336,94 Eur už sunaudotą vandenį ir 1 961,22 Eur už sunaudotas dujas. Pirmosios instancijos teismas šioje dalyje ieškinio reikalavimus tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovės 255,46 Eur už sunaudotą vandenį ir 329,16 Eur už sunaudotas dujas. Kitoje dalyje teismas ieškinį atmetė. Apeliacinius skundu ieškovas prašo panaikinti sprendimą dalyje, kurioje buvo atmesti reikalavimai dėl 40,19 Eur už dujų atjungimą ir 1 365,06 Eur už sunaudotas dujas ir priimti naują sprendimą, ieškinį šioje dalyje tenkinant. Atsakovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė iš atsakovės 255,46 Eur už vandenį ir šioje dalyje ieškinį atmesti bei pakeisti sprendimą dalyje, kurioje teismas priteisė iš atsakovės 329,16 Eur už dujas, ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Atitinkamai atsiliepimuose į apeliacinius skundus ieškovas ir atsakovė prašo apeliacinius skundus šioje dalyje atmesti.
  2. Teisėjų kolegija, sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto reikalavimo dėl 115, 85 Eur žalos, kuri susidarė ieškovui sumokėjus už elektros energiją, atlyginimo, kadangi mokėjimą ieškovas atliko 2009 m. gruodžio 14 d. Visų pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 2009 m. gruodžio mėnesį ginčo bute gyveno ir ieškovo tėvai. Antra, mokėjimo nurodyme nėra nurodyta už kokį konkrečiai laikotarpį yra atliktas mokėjimas. Trečia, ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo pateiktas 2015 m. vasario 11 d., tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, jog reikalavimui dėl 115,85 Eur už sunaudotą elektros energiją yra suėjęs ieškinio senaties terminas. Nors ieškovas apeliaciniame skunde prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau teisėjų kolegija jau anksčiau nurodė, kad ieškovas teismui nenurodė jokių svarbių priežasčių, kuriomis remiantis ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, taigi reikalavimas šioje dalyje atmestas pagrįstai. Kita vertus, apeliaciniame skunde ieškovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šioje dalyje taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi CK 1.125 straipsnio 9 dalis reikalavimams, susijusiems su periodinėmis išmokomis nustato penkerių metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo ieškovo argumentu, tačiau nepaisant to, konstatuoja, jog ieškovas praleido ir penkerių metų ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti. Minėta, jog mokėjimą už elektrą ieškovas atliko 2009 m. gruodžio 14 d., tuo tarpu ieškinį dėl žalos, susijusios su periodiniais atlyginimo ieškovas pareiškė 2015 m. vasario 11 d., t. y. praleidęs penkerių metų ieškinio senaties terminą.
  3. Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentus, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priteisti iš atsakovės 40,19 Eur už dujų pajungimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dujos buvo atjungtos ieškovo iniciatyva, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog dujos buvo atjungtos dėl atsakovės kaltės, todėl atsakovei negali kilti pareiga dengti ieškovo patirtas išlaidas dėl dujų pajungimo.
  4. Nors atsakovė neigia, jog gyveno ginčo bute, nurodydama, kad tuo metu, kai ieškovas sumokėjo už vandenį 255,47 Eur, t. y. 2014 m. kovo 25 d., butas buvo visiškoje ieškovo dispozicijoje, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog skola už sunaudotą vandenį atsirado dar atsakovei gyvenant ginčo bute. Iš UAB ,,Vilniaus vandenys“ 2014 m. kovo 24 d. vandens suvartojimo ir įmokų, apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. išklotinės matyti, kad įsiskolinimas už vandenį 2014 m. kovo mėnesiui yra 882,07 Lt, skaitiklio parodymai nurodyti 185. Abonentui buvo pateiktas mokėjimo pranešimas, su nurodymu sumokėti skolą iki 2014 m. kovo 27 d. Nepaisant to, kad ieškovas pagal minėtą pareikalavimą už vandenį sumokėjo 2014 m. kovo 25 d. mokėjimo nurodymu, tačiau akivaizdu, jog skola susidarė dar iki šio laiko. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro atsižvelgdamas į tai, kad UAB ,,Vilniaus vandenys“ 2014 m. kovo 24 d. vandens suvartojimo ir įmokų išklotinėje užfiksuota, kad skaitliuko parodymai iki 181 buvo pasiekti ir užfiksuoti jau 2012 m. rugsėjo 30 d. Taigi, labiau tikėtina, jog vandenį iki ieškovui perimant ginčo butą išnaudojo atsakovė, todėl ji turi pareigą padengti ieškovo patirtą žalą dėl atlikto mokėjimo už vandenį, tokie atsakovės veiksmai vertinami kaip neteisėti. Taigi ieškovas dėl aptariamo reikalavimo patyrė žalą, tarp kurios ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje dalyje ieškovo ieškinį tenkino.
  5. Be to, ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 1 961,22 Eur už sunaudotas dujas. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovės priteisė 329,16 Eur. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo priteisti visą sumą už sunaudotas dujas, tuo tarpu atsakovė prašo atmesti visą reikalavimą dėl žalos, kuri kildinama iš nemokėjimo už dujas, pritesimo ir ieškinį šioje dalyje atmesti.
  6. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas už dujas atliko šiuos mokėjimus: 2009 m. gruodžio 14 d. – 408,08 Eur, 2010 m. liepos 2 d. – 368,38 Eur, 2012 m. sausio 30 d. – 588,60 Eur, 2014 m. rugsėjo 12 d. – 329,16 Eur. Ieškovo ieškinys teismui dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas 2015 m. vasario 11 d. Atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, todėl pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CK 1.125 straipsnio 8 dalį, kuri numato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, ieškinio reikalavimus dėl mokėjimo už dujas pagal 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimą 408,08 Eur sumai, pagal 2010 m. liepos 2 d. mokėjimą 368,38 Eur sumai ir pagal 2012 m. sausio 30 d. mokėjimą 588,60 Eur sumai atmetė suėjus ieškinio senaties terminui. Nors apeliaciniame skunde ieškovas prašė praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, tačiau teisėjų kolegija, jau aukščiau nurodytų motyvų pagrindu, nenustatė jokių svarbių priežasčių praleisto termino atnaujinimui.
  7. Be to, ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas reikalavimų priteisti iš atsakovės sumas, sumokėtas AB „Lietuvos dujos“, pagal 2009 m. gruodžio 14 d. mokėjimą, 2010 m. liepos 2 d. mokėjimą ir 2012 m. sausio 30 d. mokėjimą, nepagrįstai taikė trejų metų ieškinio senaties terminą, kadangi esant pareigai mokėti periodinį mokestį nustatytais pasikartojančiais intervalais, taikomas 5 metų ieškinio senaties terminas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aplinkybę, kad mokesčiai už suvartotas dujas ieškovo nebuvo mokami periodiškai, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo teisę šiai daliai ieškovo reikalavimų taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris yra bendrasis, kai reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Juolab, kad reikšti reikalavimus dėl minėtų sumų priteisimo ieškovas galėjo jau santuokos nutraukimo byloje, kadangi visus atliktus mokėjimus patvirtinančius įrodymus jis teikė į santuokos nutraukimo bylą.
  8. Nors atsakovė įrodinėja, kad jai nekyla pareiga atlyginti ieškovo patirtą žalą dėl mokėjimo už dujas, kurį ieškovas atliko 2014 m. rugsėjo 12d., nes tuo metu ginčo bute ji nebegyveno, o ieškovas bute atliko remontą, todėl privalo susimokėti už savo paties išnaudotas dujas, tačiau teisėjų kolegija šį atsakovės argumentą atmeta, kadangi iš AB ,,Lietuvos dujos“ 2014 m. kovo 13 d. rašto Nr. 5735 matyti, kad 329,16 Eur skola už suvartotas dujas iki 18643 m³, įskaitant pastoviąją tarifo dalį, susidarė iki 2014 m. kovo 5 d., t. y. iki ieškovui perimant savo dispozicijon ginčo butą. Taigi atsakovei gyvenant ir naudojantis butu kilo pareiga atsiskaityti už dujas, o tokios pareigos nevykdymas vertinamas kaip neteisėti veiksmai. Tokie atsakovės veiksmai patvirtinta jos kaltę. Dėl tokių atsakovės veiksmų ieškovas patyrė žalą, tarp kurios ir atsakovės neteisėtų veiksmų egzistuoja priežastinis ryšys. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje ieškinį tenkindamas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo.
  9. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo ir atsakovės apeliacinių skundų motyvais naikinti nėra pagrindo.
  10. Kaip jau buvo minėta, absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.
  11. Atsakovė pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą priteisti iš ieškovo jos patirtas išlaidas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Kadangi teisėjų kolegija atsakovės apeliacinį skundą atmetė, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat netenkinamas (CPK 93, 98 str.).

21Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

22Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. uždarame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. I. Ginčo esmė
  1. Ieškovas R. L.... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m.... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8.
      1. Ieškovas R. L. apeliaciniu... 9. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apeliantės 255,46 Eur už... 10. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apeliantės 329,16 Eur, kuriuos... 11. Ieškovas prašė priteisti 39 822,75 Eur tariamai nesumokėto nuomos mokesčio... 12. Priėmus naują sprendimą, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos... 13. Byloje nustatytos aplinkybės leidžia teigti, kad laikotarpiu nuo 2010 m.... 14. Atsakovė nepagrįstai teigia, kad nuolat bute negyveno. Į bylą pateiktas VĮ... 15. Ieškovas yra pateikęs į bylą įrodymus, kad tarp ieškovo ir atsakovės... 16. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 13 d. išnagrinėjo ieškovo AB... 17. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad pagal 18. Teisėjų kolegija... 19. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 20. Apeliaciniai skundai atmetami. Dėl bylos nagrinėjimo ribų
          21. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti...