Byla 2A-4-221/2017
Dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Leono Jachimavičiaus, Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja) ir Izoldos Nėnienės,

2sekretoriaujant Editai Vazgienei, Reginai Mockevičienei,

3dalyvaujant apelianto A. K. teisių perėmėjams A. K., jos atstovei advokatei Kristinai Mikolaitei, Ž. K.,

4ieškovui K. K., jo atstovei advokatei Kristinai Česnauskienei,

5teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. K. (teisių perėmėjai A. K., A. K., Ž. K., L. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovui A. K., trečiajam asmeniui Kauno rajono savivaldybės Garliavos miesto notaro biuro notarei A. Ž. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7Ginčo esmė

8

    1. Ieškovas prašė teismo panaikinti 2011 m. rugsėjo 2 d. gyvenamojo namo dovanojimo sutartį, sudarytą tarp O. K. ir A. K., patvirtintą Garliavos miesto notarų biuro notarės A. Ž. (notarinio registro Nr. AŽ-1231).
    2. Ieškovas nurodė, kad jam po motinos mirties paaiškėjo apie neteisėtai sudarytą nekilnojamojo turto perleidimo atsakovui sandorį. 2011 m. rugsėjo 2 d. gyvenamojo namo dovanojimo sutartimi O. K. padovanojo broliui (atsakovui) gyvenamąjį namą, kiemo statinius, žemės sklypą, esančius ( - ). Ieškovui kilo pagrįstų abejonių, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu nebuvo išreikšta O. K. laisva valia. O. K. iki mirties ( - ) gyveno šiame name kartu su atsakovu ir jo šeima, buvo silpnos sveikatos, nes po maždaug prieš 10 metų patirto stipraus insulto negalėjo vaikščioti, galėjo tik atsisėsti. Paskutiniais metais itin pašlijo sveikata, sutriko atmintis, regėjimas, vėliau pradėjo nepažinti žmonių, šeimos narių. Nuo 2007 m. kovo 8 d. O. K. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Kadangi atsakovas su savo šeima gyveno pas motiną, todėl jis savo nuožiūra ja rūpinosi, darė jai įtaką. Ieškovas apsilankymų pas motiną metu 2011 metų rudenį pastebėjo, jog ji yra prislėgta, išgąsdinta, nedaug ką pasakodavo, apsiverkdavo. Atsakovas sudarė aplinkybes, leidžiančias motinai O. K. suprasti, jog ji yra nuo jo visapusiškai priklausoma. Todėl O. K. dėl minėtų aplinkybių, ekonominio priklausomumo, psichologinio spaudimo buvo priversta pasirašyti 2011 m. rugsėjo 2 d. gyvenamojo namo dovanojimo sutartį. Kadangi sandoriu nėra išreikšta tikroji, laisva valia, motina nesupratusi atliekamų veiksmų esmės, todėl ieškovas sandorį prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.
    3. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jo netenkinti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su mama O. K. atsakovo šeima gyveno visą laiką, vedė bendrą ūkį, niekada nesipyko. Mirus sutuoktiniui, O. K. leido sūnaus šeimai rekonstruoti namą. Atsakovas prie gyvenamojo namo pristatė mūrinį priestatą, pasistatė ūkinį pastatą su garažu, nors motinai to visiškai nereikėjo (nei papildomo ploto, nei garažo). Esant geriems santykiams su motina, atsakovas nereikalavo, kad gyvenamojo namo pagerinimai ir priklausiniai būtų įforminti jo vardu. O. K. negalia buvo tik fizinė, nes ji sunkiai judėjo. Ji niekada nesirgo ir nebuvo gydoma dėl psichinės negalios. Iki pat savo mirties ji suvokė, ką daro ji pati ir kiti šeimos nariai, suvokė savo veiksmus, bendravimas su ja buvo normalus. Suprasdama, kad namas buvo pagerintas atsakovo ir jo lėšomis, kad reikalinga namą ir žemės sklypą įforminti tikrojo savininko vardu, sudarė dovanojimo sandorį, kuriuo išreikšta jos tikroji valia.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
    1. Kauno apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimu patenkino ieškinį: pripažino negaliojančia 2011 m. rugsėjo 2 d. tarp O. K. ir A. K. sudarytą gyvenamojo namo, kiemo statinių, žemės sklypo, esančių ( - ), dovanojimo sutartį Nr. AŽ-1231, patvirtintą Kauno rajono savivaldybės Garliavos miesto notarų biuro notarės A. Ž. Priteisė iš atsakovo ieškovui 615 Lt žyminį mokestį, 1 600 Lt advokato pagalbos išlaidas, 1 334,50 Lt už ekspertizės atlikimą, o iš atsakovo valstybei – 85,63 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidas ir 612 Lt žyminį mokestį.
    2. Teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sutartimi Nr. AŽ-1231 O. K. padovanojo sūnui A. K. gyvenamąjį namą, kitus statinius bei žemės sklypą, esančius ( - ). O. K. mirė ( - ). Specialus nuolatinės slaugos poreikis O. K. buvo nustatytas nuo 2007 m. kovo 8 d. iki 2010 m. kovo 8 d., vėliau pratęstas nuo 2010 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. gegužės 28 d. Teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi paskyrė pomirtinę O. K. teismo psichiatrinę ekspertizę, kuri 2013 m. sausio 10 d. teismo psichiatrinės ekspertizės aktu Nr. 83TPK-10/2012 nustatė, kad O. K. sandorio sudarymo metu sirgo kraujagysline demencija, dėl ko negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. 2013 m. rugsėjo 10–19 d. pakartotinės pomirtinės ekspertizės išvadose nurodoma, kad O. K. 2011 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sandorio sudarymo ir pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes sirgo kraujagysline silpnaprotyste, tokia būsena atsirado maždaug apie 2007 metus ir tęsėsi iki mirties. O. K. diagnozuotas psichikos sutrikimas – kraujagyslinė silpnaprotystė galėjo įtakoti jos veiksmus ir valią sudarant dovanojimo sutartį. Teismas, vertindamas ekspertizės išvadas, nurodė, kad šias išvadas vienu atveju padarė dviejų teismo ekspertų komisija, pakartotinės pomirtinės ekspertizės atveju – trijų teismo ekspertų komisija, ekspertizės grindžiamos O. K. medicininiuose dokumentuose esančiais įrašais apie jos sveikatos būklę, išvados yra išsamiai motyvuotos, atspindėta sveikatos duomenų analizė, todėl sąryšyje su O. K. sveikatos ir ligos istorijoje esančiais duomenimis sudarė teisiškai pagrįstą pagrindą padaryti išvadą, kad ginčijamos sutarties sudarymo metu O. K. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Teismas duomenų bei įrodymų, keliančių abejones dėl ekspertizių išvadų pagrįstumo, byloje nenustatė, jų nepateikė ir atsakovas. Atsakovas O. K. laisvą apsisprendimą sudaryti dovanojimo sutartį jo naudai įrodinėjo tik liudytojų parodymais, kurie yra prieštaraujantys tarpusavyje, todėl nesudaro pagrindo atmesti bei paneigti ekspertų išvadas. Nors dovanojimo sandorį tvirtinusi notarė ir nurodė, jog įsitikino O. K. valia pokalbio metu, tačiau teismas vertino, kad notarė neturi specialių medicininių, psichiatrinių žinių, kad galėtų tinkamai įvertinti O. K. psichikos būklę dovanojimo sutarties sudarymo metu. Todėl tai, kad išoriškai O. K. sudarė psichiškai sveiko žmogaus įspūdį, nepaneigia specialistų – teismo ekspertų, turinčių tam specialių žinių – išvadų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje išklausytų šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei susipažinęs su teismo pomirtinių ekspertizių išvadomis, sprendė, kad O. K. 2011 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, jų valdyti, todėl šią sutartį pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo momento. Nors ieškovas ieškinį prašė tenkinti CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimą pagrindžiančius argumentus, sprendė, kad šalių elgesys ir dovanojimo sutarties sudarymo sąlygos nesuteikia pagrindo besąlygiškai išvadai, kad O. K. buvo priversta sudaryti sandorį, t. y. padovanoti turtą dėl susidėjusių aplinkybių labai nenaudingomis sąlygomis. Teismas iš įrodymų visumos padaręs išvadą, kad mirusioji O. K. dovanojimo sudarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų reikšmės ir tinkamai jų valdyti, ieškinį tenkino CK 1.89 straipsnio pagrindu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Ieškinys pareikštas CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu, ieškovui net neginčijus sandorio CK 1.89 straipsnio pagrindu ir neteikiant paaiškinimų, kad O. K. būtų buvusi tokios psichinės būklės, jog negalėtų suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, o teismas, prieš skirdamas pomirtinę psichiatrinę ekspertizę, nenurodė atsakovui, kad yra būtina atsikirtinėti į tas aplinkybes, jog O. K. ginčo sandorio sudarymo metu neva nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Kadangi ekspertizės aktai buvo priimti nesant O. K. gydžiusių gydytojų parodymų, todėl, siekiant išsiaiškinti ekspertizės netikslumus, atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pareiškė prašymą apklausti O. K. gydžiusią gydytoją ir bent vieną ekspertizę atlikusį ekspertą. Šios gydytojos parodymai būtų patvirtinę esminę aplinkybę, kad O. K. nebuvo konstatuota pastoviai išreikštų psichikos sutrikimų, todėl būtų itin reikšmingi siekiant teisingai išspręsti bylą ir nustatyti, ar O. K. ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Tačiau teismas, netenkinęs šio prašymo ir tai motyvuodamas bylos nagrinėjimo užvilkinimu, nepagrįstai suabsoliutino proceso koncentracijos principą, tačiau pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, atsakovo teisę pagrįsti atsikirtimus į ieškinį, neištyrė visų bylai reikšmingų aplinkybių.
      2. Teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimus, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, kad O. K. ginčijamo sandorio sudarymo metu nesuprato savo veiksmų reikšmės ir negalėjo jų valdyti. Nors sprendime teismas nurodo, kad vertino įrodymų visumą, tačiau 2013 m. spalio 31 d. vykusio teismo posėdžio metu nuspręsdamas atsisakyti apklausti O. K. gydžiusią gydytoją, akivaizdžiai išdėstė nuostatą, kad ekspertizių aktai jam yra pakankami įrodymai apie O. K. psichinę būklę ginčo sandorio sudarymo metu. Teismas taip pat nepagrįstai sprendė, jog nėra jokio pagrindo nesivadovauti ekspertizių aktais. Abejones dėl šių ekspertizių išvadų pagrįstumo atsakovas pareiškė vos tik su jomis susipažinęs, tai patvirtina jo pareikštas prašymas dėl pakartotinės ekspertizės paskyrimo bei pateiktas Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Kriminalinės policijos skyriaus 2013 m. lapkričio 27 d. pranešimas apie pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. 65-1-01748-13 dėl dokumento klastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu (ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal atsakovo pareiškimą, kuriame jis išdėstė įtarimus, kad gydytoja psichiatrė G. T. galimai suklastojo protinės būklės tyrimą (MMSE), kadangi jį atliko neapžiūrėjusi pacientės ir nesilankiusi pas ją namuose). Be to, teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje išvardijo liudytojų parodymus, tačiau jų nevertino, jais remdamasis nepadarė absoliučiai jokios išvados, t. y. neįvertino įrodymų visumos. Net paties ieškovo paaiškinimai prieštarauja ekspertizių išvadoms, o ieškovo liudytojai nepateikė jokios informacijos apie O. K. psichinę būklę. Atsakovo liudytojai patvirtino, kad O. K. visiškai suprato savo veiksmus, ji orientavosi aplinkoje, šių liudytojų parodymai buvo nuoseklūs ir neprieštaravo vieni kitiems, be to, liudijo ne tik giminaičiai, bet ir kaimynai, buvę nuomininkai. Todėl nepagrįsta ir teismo išvada, kad byloje nėra duomenų bei įrodymų, kurie keltų abejones dėl ekspertizių išvadų pagrįstumo ir kad atsakovas tokių nepateikė. Teismas pats pripažino, kad svarbu nustatyti, ar asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę, tačiau byloje nėra jokių medicininių dokumentų, kurie patvirtintų O. K. psichinę būseną ginčijamo sandorio sudarymo metu. Pakartotinės ekspertizės akte nurodyta, jog iki sandorio sudarymo paskutinis įrašas medicininiuose dokumentuose atliktas 2010 m. birželio 11 d., nurodant tik dėl sauskelnių įsigijimo. Kadangi paskutiniai medicininiai įrašai padaryti prieš daugiau kaip vienerius metus iki sandorio, todėl buvo būtina liudytoja apklausti sandorį tvirtinusią ir su O. K. bendravusią notarę, kuri atsiliepime į ieškinį nurodė, kad O. K. puikiai orientavosi erdvėje. Be to, teismas visiškai nevertino 2011 m. rugsėjo 27 d. Kraujagyslių chirurgijos skyriaus išrašo iš medicininių dokumentų, kuriame konstatuojama, kad O. K., atlikus tyrimus ambulatoriškai ir ją išrašant, yra geros būklės, išrašoma tolimesniam ambulatoriniam gydymui. Akivaizdu, kad jos sveikata po patirto susirgimo buvo pagerėjusi, jai nebuvo reikalingas tolimesnis intensyvus gydymas ir ji pati dėl psichikos sutrikimų nesiskundė. Teismas taip pat neatsižvelgė į faktinę situaciją ginčijamo sandorio sudarymo metu ir nevertino šio sandorio sudarymo priežasčių. Atsakovas su motina namų valdoje, kurią motina ginčijamu sandoriu padovanojo atsakovui, gyveno nuo pat gimimo, jis rūpinosi namų valda, ją prižiūrėjo, rekonstravo, laikė save bendraturčiu, iš esmės pagerinusiu gyvenamąjį namą ir pastačiusiu garažą bei ūkinį pastatą, todėl dovanojimo sutarties sudarymas visiškai logiškas ir teisingas O. K. sprendimas, kurį ji padarė niekieno neverčiama.
      3. Pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ginčą dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.), o ekspertizės aktas turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Byloje atliktų dviejų ekspertizių išvados yra prieštaringos. Pirmojoje nustatyta, jog O. K. kraujagyslinė demencija konstatuota 2011 m. rugsėjo 6 d., t. y. ginčijamos sutarties sudarymo metu, tuo tarpu pakartotinės ekspertizės metu buvo padaryta išvada, jog O. K. dovanojimo sutarties sudarymo metu sirgo kraujagysline silpnaprotyste, kuri atsirado apie 2007 metus ir tęsėsi iki mirties. Šios išvados prieštarauja ir O. K. gydytojos parodymams, patvirtintiems notaro, kuriuose gydytoja pažymi, jog O. K. sirgo depresija apie 2008 metus, tačiau minėtas susirgimas buvo epizodinis, susijęs su pablogėjusia fizine būkle. Įrašai medicininiuose dokumentuose taip pat patvirtina, jog O. K. psichinė būsena buvo pablogėjusi būtent 2007 metais ir šie įrašai atitinka gydytojos parodymus, kad pacientė tuo metu sirgo depresija. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nė vienoje ekspertizėje nebuvo vertinama, kokie vaistai buvo skiriami O. K., ar jos emocinė būklė pakito po jų skyrimo, ar nuotaikų kaita buvo epizodinė, ar pastovi, t. y. nebuvo susistemintas pacientės gydymas ir jo įtaka jos psichinei būsenai. Šios aplinkybės buvo pakankama priežastis pirmosios instancijos teismui nesiremti ekspertų išvadomis. Iš medicininių dokumentų įrašų matyti, kad 2007–2008 metais, kuomet buvo siekiama pagerinti O. K. emocinę būseną, ji buvo lankoma namuose nuolat, taip pat stacionarizuota ligoninėje: 2007 m. vasario 27 d., 2007 m. vasario 28 d., 2007 m. kovo 8 d., 2007 m. kovo 11–28 d., 2007 m. gegužės 10 d., 2007 m. rugpjūčio 7 d., 2007 m. lapkričio 26 d., 2008 m. gegužės 8 d., 2008 m. liepos 29 d. Tuomet po 2008 metų psichiatro konsultacijos O. K. būklė akivaizdžiai pagerėjo, ji iš tiesų daugiau nebebuvo konsultuota psichiatro, nors medicininiuose dokumentuose yra padarytas 2010 m. gegužės 28 d. įrašas, jog ji neva konsultuota psichiatro, tačiau dėl šio dokumento suklastojimo fakto atsakovas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Tačiau teismas nevertino argumentų dėl šio psichiatro įrašo suklastojimo ir neatliko CPK 300 straipsnyje nustatytos pareigos pranešti prokurorui apie nusikalstamos veikos požymių turinčius asmens veiksmus. Todėl yra pagrindas išvadai, kad teismo pomirtinės psichiatrinės ekspertizės buvo atliktos vadovaujantis galimai suklastotais medicininiais dokumentais, neatsižvelgiant į jų neišsamumą, neatitikimą liudytojų parodymams bei notaro paaiškinimams, todėl pirmosios instancijos teismas ekspertizės aktais vadovavosi nepagrįstai.
      4. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovas yra O. K. sūnus, įpėdinis, išreiškęs valią priimti jos palikimą, tokiu būdu perimdamas jos materialinę teisę ginčyti dovanojimo sutartį. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį sandoris, sudarytas veiksnaus asmens, tačiau jo sudarymo metu negalėjusio suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti pripažįstamas negaliojančiu pagal šio asmens ieškinį. Ieškinį toks asmuo turi galimybę pareikšti pasibaigus veiksmų suvokimą ir jų valdymą ribojusiai būsenai. Tuo atveju, jei nurodytu pagrindu ginčytiną sandorį sudaręs asmuo mirė, vadovaujantis CK 5.1 straipsniu teisė pareikšti tokį ieškinį pereina jo teisių perėmėjams. Tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovas per tris mėnesius nuo palikimo priėmimo būtų kreipęsis į notarą dėl palikimo priėmimo, todėl nėra jokių objektyvių įrodymų, kad ieškovas yra įstojęs į paveldėjimo santykius. Ieškovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, jog turėjo teisę pareikšti šį ieškinį dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.89 straipsnio pagrindu, o pirmosios instancijos teismas minėtos ieškovo teisės turėjimo/neturėjimo nesiaiškino ir netyrė. Tik pateikus liudijimą apie O. K. palikimą priėmusius įpėdinius teismas galėjo daryti išvadą, kad ieškovas turi teisę reikšti ieškinį.
    2. Ieškovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimo nekeisti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad nepagrįsti atsakovo skundo argumentai dėl procesinės teisės normų pažeidimo, netenkinant jo prašymo apklausti O. K. gydžiusią gydytoją. Prašymas buvo pateiktas jau po ekspertizių, baigiant bylą nagrinėti teismo posėdyje. Atsakovo prašymu teismas pirmiausia apklausė liudytojus, paskyrė atlikti vieną, paskui kitą ekspertizę, todėl rungtyniškumo principas nebuvo pažeistas. Be to, atsakovo atstovas nenurodė teismui jokios naujos aplinkybės, dėl kurios būtų būtina apklausti papildomai naują liudytoją. O. K. sveikatos būklė iki mirties buvo nustatyta ir įvertinta pagal didesnę įrodomąją galią turinčius oficialius rašytinius įrodymus: asmens sveikatos istoriją, ekspertų išvadas. Teismas tirdamas, vertindamas visas abiejų šalių iškeltas aplinkybes apklausė daug liudytojų, buvo atliktos dvi ekspertizės, visas procesas užtruko netrumpą laiko tarpą. Teismas pagrįstai vadovavosi tiek pirminės, tiek pakartotinės ekspertizės aktais, nes jos viena kitai neprieštaravo, o tik papildė viena kitą. Tai patvirtina, kad teismo priimtas sprendimas nėra formalus. Nors skunde teigiama, kad medicininiuose įrašuose 2010 m. gegužės 28 d. padarytas įrašas yra suklastotas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o bylos nagrinėjimo metu atsakovas pareiškimų dėl galimo įrašo suklastojimo nereiškė, neprašė skirti rašysenos ar kitos rūšies ekspertizės dėl asmens sveikatos istorijoje esančio įrašo. Kadangi įstatymas neįpareigoja ieškovą nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, todėl atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas, taikydamas ieškovo nenurodytą teisinį pagrindą, peržengė reikalavimo ribas. Nepagrįsti skundo argumentai, kad ieškovas neturi teisės reikšti ieškinio dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančios CK 1.89 straipsnio pagrindu, o pirmosios instancijos teismas minėtos ieškovo teisės neišaiškino ir netyrė. Kasacinio teismo praktikoje yra laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai įstatyminiai įpėdiniai, būdami potencialūs mirusiojo teisių perėmėjai, jų negali perimti tik dėl to, kad šios teisės ginčytinu sandoriu buvo perleistos, šis galimai neteisėtas sandoris tampa kliūtimi įpėdiniui tapti teisių perėmėju. Todėl nesuteikimas teisės tokiam įpėdiniui ginčyti jų teises pažeidžiančio sandorio prieštarautų sandorio negaliojimo instituto paskirčiai užtikrinti civilinių teisinių santykių teisėtumą ir teisės į teisminę gynybą principui. Apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas yra iš esmės pagerinęs namą, neturi jokių sąsajų su nagrinėjamu ginču, t. y. sandorio ginčijamu, kai asmuo negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti
    3. Kitų atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
    1. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
    2. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sutartimi Nr. AŽ-1231 O. K. padovanojo sūnui A. K. gyvenamąjį namą, kitus statinius bei žemės sklypą, esančius ( - ). O. K. mirė ( - ).
    3. Ieškovas K. K., O. K. sūnus, ginčijo dovanojimo sandorį. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs A. K. apeliacinį skundą, 2014 m. liepos 1 d. nutartimi skundą atmetė, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
    4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo A. K. kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 30 d. nutartimi panaikino 2014 m. liepos 1 d. Kauno apygardos teismo nutartį ir grąžino bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo tam, kad būtų išsiaiškintos papildomos svarbios byloje aplinkybės.
    5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad kiekvieną iš ginčo šalių palaikantys liudytojai įrodinėjo priešingas aplinkybes, todėl bylą nagrinėjantys teismai turėjo itin atidžiai vertinti liudytojų parodymus, kuriems neišvengiamai daro įtaką tiek laiko veiksnys, tiek liudytojo požiūris į aplinkybes, apie kurias jis duoda parodymus. Kolegija nurodė, kad turi būti įvertintos ir sandorio sudarymo aplinkybės (O. K. ilgus metus gyveno su atsakovu kartu ginčo name, kurį atsakovas rekonstravo, buvo jo prižiūrima). Kolegija iš bylos duomenų sprendė, kad O. K. neturėjo aiškiai suformuluotos pozicijos, kam ji norėtų palikti ginčo namą, todėl, kad būtų galima teigti, jog sudaryta dovanojimo sutartis neatitiko jos vidinės valios, surinkti kuo daugiau prieštaravimus šalinančių įrodymų, detaliau analizuoti, ar O. K. turėjo ne tik fizinių, bet ir psichinių problemų.
    6. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu tiek laikytis jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015; kt.).
    7. CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Tai yra jų vidinės valios išorinė išraiška. Sandorių negaliojimo institutas turi dvejopą paskirtį. Visų pirma yra siekiama užtikrinti civiliniuose santykiuose teisėtumą, tačiau taip pat siekiama užtikrinti ir civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą, todėl kiekvienu atveju teismas turi analizuoti ne tik ginčijamo sandorio turinį, bet ir jo sudarymo aplinkybes, galėjusias lemti jį sudariusio asmens vidinės valios ir jos išorinės išraiškos skirtumus.
    8. Pažymėtina, kad Civiliniame procese galioja laisvo įrodymų vertinimo principas, reiškiantis, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, pagal kurią tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas dėl to, kad jis pats nėra ginčijamų teisinių santykių dalyvis ar stebėtojas, konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismas turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis).
    9. Sprendžiant dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia po dovanotojo mirties dėl to, kad dovanotojas buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, reikšminga tai, ar sandorio šalis suprato savo veiksmų reikšmę, ar pati sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė. Pastebėtina, kad sandorio šalies gebėjimai suvokti savo veiksmų reikšmę ir padarinius vertinami retrospektyviai, neišklausant pačios sandorio šalies, paprastai pagal liudytojų parodymus ar ekspertų išvadas, priimtas remiantis medicininiuose dokumentuose išlikusiais įrašais apie sandorio šalies sveikatos būklę. Teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu, t. y. turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-611/2015).
    10. Nagrinėjant apeliacinį skundą iš naujo, su sprendimu nesutiko apeliantas (atsakovas) A. K., kuris mirė ( - ). Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartimi dalyvauti byloje vietoje apelianto A. K. įtraukti jo teisių perėmėjai A. K., A. K., Ž. K., L. M. A. K., Ž. K., L. M., dalyvaudami teismo posėdyje apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. A. K. teismo posėdžiuose nedalyvavo, nuomonės dėl skundo nepareiškė.
    11. Apeliantas A. K., jo teisių perėmėjai teismo posėdžių metu aiškino, kad O. K. turėjo tik fizinę negalią, t. y. sunkiai vaikščiojo, tačiau iki pat mirties suprato, ką daro, pažinojo artimuosius, bendraudavo su ją lankančiais kaimynais. Dovanojimo sandorį sudarė laisva savo valia. A. K. šeima prižiūrėjo O. K., ja rūpinosi iki jos mirties. Apeliantas, mamai neprieštaraujant, savo lėšomis rekonstravo namą.
    12. Apeliacinėje instancijoje apklausta eilė liudytojų, tiek apeliantų (L. A., V. R., D. D., L. V., V. R., J. V., D. K.), tiek ieškovo (D. G.) prašymu, taip pat teismo iniciatyva iškviestos ir apklaustos O. K. gydžiusios gydytojos, apeliantas pateikė VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos 2014 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvadą, apelianto prašymu 2015 m. lapkričio 6 d. nutartimi paskirta dar viena pakartotinė pomirtinė psichiatrinė ekspertizė, pavesta ją atlikti Valstybinei teismo psichiatrijos tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
    13. VšĮ Nepriklausomos teismo psichiatrijos tarnybos 2014 m. rugsėjo 2 d. specialisto išvadoje teismo psichiatras K. D. nurodė, esant esminiams prieštaravimams tarp šeimos gydytojos, ieškovo, liudytojų, notarės parodymų, somatinių ligoninių duomenų ir šeimos gydytojų įrašų asmens sveikatos istorijoje, gydytojos psichiatrės konsultacijų, neįmanoma retrospektyviai ir objektyviai įvertinti O. K. psichikos sveikatos būklę ir jos įtaką sandorio sudarymui. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo psichiatras vertino ne visus byloje esančius duomenis, gydytojos Z. T. 2013 m. lapkričio 16 d. raštu duotus parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo jos teisme duotų parodymų.
    14. 2016 m. sausio 20-29 d. teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 82TPK-4/2016 įvertinti ir naujai šalių pateikti paaiškinimai, liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai, tame tarpe ir nutarties 21 punkte minėta specialisto išvada. Ekspertų komisija visus byloje esančius įrodymus (tame tarpe medicininius dokumentus) išsamiai išanalizavo ir padarė išvadą, kad O. K. 2011 m. rugsėjo 2 d. dovanojimo sandorio sudarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – įgyta silpnaprotyste – sunkia mišria kraujagysline demencija (F01.3), dėl ko ji negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti; kad kraujagyslinės demencijos reiškiniai užfiksuoti nuo 2007 m. kovo mėnesio ir tęsėsi iki jos mirties vis sunkėdami.
    15. Pažymėtina, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011; 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2013; kt.).
    16. Byloje atliktos iš viso trys ekspertizės. Pirmąja ekspertize, atlikta 2013 m. sausio 10 d., konstatuota, kad nuo 2007 metų O. K. fiksuojamas atminties, orientacijos sutrikimas, kritikos nebuvimas savo būsenos atžvilgiu. Būklė išliko be teigiamos dinamikos, smarkai regresavo pažintinės funkcijos, sandorio sudarymo metu konstatuota kraujagyslinė demencija. Pakartotinės ekspertizės, atliktos 2013 m. rugsėjo 10–19 d., metu nustatyta, kad O. K. sirgo kraujagysline demencija, kuri atsirado apie 2007 metus ir tęsėsi iki mirties. Antros pakartotinės ekspertizės, atliktos 2016 m. sausio 20-29 d., metu, kaip minėta nutarties 22 punkte, kraujagyslinės demencijos reiškiniai užfiksuoti nuo 2007 m. kovo mėnesio ir tęsėsi iki jos mirties vis sunkėdami; kraujagyslinė demencija išsivystė dėl smegenų kraujagyslių aterosklerozės sąlygoto smegenų kraujotakos nepakankamumo.
    17. Taigi visų trijų ekspertizių metu konstatuota, kad dovanojimo sandorio sudarymo metu O. K. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Kaip minėta, ekspertai vertino visą byloje esančią medžiagą (ne tik medicininius dokumentus, bet ir liudytojų parodymus). Prieštaravimų tarp visų trijų ekspertizių nėra. Teismas neturi pagrindo abejoti ekspertų kvalifikacija, nešališkumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių prašymu apklausti liudytojai davė šalims naudingus parodymus. Be to, jie neturi specialių žinių, todėl jų parodymais dėl O. K. sveikatos negalima paneigti ekspertizių išvadų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į šeimos gydytojos Z. T. parodymus. Apeliantas su apeliaciniu skundu buvo pateikęs šios liudytojos parodymus, užfiksuotus 2013 m. lapkričio 12 d. notarės, kur ji nurodė, jog O. K. ją pažinojo, atsakinėdavo į klausimus, pati sugebėjo tvarkyti savo asmeninį socialinį gyvenimą. Beje, tokius jos parodymus vertino ekspertai atlikdami trečią ekspertizę (antrą pakartotinę). Tuo tarpu apklausiama 2016 m. gruodžio 5 d. teismo posėdyje O. K. gydžiusi gydytoja Z. T. parodė priešingai, teigė, kad parodymus pas notarą davė paprašyta ją prižiūrėjusių asmenų. Iš tikrųjų, pasak Z. T., O. K. turėjo orientacijos problemų, jos nepažinojo, buvo siųsta psichiatro konsultacijai, atsisakydavo gydymo ir pan.
    18. Teismo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja gydytoja psichiatrė G. T. patvirtino O. K. diagnozuotus susirgimus.
    19. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į įrašus asmens sveikatos istorijoje, kur padaryti ne tik gydžiusių gydytojų įrašai apie O. K. sveikatos psichinę būklę (sutrikusi orientacija; iš ligonės surinkti anamnezę nepavyko, nes beveik nekalba; skundų neišsako, nekritiška savo ligos atžvilgiu, dezorientuota laike, aplinkoje; dezorientuota, sutrikusi atmintis; normalus kontaktas neįmanomas ir pan.), bet užfiksuoti ir O. K. prižiūrėjusių namiškių nusiskundimai (nerami, agresyviai elgiasi; sutrikusi atmintis, orientacija; nerami, nemiega ir kt.).
    20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad sudarydama dovanojimo sandorį O. K. buvo tokios būklės, kad negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti.
    21. Apelianto teigimu, neįvertintos dovanojimo sutarties sudarymo priežastys. Apelianto, vėliau ir jo teisių perėmėjų aiškinimu, O. K. gyveno su apelianto šeima, apeliantas ja rūpinosi, prižiūrėjo namų valdą, ją rekonstravo, todėl O. K. ir padovanojo A. K. namų valdą.
    22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.89 normos aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009; 2013 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013; kt.).
    23. Byloje esantys įrodymai, kad O. K. gyveno su sūnumi A. K. kartu, kad buvo šio sūnaus ir jo šeimos narių prižiūrima, ja rūpinamasi, leidžia pripažinti, kad dovanojimo sandoris dovanotojai O. K. nebuvo žalingas. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tokia aplinkybė, nesant kitų O. K. valią dovanoti namų valdą A. K. patvirtinančių įrodymų, negali būti pagrindu tenkinti ieškinį. Jei dėl gyvenimo kartu, O. K. priežiūros esminių prieštaravimų pateiktuose įrodymuose nėra, tai dėl namo rekonstrukcijos tiek šalių, tiek liudytojų parodymai buvo prieštaringi. Apeliantas, jo šeimos nariai tvirtino, kad namo rekonstrukciją atliko A. K. motinos (O. K.) pritarimu, iš savo lėšų. Tuo tarpu ieškovas aiškino, kad statyboms vadovavo O. K., priestatą statė J. O., kuris gyveno su O. K., kad A. K. pastatė tik paaukštinimą ir pakeitė langus, bet tai buvo padaryta iš motinos pinigų. Pastebėtina, kad atsakovo prašymu apklausti liudytojai tvirtino atsakovui naudingas aplinkybes, ieškovo – ieškovui naudingas aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tuometinio Vykdomojo komiteto pirmininko sutikimas atlikti gyvenamojo namo rekonstrukciją buvo išduotas O. K. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad gyvenamasis namas pastatytas 1953 metais, garažas, kiti statiniai – 1981 metais, kadastro duomenys nustatyti 1983 m. vasario 1 d. Jokie rekonstrukcijos darbai nėra registruoti. Taigi iš byloje esančių įrodymų negalima daryti išvados, kad namą rekonstravo tik A. K. ir tai darė savo lėšomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. K., laikydamas save gyvenamosios valdos faktiniu bendraturčiu, šias savo teises galėjo ginti įstatymo nustatyta tvarka, prašydamas jį pripažinti bendraturčiu, prisidėjusiu prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo.
    24. Atkreiptinas dėmesys į A. K. paaiškinimus 2012 m. rugsėjo 24 d. teismo posėdyje. Tuomet jis teigė, kad mamai esant sveikesnei, ji sakė, kad turto niekam neužrašys. 2011 m. viduryje kalbėjo su mama, kvietė atvykti brolį pasikalbėti dėl turto perrašymo, tačiau šis neatvyko. Tuomet jis nuvyko pas notarę, pasikalbėjo su ja, notarė atvažiavo į namus, buvo pasirašyti dovanojimo dokumentai.
    25. Esant nurodytoms aplinkybėms, išnagrinėjus papildomus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados apeliacinio skundo argumentais nepaneigtos, todėl sprendimo naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
    26. Apeliacinį skundą atmetus, tenkintinas ieškovo prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas CPK 93 straipsnis). Ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą partyrė 144,81 Eur (500 Lt) ir už atstovavimą teisme – 470 Eur išlaidas. Išlaidos neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. redakcija) 8.11, 8.19 punktuose nustatytos sumos. Išlaidos priteistinos iš apelianto teisių perėmėjų L. M., A. K., A. K., Ž. K. po 173,75 Eur.
    27. Valstybė patyrė 25,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (11,78 Eur kasaciniame procese ir 13,78 Eur apeliaciniame procese). Todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 2 ir 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto teisių perėmėjų L. M., A. K. ir Ž. K. po 6,39 Eur. A. K. suteikta 100 proc. apmokama antrinė teisinė pagalba, todėl iš jos valstybei pašto išlaidos nepriteistinos.

9Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Priteisti ieškovui K. K. iš L. M., A. K., A. K., Ž. K. po 173,75 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

12Priteisti iš L. M., A. K. ir Ž. K. valstybei po 6,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytą sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

13Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.