Byla 3K-3-469/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. J. individualios įmonės „Asaga“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. individualios įmonės „Asaga“ ieškinį atsakovams antstolei Daivai Kelmelienei, antstolei Vilmai Kazlauskienei, I. M., S. M., J. B., V. S., dalyvaujant tretiesiems asmenims AB „Hansabankas“, AB bankui „Snoras“, Alytaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, VSDFV Alytaus skyriui, Alytaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei Birutei Zabitienei, „BTA Insurance Company“ SE filialui Lietuvoje, J. M., V. M., R. S., dėl turto pardavimo iš varžytynių aktų, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje keliami klausimai dėl proceso ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimą negaliojančiu ir restitucijos taikymą, aiškinimo ir taikymo.

5Ieškovas prašė:

61) pripažinti negaliojančiu 2003 m. rugpjūčio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0096/03/02268, patvirtintą 2003 m. rugpjūčio 29 d. Alytaus rajono apylinkės teismo teisėjo rezoliucija, pagal kurį atsakovė antstolė Daiva Kelmelienė pardavė, o atsakovė S. M. už 50 400 Lt nupirko D. J. individualiai įmonei „Asaga“ priklausančias gamybos patalpas, esančias (duomenys neskelbtini);

72) pripažinti negaliojančia 2003 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė S. M. pardavė, o atsakovė I. M. nupirko patalpas, esančias (duomenys neskelbtini);

83) pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 2207, pagal kurį atsakovė antstolė Vilma Kazlauskienė pardavė, o atsakovas V. S. už 2940 Lt nupirko 5,46 ha miško ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusį D. J. individualios įmonės „Asaga“ savininkui D. J.;

94) pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 2207, pagal kurį atsakovė antstolė V. Kazlauskienė pardavė, o atsakovas J. B. už 5050 Lt nupirko 3,8 ha žemės ūkio paskirties sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusį D. J. individualios įmonės „Asaga“ savininkui D. J.

105) taikyti restituciją ir priteisti parduotą turtą iš atsakovų ieškovui, o iš jo ir antstolių sumokėtus pinigus – atsakovams, pirkusiems turtą iš varžytynių.

11Ieškovas nurodė, kad ginčijamos varžytynės vyko pažeidžiant imperatyviuosius įstatymų reikalavimus, turtas parduotas už labai mažą kainą. Apie varžytynes ieškovui nebuvo pranešta, taip pat neįteikti turto arešto aktai, dėl to jis negalėjo ginčyti turto įkainojimo bei pasiūlyti savo pirkėjo. Ieškovo D. J. individualios įmonės „Asaga“ savininkas D. J. apie turto pardavimą sužinojo tik 2005 metais, jo ilgai nebuvo Lietuvoje, nes nuo 2003 m. gegužės 1 d. jis dirbo Baltarusijoje ir į Lietuvą grįždavo tik savaitgaliais, o nuo 2004 m. birželio 3 d. Baltarusijoje atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę ir negalėjo atvykti į Lietuvą.

12Byloje nustatyta, kad atsakovė antstolė Daiva Kelmelienė, vykdydama Alytaus rajono apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2003 m. balandžio 23 d. nutartį dėl 82 473,23 Lt skolos ir 100 Lt žyminio mokesčio išieškojimo kreditoriui AB „Hansabankas“ iš skolininko D. J. IĮ „Asaga“, 2003 m. rugpjūčio 12 d. iš antrųjų varžytynių už 50 400 Lt pardavė įkeistą skolininko turtą – gamybines patalpas (juvelyrines dirbtuves), esančias (duomenys neskelbtini), – atsakovei S. M., kuri įsigytas patalpas 2003 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė atsakovei I. M. už 45 000 Lt.

13Atsakovė antstolė Vilma Kazlauskienė vykdė AB banko „Snoras“ 10 137,16 Lt skolos išieškojimą iš D. J. IĮ „Asaga“. Bankas vykdomąjį dokumentą pateikė vykdyti 2003 m. vasario 6 d., tą pačią dieną antstolė išsiuntė skolininkui raginimus įvykdyti sprendimą geruoju. Išieškotojas 2003 m. vasario 24 d. raštu paprašė antstolės atidėti vykdymo veiksmus, teigdamas, kad su skolininku sudarė susitarimą dėl prievolės vykdymo geruoju, šiam įsipareigojus mokėti skolą dalimis iki 2003 m. balandžio 1 d. Skolininkui iki nustatyto termino skolos negrąžinus ir išieškotojui paprašius vykdymą atnaujinti, antstolė 2003 m. balandžio 24 d. areštavo skolininkui priklausantį 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įkainojo jį 8000 Lt ir paskelbė apie pardavimą iš varžytynių, kurios neįvyko. Išieškotojui neperėmus turto, antstolė 2003 m. rugsėjo 25 d. paskelbė antrąsias varžytynes, duomenų apie šių eigą vykdomojoje byloje nėra. Skolininkui priklausantį 5,46 ha žemės sklypą antstolė V. Kazlauskienė pardavė 2003 m. gruodžio 2 d. varžytynėse atsakovui V. S. už 2940 Lt, o gautas lėšas paskirstė išieškotojams. Toliau vykdydama išieškojimą antstolė V. Kazlauskienė 2004 m. kovo 9 d. areštavo skolininkui priklausantį 3,80 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įkainojo jį 1200 Lt ir paskelbė apie 2004 m. gegužės 5 d. vyksiančias varžytynes. Pirmosioms varžytynėms neįvykus, 2004 m. liepos 7 d. paskelbtos antrosios varžytynės ir 3,80 ha žemės sklypas už 5050 Lt parduotas atsakovui J. B. turto pardavimo iš varžytynių 2004 m. liepos 12 d. aktu. Gautos lėšos paskirstytos išieškotojams. Bylos duomenimis, ieškovas skolingas VSDFV Alytaus skyriui 3538,90 Lt, Alytaus apskrities VMI – 608,94 Lt, AB bankui „Snoras“ – 6038,82 Lt, UAB „Šėlsmas“ – 3827,61 Lt.

14Pirmosios instancijos teismo paskirtos turto vertinimo ekspertizės išvadose nurodyta, kad gamybinių patalpų rinkos vertė 2003 m. rugpjūčio 12 d. buvo 52 000 Lt; 3,8 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2004 m. liepos 12 d. buvo 5000 Lt; 5,46 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 2003 m. gruodžio 2 d. buvo 34 000 Lt.

15II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

16Panevėžio apygardos teismas 2010 m. kovo 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančiais 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, pagal kurį atsakovas V. S. už 2940 Lt nupirko 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, pagal kurį atsakovas J. B. už 5050 Lt nupirko 3,80 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir šiuos žemės sklypus grąžino D. J.; priteisė V. S. 2539 Lt iš D. J. ir 401 Lt iš antstolės V. Kazlauskienės; priteisė J. B. 4516,68 Lt iš D. J. ir 533,32 Lt iš antstolės V. Kazlauskienės; kitą ieškinio dalį atmetė.

17Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, nenustatė įstatymo pažeidimų parduodant iš varžytynių gamybines patalpas, todėl nerado pagrindų pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių 2003 m. rugpjūčio 12 d. aktą. Ieškovas žinojo apie savo skolas bankams, prasidėjusį priverstinį skolų išieškojimą, gavo raginimus sumokėti skolas geruoju, jam asmeniškai įteikta tiek Hipotekos skyriaus nutartis, tiek turto arešto aktas, apie varžytynes antstolė D. Kelmelienė paskelbė tinkamai, parduotų patalpų kaina nustatyta pagal įstatymus, atitinka rinkos vertę, ieškovas dėl turto vertės nepareiškė motyvuotų prieštaravimų, nepateikė įrodymų, kad turto vertė buvo didesnė.

18Spręsdamas 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktų teisėtumo klausimą, teismas nurodė, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių tinkamos kainos nustatymas yra esminė varžytynių teisėtumo sąlyga. Tai, kad ieškovas, žinodamas apie savo skolas bankams, elgėsi nesąžiningai, savo pareigų nevykdė, nesidomėjo priverstinio vykdymo procesu, nepanaikina antstolio pareigos, vykdant turto pardavimą iš varžytynių, laikytis įstatymo nuostatų. Teismas nurodė, kad antstolė V. Kazlauskienė, parduodama 5,46 ha ir 3,80 ha žemės sklypus, pažeidė CPK 679, 681, 706 straipsnių reikalavimus. Vykdydama išieškojimą pagal AB banko „Snoras“ pateiktą vykdomąjį dokumentą, antstolė 2003 m. balandžio 24 d. areštavo 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įkainodama jį 8000 Lt. Išieškotojui šis turto arešto aktas neišsiųstas, skolininkui – neįteiktas, duomenų, kad turto areštas buvo siunčiamas registruotu laišku, nėra. Taip pat nėra duomenų, kuo remdamasi antstolė parduodamą žemės sklypą įkainojo 8000 Lt. 2003 m. birželio 9 d. antstolė skolininkui ir išieškotojui išsiuntė pranešimus apie 2003 m. liepos 14 d. vyksiančias 5,46 ha žemės sklypo varžytynes. Šioms neįvykus, antstolė pasiūlė turtą perimti išieškotojui, tačiau nesulaukusi jo atsakymo paskelbė antrąsias šio turto varžytynes, skolininkui apie jas nepranešė. Byloje duomenų apie 2003 m. rugsėjo 25 d. paskelbtų varžytynių eigą nėra. Nežinoma, ar jos neįvyko, ar buvo atšauktos ir pan. 2003 m. gruodžio 2 d. antstolė V. Kazlauskienė vėl paskelbė apie 5,46 ha žemės sklypo pardavimą, nurodydama, kad turtas parduodamas iš pirmųjų varžytynių, o pradinė pardavimo kaina – 3200 Lt, nors prieš tai skelbtose varžytynėse turto kaina buvo 4800 Lt. Apie šias varžytynes taip pat nepranešta nei išieškotojui, nei skolininkui. Duomenų, kokiu pagrindu atliktas sklypo perkainojimas, nėra. 2003 m. gruodžio 2 d. įvykusiose varžytynėse 5,46 ha žemės sklypas už 2940 Lt parduotas atsakovui V. S. Teismas nurodė, kad eksperto nustatyta šio žemės sklypo vertė yra 34 000 Lt, Nekilnojamojo turto registro duomenimis – 21 018 Lt, o vertė be medynų – 3618 Lt. Teismas padarė išvadą, kad 5,46 ha žemės sklypas iš varžytynių buvo parduotas už labai mažą kainą.

19Teismas taip pat nustatė, kad antstolė V. Kazlauskienė 2004 m. kovo 9 d. areštavo 3,8 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), ir įkainojo jį 1200 Lt. Turto arešto aktas nei išieškotojui, nei skolininkui neišsiųstas. Kokiu būdu antstolė nustatė parduodamo sklypo kainą, duomenų nėra. Nekilnojamojo turto registre šio sklypo vertė 2004 m. kovo 10 d. nurodyta 2550 Lt. Varžytynės paskelbtos 2004 m. gegužės 5 d., apie jas pranešta tik išieškotojui. Varžytynėms neįvykus, antstolė išieškotojui perimti turto nesiūlė, o skelbė antrąsias varžytynes, apie kurias taip pat pranešė tik išieškotojui. Žemės sklypas parduotas 2004 m. liepos 7 d. iš antrųjų varžytynių atsakovui J. B. už 5500 Lt.

20Teismas padarė išvadą, kad antstolė V. Kazlauskienė, vykdydama priverstinį skolininko turto realizavimą, pažeidė imperatyviąsias įstatymo nuostatas, todėl yra pagrindas 2003 m. gruodžio 2 d. ir 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktus pripažinti negaliojančiais ir, nenustačius išimtinių aplinkybių, pagal bendrąją taisyklę taikyti restituciją natūra. Kadangi antstolė V. Kazlauskienė iš pirkėjų gautas pinigų sumas išmokėjo išieškotojams, tai atsakovams V. S. ir J. B., kaip pasikeitusiems kreditoriams išieškojimo prievolėje, sumokėtas sumas teismas priteisė iš skolininko (iš varžytynių parduoto turto savininko D. J.), o iš antstolės – jos gautas vykdymo išlaidas, nes šios antstoliui už atliktus neteisėtus veiksmus neatlyginamos.

21Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės antstolės Vilmos Kazlauskienės apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 15 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimą iš dalies pakeitė: 1) sprendimo dalį, kuria pripažintas negaliojančiu 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, pagal kurį antstolė V. Kazlauskienė pardavė, o J. B. už 5050 Lt nupirko 3,80 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), panaikino ir šį ieškinio reikalavimą atmetė; 2) panaikino sprendimo dalis, kuriomis D. J. grąžintas 5,46 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), ir 3,80 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), atsakovui V. S. iš D. J. priteista 2539 Lt, atsakovui J. B. priteista 4516,68 iš D. J. ir 533,32 Lt iš antstolės V. Kazlauskienės; 3) perskirstė bylinėjimosi išlaidas; 4) kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; 5) priteisė D. J. iš atsakovo V. S. 10 758 Lt.

22Teisėjų kolegija nurodė, kad 3,80 ha žemės sklypas, kurio vertė ekspertizės akte nustatyta 5000 Lt, buvo parduodas varžytynėse už 5050 Lt, taigi už didesnę kainą nei eksperto nustatyta rinkos vertė; ieškovas dėl šio žemės sklypo pardavimo iš varžytynių jokių materialinių nuostolių nepatyrė, todėl nėra pagrindo laikyti, kad žemės sklypas parduotas už akivaizdžiai per mažą kainą. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad antstolė V. Kazlauskienė informavo ieškovą apie vykdomą šio žemės sklypo pardavimą iš varžytynių. Tačiau teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad tuo metu ieškovo nebuvo Lietuvoje, jis nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2004 m. birželio 6 d. dirbo, o iki 2005 m. liepos 15 d. atlikinėjo bausmę Baltarusijoje, todėl antstolė, negalėdama jam pranešti apie varžytynes, apie tai informavo jo partnerį M. N. Aplinkybę, kad M. N. žinojo apie vykdomą ieškovo turto pardavimą iš varžytynių, patvirtina ir tai, kad jis 2003 m. gruodžio 2 d. dalyvavo varžytynėse parduodant ieškovui priklausančius žemės sklypus ir vieną iš jų nusipirko. Be to, ieškovas, žinodamas apie savo skolas bankams, elgėsi nesąžiningai, skolų nemokėjo, nesidomėjo priverstinio vykdymo procesu (CPK 644 straipsnis). Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad antstolės padaryti pažeidimai (skolininko neinformavimas apie vykdomą jo turto pardavimą iš varžytynių) neturėjo esminės reikšmės parduodamo turto kainai, todėl vien dėl šių pažeidimų nėra pagrindo pripažinti 2007 m. liepos 12 d. turto pardavimo aktą negaliojančiu.

23Spręsdama dėl 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių akto, kuriuo atsakovas V. S. už 2940 Lt nusipirko 5,46 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovas tiesiogiai nebuvo informuotas apie šio žemės sklypo areštą bei varžytynes, tačiau atsižvelgė ir į tai, jog jis turėjo žinoti apie vykdomus išieškojimus iš jo turto, kreditorių reikalavimus vykdyti įsipareigojimus, tačiau nesidomėjo priverstinio vykdymo procesu, be to, buvo išvykęs į Baltarusiją. Dėl to vien dėl neinformavimo teisėjų kolegija nerado pagrindo pripažinti negaliojančiu 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių akto. Kita vertus, teisėjų kolegija nustatė, kad antstolė V. Kazlauskienė, areštuodama 5,46 ha žemės sklypą bei vykdydama varžytynes, nesilaikė įstatymo reikalavimų dėl turto kainos nustatymo (CPK 681 straipsnis). Antstolė 5,46 ha žemės sklypą įkainojo 8000 Lt, eksperto nustatyta šio sklypo vertė – 34 000 Lt, atsakovui V. S. jis parduotas už 2940 Lt. Tokio didelio kainų skirtumo antstolė nepaaiškino, nenurodė, kuo remdamasi ji sklypą įkainojo 8000 Lt. Nekilnojamojo turto registro 1999 metų duomenimis, nurodyto žemės sklypo indeksuota vertė – 21 018 Lt, ieškovas 2001 m. spalio 2 d. jį nusipirko iš Č. A. G. už 2500 Lt, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta indeksuota žemės sklypo vertė – 22 830 Lt. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad 5,46 ha žemės sklypas buvo parduotas už mažesnę kainą nei turėjo būti nustatyta (CPK 681 straipsnis, 713 straipsnio 4 dalis, 718 straipsnis, 722 straipsnio 1 dalis), ir tai yra pagrindas 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu vadovaujantis CPK 602 straipsnio 6 punktu.

24Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl restitucijos taikymo. Teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovas V. S. 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu įsigijo mišką (4,88 ha iš 5,46 ha sklypo yra miškų ūkio paskirties), kurio didelė dalis buvo iškirsta, todėl, vykdydamas įstatymų reikalavimus, turėjo iškirstą mišką atsodinti ir tinkamai jį prižiūrėti, septynerius metus vykdo miško priežiūros darbus. Taikant restituciją natūra būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, t. y. iš varžytynių buvo parduotas ieškovo iškirstas miškas, o grąžintas būtų atsakovo atsodintas ir sutvarkytas miškas. Teisėjų kolegijos nuomone, nesant atsakovo kaltės dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, restitucija tarp šalių (ieškovo ir atsakovo) taikytina ne grąžinant ieškovui žemės sklypą natūra, o proporcingai priteisiant iš atsakovo ieškovui atitinkamą pinigų sumą, atsižvelgiant į žemės sklypo vertę, buvusią varžytynių įvykdymo metu. Iš byloje esančių trijų 5,46 ha žemės sklypo verčių (1999 m.– 21 018 Lt, 2001 m.– 22 830 Lt ir eksperto nustatyta 2003 m. – 34 000 Lt) teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo sąžiningumą, labiausiai tinkama pripažino 22 830 Lt. Įvertinusi, kad žemės sklypas nebuvo parduotas iš pirmųjų varžytynių, todėl jo kaina mažintina iki 60 proc., t. y. iki 13 690 Lt, iš šios sumos atėmusi atsakovo sumokėtą sumą (2940 Lt), teisėjų kolegija ieškovui iš atsakovo priteisė 10 758 Lt.

25III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

26Kasaciniu skundu ieškovas D. J. individuali įmonė „Asaga“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. kovo 19 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

271. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė principą ex injuria ius non oritur, reiškiantį, kad iš neteisėtų veiksmų negali kilti teisėtų padarinių. Byloje nustatyta, kad antstolis, parduodamas turtą iš varžytynių, atliko neteisėtus veiksmus, taigi varžytynių aktas negali būti pripažintas galiojančiu. Apeliacinės instancijos teismo konstatuoti antstolio neteisėti veiksmai pažeidė skolininko teises: CPK 679 straipsnio, pagal kurį antstolis turi įteikti turto arešto aktą skolininkui pasirašytinai, pažeidimas lėmė tai, kad skolininkas negalėjo pasinaudoti CPK 681 straipsnio 1 ir 3 dalyje nustatytomis teisėmis pareikšti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, o CPK 706 straipsnio reikalavimų pranešti skolininkui apie varžytynių laiką ir vietą nevykdymas atėmė iš skolininko teisę pasiūlyti savo pirkėją (CPK 704 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nustatyti pažeidimai neturi įtakos turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumui. Be to, ex injuria ius non oritur principą pažeidžia ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai, susiję su kasatoriaus verslo partnerio M. N. informavimu apie varžytynes. Šie teismo argumentai nepagrįsti, nes M. N. nebuvo įgaliotas atstovauti kasatoriui vykdymo procese.

282. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino negaliojančiu 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto. Teismas netinkamai taikė imperatyviąsias proceso teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis areštuotą turtą įkainoja rinkos kainomis. Pagal CPK 718 straipsnį parduodamo turto pradinė kaina sudaro 80 proc. 681 straipsnyje nurodyta tvarka nustatytos kainos. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi turto pardavimo iš varžytynių proceso stadija; jos metu antstoliui keliami reikalavimai maksimaliai ir objektyviai įkainoti areštuotą turtą, antstolis privalo atsižvelgti tiek į išieškotojo, tiek į skolininko interesus, šių interesų pusiausvyros išlaikymas įpareigoja antstolį elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B., R. B. v. antstolė B. Palavinskienė ir kt., bylos Nr. 3K-3-434/2008). Kasacinis teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, jog naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas visų pirma yra antstolio pareiga, kurią jis privalo vykdyti nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-211/2007). Byloje nustatyta, kad antstolė įkainojo turtą 4 kartus mažesne verte negu rinkos kaina, tai neabejotinai pripažįstama šiurkščiu imperatyviųjų proceso teisės normų pažeidimu, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad antstolės netinkamas turto įkainojimas nepažeidė kasatoriaus teisių ir negali būti pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių 2004 m. liepos 12 d. aktą negaliojančiu, prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir neatitinka kasacinio teismo formuojamos praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad areštuoto turto pardavimo iš varžytynių kaina yra ypač svarbi sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. R. v. antstolis V. Drungilas ir kt., bylos Nr. 3K-3-514/2006; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio A. Selezniovo pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-1/2007; 2007 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo antstolio A. Selezniovo pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-5/2007).

293. Apeliacinės instancijos teismas, pakeisdamas restitucijos būdą ir priteisdamas kasatoriui iš atsakovo V. S. 10 758 Lt, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias restitucijos taikymą – CK 6.145 straipsnio 2 dalį ir 6.146 straipsnį. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus tuos atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims, t. y. restitucija netaikoma natūra tik tuo atveju, jeigu jos taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tokį aiškinimą patvirtina ir CK 6.145 straipsnio 2 dalies norma. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad parduodant iš varžytynių 5,46 ha žemės sklypą buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos, nes turtas buvo parduotas už gerokai mažesnę nei rinkos kainą. Su tuo sutiko ir apeliacinės instancijos teismas. Taikant restituciją, sąžiningumo principas yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje asmuo, įsigijęs turtą už daug mažesnę nei rinkos kainą, pripažįstamas nesąžiningu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V. ir kt. v. V. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-360/2005; 2008 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. antstolis M. Dabkus ir kt., bylos Nr. 3K-3-293/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nenustatytas atsakovo V. S. nesąžiningumas, yra nepagrįsta ir prieštarauja suformuotai teismų praktikai dėl pirkėjo nesąžiningumo. Dėl to nepagrįsta pripažintina ir teismo išvada, kad būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas netaikyti restitucijos natūra, pažeidė konstitucines nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatas, nes pirmenybę suteikė nesąžiningo asmens teisėms, o ne asmens, kuris nukentėjo nuo neteisėtų antstolio veiksmų. Be to, apeliacinės instancijos teismas piniginį ekvivalentą apskaičiavo pažeisdamas CK 6.147 straipsnį, pagal kurį nesąžiningas asmuo turi atlyginti didžiausią turto vertę, taip pat nesivadovavo ekspertizės akto išvada ir, nenurodydamas nesutikimo su ja motyvų, pažeidė CPK 218 straipsnį. Teismas, niekuo nepagrįsdamas išvados, kad miškas buvo iškirstas, pažeidė ir įrodymų vertinimą reglamentuojantį CPK 185 straipsnį.

30Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas J. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:

311. Antstolė V. Kazlauskienė įkainojo 3,8 ha žemės sklypą remdamasi CPK 681 straipsniu. Skolininkas CPK 681 straipsnio 3 dalyje nustatytais terminais jokių prieštaravimų dėl turto įkainojimo nereiškė, todėl antstoliui nekilo abejonių dėl turto vertės, taigi nebuvo pagrindo skirti ekspertizę turto vertei nustatyti (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Bylos nagrinėjimo metu teismo paskirtos ekspertizės išvadose nustatyta 3,8 ha žemės sklypo vertė – 5000 Lt, tai reiškia, kad šio turto pardavimo kaina atitiko rinkos kainą ir antstolė, kaip skolininko atstovė, parduodant nekilnojamąjį turtą, nepažeidė skolininko interesų. Be to, tai, kad neatsirado norinčių įsigyti 3,8 ha žemės sklypą iš pirmųjų varžytynių, rodo, jog antstolės šio sklypo įvertinimas – 1200 Lt – nebuvo nepagrįstai mažas.

322. CPK 602 straipsnyje nurodyti pažeidimai nėra absoliutus pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, tai yra tik pagrindas kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu, o ieškinio pagrįstumo klausimą sprendžia teismas. Teismai pripažino, kad antstolis nepažeidė CPK 602 straipsnio nuostatų. Kiti nustatyti antstolio pažeidimai turi būti analizuojami atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. į tai, dėl kokių priežasčių skolininkui nebuvo įteikti pranešimai (vykdymo metu skolininkas slapstėsi, keitė gyvenamąją vietą, atliko bausmę Baltarusijoje), į skolininko veiksmus, jo bendradarbiavimą su antstoliu vykdymo procese.

333. Kasatorius, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį, remiasi tik tuo, kad antstolė jo neinformavo apie vykdymą. Šis argumentas nepagrįstas, nes skolininkas buvo D. J. IĮ „Asaga“, tai reiškia, kad tinkamas pranešimas yra ne tik pranešimas individualios įmonės savininkui, bet ir įmonės darbuotojui, t. y. M. N., kurio pareiga informuoti savininką. Bylos duomenys patvirtina, kad M. N. buvo pranešta apie varžytynes. Vien tai, kad pranešimas įteiktas ne įstatymo nustatyta forma, negali būti pagrindas naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

344. CK 4.96 straipsnio 4 dalies nuostatos draudžia išieškoti daiktą iš asmens, kuris jį įsigijo varžytynėse. Tik įrodžius, kad įgijėjas buvo nesąžiningas, įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas. Kasatorius nepateikė jokių įrodymų, kad J. B. yra nesąžiningas įgijėjas.

35Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas V. S. prašo kasacinį skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:

361. Atsakovas V. S. 5,46 ha žemės sklypą įsigijo iš trečiųjų varžytynių, sklypo kaina nuo 8000 Lt pirmosiose varžytynėse sumažėjo iki 4800 Lt antrosiose varžytynėse, o trečiųjų varžytynių metu atsakovo pasiūlyta 2940 Lt kaina buvo didžiausia. Kasatorius, akcentuodamas nepranešimą jam apie varžytynes, nenurodo, kas būtų pasikeitę, jeigu jam būtų pranešta, be to, nepaaiškina, kaip antstolė galėjo jam pranešti, jeigu jis buvo išvykęs į užsienį. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybę, kad antstolė neturėjo galimybės informuoti kasatorių apie vykdomą jo sklypo pardavimą, dėl to informavo jo verslo partnerį M. N. Be to, apeliacinės instancijos teismas teisingai pažymėjo ir tai, kad kasatorius elgėsi nesąžiningai, nes žinojo apie savo skolas bankams ir apie tai, kad vyksta jo turto pardavimas, tačiau skolų nemokėjo, o priverstinio vykdymo procesu nesidomėjo (CPK 644 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad antstolės padaryti pažeidimai, neinformuojant skolininko asmeniškai apie vykdomą jo turto pardavimą iš varžytynių, nelaikytini esminiais, nes nelėmė parduodamo turto kainos.

372. Antstolė, nustatydama parduodamo iš varžytynių 5,46 ha sklypo vertę, vadovavosi CPK 681 straipsnio 1 dalies reikalavimais, pagal kuriuos turtas įkainojamas rinkos kainomis, atsižvelgiant į nusidėvėjimą ir skolininko ar išieškotojo nuomonę. Buvo atsižvelgta į tai, kad iš 5,46 ha sklype buvusio 4,88 ha miško plynai iškirsti 2 ha, iškirstas plotas nesutvarkytas, nepradėtas atkurti. Pirmosios varžytynės, kuriose sklypo kaina buvo nustatyta 8000 Lt, neįvyko neužsiregistravus nė vienam pirkėjui, tai reiškia, kad net ir ši kaina buvo per didelė. Dėl tos pačios priežasties neįvyko ir antrosios varžytynės, kuriose sklypo kaina buvo sumažinta iki 4800 Lt. Be to, vertinant 5,46 ha žemės sklypo įsigijimo iš varžytynių kainos pagrįstumą, atsižvelgtina ir į tai, kad D. J. šį sklypą įsigijo už 2500 Lt, nors tuo metu miškas dar nebuvo iškirstas. Taigi sklypo pardavimo varžytynėse kaina (2940 Lt) atitiko jo rinkos vertę.

383. Kasatorius nepagrįstai ginčija apeliacinės instancijos teismo taikytą restitucijos būdą. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į atsakovo V. S. įdėtas pastangas ir patirtas išlaidas atkuriant sklype buvusį mišką ir tvarkant sklypą, dėl to pagrįstai pripažino, kad negali būti taikoma restitucija natūra. Taikant restituciją turi būti išlaikyta šalių interesų pusiausvyra. Įvykdžius restituciją natūra, atsakovo V. S. ir kasatoriaus interesų pusiausvyra būtų pažeista, nes kasatorius atgautų ne iškirstą, koks buvo parduotas, o atsakovo V. S. lėšomis atsodintą ir sutvarkytą mišką. Be to, atsakovui taikytinos CK 4.96 straipsnio nuostatos, ginančios sąžiningo įgijėjo teises.

39Teisėjų kolegija

konstatuoja:

40IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

41Dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų

42Pirmuoju ir antruoju kasacinio skundo argumentais kasatorius prašo pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo atsakovui J. B. buvo parduotas 3,80 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kasatorius teigia, kad žemės sklypas buvo parduotas antstolei pažeidus CPK 679, 706 straipsniuose įtvirtintas pareigas informuoti skolininką apie atliekamus vykdymo veiksmus (įteikti jam turto arešto aktą, taip pat pasirašytinai pranešti apie turto pardavimo iš varžytynių laiką ir vietą), be to, buvo pažeisti CPK 681 straipsnio reikalavimai, nes antstolė turtą įkainojo 4 kartus mažesne nei rinkos verte.

43CPK 3 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Taigi sprendžiant 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių akto teisėtumo klausimą, taikytinos vykdymo procesą reglamentuojančios CPK normos, galiojusios skundžiamų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2004 m. liepos 12 d.

44Turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma, taikoma skolininkui, neįvykdžiusiam savo turtinių įsipareigojimų (CPK 700 straipsnis). Varžytynių aktą patvirtinus teisėjui, laikoma, kad turtas parduotas (CPK 725 straipsnio 6 dalis). Teisėjo rezoliucija ar teismo nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (CPK 725 straipsnio 8 dalis). Nors parduodant turtą iš varžytynių ir yra sukuriama turto pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes pardavimo procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčyta. Kita vertus, kadangi turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisių perėjimą patvirtinantis dokumentas, jis gali būti pripažįstamas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais pagrindais. Kasacinis teismas, suvienodindamas ir plėtodamas formuojamą praktiką dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių, išaiškino, kad, atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką, turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009). Nurodytas kasacinio teismo išaiškinimas turi precedento galią nagrinėjamoje byloje.

45CPK 602 straipsnyje (redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2011 m. spalio 1 d.) nurodyta, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu: 1) jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas; 2) jeigu turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse; 3) jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina; 4) jeigu turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas; 5) jeigu buvo pažeista šio Kodekso 715 straipsnyje numatyta skolininko teisė; 6) jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta šio Kodekso 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Šiame straipsnyje nurodytas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų sąrašas yra baigtinis. Kadangi šioje normoje skolininko neinformavimas apie vykdomą priverstinį jo turto pardavimą nenurodytas kaip turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindas, kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinio skundo argumentų, susijusių su CPK 679 ir 706 straipsnių nuostatų pažeidimu, ir pasisako tik dėl tų argumentų, kuriuose keliamas netinkamo priverstinai parduodamo turto vertės nustatymo klausimas.

46Byloje nustatyta, kad antstolė V. Kazlauskienė, 2004 m. kovo 9 d. areštuodama 3,80 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įkainojo jį 1200 Lt, turtas parduotas 2004 m. liepos 7 d. iš antrųjų varžytynių atsakovui J. B. už 5500 Lt. Žemės sklypo vertė, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pardavimo iš varžytynių dieną buvo 2550 Lt, o pirmosios instancijos teismo paskirtos turto vertinimo ekspertizės išvadose nurodyta šio turto rinkos vertė – 5000 Lt. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad 3,8 ha žemės sklypas iš varžytynių buvo parduotas už didesnę kainą, nei byloje nustatyta jo rinkos vertė. Kasatorius pagrindą pripažinti negaliojančiu šio žemės sklypo turto pardavimo iš varžytynių aktą argumentuoja tuo, kad antstolė V. Kazlauskienė, 3,8 ha žemės sklypą įkainodama 1200 Lt, pažeidė CPK 681 straipsnio 1 dalies reikalavimus įkainoti areštuojamą žemės sklypą rinkos kainomis. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi parduodamo iš varžytynių turto proceso stadija ir pardavimo teisėtumo sąlyga, nes varžytynėse kaina negali būti nustatinėjama šalių susitarimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Siccum“ v. antstolis L. Gudeika ir kt., bylos Nr. 3K-3-21/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „JGK statyba“ v. AB „Lithun“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-604/2008; kt.). Be to, kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad CPK 602 straipsnio 6 punkte nustatytas turto pardavimo iš varžytynių pagrindas – turto pardavimas už mažesnę, nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymų reikalavimus, kainą – turi būti aiškinamas ir taikomas sistemiškai, t. y. kartu su kitomis CPK normomis, tarp jų ir CPK 681 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; 2011 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. H. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-251/2011; kt.). Atsižvelgiant į šiuos išaiškinimus, kasacinio skundo argumentai ta apimtimi, kuria turto pardavimo iš varžytynių teisėtumas siejamas su teisingos to turto rinkos vertės nustatymu, pripažintini pagrįstais. Kita vertus, minėta, kasatoriaus ginčijamu 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu 3,8 ha žemės sklypas parduotas už tokią kainą, kuri atitinka tuo metu buvusią jo rinkos vertę. Kasatorius nesiremia tuo, kad parduoto turto rinkos vertė pardavimo iš varžytynių metu buvo didesnė, nepateikia didesnę vertę patvirtinančių įrodymų. Taigi 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas iš esmės ginčijamas remiantis vien formalaus pobūdžio CPK nuostatų pažeidimais, neturėjusiais esminės įtakos galutinei parduoto turto kainai. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei ir pan. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad, siekiant užtikrinti šalių santykių stabilumą, jų teisėtų interesų pusiausvyrą, CPK 602 straipsnyje nustatytas antstolio ir teismo klaidų vykdymo procese ištaisymo būdas – turto pardavimo iš varžytynių akto negaliojimo institutas, pagal kurį teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažįstamas negaliojančiu, taikytinas tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009; kt.). Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje, nustačius, jog ginčijamu turto pardavimo iš varžytynių aktu parduoto turto galutinė kaina viršijo jo rinkos vertę, t. y. turto savininko teisės iš esmės nebuvo pažeistos, turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu vadovaujantis vien formalaus pobūdžio, t. y. nesukėlusiu esminių neigiamų padarinių, proceso teisės normų pažeidimu neatitiktų proceso teisės normų, reglamentuojančių priverstinio vykdymo procesą, reikalavimų bei jomis siekiamų tikslų, taip pat prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2004 m. liepos 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą. Ši apskųstos teismo nutarties dalis atitinka teisės aktuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką. Kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo ją panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

47Dėl restitucijos taikymo, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu

48Trečiuoju kasacinio skundo argumentu kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl restitucijos taikymo, pripažinus negaliojančiu 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo atsakovui V. S. buvo parduotas 5,46 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Kasaciniame skunde keliami dvejopo pobūdžio klausimai: pirma, dėl restitucijos netaikymo natūra, ir antra, dėl piniginio ekvivalento dydžio nustatymo. Šiais klausimais kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako.

49CPK normos, reglamentuojančios vykdymo procesą, nenustato specialių restitucijos taikymo taisyklių, todėl restitucija taikytina vadovaujantis bendrosiomis CK įtvirtintomis normomis. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Kasacinis teismas savo formuojamoje praktikoje laikosi pozicijos, kad restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių; ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir jų taikymui reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. ir kt. v. antstolė R. Stašenienė ir kt., bylos Nr. 3K-7-90/2009).

50Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs negaliojančiu 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą, sprendė, kad restitucija taikytina ne natūra, bet priteisiant kasatoriui iš atsakovo V. S. ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo byloje nustatytomis aplinkybėmis, kad atsakovas V. S., kurio sąžiningumas nepaneigtas, o kaltės dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nenustatyta, 2003 m. gruodžio 2 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu įsigijo mišką (4,88 ha iš 5,46 ha sudaro miško plotas), kurio didelė dalis buvo iškirsta, todėl vykdydamas įstatymų reikalavimus turėjo atsodinti iškirstą mišką bei tinkamai jį prižiūrėti, t. y. investuoti lėšas bei vykdyti priežiūros darbus. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad taikant restituciją natūra, t. y. grąžinant kasatoriui atsakovo atsodintą ir sutvarkytą mišką vietoje parduoto iš dalies iškirsto miško, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo motyvais ir pažymi, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog netaikant restitucijos natūra buvo pažeistos konstitucinės nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo nuostatos. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas netaikyti restitucijos natūra, kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir leidžia maksimaliai apsaugoti abiejų šalių interesus, siekiant išlaikyti jų pusiausvyrą: tiek kasatoriaus, kaip iš varžytynių parduoto turto savininko, intereso, kad turtas būtų parduotas kuo didesne kaina, tiek atsakovo V. S., įsigijusio turtą ir investavusio į jį lėšas bei darbą, teisėto lūkesčio išsaugoti šį turtą savo nuosavybėje natūra. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neanalizuoja kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, kad atsakovas V. S. nepripažintinas sąžiningu, taip pat kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo V. S. įsigytas miško žemės sklypas buvo iš dalies iškirstas. Šie argumentai grindžiami faktinėmis aplinkybėmis, o tikrinti bylos faktines aplinkybes nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, kasacinis teismas remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktą, jog miškas buvo iškirstas, pažeidė CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimą, reikalavimus, tačiau konkrečių teisinių argumentų dėl šio pažeidimo kasaciniame skunde nenurodyta, todėl šis teiginys neanalizuotinas kaip nesudarantis kasacijos pagrindo.

51Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas piniginio ekvivalento dydį nustatė pažeisdamas CK 6.147 straipsnį, pagal kurį nesąžiningas asmuo turi atlyginti didžiausią turto vertę, taip pat nesivadovavo ekspertizės akto išvada ir, nenurodydamas nesutikimo su ja motyvų, pažeidė CPK 218 straipsnį. Šie kasacinio skundo argumentai taip pat negali būti pripažinti pagrįstais. Visų pirma, minėta, atsakovo V. S. nesąžiningumo byloje nenustatyta, todėl kasacinis teismas nesvarsto atsakovo nesąžiningumu grindžiamų kasatoriaus argumentų dėl nustatytinos didžiausios atlygintinos turto vertės. Antra, apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 6.147 straipsnį, kurio 1 dalyje nurodyta, jog piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti, kasatoriui iš atsakovo V. S. priteistinos sumos dydį nustatė įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą ir jų pagrindu, vadovaudamasis įrodymų byloje vertinimo taisyklėmis, padarė išvadą dėl turto pardavimo iš varžytynių metu buvusios 5,46 ha žemės sklypo vertės. Žemės sklypo rinkos vertė yra fakto klausimas ir tai nėra kasacinio teismo kompetencija (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl teisėjų kolegija vertina tik kasacinio skundo argumentą, kad buvo pažeisti eksperto išvados įvertinimą reglamentuojančio CPK 218 straipsnio reikalavimai.

52Įvertindamas įrodymus teismas įsitikina, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms (įrodinėjimo dalykui) nustatyti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Atlikdamas šią pareigą, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismų praktikoje labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. CK 185 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas vienodas visų įrodymų teisinės galios principas reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Eksperto išvada nepriskirtina prie tokių išimčių, ji teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 straipsnis). Nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę.

53Pirmosios instancijos teismas byloje paskyrė turto vertinimo ekspertizę. Eksperto išvadoje nurodyta 5,46 ha žemės sklypo vertė jo pardavimo iš varžytynių metu – 34 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas 5,46 ha žemės sklypo vertę, vadovavosi ne eksperto išvadoje nurodyta 34 000 Lt suma, bet D. J. sudarytoje pirkimo–pardavimo sutartyje, pagal kurią jis įsigijo 5,46 ha žemės sklypą, nurodyta indeksuota žemės sklypo verte – 22 830 Lt. Kaip jau minėta, eksperto išvada turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, t. y. galutinė teismo išvada turi būti daroma nustačius ir įvertinus iš įvairių įrodinėjimo priemonių gautą informaciją. Bylos duomenimis, pirmosios ir antrosios 5,46 ha žemės sklypo varžytynės, kuriose pradinė turto pardavimo kaina buvo nustatyta atitinkamai 6400 Lt ir 4800 Lt, neįvyko dėl to, kad neužsiregistravo nė vienas dalyvis. Neįvykus pirmosioms varžytynėms, antstolė siūlė išieškotojui AB bankui „Snoras“ atsiimti žemės sklypą už nustatytą pradinę turto pardavimo kainą – 6400 Lt, tačiau vykdomojoje byloje nėra duomenų, kad išieškotojas su tokiu pasiūlymu būtų sutikęs. 2003 m. gruodžio 2 d. varžytynėse, kuriose ginčijamas 5,46 ha žemės sklypas buvo parduotas už 2940 Lt, be atsakovo V. S., dalyvavo dar vienas pirkėjas, tačiau jis nepasiūlė didesnės sklypo kainos. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 5,46 ha žemės sklypo indeksuota vertė turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo metu buvo 21 018 Lt. D. J. šį sklypą įsigijo 2001 m. spalio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi iš Č. A. G., sutartyje nurodyta indeksuota sklypo vertė – 22 830 Lt, o pardavimo kaina – tik 2500 Lt. Po šios pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo miškas buvo iš dalies iškirstas, taigi sklypo vertė atitinkamai sumažėjo. Kasatoriaus kreditoriaus AB banko „Snoras“ prašyme „Dėl vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti“, kurio pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla, nurodyta 5,46 ha žemės sklypo vertė – 21 018 Lt. Visi šie byloje surinkti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, esant jų prieštaringumui, teikė pagrindą apeliacinės instancijos teismui suabejoti eksperto išvadoje nurodytos sklypo vertės patikimumu, dėl to apeliacinės instancijos teismas turto vertę nustatė ištyręs iš visų įrodinėjimo šaltinių gautą informaciją ir įvertinęs įrodymų visetą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neranda pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepakankamai išsamiai argumentuotas įrodymų tyrimo ir vertinimo procesas, kurio metu nustatyta 5,46 ha žemės sklypo vertė, nesudaro pagrindo teismo nutartį pripažinti neteisėta. Kitokių įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų, be CPK 218 straipsnio reikalavimo motyvuoti nesutikimą su eksperto išvada nesilaikymo, nenurodyta ir kasaciniame skunde.

54Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.

55Dėl bylinėjimosi išlaidų

56Netenkinant kasacinio skundo, valstybei iš kasatoriaus priteistinas procesinių dokumentų įteikimo ir kitų būtinų ir pagrįstų išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 268,11 Lt (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 9 punktai, 93, 96 straipsnis).

57Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

58Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

59Priteisti valstybei iš atsakovo D. J. individualios įmonės „Asaga“ (kodas 5005141) 268,11 Lt (du šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 11 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

60Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.