Byla e2A-59-613/2017
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Almanto Padvelskio ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-08-29 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Hranipex“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovės atstovė savo procesiniuose dokumentuose nurodė, kad Kretingos rajono apylinkės teismas 2013-03-26 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo ginčo turtą <...>, uždrausdamas uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, siekiant užtikrinti akcinės bendrovės (toliau – AB) „SEB lizingas“ reikalavimą ir iš šio reikalavimo kylančias mokestines prievoles.
  2. Po turto arešto akto įregistravimo Turto areštų registre, kurio duomenys yra vieši, ieškovė pagal UAB „Danės baldai“ prašymus įvykdė prievolę už UAB „Danės baldai“ ir pervedė į atsakovės sąskaitą: 2013-06-18 – 4000,00 Lt, 2013-07-02 – 3977,76 Lt, 2013-08-02 – 3000,00 Lt,

    52013-10-03 – 7197,88 Lt ir 2013-10-14 – 4122,18 Lt, iš viso – 22 297,82 Lt.

  3. Ginčijamų sandorių metu ieškovė turėjo nesumokėtų galiojančių įsipareigojimų AB „SEB lizingas“ – 44 776,38 Lt skolos ir 160 850,24 Lt priskaičiuotų delspinigių. Taip pat turėjo galiojančių mokestinių prievolių, nesumokėtų į valstybės biudžetą laikotarpiu nuo 2013-04-02 iki 2013-09-30, iš viso – 8925,00 Lt.
  4. Klaipėdos apygardos teismas 2015-03-31 nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą.
  5. Ieškovė nurodo, jog padaryti mokėjimo pavedimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl turi būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais. Atsakovė gavusi mokėjimą už UAB „Danės baldai“ turėjo pasidomėti, ar ieškovė neturi kitų kreditorių, o toks atsakovės nerūpestingas elgesys įrodo jos nesąžiningumą. Prašo pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento mokėjimus, kuriais UAB „Pagrindinis ėjimas“ sumokėjo už UAB „Danės baldai“ pastarosios kreditorei UAB „Briaunų pasaulis“ (dabar UAB „Hranipex“) įsiskolinimus, o būtent:
    1. 2013-06-18 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      6Nr. 160858730 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4000,00 Lt;

    2. 2013-07-02 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      7Nr. 16088 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3977,76 Lt;

    3. 2013-08-02 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      8Nr. 16175 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3000,00 Lt;

    4. 2013-10-03 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      9Nr. 21209 į sąskaitą Nr. ( - ) – 7197,88 Lt;

    5. 2013-10-14 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      10Nr. 21244 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4122,18 Lt.

  6. Taip pat, pripažinus negaliojančiais sandorius, prašė taikyti restituciją: priteisti ieškovės naudai iš atsakovės: 1158,48 Eur (4000,00 Lt), 1152,04 Eur (3977,76 Lt), 868,86 Eur (3000,00 Lt), 2084,65 Eur (7197,88 Lt), 1193,87 Eur (4122,18 Lt), iš viso 6457,90 Eur (22297,82 Lt), priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme pradžios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kretingos rajono apylinkės teismas 2016-08-29 sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog faktas, kad atsakovė nepatikrino viešų duomenų, ar ieškovė gali disponuoti savo turtu ar turtinėmis teisėmis, nėra pakankamas atsakovės nesąžiningumui konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos AB „SEB lizingas“ ieškinio dėl iškeldinimo iš patalpų reikalavimo įvykdymui užtikrinti. Šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis buvo užtikrintas neturtinio pobūdžio reikalavimas, t. y. iškeldinimas iš patalpų, o ieškovės lėšos, esančios bankuose ar kitose kredito įstaigose, areštuotos nebuvo. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad dėl ieškovės būtų buvę priimta kitų teismų sprendimų ar nutarčių, išduota vykdomųjų raštų, kuriais būtų areštuotos būtent ieškovės turimos piniginės lėšos. Įvertinęs tai, kad ginčijamų mokėjimų atlikimo metu ieškovei nebuvo uždrausta disponuoti savo piniginėmis lėšomis atsiskaitant su kreditoriais, kad tuo laikotarpiu nebuvo kitų galiojančių dokumentų, apribojančių ieškovės teisę disponuoti savo lėšomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog atlikti mokėjimai atsakovei nepažeidė imperatyviųjų įstatymo normų ir neprieštaravo viešajai tvarkai.
  3. Dėl ieškovės prašymo taikyti CK 6.930¹ straipsnį pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovei bankroto byla iškelta tik 2015-03-31, todėl vykdydama atsiskaitymus su atsakove bei kitais kreditoriais ieškovė neprivalėjo laikytis LR CK 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Teisme gautas ieškovės BUAB „Pagrindinis ėjimas“ (toliau – apeliantė) apeliacinis skundas. Apeliantė prašo Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-08-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento mokėjimus, kuriais UAB „Pagrindinis ėjimas“ sumokėjo už UAB „Danės baldai“ pastarosios kreditorei UAB „Hranipex“ (anksčiau UAB „Briaunų pasaulis“) įsiskolinimus:
    1. 2013-06-18 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      11Nr. 160858730 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4000,00 Lt;

    2. 2013-07-02 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      12Nr. 16088 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3977,76 Lt;

    3. 2013-08-02 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      13Nr. 16175 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3000,00 Lt;

    4. 2013-10-03 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą

      14Nr. 21209 į sąskaitą Nr. ( - ) – 7197,88 Lt;

    5. 2013-10-14 iš sąskaitos Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21244 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4122,18 Lt.
  2. Taip pat, pripažinus negaliojančiais sandorius, prašė taikyti restituciją: priteisti apeliantės naudai iš atsakovės: 1158,48 Eur (4000,00 Lt), 1152,04 Eur (3977,76 Lt), 868,86 Eur (3000,00 Lt), 2084,65 Eur (7197,88 Lt), 1193,87 Eur (4122,18 Lt), iš viso 6457,90 Eur (22 297,82 Lt), priteisti 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme pradžios iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas byloje turėjo nustatyti, ar ginčo sandoriais buvo pažeistos imperatyviosios normos. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis yra dvejopa: siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, kartu nepažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo ir teisinio tikrumo įgytų civilinių teisių atžvilgiu. Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą, sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatymo įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Todėl įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu – imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti
    2. Atsakovę galima laikyti nesąžininga, nes ji žinojo (galėjo žinoti), kad apeliantė pati turi kreditorių. Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartis įregistruota Turto arešto aktų registre. Turto arešto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui, jeigu turto arešto aktas yra įregistruotas Turto arešto aktų registre, šio registro duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201102-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2011).
    3. CK 6.930¹ straipsnis nustato, jog „skolininkas – <...> juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile <...>“. Priešingai, negu teigia pirmosios instancijos teismas, sąvoka „neturi pakankamai lėšų“ nesiejama su nemokumu. Todėl 2013-10-03 (7 197 Lt) ir 2013-10-14 (4 122,18 Lt) ginčo sandoriais buvo pažeistas CK 6.930¹ straipsnyje nustatytas eiliškumas. Ginčo mokėjimų metu atsakovė, nebūdama apeliantės kreditore, gavo reikalavimo patenkinimą dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nebuvo suėjęs, kai tuo metu apeliantė turėjo savo kreditorių, kurių reikalavimų terminas jau buvo suėjęs: dar iki ginčo sandorių sudarymo – nuo 2012-12-11, kai buvo nutrauktos finansinio lizingo sutartys, ir iškėlus apeliantei bankroto bylą AB „SEB lizingas“ turėjo galiojančią reikalavimo teisę į apeliantę dėl 1 820 217,52 Eur, Valstybinei mokesčių inspekcijai nesumokėta suma – 2975,00 Lt, jos mokėjimo terminas – 2013-04-02, po bankroto bylos iškėlimo prievolė perduota valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankui; nesumokėta suma – 2975,00 Lt, mokėjimo terminas – 2013-07-01, po bankroto bylos iškėlimo prievolė perduota VĮ Turto bankui; nesumokėta suma – 2975,00 Lt, mokėjimo terminas – 2013-09-30, po bankroto bylos iškėlimo prievolė perduota VĮ Turto bankui.
    4. Įsiteisėjusiame Klaipėdos apygardos teismo 2015-09-07 sprendime (prejudicinis faktas) civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015 konstatuota, kad „pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nors ir minimaliai argumentuodamas, tačiau teisingai sprendė, kad 2012 m. UAB „Pagrindinis ėjimas“ veikla buvo nuostolinga. Iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanso matyti, kad metų pabaigoje atsakovas turėjo tik 53 277,00 Lt piniginių lėšų (kurių nebūtų užtekę net vienam mėnesiniam mokėjimui pagal visas sutartis atlikti)“.
    5. Kita ieškinio dalis dėl sandorių, kurie buvo sudaryti iki įsigaliojant CK 6.930¹ straipsniui, buvo grindžiama tuo, kad apeliantė mokėjo už savo dukterinės įmonės UAB „Danės baldai“ skolas. Teismui pateiktas UAB „Danės baldai“ 2013 metinių ataskaitų rinkinys, iš kurio matyti, kad jau 2012 metais UAB „Danės baldai“ buvo nemoki. Vadovaujantis CK 1.5 straipsniu, apeliantės vadovas negalėjo nežinoti, kad apeliantė, sumokėjusi už dukterinę įmonę atsakovei, pagal atgręžtinį reikalavimą iš UAB „Danės baldai“ pinigų nebeatgaus, nes pastaroji jau buvo nemoki. Todėl apeliantės vadovas kreditorių atžvilgiu elgėsi nesąžiningai. Pagal kasacinio teismo praktiką, ta aplinkybė, kad įmonės nemokumas dėl skolininko sudaryto sandorio nepadidėjo ar išliko toks pat, nėra teisiškai lemianti ar reikšminga, sprendžiant, ar yra pažeistos kitų kreditorių teisės ar interesai, nes jie gali būti pažeidžiami kitais būdais, nesusijusiais su nemokumu. Kreditorių teisės ar interesai gali būti pažeidžiami ir tais atvejais, kai nemokumas išlieka toks pat ar nedidėja, pavyzdžiui, tik keičiasi turto struktūra, bet kitiems kreditoriams sutrukdoma gauti bent dalį atsiskaitymo, kuris susidarius nemokumo situacijai jiems priklausytų skolininkui vykdant su jais sutartis ir atsiskaitymus pagal įstatymo nustatytą tvarką ir reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-05-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
  4. Teisme taip pat gautas atsakovės atsiliepimas į apeliacinį skundą, atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantės atsakovės naudai išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams.
    2. Sprendžiant klausimą, ar ginčijamu sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, aktualu nustatyti, ar tie kreditorių reikalavimai, kurie atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo (jeigu tokia aplinkybė būtų nustatyta), nebuvo patenkinti anksčiau, t. y. būtina išsiaiškinti, ar bankroto byloje patvirtinti reikalavimai nėra atsiradę jau po ginčijamo sandorio sudarymo. Apeliaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad ginčijamų sandorių metu VMI turėjo 277 202,00 Eur reikalavimo teisę. Pati apeliantė pripažįsta, kad ši prievolė galėjo atsirasti tik po to, kai apeliantė grąžino lizingo sutarties pagrindu valdytą turtą SEB bankui. Galutinis teismo sprendimas byloje dėl šio turto grąžinimo priimtas tik 2015-0907 (Klaipėdos apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015), t. y. praėjus dvejiems metams po ginčijamų atsiskaitymų. Ne anksčiau atsirado ir AB SEB banko 1 820 217,52 Eur su lizingo sutarties nutraukimu susijęs reikalavimas (pagal lizingo sutartį grąžintino turto likutinė vertė), nes minėtoje byloje apeliantė ginčijo lizingo sutarties, sudarytos su AB „SEB lizingas“, nutraukimą. Be to, su ieškiniu į bylą pateikti perdavimo–priėmimo aktai patvirtina, kad lizingo sutarties pagrindu valdytą turtą apeliantė grąžino AB SEB bankui, todėl šis reikalavimas yra įvykdytas.
    3. Kad dėl ginčijamų atsiskaitymų nebuvo pažeisti kreditorių interesai, patvirtina ir pačių kreditorių neveikimas, t. y. nei AB „SEB lizingas“, nei VMI, Nei SODRA nesiėmė jokių priemonių dėl įsiskolinimo priteisimo ar laikinųjų apsaugos priemonių apeliantės piniginėms lėšoms taikymo, bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Toks kreditorių neveikimas patvirtina, kad jie patys apeliantės nelaikė nemokia.
    4. Iš apeliantės pateiktų apeliantės banko sąskaitos išrašų matyti, kad apeliantė mokesčiams naudojo kur kas didesnes sumas, nei panaudota atsiskaitymui su atsakove, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsiskaitymas su atsakove kaip nors pažeidė VMI ar SODROS interesus.
    5. Dėl atsakovės sąžiningumo. Apeliantė remiasi Kretingos rajono apylinkės teismo

      152013-03-26 nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės apeliantei. Tačiau atsižvelgiant į minėtoje nutartyje išdėstyto draudimo turinį (draudimas naudoti pastatus komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti, draudimas disponuoti piniginėmis lėšomis nutartimi nenustatytas) ir į tai, kad ginčijamais sandoriais atsiskaitant su atsakove areštuoti pastatai nenaudoti, nesuvaržyti, darytina išvada, kad imperatyviosios normos pažeistos nebuvo.

    6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio CK 6.930¹ straipsnio pagrindu, nes apeliantė ginčijamų atsiskaitymų sudarymo metu buvo faktiškai moki, dėl jos nebuvo priimtų eismo sprendimų ar nutarčių, apeliantės piniginės lėšos nebuvo areštuotos.
    7. Dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo (CK 1.5 straipsnis, 2.50 straipsnis). CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam sandorių negaliojimo pagrindui taikyti reikia nustatyti tokias sąlygas: pirma, kad teisės norma, kuriai, apeliantės teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvi, antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas. CK 1.5 ir 2.50 straipsniuose nėra sandorių sudarymą reglamentuojančių imperatyviųjų teisės normų. Ginčijami atsiskaitymai negali būti laikomi neteisėtais, nes atlikti vadovaujantis CK 6.50 straipsniu, nustatančiu, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykdyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas ją įvykdytų asmeniškai.
    8. Apeliacinio skundo reikalavimai grindžiami tuo, kad atsakovės reikalavimų vykdymo terminas dar nebuvo suėjęs, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis galima būtų daryti tokią išvadą. Ieškinio reikalavimai nebuvo grindžiami šia aplinkybe. Be to, aplinkybė, ar buvo suėjęs reikalavimo terminas, neturi reikšmės, nes atsiskaitymas yra galimas ir teisėtas ir nesuėjus prievolės vykdymo terminui.
  5. Atsakovė teismui 2016-12-14 pateikė prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų pridėjimo. Prašyme nurodo, jog atsakovei iš UAB „Vidmanto baldai“, kuri yra atsakovė kitoje Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjamoje byloje pagal BUAB „Pagrindinis ėjimas“ ieškinį (civilinė byla Nr. e2-1189-730/2016), tapo žinoma, kad minėtoje byloje BUAB „Pagrindinis ėjimas“ yra pateikusi sąrašą kreditorių, turėjusių galiojančią reikalavimo teisę, kurios mokėjimo terminas buvo suėjęs 2014-01-15. Šiame sąraše nurodyta, kad VMI 2014-01-15 neturėjo galiojančios reikalavimo teisės, kurios mokėjimo terminas suėjęs 2014-01-15. Tai reiškia, kad BUAB „Pagrindinis ėjimas“ 1723,24 Eur skolą VMI, kuri 2013-08-02, pagal apeliantės pateiktus duomenis, buvo pradelsta, iki 2014-01-15 padengė. Dėl to negali būti pripažįstama, kad šioje byloje ginčijamais sandoriais būtų buvę pažeisti VMI kaip BUAB „Pagrindinis ėjimas“ kreditoriaus interesai. Prie prašymo atsakovė prideda Kreditorių, turėjusių galiojančią reikalavimo teisę, kurios mokėjimo terminas buvo suėjęs 2014-01-15, sąrašą.
  6. Teisme taip pat gautas apeliantės atsiliepimas į atsakovės prašymą dėl papildomų rašytinių įrodymų pridėjimo. Dar iki ginčo sandorių sudarymo – nuo 2012-12-22, kuomet buvo nutrauktos finansinio lizingo sutartys, ir iškėlus apeliantei bankroto bylą VMI turėjo galiojančią reikalavimo teisę į apeliantę: nesumokėta suma – 2975,00 Lt, mokėjimo terminas – 2013-04-02; nesumokėta suma – 2975,00, mokėjimo terminas – 2013-07-01; nesumokėta suma – 2975,00 Lt, mokėjimo terminas – 2013-09-30. Mokestinė prievolė, atsiradusi 2013-04-02, taip ir nebuvo įvykdyta, vėliau ji tik didėjo. Kitoje byloje, kuria remiasi atsakovė, bankroto administratorius šiuo faktu nesirėmė, nes VMI reikalavimui patenkinti reikalingas lėšas siekia susigrąžinti iš atsakovės, kuri, nebūdama apeliantės kreditore, neturėdama galiojančios reikalavimo teisės į apeliantę, be jokio teisinio pagrindo gavo savo reikalavimo patenkinimą, o VMI – ne. Jeigu atsakovei nebūtų suteikta pirmenybė prieš VMI, tai VMI kreditinis reikalavimas bankroto byloje būtų ginčo suma mažesnis.

16Teismas konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
  4. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje turėjo nustatyti, ar ginčo sandoriais buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos. Teisėjų kolegija sutinka su šiuo apeliantės argumentu. Pažymėtina, jog apeliantė ginčija penkis bankinius pavedimus, sudarytus laikotarpiu nuo 2013-06-18 iki 2013-10-14.
  5. Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog 2013-10-01 įsigaliojo CK 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl vertinant ginčijamus pavedimus, jie skirstytini į atliktus iki minėtos normos įsigaliojimo (2013-06-18, 2013-07-02 ir 2013-08-02 atlikti pavedimai) ir atliktus galiojant CK 6.930¹ straipsniui (2013-10-03 ir

    172013-10-14 atlikti pavedimai).

  6. Apeliantė teigia, jog 2013-06-18, 2013-07-02 ir 2013-08-02 atlikti pavedimai turi būti pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normos, viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes atsakovė žinojo (turėjo žinoti) apie apeliantei Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi, įregistruota viešame Turto arešto aktų registre, kurio duomenys yra vieši ir su jais gali susipažinti kiekvienas asmuo, taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tačiau pažymėtina, jog minėta nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tik gamybiniam pastatui ir mechaniniam cechui, esantiems Klaipėdos g. 127, Kretingoje, uždraudžiant UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ šį turtą naudoti komercinei ūkinei veiklai, subnuomoti, suteikti panaudai ar kitaip suvaržyti. Teisėjų kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos siekiant užtikrinti neturtinio pobūdžio reikalavimą, t. y. civilinėje byloje Nr. 2-501-474/2013 buvo išnagrinėtas ieškovės UAB „SEB lizingas“ ieškinys atsakovėms UAB „Pagrindinis ėjimas“ ir UAB „Danės baldai“ dėl iškeldinimo iš ieškovei priklausančių patalpų. Įvertinusi minėtoje civilinėje byloje nagrinėtą reikalavimą bei šiam reikalavimui užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog atsakovė turėjo žinoti, jog apeliantė susiduria su finansiniais sunkumais, nes, kaip jau minėta, civilinėje byloje Nr. 2-501-474/2013 nagrinėtas reikalavimas nebuvo turtinio pobūdžio, Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi taikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis apeliantei nebuvo apribota galimybė disponuoti jos turimomis lėšomis, todėl, net ir darant prielaidą, jog atsakovei buvo žinoma apie Kretingos rajono apylinkės teismo 2013-03-26 nutartimi apeliantei taikytas laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovė turėjo žinoti, jog apeliantė susiduria su finansiniais sunkumais ar kad 2013-06-18, 2013-07-02 ir 2013-08-02 atlikti pavedimai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) ar viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio 1 dalis). Dėl išdėstytų argumentų taip pat nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo pripažinti atsakovę nesąžininga.
  7. Pažymėtina, jog teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, jog negali būti sudaromos prielaidos bankroto administratoriui ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Toks aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą, nepasitikėjimą finansinių problemų turinčiu skolininku ir nepagrįstai ribotų jo galimybes vykdyti veiklą bei siekti atsiskaitymo su visais kreditoriais išvengiant bankroto, o bankroto administratoriui sudarytų nepagrįstas prielaidas ginčyti visus be išimties iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius (žr., pvz., Panevėžio apygardos teismo 2016-12-01 sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-983-227/2016).

1823.

19Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog UAB „Pagrindinis ėjimas“ už UAB „Danės baldai“ G. G. komercinei firmai pervedė 7 267,00 Lt; UAB „Furesta“ pervedė 4000,00 Lt; UAB „Lintera“ pervedė 10 854,29 Lt; UAB „Ciklonas“ pervedė 754,09 Lt; UAB „Instreita“ pervedė 1916,64 Lt; UAB „Airgona“ pervedė 2411,40 Lt. Vertinant šiuos duomenis konstatuotina, jog apeliantei mokėti UAB „Danės baldai“ kreditoriams buvo įprasta apeliantės verslo praktika. Taip pat pažymėtina, jog apeliantė, ginčydama atsakovei atliktus pavedimus, siekia bent iš dalies patenkinti kreditorių AB „SEB lizingas“ bei Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditinius reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentu, jog nei AB „SEB lizingas“, nei VMI nesiėmė jokių priemonių dėl įsiskolinimo priteisimo ar laikinųjų apsaugos priemonių apeliantės piniginėms lėšoms taikymo, bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Pažymėtina, jog kreditorei VMI dėl įsiskolinimo išieškojimo net nereikia teismo sprendimo, ji susidariusį įsiskolinimą turi galimybę išsiieškoti išieškojimą tiesiogiai nukreipdama į skolininko sąskaitas kredito įstaigose, tačiau šių veiksmų VMI neatliko. Be to, pažymėtina, jog apeliantė laikotarpiu, kai buvo atlikti ginčijami pavedimai, taip pat dengė ir kitų kreditorių, tarp jų ir VMI bei AB „SEB lizingas“, reikalavimus, šią teismo išvadą patvirtina byloje esantys sąskaitos išrašai (e. b. T. 1, b. l. 28–34). Kaip jau minėta, 2013-06-18, 2013-07-02 ir 2013-08-02 atlikti pavedimai jų sudarymo metu nebuvo draudžiami bei atitiko įprastą verslo praktiką, todėl nėra jokio pagrindo šiuos pavedimus pripažinti negaliojančiais, todėl taip pat netenkintinas ir apeliantės reikalavimas taikyti restituciją bei grąžinti apeliantei 2013-06-18, 2013-07-02 ir 2013-08-02 pavedimais atsakovei UAB „Hranipex“ pervestą 10 977,76 Lt sumą.

  1. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog bankroto byla UAB „Pagrindinis ėjimas“ buvo iškelta 2015-03-31, VMI priverstinai lėšų neišieškojo, todėl atmestinas apeliantės argumentas, jog VMI buvo apeliantės kreditorė atliekant 2013-06-18, 2013-07-02 ir 2013-08-02 pavedimus.
Dėl 2013-10-03 ir 2013-10-14 atliktų pavedimų
  1. Kaip jau minėta, 2013-10-01 įsigaliojo CK 6.930¹ straipsnis, nustatantis atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokia eile skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atlikti atsiskaitymus. Pažymėtina, jog nustačius, kad skolininkas nesilaikė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo, nėra reikalaujama nustatyti atsakovo nesąžiningumo, t. y. nustačius, jog buvo sąlygos laikytis minėto straipsnio reikalavimų, tačiau skolininkas nesilaikė šiame straipsnyje nustatyto eiliškumo, mokėjimo pavedimai gali būti pripažinti prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Pirmiausia, siekiant nustatyti, ar skolininkas privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto eiliškumo, reikia nustatyti, ar skolininkas atitiko privalomą CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą sąlygą, t. y. ar skolininkas ginčijamų pavedimų atlikimo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.
  2. Pažymėtina, jog apeliantės gebėjimas atsiskaityti su kreditoriais jau buvo analizuotas Klaipėdos apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-960-460/2015, teismas 2015-09-07 nutartyje pažymėjo, jog „2012 m. atsakovės veikla buvo nuostolinga. Iš 2012 m. gruodžio 31 d. balanso matyti (t. 2, b. l. 95–96), kad metų pabaigoje atsakovas turėjo tik 53 277 Lt piniginių lėšų (kurių nebūtų užtekę net vienam mėnesiniam mokėjimui pagal visas sutartis atlikti). <...> Akivaizdu, kad atsakovė tuo metu turėjo rimtų finansinių sunkumų, ir jie buvo ne laikino pobūdžio“. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-260-157/2015, apeliacine tvarka peržiūrėdamas Klaipėdos apygardos teismo 2014-11-06 nutartį dėl atsisakymo UAB „Pagrindinis ėjimas“ kelti restruktūrizavimo bylą, pažymėjo: „Vadovaujantis atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, bendrovė turėjo 4 625 956 Lt vertės turto, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 756 585 Lt (1 t., 29-30 b. l.). Taigi, apeliantas nepagrįstai teigia, kad įmonės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balansą įrašyto turto vertės. <...>, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad UAB „Pagrindinis įėjimas“ yra nemoki (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis).“ Teisėjų kolegija, įvertinusi, jog teismai nustatė, jog apeliantė jau vertinant 2013 metų balanso duomenis buvo nemoki, konstatuoja, jog apeliantė atlikdama 2013-10-03 bei 2013-10-14 pavedimus atitiko CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą, t. y. ginčijamų pavedimų atlikimo metu neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė (apeliantė) buvo faktiškai moki. Nustačiusi, jog apeliantė 2013-10-03 bei 2013-10-14 pavedimų atlikimo metu neturėjo pakankamai lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantė privalėjo laikytis CK 6.930¹ straipsnio 1 dalyje nustatyto eiliškumo, o jo nesilaikiusi pažeidė 6.930¹ straipsnio 1 dalyje įtvirtintą imperatyvų reikalavimą dėl atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, todėl 2013-10-03 bei 2013-10-14 atlikti mokėjimai pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), t. y. atsakovė UAB „Hranipex“ įpareigotina grąžinti apeliantei visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. grąžinti 2013-10-03 jai pervestą 2084,65 Eur (7197,88 Lt) sumą bei 2013-10-14 jai pervestą 1193,86 Eur (4122,18 Lt) sumą, iš viso 3278,51 Eur.
  3. CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, jog skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 2 dalis nustato, jog kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Vadovaudamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgdama į tai, jog apeliantei iš atsakovės priteistina 3278,51 Eur, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantei iš atsakovės priteistinos 6 procentų metinės palūkanos už priteistą 3278,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-04-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  4. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2013-10-03 bei 2013-10-14 atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais, netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantė minėtų pavedimų atlikimo metu buvo moki, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl sprendimo dalis dėl 2013-10-03 bei 2013-10-14 atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais keistina (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ieškinys dėl

    202013-10-03 bei 2013-10-14 atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo negaliojančiais tenkintinas, 2013-10-03 bei 2013-10-14 atlikti mokėjimo pavedimai pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento kaip prieštaraujantys imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), t. y. iš atsakovės UAB „Hranipex“ apeliantei priteistina negaliojančiais pripažintų mokėjimo pavedimų pagrindu pervesta 3278,51 Eur suma.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  2. Apeliantė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliantei klausimas nespręstinas.
  3. Atsakovė prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė įrodymus apie pirmosios instancijos teisme patirtas 719,95 Eur bylinėjimosi išlaidas (e. b. T. 1, b. l. 63–64) bei apeliacinės instancijos teisme patirtas 976,58 Eur bylinėjimosi išlaidas (e. b. T. 1, b. l. 191–192). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nustatyto maksimalaus dydžio. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistas, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos. Iš viso ieškiniu buvo pareikšta reikalavimų už 6457,90 Eur, patenkinta reikalavimų už 3278,51 Eur, t. y. patenkinta 50,77 proc. ieškinio reikalavimų, taigi atitinkamai atmesta 49,23 proc. reikalavimų. Atsakovei iš apeliantės priteistina 49,23 proc. jos pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų, t. y. atsakovei iš apeliantės priteistina 354,43 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, atsakovei priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Apeliaciniu skundu taip pat buvo reiškiama reikalavimų už 6457,90 Eur, patenkinta už 3278,51 Eur, todėl atsakovei iš apeliantės taip pat priteistina 49,23 proc. – 480,77 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
  4. Kasacinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl bylinėjimosi išlaidų iš bankrutuojančios įmonės priteisimo, ne kartą yra pažymėjęs, jog nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 2, 3 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Nordopt“ v. UAB „Optima trade“, bylos Nr. 3K-3-547/2013). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl bylinėjimosi išlaidų iš bankrutuojančios įmonės priteisimo, atsakovės bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apeliantės administravimo išlaidų.

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

22Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-08-29 sprendimą pakeisti.

23Ieškinį tenkinti iš dalies.

24Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013-10-03 iš sąskaitos

25Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21209 į sąskaitą

26Nr. ( - ) – 2084,65 Eur (7197,88 Lt) bei 2013-10-14 iš sąskaitos

27Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21244 į sąskaitą

28Nr. ( - ) – 1193,86 Eur (4122,18 Lt).

29Taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Hranipex“, juridinio asmens kodas ( - ), adresas ( - ), bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“, juridinio asmens kodas ( - ), adresas ( - ), naudai 3278,51 Eur bei 6 procentų metines palūkanas už priteistą 3278,51 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016-04-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

30Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Hranipex“ iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pagrindinis ėjimas“ administravimo išlaidų 354,43 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų bei 480,77 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovės atstovė... 5. 2013-10-03 – 7197,88 Lt ir 2013-10-14 – 4122,18 Lt, iš viso – 22 297,82... 6. Nr. 160858730 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4000,00 Lt;
  2. 2013-07-02 iš... 7. Nr. 16088 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3977,76 Lt;
  3. 2013-08-02 iš... 8. Nr. 16175 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3000,00 Lt;
  4. 2013-10-03 iš... 9. Nr. 21209 į sąskaitą Nr. ( - ) – 7197,88 Lt;
  5. 2013-10-14 iš... 10. Nr. 21244 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4122,18 Lt.
  • Taip pat,... 11. Nr. 160858730 į sąskaitą Nr. ( - ) – 4000,00 Lt;
  • 2013-07-02 iš... 12. Nr. 16088 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3977,76 Lt;
  • 2013-08-02 iš... 13. Nr. 16175 į sąskaitą Nr. ( - ) – 3000,00 Lt;
  • 2013-10-03 iš... 14. Nr. 21209 į sąskaitą Nr. ( - ) – 7197,88 Lt;
  • 2013-10-14 iš... 15. 2013-03-26 nutartimi, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės... 16. Teismas konstatuoja:
    1. Apeliacinės instancijos... 17. 2013-10-14 atlikti pavedimai).
    2. Apeliantė teigia, jog 2013-06-18,... 18. 23.... 19. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog UAB... 20. 2013-10-03 bei 2013-10-14 atliktų mokėjimo pavedimų pripažinimo... 21. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331... 22. Kretingos rajono apylinkės teismo 2016-08-29 sprendimą pakeisti.... 23. Ieškinį tenkinti iš dalies.... 24. Pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento 2013-10-03 iš sąskaitos... 25. Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21209 į sąskaitą... 26. Nr. ( - ) – 2084,65 Eur (7197,88 Lt) bei 2013-10-14 iš sąskaitos... 27. Nr. ( - ) įvykdytą mokėjimo nurodymą Nr. 21244 į sąskaitą... 28. Nr. ( - ) – 1193,86 Eur (4122,18 Lt).... 29. Taikyti restituciją, priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės... 30. Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Hranipex“ iš bankrutavusios...