Byla 2A-167/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (pranešėja), Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovo atstovei R. A. , atsakovėms D. S. , K. B. , atsakovių atstovei adv. Jūratei Galinaitytei, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei O. A. , atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei D. G. , trečiojo asmens Turto valdymo ir ūkio departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei I. M. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių K. B. ir D. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-438-565/2008 pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro viešajam interesui apginti ieškinį atsakovams K. B. , D. S. , uždarajai akcinei bendrovei ,,Elymus“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Antra kryptis“ dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje: Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, notarė L. M. , bei pagal atsakovų K. B. , D. S. , uždarosios akcinės bendrovės ,,Elymus“, uždarosios akcinės bendrovės ,,Antra kryptis“ priešieškinius Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiajam prokurorui, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centrui, notarei L. M. . dėl nuosavybės teisių pripažinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) išreikalauti iš jungtinės veiklos sutarties dalyvių neteisėto valdymo valstybei nuosavybės teise priklausančias bei Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patikėjimo teise perduotas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini); 2) pripažinti niekiniu Vilniaus miesto 17-ojo notarų biuro notarės L. M. patvirtintą jungtinės veiklos sutarties dalyvių – UAB „Elymus“, K. B. , UAB „Antra kryptis“, D. S. – susitarimą dėl rūsio (duomenys neskelbtini), padalijimo į rūsio plane indeksais 10-1, 10-2, 10-3, 10-4, 10-5, 10-6, 10-7, 10-8, 10-9, 10-10, 10-11, 10-12 pažymėtas patalpas, bendras plotas 142,54 kv. m; 3) priteisti iš atsakovų K. B. , D. S. , UAB „Elymus“, UAB „Antroji kryptis“ Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 7 306,21 Lt turtinei žalai atlyginti (t. 1, b. l. 2-7).

4Ieškovas nurodė, kad atsakovai 2005 m. rugsėjo 14 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį dėl bendro naudojimo objektų (duomenys neskelbtini), valdymo, priežiūros ir kitokio tvarkymo, kurios pagrindu neteisėtai ir savavališkai užėmė patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pažymėtas indeksais nuo 10-1 iki 10-12. Šios patalpos patikėjimo teise buvo valdomos Vilniaus miesto savivaldybės, kol Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimu buvo perduotos Vidaus reikalų ministerijai. Šiuo metu ginčo patalpos nuosavybės teise priklauso valstybei, o Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos valdo jas patikėjimo teise, moka komunalinius mokesčius. Ginčo patalpos niekada nebuvo perduotos jungtinės veiklos sutarties dalyviams, niekada nebuvo pasikeitęs šių patalpų teisinis režimas, todėl susitarimas dėl patalpų, priklausančių valstybei, padalijimo yra niekinis nuo jo patvirtinimo momento.

5Atsakovai K. B. , D. S. , UAB „Elymus“, UAB „Antra kryptis“ pareiškė priešieškinius, kuriais prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 2318V punktą Nr. 1.3; 2) pripažinti negaliojančiu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymą Nr. lV-124; 3) įpareigoti VĮ Registrų centrą panaikinti Nekilnojamojo turto registre kaip administracines patalpas, priklausančias Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, įregistruotą 142,54 kv. m bendro ploto rūsį, esantį (duomenys neskelbtini); 4) pripažinti D. S. nuosavybės teises į rūsio patalpas, pažymėtas indeksu 10-6, UAB „Elymus“ – pažymėtas indeksu 10-4, UAB „Antra kryptis“ – pažymėtas indeksu 10-5 (t. 3, b. l. 26-29, 91-96).

6Atsakovių K. B. ir D. S. priešieškinio dalis dėl reikalavimo pripažinti, kad atsakovė K. B. tapo rūsio patalpų, pažymėtų indeksais nuo 10-8 iki 10-11, esančių (duomenys neskelbtini), savininke, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartimi buvo laikyta nepaduota (t. 3, b. l. 26-29, 30, 31-32, 49).

7Atsakovai nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba, 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimu perdavusi ginčo patalpas valdyti Vidaus reikalų ministerijai, pažeidė ne tik atsakovų nuosavybės teises, bet ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimą Nr. 1005 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui tvarkos“. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, Lietuvos vyriausybė ginčo patalpų savininke įregistruota 2003 m. gegužės 13 d., todėl iki tol valstybė nebuvo ginčo turto savininkė. Atsakovai nurodė, kad pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu jie įgijo butus, esančius (duomenys neskelbtini), kartu su rūsiais, kaip šių butų priklausiniais.

8Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia atsakovų K. B. , D. S. , UAB ,,Antra kryptis“ ir UAB ,,Elymus“ 2005 m. rugsėjo 14 d. susitarimo dalį, kuria atsakovai pasidalijo 142,54 kv. m ploto patalpas, plane pažymėtas indeksais nuo 10-1 iki 10-12, esančias (duomenys neskelbtini); nurodė išreikalauti iš neteisėto atsakovų K. B. , D. S. , UAB ,,Antra kryptis“ ir UAB ,,Elymus“ valdymo valstybei nuosavybės teise priklausančias ir Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos patikėjimo teise valdomas 142,54 kv. m ploto patalpas, plane pažymėtas indeksais nuo 10-1 iki 10-12, esančias (duomenys neskelbtini); priteisė iš atsakovų K. B. , D. S. , UAB ,,Antra kryptis“ ir UAB ,,Elymus“ solidariai 4 479,21 Lt išlaidų Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos naudai; kitą ieškinio dalį atmetė; priešieškinius atmetė; priteisė iš atsakovų K. B. , D. S. , UAB ,,Antra kryptis“ ir UAB ,,Elymus“ lygiomis dalimis valstybės naudai 3 195,40 Lt žyminį mokestį ir 194,90 Lt pašto išlaidas. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog atsakovams nuosavybės teise priklauso butai, esantys (duomenys neskelbtini): atsakovei K. B. – butai Nr. 6, 6a, atsakovei D. S. – butas Nr. 9, atsakovui UAB „Antra kryptis“ – butas Nr. 7, atsakovui UAB „Elymus“ – butas Nr. 1 (t. 1, b. l. 150). 2004 m. spalio 29 d. atsakovai sudarė jungtinės veiklos sutartį dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrojo naudojimo objektų valdymo (t. 1, b. l. 64-65), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 30-1044 perdavė jungtinės veiklos sutarties dalyviams valdyti ir prižiūrėti namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrąsias konstrukcijas, bendrą inžinerinę įrangą ir bendro naudojimo patalpas (t. 1, b. l. 72). Teismo teigimu, iš 2005 m. liepos 22 d. ilgalaikio turto priėmimo ir perdavimo akto matyti, kad jungtinės veiklos sutarties dalyviams buvo perduotos valdyti ir prižiūrėti namo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 732,17 kv. m, bendrosios konstrukcijos, bendra inžinerinė įranga bei bendrojo naudojimo patalpos, o iš Vilniaus miesto savivaldybės gyvenamojo fondo apskaitos buvo išbrauktas namas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 589,63 kv. m (t. 1, b. l. 73-74). 2005 m. rugsėjo 14 d. atsakovai sudarė susitarimą, kuriuo susitarė pasidalinti rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), patalpas (toliau – ginčo patalpos) (t. 1, b. l. 67-68, 66). Ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių plotas 142,54 kv. m, kaip administracinės patalpos VĮ Registrų centre įregistruotos valstybės nuosavybės teise, o šias patalpas patikėjimo teise valdo Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (t. 1, b. l. 12). Patikėjimo teise valdytas minėtas patalpas Vilniaus miesto valdyba 1995 m. vasario 15 d. nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomojusi Vidaus reikalų ministerijai, 1998 m. gruodžio 10 d. Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 2318V patalpos buvo perduotos Vidaus reikalų ministerijai, o Vidaus reikalų ministro 2003 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1V-124 – Turto valdymo ir ūkio departamentui (t. 1, b. l. 20-22, 23, 26, 15, 28-29, 37, 36). Teismo teigimu, atsakovai savo nuosavybės teises į ginčo patalpas grindžia tuo, kad šios patalpos buvo nupirktos iš valstybės (privatizuotos) kartu su butais kaip šių butų priklausiniai ir vėlesniais sandoriais kartu su butais perleistos atsakovų nuosavybėn. Teismas nustatė, kad atsakovė K. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 1992 m. birželio 10 d. sutarties pagrindu, sutartyje nurodyta, kad yra rūsys (kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 62-63). Atsakovei D. S. priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas 1992 m. birželio 25 d. sutarties pagrindu, sutartyje nurodyta, kad yra rūsys (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 64-65, 51, 25, 22-23, kadastro ir registro dokumentų byla, t. 2, b. l. 18, 38, 147-145, Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 3, b. l. 11-10). Atsakovui UAB „Elymus“ priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas 1992 m. liepos 8 d. sutarties pagrindu, sutartyje nurodyta, kad yra rūsys, 1993 m. lapkričio 11 d. sutarties pagrindu, sutartyje nenurodyta, kad yra rūsys, 1994 m. kovo 14 d. sutarties pagrindu, sutartyje nenurodyta, kad yra rūsys, 1994 m. kovo 18 d. sutarties pagrindu, sutartyje nenurodyta, kad yra rūsys (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 66-67, 54-55, 48-49, 45-46, 43, 34, 33, 29, 12, 3-5, 2, kadastro ir registro dokumentų byla, t. 2, b. l. 49, 56, 62). Atsakovui UAB „Antra kryptis“ priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo privatizuotas 1994 m. gegužės 17 d. sutarties pagrindu, sutartyje nurodyta, kad rūsio nėra (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 40-41 37-38, Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 2, b. l. 134, 160-158, 168-165, 179-176, 90-187, Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 3, b. l. 69-66). Teismas nurodė, kad sprendžiant, ar konkrečios patalpos yra pagrindinio daikto priklausinys, reikia atsižvelgti ne tik į šių patalpų faktinį naudojimą, bet ir į patalpų technines savybes, jų paskirtį ir funkcinį ryšį su pagrindiniu daiktu (1964 m. CK 153 str., 2000 m. CK 4.19 str. 1 d.). Kadangi atsakovams priklausančių butų privatizavimo sutartyse nėra nurodytos konkrečios rūsio patalpos, kurios buvo privatizuotos kartu su butais, būtina nustatyti, ar ginčo patalpos butų privatizavimo metu buvo šių butų priklausiniai ir kartu su butais tapo šių butų savininkų, o vėliau ir atsakovų, nuosavybe. Teismas sprendė, kad iš byloje esančių įrodymų darytina išvada, jog ginčo patalpos nebuvo butų, esančių (duomenys neskelbtini), priklausiniai (CPK 176 str. 1 d., 178 str.). Nurodė, kad 1959 m. vasario 16 d. pastato (duomenys neskelbtini), vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad pastato rūsyje yra 166,05 kv. m ploto gyvenamosios patalpos Nr. 10, 11, 12, 13, šios gyvenamosios patalpos nurodytos ir 1959 m. rugpjūčio 1 d., 1963 m. balandžio 16 d. bei 1972 m. birželio 28 d. eksplikacijose (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 183, 182, 181, 178). Teismo teigimu, kad nurodytos patalpos, tarp jų ir ginčo patalpos, buvo įrengtos ir naudojamos kaip gyvenamosios patalpos, matyti iš kadastro ir registro dokumentų byloje (t. 1, b. l. 164) esančio plano, 1959 m. gyventojų surašymo žinių, 1982 m. kovo 21 d. ir 1982 m. birželio 9 d. Vykdomojo komiteto sprendimų, liudytojų V. O. ir G. O. paaiškinimų (t. 3, b. l. 104-106, 60-62, 63-64). Kadastro ir registro dokumentų byloje (t. 1, b. l. 157) yra 1972 m. birželio 28 d. įrašas, kad butai 10-1 ir 10-2 iš pagrindinio ploto perkelti į ūkinį, tačiau, teismo manymu, tai neįrodo, kad šis plotas buvo perduotas butų gyventojų reikmėms tenkinti. 1982 m. balandžio 5 d. pastato vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad rūsyje esančios patalpos Nr. 10 (ginčo patalpos), kurių plotas 144,35 kv. m, yra naudojamos draugovininkų būstinei, patalpas sudaro koridoriai, kabinetai, sandėlis ir tualetas, pastate taip pat yra 18,18 kv. m ploto sandėlis R1 (kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 176). 1985 m. gegužės 27 d. pastato vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad ginčo patalpas Nr. 10 sudaro kabinetai, koridoriai, sandėliukas ir tualetas, eksplikacijoje taip pat nurodyta, kad pastate yra sandėliavimui naudojama 18,18 kv. m ploto patalpa R1 (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 189-190). 1990 m. kovo 27 d. pastato inventorinėse žiniose nurodyta, kad gyvenamųjų butų pagalbinis plotas rūsiuose ir pusrūsiuose yra 18,18 kv. m, sandėlių plotas yra 6,32 kv. m (patalpa 11-6), o įstaigų patalpų plotas yra 185,28 kv. m, pagal 1999 m. užregistruotus pakeitimus įstaigų plotas yra 142,54 kv. m, o patalpų naudotojas – Policijos departamentas (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 31). Ginčo patalpos yra su langais, turi atskirą įėjimą, todėl, teismo manymu, jos gali būti naudojamos kaip gyvenamosios ir įstaigų patalpos, šių patalpų plotas yra 142,54 kv. m, toks plotas būtų neproporcingai didelis namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų ūkinėms reikmėms (sandėliavimui) tenkinti, o įrodymų, kad tokio dydžio patalpos buvo skirtos ir naudojamos kitokiems gyventojų poreikiams tenkinti, nepateikta. Remdamasis šiais įrodymais, teismas padarė išvadą, kad ginčo patalpos buvo skirtos ir naudojamos kaip gyvenamosios patalpos, vėliau kaip įstaigų patalpos, t. y. kaip savarankišką paskirtį turinčios patalpos, tačiau nebuvo skirtos namo gyventojų ūkiniams ar kitiems poreikiams tenkinti. Ta aplinkybė, kad ginčo patalpos kadastro ir registro dokumentų byloje yra nurodomos kaip rūsyje esančios patalpos, teismo manymu, neleidžia padaryti priešingos išvados, kadangi patalpų kaip priklausinio buvimą lemia ne tik jų buvimo vieta. Atsakovė K. B. ir liudytojos V. M. bei Ž. V. paaiškino, kad dalį ginčo patalpų jos naudojo sandėliavimui. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų galima daryti išvadą, kad ginčo patalpos (jų dalis) tam tikrą laikotarpį buvo nenaudojamos, todėl namo gyventojai galėjo šias patalpas (jų dalį) tuo metu naudoti sandėliavimui, tačiau toks faktinis ginčo patalpų naudojimas sandėliavimui savaime nepakeičia šių patalpų paskirties. Taip pat teismas nurodė, kad be minėtų 18,18 kv. m patalpų R1, kurių paskirtis yra sandėliavimas, iš kadastro ir registro dokumentų bylos taip pat matyti, kad sandėliavimui yra skirti ir buvo naudojami du ūkiniai pastatai 2I1/p ir 3I1/p, atsakovai šiais pastatais naudojasi ir šiuo metu (Kadastro ir registro dokumentų byla, t. 1, b. l. 6-8, 23, 24, 27-28, 70). Taigi namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojų poreikiams tenkinti buvo skirta 18,18 kv. m ploto patalpa R1 bei ūkiniai pastatai kieme, kurie ir laikytini butų priklausiniais. Kadangi ginčo patalpos nebuvo atsakovams priklausančių butų priklausiniai, teismas sprendė, kad jos liko valstybės nuosavybe ir pagrįstai patikėjimo teise buvo perduotos valdyti Vidaus reikalų ministerijai ir Turto valdymo ir ūkio departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, vadovaujantis 1998 m. rugpjūčio 4 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1005 2 punktu. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte numatyta, kad bendrąja daline daugiabučio namo savininkų nuosavybe nėra bendrojo naudojimo ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise priklauso tretiesiems asmenims. Teismas nurodė, kad iš 2005 m. liepos 22 d. ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo akto (t. 1, b. l. 31-32) matyti, jog atsakovams, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiams, nebuvo perduotos valdyti ginčo patalpos (iš savivaldybės gyvenamojo fondo apskaitos buvo išbrauktas namo, esančio (duomenys neskelbtini), 589,63 kv. m plotas, kai visas namo plotas yra 732,17 kv. m, skirtumą sudaro 142,54 kv. m ploto ginčo patalpos). Teismas konstatavo, jog kadangi atsakovai netapo nei ginčo patalpų savininkais, nei bendraturčiais, taip pat šios patalpos nebuvo perduotos jiems valdyti 2005 m. liepos 22 d. ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo aktu, pripažintina negaliojanti 2005 m. rugpjūčio 14 d. susitarimo dalis dėl ginčo patalpų pasidalijimo, taip pat ginčo patalpos išreikalautinos iš atsakovų neteisėto valdymo (CK 1.80 str. 1 d., 4.95 str.). Teismo teigimu, byloje nėra įrodymų, kad atsakovai bendrais veiksmais ar kuris nors iš atsakovų būtų sugadinęs įėjimo į ginčo patalpas duris, iš atsakovų paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad įėjimo į ginčo patalpas duris jie rado neužrakintas, spynų šerdelės iš durų buvo išplėštos (t. 1, b. l. 102-105). Todėl teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovų 2 827 Lt už durų remontą (CPK 178 str.). Teismas taip pat nurodė, kad iš pateiktų įrodymų matyti, jog Turto valdymo ir ūkio departamentas nuo 2005 m. lapkričio 22 d., kai atsakovai užrakino įėjimo į ginčo patalpų duris, už šilumą ir kraštą vandenį, tiektą ginčo patalpoms, sumokėjo 4 479,21 Lt (t. 1, b. l. 75-84, 108-110, t. 3, b. l. 11). Nors atsakovai 2005 m. lapkričio 25 d. raštu pranešė UAB „Vilniaus energija“, kad ginčo patalpose yra nuimti radiatoriai ir vandens skaitikliai (t. 1, b. l. 92), tačiau UAB „Vilniaus energija“ atstovai patekti į ginčo patalpas ir patikrinti šių aplinkybių negalėjo (t. 3, b. l. 12). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 194, 195 ir 196 punktuose nustatyta, kad butų ir kitų patalpų šilumos ar karšto vandens tiekimo įrenginiai atjungiami dalyvaujant šilumos ar karšto vandens tiekėjo atstovui, baigus atjungimo darbus, savininkas ir šilumos tiekėjo atstovas pasirašo atitinkamą aktą. Šilumos ar karšto vandens įrenginiai laikomi atjungtais nuo atjungimo akto pasirašymo dienos. Iki šio akto pasirašymo butų ar kitų patalpų savininkas išlieka šilumos ar karšto vandens vartotojas. Kadangi dėl neteisėtų atsakovų veiksmų užimant ginčo patalpas, nuimant radiatorius ir vandens skaitiklius bei tinkamai neįforminant atjungimo fakto Turto valdymo ir ūkio departamentas turėjo 4 479,21 Lt išlaidas, teismas šią sumą priteisė iš atsakovų solidariai Turto valdymo ir ūkio departamento naudai (CK 6.6 str. 3 d., 6.263 str.).

9Atsakovės K. B. ir D. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

101. Teismo išvada, kad ginčo patalpos – 142,54 kv. m rūsys, esantis pastate (duomenys neskelbtini), yra administracinės patalpos ir nėra bendro naudojimo patalpos, gyvenamojo namo priklausinys, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. (duomenys neskelbtini), yra gyvenamosios paskirties daugiabutis dviejų aukštų pastatas, plane pažymėtas 1A2p, turintis 732,17 kv. m bendro ploto. Šis gyvenamosios paskirties pastatas pastatytas 1860-1919 metais ir jame visas naudingas plotas yra gyvenamosios patalpos. Į šio pastato naudingą plotą neįskaitytas plotas rūsio, pristatytų nešildomų patalpų, patalpų mansardoje, kurių aukštis nuo grindų iki lubų mažesnis nei 1,6 metro. Šiame pastate yra 142,54 kv. m rūsys, kuris pagal patalpų pastate paskirčių klasifikatorių yra negyvenamosios paskirties patalpos ir skirtos pagalbiniam ūkiui (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 264 patvirtinta Statistinių kadastrinių matavimų ir apskaitos metodika). Daugiabučiame gyvenamajame name esantis rūsys yra neatsiejama šio pastato dalis, jis nepastatytas kaip atskiras objektas, neturėjo atskiros paskirties ir nebuvo statytas kaip administracinės patalpos, t. y. patalpos, skirtos administraciniams tikslams. Rūsys pažymėtas indeksais nuo 10-1 iki 10-11 yra daugiabučio gyvenamojo namo dalis. Tai lemia rūsio patalpų techninės savybės, jo paskirtis, funkcinis ryšys su gyvenamojo namo eksploatavimu.

112. Teismas sprendime neatsižvelgė į teismų praktikoje tokiose bylose suformuotas įrodinėjimo taisykles bei klaidingai aiškino Civilinio kodekso, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo normas, nustatančias bendro naudojimo patalpų statusą. Remdamiesi Butų privatizavimo įstatymu, gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), esančių butų nuomininkai 1991-1992 metais išsipirko butus su rūsiais. Tai patvirtino ir teismo posėdyje dalyvavę liudytojai Ž. V. ir V. M. . Centrinė privatizavimo komisija 1992 m. balandžio 3 protokolo Nr. 37 4.2 punktu buvo imperatyviai išaiškinusi, kad rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į butų inventorizavimo bylas kaip buto priklausiniai pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra parduodami valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų, butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, tačiau jie nėra braižomi inventorizacinėse bylose. Rūsio patalpos yra gyvenamojo namo dalis ir kaip gyvenamosios patalpos antraeilis daiktas yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui (CK 4.19 str. 1 d.). Įstatymas, nusakydamas pagrindinio daikto ir rūsio patalpos sąsajas, kalba ne apie fizinį, o apie funkcinį jų ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001 ir 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007). Ginčo patalpos, pažymėtos indeksais nuo 10-1 iki 10-11, niekada nebuvo izoliuotos nuo gyvenamojo namo ir jame esančių butų, tarp jų yra priklausomybė ir funkcinis ryšys kaip tarp pagrindinio daikto ir jo dalies priklausinio (CK 4.12, 4.13, 4.19 str.). VĮ Registrų centro Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje Nr. 13/10080, tomas 1, įrašai patvirtina, kad iki 1992 m. butų išsipirkimo gyvenamojo namo patalpos nuo 10-1 iki 10-11 buvo įregistruotos kaip rūsys. Išpirkus gyventojams visus gyvenamajame name Suvalkų g. 5, Vilniuje, butus 2004 m. spalio 29 d. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis (CK 6.969 str.) ir ji 2004 m. lapkričio 4 d. įregistruota VĮ Registrų centre. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2005 m. birželio 22 d. pasirašė įsakymą Nr. 30-1044 ,,Dėl daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų perdavimo Jungtinės veiklos sutarties dalyviams“. Remdamasis šiuo įsakymu Vilniaus miesto savivaldybės Energetikos ir ūkio departamentas, kurio apskaitoje buvo gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), 2005 m. liepos 22 d. Ilgalaikio turto priėmimo ir perdavimo aktu Nr. 305-49-(8.1-EUD-3) perdavė daugiabutį namą (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1A2p, kurio bendras plotas 732,17 kv. m, jungtinės veiklos sutarties dalyviams. 2005 m. rugsėjo 14 d. gyventojai pasirašė susitarimą dėl 142,54 kv. m ploto rūsio patalpų naudojimo kaip plane pažymėtų patalpų. Minėtame name esantis 142,54 kv. m rūsys, kaip gyvenamojo namo neatsiejama dalis, išsipirkus gyventojams butus su rūsiu, tapo jų bendrąja daline nuosavybe (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d.).

123. Teismas neteisingai vertino tą aplinkybę, kad ginčo rūsio patalpos 10-1 ir 10-2 buvo 1959 m. laikinai apgyvendinta iš Rusijos atvykusi O. šeima, kuri ten gyveno iki 1972 m., o gavusi butus išsikėlė. Tai, kad ginčo patalpose laikinai gyveno O. šeima, nėra pagrindas teigti, kad ūkinės paskirties patalpoje – rūsyje buvo įrengti tinkami gyventi butai. Juo labiau kad Kadastro ir registro duomenų byloje yra 1972 m. birželio 28 d. įrašas, jog butai 10-1 ir 10-2 iš pagrindinio ploto perkelti į ūkinį, t. y. patalpoms grąžinta ūkinė paskirtis. Gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo pastatytas 1860-1919 m., tai kultūros paveldo objektas, todėl nepagrįsti teismo argumentai, kad ginčo patalpos – rūsys negalėjo būti skirtas gyventojų ūkinėms ir kitoms reikmėms tenkinti, nes patalpų plotas yra 142,54 kv. m, toks plotas būtų neproporcingai didelis namo gyventojų reikmėms tenkinti, be to, patalpos yra su langais, turi atskirą įėjimą. Nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo patalpos buvo skirtos ir naudojamos kaip savarankišką paskirtį turinčios patalpos.

134. Teismas neanalizavo Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr. 1005p2 ir neįvertino, kad valstybė patikėjimo teise patalpas perduoda tik institucijos funkcijoms vykdyti. Vilniaus miesto savivaldybė nepateikė teismui įrodymų, kad jai valstybė patikėjimo teise ginčo patalpas – rūsį, kaip savarankišką objektą, buvo perdavusi savivaldybės funkcijoms vykdyti. Vilniaus miesto mero 1993 m. birželio 10 d. potvarkiu Nr. 1168V patvirtintoje Negyvenamųjų patalpų (palėpių, pusrūsių, rūsių) savivaldybės fondo gyvenamuosiuose namuose įrengimo tvarkoje nurodoma, kad savivaldybės butų fondo namuose rūsio, pusrūsio patalpos yra tik negyvenamosios. Jos perduodamos butų savininkams (butų savininkų bendrijai) neatlygintinai bendrosios dalinės nuosavybės teise, kai visi butai name privatizuoti. Šiose patalpose įrengti kitos paskirties patalpas galima tik gavus Vilniaus mero potvarkiu leidimą parengti patalpų pertvarkymo projektą, suderinus patalpų įrengimo sąlygas su pastatą eksploatuojančios įmonės vadovu, seniūnijos architektu, Kultūros paveldo ir Priešgaisrinės apsaugos inspekcijomis. Teismas, nurodydamas, kad Vilniaus miesto savivaldybė teisėtai perdavė patikėjimo teise pastato (duomenys neskelbtini), dalį – rūsį Vidaus reikalų ministerijai, neatsižvelgė į minėtus normų reikalavimus. Be to, Vidaus reikalų ministerija nesinaudojo minėtomis patalpomis ir negalėjo faktiškai naudotis, nes nuo 1999 metų vyko viso pastato rekonstrukcija ir jame buvo išjungtas vanduo, šiluma, elektra. Todėl Vidaus reikalų ministerija negalėjo mokėti mokesčių UAB ,,Vilniaus energija“ už negaunamas paslaugas, o teismas neturėjo pagrindo jų priteisti Vidaus reikalų ministerijai iš atsakovų.

14Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad apeliančių argumentas, kad, privatizuodamos butus, jos privatizavo ir ginčo patalpas, yra nepagrįstas ir neįrodytas, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnis. Apeliantės remiasi Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2 punkte pateiktu išaiškinimu, kad rūsiuose įrengti sandėliukai, įtraukti į butų inventorizavimo bylas kaip buto priklausiniai, pagal Butų privatizavimo įstatymą yra parduodami valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamųjų namų butų nuomininkams asmeninėn nuosavybėn kartu su privatizuojamu butu, ir daro neteisingą išvadą dėl ginčo patalpų, nes šios patalpos niekada pagal inventorizavimo bylos Nr. 10080 duomenis nebuvo nurodomos kaip butų priklausinys. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo patalpos visada buvo naudojamos kaip savarankiškas objektas, ginčo patalpų paskirtis yra administracinė. Visi inventorizavimo byloje Nr. 10080 užfiksuoti duomenys rodo, kad ginčo patalpos nėra bendro naudojimo patalpos ir niekada tokiomis nebuvo. Jos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, susideda iš trijų kabinetų, koridorių ir tualeto, turi atskirą įėjimą. Tiek butai, tiek ginčo patalpos gali būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės ar funkcinio ryšio kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio (CK 4.12 str., 4.13 str., 4.19 str.). Šiose patalpose nėra namui eksploatuoti būtinų įrenginių. Tai, kad per patalpas eina magistraliniai šilumos tinklai bei karšto ir šalto vandens vamzdžiai, nereiškia, kad dėl to ginčo patalpos tampa bendro naudojimo patalpomis, vamzdžių buvimas prie vienos iš patalpų sienos neturi įtakos jų paskirčiai. Ginčo patalpos buvo apskaitomos Vilniaus miesto valdybos Miesto ūkio skyriaus balanse kartu su kitomis neprivatizuotomis patalpomis iki pat jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto apskaitos skyriui. Šios patalpos negalėjo būti perduotos jungtinės veiklos sutarties dalyviams kaip bendro naudojimo patalpos, nes jos visada buvo apskaitomos kaip savarankiškos patalpos ir nuosavybės teise priklausė valstybei. Aplinkybė, kad po butų privatizavimo ginčo patalpų neeksploatavo jokia valstybės įstaiga ir jos nėra reikalingos valstybės funkcijoms vykdyti, nereiškia, kad patalpos dėl to tapo bendro naudojimo patalpomis, taip pat tai negali būti pagrindas pripažinti jas bendro naudojimo patalpomis. Ginčo patalpos niekada nebuvo susijusios su tarnavimu namo butų gyventojų poreikiams (Inventorizavimo byloje Nr. 10080 aprašyti pagalbiniai ūkiniai pastatai buvo skirti namo gyventojų poreikiams tenkinti ir jais namo gyventojai naudojosi), o visada buvo inventorizuojamos kaip įstaigų patalpos.

15Atsakovas pagal priešieškinius VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas dėl ginčo patalpų kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto teisinio statuso, juo labiau jog tokį patalpų statusą patvirtino nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Kadastro ir registro duomenų bylos Nr. 13/10080 dokumentai – oficialieji rašytiniai įrodymai (CPK 197 str. 2 d.), o atsakovės pareikštu priešieškiniu ginčydamos tokį šių patalpų teisinį statusą jokių įrodymų, paneigiančių minėtoje archyvinėje byloje surinktus ir užfiksuotus, galiojančius duomenis nepateikė. Apeliantės, prašydamos teismo panaikinti įrašus viešame registre apie ginčo patalpų administracinę paskirtį, tokio reikalavimo nepagrindė, kaip to reikalauja CPK 178 straipsnis, neginčijo patalpų kadastro duomenų, todėl šie duomenys, atitinkantys Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje surinktus duomenis bei registruoti pateiktus dokumentus, yra galiojantys ir nenuginčyti, teisingi ir išsamūs (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str.).

16Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, siekiant patalpas pripažinti kaip buto priklausiniu, būtina nustatyti juridiškai reikšmingų faktų sudėtį: 1) kad patalpos paskirtis buvo susijusi su buto naudojimu ir šios patalpos tarnavo bendram tikslui – bute gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti; 2) gyvenamosios patalpos savininkas įstatymų nustatyta tvarka įgijo teisę į pagalbines patalpas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iki butų privatizavimo ir po jo ginčo patalpų paskirtis nebuvo susijusi su butų naudojimu, jos nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti. Ginčo patalpos buvo skirtos ir naudojamos kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas, todėl nelaikytinos butų priklausiniu. Butų nuomininkams nebuvo suteikta teisė naudoti ginčo patalpas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kadangi butų nuomininkai nesinuomojo ginčo patalpų, todėl ir privatizuoti jų neturėjo teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-743/2003). Atsakovų butai privatizuoti be priklausinio. Ši išvada darytina vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 7 punkto 5 ir 12 pastraipomis, pagal kuriuos butų nuomininkai, kurie naudojosi ne tik gyvenamosiomis patalpomis, bet ir rūsiais, turėjo teisę įgyti šias patalpas nuosavybėn, jei rūsiuose buvo įrengti sandėliukai ir jie buvo įtraukti į butų inventorizavimo bylas kaip butų priklausiniai (Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.1.1 punktas). Tuo tarpu ginčo patalpos remiantis inventorizacijų duomenimis nelaikytos butų priklausiniais. Pagal Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. protokolo Nr. 37 4.2.3 punktą, privatizuojamų gyvenamųjų namų rūsiuose, pusrūsiuose įrengtos negyvenamosios patalpos, kurios įtrauktos į miestų (rajonų) valdybų, valstybinių įstaigų, organizacijų balansą ir kurios nebuvo pažymėtos kaip negyvenamosios patalpos, skirtos butų naudotojams kaip butų priklausiniai, privatizuojamos Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Šios nuostatos patvirtina, kad ne visos gyvenamojo namo rūsio patalpos galėjo būti įgytos privatinės nuosavybės teise perkant gyvenamąsias patalpas, todėl kitos negyvenamosios patalpos liko kaip viešosios nuosavybės objektas.

17Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad namo (duomenys neskelbtini), butų privatizavimo metu įgiję nuosavybės teises į butus, gyventojai neįgijo nuosavybės teisės į ginčo negyvenamąsias patalpas ir jų neprivatizavo, nes šios ginčo patalpos buvo apskaitomos Vilniaus miesto valdybos Miesto ūkio skyriaus balanse kartu su kitomis neprivatizuotomis patalpomis iki pat jų perdavimo Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto apskaitos skyriui. Vilniaus miesto valdyba 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimu ,,Dėl negyvenamųjų patalpų ( - ) perdavimo Vidaus reikalų ministerijai“ perdavė ginčo patalpas Vidaus reikalų ministerijai valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise. Tai, kad ginčo patalpos visada buvo savarankiški teisinių santykių objektai, kad jos buvo naudojamos individualiai ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį, įrodo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), inventorizavimo bylos įrašai, kad ginčo patalpos niekada nebuvo atsakovų butų priklausinys. Jos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, turi atskirą įėjimą. Tiek butai, tiek ginčo patalpos gali būti naudojamos atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės ar funkcinio ryšio kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio (CK 4.12, 4.13, 4.19 str.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo patalpos patikėjimo teise buvo valdomos Vilniaus miesto savivaldybės, vadovaudamasis tuo metu galiojusio Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Vilniaus miesto valdyba pagal kompetenciją (Vietos savivaldos įstatymo 18 str. 16 p.) turėjo teisę perduoti valstybei nuosavybės teise priklausantį ir patikėjimo teise valdomą nekilnojamąjį turtą kitai valstybės įstaigai, šiuo atveju Vidaus reikalų ministerijai.

18Trečiasis asmuo Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad sprendžiant, ar konkrečios patalpos yra pagrindinio daikto priklausinys, reikia atsižvelgti ne tik į šių patalpų faktinį naudojimą, bet ir į patalpų technines savybes, jų paskirtį ir funkcinį ryšį su pagrindiniu daiktu. Tam, kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimo, bet ir tarnavimo pagrindiniam daiktui savybe. Tačiau šie požymiai ginčo patalpoms nėra būdingi. Patalpų buvimą kaip priklausinio lemia ne tik jų buvimo vieta. Šiuo atveju ginčo patalpos, nepaisant jų fizinės buvimo vietos, yra izoliuotos nuo butų, turi langus, susideda iš penkių kabinetų, koridorių, tualeto ir turi atskirą įėjimą. Be to, patalpose nėra namui eksploatuoti būtinų įrenginių. Taigi ginčo patalpų fizinė buvimo vieta (rūsys) neduoda jokio teisinio pagrindo laikyti jų gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu. Be to, ir butai, ir ginčo patalpos gali būti naudojamos atskirai, todėl tarp jų nėra funkcinio ryšio kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio (CK 4.13, 4.19 str.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 3 punkte nustatyta, kad bendrijai nėra perduodamos negyvenamosios patalpos, jei namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose nėra pažymėta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo patalpų naudotojams kaip tų patalpų priklausiniai. Pagal inventorizavimo bylos Nr. 10080 duomenis, ginčo patalpos niekada nebuvo aprašomos ir naudojamos kaip butų priklausinys. Kadangi ginčo patalpos niekada nebuvo butų priklausinys, jos negalėjo būti namo gyventojų privatizuotos.

19Apeliacinis skundas netenkintinas.

20Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

21Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendro naudojimo įranga. Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 5 dalies 3 punkte nustatyta, kad bendro naudojimo patalpos – daugiabučio namo laiptinės, holai, koridoriai, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Patalpos, esančios namo pusrūsyje, gali nuosavybės teise priklausyti tretiesiems asmenims, be to, tokiose patalpose gali būti ir bendra inžinierinė įranga (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 str. 5 d. 2 p.). Vyriausybės 1995 m. birželio 15 d. nutarimu Nr. 852 patvirtintos Namo perdavimo bendrijai tvarkos 2.1.1 punkte nurodyta, kad bendrijai perduodamos bendro naudojimo patalpos, kuriose yra įrengti gyvenamojo namo eksploatavimui ir techninei priežiūrai būtini mechanizmai, įrengimai bei prietaisai ir kurių paskirtis (naudojimas) pažymėti namo techninės apskaitos byloje arba kituose namo techniniuose dokumentuose. Šios tvarkos 3 punkte nustatyta, kad bendrijai neperduodamos negyvenamosios patalpos, jeigu namo statybos, rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto techniniuose dokumentuose nėra pažymėta, kad negyvenamosios patalpos skirtos namo patalpų naudotojams kaip tų patalpų priklausiniai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas panašias bylas, laikosi nuomonės, kad patalpų priskyrimą prie bendro naudojimo patalpų, t. y. kaip pagrindinio daikto priklausinio, ar individualaus naudojimo patalpų ir atitinkamai – savarankiško nuosavybės teisės objekto – lemia patalpų techninės savybės, jų paskirtis ir funkcinis ryšys su daugiabučio namo butų ir kitų patalpų eksploatavimu, o ne jų konkretus faktinis naudojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2007).

22Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsnį, bendro naudojimo patalpos yra patalpos, nepriskirtos atskiriems savininkams, neturinčios tiesioginio funkcinio ryšio su atskirų savininkų patalpomis. Privatizacijos metu pagal Butų privatizavimo įstatymą buvo privatizuojami butai su priklausiniais daugiabučiuose namuose. Jeigu po butų privatizavimo liko neprivatizuotų negyvenamųjų patalpų, kurios yra individualaus naudojimo, tai nėra pagrindo išvadai, kad jos, kaip namo dalis, tapo bendro naudojimo patalpomis ir tuo pagrindu perėjo butus privačia nuosavybe įsigijusių savininkų nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008). Aplinkybė, kad ginčo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), kurių plotas 142,54 kv. m, visada buvo naudojamos kaip savarankiškas objektas ir turėjo savo apibrėžtą paskirtį, įrodyta rašytiniais įrodymais. Tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo ginčo patalpų paskirtis nebuvo susijusi su butų naudojimu, jos nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti, t. y. jose nebuvo įrengti sandėliukai, o buvo naudojamos kaip atskiras turto vienetas. Tai patvirtina 1959 m. vasario 16 d. pastato (duomenys neskelbtini), vidaus plotų eksplikacija, kurioje nurodyta, kad pastato rūsyje yra 166,05 kv. m gyvenamosios patalpos, ginčo patalpų gyvenamoji paskirtis nurodyta ir 1959 m. rugpjūčio 1 d., 1963 m. balandžio 16 d., 1972 m. birželio 28 d. eksplikacijose (Kadastro ir registro duomenų byla, t. 1, b. l. 181-183, 178). Kadastro ir registro duomenų byloje Nr. 10080 esantis planas (t. 2, b. l. 164), Lietuvos centrinio valstybės archyvo pateikti 1959 m. gyventojų surašymo duomenys, 1982 m. kovo 21 d. ir 1982 m. birželio 9 d. Vykdomojo komiteto sprendimai bei liudytojų V. O. ir G. O. parodymai pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtina, kad ginčo patalpos buvo naudojamos kaip gyvenamosios patalpos (t. 3, b. l. 60-64, 104-106, t. 4, b. l. 29-41). Be to, Kadastro ir registro duomenų bylos Nr. 10080 duomenimis, ginčo patalpos 1982 m. balandžio 5 d. inventorizuotos kaip įstaigų patalpos ir buvo naudojamos kaip draugovininkų būstinė. 1985 m. gegužės 27 d. vidaus plotų eksplikacijoje nurodyta, kad ginčo patalpas sudaro kabinetai, koridoriai, sandėliukas ir tualetas (Kadastro ir registro duomenų byla, t. 1, b. l. 189-190). 1990 m. kovo 27 d. inventorizacijos duomenimis, įstaigų plotas sudaro 185,28 kv. m, o pagal 1999 m. inventorizaciją įstaigų plotas – 142,54 kv. m, o šių patalpų naudotojas Policijos departamentas (Kadastro ir registro duomenų byla, t. 1, b. l. 31). Apeliacinis skundas nepagrįstai grindžiamas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų bylos Nr. 10080 duomenimis, jog pastate yra rūsys indeksu R. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenų byloje Nr. 10080 rūsio patalpomis žymimos ne ginčo patalpos, o 18,18 kv. m patalpa R1, kuri 1982 m. balandžio 5 d., 1985 m. gegužės 27 d., 1990 m. kovo 27 d. inventorizacijos duomenimis nurodyta kaip pagalbinė sandėliavimui skirta patalpa. Be šių pagalbinių 18,18 kv. m patalpų, 1990 m. kovo 27 d. inventorizuotas sandėlių plotas 6,32 kv. m (patalpa 11-6), taip pat gyventojų poreikiams tenkinti buvo skirti šiuo metu naudojami du ūkiniai pastatai kieme 2I1/p ir 3I1/p (Kadastro ir registro duomenų byla t. 1, b. l. 6-8, 23-24, 27-28, 70).

23Neprivatizuotos atskiros patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose liko valstybės nuosavybė (gyvenamosios ar negyvenamosios patalpos), kuria ji galėjo disponuoti savo nuožiūra – privatizuoti pagal įstatymus, perduoti valdyti patikėjimo teise ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

24Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo patalpų paskirtis yra administracinė. Inventorizavimo bylos Nr. 10080 duomenys patvirtina, kad ginčo patalpos nėra bendro naudojimo patalpos ir niekada toks nebuvo. Jos yra aiškiai izoliuotos nuo butų, susideda iš trijų kabinetų, koridorių ir tualeto, turi atskirą įėjimą. Tiek butai, tiek ginčo patalpos gali būti naudojami atskirai ir tarp jų nėra tokios priklausomybės ar funkcinio ryšio kaip tarp pagrindinio daikto ir priklausinio (LR CK 4.12 str., 4.13 str., 4.19 str.).

25Bylos duomenimis, po butų privatizavimo ginčo patalpos taip pat nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams. Pagal Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo turto apskaitos skyriaus 1995 m. vasario 15 d. sudarytą ginčo patalpų nuomos sutartį Nr. 212 (t. 1, b. l. 20-22), ginčo patalpos buvo naudojamos Vidaus reikalų ministerijos funkcijoms vykdyti. Po Vilniaus miesto valdybos 1998 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. 2318V Vidaus reikalų ministerija valdė, naudojo ir disponavo ginčo patalpomis patikėjimo teise (t. 1, b. l. 15). Tai, kad Vidaus reikalų ministerija, o ne atsakovai valdė ginčo patalpas, patvirtina ir tai, jog, vadovaujantis 1995 m. vasario 1 d. Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus miesto Naujamiesčio seniūnijos Valstybinės įmonės sutartimi Nr. 224 (t. 2, b. l. 107-109), 2000 m. vasario 2 d. Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir specialiosios paskirties uždarosios akcinės bendrovės ,,Naujamiesčio būstas“ sutartimi (t. 2, b. l. 121-123) dėl ginčo patalpų eksploatavimo išlaidų ir komunalinių paslaugų Vidaus reikalų ministerija mokėjo mokesčius už komunalines paslaugas, įrengė vandens skaitliukus, apsauginę signalizaciją sujungė su Apsaugos policijos pultu (t. 2, b. l. 110-119, 124-127). Nuo 2003 m. balandžio 14 d. ginčo patalpų valdytoju tapo Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris pagal 2003 m. gegužės 28 d. sutartį Nr. 20054/2-8LI-214 su UAB ,,Vilniaus energija“ ir 2003 m. liepos 8 d. sutartį Nr. 177A -8LI281 su UAB ,,Vilniaus vandenys“ mokėjo už šilumos ir vandens tiekimą ginčo patalpoms, remontavo patalpas (t. 1, b. l. 38-39, 41-42, 62, 76-85).

26Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek po jo ginčo patalpos buvo skirtos ir naudojamos kaip savarankiškas nuosavybės teisės objektas, todėl nelaikytinos butų priklausiniu. Vien tik techninis rūsio ryšys su butu nėra besąlyginis pagrindas suteikti tokiai patalpai teisinį priklausinio statusą. Priklausiniu gali būti pripažintas tik toks daiktas, kuris skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir kurio funkcinis ryšys su pagrindiniu daiktu yra nuolatinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004). Ginčo patalpų ir butų ryšys nepasižymėjo nuolatiniu tarnavimu. Atsakovės K. B. , liudytojų V. M. ir Ž. V. parodymai, kad dalį ginčo patalpų tam tikrą laikotarpį jos naudojo sandėliavimui, nepaneigia šių patalpų paskirties, nes vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika vien ta aplinkybė, kad patalpos faktiškai nustoja būti naudojamos pagal paskirtį, nesudaro pagrindo jų savaime priskirti kitai paskirčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008).

27Apeliaciniame skunde apeliantės nepagrįstai nurodo, kad ginčo patalpos yra bendro naudojimo patalpos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2008 yra nurodyta, kad bendriausia prasme bendro naudojimo patalpos yra tokios, kurios nepriskirtos naudoti individualiai, t. y. neturi savarankiškos paskirties. Jeigu konkrečių patalpų paskirtis susijusi su tarnavimu kitų patalpų poreikiams, tai jos gali būti vertinamos kaip neturinčios savarankiškos paskirties ir kaip tarnaujančios kitam daiktui, t. y. sudarančios sąlygas pagal paskirtį normaliai ir visapusiškai išnaudoti pagrindinio daikto savybes, užtikrinti jo funkcionalumą. Tokiu atveju jos yra funkcionaliai susietos su gyvenamosiomis patalpomis, todėl yra konkrečios gyvenamosios patalpos priklausinys. Priklausiniai nėra bendro naudojimo patalpos. Pagrindinis bendro naudojimo patalpų ir priklausinio skirtumas yra tai, kad priklausinys yra individualaus naudojimo patalpa, o bendro naudojimo patalpa pagal savo paskirtį negali būti naudojama individualiai. Ta aplinkybė, kad bendro naudojimo objektas turi tarnavimo kitam daiktui elementų, nesudaro pagrindo vertinti tos patalpos kaip bendro naudojimo. Namo, kaip pastato, pusrūsis yra viso pastato dalis ir ta prasme tarnauja visam pastatui kaip jo dalis, bet vien tai nesudaro pagrindo vertinti visų pusrūsio patalpų kaip bendro naudojimo. Pusrūsyje, kaip namo dalyje, gali būti izoliuotos patalpos, turinčios savarankišką paskirtį. Jeigu konkrečios patalpos, esančios pusrūsyje, yra pastatytos kaip savarankiškos, pavyzdžiui, prekybos, amatų, verslo, įstaigos veiklai, tarnybinių patalpų įrengimui, pagal ankstesnius reikalavimus tiko buto įrengimui, tai jos yra sukurtos veikti savarankiškai ir gali būti vertinamos kaip individualaus naudojimo pagal tą paskirtį patalpos, bet ne bendro naudojimo. Vien ta aplinkybė, kad jos nepradedamos naudoti pagal numatytą paskirtį ar faktiškai nustoja būti naudojamos, nesudaro pagrindo jų savaime priskirti prie bendro naudojimo patalpų.

28Atsižvelgiant į tai, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo ginčo patalpos nebuvo naudojamos butų savininkų poreikiams tenkinti, o buvo naudojamos kaip savarankiškas turto vienetas Vidaus reikalų ministerijos, Turto valdymo ir ūkio departamento prie Vidaus reikalų ministerijos funkcijoms vykdyti, ginčo patalpos nelaikytinos nei bendro naudojimo patalpomis, nei konkrečių butų priklausiniu. Bylos duomenys patvirtina, kad ginčo patalpos niekada nebuvo susijusios su tarnavimu namo butų gyventojų poreikiams, o visada buvo inventorizuojamos kaip įstaigų patalpos, o nuo 1995 m. ginčo patalpos buvo apskaitomos Vilniaus miesto valdybos Vietinio ūkio skyriaus balanse. Iš 2005 m. liepos 22 d. ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo akto (t. 1, b. l. 31-32) matyti, kad atsakovams, kaip namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiams, nebuvo perduotos valdyti ginčo patalpos (iš savivaldybės gyvenamojo fondo apskaitos buvo išbrauktas namo, esančio (duomenys neskelbtini), 589,63 kv. m plotas, kai visas namo plotas yra 732,17 kv. m).

29Kadangi atsakovai netapo nei ginčo patalpų savininkais, nei bendraturčiais, taip pat šios patalpos nebuvo perduotos jiems valdyti 2005 m. liepos 22 d. ilgalaikio turto perdavimo ir priėmimo aktu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu 2005 m. rugsėjo 14 d. atsakovų susitarimo dalį dėl ginčo patalpų pasidalijimo ir nurodė išreikalauti ginčo patalpos iš atsakovų neteisėto valdymo (CK 1.80 str. 1 d., 4.95 str.).

30Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai neanalizavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr. 1005 ,,Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto (pastatų ar jo dalių, statinių ir įrenginių) perdavimo valstybės įmonei Valstybės turto fondui tvarkos“. Minėtas Vyriausybės nutarimas reglamentuoja klausimus, susijusius su valstybei nuosavybės teise priklausančio turto disponavimu, ir visiškai nesusijęs su kilusiu ginču, kuriuo sprendžiamas būtent ginčo patalpų priklausymas nuosavybės teise valstybei ir jų išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo.

31Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos negalėjo būti mokami mokesčiai UAB ,,Vilniaus energija“ už negaunamas paslaugas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos faktiškai sumokėjo už šilumą ir karštą vandenį 4479,21 Lt pagal UAB ,,Vilniaus energija“ pateiktas sąskaitas (t. 1, b. l. 75-84, 108-110, t. 3, b. l. 11). Vadovaujantis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258, 194, 195 ir 196 punktais, buto ar kitų patalpų savininkas, kuris savo šilumos ar karšto vandens įrenginius nuo pastato šildymo ar karšto vandens sistemos atjungia pažeisdamas šių taisyklių ir Šilumos ūkio įstatymo nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas tol, kol šilumos ar karšto vandens įrenginiai atjungiami dalyvaujant pastato savininko ir šilumos ar karšto vandens tiekėjo įgaliotiems atstovams; baigus buto ar kitų patalpų šilumos ar karšto vandens vartojimo įrenginių atjungimo darbus, buto ar kitų patalpų savininkas, pastato savininkas ir šilumos tiekėjas pasirašo jų atjungimo aktą. Kadangi dėl savavališkų atsakovų veiksmų (durų į ginčo patalpas užrakinimo, radiatorių bei karšto vandens skaitiklių demontavimo) šilumos ir karšto vandens atjungimas buvo įvykdytas pažeidžiant aukščiau minėtas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles, Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, kaip šilumos ir karšto vandens vartotojas, ir toliau turėjo mokėti mokesčius UAB ,,Vilniaus energija“. Todėl atsakovių argumentas dėl mokesčio nemokėjimo už negaunamas paslaugas yra atmestinas kaip nepagrįstas.

32Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, jo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

33Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.). Iš apeliančių priteistinos išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 93, 98 str.).

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Nutarė

35Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

36Priteisti iš atsakovių K. B. (a. k. ( - ) ir D. S. (a. k. ( - ) po 27 (dvidešimt septynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras,... 4. Ieškovas nurodė, kad atsakovai 2005 m. rugsėjo 14 d. sudarė jungtinės... 5. Atsakovai K. B. , D. S. , UAB „Elymus“, UAB „Antra kryptis“ pareiškė... 6. Atsakovių K. B. ir D. S. priešieškinio dalis dėl reikalavimo pripažinti,... 7. Atsakovai nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba, 1998 m. gruodžio 10 d.... 8. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį... 9. Atsakovės K. B. ir D. S. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo... 10. 1. Teismo išvada, kad ginčo patalpos – 142,54 kv. m rūsys, esantis pastate... 11. 2. Teismas sprendime neatsižvelgė į teismų praktikoje tokiose bylose... 12. 3. Teismas neteisingai vertino tą aplinkybę, kad ginčo rūsio patalpos 10-1... 13. 4. Teismas neanalizavo Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 4 d. nutarimo Nr.... 14. Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį... 15. Atsakovas pagal priešieškinius VĮ Registrų centro Vilniaus filialas... 16. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į... 17. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į... 18. Trečiasis asmuo Turto valdymo ir ūkio departamentas prie Vidaus reikalų... 19. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 20. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame... 21. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį, butų ir kitų patalpų savininkams... 22. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsnį, bendro... 23. Neprivatizuotos atskiros patalpos daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose liko... 24. Atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas... 25. Bylos duomenimis, po butų privatizavimo ginčo patalpos taip pat nebuvo... 26. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek po jo... 27. Apeliaciniame skunde apeliantės nepagrįstai nurodo, kad ginčo patalpos yra... 28. Atsižvelgiant į tai, kad tiek iki butų privatizavimo, tiek ir po jo ginčo... 29. Kadangi atsakovai netapo nei ginčo patalpų savininkais, nei bendraturčiais,... 30. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas sprendimą,... 31. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad dėl namo, esančio (duomenys... 32. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 33. Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija atitinkamai paskirsto... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 35. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą palikti... 36. Priteisti iš atsakovių K. B. (a. k. ( - ) ir D. S. (a. k. ( - ) po 27...