Byla 2-1-370/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės N. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1704-611/2013 pagal ieškovės ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei (toliau – BAB) bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo – valstybės įmonė (toliau – VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė 2012-10-17 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl ieškovės ir atsakovo sudarytos 2011-04-22 Obligacijų pasirašymo sutarties Nr. FO20110422K990003 pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė reikalauja pripažinti sumokėtą 59 998,44 Lt (17 376,75 Eur) sumą lėšomis ieškovės mokėjimo sąskaitoje BAB banke SNORAS, kurioms taikomos Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos.

4Ieškovė nurodė, kad buvo BAB bankas SNORAS klientė ir turėjo savo vardu atidarytą sąskaitą, į kurią pervedė lėšas. Ieškovei nuvykus į atsakovo Kauno filialą sudaryti terminuoto indėlio sutartį, jai buvo pasiūlyta įsigyti obligacijas, motyvuojant fiksuotomis ir didesnėmis palūkanomis, todėl buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis. Teigia, kad ginčo sandorį sudarė esant esminiam suklydimui dėl atsakovo apgaulės, sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnio 1 dalimi, 1.90 ir 1.91 straipsniais. Sudarant sutartį atsakovas veikė nesąžiningai, neatskleidė tikrosios finansinių produktų draudimo apimties, iš viso nepateikė informacijos apie riziką, apgaulingai suformulavo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškinį atmetė ir civilinę bylą pagal ieškovės N. K. ieškinį atsakovui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu prijungė prie atsakovo bankroto bylos. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, pripažino, kad atsakovas tinkamai įvykdė pareigą veikti rūpestingai geriausiais kliento interesais, aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, nes atsakovas rinko informaciją apie ieškovės patirtį investuojant, jos finansinę padėtį, ieškovė nurodė ir parašu patvirtino, kad nebijo rizikuoti ir tikisi gauti didžiausią grąžą, jai priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, taip pat nurodė, kad jos žinios apie skolos obligacijas yra geros bei pripažino, kad turi investavimo patirties, perkant obligacijas iki vienerių metų. Obligacijų pasirašymo sutartyje ieškovė patvirtino, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad ji buvo supažindinta su visais rizikos veiksniais, kylančiais investuojant bei supranta jų pasekmes, sutarčių sąlygos atitinka jos valią. Nors ieškovė neigė, kad buvo susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, šiuose dokumentuose nėra nurodyta informacija apie obligacijų draustumą pagal IĮIDĮ nuostatas, todėl jų neįteikimas ieškovei pats savaime negalėjo lemti ieškovės suklydimo dėl sandorio esmės, be to, jos parašas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje patvirtina minėtų dokumentų įteikimą, o šį faktą paneigiančių duomenų į bylą ieškovė nepateikė. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme, kuris ieškovei buvo įteiktas, atskleista su obligacijų įsigijimu susijusi rizika, įskaitant ir atsakovo nemokumo riziką. Obligacijų pasirašymo sutartyse, Prospekte ar Galutinėse sąlygose, kituose aktualiuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijos draudžiamos pagal IĮIDĮ nuostatas, todėl ieškovė, kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, turinti žinių apie obligacijas ir anksčiau investavusi, prieš sudarydama sutartį galėjo ir turėjo pasidomėti, ar obligacijos yra draudžiamos. Teismas pažymėjo, kad ieškovei, kaip buvusiai įmonės vadovei, šiuo metu akcininkei ir verslininkei dėl jos darbo pobūdžio taikytini šiek tiek didesni apdairaus elgesio standartai. Ieškovė, teigdama, kad atsakovo darbuotoja jai nurodė, jog obligacijos yra draudžiamos, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, o atsakovas šią aplinkybę neigia. Ieškovė teismo posėdyje pripažino, kad nei Obligacijų pasirašymo sutarties, nei Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties ir su ja pateiktų dokumentų neskaitė nei prieš pasirašydama, nei po to. Šios aplinkybės bei ieškovės teiginys, kad ji visiškai pasitikėjo banko darbuotoja, įrodo jos nepakankamą rūpestingumą. Ieškovė neįrodė, kad banko darbuotoja ją suklaidino, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė suklydo dėl sudaryto sandorio esminių sąlygų. Teismas vertino, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė buvo atsakovo apgauta, nėra duomenų, kad atsakovas suklaidino ieškovę, o ieškovės klaidingas tam tikrų sutarties sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8Atskirajame skunde ieškovė N. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį panaikinti ir ieškinį tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismo išvada, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo, kaip finansų įmonės, pareigas yra nepagrįsta, nes FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis įpareigoja banką surinkti informaciją apie klientą prieš investavimo rekomendacijų teikimą, o atsakovas informaciją rinko ieškovei jau priėmus banko atstovo pasiūlymą įsigyti obligacijų. Banko atstovė ieškovei, kaip neprofesionaliai klientei, turėjo pasiūlyti saugiausią investavimo būdą;
  2. Teismo nurodyta aplinkybė, kad nei Prospekte, nei Galutinėse sąlygose nėra nurodyta informacija apie obligacijų (ne)draustumą pagal IĮIDI nuostatas, patvirtina tai, kad atsakovas nuslėpė aplinkybes, kurias, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, turėjo atskleisti kitai šaliai. Tokie atsakovo veiksmai vertintini kaip apgaulė (CK 1.91 str. 5 d.);
  3. Nesutiktina su teismo išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovo darbuotoją nurodžius ieškovei, jog obligacijos yra draudžiamos. Ieškovės paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu yra tinkamas įrodymas byloje, savo ruožtu, atsakovo atstovas sudarant sandorį tiesiogiai nedalyvavo, nežino sandorio sudarymo aplinkybių bei į bylą nepateikė ieškovės paaiškinimus paneigiančių įrodymų;
  4. Nesutiktina su teismo išvada, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties sąlyga, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis yra tik blanketinė norma, nukreipianti į IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalį. Aktuali sutarties sąlyga nenukreipia į konkretų įstatymą (t. y. IĮIDĮ), o tik nurodo, kad „banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (nurodo konkrečią draudimo įmonę. Šios sąlygos turinys suformuluotas siekiant suklaidinti klientą);
  5. Nesutiktina su teismo išvada, kad ieškovės klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sąlygų supratimas negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorių esmės. Ieškovė byloje nurodė, kad banko atstovė jai nepaaiškino svarbios sutarties sąlygos – tai, kad obligacijos nėra apdraustos kaip terminuoti indėliai. Tai, kad obligacijos nėra VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apsaugos objektas, yra vienas iš esminių skirtumų, lyginant jas su indėliu ir šis skirtumas turėjo būti atskleistas ir akcentuotas, prieš siūlant naują produktą. Ieškovės suklydimas dėl šios aplinkybės laikytinas esminiu.

9Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Atsakovas nepažeidė FPRĮ 22 straipsnio nuostatų, kadangi nagrinėjamu atveju obligacijų pardavimui netaikytinos FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis, 3 straipsnio 5 dalis ar 3 straipsnio 12 dalis, t. y. obligacijų pardavimas neatitinka nė vienos iš FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje pateiktų investavimo paslaugų rūšių apibrėžimo. Nepaisant to, atsakovas, veikdamas sąžiningai ir geriausioms ieškovei sąlygoms bei interesais, surinko informaciją apie ieškovės patirtį investuojant, jos žinias bei finansinę padėtį, o ieškovė nurodė ir parašu patvirtino, kad nebijo rizikuoti ir tikisi gauti didžiausią grąžą, jai priimtinas vidutinis rizikos laipsnis, jos žinios apie obligacijas yra geros;
  2. Argumentai, kuriais abejojama dėl teismo padarytos išvados, kad ieškovės elgesys neatitiko vidutiniškai rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standarto, ieškovės suklydimo sudarant sutartį pagrįstumo, yra nepagrįsti ir atmestini. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Teismo posėdžio metu ieškovė pati pripažino, kad nei prieš sudarydama Obligacijų ir Aptarnavimo sutartis, nei jų sudarymo metu, nei vėliau namie detaliau nesusipažino su šių sutarčių ir jas lydinčių dokumentų sąlygomis bei nepasidomėjo indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo apimtimi. Aplinkybė dėl obligacijų draudimo ieškovei tapo aktuali tik iškėlus bankui bankroto bylą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė suklydo dėl esminio sandorio elemento, egzistavusio sandorio sudarymo metu;
  3. Ieškovė nurodo, kad ją suklaidino Aptarnavimo sutarties specialiosios dalies priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punktas, tačiau ieškovė patvirtino, kad neskaitė pasirašomų dokumentų teksto, nei prieš pasirašant, nei pasirašymo metu ar po jo. Asmens, kuris neskaitė sudaromos sutarties sąlygų, valia negalėjo būti iškreipta ar asmuo laikomas suklaidintas dėl sudaromos sutarties esminių sąlygų teksto formuluočių. Ieškovė, pasirašydama Obligacijų sutartį, išreiškė patvirtinimą, kad yra susipažinusi su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, su jomis sutinka, buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, asmuo negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės;
  4. Ieškovė atsakovą kaltina apgaule, tačiau nepateikia jokių įrodymų apie atsakovo tyčinius veiksmus, kurie galėjo turėti lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui. Būtent ieškovei kyla pareiga įrodyti atsakovo ar jo darbuotojų tyčinius nesąžiningus veiksmus, tačiau ji šios pareigos neįvykdė, byloje tokių įrodymų nėra.

10Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

  1. Ieškovė neįrodė, kad atsakovas nuo jos nuslėpė ar nutylėjo būsimo sandorio esmines sąlygas, ar tai, kad atsakovo platinamos obligacijos nėra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu. Be to, ieškovė neįrodė savo suklydimo. Prielaidų atleisti ieškovę nuo ieškinio pagrindo įrodinėjimo remiantis CPK 182 straipsniu nėra;
  2. Tai, kad atsakovo platintos obligacijos nėra draudimo objektas, yra tiesiogiai įtvirtinta IĮIDĮ. Šios aplinkybės nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovės valios trūkumą sudarant ginčo sutartį;
  3. Pagal teismų praktiką, teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė nebuvo pakankamai rūpestinga sudarydama ginčo sutartį;
  4. Ieškovė patvirtino, kad neskaitė ginčo sutarties nei jos pasirašymo metu, nei vėliau, todėl nepagrįstai teigia buvusi suklaidinta neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostatų;
  5. Atsakovas tinkamai įvykdė FPRĮ numatytas pareigas, tačiau net ir priešingu atveju, tai nereikštų, kad ginčo sutartis tampa negaliojančia, kadangi FPRĮ įtvirtintų atsakovo pareigų pažeidimas būtų laikomas pagrindu ieškovei reikalauti iš atsakovo žalos atlyginimo, o ne reikalauti ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2011 m. balandžio 22 d. ieškovė N. K. ir atsakovas BAB bankas SNORAS sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110422K990003, pagal kurią ieškovė įsigijo 600 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 2, LT0000410342, bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 59 998,44 Lt, obligacijų įsigaliojimo data 2011-04-26, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27 (b. l. 8).

13Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

14Ieškovė 2012-10-17 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį ir taikyti restituciją. Ieškinio reikalavimus iš esmės grindė CK 1.90 str., 1.91 str. nuostatomis, nurodydama, kad ieškovė, sudarydama ginčijamą sutartį, suklydo dėl banko netinkamai atliktų pareigų, apgaulingų veiksmų. Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutiko su ieškovės pozicija, prašė ieškinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškovės ieškinys atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovės ieškinio, pagrįstumo ir teisėtumo įvertinimas.

15Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės bylos pagal ieškovės atskirąjį skundą teisingam išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, iki kurios priėmimo ir paskelbimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 27 d. nutartimi (b. l. 208-209). Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas Snoras) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

16Nagrinėjamu atveju ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis yra sudaryta (2011-04-22) ir įsigaliojusi (2011-04-26), dėl to ginčo byloje nėra, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovės reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarties 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartį, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

17Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.), nesutinka su atskirajame skunde ieškovės išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo ir / ar apgaulės. Pažymėtina, kad ieškovė savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 3 d., 22 str. 5 d.), taip pat, kad buvo tyčia suklaidinta dėl obligacijų draustumo pagal IĮIDĮ, nes žinant tokią informaciją nebūtų sudariusi ginčijamos sutarties. Nurodė, kad Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 p. buvo aiškiai parašyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas”. Argumentai, susiję su atsakovo netinkamu pareigų atlikimu, informavimo stoka nurodomi ir atskirajame skunde, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, vien šiuo pagrindu naikinti ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas (ypač – apie jų draustumą pagal IĮIDĮ); 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmenį remiantis vidutinio vartotojo etalonu ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį ar ne. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atskirojo skundo argumentai, susiję su esminės informacijos apie sudaromą sutartį neatskleidimu ar netinkamu (nepakankamu) jos atskleidimu, taip pažeidžiant FPRĮ nuostatas, iš esmės nėra teisiškai reikšmingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, jog obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta dėl suklydimo (CK 1.90 str.). Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

18Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad nagrinėjamu atveju teismas ne tik vertino aplinkybes, susijusias su atsakovo jam įstatymais nustatytų pareigų (ne)tinkamu įvykdymu, informavimo apie obligacijų draustumą tinkamu atlikimu, bet taip pat aiškinosi ir su apeliante susijusius duomenis, jos asmenines savybes, taigi, laikytina, kad iš esmės pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose.

19Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė turi aukštąjį išsilavinimą, ilgą laiką buvo UAB „Pirmoji kregždutė“ vadovė, taip pat yra UAB „Kersida“ akcininkė (b. l. 24, 101-111). Nors ieškovė nurodė, kad nei UAB „Pirmoji kregždutė“ nei UAB „Kersida“ nėra finansų srityje veikiančios įmonės ir tai nesudaro pagrindo manyti, kad ji yra patyrusi investuotoja bei finansų valdytoja, šie argumentai nepaneigia aplinkybės, kad ieškovė atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, jos turimas išsilavinimas (nors ir ne finansų ar teisės) bei gyvenimiška patirtis, ypatingai atsižvelgiant į obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, sampratą, leidžia daryti išvadą, kad apeliantė galėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nesant informacijos, jog obligacijos yra draudžiamos, ieškovė, kaip vidutiniškai rūpestingas ir atidus asmuo, prieš sudarydama sutartį galėjo ir turėjo pasidomėti, ar obligacijos yra draudžiamos, be to, jai, kaip įmonės vadovei ir akcininkei, taikytini šiek tiek didesni elgesio standartai nei paprastam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors ieškovė ieškinyje nurodė, jog iki ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties investuodavo konservatyviai (į indėlius), tai paneigia byloje esanti medžiaga. Iš kliento aptarnavimo sutarties priedo Nr. 1-F (b. l. 81-83) matyti, kad ieškovė turi investavimo patirties tiek į akcijas, tiek į obligacijas, tiek į kitas finansines priemones, be to, skiltyje „priimtina rizika ir jos pobūdis“ nurodė, kad nebijo rizikuoti ir tikisi gauti didžiausią grąžą, priimtinos rizikos laipsnis – vidutinis, žinios apie obligacijas – geros. Nagrinėjant bylą nustačius, jog ieškovė neprisimena, kas įrašė duomenis į Kliento aptarnavimo sutartį, taip pat, kad priede Nr. 1-F įrašyti neteisingi duomenys, Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 30 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus bei motyvuotus paaiškinimus dėl duomenų apie ieškovės žinias ir patirtį investavimo į obligacijas srityje nustatymo bei jų įrašymo aplinkybių ir pagrindo. Vykdydama teismo nutartį ieškovė nurodė, kad banko vadybininkė pati nurodė, kad ji užpildys anketą užduodama ieškovei klausimus, ji užpildė anketą, parodė, kur reikia pasirašyti. Savo ruožtu vadybininkė liudytojo parodymuose nurodė, kad nors konkretaus atvejo nepamena, bet klientui su banku sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį niekada pati nerašydavo informacijos už klientus (b. l. 198). Atsižvelgiant į tai, kad ant Kliento aptarnavimo sutarties, kurios priedas yra Kliento aptarnavimo sutartis Nr. 1-F, yra ieškovės parašas, o iš ieškovės paaiškinimų galima daryti išvadą, kad net jei ji ne pati tiesiogiai užpildė informaciją apie save, tai jai buvo užduodami klausimai (tikėtinai – pateikiant atsakymus), teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, kad Kliento aptarnavimo sutarties Priede Nr. 1-F pateikta informacija yra teisinga, juolab, kad ieškovė, veikdama apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, būtų dokumentus peržiūrėjusi vėliau (namuose), tačiau to nepadarė, nurodydama, kad dokumentų neskaitė, pasitikėjo banku (b. l. 141). Nustačius, kad bankas surinko informaciją apie ieškovę, o ieškovei nepateikus pakankamai jos poziciją pagrindžiančių įrodymų, taip pat atsižvelgiant į obligacijos, kaip nesudėtingos finansinės priemonės, pobūdį, argumentai, susiję su FPRĮ 22 str. 5 d. laikytini nepagrįstais. Be to, ieškovė nenurodė, kaip banko netinkamas FPRĮ 22 str. 5 d. įtvirtintų pareigų neatlikimas (netinkamas atlikimas) susijęs su ieškovės suklaidinimu ir/ar apgaulės aspektu. Atkreiptinas dėmesys ir į aplinkybę, kad ieškovė savo parašu patvirtino ir tai, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, ši aplinkybė nepaneigta. Be to, ieškovei net ir teigiant, kad ieškovė nebuvo supažindinta su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei rizikomis, ši aplinkybė, esant jos parašui (patvirtinimui) ant Klientų patvirtinimų ir pasirinkimų, vertintina kaip jos nepakankamas apdairumas ir rūpestingumas. Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl šių nustatytų bylos faktinių aplinkybių, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų). Kitaip tariant byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovei obligacijų draudžiamumas nebuvo esminė sąlyga, apsisprendžiant dėl ginčijamos obligacijų pasirašymo sutarties sudarymo.

20Pažymėtina, kad ieškovė obligacijų pasirašymo sutartį ginčydama ir apgaulės pagrindu (CK 1.91 str.) iš esmės remiasi tais pačiais argumentais, susijusiais su tikrųjų sudaromo sandorio aplinkybių nutylėjimu, t. y. aplinkybių, susijusių su obligacijų draustumu, kurias žinodama kita šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimu. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, o ieškovė neįrodė, kad banko darbuotojos buvo apgauta, dėl to nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.91 str. pagrindu. Ieškovė, nesutikdama su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nurodė, kad ieškovės paaiškinimai duoti teismo posėdžio metu yra tinkamas įrodymas byloje, savo ruožtu, atsakovo atstovas sudarant sandorį tiesiogiai nedalyvavo, nežino sandorio sudarymo aplinkybių bei į bylą nepateikė ieškovės paaiškinimus paneigiančių įrodymų. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo sutikti su tokia ieškovės pozicija, nes byloje yra priešingų nuomonių ir vertinimų, tarp jų ir ieškovę aptarnavusios banko darbuotojos liudytojo parodymai, kuriuose nurodoma, kad esamiems / potencialiems banko klientams visada akcentuodavo, kad obligacijoms negalioja draudiminė apsauga (b. l. 198 – 199). Atsižvelgiant į tai, negalima teigti, kad ieškovė įrodė, jog banko darbuotojos buvo tyčia suklaidinta dėl esminės informacijos, susijusios su obligacijomis, (ne)pateikimu.

21Dėl bylinėjimosi išlaidų

222016 m. sausio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Nurodoma, kad trečiajam asmeniui atstovaujantys advokatai parengė atsiliepimą į atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarties. Trečiasis asmuo už su nagrinėjama byla suteiktas teisines paslaugas yra sumokėjęs 2 268,75 Lt (su PVM) (657,08 Eur), jas prašoma priteisti iš ieškovės.

23Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas atstovavimo išlaidas. Vadovaujantis atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikimo metu galiojusia aktualia Rekomendacijų redakcija, teismas, įvertinęs atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį, taip pat bylos pobūdį daro išvadą, kad būtinos ir pagrįstos VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išlaidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme sumokėti sudaro 100 Eur.

24Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino ginčui aktualias teisės normas, taip pat tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, reikšmingas teisingam šios bylos išnagrinėjimui, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

25Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

Nutarė

26Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

27Priteisti iš ieškovės N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė 2012-10-17 Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl... 4. Ieškovė nurodė, kad buvo BAB bankas SNORAS klientė ir turėjo savo vardu... 5. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi ieškinį atmetė... 7. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 8. Atskirajame skunde ieškovė N. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m.... 9. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovas BAB bankas SNORAS prašo skundą... 10. Atsiliepime į atskirąjį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad 2011 m. balandžio 22 d. ieškovė... 13. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d.... 14. Ieškovė 2012-10-17 su ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti... 15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinės bylos pagal ieškovės... 16. Nagrinėjamu atveju ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis yra sudaryta... 17. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (CPK 185 str.),... 18. Iš pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad nagrinėjamu atveju... 19. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė turi aukštąjį... 20. Pažymėtina, kad ieškovė obligacijų pasirašymo sutartį ginčydama ir... 21. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 22. 2016 m. sausio 21 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens... 23. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,... 24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 25. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 26. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.... 27. Priteisti iš ieškovės N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam...