Byla 2A-330-178/2017
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2831-614/2016 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankas Snoras dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė J. P. kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriame prašė pripažinti niekine ir negaliojančia jos su atsakove BAB banku Snoras 2011 m. spalio 8 d. sudarytą Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111008V990001 CK 1.90 straipsnio pagrindu; pripažinus sutartį niekine ir negaliojančia, taikyti restituciją - ieškovės už obligacijas sumokėtas lėšas 16 997,40 Lt grąžinti į terminuoto indėlio sutarčių pagrindu atidarytą sąskaitą Nr. ( - ); pripažinti, kad į minėtą sąskaitą grąžintos lėšos yra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo draudimo objektas ir joms taikytina draudimo apsauga (b. l. 1–6).
  2. Nurodė, kad ieškovė nuo 2004 m. su atsakove periodiškai sudarydavo ar pratęsdavo terminuoto indėlio sutartis. Pasibaigus terminui, ieškovė 2011 m. spalio 8 d. atvyko į banką pratęsti terminuoto indėlio sutarčių. Tačiau atsakovės darbuotoja nurodė, kad daug naudingiau būtų įsigyti banko obligacijų, kurių metinių palūkanų procentas yra daug didesnis. Darbuotoja patikino, kad obligacijos lygiai taip pat kaip ir indėliai apdraustos indėlių ir investicijų privalomuoju draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Atsakovė veikė nesąžiningai – neatskleidė tikrosios finansinio produkto draudimo apimties ir taip pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 3–5, 7 dalių reikalavimus, CK 6.719 straipsnį, kurie įpareigoja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, įspėti apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, išsiaiškinti kliento žinias ir patirtį jo investavimo srityje, jo finansinę padėti ir tikslus. Ieškovė nebuvo supažindinta su banko obligacijų emisijų Baziniu prospektu ir Galutinėmis sąlygomis. Be to, banko darbuotojas nurodė ieškovei, kad nebūtina pildyti kliento aptarnavimo sutarties priedo Nr. 1-F „Duomenys apie klientą (fizinį asmenį)“. Dėl banko suteiktos klaidinančios informacijos ieškovė manė, kad obligacijos kaip ir terminuoti indėliai yra apdraustos, todėl sandorį sudarė klysdama. Be to, ginčijama sutartis turėtų būti vertinama kaip sudaryta apgaulės būdu (CK 1.91 str.).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu (b. l. 149–155) ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad duomenyse apie klientą (fizinį asmenį) ieškovė savo parašu patvirtino, kad atsisako pateikti informaciją, kuri leistų bankui įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumą ieškovei. Ieškovė buvo ilgametė atsakovės klientė, sudariusi 28 terminuotojo indėlio sutartis. Ieškovė turi aukštąjį buhalterinį išsilavinimą, yra sudariusi tiek indėlių, tiek lizingo, tiek nekilnojamojo turto sandorių, vadovauja kelioms įmonėms. Šios aplinkybės leidžia ieškovę vertinti kaip vidutinį vartotoją, suvokiantį terminuotojo indėlio ir obligacijų skirtumus. Atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovei visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau ieškovės apsisprendimą sudaryti ginčijamą sutartį lėmė ne obligacijų draustumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Ieškovė dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi ne nedelsiant ir paaiškėjus faktams apie atsakovės nemokumą ir veiklos sustabdymą, o tik atsakovės bankroto proceso metu. Byloje nėra nustatyta, kad atsakovė skatino savo darbuotojus aiškinti klientams, kad jos platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu (CK 1.91 str.). Ieškovė pripažino, kad pasirašydama sutartį ir vėliau iki banko bankroto sutarties neskaitė. Ieškovė pateikia ištraukas iš 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Indėlių direktyva) bei kitaip interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 tekstą, tačiau nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nėra pagrindo nukrypti.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė J. P. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 162–168) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovės nurodoma aplinkybė, kad būtent atsakovės darbuotoja patvirtino ieškovei apie tai, jog obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu, nėra šioje civilinėje byloje nuginčyta (atsakovė šios aplinkybės net neginčijo). Automobilio lizingo ar nekilnojamojo turto sandoriai neturi jokio ryšio su investicijomis bei jų draudimu, todėl šios aplinkybės nesusijusios su nagrinėjamu ginču. Teismas pripažino, kad atsakovė netinkamai informavo ieškovę apie įsigyjamą investavimo priemonę, tačiau nepagrįstai sprendė, kad dėl to atsakovei neturėtų kilti jokių neigiamų padarinių. Nėra svarbu, ar atsakingi banko asmenys skatino klientų aptarnavimo skyriaus darbuotojus skleisti tam tikrą informaciją ar ne, nes atsakovė atsako už savo darbuotojų veiksmus. Ieškovei apsisprendžiant sudaryti ginčijamą sandorį lemiamą reikšmę turėjo ne palūkanų dydis, o obligacijų draustumas.
    2. Ne vienoje byloje buvo nustatyta, kad indėlių sertifikatų sutartys atsakovės buvo sudaromos iš esmės klientams klystant dėl tokios priemonės pobūdžio, turinio ir rizikos laipsnio, todėl tokios sutartys pripažintos negaliojančiomis. Teismas nepagrįstai nukrypo nuo tokios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos. Skundžiamas teismo sprendimas prieštarauja Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimams, kad negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos ar Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau – Investuotojų direktyva)) sistema.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 172–175) atsakovė BAB bankas Snoras prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Priešingai nei teigia ieškovė, vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti ir į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes. Teismo išvados visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką savo faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis panašiose bylose. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad teismas pripažino, jog atsakovė nepateikė ieškovei esminės informacijos apie obligacijas, nes teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad esminė informacija dėl ieškovės įsigyjamos finansinės priemonės buvo pateikta. Ieškovė ginčijamos sutarties neskaitė, vadinasi, jai buvo nesvarbi obligacijų draudžiamumo sąlyga.
    2. Nors Lietuvoje egzistuoja abi – indėlių ir investicijų draudimo sistemos, tačiau vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, nėra pagrindo teigti, kad emitento (banko) bankroto rizika būtų priskirta prie draudimo objektų.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 177–182) trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Ieškovė pasirašytinai patvirtino gavusi apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, kuriame nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Taigi bankas tinkamai vykdė savo pareigą ieškovei suteikti informaciją. Be to, tokią informaciją ieškovė galėjo gauti bet kuriame banko klientų aptarnavimo skyriuje ir banko interneto puslapyje. Ieškovė buvo sudariusi su atsakove ir terminuotųjų indėlių sutarčių, todėl ši aplinkybė patvirtina, kad ieškovė buvo paskirsčiusi galimas rizikas. Obligacija kaip vertybinis popierius yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas. Nuostata, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis (aiškiai) įtvirtinta Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. Ieškovės niekas nevertė ir neskubino pasirašinėti ginčijamo sandorio. Ginčo obligacijų sutartis savo turiniu ir forma yra visiškai skirtinga nuo indėlių sutarčių. Teiginys, kad banko darbuotojas ieškovei patvirtino, kad obligacijos apdraustos lygiai taip pat kaip ir terminuoti indėliai, prieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams. Ieškovei kaip apdairiai, protingai ir rūpestingai asmenybei turėjo kilti klausimų, kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos.
    2. Lietuvos Aukščiausiais Teismas analogiškoje situacijoje yra išaiškinęs, kad ieškovas nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos, kuri nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Apeliacinis skundas atmestinas.
  3. Byloje apeliantė (ieškovė) J. P. prašė pripažinti negaliojančia obligacijų pasirašymo sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 str.) ir dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinį, apeliantė tokį procesinį sprendimą ginčija keldama netinkamai išaiškintos investuotojų draudimo apsaugos apimties, nukrypimo nuo teismų praktikos ir netinkamo įrodymų vertinimo klausimus, dėl kurių teisėjų kolegija ir pasisako.

5Dėl draudimo apsaugos obligacijoms (ne)taikymo nagrinėjamoje situacijoje

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, atsižvelgdamas ir į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) prejudiciniame sprendime pateiktus išaiškinimus, yra pasisakęs, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d.), o vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė, o kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones; obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, taip pat nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.
  2. Vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, ir toliau nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, įgydamas obligaciją, prisiima ir obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką; atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).
  3. Apeliantė iš esmės pagrįstai nurodo, kad vadovaujantis ESTT išaiškinimais, negalima tokia situacija, kai finansiniams produktams (indėlių sertifikatams ar obligacijoms) nebūtų taikoma nė viena draudimo (Indėlių direktyvos ar Investuotojų direktyvos) sistema, tačiau šiuo atveju ir nėra pagrindo vertinti, kad nagrinėjamoje situacijoje būtų paneigtas investicijų draudimo apsaugos mechanizmo taikymas. Apeliantė neatsižvelgia į kontekstą, kuriame šie ESTT išaiškinimai buvo pateikti. ESTT yra nurodęs ir tai, kad tam, kad būtų galima pasinaudoti Investuotojų direktyvoje nustatyta garantija, investuotojų reikalavimai turi atitikti direktyvos 2 straipsnio 2 dalies sąlygas (ESTT prejudicinio sprendimo Nr. C-671/13 49 p.). Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai netaikoma Indėlių direktyvoje nustatyta apsauga, nereiškia, kad automatiškai yra taikoma nustatytoji Investuotojų direktyvoje. Tam, kad būtų pritaikyta Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos šios direktyvos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Įvertinus paminėtus ESTT ir kasacinio teismo išaiškinimus, darytina išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje investuotojų draudimo apsaugos obligacijoms mechanizmo taikymui nėra sąlygų, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Apeliantei draudimo apsauga netaikytina dėl to, kad nagrinėjamu atveju jos praradimus nulėmė įvykis, nepatenkantis į draudimo apsaugą, t. y. obligacijų emitento nemokumas, kurio riziką ji buvo pati prisiėmusi.

6Dėl apeliantės valios ir pagrindų sandorio negaliojimui (ne)buvimo

  1. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.).
  2. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai, t. y. ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, jis galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (žr. pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad jos patirtis santykiuose su kredito įstaigomis neturi ryšio su nagrinėjamu ginču, nes tai, vadovaujantis paminėtais kasacinio teismo išaiškinimais, yra viena iš apeliantę charakterizuojančių aplinkybių, į kurias atsižvelgtina, sprendžiant dėl suklydimo buvimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad apeliantė iki ginčijamo sandorio sudarymo turėjo bendravimo su banku patirties – buvo sudariusi 28 terminuotojų indėlių sutartis, taip pat, kaip nurodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, automobilio lizingo bei kredito nekilnojamajam turtui įsigyti sutartis, pagrįstai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad apeliantei buvo / turėjo būti žinoma apie banko siūlomus finansinius produktus ar teikiamas paslaugas. Jos įgytas aukštasis išsilavinimas buhalterijos srityje, vadovavimo kelioms įmonėms faktas taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti kaip aplinkybės, leidžiančios spręsti, kad apeliantė turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, kad suprastų sudaromo sandorio esmę.
  4. Papildomai pažymėtina, kad nors apeliantė, sudarant ginčijamą sutartį su atsakove, atsisakė suteikti informaciją apie savo investavimo patirtį ir poreikius (b. l. 17), tačiau byloje nustatyta, kad ji turėjo investavimo į vertybinius popierius (akcijas) patirties. Byloje esantis VĮ Registrų centro išrašas bei Juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2011 m. spalio 8 d.) apeliantė vadovavo UAB „( - )“, UAB „( - )“, buvo įsigijusi UAB „( - )“ akcijų, buvo UAB „( - )“ likvidatore (b. l. 57; CPK 179 str. 3 d.). Apeliantė pirmosios instancijos teisme ir pati pripažino, jog suprato, kad terminuotasis indėlis ir obligacija nėra tapatūs produktai, tačiau tvirtina, kad vis tiek buvo įsitikinusi vienodu šių produktų rizikingumu. Tačiau tokie apeliantės argumentai teisėjų kolegijos neįtikina. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Apeliantė nenurodė jokių įtikinamų paaiškinimų, kas objektyviai galėjo lemti tokį jos klaidingą su obligacijomis sietinos rizikos suvokimą, kuomet visos aplinkybės sudarė pagrindą kitokioms išvadoms – už obligacijas buvo siūlomos ženkliai didesnės palūkanos nei už terminuotuosius indėlius, obligacijų įsigijimo sutartį, priešingai nei terminuotųjų indėlių sutartis, lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, obligacijų pasirašymo sutartyje apeliantė aiškiai ir ne vieną kartą didžiosiomis raidėmis buvo įvardyta kaip investuotoja. Net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, Lietuvos Aukščiausias Teismas sprendė, kad tokios aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  5. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pasisakyta, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).
  6. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė pripažino, kad pasirašydama ginčijamą sutartį ir vėliau iki banko bankroto sutarties neskaitė, ginčijamos sutarties sudarymo metu patikrinusi tik tai, ar joje teisingai nurodyti jos asmens duomenys, rekvizitai, sumos. Todėl tokioje situacijoje, kai, kaip teigia apeliantė, obligacijų pasirašymo sutartį ji sudarė pirmą kartą, be to, buvo iškilę abejonių dėl to, kiek saugu tokiu būdu investuoti lėšas, sutarties sudarymas jos neperskaičius, nepasidomėjus, kokias teises ir pareigas ji sukels, laikytinas itin neatsargiu ir nerūpestingu pačios apeliantės elgesiu. Vien neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas apeliantei nepanaikina bendrųjų jos pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, esant reikalui, pasikonsultuoti su teisininkais. Nors ir sutiktina su apeliante, kad ginčijamą sutartį sudarant mažoje kioskelio erdvėje, eilėje laukiant kitiems žmonėms, galimybės perskaityti visus pasirašomus dokumentus galėjo būti ribotos, tačiau tai netrukdė apeliantei, kaip to reikalautų rūpestingo asmens elgesio standartas, neskubėti pasirašyti ginčijamos sutarties, o susipažinti su jos sąlygomis namuose. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė buvo skubinama sudaryti ginčijamą sandorį ar dėl kitų susidėjusių aplinkybių privalėjo apsispręsti dėl sutarties sudarymo iš karto. Darytina išvada, kad jeigu apeliantė ir klydo dėl draudimo apsaugos taikymo į obligacijas investuotoms lėšoms, toks apeliantės suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, nes apeliantė suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.).
  7. Apeliantė nurodė, kad ją suklaidino aktyvūs atsakovės darbuotojo veiksmai, teikiant klaidingą informaciją, kad obligacijos patenka į draudimo objektą, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti apeliantė be savo paaiškinimų jokių įrodymų nepateikė. Priešingai nei nurodė apeliantė, atsakovė su šia aplinkybe nesutiko, atsiliepimo į ieškinį 2.31 punkte akcentuodama, kad tokie apeliantės paaiškinimai prieštarauja rašytinei bylos medžiagai, taip pat pateikdama atsakovės darbuotojų mokymų apie obligacijas medžiagą, kurioje aiškiai nurodoma, kad indėlių draudimas obligacijoms negalioja (b. l. 98). Rungimosi principo esmė reikalauja, kad kiekviena šalis įrodytų tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 str.). Todėl apeliantė, nagrinėjamoje byloje pareiškusi ieškinį dėl sandorio negaliojimo, turėjo teisinę pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias kurio nors iš jos nurodytų sandorio negaliojimo pagrindų egzistavimą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apeliantės paaiškinimais, jog atsakovė savo aktyviais veiksmais ją suklaidino, nesivadovavo pagrįstai. Apeliantė, pasirašydama ginčijamą sutartį, aiškiai matomoje vietoje (virš apeliantės parašo) patvirtino, kad yra susipažinusi su įsigyjamų obligacijų programos prospektu ir emisijos galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka, taip pat patvirtino, kad ji buvo supažindinta su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ (b. l. 19) apeliantė, be kitų dokumentų, patvirtino gavusi Apibendrintą finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (b. l. 85–88), kurio 8 punkte yra nurodoma, kad investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kritimas, taip pat galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies ar visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Apeliantei pasirašytinai patvirtinus, jog ji, be kitų dokumentų, gavo ir šį aprašymą, būtent jai ir teko pareiga įrodyti, kad nepaisant to, su finansinių priemonių rizikos aprašymu ji nebuvo supažindinta (CPK 178 str.). Tokių duomenų byloje nenustatyta. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad esminė informacija apie su obligacijomis sietiną riziką apeliantei buvo suteikta. Pagrindo manyti, kad apeliantei būtų buvusi suteikta kitokia, klaidinanti, informacija, teisėjų kolegija neturi.
  8. Apeliantės nurodytose Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-145/2013, 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2018/2013 ir kitose apeliantės minimose Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, kuriose indėlių sertifikatų sutartys buvo pripažintos negaliojančiomis dėl suklydimo, ir nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, todėl šia praktika nėra pagrindo vadovautis. Teismų praktikoje pateikiamais išaiškinimais negali būti vadovaujamasi mechaniškai, o privalo būti atsižvelgiama į konkrečios nagrinėjamos bylos nustatytas faktines aplinkybes. Kitoje byloje jais gali būti remiamasi tik tuomet, jeigu abiejose bylose yra susiklosčiusios tapačios arba labai panašios faktinės situacijos. Šiuo aspektu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009). Bylose, kuriomis remiasi apeliantė, nagrinėtas kitokio pobūdžio sutarčių – indėlių sertifikatų, galiojimo klausimas, o nagrinėjamu atveju sprendžiamas obligacijų įsigijimo sutarties galiojimas. Be to, šie Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimai pateikti dar iki Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 pateikiant išaiškinimus savo faktinėmis aplinkybėmis labai panašioje byloje. Vienodos teismų praktikos formavimą ir vienodą teisės aiškinimą užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Todėl teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, apeliantės situaciją išskiriančių iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamos praktikos, neturi pagrindo nuo jos nukrypti.
  9. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė investuotojų draudimo apsaugą reglamentuojančias teisės normas, tinkamai įvertino apeliantės situaciją individualizuojančias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, nuo aktualios teismų praktikos nenukrypo. Todėl pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
  10. Apeliantė, paduodama apeliacinį skundą, sumokėjo 112 Eur dydžio žyminį mokestį (b. l. 169). Kadangi CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto, numatančio, kad nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, pagrindu apeliantė, pateikdama apeliacinį skundą, žyminio mokesčio neturėjo mokėti, jos sumokėtas žyminis mokestis apeliantei grąžintinas. Apeliantei išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 ir 5 d.).
  11. Dalyvaujantys byloje asmenys duomenų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų paskirstymo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

9Grąžinti ieškovei J. P. (asmens kodas ( - ) 112 Eur (vieną šimtą dvylika eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu Nr. 111.

Proceso dalyviai
Ryšiai