Byla 2A-234/2014
Dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Tretieji asmenys: Z. V. ir J. V. komercinė firma (dabar - uždaroji akcinė bendrovė „Miltija“)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo ieškovo J. V. ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5753-611/2012 pagal ieškovo J. V. ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl paskolos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Tretieji asmenys: Z. V. ir J. V. komercinė firma (dabar - uždaroji akcinė bendrovė „Miltija“).

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovo įvykdytą paskolos sutarties vienašališką nutraukimą neteisėtu. Nurodė, kad 2007 m. sausio 31 d. jis su atsakovu sudarė paskolos sutartį Nr. 031-93300, kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 1 790 000 Lt paskola vartojimo reikmėms. 2010 m. birželio 29 d. atsakovas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį ir nukreipė išieškojimą į įkeistą ieškovui ir tretiesiems asmenims priklausantį turtą. Ieškovas nurodė, kad paskolos sutarties, kaip vartojimo sutarties, nutraukimo sąlygos yra nesąžiningos, o vienašališkas paskolos sutarties nutraukimas buvo neteisėtas. Pasak ieškovo, jis paskolos sutartį sudarė kaip vartotojas, todėl atsakovas, būdamas stambus verslo sektoriaus subjektas, privalėjo įvertinti riziką suteikiant kreditą ieškovui, todėl yra pagrįsta reikalauti iš atsakovo prisiimti dalį atsakomybės. Be to, paskolos sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, ieškovui priimant atsakovo parengtas (primestas) standartines paskolos sutarties sąlygas. Ieškovas tvirtino, kad paskolos sutarties sąlygos, numatančios paskolos sutarties nutraukimą dėl uždelsimo atsiskaityti 14 dienų ir banko teisę tokiu atveju reikalauti grąžinti visą paskolą, yra nesąžiningos. Ieškovo vertinimu, nesąžininga yra ir sutarties sąlyga dėl 10 dienų įspėjimo termino. Ieškovas nurodė, jog atsakovas, neieškodamas abipusių problemos sprendimo būdų, o iš karto nutraukdamas sutartį bei siekdamas priverstinio skolos išieškojimo, pažeidė bendradarbiavimo principą. Pasak ieškovo, sutarties pažeidimas nebuvo esminis, be to, prievolė nebuvo įvykdyta dėl objektyvių priežasčių – Lietuvą ištikusios ekonominės krizės.

5Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal įstatymų ir paskolos sutarties nuostatas tinkamai informavo ieškovą apie sutarties nutraukimą. Pasak atsakovo, vien tik palūkanų dengimas, nemokant kitų privalomų mokėti sumų, neužtikrina ir negali užtikrinti banko teisėtų interesų. Ieškovas per plačiai aiškina šalių bendradarbiavimo principą. Šis principas negali būti suprantamas kaip vienos šalies prievolė bet kokiu atveju siekti, kad sutarties vykdymas būtų palankesnis kitai šaliai, tuo pažeidžiant savo pačios interesus. Atsakovas bendradarbiavo su ieškovu. Bankas per ilgiau nei metus trukusį laikotarpį sudarydavo sąlygas ieškovui pradėti tinkamai vykdyti sutartį, pranešdavo apie įsiskolinimus, ne kartą įspėjo apie galimą sutarties nutraukimą, tenkindavo ieškovo prašymus dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau ieškovas nevykdė ir pakeistų sąlygų. Nurodė, kad nuo 2010 m. birželio 29 d. vienašališkai nutraukus sutartį su ieškovu, atsakovas nesiėmė betarpiškų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų, bet nuolat bendradarbiaudamas su ieškovu dar kelis mėnesius siekė padėti ieškovui jam palankiausiu būdu įvykdyti skolinį įsipareigojimą. Ieškovui nutraukus bendradarbiavimą su atsakovu, 2012 m. liepos 16 d. atsakovas ėmėsi priverstinio skolos išieškojimo procedūrų. Atsakovas nurodė, jog ieškovo pasirašyta paskolos sutartis negali būti kvalifikuojama kaip vartojimo sutartis, kadangi paskola buvo panaudota komerciniais tikslais. Ieškovo teiginiai, kad sutarties sąlygos dėl banko teisės nutraukti sutartį (27.3 ir 27.3.4 punktai) nesąžiningos, individualiai neaptartos, yra nepagrįsti. Atsakovas nurodė, jog ieškovas turėjo realių galimybių daryti įtaką sutarties sąlygų turiniui ir jos buvo individualiai derinamos.

62012 m. gruodžio 18 d. (pasibaigus teismo posėdžiui, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės) Vilniaus apygardos teisme gautas ieškovo J. V. patikslintas ieškinys ir prašymas atidėti bylos nagrinėjimą.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas nesprendė ieškovo prašymų priimti patikslintą ieškinį bei atidėti bylos nagrinėjimą, kadangi šie procesiniai dokumentai buvo pateikti bylą išnagrinėjus iš esmės 2012 m. gruodžio 18 d. posėdyje ir teismui priėmus protokolinę nutartį atidėti procesinio sprendimo paskelbimą.

10Teismo sprendime atmesti ieškovo argumentai, kuriais šis asmuo grindė poziciją dėl paskolos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi. Teismo vertinimu, tai, kad paskolos sutartyje nurodyta, jog ji suteikiama vartojimo reikmėms, atspindi tik suteiktos paskolos paskirtį, bet ne tarp šalių sudarytos sutarties pobūdį, kuris turi būti nustatomas pagal tai, kokiam tikslui realiai buvo panaudota paskola. Teismas svarbia laikė aplinkybę, jog paskola buvo panaudota UAB „Rangovas“, kuri užsiima statybos, montavimo ir remonto darbais bei medienos perdirbimu, akcijų įsigijimui, jog ieškovas tęsė šios įmonės veiklą. Teismas akcentavo aplinkybę, jog likusią paskolos dalį ieškovas ketino panaudoti bankui įkeisto žemės sklypo tikslinės naudojimo paskirties pakeitimui, suformuojant naujus žemės sklypus ir juos parduodant. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog paskola buvo panaudota verslui vykdyti ir plėtoti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nesant pagrindo sutartį pripažinti vartojimo sutartimi, nėra pagrindo atlikti sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolę vartojimo sutartinių teisinių santykių aspektu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio argumentų dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrįstumą, akcentavo sutarties privalomumo principo svarbą bei sutarties šalies teisę nutraukti sutartį kitai šaliai pažeidžiant esmines sutarties sąlygas. Įvertinęs šalių elgesį sutarties vykdymo etape (po sutarties sudarymo ir modifikavimo) bei nutraukus sutartį, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog sutarties nutraukimas nagrinėjamu atveju atitiko tiek šalių sudarytos sutarties, tiek įstatymo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo argumentus dėl sutarties šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo. Teismas pažymėjo, jog atsakovas nuo 2009 metų ieškovui suteikė pakankamai laiko ir galimybių pradėti tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus (atsižvelgdamas į ieškovo prašymus, siekdamas suteikti ieškovui galimybes tinkamai įvykdyti sutartį, iš karto sutarties vienašališkai nenutraukė, priverstinių skolos išieškojimo veiksmų nesiėmė). Teismas sprendė, jog atsakovas aktyviai bendradarbiavo su ieškovu, atsiliepdamas į ieškovo prašymus priėmė kompromisinius sutarties sąlygų pakeitimų projektus. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, jog ieškovas laikotarpiu tarp atsakovo pranešimų dėl įsipareigojimų nevykdymo sumokėjo 6 000 Lt palūkanų, negali būti laikoma tinkamu įsipareigojimų vykdymu, kadangi pagal sutarties (su visais vėlesniais pakeitimais) sąlygas ieškovas buvo įsipareigojęs atsakovui mokėti daugiau nei dešimt kartų didesnę sumą per mėnesį, t. y. po 71 000 Lt.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Apeliaciniu skundu ieškovas J. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio argumentus dėl šalių bendradarbiavimo principo pažeidimo. Teismas neatsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
  2. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog paskolos sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, todėl buvo apribota ieškovo teisė derėtis dėl palankesnių sutarties sąlygų. Atsakovo veiksmai, kuriais buvo didinama kredito suma, tačiau nekeičiamos sąlygos dėl kredito grąžinimo terminų ir palūkanų, negali būti laikomi kompromisiniais.
  3. Dėl paskolos sutarties nutraukimo kaltas yra ir atsakovas, todėl atsiradusi padarinių rizika turėtų būti paskirstyta lygiomis dalimis.
  4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutrauktosios sutarties nelaikė vartojimo sutartimi ir nevertino šios sutarties sąlygų nesąžiningumo. Paskolos sutarties sąlygos, numatančios vienašalio sutarties nutraukimo tvarką, yra nesąžiningos. Teismas šių sąlygų kontrolę turėjo atlikti ex officio.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog sutarties pažeidimas buvo esminis, kadangi: atsakovas, nepaisant sutarties pažeidimo, gali gauti tai, ko tikėjosi iš sutarties, nes iki finansinių sunkumų atsiradimo ieškovas tinkamai vykdė sutartį; ieškovas prievolės nevykdė dėl objektyvių priežasčių – ekonominės krizės, kurios ieškovas negalėjo numatyti; laikinas sutarties nevykdymas nedavė pagrindo atsakovui nesitikėti, kad sutartis nebus įvykdyta; dėl sutarties nutraukimo ieškovas patirs didelius nuostolius.
  6. Pirmosios instancijos teismas, nesvarstęs patikslinto ieškinio priėmimo klausimo, pažeidė procesines teisės normas. Patikslintas ieškinys teismo nepasiekė iki teismo posėdžio pradžios ne dėl ieškovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas, net ir pavėluotai gavęs patikslintą ieškinį, turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Šis procesinis pažeidimas turi esminę reikšmę, kadangi lėmė nevisapusišką bylos išnagrinėjimą.

13Trečiasis asmuo J. V. komercinė firma (dabar – UAB „Miltija“) atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo J. V. skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė palaikąs apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Trečiasis asmuo akcentavo, jog atsakovas paskolos sutartį nutraukė neatsižvelgęs į kardinaliai pablogėjusią ieškovo finansinę padėtį. Atsakovas parodė nenorą leistis į derybas, ignoravo ieškovo prašymus ir pastangas. Neatnaujinęs bylos nagrinėjimo iš esmės ir neišsprendęs patikslinto ieškinio priėmimo klausimo teismas sprendimą priėmė remdamasis vien atsakovo nurodytais argumentais ir išnagrinėjo ieškinį, kurio ieškovas iš esmės nebepalaikė. Šis pažeidimas, anot trečiojo asmens, turi esminę reikmę, nes galėjo lemti neteisingą ir nevisapusišką bylos išnagrinėjimą. Trečiojo asmens teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas tiek ieškovui, tiek trečiajam asmeniui sukels neigiamas pasekmes, atims galimybę atstatyti finansinį pajėgumą.

14Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo netenkinti apeliacinio skundo, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pažymėjo, jog pagal įstatymo nuostatas pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovo argumentai dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo prieštarauja byloje esantiems duomenims. Pasak atsakovo, ieškovui buvo sudarytos sąlygos susipažinti su ginčijamomis sutarties sąlygomis ar derėtis dėl jų. Atsakovas nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, jog sutartyje nustatytas per trumpas terminas sutarties pažeidimui pašalinti. Be to, ieškovas sutarčiai įvykdyti realiai turėjo ne 10 dienų, o 6 mėnesius. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas sutarties nutraukimą pradėjo ginčyti praėjus dvejiems metams ir pradėjus išieškojimo vykdymo procesą. Toks elgesys, atsakovo vertinimu, nelaikytinas protingu ir sąžiningu. Šalys sutartimi susitarė dėl sutarties nutraukimo pagrindų. Atsakovo vertinimu, kredito įstaigos, sutartyse nustatydamos paskolos ir palūkanų grąžinimo terminus, tikisi gauti šias sumas būtent sutartyje nustatytais terminais, todėl tokios sąlygos laikytinos esminėmis. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog ieškovas ne kartą buvo raginamas padengti susidariusį įsiskolinimą, be to, atsakovas tenkindavo ieškovo prašymus dėl sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau ieškovas ir pakeistų sutarties sąlygų nevykdė. Taigi atsakovas turėjo pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta galutiniu terminu. Atsakovas nesutiko ir su apeliacinio skundo argumentais, kuriais grindžiamas pirmosios instancijos teismo veiksmų, neišsprendus patikslinto ieškinio priėmimo klausimą, neteisėtumas. Pasak atsakovo, ieškovas turėjo pakankamai laiko savo reikalavimams patikslinti ir turėjo numatyti, jog likus kelioms dienoms iki teismo posėdžio išsiųstas procesinis dokumentas gali teismo nepasiekti iki teismo posėdžio pradžios.

15Trečiasis asmuo Z. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo J. V. apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą šis trečiasis asmuo nurodė, jog ieškovas prisiimtų įsipareigojimų neįstengė vykdyti dėl objektyvių priežasčių – pablogėjusios ekonominės situacijos ir sumažėjusių šeimos pajamų, o atsakovo primestos sąlygos buvo sunkiai įgyvendinamos. Pasak trečiojo asmens, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad palūkanų mokėjimas negali būti laikomas tinkamų prievolių vykdymu. Reikalaudamas mokėti 71 000 Lt mėnesines įmokas su 9,48 procentų palūkanomis atsakovas neatsižvelgė į susidariusią situaciją nekilnojamojo turto ir darbo rinkose. Trečiojo asmens manymu, atsakovas nedėjo pastangų išsaugoti sutartinius santykius.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

18Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. sausio 31 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 031-93300, pagal kurią atsakovas suteikė ieškovui 1 790 000 Lt paskolą (toliau – paskolos sutartis) (b. l. 17-24). Sutartimi šalys susitarė dėl paskolos grąžinimo tvarkos: paskolos grąžinimo įmokų mokėjimo pradžia – 2008 m. vasario 20 d., galutinis paskolos grąžinimo terminas – 2012 m. sausio 29 d. (paskolos sutarties 17.8 punktas). 2008 m. vasario 19 d. papildomu susitarimu Nr. 1 šalys susitarė pakeisti paskolos grąžinimo tvarką ir palūkanų normą (b. l. 25-27). Šiuo susitarimu šalys be kita ko nukėlė paskolos grąžinimo įmokų mokėjimo pradžią į 2009 m. vasario 20 d. Šalys 2009 m. liepos 3 d. papildomu susitarimu Nr. 2 susitarė restruktūrizuoti ieškovui suteiktas vartojamąsias paskolas pagal paskolos sutartį ir 2007 m. rugpjūčio 17 d. vartojimo paskolos su užstatu sutartį Nr. 031-93355, prijungiant vartojamąją paskolą pagal 2007 m. rugpjūčio 17 d. sutartį Nr. 031-93355 prie paskolos sutarties, sutarė pakeisti palūkanų normą ir paskolos grąžinimo tvarką, pakeitė paskolos grąžinimo terminą į 2012 m. sausio 10 d. (b. l. 28-29). 2009 m. spalio 9 d. papildomu susitarimu Nr. 3 šalys susitarė kapitalizuoti palūkanas, priskaičiuotas už ieškovo savalaikiai neįvykdytus įsipareigojimus pagal sutartį, nustatant 1 898 974,22 Lt paskolos limitą, sutarė pakeisti palūkanų normą ir paskolos grąžinimo tvarką, o sutarties sąlygų įvykdymo užtikrinimui įkeisti papildomą turtą. Šalys nustatė, kad paskolos suma yra 1 898 974,22 Lt (sutarties 17.2., 17.8. punktai) (b. l. 30-31). Sutarties sąlygų tinkamas įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu (b. l. 79-90). Paskolos lėšos pagal paskolos sutartį buvo pervestos į ieškovo banko sąskaitą vadovaujantis jo pateiktais prašymais (b. l. 95-109). 2010 m. birželio 29 d. atsakovas vienašališkai nutraukė paskolos sutartį (b. l. 38).

19Dėl prašymo priimti patikslintą ieškinį

20Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme 2012 m. gruodžio 18 d. buvo gautas ieškovo J. V. (apelianto) patikslintas ieškinys ir prašymas atidėti bylos nagrinėjimą. Ieškovas būtinybę atidėti bylos nagrinėjimą siejo su patikslinto ieškinio pateikimu. Pirmosios instancijos teismas patikslinto ieškinio priėmimo klausimo nesvarstė, nes nustatė, kad ieškovo procesiniai dokumentai teismui buvo pateikti pavėluotai, t. y. išnagrinėjus bylą bei išėjus į sprendimų priėmimo kambarį. Apeliantas, nesutikdamas su šia pirmosios instancijos teismo išvada, apeliaciniame skunde teigė nurodytus procesinius dokumentus teismui išsiuntęs laiku, tačiau bylą nagrinėjusį teismą dokumentai laiku nepasiekė ne dėl apelianto kaltės. Be to, pirmosios instancijos teismas, net ir pavėluotai gavęs šiuos dokumentus, būdamas sprendimų priėmimo kambaryje galėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą bei išspręsti patikslinto ieškinio priėmimo klausimą. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nesvarstęs patikslinto ieškinio priėmimo klausimo, padarė esminį procesinių normų pažeidimą, kadangi išnagrinėjo ieškinį, kurio ieškovas nebepalaikė.

21Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog patikslinto ieškinio priėmimo klausimo išsprendimą eliminavo esminė aplinkybė – pavėluotas ieškovo procesinio dokumento pateikimas. Iš bylos duomenų akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas patikslinto ieškinio priėmimo klausimo nesprendė dėl objektyvios priežasties. Be to, teisėjų kolegija laiko būtinu akcentuoti proceso įstatyme reglamentuotą ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo tvarką. CPK 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo teismui yra pateikiamas rašytinis pareiškimas, kuris turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Vėlesnis ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimas yra galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog patikslintas ieškinys buvo teikiamas (siunčiamas) jau po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (b. l. 210). Nagrinėjamu atveju ieškovas vėlesnio (t. y. po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo) ieškinio dalyko pakeitimo būtinybės neargumentavo, taip pat nepateikė ir priešingos šalies sutikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog atsižvelgiant į tai, kad byla buvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje dar 2012 m. spalio 24 d. nutartimi, ieškovas turėjo pakankamai laiko pateikti patikslintą ieškinį, tačiau šią procesinę teisę nusprendė realizuoti tik likus kelioms dienos iki teismo posėdžio. Apie ketinimą pateikti tokio pobūdžio procesinį dokumentą (patikslintą ieškinį) ieškovas iš anksto neinformavo priešingos šalies ir bylą nagrinėjančio teismo, be to neužtikrino, kad šis procesinis dokumentas būtų laiku pateiktas teismui. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti ir CPK 7 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos nevykdymą. Paminėtų aplinkybių kontekste kolegija reiškia pritarimą pirmosios instancijos teismo išvadai, kuria konstatuotas pavėluotas patikslinto ieškinio pateikimas šios bylos procese.

22Dėl teismo pareigos ex officio kvalifikuoti paskolos sutartį kaip vartojimo sutartį ir vertinti jos sąlygas sąžiningumo aspektu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.188 straipsnis)

23Apelianto teigimu, paskolos sutartis, kurios vienašalį nutraukimą ginčija apeliantas, yra vartojimo sutartis, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo jos nuostatas įvertinti sąžiningumo aspektu tiek ieškovo (apelianto) nurodytų argumentų pagrindu, tiek veikdamas ex officio. Apeliantas prašė pripažinti nesąžiningomis paskolos sutarties sąlygas, kuriomis nustatyti pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą terminas, taip pat uždelsimo grąžinti paskolos dalį, sumokėti palūkanas ar kitas mokėtinas sumas laikotarpis, kuriam pasibaigus atsiranda banko teisė vienašališkai nutraukti sutartį (paskolos sutarties 27.3, 27.3.4 punktai). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apeliantas esminėmis aplinkybėmis, identifikuojančiomis ginčo atveju buvus vartojimo teisinius santykius, įvardijo tai, jog paskolos sutartyje buvo apibrėžta paskolos paskirtis – vartojimo reikmėms, jog ieškovas yra fizinis asmuo, sudaręs sutartį su juridiniu asmeniu – banku, be to, sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu pagal atsakovo parengtas standartines sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytą faktinę aplinkybę, jog ieškovui suteikta paskola buvo panaudota verslo plėtojimo tikslais, paskolos sutarties nekvalifikavo vartojimo sutartimi bei tuo pagrindu atsisakė atlikti šios sutarties sąlygų kontrolę sąžiningumo aspektu. Apeliaciniame skunde apeliantas detaliau neargumentuoja savo pozicijos dėl paskolos sutarties kvalifikavimo vartojimo sutartimi, savo teiginius grindžia motyvais, nurodytais pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje, aiškina, jog nepaisant ieškinyje išdėstytų argumentų, pirmosios instancijos teismas atitinkamas paskolos sutarties sąlygas (ne) sąžiningumo aspektu privalėjo įvertinti ex officio. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto reiškiama pozicija.

24Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai, nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. Kaip minėta, apeliaciniame skunde teigiama, jog paskolos sutarties sąlygos, nustatančios kreditoriaus įspėjimo (pranešimo) skolininkui dėl vienašalio sutarties nutraukimo pateikimo terminą, taip pat nustatančios uždelsimo grąžinti paskolos dalį, sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas pagal sutartį sumas laikotarpį, kuriam pasibaigus atsiranda kreditoriaus (banko) teisė vienašališkai nutraukti sutartį (paskolos sutarties 27.3 p., 27.3.4 p.), yra nesąžiningos. Pažymėtina, jog CK 6.188 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta vartotojo teisė teismo tvarka reikalauti pripažinti negaliojančiomis sąžiningumo kriterijams prieštaraujančias vartojimo sutarties sąlygas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, paminėtas teisinis reguliavimas sudaro pagrindą išvadai, jog pacituota teisės norma skirta tik specialaus subjekto – vartotojo – teisių apsaugai specifinėje srityje, t. y. vartojimo teisiniuose santykiuose. Taigi apelianto keliamam klausimui (atitinkamų sutarties sąlygų nesąžiningumo vertinimui) esminę reikšmę turi sutarties kvalifikavimas (ar ji yra vartojimo sutartis), kadangi teismui pareiga (tame tarpe ir veikiant ex officio) atlikti ginčijamos sutarties sąlygų kontrolę CK 6.188 straipsnyje išdėstytų normų pagrindu kiltų tik tuo atveju, jeigu ginčijama sutartis būtų kvalifikuota kaip vartojimo sutartis. Pažymėtina, jog CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartojimo sutartis apibrėžiama kaip sutartis dėl prekių ar paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Atitinkamai Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje nustatyta, kad vartojimo sutartis – prekių ir paslaugų įsigijimo sutartis su pardavėju ar paslaugų teikėju, sudaroma su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Teismas turi ginčo sutartį kvalifikuoti pagal visus įstatyme išvardintus kriterijus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikytini sprendžiant šitoje byloje kilusį ginčą. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o dėl asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo; trečia, prekes parduoda (tiekia) ar paslaugas teikia verslininkas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog sutartyje nurodyta paskolos paskirtis – vartojimo reikmėms (paskolos sutarties 17.1 punktas), nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, kadangi vien kredito (rūšies) pavadinimo nurodymas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo ginčo sutartį vertinti kaip vartojimo sutartį anksčiau paminėtų teisės normų prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kredito sutartys, sudarytos su fiziniais asmenimis, paprastai kvalifikuojamos kaip vartojimo sutartys, tačiau nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar be tos aplinkybės, jog paskolos sutartis buvo sudaryta tarp komercinio banko (verslininko) ir fizinio asmens, šioji iš tikrųjų atitiko kitus būtinus (aukščiau išvardintus) vartojimo sutarties apibrėžimo kriterijus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas (ieškovas) neįrodė, jog ginčijama sutartimi suteikta paskola buvo skirta ir realiai panaudota ieškovo asmeniniams, jo šeimos ar namų ūkio poreikiams tenkinti. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos nagrinėjimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, jog paskolos sutarties pagrindu apeliantui perduotos lėšos buvo panaudotos UAB „Rangovas“, kuri užsiima statybos, montavimo ir remonto darbais bei medienos perdirbimu, akcijų įsigijimui, jog po paskolos suteikimo ieškovas tęsė šio juridinio asmens veiklą, o likusias paskolos lėšas ketino panaudoti 2 hektarų ploto žemės sklypo tikslinės paskirties pakeitimui, atskirų (mažesnių) žemės sklypų suformavimui, turint ketinimą juos parduoti, patvirtina šios paskolos sutarties komercinį pobūdį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamam klausimui svarbu ir tai, jog apeliantas iš esmės neginčijo teismo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių faktinį paskolos panaudojimą (skolintų lėšų panaudojimo sritį). Be to, ieškovą ir atsakovą siejusių paskolinių santykių komercinį pobūdį patvirtina šalių elgesys sutarties vykdymo ir jos nutraukimo etape: jog papildoma paskolos dalis (paskolos limito padidinimas) buvo suteikta UAB „Rangovas“ prievolei vykdyti, jog ieškovas paskolos grąžinimo perspektyvą siejo ne su asmeninėmis ar šeimos pajamomis, o su žemės sklypų, kurių suformavimui buvo panaudota dalis paskolos, bei UAB „Rangovas“, kurio akcijų įsigijimui buvo panaudota didesnioji paskolos dalis, turto pardavimu. Nenustačius aplinkybių, jog paskola ar bent jos dalis būtų panaudota ieškovo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti, teisėjų kolegija neturi pagrindo ginčo paskolos sutartį kvalifikuoti vartojimo sutartimi. Teisėjų kolegija sprendžia, jog paskolos sutarties sudarymo ir vykdymo faktinės aplinkybės paneigia apelianto teiginį, esą ginčijama sutartimi buvo sukurti vartojimo teisiniai santykiai. Pažymėtina ir tai, jog paskolos sutarties, kurios nutraukimas ginčijamas šioje byloje, kvalifikavimo vartojimo sutartimi klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais, priimtais kitose civilinėse bylose (Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 2S-359-123/2012, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-358-370/2012, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. vasario 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-525-265/2012, žr. b. l. 140-150). Nurodytuose procesiniuose dokumentuose bylas nagrinėję teismai nenustatė požymių, kurie leistų identifikuoti vartojimo santykių sukūrimą. Įvertinusi nurodytas aplinkybės teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šalių sudarytos paskolos sutarties nekvalifikavo vartojimo sutartimi. Nenustačius, jog ginčijama sutartis yra vartojimo sutartis, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (be kita ko ir veikiant ex officio) vertinti apelianto nurodytos ginčijamos sutarties sąlygų CK 6.188 straipsnio normų kontekste.

25Dėl paskolos sutarties nutraukimo (ne) teisėtumo

26Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas savo poziciją dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo neteisėtumo iš esmės grindė bendradarbiavimo principo pažeidimu, esą atsakovas neieškojo būdų paskolos sutarties išsaugojimui, bei aplinkybe, jog nagrinėjamu atveju vėlavimas mokėti įmokas pagal paskolos sutartį negali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis sprendė, jog atsakovas nepažeidė įstatyme bei sutartyje nustatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos ir sutarties šalių bendradarbiavimo principo. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis teismo išvadomis, apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia iš esmės analogiškais argumentais, nurodydamas, jog atsakovas neieškojo kompromisinių sprendimų ir tuo pažeidė bendradarbiavimo principą, todėl turi prisiimti dalį kilusios rizikos, taip pat apeliantas tvirtina, jog prievolių pagal paskolos sutartį netinkamas vykdymas (laiku nemokant arba mokant nepilnas paskolos grąžinimo įmokas) negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu, kas suteiktų atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

27Teisėjų kolegija pažymi, jog sutarties privalomumo principas įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalyje – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis.

28Jei sutartis vykdoma netinkamai, kita sutarties šalis turi teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Vienas jų – vienašalis sutarties nutraukimas. Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje: sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007, ir kt.).

29Vis dėlto sutarties nutraukimas yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Šių veiksnių svarba kartu nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis.

30Aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl paskolos sutarties pažeidimo fakto ieškovui sutartinius įsipareigojimus vykdžius netinkamai, vėlavus mokėti (nemokėjus) paskolos grąžinimo įmokų ir palūkanų (apeliantas neneigia netinkamo sutarties vykdymo fakto, pripažįsta, kad po atsakovo pranešimo apie sutarties nutraukimą pagal esamas išgales sumokėjęs tik dalį palūkanų, kad nemokėjo paskolos grąžinimo įmokų). Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Minėta, jog sutarties nutraukimas – vienas teisių gynimo būdų. Bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovas teisę vienašališkai nutraukti sutartį turėjo ne tik esant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytoms sąlygoms, bet ir pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Taigi nustačius, kad sutarties nutraukimo metu egzistavo sutartyje įtvirtinti jos nutraukimo pagrindai, kuriais remiantis sutartis ir buvo nutraukta, nutraukimo teisėtumui konstatuoti nėra reikšmingi CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti esminio sutarties pažeidimo požymiai. Remdamasi tokia nuostata teisėjų kolegija atskirai neanalizuoja, ar aptariamu atveju konstatuotas paskolos grąžinimo įmokų ir palūkanų (visos jų dalies) nemokėjimo faktas gali būti laikomas esminiu paskolos sutarties pažeidimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant įstatyme ar sutartyje nustatytam pagrindui (CK 6.217 straipsnio 3, 5 dalys, paskolos sutarties 27.3, 27.3.4 punktai), atsakovas turėjo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą – vienašalį sutarties nutraukimą.

31Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes (tame tarpe ir iš esmės neginčijamą netinkamą bei nesavalaikį ieškovo prievolės atsakovui vykdymo faktą, vėluojant mokėti paskolos grąžinimo įmokas arba visiškai nutraukus jų mokėjimą), įsitikino pirmosios instancijos teismo išvados, jog atsakovas laikėsi paskolos sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, pagrįstumu.

32Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, jog atsakovas, vienašališkai nutraukdamas paskolos sutartį nesiekė sutarties išsaugojimo ir tuo pažeidė šalių bendradarbiavimo principą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šie apelianto argumentai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad susitarimai dėl atitinkamų paskolos sutarties nuostatų pakeitimo šalių buvo sudaryti atsižvelgiant į ieškovo pageidavimus (sutarties nuostatos buvo keičiamos ieškovo iniciatyva): 2008 m. vasario 19 d. papildomu susitarimu Nr. 1 šalys pakeitė paskolos gražinimo tvarką ir terminus (šio susitarimo esmė – vieneriems metams nukelti paskolos grąžinimo įmokų mokėjimą), 2009 m. liepos 3 d. papildomu susitarimu Nr. 2 šalys susitarė restruktūrizuoti ieškovui suteiktas paskolas (šio susitarimo esmė – visas ieškovui suteiktas paskolas sujungti į vieną), 2009 m. spalio 9 d. papildomu susitarimu Nr. 3 šalys susitarė kapitalizuoti palūkanas, priskaičiuotas už ieškovo savalaikiai neįvykdytus įsipareigojimus, padidinant paskolos limitą, pakeičiant paskolos grąžinimo tvarką bei įkeičiant papildomą turtą (šio susitarimo esmė – net ir konstatavus sutarties pažeidimą (pareigos mokėti paskolos grąžinimo ir palūkanų įmokas nevykdymo faktą), išsaugoti sutartį, nukeliant paskolos įmokų grąžinimo pradžios terminą, prie panaudotos paskolos sumos prijungiant ir ieškovo pradelstų sumokėti palūkanų sumą, o padidėjus bendrai skolininko įsipareigojimų sumai, pateikti papildomas prievolės įvykdymo užtikrinimo priemones) (b. l. 25-31, 110-119). Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, patvirtina atsakovo bendradarbiavimo su apeliantu faktą. Kolegija sprendžia, jog apelianto nurodyta aplinkybė, esą atsakovas didindamas paskolos sumą (limitą) bei nukeldamas paskolos grąžinimo pradžią, tačiau atitinkamai nepratęsdamas galutinio paskolos (paskutinės įmokos) grąžinimo termino (dėl ko didėjo kasmėnesinių įmokų suma) apsunkino ieškovo padėtį, nesudaro pagrindo manyti, jog atsakovas pažeidė bendradarbiavimo principą. Kaip jau minėta, paskolos sutarties pakeitimai buvo daromi atsižvelgiant į ieškovo pageidavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo atsakovo elgesį tiek prieš paskolos sutarties nutraukimą, tiek nutraukus sutartį. Aplinkybės, jog atsakovas ne kartą įspėjo apeliantą dėl sutarties nevykdymo, tačiau sutarties tuoj pat nenutraukė, o priešingai – siūlė sąlygas, padėsiančias išsaugoti sutartį, jog nutraukus sutartį atsakovas nesiėmė skubių skolos išieškojimo veiksmų (ilgą laiką neinicijavo vykdymo proceso), domėjosi ekonomiškesniu ieškovo prievolės įvykdymo būdu (aiškinosi situaciją dėl ieškovui priklausančio žemės sklypo tikslinės paskirties keitimo ir sklypo padalijimo eigos), taip pat paneigia apelianto teiginius dėl bendradarbiavimo principo pažeidimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, aplinkybė, jog atitinkamais sutarties pakeitimais (atsižvelgiant į apelianto pageidavimus) buvo keičiamos ne tik sutartinės nuostatos dėl paskolos sumos ir grąžinimo terminų, bet ir nuostatos, numatančios palūkanų dydį ir prievolės užtikrinimo priemones, negali būti vertinama ieškovui nenaudingų sąlygų primetimu, o priešingai – kompromisinių sprendimų paieška ir priėmimu, šalių bendradarbiavimu ir kooperavimusi vykdant sutartį.

33Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, esą atsakovas, būdamas profesionaliu kreditavimo rinkos dalyviu, suteikdamas paskolą ir vėliau keisdamas jos grąžinimo sąlygas, neįvertino rizikos, todėl turėtų prisiimti dalį atsakomybės. Kolegija pažymi, jog atsakovas šalių sudarytos paskolos sutarties pagrindu iš esmės tapo apelianto verslo (įsigyjant juridinio asmens akcijas, perimant juridinio asmens kontrolę, keičiant žemės sklypo paskirtį ir jį atidalijant į vertingesnius bei nekilnojamojo turto rinkoje paklausesnius turtinius vienetus) finansuotoju, kurio teisės ir pareigos buvo apibrėžtos paskolos sutartyje. Visgi akivaizdu, jog atsakovas netapo ieškovo investuotoju ar lygiaverčiu ieškovo plėtojamo verslo dalyviu, atsakovas neprisiėmė pareigos bet kokioje situacijoje sudaryti tokias komercines sąlygas, kad finansuojamas ieškovo verslas būtų tęsiamas, nepaisant to, kad šiam kelerius metus nepavyko pasiekti pageidaujamų rezultatų. Ne atsakovas, o ieškovas prisiėmė riziką dėl priimamų komercinių verslo sprendimų ir jų įgyvendinimo efektyvumo, ekonomiškumo, rezultatyvumo. Gi bankas, būdamas finansuotoju, priėmė atitinkamus sprendimus tik dėl paskolos sutartimi prisiimtos rizikos valdymo. Pagal paskolos sutartį atsakovo interesas yra gauti sutartyje numatytą atlyginimą už finansavimo paslaugą – palūkanas, o ieškovo verslo pelningumas ar kiti rezultatai neturėjo įtakos atsakovo atlyginimui už suteiktą finansavimą. Dėl to interesų pusiausvyros neatitiktų aiškinimas, jog atsakovas privalo keisti sutarties nuostatas atsižvelgiant tik į ieškovo pageidavimus, nepaisydamas didėjančios rizikos negauti sutarto atlyginimo bei patirti nuostolių. Pareigą bendradarbiauti ir savo teises įgyvendinti sąžiningai turi abi sutarties šalys, todėl jos abi privalo veikti aktyviai ir atlikti protingumo kriterijų atitinkančius veiksmus, esančius tinkamo šalių bendradarbiavimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012). Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija išreiškia įsitikinimą, jog atsakovas vykdė šalių bendradarbiavimo pareigą, siekė išsaugoti sutartinius santykius, o sutartį nutraukė esant teisėtam ir šalių aptartam pagrindui, nepažeisdamas sutartyje numatytos tokio veiksmo atlikimo tvarkos ir įstatymo reikalavimų.

34Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesukuria prielaidų naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

35Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas J. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 5. Atsakovas BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal... 6. 2012 m. gruodžio 18 d. (pasibaigus teismo posėdžiui, kuriame byla buvo... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 9. Pirmosios instancijos teismas nesprendė ieškovo prašymų priimti... 10. Teismo sprendime atmesti ieškovo argumentai, kuriais šis asmuo grindė... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Apeliaciniu skundu ieškovas J. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos... 13. Trečiasis asmuo J. V. komercinė firma (dabar – UAB „Miltija“)... 14. Atsakovas BAB bankas SNORAS atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 15. Trečiasis asmuo Z. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo J. V.... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 18. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m.... 19. Dėl prašymo priimti patikslintą ieškinį ... 20. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teisme 2012 m. gruodžio 18 d. buvo... 21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo... 22. Dėl teismo pareigos ex officio kvalifikuoti paskolos sutartį kaip vartojimo... 23. Apelianto teigimu, paskolos sutartis, kurios vienašalį nutraukimą ginčija... 24. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad vartotojų teisių gynimas... 25. Dėl paskolos sutarties nutraukimo (ne) teisėtumo... 26. Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantas savo... 27. Teisėjų kolegija pažymi, jog sutarties privalomumo principas įtvirtintas CK... 28. Jei sutartis vykdoma netinkamai, kita sutarties šalis turi teisę naudotis... 29. Vis dėlto sutarties nutraukimas yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė,... 30. Aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl paskolos sutarties pažeidimo fakto... 31. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes (tame tarpe ir iš... 32. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo... 33. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, esą atsakovas, būdamas... 34. Kiti ieškovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesukuria... 35. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti...