Byla e2-3899-866/2019
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Asta Pikelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo Univers Acier Morocco prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Nustatė

21.

3Pareiškėjas Univers Acier Morocco reiškia prašymą užtikrinant kreditoriaus Univers Acier Morocco 7 116 421,50 USD ir 1 386 221,00 EUR reikalavimą, areštuoti skolininkui JSC MURMANSK SHIPPING COMPANY priklausantį laivą „IVAN LOPATIN“ (IMO Nr. ( - )), uždraudžiant šį laivą parduoti, dovanoti, įkeisti ir atlikti kitus teisinius ar kitokius veiksmus, dėl kurių keistųsi laivo savininkas ar sumažėtų laivo vertė, bei uždrausti supjaustyti laivą į metalo laužą, ir išplukdyti jį iš Klaipėdos valstybinio jūrų uosto, tačiau leidžiant šį laivą priverstinai realizuoti antstolės Vidos Daugirdienės vykdomojoje byloje Nr. 0004/19/00113. Nutarties dėl arešto vykdymą pavesti pareiškėjo Univers Acier Morocco pasirinktam antstoliui. Nutartį dėl arešto vykdyti skubiai: nutarties nuorašą išsiųsti vykdytojams – VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Klaipėdos uosto kapitonui ir Turto arešto aktų registrui. Laikinąsias apsaugos priemones taikyti nepranešus skolininkui. 2.

4Nurodo, kad Univers Acier Morocco Londono Arbitražo teisme yra pateikę priešieškinį ieškovui JSC MURMANSK SHIPPING COMPANY dėl ginčo kilusio iš 2008 m. sausio 31 d. tarp šalių sudarytos reisinės laivo frachtavimo sutarties. Teigia, kad skolininkas įsipareigojo pagal laivo „Viktor Tkachyov“ frachtavimo sutartį pristatyti krovinį į tris Afrikoje esančius uostus. Sutarties vykdymo metu t. y. vykdant reisą, skolininkas susidūrė su rimtomis finansinėmis problemomis, dėl kurių neturėjo galimybės skirti lėšų laivo „Viktor Tkachyov“ kurui, uostų rinkliavoms, įgulos atlyginimams ir kitoms išlaidoms. Dėl šių skolininko finansinių problemų krovinių pristatymas, kuris pagal sutartį turėjo trukti 10-15 dienų, užtruko beveik 2 mėnesius, tokiu būdu sąlygodamas pareiškėjui didelius finansinius nuostolius (prastovos, negautos pajamos ir pan.). Dar daugiau, pareiškėjas siekdamas, jog skolininkas galėtų tęsti transportavimą ir greičiau įvykdyti sutartį, savo lėšomis padengė dalį minėtų skolininko įsiskolinimų už kurą, uosto rinkliavas ir kitas išlaidas, kurias skolininkas žadėjo padengti artimiausiame uoste. Tačiau skolininkas pareiškėjo patirtų išlaidų šio prašymo pateikimo dieną nėra padengęs. 3.

5Nurodo, kad paskutiniame paskirties uoste Afrikoje (Abidžane) 2018 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas inicijavo arbitražą ir pateikė ieškinį skolininkui dėl turėtų faktinių išlaidų, nuostolių, atsiradusių dėl laivo vėlavimo, bei negautų pajamų priteisimo. Savo ruožtu, skolininkas 2018 m. lapkričio 2 d. pateikė 232 895,50 USD prastovų sąskaitą pareiškėjui, bei atsiliepimu ginčijo Abidžano teismo jurisdikciją spręsti šalių ginčą iš esmės (remiantis frachtavimo sutartyje numatytu sutartiniu teismingumu – spręsti ginčus arbitraže Londone). 2018 m. gruodžio 20 dieną Abidžano teismas atsisakė bylą nagrinėti iš esmės. Nurodo, kad 2019 m. sausio 30 d. skolininkas pateikė ieškinį arbitražui Londone, prašydamas priteisti iš pareiškėjo prastovas bei proceso Abidžano teisme išlaidas bei kitus nuostolius. 4.

62019 m. kovo 28 d. pareiškėjas arbitražui Londone pateikė atsiliepimą į ieškinį ir priešieškinį, kuriuo iš skolininko savo ruožtu prašo priteisti: 4 100, 00 USD, 79 418, 49 EUR, 35 374, 91 EUR, 4 908 097, 00 USD bei nuostolius už tokią sumą, už kurią pripažįstama atsakomybė, arba pagrįstai suderinta suma, susijusi su ieškinio reikalavimais dėl krovinio, kuri šiuo metu sudaro 2 204 224, 50 USD ir 1 271 427, 60 EUR, taip pat palūkanas pagal Anglijos ir Velso Arbitražo įstatymo 49 str. ir išlaidas. Bendras pareiškėjo reikalavimas skolininko atžvilgiu: 7 116 421,50 USD ir 1 386 221,00 EUR. Teigia, kad Londono Arbitražo teismo procesas priimant galutinį sprendimą dar nėra pasibaigęs ir pareiškėjo reikalavimas skolininko atžvilgiu laikinosiomis apsaugos priemonėmis arbitraže Londone nėra užtikrintas. Pareiškėjui yra žinoma, kad Lietuvoje yra skolininkui priklausantis turtas, konkrečiai – laivas „IVAN LOPATIN“ (IMO Nr. ( - )), kuris šiai dienai stovi Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste, prie krantinės Nr. 147. Taip pat žinoma ir tai, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2-5829-450/2017, Nr. e2-3671-855/2019 ir Nr. e2-3753-864/2019 skolininko atžvilgiu jau pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės areštuojant Laivą ir taip užtikrinant kitų skolininko kreditorių reikalavimus. Be to, antstolė Vida Daugirdienė vykdo vykdomąją bylą Nr. 0004/19/00113 dėl priverstino skolos išieškojimo iš skolininko ir šioje vykdomoje byloje 2019 m. liepos 4 d. prasidėjo priverstinis skolos išieškojimas, Laivą pardavinėjant iš varžytinių. Pareiškėjo nuomone, tam, kad būtų galima užtikrinti tinkamą Londono Arbitražo teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjo naudai iš skolininko ateityje gali būti priteista skola, įvykdymą ir sėkmingą skolos išieškojimą iš skolininko, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra skolininkui priklausantis turtas ir Lietuvoje jau vykdomas priverstinis skolininko skolų išieškojimas, tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto, esančio Lietuvoje, areštą, t. y. laivo areštą.

7Teismo nustatytos aplinkybės ir išvados. 5.

8Laikinųjų apsaugos priemonių institutas yra procesinė prevencinė priemonė, kurią teismas taiko savo žinioje esančioje byloje ir kuria siekiama užtikrinti, kad byloje priėmus teismo sprendimą jo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas yra tikimybė, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Be to, tam, kad teismas taikytų laikinąsias apsaugos priemones, jas taikyti prašantis asmuo turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos laikantis proporcingumo, ekonomiškumo, teisingumo bei kitų civilinio proceso teisės principų. Būtina išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Nors laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju sukelia nepatogumus ar ribojimus proceso šaliai, tačiau svarbu yra tai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės nevaržytų teisių daugiau, negu būtina pareikštiems reikalavimams užtikrinti. 6.

9Laivai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija, įstatymuose prilyginami nekilnojamiesiems daiktams (CK 1.98 straipsnio 3 dalis, Prekybinės laivybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Taigi ir dėl jūrų laivo, kuris pagal įstatymą prilygintas nekilnojamajam daiktui, esant įstatyminiam pagrindui, gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė – atsakovo nekilnojamojo daikto areštas (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kita vertus, jūrų laivo arešto galimybė nustatyta ir 1952 m. Tarptautinėje konvencijoje dėl kai kurių taisyklių, susijusių su jūrų laivų areštu, suvienodinimo (Konvencijos 1 straipsnio 2 dalis, 2, 3 straipsniai). Lietuvos Respublika šią Konvenciją ratifikavo 2002 m. kovo 26 d. įstatymu Nr. IX-802, ji Lietuvoje įsigaliojo nuo 2002 m. gegužės 4 d. Ši Konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir sudaro pagrindą jūrų laivo areštui jūrinio reikalavimo atveju (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis, CK 1.13 straipsnis, CPK 1 straipsnio 3 dalis). Taigi jūrinio reikalavimo atveju jūrų laivo areštas kaip laikinoji apsaugos priemonė turėtų būti taikoma kaip ne CPK, bet Konvencijoje nustatyta jūrinio reikalavimo užtikrinimo priemonė (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas, Konvencijos 1 straipsnio 1, 2 dalys, 2, 3 straipsniai). Pagal Konvenciją jūrų laivas gali būti areštuotas bet kurios susitariančiosios valstybės jurisdikcijoje, siekiant užtikrinti kiekvieno jūrinio reikalavimo įvykdymą (Konvencijos 2 straipsnis). Konvencijos nuostatos leidžia teismui jūrų laivą areštuoti net ir tada, kai šis teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčą iš esmės, o jeigu laivo arešto klausimas sprendžiamas dar nepareiškus ieškinio, tai teismas, areštuodamas laivą, nustato terminą, per kurį ieškovas turi pareikšti ieškinį teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti ginčą iš esmės (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010). 7.

10Pažymėtina, kad pagal CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 puntą, 178 straipsnį prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais. Asmuo, pagrįsdamas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, privalo nurodyti teismui ne tik prielaidas, bet konkrečias aplinkybes ir įrodymus, patvirtindamas, jog laikinųjų apsaugos priemonių nesiėmimas sukels CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes. 8.

11Grįsdamas prašymą pareiškėjas nurodo, kad pareiškėjo reikalavimas, kurį prašoma užtikrinti yra pagrįstas. Arbitražo teisme nagrinėjamo reikalavimo suma yra kilusi iš skolininko netinkamų įsipareigojimų vykdymo pagal sutartį. Skolininko vėlavimas pristatyti krovinius sutartyje nustatytu laiku buvo sąlygotas išimtinai skolininko veiksmų ir jo finansinių problemų. Pareiškėjo priešieškinyje išdėstyti visi argumentai ir prie jo pridėti įrodymai, pareiškėjo reikalavimas arbitraže yra priimtas ir nagrinėjamas, kas tik patvirtina tikėtiną jo pagrįstumą. Mano, kad egzistuoja reali tikimybė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Pažymi, kad pats skolininkas pripažįsta, kad jo finansinė padėtis yra sunki. Skolininkas neatsikaito su savo laivų įgula, kiti skolininko laivai taip pat areštuoti užsienio valstybėse. Skolininkas vengia atsiskaityti su savo kreditoriais, jau yra pradėti teisminiai ginčai. 9.

12Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodo, jog ginčas tarp pareiškėjo ir skolininko nagrinėjamas Londono arbitraže. Pažymėtina, kad procesas pradėtas skolininko JSC MURMANSK SHIPPING COMPANY iniciatyva, o pareiškėjas byloje pateikęs priešieškinį, taigi arbitražo teisme keliami tiek vienos tiek kitos šalies reikalavimai. Teismo vertinimu, vien tai, kad pareiškėjas Univers Acier Morocco pateikė priešieškinį arbitražo teismui savaime nepatvirtina jo pagrįstumo. Pareiškėjas apeliuoja į arbitražo sprendimo įvykdymą, tačiau procesas dar nėra baigtas ir arbitražas sprendimo nėra priėmęs. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016 ir kt.). Pareiškėjas prašyme nurodė, kad siekdamas reikalavimų patenkinimo procesus inicijavo nuo 2018 m. rugsėjo (inicijuojant arbitražą Afrikoje, Abidžane), priešieškinis Londono arbitražui pateiktas 2019 m. kovo 28 d., teismas atkreipia dėmesį, kad per visą laikotarpį iki šiol reikalavimų užtikinimo pareiškėjas neprašė, nevertino skolininko kaip nesąžiningo. Skolininko nesąžiningumo neįrodinėja ir šiame prašyme, neteikia duomenų apie bendrą skolininko finansinę būklę, nurodo, kad taikyti apsunkinimai kitiems skolininko laivams, tačiau kokia apimti areštuoti skolininko turimi laivai ir kokia reali skolininko finansinė padėtis duomenų nėra, tik selektyviai pateikiami duomenys iš atskirų procesų. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų patvirtinančių, jog pareiškėjui palankaus arbitražo sprendimo atveju nebūtų galimybės šį sprendimą įvykdyti. Pažymėtina ir tai, jog nagrinėjamu atveju reiškiamas finansinis reikalavimas, o ne reikalavimas dėl teisių į konkretų turtą, šiuo atveju laivą. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šalys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Prašydamas laikinosiomis apsaugos priemonėmis užtikrinti reikalavimą, pareiškėjas turi pateikti tiek įrodymų, kurių pakaktų teismui įvertinti, ar egzistuoja preliminari grėsmė, kad galimo palankaus pareiškėjui sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas neapribojus skolininko turto. Nepateikus įrodymų, jog skolininkas vengs vykdyti arbitražo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti būsimą arbitražo sprendimą, teismo vertinimu, nėra pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui areštuojant skolininko laivą, todėl šioje proceso stadijoje, t. y. dar vykstant arbitražo procesui ir nesant duomenų kokia apimtimi galėtų būti tenkinti pareiškėjo reikalavimai, taip pat nenustačius galimo palankaus arbitražo sprendimo neįvykdymo grėsmės, pareiškėjo Univers Acier Morocco prašymas vertintinas kaip neproporcingas, todėl atmestinas. 10.

13Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais,

Nutarė

14prašymo dėl laivo arešto netenkinti.

15Nutartis per 7 dienas, nuo jo kopijos gavimo dienos, atskiruoju skundu skundžiama Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai