Byla e2-807-823/2018
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-353-544/2018, kuria teismas atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Dainesa“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankrotas“ ir trečiojo asmens bankrutavusios kredito unijos „AMBER“ atskiruosius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-353-544/2018, kuria teismas atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti UAB „Dainesa“ 2017 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą 3 – uoju darbotvarkės klausimu „Dėl UAB „Dainesa“ bankroto bylos iškėlimo“. Nurodė, kad nutarimas iškelti bankroto bylą UAB „Dainesa“, bankroto procesą vykdant ne teismo tvarka, yra neteisėtas, prieštaraujantis imperatyvioms Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 12 straipsnio 1 dalies ir 28 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
  2. Pareiškėja taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti UAB „Dainesa“ 2017 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimo dėl bankroto procedūrų ne teismo tvarka vykdymą iki bus išnagrinėtas šioje byloje kilęs ginčas. Pareiškėja pažymėjo, kad, nors teismui 2017 m. gruodžio 22 d. buvo pateiktas skundas dėl ginčijamo nutarimo panaikinimo ir apie tai bankroto administratorė buvo informuota, tačiau bankroto procedūra ne teismo tvarka toliau tęsiama, ką patvirtina 2018 m. vasario 8 d. gautas UAB „Dainesa“ bankroto administratorės pranešimas apie 2018 m. vasario 19 d. šaukiamą kreditorių susirinkimą ir balsavimo raštu biuletenis. Pareiškėjos nuomone, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir toliau tęsiant bankroto procedūrą ne teismo tvarka, nukentės ir nebus tinkamai apginti VMI interesai, galimas palankus pareiškėjai teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomu, nes UAB „Dainesa“ turtas gali būti parduotas ir bankroto procedūra baigta.
  3. Atsakovė UAB „Dainesa“ su pareiškėjos prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nesutiko. Pažymėjo, kad sustabdžius bankroto procedūras būtų pažeisti UAB „Dainesa“ kreditorių, kurių balsų dauguma ir buvo priimtas sprendimas dėl UAB „Dainesa“ bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka, teisėti interesai. Kadangi visa pareiškėjos skunde nurodyta mokestinė nepriemoka buvo nurašyta iš bendrovės sąskaitos, nebėra ir tariamo pareiškėjos teisių pažeidimo, t. y. išnyko pagrindas ginčyti UAB „Dainesa“ kreditorių susirinkimo sprendimą dėl bankroto vykdymo ne teismo tvarka. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo momentu joks priverstinis skolos išieškojimas nėra vykdomas. Pareiškėja byloje nesiremia ir niekaip nepagrindžia jokių kitų savo reikalavimų BUAB „Dainesa“. Pareiškėjos reikalavimas dėl kreditorių nutarimo panaikinimo nėra tikėtinai pagrįstas, nes prašymo sprendimo momentu yra išnykęs skundo faktinis pagrindas – pareiškėjos nurodyta mokestinė nepriemoka yra padengta, nėra ginčo dėl ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies pažeidimo, kadangi iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai neproporcingos siekiamiems tikslams ir ekonomiškai nepagrįstos, nes jomis pareiškėja siekia uždrausti administratorei atlikti bet kokius veiksmus UAB „Dainesa“ bankroto procese. Sustabdžius visų bankroto procedūrų vykdymą, galimai būtų padaryta dar didesnė žala ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams. Pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina savo teisių ir interesų apsaugą, lyginant su daugumos kitų BUAB „Dainesa“ kreditorių ir pačios bendrovės interesais. ĮBĮ nėra numatytas neteisminio bankroto procedūrų sustabdymas ar nevykdymas. Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų taip pat pažeistas viešasis interesas, siejamas su tuo, kad bankroto procesas turi vykti operatyviai ir kuo greičiau patenkinant kreditorių, įskaitant ir pareiškėją, reikalavimus.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi tenkino pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – sustabdė BUAB „Dainesa“ 2017 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo protokolo nutarimo 3 – uoju darbotvarkės klausimu „Dėl UAB „Dainesa“ bankroto bylos iškėlimo“ vykdymą iki nagrinėjamoje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas.
  2. Teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja tikėtinai nepagrindė savo skundo reikalavimų. Jeigu skundžiami nutarimai bus pripažinti neteisėtais, o jie bei kituose susirinkimuose priimti nutarimai bus jau įvykdyti ir įgyvendinti (dėl turto realizavimo, kreditorių reikalavimų patenkinimo, administravimo išlaidų atsiradimo ir nustatymo, įmonės veiklos pabaigos ir kt.), tai teismo sprendimas šioje byloje praras prasmę, jo įvykdymas taps nebegalimas, bus pažeisti pačios bendrovės ir jos kreditorių teisės ir teisėti interesai.

6III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

7

  1. Atsakovės UAB „Dainesa“ bankroto administratorė UAB „Bankrotas“ atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – netenkinti pareiškėjos VMI prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės UAB „Dainesa“ atžvilgiu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino atsakovės atsiliepime į pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateiktų argumentų, dėl kurių pareiškėjos skundas turėtų būti vertinamas kaip nepagrįstas.
    2. Nėra jokios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o bendrovės ir jos kreditorių teisės ir teisėti interesai bus pažeisti tuo atveju, jeigu bus pritaikytos pareiškėjos prašomos laikinosios apsaugos priemonės. Sustabdžius ne teismo tvarka vykdomą UAB „Dainesa“ bankroto procesą, įmonė lieka be valdymo organų ir darbuotojų, o paskirtas administratorius nebegali vykdyti savo įgaliojimų, nepaisant to, kad UAB „Dainesa“ viešai paskelbtais duomenimis yra bankrutuojanti bendrovė. Taigi, sukuriama teisės aktuose nenumatyta situacija, kai nebelieka jokio įmonę santykiuose su kitais asmenimis atstovaujančio asmens. Akivaizdu, jog, nesant tokio asmens bei administratorei negalint vykdyti savo įgaliojimų, gali būti padaroma neatitaisomos žalos kreditoriams ir pačiai bendrovei. Sustabdžius ne teismo tvarka vykdomą BUAB „Dainesa“ bankroto procesą, administratorė nebegali tinkamai vykdyti savo įgaliojimų, įskaitant pareigas, susijusias su bankrutuojančios įmonės turto priežiūra ir apsauga bei pasirašytos saugos sutarties tinkamu vykdymu (apmokėjimu), todėl kyla grėsmė dėl BUAB „Dainesa“ turto išsaugojimo. Sustabdžius BUAB „Dainesa“ bankroto procedūrų vykdymą, toliau bus didinami nemokios įmonės nuostoliai ir galimai bus padaryta dar didesnė žala ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams.
    3. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad, ginčijant nutarimą dėl bankroto proceso vykdymo ne teismo tvarka, nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, kadangi bankroto procedūros, neatsižvelgiant į tai, ar jos vykdomos teismo, ar ne teismo, tvarka, vykdomos vadovaujantis ĮBĮ.
    4. Teismas visiškai nepasisakė ir nevertino atsakovės nurodyto argumento, kad pareiškėjos prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos siekiamiems tikslams, ekonomiškai nepagrįstos ir pažeidžiančios viešąjį interesą. Šioje byloje ginčo dalyką sudaro klausimas tik dėl kreditorių susirinkimo nutarimo vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka panaikinimo, o laikinosiomis apsaugos priemonėmis pareiškėja siekia uždrausti administratorei atlikti bet kokius veiksmus UAB „Dainesa“ bankroto procese. Teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės reiškia, kad yra sustabdomos procedūros, kuriomis siekiama patenkinti visų bendrovės kreditorių, kurių reikalavimai iš viso sudaro 566 927,76 Eur sumą, reikalavimus, vien tik tam, kad būtų užtikrinti kreditorės, kuri veikia kaip turinti 1 773,68 Eur reikalavimą bendrovei, interesus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu bus užvilkintas skolų išieškojimas iš nemokios BUAB „Dainesa“, tokiu būdu pažeidžiant visų bendrovės kreditorių, kurie siekia kaip įmanoma greitesnio skolų atgavimo, interesus ir teisėtus lūkesčius.
  2. Trečiasis asmuo BKU „AMBER“ atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį del laikinųjų apsaugos priemonių taikymo panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – netenkinti VMI prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones; netenkinus pirmojo skundo prašymo, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones pakeisti, uždraudžiant atsakovės BUAB „Dainesa“ bankroto procese administratoriui skirstyti lėšas kreditoriams, iki nagrinėjamoje byloje įsiteisės teismo procesinis sprendimas; netenkinus abiejų minėtų prašymų, pareikalauti, kad pareiškėja VMI per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovės BUAB „Dainesa“ nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones ir iš esmės sustabdžius atsakoves bankroto administratoriaus įgaliojimus, atsakovės didelės vertės turtas, kuris yra įkeistas BKU „AMBER“, turi būti paliktas be priežiūros, kadangi, iki nutarties priėmimo atleidus visus įmonės darbuotojus ir vadovus, šiuo metu nėra jokių objektyvių priemonių, kaip užtikrinti kreditorei įkeisto turto priežiūrą ir apsaugą. Teismui nevertintus minėtų aplinkybių bei priėmus ginčijamą nutartį, kiekvieną diena bus didinami nemokios įmones nuostoliai, o atsakovei ir jos kreditoriams bus padaryta dar didesnė žala. Ginčijama nutartis neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslų bei paskirties, tokių priemonių proporcingumo reikalavimo.
    2. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra tinkamai motyvuota ir neatitinka šiam dokumentui Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 147 straipsnio 5 dalies 3 punkte, 291 straipsnio 1 dalies 5 punkte keliamų reikalavimų. Iš nutarties nėra aišku, kokiais konkrečiais pareiškėjos pateiktais įrodymais (dokumentais) teismas rėmėsi, darydamas išvadą apie skundo reikalavimo tikėtiną pagrindimą, ar atsakovės argumentų atmetimą.
    3. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja reali grėsmė, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, įvykdyti būsimąjį teismo sprendimą bus itin sunku arba toks įvykdymas pasidarys nebeįmanomas. Pareiškėja skunde laikosi pozicijos, kad atsakovės bankroto procesas turėjo būti pradėtas teismine tvarka. Kitaip tariant, jeigu atsakovei būtu iškelta bankroto byla teisme, pareiškėja to nevertintų kaip nesąžiningų veiksmų jos atžvilgiu. Tai leidžia daryti pagrįstą išvada, jog VMI argumentai dėl neva nesąžiningų atsakovės veiksmų, priimant skundžiamą nutarimą, yra tik VMI taktinė pozicija, o ne gynyba nuo neva neteisėtų atsakovės veiksmų. Skundžiamo nutarimo panaikinimas įtakos turi tik bankroto proceso formai, bet paties proceso perspektyvos nepanaikina. Skundžiamu nutarimu atsiradusios teisinės pasekmės atsakovės atžvilgiui (bankroto proceso iniciavimas) yra neišvengiamos ir priešingo rezultato užtikrinimas yra objektyvai neįmanomas.
    4. Pradėjus atsakovės bankroto procesą ne teismo tvarka buvo atleisti įmonės darbuotojai, perimta didžioji dalis dokumentų ir turto (automobiliai, medžio anglies atsargos), taigi, bankroto procedūra jau yra įsibėgėjusi ir tinkamai įvykdyti teismo nutartį nėra paprasta. Teismo nutartimi iš esmės sustabdžius skundžiamo nutarimo vykdymą ir tokiu būdu panaikinus administratorės teisę atstovauti įmonę, nėra aišku, kaip turi elgtis bankroto administratorė, savo žinioje turėdama didelės vertės turtą, kuris visas yra įkeistas kreditorės naudai, ką daryti su jau atleistais įmonės vadovais, kokiu būdu užtikrinti kreditorių interesų apsaugą.
  3. Atsakovės UAB „Dainesa“ bankroto administratorė UAB „Bankrotas“ atsiliepimu į trečiojo asmens atskirąjį skundą su trečiojo asmens BKU „AMBER“ atskiruoju skundu sutiko. Pažymėjo, kad visi jame išdėstyti argumentai, dėl kurių Panevėžio apygardos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėtų būti panaikinta, yra pagrįsti.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacijos objektu yra teismo nutarties, kuria, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, buvo sustabdytas kreditorių susirinkimo nutarimo dėl bankroto procedūrų vykdymo ne teismo tvarka vykdymas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatęs absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirųjų skundų ribas, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą vertina atskirųjų skundų ribose – pagal minėtuose procesiniuose dokumentuose šalių nurodytus argumentus (CPK 320 straipsnis)
Dėl naujų įrodymų prijungimo
  1. UAB „Dainesa“ bankroto administratorė UAB „Bankrotas“ kartu su atskiruoju skundu pateikė į bylą naujus įrodymus – apdraustųjų, kurių valstybinis socialinis draudimas baigėsi, sąrašo, UAB „Dainesa“ ilgalaikio turto, atsargų likučių sąrašų, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija, VĮ „Regitra“ Kauno filialo 2018 m. sausio 22 d. rašto su priedais, 2018 m. sausio 10 d. fizinės saugos paslaugų sutarties su priedu kopijas.
  2. Atsižvelgdamas į tai, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog apeliantė piktnaudžiauja naujų įrodymų pateikimo teise, taip pat į tai, kad apeliantės pateikti nauji įrodymai yra aktualūs sprendžiant byloje nagrinėjamą klausimą, apeliacinės instancijos teismas priima apeliantės pateiktus į bylą naujus įrodymus ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Dėl sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui
  1. Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Taigi, įstatymas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui numato dvi privalomas sąlygas: pirma, pareiškėjo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nėra.
  2. Vertinant pirmąją iš paminėtų sąlygų – preliminarų ieškinio pagrįstumą, patikrinama, ar ieškinys grindžiamas faktinį pagrindą sudarančiais argumentais, ar ieškinio argumentai grindžiami įrodymais, tačiau toks ieškinio prima facie pagrįstumo vertinimas negali ir neturi virsti detalia ieškinio teisinių ir faktinių argumentų bei pateiktų įrodymų analize, t. y. jau šioje stadijoje suformuluojant teismo kategorišką atsakymą dėl pateiktų įrodymų patikimumo ir (ar) pakankamumo ieškovo nurodytiems argumentams patvirtinti ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-127-516/2017).
  3. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti ar, atitinkamai, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
  4. Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 20 d. sprendimu, tenkinęs VMI skundą, panaikino UAB „Dainesa“ 2017 m. gruodžio 8 d. kreditorių susirinkimo nutarimą trečiuoju darbotvarkės klausimu, kuriuo buvo nutarta ne teismo tvarka vykdyti UAB „Dainesa“ bankroto procedūras. Nors minėtas teismo sprendimas šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs, tačiau jo priėmimo faktas yra pakankamas konstatuoti preliminarų pareiškėjos VMI skundo pagrįstumą CPK 144 straipsnio taikymo tikslais, tuo pačiu paneigiant apeliančių atskirųjų skundų argumentus, kuriais įrodinėjamas preliminarus pareiškėjos skundo nepagrįstumas.
  5. Pasisakant dėl antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip ne sykį pažymėta teismų praktikoje, taikant bankroto procesą ne teismo tvarka, bankroto procedūros pradžia siejama su kreditorių susirinkimo nutarimo įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka priėmimo diena, todėl, kreditoriams nesutinkant su kreditorių susirinkimo nutarimu įmonės bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka, vienintelė priemonė šią procedūrą sustabdyti yra kreipimasis į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nustačius ieškovo reikalavimo tikėtiną pagrįstumą, pats ginčo pobūdis leidžia teigti, kad netaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali apskritai netekti prasmės atsižvelgiant į bankroto proceso ne teismo tvarka metu kylančias pasekmes susijusias įmonės veiklos nutraukimu, darbuotojų atleidimu bei galiausiai bendrovės pripažinimu bankrutavusia ir jos likvidavimu. Vykdant tolimesnes bankroto procedūras, tuo atveju, jei neteisminis įmonės bankroto procesas būtų nutrauktas kaip neteisėtas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsiradusios pasekmės (pažengęs atsakovės bankroto procesas) sukeltų sunkesnių pasekmių nei šio proceso sustabdymas iki paaiškės jo teisėtumas. Sprendžiant, ar yra pagrindas sustabdyti neteisminį bankroto procesą iki bus išnagrinėtas jo teisėtumo klausimas, be kita ko, pagal analogiją atsižvelgtina ir į teisinį reguliavimą, pagal kurį apskundus teismo nutartį, kuria įmonei iškelta bankroto byla, šios įmonės bankroto procesas (teisminis) nepradedamas vykdyti iki nebus išspręstas nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1939-407/2016).
  6. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumo klausimu (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011), byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie nagrinėjamu atveju kiltų bankrutuojančios įmonės kreditoriams, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o skundas būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o skundas – atmestas. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta šios nutarties 16 punkte, toliau vykdant bankroto procedūras gali kilti tokie padariniai, kurie yra negrįžtami arba faktinės padėties grąžinimas į pirminę padėtį ieškinį (skundą) tenkinus būtų itin apsunkintas arba beprasmis. Taigi, tolesnių bankroto proceso procedūrų vykdymo sustabdymas, priešingai nei teigia apeliantės, atitinka tiek ekonomiškumo, tiek proporcingumo principus.
  7. Apeliacinės instancijos teismas išsamiau nevertina skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių masto, kadangi šia nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mastas buvo pakeistas – sumažintas, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 9 d. nutartimi.
  8. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014 ir joje nurodyta Europos Žmogaus Teisių Teismo bei kasacinio teismo praktika). Šiuo atveju skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra akivaizdžiai motyvuota, nepakankamas motyvavimas taip pat nekonstatuotinas – nutartyje aptartas bei įvertintas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimas, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių sąsajumas su byloje pareikštais materialiniais teisiniais reikalavimais, nurodyta, kuo remdamasis teismas daro atitinkamas išvadas, pirmosios instancijos teismo nutartis atitinka šiam procesiniam dokumentui CPK keliamus reikalavimus.
  9. CPK 312 straipsnyje esant įtvirtintam draudimui apeliaciniame (atskirajame (CPK 338 straipsnis)) skunde kelti naujus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas nesprendžia bei detaliau nevertina trečiojo asmens atskirajame skunde suformuluotų prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo bei nuostolių atlyginimo užtikrinimo pareikalavimo.
  10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo atskirųjų skundų argumentais panaikinti pagrįstos ir teisėtos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl atskirieji skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai