Byla 3K-3-2/2014

Dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės ŽŪB „Vaišvilčiai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 22 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Agrorodeo“ ieškinį atsakovei ŽŪB „Vaišvilčiai“ dėl nuostolių ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje yra sprendžiami grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų teisėtumo, sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, nenugalimos jėgos aplinkybės, kaip atleidimo nuo atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą pagrindo, ir pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį) klausimai.

6Ieškovė UAB „Agrorodeo“ prašė teismo priteisti iš atsakovo ŽŪB „Vaišvilčiai“ 230 323,87 Lt nuostolių, 9764,38 Lt palūkanų, 6 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

72009 m. gruodžio 30 d., 2010 m. vasario 19 d. ir 2010 m. kovo 16 d. šalys sudarė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 09AR/469/2009, Nr. IS10/1/6 ir Nr. 10IS/4/5. Šiomis sutartimis atsakovas įsipareigojo iki 2010 m. rugsėjo 15 d. ieškovui parduoti ir pristatyti 300 tonų rapsų ir 400 tonų II klasės kviečių, o ieškovas – sumokėti 517 880 Lt. 2010 m. kovo 1 d. ieškovas sumokėjo atsakovui 180 000 Lt avansą. Iki nustatyto termino pabaigos ieškovui produkcijos atsakovas nepristatė. 2010 m. rugsėjo 16 d. ieškovui atsakovas pranešė, kad dėl nepalankių oro sąlygų neužaugo sutartyse nurodytos kultūros, jų kokybė ir kiekis neatitinka numatyto derliaus, tai yra pagrindas konstatuoti CK 6.212 straipsnyje nustatytas nenugalimos jėgos aplinkybes. Ieškovo nuomone, atsakovo atsisakymas vykdyti sutartis, motyvuojant prastu derliumi, yra nepagrįstas, nes jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių šį teiginį. Tiek pagal CK 6.212 straipsnį, tiek pagal sutarčių 5.7 punktą prastas derlius nelaikytinas force majeure aplinkybe, sudarančia pagrindą atleisti atsakovą nuo atsakomybės dėl sutartinių įsipareigojimų neįvykdymo. Ieškovas 2010 m. spalio 20 d. informavo atsakovą, kad nuo šios datos nutraukia sutartis. Kadangi ieškovas sutartis nutraukė, tai, atsakovui neįvykdžius sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, iš atsakovo turi būti priteisti dėl sutarčių neįvykdymo patirti nuostoliai – 230 323,87 Lt (CK 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.221 straipsnio 2 dalis, 6.324 straipsnis, sutarčių 5.3.2 punktas), kuriuos ieškovas patyrė sutartyse numatytą kviečių ir rapsų kiekį pirkdamas didesnėmis kainomis iš kitų asmenų. Be to, 2010 m. rugsėjo 14 d. atsakovas grąžino 180 000 Lt avansą, tačiau nesumokėjo palūkanų pagal sutarčių priedų 1 punktą. Dėl to, ieškovo nuomone, už laikotarpį nuo 2010 kovo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. atsakovas turi sumokėti 9764,38 Lt palūkanų.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio: priteisė ieškovui iš atsakovo 228 572,06 Lt nuostolių ir palūkanų, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010 m. gruodžio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal CK 6.252 straipsnio 2 dalies nuostatą šalys savo susitarimu negali pakeisti tik imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ir dydį. Pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Dėl to aplinkybė, kad žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintoje Pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje yra numatytos netesybos–bauda, neatleidžia netinkamai sutartį vykdžiusios šalies nuo pareigos atlyginti kitos šalies dėl to patirtų nuostolių. Šalys sutarčių 5.3 punkte nustatė alternatyvią pardavėjo atsakomybę už grūdų (visų ar dalies) nepristatymą – 20 proc. baudą nuo nepristatytų grūdų kainos (sutarčių 5.3.1 punktas) arba kainų skirtumą (sutarčių 5.3.2 punktas, iš kurio ir kildinamas ieškinys). Toks susitarimas, teismo vertinimu, neprieštarauja ir bendriesiems teisės principams; šalys laisva valia susitarė dėl pardavėjo atsakomybės pobūdžio, o atsakovas per visą sutarčių galiojimo laikotarpį sutarčių teisėtumo nekvestionavo. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme (toliau – ir AŽŪPĮ), žemės ūkio ministro įsakyme neįtvirtinta, kad Pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje numatyta bauda yra išimtinės netesybos. Sutartyse numatyta atsakomybė kainų skirtumo principu (5.3.2 punktas) gali būti vertinama ir kaip bauda, alternatyvi 5.3.1 punkte nustatytai baudai, tik kitaip apskaičiuojama. Teismas sprendė, kad bet kuriuo atveju šalys, sutartyse nustatydamos papildomą atsakomybę, nepakeitė, neapribojo ir nepanaikino galiojančių imperatyviųjų teisės normų (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), todėl nėra pagrindo ex officio konstatuoti sutarčių ar atskirų jos dalių negaliojimo.

11Teismas pažymėjo, kad tarp šalių nėra esminio ginčo dėl to, jog dalis atsakovo grūdų pasėlių po šaltos 2009–2010 m. žiemos sunyko. Tačiau pasėlių sunykimas dėl prastų oro sąlygų neatleidžia atsakovo nuo atsakomybės CK 6.212 straipsnio pagrindu – dėl nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybių. Prasto derliaus dėl nepalankių oro sąlygų (šalčio) tikimybė Lietuvos sąlygomis iš esmės negali būti atmesta nė vienais metais, todėl teigti, jog to negalima protingai numatyti, nėra pagrindo. Prastas dėl šaltos žiemos derlius neatitinka įstatyme įtvirtintos nenugalimos jėgos sampratos, sutarčių 5.7 punkto. Be to, atsakovo vadovas pripažino, kad dėl sunykusių pasėlių atsakovas yra gavęs daugiau kaip 100 000 Lt draudimo išmoką.

12Atsakovo vadovas pripažino, kad žemės plotai, kuriuose pasėliai buvo po žiemos sunaikinti, pavasarį vėl buvo apsėti žemės ūkio kultūromis, inter alia bylai aktualiais rapsais ir kviečiais. Vasariniais rapsais buvo apsėtas apie 270 ha plotas (pagal atsakovo pateiktą paraišką tiesioginėms išmokoms gauti šis plotas siekia 287 ha), kviečiais – 165 ha (pagal paraišką – 177 ha). Turint omenyje bet kuriuos iš šių skaičių ir atsakovo vadovo nurodomą derlingumą iš vieno hektaro (atitinkamai apie 1,5 t ir 2,5 t), gautas atsakovo derlius ne tik galėjo siekti ieškovui pristatytinų grūdų kiekius, bet ir juos viršyti. Per visą sutarčių galiojimo laikotarpį atsakovas ieškovo neinformavo negalėsiąs įvykdyti sutarčių, be to, nepristatė ir tos dalies žieminių kviečių derliaus, kuri buvo peržiemojusi (anot atsakovo, apie 40 ha kviečių plotas). Tik 2010 m. rugsėjo 14 d., t. y. kai buvo nuimamas (ar didele dalimi jau ir nuimtas) ir vasarinis derlius, atsakydamas į pakartotinį ieškovo reikalavimą, atsakovas informavo ieškovą, kad negalės įvykdyti sutarčių dėl žemės ūkiui nepalankių sąlygų, nors pats atsakovo vadovas pripažino pardavęs derlių kitiems asmenims. 2010 m. žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos pakilo. Kiekviena iš panašaus pobūdžio sandorių šalių, sudarydama sutartis, gali protingai numatyti, kad sandoris gali būti ne tik pelningas arba mažiau pelningas jį sudarius negu nesudarius, taigi, abi šalys prisiima tam tikrą riziką. Atsakovas, net ir gavęs iš ieškovo avansą, pakitus rinkoje grūdų supirkimo kainoms jam naudinga linkme, turėdamas galimybę įvykdyti sutartis (ar bent jų dalį) ne tik jų nevykdė, bet faktiškai ir neketino vykdyti. Atsakovas yra verslininkas, todėl jam žinoma, kad už netinkamai vykdomas sutartis gali kilti atsakomybė, kurios jis gali išvengti tik neįvykdęs sutarčių dėl nenugalimos jėgos, jei įstatymai ar sutartys nenumato ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Atsakovas, pasirinkęs galimybę disponuoti produkcija savo nuožiūra, įvertino, jog nauda, kurią jis gaus pardavęs grūdus kitiems subjektams, viršys galimus sutarčių su ieškovu nevykdymo neigiamus padarinius, ir toks atsakovo elgesys negali būti laikomas sąžiningu. Teismas atmetė atsakovo argumentus dėl esminės šalių nelygybės, nurodęs, kad nėra pagrindo konstatuoti CK 6.228 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių – atsakovas yra toks pat verslininkas, kaip ir ieškovas, tokio pobūdžio sutartis kiekvienais metais jis gali sudaryti arba nesudaryti su ieškovu arba bet kuriuo kitu panašia veikla užsiimančiu jam palankesniu subjektu. Iki sutarčių termino pabaigos atsakovas nepranešė ieškovui atsisakąs sutarčių ar atskirų jos sąlygų. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad kviečiai nepasiūlyti ieškovui dėl aukštesnės jų kokybės, nesant byloje duomenų, jog dėl to šalys tarėsi, priešingai – 2010 m. rugsėjo 14 d. rašte nurodoma, kad ne tik nėra užaugintas planuotas derliaus kiekis, bet ir jo kokybė yra netinkama.

13Ieškovas pateikė į bylą sutartis, kurias jis nurodo sudaręs dėl to, kad atsakovas nevykdė savo sutartinių įsipareigojimų. Ieškovas yra pareiškęs reikalavimą priteisti iš atsakovo tik kainų skirtumą, o ne visus nuostolius, atsiradusius atsakovui visiškai neįvykdžius ginčo sutarčių, kurių bendra kaina viršija 517 000 Lt. Ieškovo pateiktos sutartys yra sudarytos tada, kai tapo aišku, jog atsakovas savo prievolės neįvykdys (dvi sutartys sudarytos likus vienai dienai iki ginčo sutartyse nustatyto termino pabaigos, visos kitos – po šio termino). Teismo vertinimu, tam, kad ieškovas galėtų įvykdyti įsipareigojimus savo kontrahentams, gavus atsakovo patiektą produkciją nebūtų reikėję pirkti brangiau atitinkamą kiekį grūdų, todėl nėra pagrindo nesivadovauti ieškovo pateiktais įrodymais, patvirtinančiais patirtus nuostolius. Kadangi pagal sutarčių 1.3 punktą grūdų kiekis gali svyruoti 5 proc. nuo numatyto grūdų kiekio, tai prašomą priteisti nuostolių sumą teismas sumažino 5 proc. Pagal ginčo sutarčių priedo 1 punkto nuostatą, atsakovas už faktinį 180 000 Lt avanso pasinaudojimą ieškovui sumoka 10 proc. metinių palūkanų, todėl už laikotarpį nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 14 d. teismas sprendė priteisti ieškovui 9764,38 Lt.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gegužės 22 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 4 d. sprendimą.

15Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika, formuojama dėl teismo pareigos motyvuoti sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą, bylos Nr. 3K-3-603/2008), Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai kvalifikavo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl atmetė atsakovo teiginius, kad nebuvo atskleista šios bylos esmė (CPK 185 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 dalis).

16Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo formuojama praktika įrodymų vertinimo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. D. ir kt. v. Valstybės saugumo departamentas ir kt., Nr. 3K-3-340/2011). Teismas nurodė, kad grūdų pirkimo–pardavimo sutartys, sudarytos ieškovo ir kitų grūdų pardavėjų laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. spalio 4 d., t. y. iš karto po to, kai tik ieškovui tapo aišku, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdys. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad ieškovas neįrodė, jog jis vykdė kompensuojamojo pobūdžio (vietoj atsakovo nepateiktų grūdų) pirkimus. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir pažymėjo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl atskirai dėl jų nepasisakė; šiai išvadai pagrįsti rėmėsi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010).

17III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

18Kasaciniu skundu atsakovas (kasatorius) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie argumentai:

191. Dėl neįvykusios apeliacijos šioje byloje. Atsakovas remiasi CPK 320 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, kad apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos teisės aktais (CPK 270 straipsnio 4 dalis), todėl turėjo būti taikomi absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindai (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nutartis surašyta pažeidžiant CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto reikalavimus, neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nenustatytos esminės teisinės ir faktinės aplinkybės teisingam bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties nemotyvavo, liko neaišku, kuo nepagrįstas apeliacinis skundas, kodėl yra teisingas pirmosios instancijos teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pasisakyti teisės aktų taikymo klausimais, nes tai buvo apeliacinio skundo pagrindas. Atsakovo nuomone, konstatuotinas apeliacijos nebuvimas – CPK 320 straipsnio esminis pažeidimas, nulėmęs neteisingą bylos išsprendimą. Tai lemia CPK 331 straipsnio 4 dalies 4 punkto esminį pažeidimą ir absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

202. Dėl AŽŪPĮ 3, 4 straipsnių taikymo. AŽŪPĮ 4 straipsnyje nustatytos privalomos tipinės sutarties sąlygos, o žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis. Atsakovo nuomone, Pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje pateiktos tipinės sąlygos yra privalomos sutarties šalims ir jos papildomais susitarimais negali būti pakeistos. Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties nuostatos tinkamai perkeltos į šalių sutarčių 3.5.1 punktą, tačiau civilinės atsakomybės alternatyva, nustatyta 3.5.2 punkte, ją paneigia. Taigi ši sąlyga, kaip prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms, yra niekinė ir negalioja nuo sutarčių sudarymo, tai teismas turėtų konstatuoti ex officio. Apeliacinės instancijos teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010, išaiškinimus, tai atitiktų Konstitucinio Teismo poziciją (2006 m. kovo 28 d. nutarimas). AŽŪPĮ priskirtinas viešajai teisei ir turi viršenybę prieš CK. Žemės ūkio produkcijos gamintojų interesų apsauga – viešasis interesas, kuriam užtikrinti skirtas įsakmus įstatyme ir jo pagrindu priimtuose įgyvendinamuosiuose teisės aktuose įtvirtintas teisinis reglamentavimas. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726, kuriuo patvirtintos Tipinės pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, 2 punkte tiesiogiai nurodyta, kad tipinės sąlygos yra privalomos visiems ūkio subjektams, užsiimantiems pieno pirkimu–pardavimu. Tipinių pieno pirkimo–pardavimo sąlygų 34 punkte nustatytos šios taisyklės išimtys: sutarties 1, 13, 16, 18, 19, 28 punktai, kiek tai neprieštarauja galiojančių teisės aktų nuostatoms, gali būti pakeisti ar papildyti tik rašytiniu abiejų šalių susitarimu. Analogiškai turi būti aiškinamos ir Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje esančios tipinės sąlygos. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad žemės ūkio ministras 1999 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. 269 patvirtino Tipinę grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, kurios 5 skyrius visiškai sutampa su 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties 5 skyriumi. Taigi teisiškai nereikšminga, kaip įvardijamos sutartys, kuriose yra imperatyviosios, pirmiau aptartos tipinės grūdų supirkimo sąlygos.

21Sutarties turinį teismai aiškino remdamiesi tik lingvistiniu metodu, tačiau turėjo remtis istoriniu metodu ir tai būtų apsaugoję nuo klaidingos išvados, kad pavyzdinė ir tipinė sutartis šioje byloje yra nesuderinama, taip pat teleologiniu metodu, įsitikinant, ar bus pasiektas įstatymo leidėjo tikslas, įtvirtintas AŽŪPĮ, jei pirkimo–pardavimo sutarties šalys vadovausis tik CK normomis, reglamentuojančiomis šalių civilinę atsakomybę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. 1858-7/2013, išaiškinęs, kad žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis nėra norminis teisės aktas, išėjo už savo kompetencijos ribų, nes tai priklauso bendrosios kompetencijos teismų veiklos sričiai (Teismų įstatymo 31 straipsnis).

223. Dėl CPK 185, 178 straipsnių pažeidimo. Teismai nepagrįstai atleido ieškovą nuo pareigos įrodyti nuostolių atsiradimo faktą ir jų dydį, CK 6.249 straipsnyje įtvirtintos žalos dydį, kaip būtinąją sąlygą civilinei atsakomybei atsirasti. Ieškovas grūdus pirko visus metus ir aukštesnėmis rinkos kainomis, o kilus ginčui pateikė sutartį, kuri buvo sudaryta dar nežinant, pateiks ar ne atsakovas grūdus, neįrodančią, kad ji buvo sudaryta būtent nepateiktam grūdų kiekiui kompensuoti. Teismas turėjo nustatyti konkretų trečiąjį asmenį, iš kurio buvo nupirktas trūkstamas kiekis grūdų, ir įvertinti, ar teisingai atliktas apskaičiavimas, tačiau to nepadarė. Byloje esančios sutartys neįrodo sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų, jos nesusijusios su byla (sudaryta iki produkcijos nepateikimo, nežinant, ar pateiks atsakovas sutartą kiekį grūdų), todėl pažeistas CPK 320 straipsnis, neatskleista bylos esmė (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), t. y. dėl šios dalies proceso nebuvo. Tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinį kaip neįrodytą. Esminiu pažeidimu pripažįstamas išvados nepagrindimas byloje surinktais įrodymais (CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

233. Dėl force majeure aplinkybės. Teismai netinkamai taikė CK 6.212 straipsnį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr.3K-3-268/2012). Tokios pasėlių žuvimo priežasties nebuvo per visą bendrovės egzistavimą (20 m.), kad tokia gamtinė situacija būtų kolūkio laikais, taip pat nenustatyta. Įvykio, kuris gali atsikartoti kartą per penkiasdešimt metų ar dar didesniais laiko intervalais, negalima laikyti įprastu, būdingu tam kraštui ir lengvai numatomu, todėl pateikti įrodymai patvirtina force majeure aplinkybę. Teismas nenustatė faktinės aplinkybės, kodėl žuvo pasėliai; ji neįprasta – gilus įšalas ir žema temperatūra, dėl to sniegas tirpsta, bet nepakankama įšalui išeiti. Atsakovo nuomone, tai yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (atsakovė nesirėmė lietingais metais, sausra, liūtimis, kurie kartojasi periodiškai), nes teismas nenustatė, kaip tokios gamtos stichijos galima buvo išvengti. Atsakovo nuomone, byloje netinkamai taikytas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Atsakovas pateikė kompetentingų institucijų išvadas – prima facio galią turinčius įrodymus (CPK 197 straipsnio 2 dalis), kad egzistavo sąlygos, atitinkančios force majeure sąlygas. Ieškovas, teigdamas priešingai, turėjo tai paneigti vienodos įrodomosios galios rašytiniais įrodymais, t. y. kad nurodytos aplinkybės įprastinės, lengvai numatomos (CPK 178 straipsnis ), o jei ieškovas to nežinojo ar nesuprato, teismas, vadovaudamasis CPK 160 straipsnio 1 dalies 3 punktu, turėjo nurodyti aplinkybes, kurias būtina nustatyti, siekiant teisingai išspręsti bylą.

24Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistus; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas kasaciniame teisme. Nurodomi šie argumentai:

251. Dėl civilinės atsakomybės taikymo. Grūdų pardavėjui (ir pirkėjui) už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą taikomas CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas ir atsakomybė neribojama. Dėl to šalys sudarytose grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse yra laisvos susitarti dėl atsakomybės už sutarčių nevykdymą ar netinkamą vykdymą sąlygų, tarp jų – ir visiško nuostolių atlyginimo. Net ir tuo atveju, jei šalių sudarytose sutartyse specialiai nebūtų aptartos sąlygos dėl nuostolių atlyginimo, nukentėjusi šalis galėtų nuostolių atlyginimo reikalauti remdamasi įstatymu (CK 6.251, 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnis). Ieškovas, remdamasis AŽŪPĮ 3, 4 straipsniais, nurodo, kad šis įstatymas nedetalizuoja ir konkrečiai nereglamentuoja šalių atsakomybės už žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų sąlygų nevykdymą. AŽŪPĮ 4 straipsnyje nustatytos privalomosios sąlygos yra aptartos šalių sutartyse. Ieškovas remiasi žemės ūkio ministerijos 1999 m. spalio 5 d. aiškinamuoju raštu Nr. P-2047 Seimui ir nurodo, kad, teikiant nurodyto įstatymo projektą, rengėjai neturėjo tikslo nustatyti ribotą sutarties šalių atsakomybę už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Pagal šio įstatymo naujo projekto teikimo Seimui 2012 m. spalio 19 d. aiškinamąjį raštą Nr. XIP-4933 tokio tikslo taip pat neturėta. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarime Nr.726 „Dėl tipinių pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ taip pat nenurodyta tokia sąlyga.

26AŽŪPĮ nenustatyta bendrojo visiško nuostolių atlyginimo principo, įtvirtinto CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, išimčių ir nebuvo pavesta Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai nustatyti kitokį nuostolių atlyginimo principą, pvz., ribotą atsakomybę. Tokios atsakomybės nustatymas kitokiu teisės aktu, nei įstatymas, prieštarautų CK 6.251 straipsnio 1 daliai. AŽŪPĮ 9 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčo šalims sudarant sutartis) nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako Lietuvos Respublikos įstatymu nustatyta tvarka. Seimas negali deleguoti įstatymo leidybos teisės Vyriausybei ar jos įgaliotai institucijai, nes tai pažeistų Konstitucijoje įtvirtintus teisinės valstybės, įstatymų viršenybės, leidybos, valdžių padalijimo ir kitus principus. Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl tipinių pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punkte nustatytas įgaliojimas Žemės ūkio ministerijai patvirtinti kitos žemės ūkio produkcijos tipines pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas nesuteikia teisės Ministerijai nustatyti ribotą atsakomybę už pirkimo–pardavimo sutarčių nevykdymą. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 (2006 m. birželio 19 d. įsakymo Nr. 3D-256 redakcija) patvirtintoje Pavyzdinėje grūdų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta pardavėjo ir pirkėjo atsakomybė kaip bauda, kurios dydis nustatomas procentais nuo nepatiekto ar nenupirkto grūdų kiekio vertės (5.1, 5.2 punktai). Tokia bauda pagal CK 6.258 straipsnį gali būti traktuojama kaip netesybos ir kartu – ribota civiline atsakomybe. Tačiau tai nereiškia, kad nustatoma tik vienintelė – ribotos atsakomybės forma (bauda) ir draudžiama nustatyti visišką nuostolių atlyginimą, kas prieštarautų CK 6.251 straipsnio 1 daliai ir tam, kad ribota atsakomybė gali būti nustatyta tik įstatymu, taip pat AŽŪPĮ 3, 4 straipsniams bei Vyriausybės 2003 m. birželio 4 d. nutarimo Nr.726 „Dėl tipinių pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų patvirtinimo“ 3 punktui, nes šiose teisės normose nėra pavesta Žemės ūkio ministerijai nustatyti ribotą grūdų pirkimo–pardavimo sutarties šalių atsakomybę. Įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai, tarp jų ir Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalyje nurodyti kiti Seimo priimti aktai, paprastai skiriami įstatymams įgyvendinti, todėl jie priimami remiantis galiojančiais įstatymais ir negali jiems prieštarauti, konkuruoti (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d., 1997 m. gegužės 29 d., 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimai). Tokių pat nuostatų laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 22 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr.I140-9/2011; 2013 m. kovo 5 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr.I14-6/2013; kt.). Valstybė gali įstatyme įtvirtintomis garantijomis užtikrinti minimalų žemės ūkio produkcijos gamintojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį produkcijos pirkimo–pardavimo sutartiniuose santykiuose su pirkėjais, tačiau toks reglamentavimas gali būti vykdomas tik įstatymu. Ieškovas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I858-7/2013 nurodė, kad Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis yra tik pavyzdinio pobūdžio, nėra privaloma tokią sutartį sudarančioms šalims (CPK 3 straipsnis, Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnis). Taigi ginčo šalys galėjo susitarti dėl pardavėjo pareigos atlyginti visus pirkėjo patirtus nuostolius, jei pardavėjas neįvykdys sutartinių įsipareigojimų. Imperatyviąja teisės norma negali būti laikomas žemesnės nei įstatymas teisinės galios aktas – žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymas Nr. 3D-70. Tokios nuomonės laikomasi ir teisės doktrinoje (žr. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Justitia, Vilnius, 2009, 246 p.; CK komentaras. Šeštoji knyga. Justitia, Vilnius, 2003, 197 p.; CK komentaras. Pirmoji knyga. Justitia, Vilnius, 2001, 183 p.). Atsakovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje ŽŪB ,,Minaičiai“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su šios bylos aplinkybėmis. Ieškovo nuomone, apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas tinkamai; įstatyme įtvirtinta teismo pareiga tinkamai motyvuoti teismo sprendimą (CPK 331 straipsnio 4 dalis) nereiškia, kad teismas turi detaliai atsakyti į kiekvieną byloje pateiktą argumentą.

272. Dėl CPK 185, 178 straipsnių taikymo. Ieškovas pateikė į bylą jo patirtus nuostolius patvirtinančius įrodymus: grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, sąskaitas faktūras, mokėjimų nurodymus. Pagal CPK 178 straipsnį būtent atsakovas turėjo įrodyti, kad į bylą pateiktos sutartys nebuvo sudarytos ar grūdai pagal jas nebuvo pristatyti. Be to, ieškovas turėjo pareigą parduoti grūdus užsienio pirkėjams, buvo sudaręs sutartis, kurios teismui pateiktos. Apie tai atsakovas žinojo (sutarčių 5.2 punktas). Trūkstamas grūdų kiekis buvo nupirktas tuo metu buvusiomis rinkos kainomis. Atsakovas net neįrodinėjo byloje, kad ieškovas galėjo ir (ar) turėjo realią galimybę įsigyti trūkstamus grūdus mažesne kaina arba iš kitų pardavėjų.

28Atsakovas yra įmonė, besiverčianti gamybine ir komercine veikla (Žemės ūkio bendrovių įstatymo 3, 4 straipsniai). Įmonei (verslininkui) yra keliami didesni reikalavimai sudarant sutartis ir vykdant sutartinius įsipareigojimus; įmonės (verslininko) sutartinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK CK 6.256 straipsnio 1 dalis; CK komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I), Vilnius, Justitia, 358 p.). Atsakovui buvo žinoma, kad ieškovas sudarys sutartis dėl grūdų pardavimo su savo klientais ir, atsakovui netinkamai vykdant sutartis, patirs nuostolių (sutarčių 5.2 punktas), taip pat sutarčių 5.3.2 punkte aptartas nuostolių apskaičiavimo būdas.

293. Dėl force majeure aplinkybės. Atsakovas neįrodinėjo aplinkybių, kad taip pasėliai iššalo pirmą kartą per pusę amžiaus; nepateikė patikimų įrodymų, pagrindžiančių, kad nurodytu laikotarpiu oro temperatūra iš tiesų buvo žemesnė nei įprasta. Priešingai, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2010 m. gruodžio 3 d. pažyma Nr. 167 patvirtina, kad faktinė vidutinė 2009 m. gruodžio mėnesio oro temperatūra buvo netgi šiltesnė nei daugiametė klimato norma. Atsakovas nepateikė duomenų, kad 2010 m. smarkiau lijo nei įprasta. Atsakovas neįrodė, kad neužaugo kviečių ir rapsų kiekis, kurio pakaktų sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti. Pirmosios instancijos teisme atsakovo vadovas pripažino, kad derlius buvo parduotas kitiems asmenims. Tai, kad grūdų derlius buvo gautas, atsakovas pripažino ir 2010 m. rugsėjo 14 d. pranešime, atsisakydamas vykdyti sutartis. Be to, draudimo bendrovės „VH Lietuva“ pažyma patvirtina, kad žieminių rapsų pasėliai buvo apdrausti ir tokiu atveju atsakovui turėjo būti išmokėta draudimo išmoka. Bylos duomenimis, buvo pažeistas tik 9,34 ha vasarinis rapsų derlius, todėl likę vasarinių rapsų atsėti plotai buvo nepažeisti. Atsakovas, pasirašydamas sutartis, sutiko, kad prastas derlius nebus laikomas nenugalimos jėgos aplinkybe (sutarčių 5.7 punktas). Prastų oro sąlygų, kurios atitinkamai lemia ir prastesnį derlių, rizika yra visuotinai žinomas dalykas ir nėra aplinkybė, kurios nebūtų galima protingai numatyti, juolab kad atsakovas yra savo srities profesionalas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvoje klimatinės sąlygos yra tokios, jog būna liūčių ir audrų, dėl kurių gali žūti derlius, tačiau tai savaime nėra radikalu, netikėta ar nenuspėjama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Linas ir Viza“ v. J. L. , bylos Nr. 3K-3-83/2004). Ieškovas remiasi kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-370/2010) ir nurodo, kad atsakovas neįrodė, jog sutarčių neįvykdė dėl nenugalimos jėgos aplinkybių (CPK 178 straipsnis) ir jog yra pagrindas taikyti CK 6.212 straipsnio 1 dalį. Ieškovas pažymi, kad atsakovas neįvykdė pareigos nedelsiant (po žiemos – pavasarį) pranešti apie force majeure aplinkybes, jog nevykdys sutarčių (CK 2.212 straipsnio 3 dalis, Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 patvirtintų Atleidimo nuo atsakomybės, esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms, taisyklių 5, 6 punktai). Iki liepos mėnesio, kai kilo rapsų ir kviečių kainos, ieškovas būtų galėjęs įsigyti šių prekių tomis pačiomis kainomis, nepatirdamas tokio nuostolio. Taigi, net ir įrodžius force majeure aplinkybes, atsakovas turi atlyginti ieškovo patirtus nuostolius dėl nurodytos priežasties.

30Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2010 m. gruodžio 7 d. pažyma Nr. 06-10, išduota atsakovui, nėra įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galia; tai tik nuomonė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 24 d. apžvalga „Administracinė jurisprudencija“ 13, 2007 m.). Be to, ši pažyma neįrodo, kokį rapsų ir kviečių derlių gavo atsakovas ir kad jo nepakako sutartiniams įsipareigojimams įvykdyti; joje nurodytų dokumentų pagrindu išvados apie nenugalimos jėgos aplinkybių buvimą daryti negalima. Atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad negalėjo parduoti sutarto ne tik rapsų, bet ir kviečių kiekio.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32Dėl kasatoriaus prašymo perduoti bylą nagrinėti išplėstinei teisėjų kolegijai

33Bylos perdavimas nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje galimas konstatavus CPK 357 straipsnio 1 dalyje nustatytą pagrindą – kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Kiekvienos bylos kontekste tai yra vertinamojo pobūdžio pagrindas. Kasatorius savo prašyme nurodo, kad būtinybė perduoti bylą nagrinėti išplėstinėje teisėjų kolegijoje atsirado dėl to, jog yra neaiškus teisės normų, reglamentuojančių žemės ūkio produkcijos, šiuo atveju grūdų, pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, vertinimas ir aiškinimas, jog yra skirtinga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪB ,,Minaičiai“ v. AB ,,Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-14/2010) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje I858-7/2013) praktika aiškinant tipines, pavyzdines pirkimo–pardavimo sutartis, jog žemės ūkio produkcijos gamintojų, augintojų apsauga yra viešasis interesas, žemės ūkio produkcijos gamintojas, augintojas yra silpnesnioji sutarties šalis, todėl jai turi būti užtikrinta interesų apsaugos pusiausvyra. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės normų, reglamentuojančių žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymą, šalių teises ir pareigas sudarant šias sutartis, tinkamas bei vienodas aiškinimas ir taikymas iš tiesų yra itin svarbus, kaip ir kitų teisės institutų vienodas aiškinimas ir taikymas nagrinėjant bylas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis buvo priimta dėl pieno pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, vertinant tipinių sutarties sąlygų imperatyvumą jas sudarančioms šalims. Nagrinėjamoje byloje keliamas grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų aiškinimo klausimas, vertinant pavyzdines šios rūšies žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir jų imperatyvumą. Taigi tai nėra tapatūs ginčo dalykai, jiems spręsti taikytini skirtingi teisės aktai. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl teismų praktikos nevienodumo. Kasacinio teismo praktika nagrinėjamu klausimu yra itin negausi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Agrorodeo“ v. G. D., bylos Nr. 3K-3-637/2013), naujų aplinkybių, dėl kurių būtų neišvengiama ir objektyviai būtina nukrypti nuo formuojamos praktikos, nėra, todėl koreguoti esamą teismų praktiką aukštesniu procesiniu lygmeniu – išplėstinėje teisėjų kolegijoje, ją keisti dar nesant pakankamai analizuotinų nutarčių, nėra pagrindo.

34Dėl grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygų teisėtumo

35Žemės ūkis yra viena iš valstybės reguliuojamų ūkinės veiklos sričių; šios ūkio šakos valstybinio reguliavimo poreikį lemia specifinis žemės ūkio gamybos ir žemės ūkio produkcijos rinkos pobūdis, inter alia nelygiavertė žemės ūkio produkcijos gamintojų ir didmeninių pirkėjų (prekybos ir perdirbimo įmonių) padėtis rinkoje ir poreikis paremti žemės ūkio produkcijos gamintojus kaip labiau pažeidžiamus civilinės apyvartos dalyvius. Šiam tikslui Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatyme (2009 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. XI-291 redakcija) nustatytos žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipines sąlygos, atsiskaitymo už šią produkciją sąlygos ir tvarka bei lėšų už pateiktą žemės ūkio produkciją nurašymo eiliškumas, kai žemės ūkio produkcijos pirkėjas visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti vienu metu neturi pakankamai lėšų sąskaitoje (AŽŪPĮ 1 straipsnis). Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjas gali pirkti žemės ūkio produkciją tik sudaręs su žemės ūkio produkcijos pardavėju rašytinę žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuri turi atitikti šio įstatymo 4 straipsnyje ir Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines sutarties sąlygas. Ši įstatymo norma kelia du reikalavimus rašytinių žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygoms: pirma, jos turi atitikti AŽŪPĮ 4 straipsnyje išvardytas tipines sąlygas; antra, jos turi atitikti Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos nustatytas tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas. Pagal AŽŪPĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą rašytinėje žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje, be kita ko, turi būti nurodyta šalių atsakomybė už žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą. Žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintoje Pavyzdinėje grūdų prikimo–pardavimo sutartyje yra nustatyta sutarties šalių atsakomybė už sutartinių įsipareigojimų pažeidimą – netesybos (bauda), kurių dydis nustatomas šalių susitarimu procentais nuo nepatiekto ar nenupirkto grūdų kiekio vertės (5.1, 5.2 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. D. v. UAB „Agrorodeo“, bylos Nr. 3K-3-637/2013).

36Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. gruodžio 30 d., 2010 m. vasario 19 d. ir 2010 m. kovo 16 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovas iki 2010 m. rugsėjo 15 d. įsipareigojo ieškovui parduoti bei pristatyti 300 tonų rapsų ir 400 tonų II klasės kviečių, ieškovas už šią produkciją įsipareigojo sumokėti 517 880 Lt. Šiomis sutartimis atsakovui, kaip pardavėjui, už įsipareigojimo pristatyti grūdus nevykdymą buvo nustatyta ne tik netesybos (bauda), kaip tai numatyta žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintoje Pavyzdinėje grūdų prikimo–pardavimo sutartyje, bet ir alternatyvi atsakovo (pardavėjo) atsakomybė – kompensuojant ieškovui (pirkėjui) iš kitų asmenų įsigyjamų grūdų ir atsakovo nepristatytų grūdų kainų skirtumą (šalių sudarytų sutarčių 5.3.2 punktas). Kasatoriaus nuomone, nurodytu žemės ūkio ministro įsakymu nustatytos tipinės sutarties sąlygos yra privalomos sutarties šalims ir jos papildomais susitarimais negali būti pakeistos, todėl šalių sudarytų sutarčių 3.5.2 punkte nustatyta civilinės atsakomybės alternatyva, kaip prieštaraujanti imperatyviosioms teisės normoms, pripažintina niekine ir negaliojančia nuo sutarčių sudarymo momento, ką teismai turėjo konstatuoti šioje byloje ex officio.

37Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagal CPK 3 straipsnio 4 dalyje nustatytą kompetenciją yra pasisakęs dėl žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų prikimo–pardavimo sutarties formos ir turinio tokią sutartį sudarančioms šalims privalomumo. Šio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I858-7/2013, konstatavo, kad žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis nėra norminis administracinis aktas; nurodė, kad Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis yra pavyzdinio pobūdžio, nėra privaloma tokią sutartį sudarančioms šalims. Nagrinėjant šią bylą atsižvelgtina į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadas dėl žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties teisinio statuso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. D. v. UAB „Agrorodeo“, bylos Nr. 3K-3-637/2013). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra vienintelė ir galutinė instancija byloms dėl norminių administracinių aktų, kuriuos priėmė centriniai valstybinio administravimo subjektai, teisėtumo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nurodo, kad atsakovo kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimą ir Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutarties neteikia teisinio pagrindo tenkinti atsakovo prašymą atidėti šios bylos nagrinėjimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 19 d. nutartis nagrinėjamoje byloje yra tik vienas iš analizuojamų teisinių argumentų, tačiau kasacinis teismas taip pat vertina bylos aplinkybes teisės aiškinimo ir taikymo aspektu. Teisėjų kolegija, vertindama žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D-70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų pobūdį jų imperatyvumo aspektu, atkreipia dėmesį į tai, kad Vyriausybė, įgyvendindama Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 3 straipsnio nuostatas dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties tipinių sąlygų nustatymo, 2003 m. birželio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 726 dėl Žemės ūkio ministerijos įgaliojimo nustatyti tipines žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių sąlygas, o žemės ūkio ministro įsakymas Nr. 3D-70, kuriuo patvirtinta Pavyzdinė grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, buvo priimtas anksčiau – 2003 m. vasario 27 d. Tai patvirtina, kad nurodytas žemės ūkio ministro įsakymas buvo priimtas ne vykdant Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatas dėl tipinių sutarties sąlygų tvirtinimo ir Vyriausybės įgaliojimą Žemės ūkio ministerijai tokias sąlygas patvirtinti, o su tikslu nustatyti pavyzdinę formą tokio pobūdžio sutartis sudarančioms šalims. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2003 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 726 Vyriausybė patvirtino tipines sutarties sąlygas tam tikrai žemės ūkio produkcijai – pienui, panaikindama prieš tai nustatytas pavyzdines sutarties sąlygas ir nurodydama, kad tipinės sutarties sąlygos yra privalomos sutarties šalims. Taigi pati Vyriausybė diferencijavo pavyzdines ir tipines sutarties sąlygas ir jų privalomumą. Grūdų pirkimo–pardavimo atveju yra nustatyta tik pavyzdinė sutartis, pateikiant tam tikrus teisinius standartus, į kuriuos turėtų atsižvelgti sutartį sudarantys asmenys, tačiau pavyzdinės sutarties sąlygos nėra imperatyvios ir sutarties šalys gali nustatyti kitokias tarpusavio teises ir pareigas. Teisėjų kolegija nurodo, kad šalių sudarytose grūdų pirkimo–pardavimo sutartyse buvo įtvirtintos AŽŪPĮ 4 straipsnyje nustatytos tipinės žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos: 1) produkcijos pavadinimas, numatomas pirkti kiekis, kokybės reikalavimai, kaina; 2) pirkimo ir tiekimo tvarka (periodiškumas, reguliariai parduodamos produkcijos tiekimo laikotarpio trukmė, pirkėjo priimtos žemės ūkio produkcijos įkainojimo trukmė bei, šalims susitarus, tiekimo grafikas); 3) atsiskaitymo už patiektą produkciją ir komercinio kredito palūkanų bei pavėluoto mokėjimo palūkanų apskaičiavimo ir mokėjimo sąlygos ir tvarka; 4) šalių atsakomybė už pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytų sutarties sąlygų nevykdymą; 5) šalių rekvizitai. Taigi šalių sutartys atitiko imperatyviąsias AŽŪPĮ nuostatas.

38Teisėjų kolegija laiko pagrįstais ieškovo atsiliepimo į kasacinio skundo argumentus dėl atsakovo ribotos atsakomybės nustatymo. Kasacinis teismas, nagrinėdamas savo faktinėmis aplinkybėmis panašią civilinę bylą G. D. v. UAB „Agrorodeo“, bylos Nr. 3K-3-637/2013, 2013 m. lapkričio 29 d. nutartyje nurodė, kad valstybė gali įstatyme įtvirtintomis garantijomis užtikrinti žemės ūkio produkcijos gamintojų minimalų teisių ir teisėtų interesų apsaugos lygį žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutartiniuose santykiuose su pirkėjais. Ribota civilinė atsakomybė gali būti nustatyta tiek CK, tiek specialiuosiuose įstatymuose ar tarptautinėse sutartyse. Nagrinėjamos bylos šalims (kaip ir nurodytos kasacinės bylos atveju) sudarant grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas ar kitas teisės aktas nenumatė bendro visiško nuostolių atlyginimo principo, įtvirtinto CK 6.251 straipsnio 1 dalyje, išimčių. Ribota atsakomybė, kaip numatyta šioje normoje, gali būti taikoma, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad žemės ūkio produkcijos pirkėjai ir pardavėjai, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Šalims sutartyse nenustačius ribotos pardavėjo civilinės atsakomybės, kai šis nepristato nustatyta tvarka ir terminais sutartyje nurodytos rūšies ir kokybės grūdų kiekio, pirkėjas visiško nuostolių atlyginimo, kaip ir pardavėjas, gali reikalauti pagal įstatymą.

39Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo šalys, sudarydamos grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, galėjo susitarti dėl pareigos atlyginti pirkėjo patirtus nuostolius, jei atsakovas (pardavėjas) neįvykdys sutartinių įsipareigojimų, t. y. nustatydamos ne tik baudą, kaip tai numatyta žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 3D–70 patvirtintos Pavyzdinės grūdų prikimo–pardavimo sutarties 5.1 punkte, bet ir susitardamos dėl alternatyvios pardavėjo atsakomybės – kompensuoti iš kitų asmenų įsigyjamų grūdų ir atsakovo nepristatytų grūdų kainų skirtumą (šalių sudarytų sutarčių 5.3.2 punktas). Ši šalių sutarčių nuostata neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl nėra teisinio pagrindo ex officio pripažinti ją niekine ir negaliojančia nuo sutarčių sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Tokia išvada atitinka CK 6.156 straipsnyje įtvirtintą sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymui. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis); vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti bei kooperuotis ir ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalys). Sutarties šalys negali elgtis priešingai tiems lūkesčiams, kuriuos ji savo veiksmais, atliktais vykdant sutarties sąlygas, suformavo kitai sutarties šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Minaičiai“ v. AB „Žemaitijos pienas“, bylos Nr. 3K-3-208/2013; 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. D. v. UAB „Agrorodeo“, bylos Nr. 3K-3-637/2013; kt.).

40Dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir nenugalimos jėgos aplinkybės, kaip atleidimo nuo atsakomybės už sutartinių prievolių nevykdymą pagrindo

41Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas neįvykdė savo įsipareigojimų pagal 2009 m. gruodžio 30 d., 2010 m. vasario 19 d. ir 2010 m. kovo 16 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartis iki 2010 m. rugsėjo 15 d. parduoti bei pristatyti ieškovui 300 tonų rapsų ir 400 tonų II klasės kviečių. Ieškovas iš esmės neginčijo, kad dalis atsakovo grūdų pasėlių po šaltos 2009–2010 m. žiemos sunyko. Atsakovas šią aplinkybę traktuoja kaip nenugalimos jėgos poveikį, lėmusį sutarčių neįvykdymą.

42Pagal CK 6.212 straipsnio 1 dalį šalis atleidžiama nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti bei protingai numatyti sutarties sudarymo metu, ir kad negalėjo užkirsti kelio šių aplinkybių ar jų padarinių atsiradimui, t. y. kad sutartis neįvykdyta dėl nenugalimos jėgos (force majeure). Nenugalimos jėgos atveju šalies atleidimas nuo atsakomybės už sutarties nevykdymą reiškia, kad sutartinių prievolių nevykdymas yra pateisinamas ir negali sutartį pažeidusiai šaliai sukelti įprastinių sutarties nevykdymo padarinių, nustatytų CK 6.205–6.216 straipsniuose, jam negali būti taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (CK šeštosios knygos XXII skyrius), atitinkamai apribojama kreditoriaus (nukentėjusiosios sutarties šalies) teisė į sutarties nevykdymu pažeistų teisių gynimą.

43Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog pagal CK 6.212 straipsnį būtų pripažintos force majeure aplinkybės, būtina šių sąlygų visuma (kumuliatyvios sąlygos): 1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti; 2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti; 3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio; 4) šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant šių sąlygų visumos, faktinės aplinkybės negali būti pripažintos nenugalima jėga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Š. v. UAB „Paira”, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2010 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-370/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012).

44Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sąlygos turi būti nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties šalis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sąlygos egzistuoja būtent dėl jos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Pajūrio viešbučiai“ ir kt. v. AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012).

45Šioje byloje atsakovas, siekdamas įrodyti force majeure aplinkybes, pateikė Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų 2010 m. gruodžio 7 d. pažymą dėl nenugalimos jėgos. Kasaciniame skunde nurodoma, kad ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Pagal CPK 197 straipsnio 2 dalį dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

46Teisė Prekybos, pramonės ir amatų rūmams (toliau – ir Rūmai) išduoti force majeure aplinkybes liudijančias pažymas nustatyta įstatyme (Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 10 punktas), taigi Rūmai valstybės įgalioti išduoti tokias pažymas. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybes liudijančių pažymų išdavimo tvarka (toliau – ir Tvarka) nustatyta Vyriausybės 1997 m. kovo 13 d. nutarimu Nr. 222. Pagal Tvarkos 5 punktą Rūmai išduoda pažymą, jeigu asmens pateikti dokumentai įrodo aplinkybių ir sąlygų, reglamentuotų Atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklėse, patvirtintose Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimu Nr. 840 (toliau – ir Taisyklės), ar numatytų sutartyje, egzistavimą. Taisyklėse pateiktas pavyzdinis (nebaigtinis) sąrašas aplinkybių, kurioms esant galimas šalies atleidimas nuo atsakomybės (3 punktas), ir nurodytos sąlygos, kurioms esant šios aplinkybės sudaro pagrindą atleisti nuo atsakomybės (2 punktas). Dėl to Rūmai, išduodami aptariamą pažymą, turi įsitikinti ne tik tam tikrų faktinių aplinkybių egzistavimu, bet ir įvertinti, ar būtent šios aplinkybės lėmė sutarties nevykdymą, ar šalis galėjo numatyti atitinkamą aplinkybę ir jos poveikį sutartinių prievolių vykdymui, ar negalėjo išvengti ar nugalėti kliūties ar jos poveikio. Atsižvelgdama į šią Rūmams pavestos atlikti funkcijos specifiką, kasacinio teismo praktiką, kad CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostata taikytina tik oficialiuosiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytoms aplinkybėms ir netaikytina juose pateikiamiems vertinimams, samprotavimams ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-3-577/2007), teisėjų kolegija išaiškina, jog ginčą sprendžiant teisme Rūmų išduota pažyma dėl nenugalimos jėgos ta apimtimi, kiek joje pateiktas teisinis tam tikrų aplinkybių vertinimas, nelaikytina prima facie įrodymu. Faktų teisinis vertinimas yra teismo prerogatyva, jo nesaisto kitų asmenų pateiktas teisinis vertinimas ir kvalifikavimas. Taigi Rūmų išduota pažyma dėl force majeure aplinkybių oficialiuoju rašytiniu įrodymu gali būti pripažinta tik dėl joje užfiksuotų atitinkamų faktinių duomenų: žalojančio veiksnio buvimo, jo trukmės, intensyvumo ir pan.

47Teisėjų kolegija nurodo, kad force majeure gali būti taikoma kaip pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės, jei ši aplinkybė galiojo visą prievolės įvykdymo laiką ir sutrukdė įvykdyti prievolę. Jei tokia aplinkybė galiojo tik ribotą laiką arba prievolę buvo galima įvykdyti kitais būdais, atleidimas nuo atsakomybės netaikomas arba taikomas iš dalies, atsižvelgiant į galimybę įvykdyti prievolę.

48Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas pagal su ieškovu sudarytas sutartis nepristatė ir tos dalies žieminių kviečių, kurie nebuvo iššalę, derliaus. Žemės plotai, kuriuose pasėliai buvo iššalę bei išmirkę, atsėti vasariniais rapsais ir kviečiais, kurie užaugo ir davė derlių. Ieškovas informavo atsakovą, kad sutinka priimti ir kitų klasių grūdus, kurių kaina būtų koreguojama atsižvelgiant į faktinę atvežtų grūdų kokybę. Per visą sutarčių galiojimo laikotarpį atsakovas ieškovo neinformavo negalėsiąs įvykdyti sutarčių, ir tik 2010 m. rugsėjo 14 d., kai buvo nuimtas vasarinis derlius, atsakydamas į pakartotinį ieškovo reikalavimą, atsakovas pranešė, kad negalės įvykdyti sutarčių dėl buvusių žemės ūkiui nepalankių sąlygų. Išaugintą rapsų ir kviečių derlių atsakovas pardavė tretiesiems asmenims už didesnę kainą, nei buvo sulygta su ieškovu. Taigi šiuo atveju žieminių rapsų ir kviečių sunykimas dėl nepalankių klimato sąlygų nebuvo priežastis, dėl kurios atsakovas nevykdė sutarties. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš sąlygų, būtinos atleisti nuo atsakomybės CK 212 straipsnio pagrindu – kad sutarties objektyviai negalima įvykdyti būtent dėl susidariusių nenugalimos jėgos aplinkybių. Dėl to šioje byloje nėra būtinybės vertinti, ar 2010 m. žiemą buvusios meteorologinės sąlygos, palyginti su kitais metais, pagal savo pobūdį ir mastą priskirtinos įprastiniams mūsų šalyje temperatūros ir kritulių svyravimams, kurių galima tikėtis ir į kurių tikėtiną poveikį galima atsižvelgti sudarant sutartis, ar priešingai – jų nuokrypiai šiai geografinei vietovei buvo tokie neįprasti, ekstremalūs ir neprognozuojami, kad galėtų būti traktuojami kaip nenugalimos jėgos aplinkybės.

49Konstatavusi, kad nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą dėl force majeure aplinkybių, teisėjų kolegija, be to, sprendžia, kad atsakovas pažeidė sutarties šalies pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis, ją vykdyti kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu (CK 6.200 straipsnio 2, 3 dalys); laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovo elgesys, kai gavęs iš ieškovo avansą, pakitus rinkoje grūdų supirkimo kainoms jam naudinga linkme, turėdamas galimybę įvykdyti sutartis (ar bent jų dalį), jų nevykdė, yra nesąžiningas. Atsakovas pažeidė teisėtai sudarytos ir galiojančios sutarties privalomumo šalims principą (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir pareigą vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad pagal CK 6.200 straipsnio 4 dalį, jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsakovui pažeidus įsipareigojimą pagal sudarytas sutartis pristatyti kviečius ir rapsus ieškovui, šis pagal sutarčių 5.3.2 punktą įgijo teisę į nuostolių, kuriuos sudaro pagal sutartis nepristatytų grūdų įsigijimo iš trečiųjų asmenų ir atsakovo nepristatytų grūdų kainų skirtumas, atlyginimą. Pagrindas konstatuoti šios nuostatos diskriminacinį pobūdį byloje nenustatytas; toks susitarimas neprieštarauja Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo nuostatoms, o aplinkybė, kad valstybė remia žemės ūkio produkcijos gamintojus, nesuteikia atsakovui teisės piktnaudžiauti tokia padėtimi atsisakant vykdyti su ieškovu sudarytas sutartis.

50Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir kasacinio skundo argumentus dėl ieškovo nuostolių dydžio nustatymo. Teismai, nustatinėdami ieškovo nuostolių dydį, vertino byloje esančius įrodymus – grūdų pirkimo–pardavimo sutartis, sudarytas ieškovo su kitais grūdų pardavėjais, laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 14 d. iki 2010 m. spalio 4 d., t. y. iš karto po to, kai tik ieškovui tapo žinoma, kad atsakovas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdys. Grūdų pirkimo faktas atitinkamu laikotarpiu iš trečiųjų asmenų teismų byloje nustatytas, kaip ir kainų skirtumas tarp šalių sutartyse numatytos grūdų kainos ir kainos, už kurią grūdus ieškovas pirko iš kitų tiekėjų rinkoje galiojančiomis kainomis. Atsakovas neginčijo, kad pateiktose sutartyse nurodytos kainos atitiko to laikotarpio rinkos kainas. Taigi bylą nagrinėję teismai nustatė atitinkamus faktus, kuriais, minėta, kasacinis teismas yra saistomas CPK 353 straipsnio 1 dalies pagrindu, ir sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas neįrodė, kad vykdė kompensuojamojo pobūdžio (vietoj atsakovo nepateiktų grūdų) pirkimus. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tirdami ir vertindami įrodymus, pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės taisykles ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos šiais klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K. , bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-84/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. S. ir kt. v. BAB „Iglus“, bylos Nr. 3K-3-459/2013; kt.). Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija sprendžia, kad, byloje esant įrodytam ieškovo nuostolių faktui ir šalių teisėtai sudarytam susitarimui dėl tokių nuostolių atlyginimo pagal sutarčių 5.3.2 punktą, pagrindo konstatuoti ieškinio reikalavimų nepagrįstumą nenustatyta (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 dalys).

51Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)

52Kasatorius, nesutikdamas su bylą nagrinėjusių teismų procesiniais sprendimais, nurodo, kad bylos atveju konstatuotinas absoliutus teismų sprendimo ir nutarties negaliojimo pagrindas, nes teismai tinkamai nemotyvavo savo procesinių sprendimų (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 331 straipsnio 4 dalies 4 punktas), todėl, kasatoriaus nuomone, byla turėtų būti grąžinama nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo. Tačiau teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus pagrįstais nepripažįsta.

53Vienas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, kai apeliacinės instancijos teismas CPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu naikina apskųstą sprendimą ir perduoda bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nustatytas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte: kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303 – A and 303 – B, p. 12, par. 29, ir p. 29-30, par. 27; Higgins and Others v. France, judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions 1998-I, p. 60, par. 42). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61).

54Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal antstolio A. B. prašymą, bylos Nr. 3K-3-603/2008; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr. 3K-3-344/2011; kt.).

55Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai atitinka pirmiau nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertino, pasisakė dėl Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymo, Civilinio kodekso, žemės ūkio ministro 2003 m. vasario 27 d. įsakymo Nr. 3D-70 „Dėl žemės ūkio produkcijos pirkimo–pardavimo sutarčių“ nuostatų taikymo ginčo atveju. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas išanalizavo ir pasisakė dėl kasatoriaus apeliacinio skundo argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimo, bylos esmės atskleidimo klausimais ir pagrįstai konstatavo, kad nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pasisakė nuostolių įrodinėjimo, ieškovo sudarytų grūdų pirkimo–pardavimo sutarčių vertinimo klausimais, nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pažymėjo, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nereikšmingi, todėl sprendė atskirai dėl jų nepasisakyti. Teisėjų kolegija nurodo, kad toks teismo sprendimas neprieštarauja CPK 331 straipsnio 4 daliai, Europos Žmogaus Teisių Teismo, kasacinio teismo formuojamai praktikai. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., mutatis mutandis, Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60), o žemesnės instancijos teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamos bylos atveju nurodytos nuostatos teismų įvykdytos, todėl bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų absoliutus negaliojimo pagrindas, atsakovo teisės į apeliaciją pažeidimas byloje nekonstatuotinas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

56Nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

57Dėl bylinėjimosi išlaidų

58Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2014 m. vasario 5 d. pažyma patvirtina, kad kasacinis teismas turėjo 28,52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos priteistinos iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

59Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo priteisti iš kasatoriaus 3630 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Remdamasi teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.14 punktais teisėjų kolegija sprendžia priteisti ieškovui iš kasatoriaus 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 3 dalys).

60Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

61Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

62Priteisti ieškovei UAB „Agrorodeo“ (juridinio asmens kodas 300613433) iš kasatorės ŽŪB „Vaišvilčiai“ (juridinio asmens kodas 168562826) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

63Priteisti iš kasatorės ŽŪB „Vaišvilčiai“ (juridinio asmens kodas 168562826) 28,52 Lt (dvidešimt aštuonis Lt 52 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų kasaciniame teisme įteikimu, į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752, įmokos kodas 5660).

64Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.