Byla e2S-67-275/2018

Dėl vienašališko sprendimo padidinti palūkanas pripažinimo negaliojančiu ab initio ir piniginių lėšų priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilokta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties, civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilokta“ ieškinį atsakovui AB DNB bankui dėl vienašališko sprendimo padidinti palūkanas pripažinimo negaliojančiu ab initio ir piniginių lėšų priteisimo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

1. Ieškovas UAB „Vilokta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) pripažinti atsakovo AB DNB banko sprendimą vienašališkai pakeisti 2014-01-31 Kreditavimo sutartyje Nr. 122889941-K1 ir 2014-01-31 Susitarime Nr. 2014/1 nustatytą 2,5 procento banko maržos dydį ir nustatyti 5,3 procento dydžio banko maržą, įformintą 2016-11-30 pranešimu Nr. 30.56-17/4666 „Dėl kintamų palūkanų banko maržos dydžio pakeitimo“, neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; 2) taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo AB DNB banko ieškovo UAB „VILOKTA“ naudai 16 586,30 EUR sumą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio reikalavimams užtikrinti, taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui AB DNB bankui taikyti sprendimo vienašališkai pakeisti 2014-01-31 Kreditavimo sutartyje Nr. 122889941-K1 ir 2014-01-31 Susitarime Nr. 2014/1 nustatytą 2,5 procento banko maržos dydį ir nustatyti 5,3 procento dydžio banko maržą, įforminto 2016-11-30 pranešimu Nr. 30.56-17/4666 „Dėl kintamų palūkanų banko maržos dydžio pakeitimo“, pagrindu padidintą banko maržą (5,3 procento) ir skaičiuoti padidintas palūkanas (3 mėn. EURIBOR + 5,3 procento banko marža) bei jas nurašyti iš ieškovės UAB „VILOKTA“ banko sąskaitų. Ieškovo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo pareikštą ieškinį vertinti kaip prima facie nepagrįstą, kadangi ieškinyje detaliai išdėstytos faktinės aplinkybės ir pateikti šias aplinkybes patvirtinantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovo priimtas sprendimas padidinti ieškovo pagal kredito sutartis mokėtinas palūkanas neatitinka šalių valios, buvusios dar iki kredito sutarčių sudarymo, pažeidžia įstatymą ir Kredito sutarčių sąlygas, bei dėl šių priežasčių yra neteisėtas ir nepagrįstas, dėl ko turėtų būti pripažintas negaliojančiu ab initio. Atitinkamai ginčijamą atsakovo sprendimą pripažinus neteisėtu ir negaliojančiu, ieškovui grąžintinos tokio neteisėto sprendimo pagrindu atsakovo iš ieškovo banko sąskaitos nepagrįstai nurašytos padidintų palūkanų sumos. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymu būtų išlaikyta status quo situacija, kas užtikrintų, kad galimai neteisėto ir nepagrįsto atsakovo vienašališkai priimto sprendimo padidinti pagal kredito sutartis ieškovo mokėtinas palūkanas pagrindu iš ieškovo banko sąskaitos nebūtų ir toliau galimai nepagrįstai nurašinėjamos padidintų palūkanų sumos, o tuo pačiu – užtikrintų, kad būsimas galimai ieškovui palankus šiuo ieškiniu inicijuojamoje civilinėje byloje priimtas teismo sprendimas pasiektų savo tikslus, ir ieškovo teisės ir teisėti interesai būtų apginti vienoje civilinėje byloje. Nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas, vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui, savo vienašališko galimai neteisėto sprendimo padidinti palūkanas pagrindu ir toliau iš ieškovo banko sąskaitos nepagrįstai kiekvieną mėnesį nuskaitinėtų didžiules pinigų sumas. Tai reiškia, kad vykstant teisminiam procesui, ieškovui tektų vis tikslinti ieškinio reikalavimą dėl piniginių lėšų priteisimo. Taip pat ieškovui tektų dar inicijuoti papildomus teisminius procesus, siekiant susigrąžinti neteisėto sprendimo pagrindu nepagrįstai iš banko sąskaitos atsakovo nurašytas piniginių lėšų sumas. Pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, proporcingumo principas nebus pažeistas bei bus išlaikyta bylos šalių interesų pusiausvyra, taip pat bus užtikrinti ieškovo interesai.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

3. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi ieškovo UAB „Vilokta“ prašymas netenkintas. Teismas, atlikęs ieškovo pasirinkto pažeistų teisių gynybos būdo, ieškinio dalyko ir pagrindo preliminarų įvertinimą, padarė išvadą, jog pasitvirtinus jo ieškinyje nurodytoms faktinėms aplinkybėms, ieškovo pasirinktas pažeistų teisių gynybos būdas galėtų sąlygoti jo ieškiniu pareikštų reikalavimų patenkinimą. Tačiau, teismo manymu, patenkinus ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal pareikštus reikalavimus, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, paskirtis ir tikslai, o teismas, spręsdamas tarpinį procesinį klausimą byloje, neteisėtai ir nepagrįstai a priori išspręstų šalių ginčą, t.y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės įsiterptų į materialiuosius teisinius santykius bei sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pagal sandorį vykdymą. Be to, teismo manymu, nagrinėjamu atveju prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės negali užtikrinti ieškinyje pareikštų reikalavimų įvykdymo teismo sprendimo patenkinimo atveju, nes ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones siejamas su jo reikalavimu dėl teisinių santykių modifikavimo. Teismas taip pat pažymėjo, jog kiti ieškovo argumentai taip pat neįrodo būtinybės taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

7

4. Apeliantas UAB „Vilokta“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties ir prašo panaikinti skundžiamą nutartį, ir klausimą išspręsti iš esmės- ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkinti. Apelianto vertinimu, prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas nesukeltų tokių pačių pasekmių, kokias sukeltų ieškovo pareikšto ieškininio reikalavimo dėl atsakovo sprendimo vienašališkai padidinti banko maržą pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio patenkinimas, dėl to teismo išvada, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones būtų iš anksto išspręstas ieškovo ir atsakovo ginčas, yra nepagrįsta. Pažymi, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikomi suvaržymai yra laikini, jos yra taikomos prevenciniu tikslu bei neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Ieškovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones siekia užkirsti kelią atsakovui ginčijamo sprendimo pagrindu skaičiuoti padidintas palūkanas ir iš ieškovo banko sąskaitų nurašinėti padidintų palūkanų sumas. Pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus atsakovui skaičiuoti padidintas palūkanas ir jas nurašinėti iš ieškovo bankų sąskaitų, šie ribojimai atsakovo atžvilgiu būtų taikomi tik laikinai. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškovo prašymą rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2010-03-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-382/2010, tačiau nagrinėjamos bylos bei minėtos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi ir jos nėra nei tapačios, nei panašios. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo jo nurodytą Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1857-538/2013, kurios faktinė fabula iš tiesų yra panaši į šios bylos. Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, kad leidžiant atsakovui galimai neteisėto sprendimo pagrindu ir toliau iš ieškovo banko sąskaitų nurašinėti padidintas palūkanų sumas, tačiau byloje galiausiai patenkinus ieškovo ieškinį ir pripažinus tokį atsakovo sprendimą negaliojančiu, tokia situacija, jog ieškovas siekdamas pašalinti tokio negaliojančiu pripažinto atsakovo sprendimu pagrindu atsiradusius neigiamus materialinius padarinius, t.y. susigrąžinti iš atsakovo visas nepagrįstai iš ieškovo banko sąskaitos nurašytas piniginių lėšų sumas, galimai turės inicijuoti naują teisminį procesą, akivaizdžiai prieštarauja proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams. Ieškovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra, o proporcingumo principas nebūtų pažeistas. Net ir byloje pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir bylos nagrinėjimo laikotarpiui uždraudus atsakovei taikyti ginčijamo sprendimo pagrindu padidintą banko maržą bei skaičiuoti padidintas palūkanas ir jas nurašyti nuo ieškovo banko sąskaitų, atsakovas ir toliau kiekvieną mėnesį kredito sutartyse nustatyta tvarka gautų kredito grąžinimo įmokas ir dar iki ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo taikyto dydžio palūkanas. Atsakovas yra kredito įstaiga ir dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jokių neigiamų padarinių nepatirtų.
5. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį. Nurodo, jog ieškinio faktinis pagrindas, jos bankas tariamai neturėdamas teisės vienašališkai be ieškovo sutikimo pakeitė kredito sutartis ir padidino banko maržą, neatitinka tikrovės ir prieštarauja tarp banko ir ieškovo pasirašytų galiojančių kredito sutarčių sąlygoms, todėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikslu užtikrinti ieškinį su tikrovės neatitinkančiu faktiniu jo pagrindu, nėra jokio teisinio pagrindo. Ieškovas pareikštu ieškiniu siekia susimažinti bankui mokėtinas palūkanas pagal galiojančias kredito sutartis, prašo priteisti jam iš banko esą nepagrįstai nuskaičiuotas palūkanas. Pabrėžtina, kad tuo atveju, jei būtų priimtas palankus ieškovui teismo sprendimas ir būtų nuspręsta, kad palūkanos padidintos nepagrįstai, tai nekyla abejonių dėl banko mokumo ir finansinių galimybių įgyvendinti teismo sprendimą ir grąžinti ieškovui nuskaičiuotas palūkanas, kas patvirtina, kad neegzistuoja grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, pasunkėtų ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas. Priešingai, laikinosiomis apsaugos priemonėmis suspendavus ieškovo pareigą mokėti bankui palūkanas pagal kredito sutartis, nes būtent tokias teisines pasekmes sukeltų ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas, ir teismui atmetus ieškinį, susidarytų ieškovo įsiskolinimas bankui pagal kredito sutartis, kurias ieškovas turėtų pareigą nedelsiant sumokėti, o ieškovo įsiskolinimas pagal kredito sutartis yra sutartyje numatytu pagrindu nutraukti kredito sutartis. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvati, neproporcinga, banko turtines teises nepagrįstai ribojanti, tarpusavio teisminių ginčų riziką ateityje sąlygojanti ir ekonomiškumo principui prieštaraujanti priemonė. Nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad teismų praktikoje yra įprasta, kilus ginčui dėl palūkanų dydžio, laikinosiomis apsaugos priemonėmis laikinai užkirsti kelią kredito įstaigoms nusirašyti palūkanas. Šie ieškovo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, o ieškovo nurodoma Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-1857-538/2013 priimta esant skirtingiems nagrinėjamos bylos ir minėtos bylos, išnagrinėtiems ieškiniams iš jų faktiniams/teisiniams pagrindams.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Atskirasis skundas atmestinas.

6. Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo
7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str.) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 str. 1-2 d., 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 str. 2 ir 3 dalys, 338 str.) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties, remiasi skundo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų.
8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.
9. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.
10. Nagrinėjamu atveju ieškovas kreipėsi į teismą, reikalaudamas pripažinti atsakovo AB DNB banko sprendimą vienašališkai pakeisti 2014-01-31 Kreditavimo sutartyje Nr. 122889941-K1 ir 2014-01-31 Susitarime Nr. 2014/1 nustatytą 2,5 % banko maržos dydį ir nustatyti 5,3 % dydžio banko maržą, įformintą 2016-11-30 pranešimu Nr. 30.56-17/4666 „Dėl kintamų palūkanų banko maržos dydžio pakeitimo“, neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo AB DNB banko ieškovo UAB „VILOKTA“ naudai 16 586,30 Eur sumą.
11. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, kad ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra iš esmės analogiškos ieškinyje pareikštiems reikalavimams. Taigi, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iki teismo sprendimo priėmimo ieškovas pasiektų rezultatą, kuris būtų pasiektas tik priėmus jam palankų sprendimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovo teiginys, jog jo prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra tapačios ieškinio reikalavimui, yra nepagrįstas, nes uždraudus atsakovui reikalauti iš ieškovo nauju sprendimu nustatytų palūkanų, bus pasiektas tas pats rezultatas, dėl kurio ieškovas reiškia ieškinį, t. y. uždraudus atsakovui reikalauti iš ieškovo didesnių nei kredito sutartyse numatytų palūkanų, faktiškai būtų vykdomas ieškinyje pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovą netaikyti ieškovui kintamą palūkanų normą. Šiuo atveju ieškovas reikalauja pripažinti negaliojančiu atsakovo sprendimą pakeisti 2014-01-31 kreditavimo sutartyje Nr. 122889941-K1 ir 2014-01-31 susitarime Nr. 2014/1 nustatytą 2,5 % banko maržos dydį ir nustatyti 5,3 % dydžio banko maržą, taigi iš esmės tai yra reikalavimas pakeisti tarp šalių susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių sąlygas, o nustačius, jog šalių sudarytos kredito sutartys, įskaitant jų sąlygas dėl banko teisės pakeisti banko maržą, palūkanų keitimo tvarkos ir terminų, yra galiojančios, toks ieškovo prašymas negali būti patenkintas. Šiuo konkrečiu atveju taip pat atkreiptinas dėmesys ir į atsakovo nurodytą aplinkybę, jog sudarytose kredito sutartyse, su ieškovu buvo susitarta, kad 2,5 proc. banko marža taikoma 3 metų laikotarpiui, kartu susitariant dėl banko maržos keitimo tvarkos ir terminų. Iš to darytina išvada, jog galiojant ieškovo pasirašytoms kredito sutarčių sąlygoms, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tikslu užtikrinti ieškinį, kuris tikėtinai nėra tinkamai pagrįstas nėra jokio teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sprendžia, kad prašomos pritaikyti priemonės niekaip negalėtų būti susijusios su galimo teismo sprendimo vykdymu, nes, jei teismas patenkintų ieškinį, tai automatiškai teismo sprendimu būtų nustatomos šalių teisės ir pareigos. Be to, ieškovo prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės pažeistų ekonomiškumo bei šalių interesų pusiausvyros principus (CPK 145 str. 2 d.). Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo, principas reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, kai ginčo šalis sieja sutartiniai santykiai, ieškovas ieškiniu reikalauja teismo pripažinti negaliojančiu atsakovo sprendimą, susijusį su mokėjimų dydžiu, tai yra iš esmės susijusį su ieškovo finansiniais įsipareigojimais atsakovui. Todėl, šiuo konkrečiu atveju sutiktina su atsakovo dėstoma pozicija, jog pasinaudojant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo institutu, asmenims, nesutinkantiems su kredito sutartyse sulygtomis palūkanomis, būtų leidžiama nemokėti palūkanų vien dėl to, kad jie su jomis nesutinka ir norėtų mokėti mažesnes palūkanas, kiltų grėsmė kreditavimo teisiniams santykiams, sutarčių privalomumo principo įgyvendinimui.
12. Apeliantas skunde taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2010-03-09 nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 2-382/2010 ir nurodo, jog bylos nėra tapačios bei prašo vadovautis Klaipėdos apygardos teismo 2013-12-27 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1857-538/2013, kuri iš tiesų yra panaši į šios bylos faktinę fabulą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Pažymėtina ir tai, jog teismas kas kart prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių vertina atsižvelgdamas į šalių nurodomas aplinkybes, jas pagrindžiančius įrodymus ir turėdamas diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju įvertina egzistuojančią grėsmę būsimam teismo sprendimo įvykdymui bei ieškinio pagrįstumą, todėl vienareikšmiškai teigti, jog teismas privalo vadovautis viena ar kita byla, kuri šalies teigimu yra tapati ar panaši, negalima. Be to, kaip jau žinoma, proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kiekvieną atvejį teismas nagrinėja atsižvelgdamas į teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.
13. Kiti apelianto atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
14. Įvertinęs visas aukščiau išvardintas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimta nutartis yra pagrįsta, todėl paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290-291 str., 337 str. 1 d. 2 p., teismas

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį palikti nepakeistą.