Byla 2-730/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ (buvusi akcinė draudimo bendrovė „Reso Europa“) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutarties, kuria teismas atmetė ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio Lietuvoje per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-7300-661/2011 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Urbico“, akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ ir akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo – D. D..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuostolių atlyginimo.

5Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria teismas atmetė draudimo išmoką sumokėjusio draudiko ieškinį dėl išmokėtos sumos priteisimo iš eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų draudikų arba šviesoforus prižiūrinčios bendrovės, teisėtumo klausimas.

6Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu bei patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš RUAB „Urbico“ 14 408,70 Lt draudiko išmokėtų sumų eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti, nepatenkinus šio reikalavimo, priteisti draudiko išmokėtas sumas iš RUAB „Urbico“, taip pat priteisti solidariai iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“ 14 408,70 Lt draudiko išmokėtų sumų eismo įvykio padarytai žalai atlyginti ir priteisti iš atsakovo (-ų) AAS „Gjensidige Baltic“ naudai 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos, skaičiuojant nuo ieškinio padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008 m. liepos 28 d. ( - ) gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė automobilis BMW 530 (valst. Nr. ( - )), vairuojamas D. D. (transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomu draudimu apdraustas AB „Lietuvos draudimas“) ir VW Passat (valst. Nr. ( - )), vairuojamas E. F. (transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustas ADB „Ergo Lietuva“). E. F. vairuojamas VW Passat (valst. Nr. ( - )) nuo smūgio atsitrenkė į ( - ) gatvėje stovėjusį J. R. priklausantį automobilį Honda Civic (valst. Nr. ( - )), o šis nuo smūgio atsitrenkė į I. A. priklausantį automobilį Ford Focus (valst. Nr. ( - )). Pažymėjo, kad Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos eismo priežiūros tarnybos (toliau – VPKVPEPT) nutarime Nr. 3-12213 dėl administracinio teisės pažeidimo nustatyta, jog eismo įvykio dalyviai Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo numatyti šio įvykio kilimo, todėl jų veiksmuose nėra Lietuvos Respublikos administracinės teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 9 straipsnio 1 dalyje numatyto tyčinio ar neatsargaus veikimo arba neveikimo. Nurodė, kad sankryžoje eismo įvykio metu buvo sutrikęs šviesoforų darbas ir tai tapo eismo įvykio priežastimi. Automobilis Honda Civic (valst. Nr. ( - )) savanoriškuoju transporto priemonių draudimu (kasko) buvo apdraustas ADB „Reso Europa“ (draudimo polisas Nr. ( - )). Pažymėjo, jog remiantis Sausumos transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 024 (toliau - Taisyklės), ieškovas pagal UAB „JARR Autoservisas“ pateiktą PVM sąskaitą – faktūrą atlygino 14 408,70 Lt dydžio nuostolius, susijusius su automobilio Honda Civic (valst. Nr. ( - )) sugadinimu eismo įvykio metu. Nurodė, jog šviesoforo darbo sutrikimas tapo eismo įvykio priežastimi, o RUAB „Urbico“ eismo įvykio metu administravo Vilniaus mieste esančius šviesoforus. Pažymėjo, kad šiuo pagrindu 2008 m. gegužės 8 d. atsakovui RUAB „Urbico“ buvo išsiųsta pretenzija dėl žalos atlyginimo, tačiau skola nebuvo atlyginta.

7Atsakovas RUAB „Urbico“ pateikė atsiliepimą į pareikštą patikslintą ieškinį ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas, reikšdamas turtines pretenzijas RUAB „Urbico“, rėmėsi Vilniaus miesto VPKVPEPT nutarimu Nr. 3-12213 dėl administracinio teisės pažeidimo, kuriuo nustatyta, kad eismo įvykio dalyvis eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo numatyti šio įvykio kilimo. Pažymėjo, jog vertinant eismo įvykio aplinkybes, svarbu nustatyti, koks šviesoforo signalas degė eismo dalyviams kertant ( - ) gatvių sankryžą (vairuotojui D. D., vairavusiam automobilį BMW 530 (valst. Nr. ( - )), važiuojant pagrindiniu keliu ( - ) gatve link ( - ) gatvės (iš centro stoties link), ir vairuotojui E. F., vairavusiam automobilį VW Passat (valst. Nr. ( - )), važiuojant šalutiniu keliu ( - ) gatve (į kalną). Pažymėjo, kad eismo įvykio dalyviai savo paaiškinimuose nurodė, kad abiem degė žalias šviesoforo signalas. E. F. 2008 m. liepos 28 d. paaiškinime nurodė, kad tuo metu vyko šviesoforų reguliavimo darbai. Pažymėjo, kad toks šviesoforų gedimas, jog vienu metu visomis kryptimis degtų vienos žalios šviesos signalai, neįmanomas, ir pateikė šviesoforo valdiklio FC2000, valdančio ( - ) gatvių sankryžą, technines charakteristikas, kuriose nurodyta, kad minėto valdiklio patikimumą garantuoja aukšti standartai ir griežta kokybės kontrolė. Nurodė, jog minėtose techninėse valdiklio charakteristikose pažymėta, kad prieštaraujančių signalų dėl žalios spalvos monitoringas negali sutrikti.

8Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinyje neatskleidžiama ir nepagrindžiama, kokiu pagrindu iš AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“ reikalaujama solidarios atsakomybės. Nurodė, jog šioms draudimo bendrovėms reiškiami reikalavimai yra kildinami iš dviejų skirtingų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, o ne iš delikto, todėl solidari draudimo bendrovių atsakomybė šiuo atveju negalima. Pažymėjo, kad ieškinyje pareikšti du skirtingi reikalavimai skirtingiems atsakovams, nurodyti du ieškinio pagrindai (žalos atsiradimo aplinkybės). Vienu atveju tai neteisėti šviesoforo administravusios įmonės RUAB „Urbico“ veiksmai, kitu – eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmai. Pažymėjo, kad ieškovas nenurodė aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, pagrįstai leidžiančių laikyti, jog D. D. kyla civilinė atsakomybė dėl eismo įvykio pasekmių, todėl AB „Lietuvos draudimas“ kyla prievolė vykdyti draudimo sutartimi prisiimtą prievolę. Nurodė, jog J. R. priklausantis automobilis Honda Civic (valst. Nr. ( - )) 2008 m. liepos 21 d. jau buvo patekęs į eismo įvykį, o J. R. kreipėsi į eismo įvykio kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusį atsakovą AB „Lietuvos draudimas“ dėl eismo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo. Automobilis buvo suremontuotas UAB „JARR autoservisas“ ir AB „Lietuvos draudimas“ atlygino 1 636,73 Lt vertės Honda Civic (valst. Nr. ( - )) remonto išlaidas. Nurodė, kad PVM sąskaita – faktūra išrašyta 2008 m. spalio 1 d. , sąmata šiems darbams atlikti parengta ir suderinta su AB „Lietuvos draudimas“ tik 2008 m. rugsėjo 22 d. Pažymėjo, kad į bylą pateiktoje UAB „JARR autoservisas“ 2008 m. rugsėjo 24 d. parengtoje sąmatoje taip pat nurodoma įvykio data 2008 m. liepos 21 d., o ne 2008 m. liepos 28 d., todėl nurodė, jog ADB „Reso Europa“ nepagrįstai išmokėjo J. R. 168,74 Lt draudimo išmokos dalį, pakartotinai atlygindama dalį 2008 m. liepos 21 d. įvykio metu automobiliui padarytos žalos, kurią jau buvo atlyginęs atsakovas AB „Lietuvos draudimas“.

9Atsakovas ADB „Ergo Lietuva“ pateikė atsiliepimą ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonės VW Passat (valst. Nr. ( - )) valdytojo atsakomybę dėl eismo įvykio kilimo. Pažymėjo, jog iš ieškinio priedų matyti, kad aptariamo eismo įvykio tyrimą atliko Vilniaus miesto VPKVPEPT. Šios institucijos 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo Nr. 3-12213 konstatuojama, kad aptariamo eismo įvykio dalyviai Kelių eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo numatyti šio įvykio kilimo. Nurodė, jog tiek E. F., įvykio metu vairavęs transporto priemonę VW Passat (valst. Nr. ( - )), tiek D. D., įvykio metu vairavęs transporto priemonę BMW 530 (valst. Nr. ( - )) nurodė, jog į sankryžą, kurioje įvyko eismo įvykis, įvažiavo degant žaliam šviesoforo signalui. Eismo įvykio liudytojas V. M. paliudijo, kad visą 2008 m. liepos 28 d. dieną šviesoforas ( - ) gatvių sankryžoje veikė su sutrikimais, o kartais abejomis kryptimis degdavo raudonas arba žalias šviesoforo signalas. Eismo įvykio liudytojas V. P. taip pat nurodė, kad po eismo įvykio sankryžą reguliuojantis šviesoforas veikė su sutrikimais. Nurodė, jog 2008 m. liepos 28 d. pareigūno A. G. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad įvykio metu darbus prie šviesoforo atliko RUAB „Urbico“. Pažymėjo kad 2008 m. liepos 28 d. įvykio metu automobiliui Hondc Civic (valst. Nr. ( - )), padarytą žalą ieškovas atlygino 2008 m. lapkričio 10 d., o patikslintą ieškinį, kuriuo reiškia alternatyvų reikalavimą atsakovo ADB „Ergo Lietuva“ atžvilgiu dėl žalos atlyginimo, teismui pateikė tik 2010 metų sausį. Ieškovas praleido Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo įstatyme (toliau – TPVCAPD) numatytą vienerių metų terminą pretenziniam reikalavimui pareikšti, todėl jo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už automobiliui Honda Civic (valst. Nr. ( - )) padarytą žalą atsakovo ADB „Ergo Lietuva“ atžvilgiu turėtų būtų atmestas.

10Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. P. nurodė, kad išeidamas iš darbo pamatė eismo įvykį, o žiūrint link „Maxima“ parduotuvės į viršų, nedegė leidžiamasis signalas. Pažymėjo, kad nepastebėjo ( - ) gatvėje signalo, o link ( - ) gatvės degė arba žalias, arba nedegė joks signalas. Nurodė, jog matė, kad buvo vykdomi darbai.

11Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas V. M. pažymėjo, kad būdavo dienų, kai šviesoforas neveikdavo arba visomis kryptimis užsidegdavo raudoni ar žali šviesoforo signalai.

12Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartimi byla perduota Vilniaus apygardos teismui, nes atsakovui RUAB „Urbico“ iškelta restruktūrizavimo byla.

13II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 21 d. nutartimi ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovams atmetė.

15Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendė, kad negali vadovautis liudytojų parodymais, nes jie yra nepatikimi, o Vilniaus miesto VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas neturi prejudicinės galios. Nurodė, kad vadovaujasi atsakovo pateiktu įrodymu – šviesoforo valdiklio FC2000, valdančio ( - ) gatvių sankryžą, techninėmis charakteristikomis, kuriose nurodyta, kad minėto valdiklio patikimumą garantuoja aukšti standartai ir griežta kokybės kontrolė. Pažymėjo, kad techninėse valdiklio charakteristikose nurodyta, jog yra vykdomas prieštaros grupių monitoringas naudojant nesėkmių nepatiriančius principus. Valdiklis prižiūri, kad vienu metu skirtingomis kryptimis nedegtų tik žalias šviesoforo signalas, kiekvienas lempos jungiklis turi specialias negendančias prieštarų monitoriaus logines schemas. Prieštarų monitoriaus loginės schemos niekada negenda. Pažymėjo, kad ieškovas neįrodė nei RUAB „Urbico“, nei kitų proceso dalyvių kaltės, todėl ieškinio dėl RUAB „Urbico“ netenkino.

16Dėl reikalavimo AB „Lietuvos draudimas“ ir UADB „Ergo Lietuva“ teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodo, kokiu pagrindu ieškovas reikalauja iš AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“ solidarios atsakomybės, nors šioms draudimo bendrovėms reiškiami reikalavimai yra kildinami iš dviejų skirtingų transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarčių, o ne iš delikto. Pažymėjo, kad šiuo atveju solidari atsakomybė negalima. Nurodė, jog vadovaujantis TPVCAPD įstatymo nuostatomis, nukentėjusiam asmeniui siekiant gauti žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens draudiko, šis gali reikšti pretenziją dėl padarytos žalos atlyginimo per vienerius metus nuo tos dienos, kai nukentėjęs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per ketverius metus nuo eismo įvykio dienos, šie terminai yra naikinamieji ir jiems pasibaigus išnyksta draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką, todėl reikalavimo teisė, perėjusi žalą atlyginusiam ieškovui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Tesimas sprendė, kad ieškovas dėl šio įvykio nėra pareiškęs pretenzijos AB „Lietuvos draudimas“ bei ADB „Ergo Lietuva“ per įstatymo nustatytą terminą, todėl ieškovui taikė 1 metų naikinamąjį pretenzinį terminą, numatytą TPVCAPD įstatymo 16 straipsnyje.

17III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

18Atskiruoju skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį ir priimti naują nutartį - ieškinį patenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

191. Nepagrįstas teismo argumentas, jog teismas negali vadovautis liudytojų parodymais. Pažymėtina, kad liudytojai V. M. ir V. P. yra visiškai nešališki, neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl jų parodymais turi būti vadovaujamasi. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo V. M. parodymų, kuriais jis paaiškino, kad 2008 m. liepos 28 d. visą dieną šviesoforai veikė su sutrikimais ir jis ne kartą matė, kad abejomis kryptimis veikė žalias šviesoforo signalas. Šie liudytojo parodymai turi esminės reikšmės, kadangi teismas ieškinį atmetė tik vadovaudamasis šviesoforo valdiklio FC2000 techninėmis charakteristikomis, o minėtos techninės charakteristikos jokiu būdu nepatvirtina, kad valdiklis eismo įvykio metu atitiko charakteristikose užfiksuotą techninę būklę.

202. Vilniaus miesto VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas turi būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Teismas nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodė tik tai, kad minėtas nutarimas neturi prejudicinės galios, tačiau, kodėl šis dokumentas nebuvo apskritai vertinamas kaip rašytinis įrodymas ir dėl kokių priežasčių nutarimas nebuvo vertinamas kaip rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią, nepasisakė.

213. Atsakingų už eismo įvykį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikai gali atsakyti solidariai. Teismas argumentą, jog buvo praleistas vienerių metų pretenzinis terminas, grindė prielaida, jog AB „Lietuvos draudimas” ir ADB „Ergo Lietuva” draudėjai pažeidė teisės aktus, numatančius jų pareigą per 3 dienas pranešti draudikams apie įvykusį eismo įvykį, tačiau civilinėje byloje nėra duomenų apie tokį teisės aktų pažeidimą, todėl tokia teismo prielaida prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams.

224. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad trečiasis asmuo D. D. dirbo įmonėje, kuri transporto priemonės valdytojų civilinę atsakomybę buvo apdraudusi AB „Lietuvos draudimas”. Kadangi teismo nutartis turi įtakos AB „Lietuvos draudimas” draudėjo teisėms ir pareigoms, tačiau į bylą draudėjas įtrauktas nebuvo, tai laikytina absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu.

235. Ieškovui buvo visiškai aišku, jog dėl eismo įvykio yra atsakingas atsakovas RUAB „Urbico”. Apie tai, kad yra galimybė, jog dėl eismo įvykio yra atsakingi eismo įvykyje dalyvavę transporto priemonių valdytojai (jų civilinės atsakomybės draudikai), ieškovas sužinojo tik gavę RUAB „Urbico” atsiliepimą į ieškinį. Kadangi ši aplinkybė paaiškėjo tik iškėlus civilinę bylą teisme, iki tol ieškovas neturėjo teisinio pagrindo ir galimybės išsiųsti pretenzijų minėtiems draudikams.

24Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

251. 2008 m. liepos 28 d. įvykio metu automobiliui Honda Civic (valst. Nr. ( - )) padarytą žalą ieškovas atlygino 2008 m. lapkričio 10 d., o patikslintą ieškinį, kuriuo reiškė alternatyvų reikalavimą atsakovo ADB „Ergo Lietuva“ atžvilgiu dėl žalos atlyginimo, teismui pateikė tik 2010 metų sauso mėnesį. Pažymėtina, jog iki šio laiko ieškovas nebuvo kreipęsis į atsakovą ADB „Ergo Lietuva“ dėl aptariamo įvykio metu patirtos žalos atlyginimo. Teismas, atsižvelgdamas į tai, nutartimi pagrįstai konstatavo, kad aptariamu atveju ieškovui taikytinas vienerių metų naikinamasis pretenzinis terminas.

262. Pažymėtina, kad aplinkybe, ar eismo įvykio dalyviai ar draudėjai buvo informavę draudikus apie aptariamą eismo įvykį, ieškovas ėmė domėtis tik bylos nagrinėjimo teismo posėdyje iš esmės metu, iki to laiko nei raštu, nei žodžiu parengiamųjų posėdžių metų nereiškė prašymų dėl tokios informacijos pateikimo bei kitokiu būdu nesiekė šių aplinkybių išsiaiškinti. Taip pat pabrėžtina, kad ADB „Ergo Lietuva“ atstovas teismo posėdžio metu patvirtino aplinkybę, kad apie 2008 m. liepos 28 d. eismo įvykį jis buvo informuotas tik 2010 metų sausio mėnesį, gavęs ieškovo patikslintą ieškinį.

273. Nėra aišku, dėl kokios priežasties ieškovas pateikė pretenziją RUAB „Urbico“ tik praėjus daugiau nei pusei metų nuo eismo įvykio dienos. Be to, gavęs RUAB „Urbico“ atsakymą į teiktą 2009 m. kovo 5 d. pretenziją, ieškovas, manydamas, kad atsakomybė dėl eismo įvykio kyla transporto priemonės valdytojams, turėjo pakankamai laiko pretenziją transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę apdraudusiems draudikams pateikti nepažeidžiant naikinamojo vienerių metų pretenzinio termino. Manytina, kad šį terminą ieškovas praleido, kadangi nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus, būdamas savo srities profesionalas bei atitinkamai, neabejotinai puikiai išmanydamas TPVCAPD įstatymo nuostatas, veikė aplaidžiai ir neprofesionaliai. Taigi, nepagrįstas ieškovo argumentas, kad iki pareikšdamas ieškinį draudikų atžvilgiu teisme, ieškovas neturėjo nei teisinio pagrindo, nei galimybės išsiųsti pretenzijų minėtiems draudikams.

284. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, jog AB „Lietuvos draudimas“ draudėjas yra įmonė, kurios teisėms ir (ar) pareigoms teismo sprendimas gali turėti įtakos, ieškovas privalėjo laiku pareikšti prašymą dėl šio asmens įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau šia procesine teise nepasinaudojo.

29Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas RUAB „Urbico“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

301. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, faktai, nustatyti administracinės teisenos bylose, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, todėl ieškovo nurodytas Vilniaus miesto VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarimas turi būti vertinamas tik kaip rašytinis įrodymas kartu su kitais įrodymais byloje.

312. Ieškovas nepagrįstai remiasi liudytojo V. M., kuris eismo įvykio nematė (buvo darbo vietoje adresu ( - )), pareiškimu, jog 2008 m. liepos 28 d. visą dieną šviesoforai veikė su sutrikimais ir jis ne kartą matė, kad abiem kryptimis veikė žalias šviesoforo signalas. Remiantis 2008 m. gedimų registravimo žurnalo išrašo duomenimis matyti, jog jokie ( - ) gatvių sankryžos (pagal įmonės sankryžų registraciją sankryžos Nr. 110) šviesoforo gedimai 2008 m. liepos 28 d. nebuvo užfiksuoti. Atsižvelgiant į tai, kad ( - ) gatvių sankryža valdoma daugiau kaip 15 metų gamybos valdikliu FC 2000, gali būti trumpalaikiai šviesoforų veiklos sutrikimai dėl įtampos svyravimų, už kuriuos atsakovas RUAB „Urbico“ nėra atsakingas, apie tokius sutrikimus įmonė net negali sužinoti, nes atsistačius normaliai įtampai, šviesoforų veikla normalizuojasi bei veikia tinkamai. Be to, bet kokiu atveju, esant bet kokiam šviesoforų valdiklio gedimui, neįmanomas toks gedimas, kad abiem kryptimis degtų žalias šviesoforo signalas. Teismui pateiktame 2009 m. liepos 21 d. ekspertizės akte Nr. 5/2009 nurodyta, kad pagal šviesoforo valdiklio FC 2000 aprašymą ir atliktų eksperimentų rezultatus šviesoforo gedimas, kad pagrindiniu ir šalutiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms vienu metu degtų žalias arba raudonas šviesoforų signalai, yra negalimas. Pažymėtina, kad jei ir būtų nustatyta, kad įvykio metu buvo sutrikęs šviesoforo darbas, toks sutrikimas techniškai ne visada lemia konkrečių transporto priemonių susidūrimą ir žalos padarymą. Šviesoforo sutrikimas tik apsunkina sankryžos pervažiavimą.

323. Vilniaus miesto VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarime yra užfiksuota tik tai, kad eismo įvykis įvyko dėl sutrikusio šviesoforo darbo, t. y. remiamasi tų pačių liudytojų bei eismo įvykio dalyvių parodymais, tačiau nėra detalizuotas sutrikusio šviesoforo, jeigu toks buvo, pobūdis, kas yra svarbu sprendžiant kaltės klausimą. Darytina pagrįsta išvada, jog ir šis dokumentas, kuriuo remiasi ieškovas, neįrodo atsakovo RUAB „Urbico“ kaltės.

334. Atsakovas RUAB „Urbico“ sutinka su teismo argumentu, jog negalima reikalauti iš AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“ solidarios atsakomybės. Ieškovui turi būti pritaikytas 1 metų naikinamasis pretenzinis terminas.

34Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir ieškovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

351. Teismas negali remtis parodymais liudytojų, kurie matė aplinkybes (konkrečiai – šviesoforų darbą) prieš, po, bet ne paties įvykio metu. Akivaizdu, kad daryti prielaidą apie tai, jog tuo metu abejomis kryptimis degė eismą leidžiantis žalias šviesoforo signalas, nėra teisinga ir pagrįsta.

362. Teismas pagrįstai vadovavosi objektyviais įrodymais – šviesoforo valdiklio FC2000, valdančio ( - ) gatvių sankryžą, technine charakteristika, kuri paremta objektyviais techniniais parametrais, duomenimis ir skirtingai, nei liudytojų parodymai, jie gali būti patikrinami teisingumo – klaidingumo aspektu. Pažymėtina, kad Vilniaus miesto VPKVPEPT nutarimas civilinėje byloje neturi prejudicinės galios. Administracinio teisės pažeidimo nutarimas yra tik pirminis pareigūnų surašytas dokumentas išsamiai neištyrus įvykio, remiantis liudytojų parodymais, todėl dėl minėtų priežasčių jis turi būti vertintinas kaip subjektyvus ir negalintis suteikti patikimos objektyvios informacijos apie įvykį. Teismas neturi pareigos pasisakyti dėl kiekvieno iš įrodymų svarbos visų įrodymų kontekste, todėl ieškovas negali vienareikšmiškai teigti, kad minėtas nutarimas apskritai nebuvo vertinamas kaip rašytinis įrodymas.

373. Pažymėtina, kad draudikas, gavęs pranešimą apie draudiminį įvykį, turėjo atlikti draudiminio įvykio aplinkybių tyrimą, žalos bylos administravimą ir nustatyti visas aplinkybes. Ieškovas, kaip asmuo, inicijavęs teisminį ginčą, remiantis proceso metu galiojančiu rungimosi principu, turėjo tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui. Be to, ieškovas yra draudikas ir iš praktikos turėtų žinoti, kad draudėjai ne visuomet vykdo savo sutartinius įsipareigojimus, ne visada laiku ir tinkamai praneša apie įvykusį draudiminį įvykį, todėl turėjo iš anksto apgalvoti, kokius asmenis į bylą traukti atsakovais, trečiaisiais asmenimis, kitais byloje dalyvaujančiais asmenimis. Ši byla nepatenka į kategoriją, kurioje teismas turi būti aktyvus, todėl prašyti teismo nutartį naikinti remiantis tuo, kad ieškovas pats tinkamai neįgyvendino savo kaip proceso dalyvių teisių, yra neteisinga, nepagrįsta ir neprofesionalu.

384. Nutartis atsakovui jokių pareigų nesukėlė, nes ieškinys buvo atmestas ir ieškovas, siekdamas teisminiu būdu prisiteisti žalos atlyginimą iš šios įmonės, reikalavimą turi reikšti naujoje byloje. Be to, ieškovas, kaip teisminio ginčo iniciatorius, pats turėjo būti aktyvus proceso dalyvis ir, jei jo manymu į bylą buvo tikslinga įtraukti AB „Lietuvos draudimas“, tokius prašymus galėjo teikti parengiamojo ir teismo posėdžio metu, ištyrus byloje surinktus įrodymus, turėjo teisę teikti prašymą dėl bylos medžiagos papildymo, tačiau to nedarė.

39IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

40Byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą nukentėjusiajam asmeniui išmokėjusio draudiko ieškinį, kuriuo šis draudikas prašė išmokėtą sumą priteisti iš šviesoforų priežiūrą vykdančios bendrovės arba ją priteisti solidariai iš dviejų draudikų, kurie buvo apdraudę autoįvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę.

41Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas jau išplėtotą ir nuoseklią teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie to įrodymo sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-316/2010).

42Tuo atveju, kai reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, būtina išsiaiškinti, ar egzistuoja visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 14 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-104/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-304/2009). Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos neteisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-412/2008). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės. Visų civilinės atsakomybės sąlygų, išskyrus kaltę, egzistavimą turi įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 str.).

43Lietuvos Respublikos Seimas 2001 m. birželio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą, įsigaliojusį 2001 m. birželio 30 d. Šiuo įstatymu reglamentavus naują civilinės atsakomybės draudimo rūšį Lietuvoje buvo sukurta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema, kurios vienas iš pagrindinių tikslų – eismo įvykių metu nukentėjusių asmenų turtinių teisių ir interesų apsauga. 2004 m. kovo 5 d. įstatymas buvo pakeistas išdėstant jį nauja redakcija bei pakeičiant pavadinimą – Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d.). Šio įstatymo atžvilgiu Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – ir CK) ir Draudimo įstatymas (toliau – ir DĮ) taikomi kaip lex generalis (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 1 straipsnio 6 dalis).

44Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (toliau – TPVCAPD) tikslas – garantuoti dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma, taip pat užtikrinti transporto priemonę naudojančių valdytojų turtinius interesus, susijusius su civiline atsakomybe, kilusia naudojant šiuo draudimu apdraustą transporto priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-382/2009).

45TPVCAPD teisinių santykių privalomumas pagrįstas šių santykių objekto – transporto priemonės – specifiškumu. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias sausumos transporto priemonių draudimą, būtina atsižvelgti į tai, kad naudojamos transporto priemonės yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, sukuria imperatyvią pareigą jos valdytojams draustis civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir laikytis tam tikrų reikalavimų jas eksploatuojant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-300/2010).

46TPVCAPD teisinis reguliavimas išsiskiria iš kitų draudimo rūšių reguliavimo tuo, kad juo užtikrinama didesnė nukentėjusio asmens teisių apsauga. Pavyzdžiui, TPVCAPD įstatyme nustatyta, kad draudikas už transporto priemonės valdytoją, esant jo civilinei atsakomybei atlyginti žalą, atlygina trečiajam asmeniui nuostolius net ir tais atvejais, kai pagal bendrąsias draudimo teisės normas tokios pareigos įprastai neturėtų (pavyzdžiui, dėl transporto priemonės valdytojo tyčios ar jai pagal padarinius prilygintais atvejais). Tokiu teisiniu reguliavimu aiškiai ginami ne transporto priemonės valdytojo, bet nukentėjusiojo interesai, kartu suteikiant teisę išmokėjusiam išmoką draudikui ar Draudikų biurui atgręžtiniu reikalavimu susigrąžinti išmokėtas sumas iš atsakingo už žalą asmens, arba asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (TPVCAPD įstatymo 17, 22, 23 straipsniai). TPVCAPD atvejais netaikytinos CK 6.1014 straipsnio nuostatos, pagal kurias draudikas yra atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo, jei draudžiamasis įvykis padarytas tyčia. Padidėjusi draudikų veiklos rizika atsveriama TPVCAPD įstatymo 22 straipsnyje įtvirtinta atgręžtinio reikalavimo teise į atsakingą už žalos padarymą asmenį.

47Draudikas, TPVCAPD sutartimi apdrausdamas transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, šio veiksmais padarytą žalą įsipareigoja atlyginti sutartyje konkrečiai neindividualizuotam trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-366/2009). Draudimo išmoka dėl turtui padarytos žalos mokama žalą patyrusiam asmeniui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad pagal TPVCAPD įstatymą nukentėjusiu trečiuoju asmeniu pripažįstamas asmuo, kuriam per eismo įvykį padaryta žala ir kuris TPVCAPD įstatymo nustatyta tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo (2 straipsnio 15 dalis). Draudimo įstatymo 94 straipsnis (ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusi įstatymo redakcija) numatė, jog nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. TPVCAPD įstatymo 13 straipsnio 1 dalis taip pat numato, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pretenziją dėl padarytos žalos gali pateikti atsakingam už padarytą žalą asmeniui arba jo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui.

48Draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką siejama su TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytu terminu, per kurį nukentėjęs trečiasis asmuo turi su pretenzija dėl padarytos žalos kreiptis į žalą padariusiojo asmens draudiką. Pagal šią normą pretenzija draudikui turi būti pateikta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos (objektyvus kriterijus) arba dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą (subjektyvus kriterijus). Kolegija pažymi, kad turi būti išsiaiškinta nurodyto termino, nustatančio įgytos teisės galiojimo trukmę, prigimtis, kurią nulemia pačios teisės paskirtis. Šis įstatyme numatytas terminas nustato specialaus subjekto – nuo eismo įvykio nukentėjusiojo trečiojo asmens teisės į draudimo išmoką galiojimo bei įgyvendinimo trukmę ir yra šios materialiosios teisės egzistavimo laike matas. Todėl nurodytas terminas pretenzijai pareikšti nėra nei pretenzinis, nei procesinis, nei procedūrinis, nei ieškinio senaties terminas. Pretenzijos kitai prievolės šaliai (draudikui) pareiškimo nėra pagrindo prilyginti įstatyme nustatytai išankstinei ginčo dėl žalos atlyginimo sprendimo ne teisme tvarkai. Vien ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nukentėjusiojo trečiojo asmens pateikiamą draudikui dokumentą, kuriame suformuluojamas prašymas išmokėti draudimo išmoką, vadina pretenzija, dar nereiškia, jog šis terminas pagal paskirtį yra pretenzinis. Pretenzinis terminas – įstatymo ar sutarties nustatytas terminas, per kurį šalis gali, o kartais - ir privalo, raštu pareikšti reikalavimus kitai šaliai išankstine ginčo sprendimo ne teisme tvarka dėl jos teisių ar interesų pažeidimo. Šiuo gi atveju nukentėjęs asmuo tik reiškia reikalavimą atsakingo už žalą asmens draudikui dėl draudimo išmokos išmokėjimo ir joks ginčas dėl teisės dar nėra kilęs. Privaloma išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka gali būti nustatyta tik įstatymų numatytais atvejais (CPK 22 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad nukentėjusiojo trečiojo asmens procesinė teisė kreiptis tiesiogiai į teismą net ir pasibaigus minėtam naikinamajam terminui savaime neišnyksta ir teismas negali atsisakyti priimti ieškinį remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktu, o turi pareikštą reikalavimą nagrinėti iš esmės ir, nustačius termino pretenzijai draudikui pareikšti pasibaigimo faktą, ieškinį atmesti. Nukentėjusiojo asmens pretenzijos žalą padariusio asmens draudikui pareiškimo terminas nėra ir ieškinio senaties terminas, nes pastarasis nustato laiko tarpą, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį teisme, o TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje numatytu atveju terminas siejamas su pretenzijos (reikalavimo) priešingai prievolės šaliai, bet ne ieškinio teisme pareiškimu (CK 1.124 str.). Aptariamas terminas pretenzijai pareikšti taip pat nėra ir procesinis ar procedūrinio pobūdžio. Procesinis terminas – tai įstatymo arba teismo nustatytas laiko tarpas, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje asmenys arba kiti civilinio proceso dalyviai privalo arba gali atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, nagrinėjant civilines bylas teisme ir priimant teismo sprendimus bei juos vykdant (CPK 73 straipsnis). Procedūrinis terminas - tai įstatyme tam tikros materialiosios subjektinės ar procesinės subjektinės teisės įgyvendinimo procedūrai nustatyti terminai, jie yra skirti tik užtikrinti tam tikros teisės įgyvendinimo procedūros organizavimą ir nuoseklią tąsą. Šių terminų pasibaigimas nepanaikina asmens teisės į valstybės prievarta užtikrinamą jo pažeistų teisių gynybą teisme, juo labiau - nelemia materialiųjų ar procesinių asmens teisių ir pareigų pasibaigimo.

49Kolegijos nuomone, nukentėjusiajam trečiajam asmeniui nustatytas vienerių metų terminas kreiptis su reikalavimu (pretenzija) į draudiką yra materialiosios teisės terminas, nustatantis laiko tarpą, per kurį nukentėjęs trečiasis asmuo turi šią teisę įgyvendinti ir informuoti draudiką apie draudimo įvykį bei pareikšti reikalavimą išmokėti draudimo išmoką, o pastarasis, gavęs šiuos duomenis per nustatytą terminą, turi pagrindą pradėti draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo procesą, t. y. šis terminas yra įstatyme nustatytas nukentėjusiajam trečiajam asmeniui priklausančios materialiosios subjektinės teisės į draudimo išmokos atlyginimą iš draudiko galiojimo bei įgyvendinimo terminas. Praėjus vienerių metų terminui nuo žalos atsiradimo dienos arba, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo apie žalos atsiradimą sužinojo ar turėjo sužinoti vėliau, nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti dienos, nukentėjusiojo trečiojo asmens teisė į draudimo išmoką pasibaigia (santykinai naikinamasis terminas). Pasibaigus ketverių metų terminui po eismo įvykio, nukentėjusiojo trečiojo asmens subjektinė teisė į draudimo išmoką negrįžtamai pasibaigia ir nebegali būti įgyvendinama, t. y. baigiasi ateityje (absoliučiai naikinamasis terminas, TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalis; CK 1.117 str. 6 d.). Tokiu būdu užtikrinamas civilinių teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas. Tačiau materialiosios teisės pasibaigimas, taigi, ir teisės į draudimo išmoką praradimas, kaip minėta, nepanaikina asmens teisės kreiptis teismą teisminės gynybos. Be to, šių terminų praleidimas neturi įtakos nukentėjusiojo ir transporto priemonės valdytojo deliktiniams santykiams. Taip pat pabrėžtina, jog teisė į draudimo išmoką nesibaigia, jei nukentėjęs asmuo per nustatytą terminą pateikė draudikui reikalavimą, nors reikalavimas išnagrinėjamas tam terminui pasibaigus. Šis terminas nelemia ir ieškinio senaties termino eigos pradžios. Nukentėjusiojo asmens reikalavimams žalą padariusio asmens draudikui teisme pareikšti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nes šiuos asmenis sieja ne draudimo, bet deliktinės atsakomybės teisinis santykis (CK 1.125 str. 8 d.). Todėl nepareiškus reikalavimo (pretenzijos) draudikui per TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, ieškinį būtų pagrindas atmesti ne dėl ieškinio senaties pasibaigimo, bet dėl ieškinio nepagrįstumo (materialiosios teisės galiojimo pasibaigimo, taigi – dėl materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo).

50Reikalavimas laikytis pretenzijos padavimo kitam draudikui tvarkos yra taikomas ir draudikui, kuris atlygino žalą nukentėjusiajam ir įgijo teisę reikšti ieškinį už žalą atsakingo asmens draudiko atžvilgiu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad atgręžtinis draudiko reikalavimas atsakingam už žalą asmeniui TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio pagrindu yra regresas. Kasacinis teismas pažymėjo, kad, draudikui įvykdžius prievolę atlyginti nukentėjusiesiems nuostolius, patirtus dėl transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu, deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia prievolės įvykdymu (CK 6.123 straipsnio 1 dalis), išskyrus tuos atvejus, kai draudimo išmoka iki galo nepadengiami nukentėjusiojo asmens nuostoliai. Jei draudiko išmoka visiškai atlygina nukentėjusiojo nuostolius, tai deliktinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai pasibaigia visa apimtimi. Tik TPVCAPD įstatymo numatytais atvejais (TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalis) atsiranda draudiko teisė regreso tvarka reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo (draudėjas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 23 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-78/2010). Tuo tarpu subrogacijos atveju naujas kreditorius (žalą atlyginęs draudikas) įstoja į pradinio kreditoriaus (žalą patyrusio asmens, draudėjo) vietą perimdamas jo reikalavimo teises. Tokiu atveju nesikeičia nei ginčo santykiui spręsti taikytina teisė, nei pradinio kreditoriaus turėtų teisių mastas, taigi nesikeičia ir teisiniame santykyje taikytini terminai ir jų skaičiavimo tvarka (CK 6.111 str., 6.113 str., 6.1015 str. 2 d.). Žalos atlyginimo prievolė, siejanti nukentėjusį kreditorių ir žalą padariusį skolininką, nepasibaigia, tik keičiasi šios prievolės šalis – kreditorius, kuris įgyja buvusio kreditoriaus teises ir pareigas žalos atlyginimo prievolėje, t. y. toje pačioje, jau egzistuojančioje prievolėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-46/2009). Pažymėtina, kad CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas taikyti subrogaciją civilinės atsakomybės draudimo atveju galioja tik tuomet, kai draudikas reiškia reikalavimą draudėjui. Pastaruoju atveju viena prievolė (sutartinė) pasibaigia įvykdymu ir atsiranda nauja (deliktinė) prievolė, todėl turi būti reiškiamas regresinis reikalavimas ir taikomos regresą, o ne subrogaciją reglamentuojančios teisės normos. Tokios pozicijos laikosi ir kasacinis teismas, kuris nurodė, jog žalos padarymo draudėjo turtui atveju subrogacijos būdu draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-21/2012). Tuo atveju, kai draudikas išmokėjo draudimo išmoką apdraustajam pagal turto draudimo sutartį, laikoma, kad šis draudikas perima žalą patyrusio apdraustojo teises, taigi, įgyja teisę reikšti reikalavimą už žalą atsakingam asmeniui arba to asmens civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui ir įrodinėti pastarųjų kaltę pagal deliktinės civilinės atsakomybės taisykles. Toks apdraustojo teisių perėjimas draudikui reiškia prievolės šalies pasikeitimą ir šiuo atveju turi būti kvalifikuojamas kaip subrogacija (CK 6.1015 str. 1 d.). Draudikas, perėmęs visas apdraustojo teises, veikia kaip nukentėjęs trečiasis asmuo ir taip pat turi laikytis aukščiau minėtų TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų reikalavimų, nustatytų nukentėjusiojo trečiojo asmens pretenzijai pateikti. Tokiu atveju žalą patyrusio trečiojo asmens draudikas turi pareikšti pretenziją už žalą atsakingo asmens kitam draudikui taip, kaip tai būtų privalėjęs atlikti pats nukentėjęs trečiasis asmuo, t. y. per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba nuo dienos, kurią draudėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą. Subrogacijos institutas draudimo teisiniuose santykiuose drausmina tiek draudiką, tiek draudėją. Draudėjas (žalą patyręs asmuo) ir draudikas (atlyginęs draudėjui žalą už kitą asmenį), žinodami apie įstatyme nustatytus palyginti trumpus terminus pareikšti pretenziją žalą padariusio asmens draudikui, turi atitinkamai: žalą patyręs asmuo (draudėjas) turi interesą stengtis kuo greičiau pranešti apie padarytą žalą ir pareikšti reikalavimą dėl draudimo išmokos savo draudikui ir (arba) žalą padariusiojo asmens draudikui, o žalą patyrusio asmens draudikas, atlyginęs pastarajam žalą už kitą asmenį, turi interesą kuo greičiau išsiaiškinti kaltus dėl draudiminio atsitikimo asmenis, priimti sprendimą dėl draudimo išmokos, užbaigti draudžiamojo įvykio administravimą ir subrogacijos pagrindu pareikšti reikalavimą atsakingo už žalą asmens draudikui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-46/2009).

51Pasibaigus vienerių metų terminui po žalos atsiradimo ar sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie padarytą žalą dienos pasibaigia nukentėjusiojo asmens teisė gauti draudimo išmoką iš už žalą atsakingo asmens draudiko, todėl nustoja galioti ir subrogacijos pagrindu reikalavimą į už žalą atsakingo asmens draudiką perėmusio draudimo išmoką išmokėjusio draudiko teisė į sumokėtos išmokos susigrąžinimą. Tačiau tai nepanaikina draudimo išmoką sumokėjusio draudiko teisės reikšti materialiuosius teisinius reikalavimus kitiems už žalą atsakingiems asmenims remiantis bendrosiomis deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis – automobilių, sukėlusių eismo įvykį, valdytojams, kurie pagal CK 6.270 straipsnio 4 dalį trečiajam asmeniui, šiuo atveju jo reikalavimo teises perėmusiam draudikui, atsako solidariai arba įrodinėti, kad už padarytą žalą yra atsakingas dar kitas subjektas, pavyzdžiui, šioje byloje šviesoforų tinkamą priežiūrą turinti užtikrinti įmonė, jeigu pastarajai dar nebuvo reikštas ieškinys.

52Nagrinėjamu atveju reikalavimus dėl nuostolių atlyginimo priteisimo padavė AAS „Gjensidige Baltic“ (draudikas), atlyginęs draudėjai pagal turto draudimo sutartį (draudimo poliso Nr. 11/029994, t. 1, b. l. 54) J. R. dėl 2008 m. liepos 28 d. ( - ) gatvių sankryžoje įvykusio eismo įvykio metu dėl kitų dviejų transporto priemonių susidūrimo padarytus 14 408,70 Lt dydžio nuostolius. Automobilį BMW 530 (valst. Nr. ( - )), priklausantį UAB „Hermis fondų valdymas“, vairavo D. D.. Šis automobilis transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomu draudimu apdraustas AB „Lietuvos draudimas“. Automobilį VW Passat (valst. Nr. ( - )), transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraustą ADB „Ergo Lietuva“, vairavo automobilio savininkas E. F.. Ieškovas vienu ieškiniu pareiškė skirtingo pobūdžio reikalavimus, grindžiamus skirtingais pagrindais. Vienas reikalavimas pareikštas RUAB „Urbico“, kuri eismo įvykio metu užtikrino Vilniaus mieste esančių šviesoforų techninę priežiūrą. Šį reikalavimą RUAB „Urbico“ atžvilgiu ieškovas grindė tuo, jog Vilniaus miesto VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarimu Nr. 3-12213, kuriuo nutarta nepradėti administracinio teisės pažeidimo bylos, nustatyta, kad eismo įvykio dalyviai eismo taisyklių nepažeidė ir negalėjo numatyti šio įvykio kilimo. Toks nutarimas priimtas remiantis eismo įvykio dalyvių paaiškinimais, jog kiekvienam iš jų sankryžoje degė žalias šviesoforo signalas, taip pat liudytojų parodymais, jog tą dieną jie matė sankryžoje skirtingomis kryptimis tuo pačiu metu degant tos pačios spalvos (žalios) šviesoforo signalus (t. 1, b. l. 32-47). Kiti reikalavimai dėl tokio paties dydžio žalos atlyginimo reiškiami atsakovais patrauktiems dviem draudikams AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“, kurie buvo apdraudę eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę. Šiuo atveju ieškovas įrodinėja, kad atsakovai yra atsakingi pagal ieškinį, jeigu nebūtų nustatyti RUAB „Urbico“ neteisėti veiksmai. Proceso įstatymai nedraudžia ieškovui vienoje byloje reikšti kelių alternatyvių reikalavimų skirtingiems atsakovams, grindžiant reikalavimus skirtingomis aplinkybėmis bei įrodymais, nors tai ir nepatvirtina ieškovo nuoseklios pozicijos dėl įvykio aplinkybių vertinimo. Akivaizdu, jog patenkinus vieną tokį alternatyvų ieškinį, nebūtų pagrindo tenkinti kitu pagrindu ir kitiems atsakovams pareikštą kitą alternatyvų reikalavimą, ir atvirkščiai.

53Vertinant, ar ieškovo tarpusavyje susiję reikalavimai skirtingiems atsakovams yra pagrįsti ir ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas juos atmetė, būtina tinkamai nustatyti įrodymų galią procese bei nepažeisti įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarime nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios, nes jos nustatytos valstybės įgalioto policijos pareigūno, atsisakiusio pradėti administracinės teisenos procedūrą. Prejudicinę galią turi tik aplinkybės, kurios nustatytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje (taip pat civilinėje bei baudžiamojoje byloje) ir šių aplinkybių įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 2 p.). Tuo tarpu pareigūno surašytas administracinės teisės pažeidimo protokolas ar nutarimas dėl atsisakymo pradėti administracinės teisenos procedūrą neturi prejudicinės galios, tačiau gali būti vertinamas kaip rašytinis įrodymas byloje (CPK 197 str. 1 d.). Nepagrįstas apelianto argumentas, kad aptariamas dokumentas pripažintinas didesnę įrodomąją galią turinčiu įrodymu, nes jis neatitinka tokiems įrodymams įstatymo keliamų griežtų reikalavimų (CPK 197 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, siekdamas išsiaiškinti, ar eismo įvykį sukėlusių asmenų paaiškinimai dėl žalio šviesoforo signalo degimo vienu metu važiuojant skirtingomis kryptimis yra teisingi, galėjo skirti techninę ekspertizę. Tačiau teismas šioje byloje dėl 14 408,70 Lt priteisimo pagrįstai to nedarė, o vadovavosi pagal faktines aplinkybes tapačioje byloje 2009 m. liepos 21 d. atliktos ekspertizės, kurioje buvo aiškinamasi, ar galimas toks šviesoforo gedimas, kad pagrindiniu ir šalutiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms tuo pačiu metu degtų žalias arba raudonas šviesoforo signalai, padaryta išvada (Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-287-235/2008, t. 1, b. l. 169-179). Ekspertizę atlikęs 17 metų eksperto darbo stažą turintis ekspertas L. R., supažindintas su baudžiamąja atsakomybe už melagingos išvados davimą, 2009 m. liepos 21 d. padarė vienareikšmę išvadą, jog tokia situacija, kai pagrindiniu ir šalutiniu keliu važiuojančioms transporto priemonėms tuo pačiu metu dėl šviesoforo gedimų degtų tos pačios spalvos (žalios arba raudonos) šviesoforo signalas negali susidaryti. Tiek toje, tiek nagrinėjamoje byloje šviesoforo valdiklis yra tas pats (FC - 2000). Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą remtis civilinėje byloje Nr. 2-287-235/2008 atliktos ekspertizės išvadomis kaip rašytiniu įrodymu (CPK 197 str. 1 d.). Kolegija sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu šių įrodymų įvertinimu ir mano, jog abejoti techninę šviesoforų valdymo sistemos ekspertizę atlikusio eksperto išvadoje pateiktais išaiškinimais, kurie paneigia liudytojų parodymus bei VPKVPEPT 2008 m. rugpjūčio 13 d. nutarime atliktą situacijos teisinį kvalifikavimą administracinės teisės požiūriu, nėra pagrindo. Tai reiškia, jog situacija, kurią nurodė eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai D. D. ir E. F. negalėjo susidaryti (tuo pačiu metu skirtingomis kryptimis važiavusių automobilių šviesoforai negalėjo rodyti žalios spalvos signalų). Tai, kad ( - ) gatvių, esančių Vilniuje, sankryžoje, kurioje įvyko eismo įvykis, kelios valandos iki įvykio buvo sugedę šviesoforai nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą, nes bylos duomenys patvirtina, kad 2008 m. liepos 28 d. 13:30 šviesoforai jau buvo sureguliuoti ir veikė tinkamai, o eismo įvyks įvyko 16:04 val. (t. 1, b. l. 17-18). V. M. parodymai, kad tą dieną jis matė sankryžoje skirtingomis kryptimis tuo pačiu metu degant tos pačios spalvos (žalios) šviesoforo signalus bei iš esmės panašūs V. P. parodymai vertinami kritiškai, nes nei vienas iš jų eismo įvykio nematė, be to, tokią liudytojų nuomonę paneigia eksperto išvada (CPK 183 str., 197 str. 2 d., 216 str.). Esant tokioms aplinkybėms teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad nenustatyti atsakovu patraukto RUAB „Urbico“ neteisėti veiksmai bei priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos ir šio atsakovo vykdomos šviesoforų techninės priežiūros veiklos. (CK 6.245-6.249 str.). Todėl teismas turėjo ieškovo ieškinį šio atsakovo atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, nenustačius visų būtinų deliktinei civilinei atsakomybei kilti sąlygų.

54Dėl ieškovo reikalavimų priteisti nuostolius solidariai iš draudikų, kurie buvo apdraudę eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinę atsakomybę pažymėtina, kad teismas iš viso netyrė eismo įvykio kilimo priežasties, nesiaiškino dėl autoįvykio kaltų asmenų, dalyvavusių autoįvykyje. Klaidingai konstatavę šviesoforų techninę priežiūrą vykdžiusios bendrovės kaltę, autoįvykio kitų aplinkybių netyrė, kaltų dėl autoįvykio asmenų nenustatinėjo ir policijos pareigūnai administracinės teisenos tvarka. Gavęs draudėjos pranešimą apie draudiminį įvykį, išsamaus jo aplinkybių tyrimo neatliko ir ieškovas, kuris vadovaudamasis vien policijos nutarimu administracinės teisenos byloje pareiškė pradinį reikalavimą dėl sumokėtos draudimo išmokos atlyginimo tik RUAB „Urbico“. Nors vėliau byloje ieškinio reikalavimai buvo pareikšti ir autoįvykyje dalyvavusių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudikams, kurių atsakomybė yra išvestinė ir gali kilti tik nustačius, jog už kilusią žalą yra atsakingi draudėjai pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartis, tačiau autoįvykyje dalyvavusios transporto priemonės BMW 530 valdytojas UAB „Hermis fondų valdymas“ (draudėjas) į šios civilinės bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas. Nepaisant tokių procesinių aplinkybių byloje, kolegijos manymu, jos nesudaro pagrindo konstatuoti absoliutų teismo nutarties negaliojimo pagrindą, bylos dalyje pagal ieškinį draudikams AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“ neatskleidus bylos esmės ar nusprendus dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų, ir dėl to naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį bei grąžinti bylą šioje dalyje nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d., 329 str. 2 d. 2 p.). Tokia išvada daroma dėl to, jog byloje nustatytas savarankiškas pagrindas netenkinti pareikšto ieškinio atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir ADB „Ergo Lietuva“ atžvilgiu ir tokiu sprendimu, kuriuo ieškinys atmetamas, ne tik nėra nuspręsta dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens (autoįvykyje dalyvavusios transporto priemonės valdytojo – draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) teisių ir pareigų, bet dėl jo teisių ir pareigų net ir nėra pasisakoma (CPK 14 str. 3 d., 266 str.).

55Ieškovas, sumokėjęs 14 408,70 Lt dydžio draudimo išmoką dėl įvykusio draudiminio įvykio draudėjai J. R., subrogacijos pagrindu perėmė reikalavimo teises į dalyvavusių eismo įvykyje transporto priemonių valdytojų (ieškovo manymu, atsakingų už atsiradusią žalą) draudikus. Minėta, jog pagal TPVCAPD įstatymo 16 straipsnio 4 dalį ieškovas turėjo per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos ar dienos, kai J. R. sužinojo arba turėjo sužinoti apie padarytą žalą (subrogacijos atveju terminų skaičiavimas siejamas su nukentėjusiojo, o ne teises perėmusio asmens suvokimu apie padarytą žalą) pareikšti už žalą atsakingiems draudikams reikalavimus pretenzijos forma (informaciją apie eismo įvykį bei reikalavimus). Įvykis įvyko 2008 m. liepos 28 d., apie jį bei jo metu padarytą žalą iš karto sužinojo J. R., kuri davė paaiškinimus, o kitą dieną apie tai pranešė ieškovui (t. 1, b. l. 17-29, 44). Ieškovas 2008 m. lapkričio 10 d. pavedimu sumokėjo J. R. 14 408,70 Lt už automobilio gedimo taisymo darbus (t. 1, b. l. 54). Ieškovas atsakovams ADB „Ergo Lietuva“ ir AB „Lietuvos draudimas“ subrogacijos pagrindu pretenzijas turėjo pateikti iki 2009 m. liepos 28 d., tačiau to nepadarė, o į eismo įvykį sukėlusių asmenų draudikus kreipėsi tik 2010 m. sausio mėnesį, t. y. beveik po pusmečio, kai pasibaigė teisės į draudimo išmoką galiojimas. Pagrįstas atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ argumentas, jog ieškovas ilgai delsė kreiptis su reikalavimu ir į atsakovą RUAB „Urbico“, į kurį kreipėsi tik 2009 m. kovo 5 d. (t.1, b. l. 53). Gavęs pastarojo atsakovo 2009 m. kovo 18 d. motyvuotą atsakymą į pretenziją, kuri nebuvo pripažinta pagrįsta, ieškovas taip pat turėjo pakankamai laiko aiškintis autoįvykio aplinkybes. Ieškovas, būdamas draudikas, užsiimantis tik draudimine veikla ir esantis profesionalus šios srities žinovas, turintis didelius žmogiškuosius ir finansinius resursus, būdamas rūpestingas ir atidus savo teisių apsaugai, privalėjo išsiaiškinti kaltus dėl žalos atsiradimo asmenis bei kreiptis į jų civilinę atsakomybę apdraudusius draudikus dėl subrogacijos teisės įgyvendinimo per įstatymo nustatytą terminą. Kaip minėta, vienerių metų terminas pretenzijai draudikui pareikšti yra naikinamasis. Praleidęs šį terminą ieškovas neteko materialiosios subjektinės teisės į išmokėtos draudėjai draudimo išmokos atlyginimą (CK 1.117 str. 4 d.) ir teisės į ieškinio patenkinimą. Todėl ieškinys atsakovų - draudikų - atžvilgiu turėjo būti atmestas remiantis vien šiuo pagrindu.

56Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į skundą argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.

57Ši nutartis neužkerta galimybės ieškovui įstatymų nustatyta tvarka reikšti reikalavimus eismo įvykyje dalyvavusiems kaltiems žalą padariusiems asmenims tiesiogiai pagal bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles (CK 6.270 str. 4 d.).

58Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudiko nuostolių atlyginimą subrogacijos pagrindu. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Todėl keisti teisėtos nutarties atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo ir žemesnės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

59Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

60Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.