Byla 2A-531-198/2011

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Zinos Mickevičiūtės, kolegijos teisėjų: Birutės Jonaitienės (pranešėja), Ramunės Čeknienės, sekretoriaujant Loretai Girdziušienei, dalyvaujant ieškovui A. K., atsakovui P. Ž., trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui L. K.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Ž. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10-228/2011 pagal ieškovo Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyr. prokuroro, ginant viešąjį interesą, ir bendraieškių A. K., J. K. ieškinį atsakovams P. Ž., Z. Ž., A. Ž. ir E. B. dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo, tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovas, sutikslinęs ieškinį (t. 5, b. l. 2-5), prašė atsakovų nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame ( - ), Utenos rajone, nustatyti servitutinio kelio vietą ir kryptį pagal pridedamą 2011-03-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus parengtą kelio servituto schemą.

5Ieškovas ir bendraieškiai nurodė, kad 1992-12-30 sprendimu Nr. 40-251-9483 O. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 19,69 ha žemės sklypą, esantį ( - ), Utenos rajone, grąžinant jį natūra. 1993-03-22 Utenos rajono valdybos potvarkiu Nr. 319v, remiantis preliminariu žemės reformos žemėtvarkos projektu, O. Ž. grąžinta žemė buvo suteikta naudotis, nustatant žemės naudojimo sąlygas, viena iš kurių buvo tai, kad paliekama teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu. Nekilnojamojo turto registre atsakovų žemės sklype yra įregistruotas 0,34 ha ploto kelio servitutas, skirtas kitiems asmenims pravažiuoti lauko keliu. Įregistruotas servitutas atitinka 1993-03-22 Utenos valdybos potvarkį Nr. 319v, jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis. Tačiau dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta servitutinio kelio vieta ir kryptis. Tarp žemės sklypo savininkų P. Ž., A. Ž., Z. Ž., E. B., per kurių žemės sklypą eina vienintelis kelias, vedantis į A. K. ir J. K. priklausantį žemės sklypą, kilo ginčas, nes P. Ž. nesutinka, jog būtent šioje vietoje eitų kelias, o gretimų sklypų savininkai naudotųsi šiuo keliu. Lauko kelias, kuriuo naudojosi ieškovai, yra suartas, o kitoje vietoje įrengti privažiavimo kelią nėra galimybių.

6Kadangi bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo, jog nuo 2009-05-04 atsakovas P. Ž. ir L. Ž. tapo gretimo žemės sklypo savininkais, todėl nebetikslinga spręsti klausimą dėl kelio servituto į dešinę nuo atsakovų sodybos, kadangi nustatyta padėtis sukuria tokią situaciją, kai tarnaujančio daikto dalis neturi jos atžvilgiu viešpataujančio daikto, ir tai prieštarauja CK nuostatoms, o pagal Utenos žemėtvarkos skyriaus parengtą schemą atsakovų žemės sklype pažymėtas kelias sudarytų 0,33 ha, kas neprieštarauja 1993-03-22 Utenos rajono valdybos potvarkiui Nr. 319v.

7Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį tenkino. Nustatė atsakovams P. Ž., A. Ž., Z. Ž. ir E. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas ( - )), esančiame ( - ), servitutinio kelio vietą ir kryptį pagal pridedamą 2011-03-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus specialistų parengtą servitutinio kelio schemą.

8Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą O. Ž. buvo atkurtos Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-30 sprendimu Nr. 40-251-9483, grąžinant žemę natūra. Žemės sklypas naudotis suteiktas 1993-03-22 potvarkiu Nr. 319v, kuriuo nustatyta, kad žemės sklype paliekama teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu, o nuo 1993-03-22 įregistruotos daiktinės teisės, t. y. kelio servitutas, kur tarnaujantis daiktas yra žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ). Utenos rajono Leliūnų apylinkės Stabulunkių kaimo gyventojai O. Ž. pagal preliminarų žemės reformos žemėtvarkos projektą suteiktos žemės eksplikacijoje nustatyta kelių, bandotakių, proskynų bendrame 19,69 ha žemės plote yra 0,34 ha. Atsakovai nuosavybės teises į 19,69 ha žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), esantį ( - ), Utenos rajone, įgijo paveldėjimo būdu iš savo motinos O. Ž.. Bendraieškiai A. K. ir J. K. į žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ), nuosavybės teises įgijo pagal 2003-02-26 pirkimo - pardavimo sutartį. Šio žemės sklypo servitutai kituose žemės sklypuose ir kitų žemės sklypų servitutai šiame žemės sklype nėra įregistruoti. Nustatė, kad kelias per atsakovų žemės sklypą reikalingas patekti ne tik į A. ir J. K. (Nr. ( - )), bet ir į kitų asmenų - R. M., V. Š., S. Š. (Nr. ( - )), B. N. (Nr. ( - )), A. J. J. P., S. S., L. P. (Nr. ( - )) - privačius žemės sklypus bei į likusį laisvos valstybinės žemės plotą. Pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2008-10-13 nutartyje konstatavo, jog įgyvendinant Utenos rajono valdybos 1993-03-22 potvarkį, Valstybinio žemės kadastro rodiklių grafinei išraiškai pateikti nebuvo sudaryti žemės kadastro žemėlapiai (planai), kuriuose sutartiniais ženklais būtų pažymėtas servitutinis kelias, taip pat jis neatsispindi ir Utenos apskrities viršininko 2000-05-31 įsakymu Nr. 10-08-80 patvirtintame Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, tai yra dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta servitutinio kelio vieta ir kryptis.

9Teismas nurodė, kad atsakovas P. Ž. pateikė atsakymą dėl pasiūlymo dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo, iš kurio matyti, kad P. Ž. laikosi nuostatos, jog jam su bendrasavininkais pažymėtame žemės sklype servitutinis kelias pažymėtas ir įregistruotas būtent kelias aplink sodybą, ir dėl šio kelio niekas priekaištų nereiškia, naujų servitutų niekas nepageidauja, o kitame pateiktame lape nurodė, jo nuomone, galimus ieškovui A. K. privažiavimus iki jo žemės sklypo, tačiau nenurodė jokių servitutinio kelio vietos ir krypties per atsakovams priklausantį žemės sklypą variantų, o posėdžio metu tvirtino, kad pateiktame žemėlapyje jo oranžine punktyrine linija nubrėžta siūloma kelio vieta tinkamiausia ir teisingiausia. Posėdžių metu atsakovas P. Ž. taip pat siūlė ieškovams rengtis kelią pagal atsakovams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo kairiosios pusės ribą. Kadangi tarnaujančiojo daikto savininkai – atsakovai nepateikė pasiūlymų dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl teismas svarstė 0,34 ha ploto servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymą pagal ieškovo reikalavimą pagal pateiktą 2011-03-15 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyriaus parengtą kelio servituto schemą, kurioje (iš nurodytų duomenų matyti) servitutiniai keliai sudarytų apie 0,33 ha ((5,5x206)+(4,5x487)).

10Teismo nuomone, ieškovas pagrįstai nurodė, kad nustatant servitutinio kelio vietą ir kryptį netikslinga nustatyti servitutinį kelią į dešinę pusę nuo atsakovų sodybos, kadangi žemės sklypą, kurio unikalus Nr. 8234-0003-0001, pagal 2009-05-04 pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo pats atsakovas P. Ž. ir L. Ž., o į šalia esančius žemės sklypus galima patekti kitais esamais keliais, todėl priešingu atveju būtų sukurta tokia situacija, kai tarnaujančio daikto dalis neturi jos atžvilgiu viešpataujančio daikto, o tai prieštarautų CK 4.111 str. nustatytai servituto paskirčiai.

11Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad svarstant servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo klausimą atsakovams priklausančiame žemės sklype svarbūs yra proporcingumo ir interesų derinimo principai. Šiuo atveju atsakovas P. Ž. laikosi nuomonės, kad servitutinio kelio vieta ir kryptis atsakovų sklype (aplink sodybą) yra pažymėta ir užregistruota, o naujo servituto niekas neprašo nustatyti. Taip pat atsakovas nurodo, kad jis neprieštarauja, jog ieškovai važiuotų per jo sklypą, tačiau jam turi būti už tai atlyginta. Į teismo išaiškinimą atsakovui apie galimybę teisės aktais nustatyta tvarka reikalauti iš ieškovų atlyginimo už naudojimąsi atsakovų žemės sklypu, atsakovas P. Ž. nereiškė reikalavimo dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutiniu keliu, nors apie nuostolių atlyginimą pasisakė ne viename posėdyje.

12Spręsdamas klausimą dėl ieškovo ir bendraieškių reikalavimo nustatyti kelio vietą ir kryptį pagal 2011-03-15 Utenos žemėtvarkos specialistų parengtą kelio servituto schemą, teismas, remdamasis CK 4.121 str., vertino, jog didžioji schemoje nurodyto kelio dalis yra ir šiuo metu, o būtent yra kelias, pažymėtas S-1, esantis nuo įvažiavimo į atsakovų žemės sklypą iki kelio lanko pabaigos dešinėje pusėje į šiaurinę žemės sklypo ribą, ir tiesiosios kelio, plane pažymėto S-2, atkarpos dalis, iki posūkio į kairę, nes šiuo lauko keliu naudojasi pats atsakovas, be to, atsakovas neginčija servitutinio kelio, pažymėto S-1, dalies vietos. Schemoje pažymėta kelio atkarpos link B. N. žemės sklypo dalis, kurios ilgis 176 m, atitinka iki nuosavybės teisių atkūrimo buvusio kelio, kuriuo naudojosi to krašto žmonės, vietą. Tai, kad ši atkarpa yra nustatyta buvusio kelio vietoje, patvirtina byloje esantys įrodymai: ištraukos iš Utenos rajono Leliūnų kolūkio vienkiemių įvertinimo plano 1984 m. būklei duomenys, Ažugirių kolūkio 1972 m. melioracijos techninio projekto duomenys, ištraukos Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio, sudaryto 1978 metais, duomenys bei liudytojų parodymai.

13Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai neteikė jokių pasiūlymų dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo, sprendė, jog ieškovo ir bendraieškių ieškinys yra pagrįstas.

14Apeliaciniu skundu atsakovas P. Ž. prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas bei neteisėtas, nes:

151. Bylos nagrinėjimo metu įrodymų, patvirtinančių, jog 1992-1993 m., atkuriant O. Ž. nuosavybės teises, servitutas buvo nustatytas ieškovams nuosavybės teise valdomo žemės sklypo naudai, nebuvo pateikta, nebuvo pateikta ir įrodymų, kad servitutinio kelio vieta ir kryptis servituto nustatymo metu buvo tokia, kaip nurodyta schemoje ar viename iš Z. B. parengtų sklypo planų. Visuose ieškovo pateiktuose servitutinio kelio projektuose (ieškovo pateiktoje schemoje, 2009-02-11 Z. B. įmonės parengtame žemės sklypo plane ir abrise bei ankstesniuose Z. B. parengtuose sklypo projektuose, kurie taip pat yra pateikti byloje) atsakovų sklype esantys keliai pažymėti skirtingai: skiriasi ne tik nurodytų kelių plotis, bet ir jų ilgiai bei padėtis žemės sklypo atžvilgiu. Todėl skirtingas tariamai sklype esamų kelių atvaizdavimas tik patvirtina tą faktą, kad sklype nubraižyti keliai ne egzistuoja tikrovėje, bet tiesiog norima fiktyviai suprojektuoti naujus servitutinius kelius, praplečiant esamą servitutinį kelią, keičiant jo plotą bei ilgį taip išlaikant tą patį registre nurodytą servitutinio kelio plotą ir net nebandant nustatyti servitutinio kelio vietos ir krypties pagal anksčiau buvusius ar šiuo metu esamus kelius. Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, ir visos šalys tam pritarė, jog kelio atkarpa, einanti į dešinę pusę nuo atsakovų sodybos, patenka į įregistruoto 0,34 ha kelio servituto plotą, todėl panaikinus šią atkarpą įregistruoto kelio servituto plotas turėjo būti atitinkamai sumažintas, o ne išlikti toks pat. Be to, teismas neteisingai vertindamas faktines aplinkybes ir nurodydamas, kad tarnaujančiojo daikto dalis neturi jos atžvilgiu viešpataujančiojo daikto, padarė faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą, jog servitutas nagrinėjamoje byloje į dešinę pusę nėra būtinas ir reikalingas. Tačiau su tokiu teismo pateikiamu aiškinimu yra glaudžiai susijęs CK 4.130 str. 1 d. 2 p., kuriame numatyta, kad servitutas pasibaigia, kai tas pats asmuo tampa ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku, t. y. tarnaujančiojo daikto dalis nebeturi jos atžvilgiu viešpataujančiojo daikto. Nagrinėjamoje byloje situacija yra skirtinga, t. y. sklypas priklauso ne tik apeliantui, bet ir kitiems atsakovams Ž. Ž., A. Ž., E. B., o 2009-05-04 naujai įsigytas sklypas priklauso net ne vienam apeliantui, bet ir jo žmonai, dėl to teigti, kad šio sklypo savininkai sutampa, nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo. Sprendimu teismas iš esmės panaikino kelio servitutą apelianto ir jo žmonos naujai įgyto sklypo atžvilgiu (į dešinę pusę nuo sklypo) net į bylą neįtraukęs apelianto žmonos, kurios interesus akivaizdžiai lietė panaikintas servitutas, bei net nesiaiškindamas, ar yra kita galimybė patekti į apelianto bei jo žmonos naujai įgytą žemės sklypą. Vertinant sklype nustatytą servitutą, akivaizdu, jog servitutas negalėjo būti nustatytas tų kelių atžvilgiu, kurie servituto nustatymo laikotarpiu apskritai neegzistavo.

162. Teismas nepagristai remiasi dokumentais, kurie neparodo faktinės padėties, buvusios nuosavybės atkūrimo metu ir servituto nustatymo metu, nes jie yra daug senesni nei apelianto pateikti planai ar kiti įrodymai. Ieškovo pateikiama 1978 m. Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio išrašo kopija, kuria teismas remiasi sprendime, negali būti remiamasi kaip įrodymu nustatant servituto ribas, nes jau nuo 1993-03-22 atsakovų žemės sklype yra įrengtos valstybei priklausančios melioracijos sistemos bei įrenginiai. Be to, teismas, remdamasis ištrauka iš Utenos rajono Leliūnų kolūkio vienkiemių įvertinimo plano 1984 m. būklei duomenimis, tinkamai neįvertino šio dokumento visų įrodymų kontekste, nes šio plano duomenys prieštaravo ne tik liudytojų parodymams, bet ir kitiems to paties laikotarpio rašytiniams įrodymams, esantiems byloje.

173. Teismas tinkamai neįvertino visų ieškovo bei apelianto pateiktų įrodymų, nesiaiškino, dėl kokių priežasčių skirtinguose ieškovo pateiktuose planuose nurodyti skirtingi tariamai sklype šiuo metu egzistuojantys keliai, nepaskyrė nepriklausomo eksperto siekdamas nustatyti sklype esančius kelius ir taip pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles bei CK 4.121 str. Be to, servituto pasibaigimo vietą kelio tęsinyje, esančiame atsakovų sklype, teismas privalėjo tinkamai ir tiksliai nustatyti, nes tik ją nustačius buvo galima nuspręsti, ar nėra būtina šiuo atveju spręsti naujo servituto nustatymo klausimą, t. y. turėjo būti nustatyta, ar sklype esantys keliai tikrai yra tokie, kokie nurodyti schemoje. Teismas sprendime nurodė, jog apskritai nebuvo pateikta pasiūlymų iš atsakovų pusės dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo atsakovams nuosavybes teise priklausančiame sklype, nors tai akivaizdžiai prieštarauja byloje esantiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms. Sprendime aplinkybė, jog apelianto siūloma servitutinio kelio vieta yra netinkama, buvo įrodinėjama ieškovo A. K. pateiktomis nuotraukomis, iš kurių apskritai nėra aišku, kuri konkrečiai vieta fotografuota, kokiu metų laiku, nematyti, ar tai yra sklypo nuotraukos bei būtent tos vietos, kur apeliantas siūlo nustatyti servitutinio kelio vietą. Apeliantas atkreipė teismo dėmesį, kad suinteresuotos šalies pateiktose nuotraukose matyti ne tik transporto priemonės provėžos, bet ir arimo žymės. Dėl to, remiantis pateiktomis nuotraukomis, nebuvo galima vienareikšmiškai teigti, kad siūloma vieta servitutiniam keliui yra netinkama. Teismas nurodytu aplinkybių apskritai nesiaiškino. Teismui atsisakius apžiūrėti kaimyniniuose sklypuose esančius servitutinius kelius bei nesutikus atlikti eksperimento, apeliantas iškėlė klausima net dėl ekspertizės skyrimo, kuri nustatytų, ar gali būti kelias kairiuoju sklypo pakraščiu. Nepaisant tokių pastabų bei pasiūlymų, teismas, spręsdamas siūlomos vietos tinkamumo servitutiniam keliui klausimą, išimtinai vadovavosi minėtomis nuotraukomis bei liudytojo A. B., turinčio specialiųjų žinių melioracijos srityje, parodymais, o dėl apelianto prašymo skirti ekspertizę iš viso net nepasisakė. Be to, A. B. parodymais net nebuvo galima remtis dėl to, kad jie buvo pagrįsti prielaidomis, ir jokių konkrečių šiuos parodymus patvirtinančiu įrodymų byloje nebuvo pateikta. A. B. teikdamas parodymus dėl kelio nutiesimo kairėje sklypo dalyje galimybių, nurodė, jog nežino, kokia toje dalyje tiksliai yra žemė, tačiau per tokius kelius, kaip apelianto siūlomas kelias, durpynuose yra važinėjama, eksploatuojami melioracijos grioviai, važiuoja technika. Vadinasi, teismas turėjo tinkamai įvertinti apelianto siūlomo kelio įrengimo galimybes, nustatyti kelio įrengimo kaštus.

184. Ieškovo pateiktoje schemoje, remiantis kuria teismas nustatė servitutinio kelio vietą ir kryptį, nėra nurodyta viešpataujančių daiktų sklypo atžvilgiu, t. y. tiesiogiai nėra numatyta, kokiu kaimyniniu sklypu savininkai turi teisę naudotis sklype esančiu servitutiniu keliu. Tokia teisinė situacija prieštarauja CK nuostatoms ir apskritai užkerta kelią atsakovams tinkamai įgyvendinti atitinkamas su servitutu susijusias teises, įtvirtintas CK. Sprendime ir schemoje tinkamai neindividualizavus viešpataujančių daiktų sklypo atžvilgiu, atsakovai netenka teisės reikalauti dėl servitutinio kelio atsirandančių nuostolių atlyginimo, nes tokius nuostolius privalo padengti viešpataujančiųjų daiktų savininkai.

195. Sprendimu iš esmės buvo nustatytas naujas servitutas, nes panaikinus dalį servitutinio kelio, jo sąskaita, išlaikant įregistruoto servitutinio kelio plotą, buvo praplėstos kitos servitutinio kelio dalys, o tai yra ne kas kita, kaip naujo servituto nustatymas. Atsižvelgus į tai, turėjo būti sprendžiamas kompensacijos dėl servituto nustatymo klausimas.

20Atsiliepimu į atsakovo P. Ž. apeliacinį skundą ieškovas Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą apylinkės teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantas neteisingai pateikia ir aiškina faktines bylos aplinkybes, netinkamai interpretuoja teisės normas.

21Iš Utenos apskrities viršininko administracijos 2009-02-10 pateikto rašto Nr. (1.31)-6-244 ir Valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialo 2009-02-05 rašto Nr. (5.10/2090/04)-S-243 matyti, kad Nekilnojamo turto registre atsakovų sklype yra įregistruotas 0,34 ha kelio servitutas, skirtas leisti kitiems asmenims pravažiuoti lauko keliu. Įregistruotas servitutas atitinka 1993-03-22 Utenos valdybos potvarkį Nr. 319v, jis nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, todėl yra galiojantis. Tai pripažino ir Lietuvos Aukščiausias Teismas 2008-10-13 nutartyje. Nors apeliantas skunde nurodo, jog neįrodyta, kad minėtas servitutas buvo nustatytas būtent bendraieškių naudai, tačiau byloje yra pakankamai įrodymų, kad atkuriant nuosavybę O. Ž. jos sklype buvo kelias, kuriuo buvo galima patekti į bendraieškių sklypą, ir jis jiems buvo ir yra reikalingas. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad kiti keliai sklype yra nereikalingi, todėl nenustačius servitutinio kelio link bendraieškių sklypo, jis visai netektų prasmės. Be to, šis kelias yra reikalingas patekti ne tik į bendraieškių, bet ir kitų asmenų B. N., R. M., V. Š., S. Š., A. J. J. P., S. S., L. P. privačius žemės sklypus bei likusį laisvos valstybinės žemės plotą. 1993-03-22 Utenos rajono valdybos sprendime Nr. 319v yra nurodyta, kad teisė pravažiuoti lauko keliu yra suteikta kitiems naudotojams, tai yra neapibrėžtam jų ratui. Taigi servitutiniu keliu gali naudotis neribotas skaičius asmenų, o esant neapibrėžtam viešpataujančių daiktų skaičiui juos įregistruoti viešajame registre yra neįmanoma.

22Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad servitutas buvo nustatytas kelio atkarpos atžvilgiu, kuri servituto nustatymo metu neegzistavo. Kad ginčijama servitutinio kelio dalis tikrai egzistavo iki pat ją suariant atsakovui, patvirtina šie byloje esantys įrodymai: archyviniai 1937 metų dokumentai; ištrauka iš Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio, sudaryto 1978 metais; Leliūnų kolūkio plano 1984 metų rugpjūčio mėnesio būklei ištrauka; Ažugirių kolūkio melioracijos plano ištrauka; 2006-01-18 aktas Nr. 36-4; 2006-08-03 aktas ir jo priedas; liudytojų A. P., J. J., S. S. parodymai; bendraieškio A. K., atsakovo P. Ž. paaiškinimai. Iš šiuo metu galiojančio 2009-06-30 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. 16-620 patvirtinto Leliūnų vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto matyti, kad kitų kelių, išskyrus einančio per atsakovų žemės sklypą, kuriais būtų galima patekti į A. ir J. K. priklausantį žemės sklypą, kitus privačius bei laisvos valstybinė žemės fondo sklypus, nėra suprojektuota. 2000-05-31 Utenos apskrities viršininko įsakymu patvirtintas žemės reformos žemėtvarkos projektas yra nebegaliojantis, todėl teismas pagrįstai juo nesirėmė.

23Bylos nagrinėjimo metu teismas ne vieną kartą prašė apelianto pateikti savo pasiūlymus dėl kelio vietos ir krypties. Iš pradžių P. Ž. siūlė kelio vietą nustatyti sklypo kairės pusės pakraštyje, tačiau paaiškėjo, kad toje vietoje dėl dirvožemio ypatumų kelio nutiesti neįmanoma. Paskutiniame pasiūlyme dėl kelio vietos ir krypties nustatymo apeliantas siūlė į bendraieškių sklypą kelią projektuoti per gretimus sklypus ir visai nesutiko, kad kelio vieta būtų sklype. Kitų kelio vietos ir krypties nustatymo būdų apeliantas nesiūlė, todėl jo argumentas, kad teismas neatsižvelgė į jo pasiūlymus, yra visiškai nepagrįstas.

24Priešingai nei teigiama skunde, yra įrodyta, kad kelio atkarpa, einanti į dešinę pusę nuo atsakovų sodybos, yra nereikalinga. Šia kelio atkarpa būtų galima patekti į žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. ( - ), Nr. ( - ) ir Nr. ( - ), tačiau į juos galima patekti ir kitais esamais keliais.

25Ieškovo teigimu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos skyrius parengė naują schemą, kurioje suprojektavo atsakovų sklype esančių kelių kryptis, vietas ir plotus, kurių duomenys neprieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Pagal šią schemą atsakovų sklype esantys keliai sudarytų tik 0,33 ha, tai yra mažiau nei buvo numatyta 1993-03-22 Utenos rajono valdybos potvarkyje Nr. 319v.

26Kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovai neteikė reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo, todėl apelianto argumentai, jog teismas sprendimu neišsprendė šio klausimo, yra visiškai nepagrįsti.

27Atsiliepimu į atsakovo P. Ž. apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti apylinkės teismo sprendimą. Nurodo, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įvertino visas bylos faktines aplinkybes ir tinkamai vertino tiek rašytinius, tiek žodinius byloje esančius įrodymus bei liudytojų pateiktus parodymus. Teismas visapusiškai išnagrinėjęs ir įvertinęs bylos faktines aplinkybes bei tinkamai taikydamas materialines ir procesines teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nustatydamas apelianto P. Ž. ir kitų bendraturčių žemės sklype servitutinio kelio vietą bei kryptį pagal parengtą servitutinio kelio schemą. Siekiant nustatyti tinkamą servitutinio kelio vietą ir kryptį buvo ieškoma racionaliausio ir tinkamiausio varianto, tiek nepažeidžiant apelianto ir kitų bendraturčių interesų, tiek ir kitų asmenų A. K. ir J. K. interesų bei kitų piliečių interesų, kuriems reikalingas šis kelias patekti į jų nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus.

28Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Utenos rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

29Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl jo teisėtumą ir pagrįstumą tikrina tik dėl apskųstosios dalies ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į skundą nurodytus argumentus.

30Byloje nustatyta, kad O. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo A. B. turėtą 14 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), ir jos vyro V. Ž. turėtą 5,69 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), pagal jos išreikštą valią grąžinant visą 19,69 ha ploto žemės sklypą, esantį ( - ), Utenos r. (žemės tvarkymo byla (b. l. 2-23)). Nuosavybės teisės į žemės sklypą O. Ž. buvo atkurtos remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992-12-30 sprendimu Nr. 40-251-9483 (t. 1, b. l. 32), grąžinant žemę natūra. Žemės sklypas naudotis suteiktas 1993-03-22 potvarkiu Nr. 319v, kuriuo nustatyta, kad žemės sklype paliekama teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu (t. 1, b. l. 36). Minėtą žemės sklypą su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis bei 0,34 ha servitutu lygiomis dalimis 1997-02-12 paveldėjo A. Ž., E. B., P. Ž. ir Z. Ž. (t. 1, b. l. 34-36, 46-49). Teisėjų kolegija sprendžia, jog, priešingai apeliacinio skundo argumentams, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nustatė atsakovams P. Ž., Z. Ž., A. Ž. ir E. B. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 19,69 ha ploto žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), esančiame ( - ), servitutinio kelio vietą ir kryptį būtent pagal ieškovų pateiktą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Utenos žemėtvarkos specialistų parengtą 2011-03-15 kelio servituto schemą (CK 4.121 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą kasacine tvarka, 2008-10-13 nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-494/2008) (t. 2, b. l. 62-67) konstatavo, kad įgyvendinant Utenos rajono valdybos 1993-03-22 potvarkį, Valstybinio žemės kadastro rodiklių grafinei išraiškai pateikti nebuvo sudaryti žemės kadastro žemėlapiai (planai), kuriuose sutartiniais ženklais būtų pažymėtas servitutinis kelias, taip pat jis neatsispindi ir Utenos apskrities viršininko 2000-05-31 įsakymu Nr. 10-08-80 patvirtintame Leliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, tai yra dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta servitutinio kelio vieta ir kryptis. Kaip matyti, kelias per atsakovų žemės sklypą reikalingas patekti ne tik į A. ir J. K. (Nr. ( - )), bet ir į kitų asmenų – R. M., V. Š., S. Š. (Nr. ( - )), B. N. (Nr. ( - )), A. J. J. P., S. S., L. P. (Nr. ( - )) privačius žemės sklypus bei į likusį laisvos valstybinės žemės plotą (t. 2, b. l. 93). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra kitų techninių galimybių bendraieškiams įsirengti kitą įvažiavimą į jiems nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (Nr. 8234/0002:6). Teismo nustatytas kelio servitutas yra susijęs su minimaliais tarnaujančiojo daikto savininko teisių ribojimais. 2011-03-15 Utenos žemėtvarkos specialistų parengtoje kelio servituto schemoje didžioji nurodyto kelio dalis yra ir šiuo metu, t. y. kelias, pažymėtas S-1, esantis nuo įvažiavimo į atsakovų žemės sklypą iki kelio lanko pabaigos dešinėje pusėje į šiaurinę žemės sklypo ribą, ir tiesiosios kelio, plane pažymėto S-2, atkarpos dalis, iki posūkio į kairę (t. 4, b. l. 108), nes šiuo lauko keliu naudojasi pats atsakovas (18 b.l., t. 5). Apeliantas neginčija servitutinio kelio, pažymėto S-1, dalies vietos. Schemoje pažymėta kelio atkarpos link B. N. žemės sklypo dalis, kurios ilgis 176 m, atitinka iki nuosavybės teisių atkūrimo buvusio kelio, kuriuo naudojosi to krašto žmonės, vietą. Tai, kad ši atkarpa yra nustatyta buvusio kelio vietoje, patvirtina byloje esantys įrodymai: archyviniai dokumentai, ištraukos iš Utenos rajono Leliūnų kolūkio vienkiemių įvertinimo plano 1984 m. būklei duomenys, Ažugirių kolūkio 1972 m. melioracijos techninio projekto duomenys, ištraukos Utenos rajono žemės naudojimo žemėlapio, sudaryto 1978 metais, duomenys (t. 2, b. l. 96-98, t. 4, b. l. 40, 116) bei liudytojų J. J., A. P., S. S., kurie paaiškino, jog tuo keliu nuo seno žmonės važinėjo, ten liko ir akmenys, kai atsakovas P. Ž. suarė keliuką. Ieškovai taip pat paaiškino, kad tuo buvusiu keliuku naudojosi liudytojų tėvai dar iki nacionalizacijos (t. 1, b. l. 173, t. 3, b. l. 71-73, t. 4, b. l. 95-96). Iš dalies šias aplinkybes patvirtino ir liudytojai J. S., K. Ū., V. Š. (t. 1, b. l. 73 b. l., t. 4, b. l. 74). Liudytojas A. B. paaiškino, kad pagal 1972 m. Ažugirių kolūkio melioracijos techninį projektą matyti, kad kelias ėjo per Ž. sodybą, o toliau suko į dešinę link Anykščių rajono (t. 4, b. l. 95). Kad iki melioracijos ėjo kelias į kairę ir dešinę dabartinėse atsakovų žemės sklypo ribose, pripažino ir pats atsakovas, nurodydamas, kad kelias link Anykščių ir į kitą pusę ėjo per B. B. žemę, kurios vietoje atkelta žemė iš Vaitkūnų kaimo, atkūrus nuosavybės teises į atsakovų tėvo V. Ž. turėtą žemę (t. 4, b. l. 124, t. 5, b. l. 34). Taigi iš byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo nustatytų įrodymų akivaizdu, kad per atsakovui priklausantį žemės sklypą kelias, skirtas pravažiavimui į ieškovams A.-J. K. priklausančius žemės sklypus, buvo.

31Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad atsakovų sklype yra įregistruotas 0,34 ha kelio servitutas, skirtas leisti kitiems asmenims pravažiuoti lauko keliu (t. 1., b. l. 48-49). Įregistruotas servitutas atitinka 1993-03-22 Utenos valdybos potvarkį Nr. 319v, jis nėra nuginčytas. Faktinės aplinkybės šioje byloje rodo, kad Utenos rajono valdybos 1993-03-22 potvarkiu nustatyto servitutinio kelio vietos ir krypties dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta, todėl tokio kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti tarnaujančiojo daikto savininkas vadovaudamasis CK 4.121 straipsniu. Kai kelio servitutu nenustatyta kelio (tako) vieta ir kryptis, minėtas straipsnis reglamentuoja kelis įgyvendinimo būdus, t. y. kad suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku): jei jo nėra – anksčiau buvusiu keliu (taku), jei jo nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto (tarnaujančio) savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus. Taigi bylos nagrinėjimo metu, siekiant nepažeisti CK 4.121 str. įtvirtintos tarnaujančio daikto savininko teisės parinkti servitutinio kelio vietą ir kryptį, atsakovams P. Ž., A. Ž., Z. Ž. ir E. B. buvo išsiųstas raštas teikti siūlymus dėl servitutinio kelio vietos ir krypties (t. 4, b. l. 89). Tačiau atsakovai neteikė pasiūlymų, išskyrus atsakovą P. Ž., kuris pateikė atsakymą dėl pasiūlymo dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo (t. 4, b. l. 102-103). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokiu pasiūlymu atsakovas nenurodė jokių servitutinio kelio vietos ir krypties per atsakovams priklausantį žemės sklypą variantų, nes šiuo atveju kelias veda būtent aplink atsakovo sodybą, o ne per ją. Be to, bylos nagrinėjimo pradžioje P. Ž. siūlė kelio vietą nustatyti sklypo kairės pusės pakraštyje (t. 1, b. l. 15-16), tačiau bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad toje vietoje dėl dirvožemio ypatumų kelio nutiesti neįmanoma. O būtent: šioje vietoje yra durpynas, ir kelio įrengimas reikalautų labai didelių lėšų, o pavasarį, kai reikia važiuoti sėti į savo laukus, pravažiuoti neįmanoma; atsakovas P. Ž. nepagrindė savo pasiūlymo dėl galimumo nustatyti kelio vietą ir kryptį sklypo kairės pusės pakraštyje, tuo tarpu ieškovas A. K. teikė nuotraukas, kur užfiksuotas durpingos pievos vaizdas su giliomis provėžomis, pravažiavus transporto priemonei, bei vandens telkinys šiaurinėje atsakovų žemės dalyje; ieškovai nurodytas aplinkybes įrodinėjo liudytojo A. B., turinčio specialiųjų žinių melioracijos srityje, paaiškinimais. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad atsakovai nepateikė pasiūlymų dėl servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymo jiems nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė 0,34 ha ploto servitutinio kelio vietos ir krypties nustatymą pagal ieškovo reikalavimą pagal pateiktą Utenos žemėtvarkos skyriaus specialistų parengtą kelio servituto schemą (t. 5, b. l. 18). Iš šios schemos duomenų matyti, kad servitutiniai keliai sudarytų apie 0,33 ha, t. y. net mažiau nei buvo numatyta 1993-03-22 Utenos rajono valdybos potvarkyje Nr. 319v. Bylos įrodymų (tiek rašytinių, tiek liudytojų paaiškinimais) pagrindu pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovų žemės sklype kelias, skirtas kitiems asmenims pravažiuoti į jiems priklausančius sklypus, buvo ir tai nėra naujas kelias.

32Įstatyme įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo patirtus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. Teisė į atlygintinumą neišnyksta, jeigu atsakovas ir nesutinka su servitutu, t.y. įstatyme įtvirtinta atlygintino servituto prezumpcija. Tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, ir dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.129 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2008; 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009). Nors atsakovas P. Ž. nereiškė reikalavimo dėl atlyginimo už naudojimąsi servitutiniu keliu, tačiau tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad jis sutiktų su siūloma servitutinio kelio vieta ir kryptimi, jei jam už kelio servituto nustatymą būtų atlyginta. Pagal teismų formuojamą praktiką, servitutas yra atlygintinis, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis teismas formuodamas praktiką šios kategorijos bylose yra ne kartą pažymėjęs, kad nustatant servitutą, tikslinga išspręsti jo atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nepasisakyta, ar servitutas yra atlygintinis ar ne, todėl pirmos instancijos teismo sprendimas tikslintinas ( CPK 326 str.1 d.3 p.). Servituto atlygintinumo klausimas gali būti sprendžiamas ne tik nustatant servitutą, bet ir nagrinėjant ginčus dėl servituto įgyvendinimo. Tarnaujančiojo daikto savininkas (apeliantas) nepraranda teisės reikalauti atlyginti jo patiriamus nepatogumus, susijusius su servituto nustatymu. Ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas ginčijamo kelio vietą ir kryptį pagrįstai nustatė pagal 2011-03-15 Nacionalinės žemės tarnybos Utenos žemėtvarkos skyriaus specialistų parengtą servitutinio kelio schemą. Schemoje yra nurodyta kelių vieta ir kryptis, jų ilgiai ir plotai, o jų bendras plotis neviršija 0,34 ha. Kiti atsakovo P. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepaneigia byloje nustatytų ir teismo įvertintų aplinkybių.

33Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš apelianto CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str. pagrindais.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

35Utenos rajono apylinkės teismo 2011m. gegužės 2 d. sprendimą papildyti, nustatant, kad kelio servitutas atsakovams P. Ž., A. Ž., Z. Ž. ir E. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis adresas Nr. ( - )), esančiame ( - ), Utenos r. sav., yra atlygintinis.

36Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

37Priteisti iš P. Ž., a. k. ( - ) 5,76 Lt (5 litus ir 76 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. Ieškovas, sutikslinęs ieškinį (t. 5, b. l. 2-5), prašė atsakovų... 5. Ieškovas ir bendraieškiai nurodė, kad 1992-12-30 sprendimu Nr. 40-251-9483... 6. Kadangi bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjo, jog nuo 2009-05-04 atsakovas P.... 7. Utenos rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį... 8. Teismas nustatė, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą O. Ž. buvo... 9. Teismas nurodė, kad atsakovas P. Ž. pateikė atsakymą dėl pasiūlymo dėl... 10. Teismo nuomone, ieškovas pagrįstai nurodė, kad nustatant servitutinio kelio... 11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad svarstant servitutinio kelio... 12. Spręsdamas klausimą dėl ieškovo ir bendraieškių reikalavimo nustatyti... 13. Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, byloje esančius rašytinius... 14. Apeliaciniu skundu atsakovas P. Ž. prašo apylinkės teismo sprendimą... 15. 1. Bylos nagrinėjimo metu įrodymų, patvirtinančių, jog 1992-1993 m.,... 16. 2. Teismas nepagristai remiasi dokumentais, kurie neparodo faktinės padėties,... 17. 3. Teismas tinkamai neįvertino visų ieškovo bei apelianto pateiktų... 18. 4. Ieškovo pateiktoje schemoje, remiantis kuria teismas nustatė servitutinio... 19. 5. Sprendimu iš esmės buvo nustatytas naujas servitutas, nes panaikinus dalį... 20. Atsiliepimu į atsakovo P. Ž. apeliacinį skundą ieškovas Utenos rajono... 21. Iš Utenos apskrities viršininko administracijos 2009-02-10 pateikto rašto... 22. Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad servitutas buvo nustatytas kelio... 23. Bylos nagrinėjimo metu teismas ne vieną kartą prašė apelianto pateikti... 24. Priešingai nei teigiama skunde, yra įrodyta, kad kelio atkarpa, einanti į... 25. Ieškovo teigimu, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 26. Kadangi bylos nagrinėjimo metu atsakovai neteikė reikalavimų dėl nuostolių... 27. Atsiliepimu į atsakovo P. Ž. apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė... 28. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Utenos rajono apylinkės teismo... 29. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 30. Byloje nustatyta, kad O. Ž. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jos tėvo A.... 31. Iš Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad... 32. Įstatyme įtvirtinta galimybė tarnaujančiojo daikto savininkui atlyginti jo... 33. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, priteistinos iš... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 35. Utenos rajono apylinkės teismo 2011m. gegužės 2 d. sprendimą papildyti,... 36. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 37. Priteisti iš P. Ž., a. k. ( - ) 5,76 Lt (5 litus ir 76 centus) išlaidų,...