Byla 3K-3-63-378/2018
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Gedimino Sagačio,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės atsakomybę už žalą, kilusią dėl nepagrįsto suėmimo ir neteisėtų procesinių veiksmų atlikimo baudžiamajame procese, aiškinimo bei taikymo.
  2. Ieškovas prašė teismo pripažinti, kad buvo pažeistas baudžiamosios bylos, kurioje jis buvo kaltinamasis, procesas, ieškovas buvo neteisėtai ir nepagrįstai laikomas suimtas neprotingą laikotarpį (31 mėnesį); priteisti iš atsakovės 27 000 Eur turtinės ir 1 000 000 Eur neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškinyje nurodė, kad buvo nepagrįstai suimtas ir kalintas nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. (31 mėnuo). Kardomoji priemonė buvo paskirta nukentėjusiojo R. K. apklausos vaizdo ir garso įrašo pagrindu.
  4. Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-99-317/2012 ieškovą pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 4 dalyje (seksualinis mažamečio prievartavimas), skyrė jam 6 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo ieškovo sulaikymo 2010 m. rugsėjo 3 d.; iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliko nepakeistą kardomąją priemonę – suėmimą. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-66/2013 panaikino Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendžio dalį, kuria ieškovas ir A. F. (F.) pripažinti kaltais bei nuteisti pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, ir dėl šios dalies priėmė naują nuosprendį – ieškovą ir A. F. dėl kaltinimų pagal BK 150 straipsnio 4 dalį išteisino, neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2014 paliko galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusiojo R. K. parodymams įtakos turėjo kitų asmenų veiksmai (J. R. atėjimas į apklausos kambarį ir klausimų, tarp kurių buvo ir atsakymus menančių, uždavimas), todėl nukentėjusiojo parodymai, kuriems įtakos turėjo kitų asmenų veiksmai ir be kitų asmenų pagalbos jis tokių parodymų būtų nedavęs, negali būti laikomi D. P. ir A. F. kaltės įrodymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartyje konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiojo parodymų, detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo nuteistojo V. V., liudytojos S. K. ir kitų asmenų parodymus dėl išteisintųjų dalyvavimo jiems inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, duotus įvairiu bylos tyrimo metu, bei padarė išsamias ir teisingas išvadas, kad byloje nėra jokių duomenų apie D. P. ir A. F. dalyvavimą seksualiai prievartaujant R. K.
  6. Ieškovas pažymi, kad teismų nustatyti neteisėti veiksmai renkant įrodymus buvo pagrindas pareikšti įtarimus ieškovui, turėjo įtakos parenkant kardomąją priemonę ir nustatant kardomojo kalinimo laiką. Jeigu nebūtų buvę nukentėjusiojo parodymų – vieno iš pagrindinių įrodymų, kuriuo buvo grindžiamas įtarimas bei kaltinimas ieškovui, kuris vėliau teismų kvalifikuotas kaip netinkamas, ieškovui nebūtų buvusios taikytos arba būtų buvusios taikytos švelnesnės procesinės prievartos priemonės nei suėmimas.
  7. Ieškovas teigia, kad dėl neteisėto, nepagrįsto arešto ir pareikštų kaltinimų patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, emocinę depresiją, pablogėjo jo reputacija, buvo prarastas geras vardas visuomenėje, sumažėjo bendravimo galimybių, buvo pažeista jo garbė ir orumas. Ieškovas negali gyventi namuose, nes aplinkiniai yra įsitikinę, kad jis atliko bausmę už padarytą seksualinį prievartavimą, smerkia ieškovą, todėl jis emigravo iš Lietuvos. Po nepagrįstų kaltinimų ir įkalinimo ieškovo gyvenimas sužlugo, jis nuolat jaučiasi nesaugus, mano, kad jį visi atpažįsta ir smerkia, nors tokio nusikaltimo nėra padaręs. Ieškovo manymu, jam turi būti priteistas 1 000 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
  8. Ieškovas nurodo, kad yra įgijęs statybininko (gipskartonio montuotojo apdailininko) specialybę, tačiau dėl suėmimo jam buvo apribota galimybė dirbti ir užsidirbti. Kadangi tokios specialybės darbuotojai per mėnesį vidutiniškai uždirbdavo apie 3000 Lt (870 Eur), tai už neteisėto įkalinimo laikotarpį (31 mėnuo) ieškovui priteistinas 27 000 Eur turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas S. K. 2010 m. rugpjūčio 19 d. pareiškimo, kuriame buvo nurodyta, kad jos sūnus R. K. prisipažino, jog buvo kelis kartus išžagintas oraliniu būdu, tarp jų D. P., pagrindu. Atliekant ikiteisminį tyrimą, buvo apklausta kaip liudytoja S. K., 2010 m. rugpjūčio 28 atlikta apžiūra, 2010 m. rugsėjo 3 d. apklaustas ieškovas ir jam pareikštas įtarimas pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, jis taip pat apklaustas 2011 m. vasario 24 d., ieškovas tikrintas poligrafu, 2010 m. rugsėjo 2 ir 7 d. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjo, 2010 m. spalio 22 d. priimtas nutarimas pripažinti R. K. nukentėjusiuoju.
  3. Teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos teismas 2012 m. gegužės 25 d. nuosprendyje nurodė, jog ieškovas padėjo V. V. tenkinti savo lytinę aistrą su mažamečiu R. K. oraliniu būdu prieš šio valią – palaužė mažamečio pasipriešinimą, laikydamas jo galvą tuo metu, kai V. V. atliko lytinės aistros tenkinimo veiksmus. Tokius ieškovo veiksmus teismas pripažino bendrininko-vykdytojo veiksmais. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendyje nurodė, kad nuteistųjų A. F. ir D. P. kaltė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje labiausiai yra grindžiama mažamečio nukentėjusiojo R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui; apklausos pradžioje nukentėjusysis nurodė, kad D. P. nebuvo prisilietęs, o apklausą tęsiant su tyrėju J. R., parodė ir apie D. P. bei A. F. atliktus veiksmus. Iš apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu daryto įrašo apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusysis apie D. P. ir A. F. veiksmus papasakojo dėl J. R. klausimų, tarp kurių buvo atsakymus menančių (iki J. R. atėjimo į apklausos kambarį nukentėjusysis ne tik neparodė apie D. P. ir A. F. nusikalstamas veikas, bet ir paneigė, kad D. P. ką nors jam darė, o apie A. F. apskritai nekalbėjo). Kauno apygardos teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiojo parodymai, kuriems įtakos turėjo kitų asmenų veiksmai ir be kitų asmenų pagalbos jis tokių parodymų būtų nedavęs, negali būti laikomi D. P. ir A. F. kaltės įrodymais; šių asmenų kaltės nepatvirtino ir nuteistojo V. V. bei kitų byloje apklaustų asmenų parodymai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartyje konstatuota, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą dėl nukentėjusiojo parodymų, detaliai įvertino kitų asmenų parodymus ir byloje esančius įrodymus, todėl pagrįstai sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų apie D. P. ir A. F. dalyvavimą seksualiai prievartaujant R. K.
  4. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad nutarties 11 punkte nurodytų procesinių sprendimų priėmimas teikia pagrindą daryti išvadą, jog tiek baudžiamosios bylos iškėlimas, tiek ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Teismo vertinimu, baudžiamosios bylos medžiagos duomenys leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas teisėtai, o pagal ikiteisminio tyrimo institucijos turimą medžiagą buvo pagrindas iškelti baudžiamąją bylą.
  5. Teismas sprendė, kad pirmiau nurodytuose baudžiamojoje byloje priimtuose Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo procesiniuose sprendimuose yra nustatyti ir konstatuoti neteisėti ikiteisminio tyrimo institucijos (pareigūno) veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, teismo gali būti pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Nors apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu ieškovas buvo išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant aptariamą nusikalstamą veiką, teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai skirtingai vertino įrodymus, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus teismo veiksmus.
  6. Spręsdamas dėl ieškovo suėmimo teisėtumo, teismas nustatė, kad ieškovas 2010 m. rugpjūčio 30 d. buvo apklaustas kaip liudytojas, o 2010 m. rugsėjo 3 d. buvo laikinai sulaikytas. Suėmimo terminas buvo tęsiamas keletą kartų, 2013 m. balandžio 3 d. paskirta švelnesnė kardomoji priemonė. Tiek skiriant suėmimą, tiek vėliau jį pratęsiant, buvo vertinamos aplinkybės, kad ieškovas neturėjo legalaus darbo, tvirtų socialinių ryšių, todėl galėjo bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, galėjo daryti įtaką nukentėjusiesiems, daryti naujus nusikaltimus, įvertinta tai, kad ieškovas du kartus buvo teistas, kurį laiką buvo išvykęs į užsienį. Ieškovas pateikė skundus tik dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. ir 2011 m. gegužės 30 d. nutarčių, kuriomis buvo pratęstas suėmimo terminas (jo skundai nebuvo patenkinti), kitos teismo nutartys nebuvo skundžiamos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad iš pradžių ieškovas buvo suimtas tik 10 dienų, ir tik vėliau suėmimas pratęstas ilgesniam terminui. Teismas nurodė, kad byla buvo ypač sudėtinga, joje buvo atliekamos įvairios ekspertizės, o asmuo, prieš kurį buvo atlikti nusikalstami veiksmai, buvo mažametis.
  7. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, nurodė, kad prašymai dėl kardomosios priemonės – suėmimo – pratęsimo buvo grindžiami iš esmės tais pačiais argumentais. Teismas sprendė, kad ieškovui skirta (pratęsta) kardomoji priemonė neturėjo esminės reikšmės atliekamiems ikiteisminio tyrimo veiksmams (tiek nukentėjusysis, tiek liudytojai buvo apklausti pradiniame ikiteisminio tyrimo etape), todėl suėmimas ieškovui buvo taikomas (pratęsiamas) nepagrįstai ilgai. Anot teismo, 2011 m. rugsėjo 3 d. surašius kaltinamąjį aktą ir bylą perdavus teismui nebuvo objektyvios būtinybės ir viešojo intereso tęsti ieškovo suėmimą. Teismas papildomai pažymėjo, kad neteisėti ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, siejami su mažamečio apklausa, taip pat turėjo įtakos ieškovui taikytos kardomosios priemonės parinkimui, suėmimo taikymui.
  8. Dėl ieškovo prašymo priteisti turtinės žalos atlyginimą teismas nurodė, kad ieškovas sulaikymo metu nedirbo, mokėsi Jonavos politechnikos mokykloje, II kurse (dieninės studijos) pagal apdailininko profesinio mokymo programą, mokymosi trukmė – 2 metai. Teismas nenustatė, kad ieškovas iš tikrųjų būtų dirbęs tą laikotarpį, kurį jam buvo taikytas suėmimas, bei būtų gavęs nurodomo dydžio darbo užmokestį, todėl konstatavo, kad ieškovas neįrodė patirtos turtinės žalos (negautų pajamų) (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai). Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė reikalavimą dėl turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimo priteisimo.
  9. Teismas sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina tai, jog ieškovas dėl jam taikyto suėmimo, kuris buvo siejamas su reiškiamais įtarimais (kaltinimais) pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijos veiksmų (ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras), siejamų su mažamečio apklausa, kuri buvo svarbi sprendžiant ir suėmimo klausimą, bei dėl per ilgai taikyto suėmimo patyrė neturtinę žalą. Baudžiamojoje byloje yra ieškovo prašymas, teiktas teismui, dėl jo etapavimo, kuriame nurodyta, kad jis dėl paskelbto straipsnio apie nuteisimą kankinasi, patyrė įžeidinėjimus ir patyčias.
  10. Teismas, spręsdamas dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, atsižvelgė į aplinkybes, kad: pirma, buvo suvaržyta ieškovo laisvė; antra, ieškovas buvo suimtas pernelyg ilgą laikotarpį (nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.); trečia, suėmimas buvo siejamas su kaltinimais pagal BK 150 straipsnio 4 dalį; ketvirta, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl seksualinio pobūdžio nusikaltimo, atlikto prieš mažametį asmenį; penkta, į neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, sukėlusius ieškovui išgyvenimus, nepatogumus; šešta, valstybės ekonominę padėtį (kad priteisiamos neturtinės žalos dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas); septinta, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), teismų praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; kt.). Teismas taip pat įvertino, kad nėra duomenų, jog ieškovas turėjo nepilnamečių vaikų, ypatingų užsiėmimų, kurie dėl suėmimo buvo nutraukti. Kadangi egzistuoja valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų ir ieškovo patirtos neturtinės žalos priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis), tai teismas jam priteisė iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
  11. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės atstovų Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus, 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.
  12. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas ieškovo baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes (šios nutarties 11 punktas) pagrįstai kvalifikavo kaip įrodančias ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą (aplaidų ir nepakankamai rūpestingą tyrimo atlikimą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad nurodyti veiksmai taip pat buvo viena iš priežasčių, lėmusių ieškovo suėmimą (laisvės suvaržymą) nuo 2010 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. balandžio 3 d.
  13. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas neteisėtai buvo suimtas nuo 2011 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. balandžio 3 d., t. y. nuo kaltinamojo akto surašymo iki suėmimo pakeitimo švelnesne kardomąja priemone. Nustatyta, kad ieškovo suėmimas buvo pratęsinėjamas formaliai, t. y. remiantis tais pačiais argumentais. Įrodymų, kad buvo požymių, jog ieškovas bandys bėgti, slėptis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo, trukdys ikiteisminio tyrimo ar teismo proceso eigai, byloje nepateikta. Vien tik įtarimo, o vėliau kaltinimo, pobūdis negalėjo būti pagrindas taip ilgai suvaržyti ieškovo laisvę. Atsižvelgdama į tai, kad ginčo kardomoji priemonė ieškovui taikyta remiantis formaliais argumentais, taip pat į tai, jog ilgai trukusį ieškovo suėmimą lėmė ir nerūpestingi ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai, kolegija atmetė apeliacinių skundų argumentus, kad ieškovo suėmimas buvo teisėtas. Kolegija pažymėjo, kad jeigu bylos aplinkybės būtų buvusios įvertintos tinkamai, suėmimo tikslai galėjo būti pasiekti pritaikius švelnesnę kardomąją priemonę.
  14. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas galėjo vertinti reikalavimo priteisti žalos atlyginimą pagrįstumą tik nustatęs visas valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. ne tik valstybės neteisėtus veiksmus, kaltę, bet ir priežastinį ryšį bei žalos faktą. Vienas iš veiksnių, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl priežastinio ryšio egzistavimo ir jo rūšies, yra paties nukentėjusiojo veiksmai, kurie atlikti iki žalos atsiradimo (CK 6.247 straipsnis, 6.248 straipsnio 4 dalis). Vertinant, ar žala kilo (padidėjo) ne dėl paties nukentėjusiojo veiksmų (neveikimo), svarbus jo elgesys iki žalos atsiradimo.
  15. Išanalizavusi baudžiamosios bylos Nr. 1A-66/2013 medžiagą, kolegija nurodė, kad nors nustatyti valstybės neteisėti veiksmai, tačiau kilusioms pasekmėms reikšmės turėjo ir paties ieškovo veiksmai. Nors baudžiamajame procese nebuvo įrodyta, kad ieškovas padarė jam inkriminuotą veiką, tačiau jis turėjo žinoti apie nuteistojo V. V. atliktus prievartavimo veiksmus (tą patvirtina, pvz., specialisto V. Saldžiūno tyrimo išvados). Nepaisant to, nenustatyta, kad ieškovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų tam užkirsti, taigi ieškovo neveikimas prisidėjo prie situacijos, dėl kurios teisėtai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Be to, anot kolegijos, ieškovas visapusiškai nepasinaudojo savo teise skųsti teismų procesinius sprendimus, kuriais jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Toks pasyvumas buvo viena iš priežasčių, lėmusių pirmiau nurodytą ieškovo laisvę suvaržiusį suėmimą.
  16. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, konstatavo, kad yra tiesioginis ieškovo veiksmų (neveikimo) ir kilusių pasekmių priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas šitos aplinkybės tinkamai neįvertino ir neaptarė. Nustačiusi, kad ginčo pasekmes iš dalies lėmė pats ieškovas, kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Priimdamas skundžiamą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2014 nurodytas aplinkybes, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo nuteistojo ir asmenų parodymus, duotus įvairiu bylos tyrimo metu, taip pat buvo aptarti ekspertizės išvadose esantys duomenys (kasacinis teismas pažymėjo, kad specialistai, darydami ekspertizes, taip pat vadovavosi neteisėta nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos dalimi) bei padarytos išsamios ir teisingos išvados, kad byloje nėra jokių duomenų apie D. P. ir A. F. dalyvavimą seksualiai prievartaujant R. K.
    2. Nors skundžiamame sprendime apeliacinės instancijos teismas nustatė ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų neteisėtumą (šios nutarties 20 punktas), tačiau toliau nurodė, kad žala kilo dėl ieškovo veiksmų (neveikimo) (šios nutarties 23, 24 punktai). Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės prieštarauja šios nutarties 25.1 punkte aptartoms kasacinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2014 padarytoms išvadoms.
    3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos narys pareiškė atskirąją nuomonę, kuria nesutiko su apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvadomis, kad ieškovo neveikimas yra viena iš priežasčių, dėl kurių jo laisvė ilgą laiką buvo neteisėtai apribota. Teisėjo nuomone, vertinant ieškovo veiksmus ir sprendžiant dėl jo reikalavimų pagrįstumo, turėjo būti taikomi tokie patys standartai, kokie taikyti kitam baudžiamojoje byloje tuo pačiu pagrindu išteisintam asmeniui A. F. (Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-789-324/2016 pripažinta, kad A. F. patyrė žalą dėl neteisėtų valstybės (jos pareigūnų) veiksmų, o kilusioms pasekmėms jo veikimas ar neveikimas reikšmės neturėjo). Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. sprendimu sukurta situacija, kai dviejų asmenų lygiavertė padėtis teisiškai įvertinta skirtingai, nors tam nėra pakankamo faktinio ar (ir) teisinio pagrindo. Anot teisėjo, apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados neatitinka asmenų lygybės teismui principo ir teismų praktikos vienodumo reikalavimo.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir tuo pagrindu, kad jų pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; kt.). Pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga nacionalinėje teisėje yra įtvirtinta BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje, CK 6.263 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007; kt.).
    5. Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo ieškovo apeliacinio skundo argumentų dėl turtinės ir neturtinės žalos dydžio, nepagrįstai nurodė, kad jie teisiškai nereikšmingi.
  2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į kasacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Ieškovo išteisinimas baudžiamojoje byloje, nes neįrodytas jo dalyvavimas darant BK 150 straipsnio 4 dalyje nurodytą nusikaltimą, savaime nereiškia tiek baudžiamojo proceso neteisėtumo, tiek ir ieškovo veiksmų teisėtumo civilinės teisės prasme. Negalima teigti, kad ieškovo elgesys, kai jis žinojo apie V. V. nusikalstamus veiksmus, tačiau neįsiėmė jokių priemonių (sąmoningas jo neveikimas), neturėjo įtakos proceso pradėjimui ir procesinių veiksmų atlikimui ieškovo atžvilgiu. Teisinę reikšmę turi ne tik nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas ar tyčia, bet ir paprastas neatsargumas, kai civilinė atsakomybė netaikoma ir asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės.
    2. Aplinkybė, kad kitoje civilinėje byloje kitam baudžiamojo proceso dalyviui buvo priteistas neturtinės žalos dėl taikytos kardomojo poveikio priemonės atlyginimas, negali savaime būti pagrindas spręsti, jog ieškovui taip pat turi būti priteistas žalos atlyginimas. Vien tai, kad faktinės aplinkybės buvo panašios, dar nereiškia, jog jos buvo identiškos; apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą priimti kitokį procesinį sprendimą.
    3. Nustatęs, kad egzistuoja ieškovo neveikimo ir kilusių pasekmių priežastinis ryšys bei šiuo pagrindu panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nevertino ir nepasisakė dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos dydžiu, nes jie teisiškai nereikšmingi.
    4. Ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, nepagrindžia šio teismo tariamai padarytų teisės normų pažeidimų, o tiesiog pateikia savo nuomonę, siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas. Tačiau kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus, o kasaciniame skunde nenurodoma teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimų ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimų.
    5. Ieškovas, teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nenurodė konkrečių teisinių argumentų, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą.
  3. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimu, tačiau neteisėtų veiksmų faktas nėra pakankamas civilinei atsakomybei atsirasti – būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp tokių veiksmų ir ieškovo nurodytos žalos. Vienas iš veiksnių, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl civilinės atsakomybės, yra paties ieškovo veiksmai (CK 6.282 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad yra ieškovo veiksmų (neveikimo) ir kilusių pasekmių tiesioginis priežastinis ryšys, todėl pagrįstai netaikė valstybės civilinės atsakomybės.
    2. Neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas ir ši aplinkybė yra pagrindas atmesti ieškinį, netiriant kitų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-73/2014; kt.). Remiantis šia praktika darytina išvada, kad aplinkybė, jog apeliacinės instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškovo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos dydžio, nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
    3. Ieškovas nepagrindė, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Nors kasaciniame skunde nurodytos konkrečios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, tačiau nėra argumentų, kurios apeliacinės instancijos teismo sprendimo išvados ir kokiai teisės taikymo bei aiškinimo taisyklei, suformuluotai nurodytose nutartyse, prieštarauja.
    4. Ieškovas neargumentuotai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytos aplinkybės dėl ieškovo veiksmų baudžiamajame procese prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131/2014 nurodytai aplinkybei, jog baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie D. P. dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Ieškovas neatsižvelgė į tai, kad asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso bei civilinių įstatymų reikalavimus, o veiksmų neteisėtumas nėra vienintelė sąlyga ir neginčijamas pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs ieškovo veiksmų (neveikimo) ir kilusių pasekmių tiesioginį priežastinį ryšį, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos CK 6.272 straipsnio taikymo praktikos.
  4. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai, remdamiesi 2010 m. rugpjūčio 28 d. pranešimu apie įvykį, sulaikė V. V., 2010 m. rugpjūčio 29 d. pradėjo ikiteisminį tyrimą, apklaustas įtariamasis V. V. nurodė savo bendrininkus A. F. ir D. P. Šios aplinkybės patvirtina, kad egzistavo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės dėl galbūt neteisėtos baudžiamosios bylos iškėlimo nėra.
    2. Remiantis BPK 164 straipsniu, ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja prokuroras; jis sprendžia, kokią kardomąją priemonę ikiteisminio tyrimo metu yra tikslinga skirti (ar prašyti skirti) įtariamajam. Proceso dalyviai, kuriems taikytos procesinės prievartos priemonės, ikiteisminio tyrimo pareigūno proceso veiksmus ir nutarimus gali apskųsti ikiteisminį tyrimą organizuojančiam ir jam vadovaujančiam prokurorui (BPK 62–65 straipsniai). Ieškovas 2010 m. rugsėjo 27 d. ir 2011 m. gegužės 27 d. prokurorui buvo pateikęs prašymus panaikinti taikomą kardomąją priemonę – suėmimą, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas. Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartimi suėmimo terminas buvo pratęstas 3 mėnesiams, šį teismo procesinį sprendimą ieškovas buvo apskundęs Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau šis 2011 m. kovo 21 d. nutartimi jo skundą atmetė. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad kardomoji priemonė ieškovui buvo pritaikyta teisėtai. Kardomoji priemonė yra skiriama prokuroro prašymu ir teismo nutartimi, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų kaltės dėl jos nėra.
    3. Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nebuvo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro veiksmų (veikimo ar neveikimo) neteisėtumo, jokia žala objektyviai negalėjo atsirasti, todėl negali būti atlyginama.
    4. Ieškovo nurodomos jo tariamai patirtos neturtinės žalos dydis (1 000 000 Eur) yra nepagrįstas, aiškiai neprotingas ir neadekvatus galimiems pažeidimams, net jei jie būtų nustatyti. Pažymėtina, kad tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas nepriteisiamas net pažeidus fundamentalias ir vertingiausias asmenines neturtines vertybes (pvz., sutrikdžius sveikatą ar atėmus gyvybę).

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (CK 6.272 straipsnis), taikymo sąlygų

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai.
  2. Kasacinio teismo praktika, aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, yra pakankamai gausi ir nuosekli. Tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
  3. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kartu kasacinis teismas yra nurodęs, kad, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, teismas, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina atsižvelgdamas ir į jų reikšmę baudžiamojo proceso aspektu. Dėl to tokios kategorijos bylose vertinimai turi būti atliekami kompleksiškai, t. y. baudžiamojo ir civilinio proceso normų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016 22 punktą).
  4. CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl, be kita ko, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka. Pažymėtina, kad tai, jog civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pripažįstama, kad suėmimo teisėtumas turi būti vertinamas ne tik pagal nacionalinės teisės, bet ir pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio reikalavimus, o juos pažeidus, paprastai priteisiamas žalos atlyginimas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-687/2016 23 punktą; kt.).
  5. Neteisėti pareigūnų veiksmai gali būti ikiteisminio tyrimo pradėjimas, esant aplinkybėms, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 3 straipsnis), pažeisti ikiteisminio tyrimo terminai (BPK 176 straipsnis) ir kitoks nepagrįstas pareigūnų neveikimas ar veikimas ne pagal savo kompetenciją, ėmimasis įstatymų nenustatytų ar akivaizdžiai neproporcingų priemonių ir pan. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas nedelsiant, esant pagrindui manyti, jog buvo padaryta nusikalstama veika, t. y. net tuomet, kai iš gauto skundo, pareiškimo ar pranešimo nepakanka duomenų spręsti, ar nusikalstama veika iš tikrųjų buvo padaryta. Tokiais atvejais ikiteisminis tyrimas pirmiausia atliekamas norint nustatyti, ar yra nusikalstamos veikos požymių. Atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą galima tik tuo atveju, kai nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (BPK 168 straipsnis).
  6. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015).
  7. Nagrinėjamoje byloje vertinant pagrįsto įtarimo kaip būtinosios sulaikymo ir suėmimo teisėtumo sąlygos (Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktas) buvimą pažymėtina, kad pagal EŽTT ir Lietuvos teismų praktiką tokį įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti ar kaltinimui pareikšti (tai įvyksta vėlesnėje proceso stadijoje). Baudžiamojo proceso tikslas kaip tik ir yra įtarimo patikrinimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; EŽTT didžiosios kolegijos 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Merabishvili prieš Gruziją, par. 184; 2017 m. vasario 28 d. sprendimas byloje Bivolaru prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28796/04, par. 95). Kadangi baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, tai aplinkybė, kad vėliau procese asmuo išteisinamas dėl nusikaltimo, nepaneigia pagrįsto įtarimo buvimo ankstesnėje proceso stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015). Be to, minėta, įtarimo pareiškimui nekeliami tapatūs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimui įrodymų pakankamumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2015).
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytu teisiniu reguliavimu ir teismų praktika, konstatuoja, kad šią civilinę bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas ir suėmimas jam taikomas esant pagrįstam įtarimui, atitikusiam Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punkto reikalavimus. Tokios išvados, padarytos atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo (baudžiamosios bylos) medžiagoje buvusius ieškovą kaltinančius duomenis, konkrečiomis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis nepaneigia šių duomenų vėlesnis vertinimas išteisinamajame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje ir kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje, be kita ko, konstatuojant ikiteisminio tyrimo metu padarytus esminius nepilnamečio nukentėjusiojo apklausos, vykdytos ikiteisminio tyrimo teisėjo, tvarkos pažeidimus. Kita vertus, į tai, kad šie pažeidimai (neteisėti veiksmai) turėjo įtakos vykdant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, jį sulaikant ir taikant jam kardomąją priemonę – suėmimą, šiuo atveju atsižvelgtina sprendžiant dėl žalos atlyginimo.

13Dėl suėmimo neteisėtumo, kaip sąlygos taikyti atsakomybę už žalą dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo veiksmų

  1. Nagrinėdami šią civilinę bylą teismai, be kita ko, turėjo aiškintis, ar ieškovui buvo teisėtai taikyta kardomoji priemonė – suėmimas, ar jos skyrimas atitiko bendrąsias kardomųjų priemonių ir specialiąsias suėmimo skyrimo bei pratęsimo nuostatas. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl asmeniui paskirtos kardomosios ar kitokios procesinės prievartos priemonės teisėtumo, būtina, be kita ko, įvertinti jų skyrimo tikslą: skiriant šias priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, o siekiama užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminio tyrimo atlikimą ir teisminį nagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Procesinės prievartos priemonės baudžiamajame procese turi būti proporcingos siekiamiems proceso tikslams, pernelyg nesuvaržyti asmens (kaltinamojo) teisių, jei tam nėra objektyvaus būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2012).
  2. Remiantis BPK 119 straipsniu, kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės gali būti skiriamos tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis padarė nusikalstamą veiką (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 122 straipsnį, suėmimo pagrindas yra pagrįstas manymas, kad įtariamasis bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, trukdys procesui, darys BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus naujus nusikaltimus. Skiriant suėmimą turi būti nurodytas jo skyrimo pagrindas ir motyvai. Suėmimas gali būti skiriamas tik tais atvejais, kai švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų (BPK 122 straipsnio 6–7 dalys). Bendra suėmimo skyrimo tvarka reglamentuojama BPK 123–125, 127 straipsniuose, o pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 6 punktą sprendimas dėl kardomosios priemonės nuteistajam nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje.
  3. Suėmimo trukmė pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį skaičiuojama nuo asmens suėmimo pradžios iki jo paleidimo į laisvę arba baudžiamojo kaltinimo išsprendimo pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (pvz., EŽTT 2017 m. gegužės 2 d. sprendimas byloje Lisovskij prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36249/14, par. 69; 2010 m. liepos 20 d. sprendimas byloje Balčiūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17095/02, par. 77). Atsižvelgiant į esminį sąryšį tarp Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies ir 1 dalies c punkto, asmuo, nuteistas pirmosios instancijos teisme, negali būti laikomas sulaikytu (suimtu), kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai, pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą, kaip nurodoma pastarojoje nuostatoje; jis yra padėtyje, nustatytoje Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punkte, pagal kurį leidžiamas laisvės atėmimas pagal kompetentingo teismo nuosprendį (EŽTT didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, par. 145–147; didžiosios kolegijos 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje Kudła prieš Lenkiją, peticijos Nr. 30210/96, par. 104).
  4. EŽTT praktikos analizė rodo, kad pirmosios instancijos teismo nuteisto asmens laisvės atėmimas vertinamas pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies a punktą ir tais atvejais, kai pagal nacionalinę teisę jam vis dar taikomas suėmimas (pvz., 2003 m. gruodžio 2 d. sprendimas byloje Imre prieš Vengriją, peticijos Nr. 53129/99, par. 37). Toks suėmimo trukmės skaičiavimas pirmiausia reikšmingas EŽTT nustatant ir vertinant suėmimo trukmę pagal Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį. Tačiau nacionalinės institucijos, taikydamos suėmimą, privalo laikytis nacionalinės teisės reikalavimų, taigi tuo atveju, kai nuteistajam po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo nacionalinės teisės prasme taikomas suėmimas (kaip ir Lietuvoje), nacionalinės institucijos turi vadovautis tiek šiomis nuostatomis, tiek ir nurodytais EŽTT suformuotais principais dėl suėmimo teisėtumo. Kita vertus, aiškinant bei taikant šiuos principus, reikia atsižvelgti ir į reikšmingą EŽTT bylų, kuriose jie suformuluoti, konteksto skirtumą – EŽTT praktika pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies c punktą ir šio straipsnio 3 bei 4 dalis susijusi su situacijomis, kai suėmimas taikomas nesant apkaltinamojo nuosprendžio (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.).
  5. Nagrinėjamoje byloje vertinamas ieškovo suėmimo laikotarpis Lietuvos teisės prasme – nuo sulaikymo 2010 m. rugsėjo 3 d. (tą pačią dieną buvo paskirta ir kardomoji priemonė – suėmimas) iki Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutarties, kuria ši kardomoji priemonė panaikinta, priėmimo, t. y. dveji metai septyni mėnesiai. Iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo 2012 m. gegužės 25 d. ieškovas buvo suimtas vienerius metus ir beveik devynis mėnesius. Vadovaujantis EŽTT praktika, tokia suėmimo trukmė gali būti traktuojama kaip ilga ir rodanti svaraus pagrindimo būtinybę (pvz., 2017 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Yankovskiy prieš Rusiją, peticijos Nr. 24051/11, par. 76).
  6. Pažymėtina, kad ieškovo suėmimo klausimas nuo Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 25 d. apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo buvo išspręstas šiame nuosprendyje (Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartimi trims mėnesiams nuo 2012 m. kovo 3 d. D. P. pratęsto suėmimo terminas pasibaigė 2012 m. birželio 3 d.). Nuteisdamas D. P. laisvės atėmimu, teismas rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nusprendė iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti jam nepakeistą kardomąją priemonę – suėmimą. Tokio savo sprendimo teismas atskirai neargumentavo.
  7. Teismų praktikoje konstatuota, kad apkaltinamojo nuosprendžio, kuriuo paskirta laisvės atėmimo bausmė, priėmimas savaime negali pateisinti griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo ir neatleidžia teismo nuo pareigos tokį taikymą motyvuoti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014; 2015 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015; kt.). Tai neatitinka Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymo (BPK 122 straipsnio 6 dalis ir kt.) ir Konvencijos reikalavimų, kad teismo sprendimai suėmimo klausimais turi būti išsamiai motyvuoti ir pagrįsti konkrečiais su bylos aplinkybėmis susijusiais argumentais. Teisėjų kolegija pažymi, kad iki šiol kasacinio teismo praktikoje tokiame kontekste buvo vertinamos situacijos, kai apkaltinamuoju nuosprendžiu suėmimas buvo skiriamas, tačiau nurodyti principai taikytini ir dėl suėmimo pratęsimo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo suėmimas nuo 2012 m. birželio 3 d. nebuvo pagrįstas tinkamai motyvuotais reikšmingais ir pakankamais pagrindais.
  8. Vertinant ieškovo suėmimo pagrindus ir trukmę likusiu vienerių metų devynių mėnesių laikotarpiu (iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo), atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš EŽTT praktikos matyti, jog baudžiamosioms byloms dėl seksualinės prievartos dažnai būdingi tokie suėmimo taikymo kontekste svarbūs ypatumai, kaip nukentėjusiųjų (ypač nepilnamečių) pažeidžiamumas, poveikio jiems pavojus, kaltininko asmenybės pavojingumas, tam tikras bylos sudėtingumas (pvz., 2015 m. balandžio 14 d. sprendimas byloje Gawrecki prieš Lenkiją, peticijos Nr. 56713/09; 2015 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Loisel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 50104/11; 2007 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Rydz prieš Lenkiją, peticijos Nr. 13167/02). Tačiau šios aplinkybės negali būti preziumuojamos tik dėl bylos pobūdžio; jas būtina motyvuoti sprendimuose dėl suėmimo nurodant konkrečius bylos duomenis. Pažymėtina, kad aplinkybių, kurios galėtų pagrįsti suėmimo taikymą, buvimas (pavyzdžiui, kurį patvirtina baudžiamosios bylos medžiaga), savaime negali pateisinti suėmimo tais atvejais, kai teismai sprendimuose dėl suėmimo jomis nesivadovavo (pvz., Balčiūnas prieš Lietuvą, par. 85; seksualinės prievartos kontekste žr., pvz., 2008 m. sausio 24 d. sprendimą byloje Ž. prieš Latviją, peticijos Nr. 14755/03).
  9. Iš baudžiamojo proceso metu priimtų teismų nutarčių dėl ieškovo suėmimo matyti, kad jas motyvuojant itin didelė reikšmė buvo teikiama kaltinimo sunkumui ir gresiančios bausmės griežtumui; nutarčių motyvai gana ilgą laiką (iki 2011 m. vasario 24 d. nutarties) buvo dėstomi iš esmės tik formaliai pakartojant BPK nustatytus suėmimo pagrindus ir papildomai lakoniškai nurodant kone vienintelę konkretesnę aplinkybę (tai, kad įtariamasis gyvena viename kaime su nukentėjusiaisiais, taigi gali bandyti daryti jiems poveikį). Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal nuoseklią EŽTT praktiką gresiančios bausmės griežtumas yra svarbus elementas vertinant pabėgimo ar naujų nusikaltimų darymo pavojų, tačiau kaltinimų sunkumas savaime negali pateisinti ilgesnių suėmimo laikotarpių. Be to, suėmimo tęsimas negali būti naudojamas užbėgant už akių gresiančiai laisvės atėmimo bausmei (pvz., didžiosios kolegijos 2012 m. gegužės 22 d. sprendimas byloje Idalov prieš Rusiją, peticijos Nr. 5826/03, par. 145; 2018 m. vasario 13 d. sprendimas byloje Andrey Smirnov prieš Rusiją, peticijos Nr. 43149/10, par. 27). Pažymėtina ir tai, kad EŽTT jurisprudencijoje ir BPK įtvirtintas reikalavimas pateikti reikšmingus ir pakankamus suėmimo motyvus (be išliekančio pagrįsto įtarimo buvimo) jau priimant pirmąjį sprendimą dėl suėmimo, t. y. skubiai po asmens sulaikymo (didžiosios kolegijos 2016 m. liepos 5 d. sprendimas byloje Buzadji prieš Moldovos Respubliką, peticijos Nr. 23755/07, par. 102; BPK 122 straipsnis).
  10. Pagal EŽTT praktiką (taip pat ir BPK 122 straipsnio nuostatas) trukdymo procesui, be kita ko, poveikio liudytojams ar nukentėjusiesiems realaus pavojaus buvimui visą suėmimo laikotarpį nustatyti nepakanka tiesiog nurodyti abstraktų pavojų, kurio nepatvirtina jokie duomenys. Spręsdami suėmimo klausimą, teismai, remdamiesi konkrečiais faktiniais duomenimis, turėtų analizuoti kitus susijusius veiksnius, tokius kaip tyrimo ar teismo proceso eiga (pažanga), kaltinamojo asmenybė, jo elgesys iki ir po sulaikymo ir bet kokie kiti konkretūs požymiai, pagrindžiantys baiminimąsi, kad jis gali piktnaudžiauti atgauta laisve atlikdamas veiksmus, kuriais siekiama suklastoti ar sunaikinti įrodymus ar manipuliuoti liudytojais (pvz., 2012 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją, peticijos Nr. 14807/08, par. 148; 2012 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Yevgeniy Kuzmin prieš Rusiją, peticijos Nr. 6479/05). Paprastai šis pavojus yra tinkamas suėmimo pagrindas pradinėje proceso stadijoje, tačiau, atlikus procesinius veiksmus, kurių galimu trukdymu buvo motyvuojamas suėmimas, pavyzdžiui, surinkus įrodymus byloje, liudytojams davus parodymus ir kt., šis pavojus paprastai mažėja (pvz., 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimas byloje Ilkin prieš Rusiją, peticijos Nr. 12436/11, par. 66).
  11. Nagrinėjamoje byloje ieškovo poveikio nukentėjusiajam pavojaus buvimas, suėmimo skyrimo (pratęsimo) klausimą sprendusių teismų motyvuotas tik abstrakčia nuoroda į jų gyvenimą tame pačiame kaime, buvo paneigtas Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 21 d. ir birželio 15 d. nutartyse konstatuojant, kad vien ta aplinkybė, jog nukentėjusieji ir įtariamasis gyvena tame pačiame kaime, nėra pakankama norint paskirti suėmimą šiuo pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, civilinėje byloje nėra pagrindo daryti kitokią išvadą, juolab kad bet kuriuo atveju poveikio nukentėjusiajam R. K. pavojus sprendžiant suėmimo klausimą iš esmės neteko aktualumo vėliausiai 2010 m. gruodžio mėn., kai, atsižvelgiant į ekspertų išvadas, paaiškėjo, jog ikiteisminio tyrimo pradžioje apklaustas nukentėjusysis daugiau procese praktiškai nedalyvaus.
  12. Minėta, kad pagal EŽTT praktiką vertinant bėgimo (slėpimosi) nuo teisingumo pavojų turi būti atsižvelgiama ir į daugelį kitų (be bausmės griežtumo) svarbių veiksnių, galinčių arba patvirtinti slėpimosi pavojų, arba, atvirkščiai, parodyti, kad jis toks nedidelis, jog nepateisina suėmimo skyrimo. Šiame kontekste ypač reikia atkreipti dėmesį į asmens charakterį, moralę, gyvenamąją vietą (namus), užsiėmimą, turimą turtą, šeimos ryšius ir bet kokius ryšius su valstybe, kurioje jis persekiojamas baudžiamąja tvarka, taip pat jo tarptautinius kontaktus (pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Ara Harutyunyan prieš Armėniją, peticijos Nr. 629/11, par. 52). Darbo ar socialinių ryšių neturėjimas savaime negali pateisinti suėmimo, tačiau, vertinamas kartu su kitomis nustatant pabėgimo pavojų reikšmingomis aplinkybėmis, gali sustiprinti išvadą dėl tokio pavojaus buvimo (pvz., 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Syarkevich prieš Rusiją, peticijos Nr. 10216/06, par. 25; 2016 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Fedorin prieš Rusiją, peticijos Nr. 9536/10, par. 30–31; 2016 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Topekhin prieš Rusiją, peticijos Nr. 78774/13, par. 106).
  13. Nagrinėjamoje byloje, pagrindžiant ieškovo pabėgimo pavojų, be nusikaltimo ir gresiančios bausmės sunkumo, nuo Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties buvo nurodomi ir jo tvirtų socialinių (šeimos, darbo) ryšių, darbo neturėjimas. Nors šios aplinkybės, minėta, yra reikšmingos, atkreiptinas dėmesys į tai, kad jos buvo pirmą kartą teismo nurodytos jau po to, kai ieškovas buvo laikomas suimtas gana ilgai, ir toliau nurodamos tęsiant suėmimą ilgą laiką, iš esmės nevertinant kitų, be kita ko, gynybos teikiamų duomenų apie pareiškėją (pavyzdžiui, jo mokymąsi, gyvenamąją vietą, elgesį, be kita ko, proceso metu ir kt.), realiai neapsvarstant ir motyvuotai nepaaiškinant, kodėl pabėgimo pavojui negalima užkirsti kelio kitomis, švelnesnėmis, priemonėmis, kurias prašė skirti gynyba (su atitinkamais pakeitimais žr., pvz., 2013 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Sergey Vasilyev prieš Rusiją, peticijos Nr. 33023/07, par. 85).
  14. Vadovaujantis EŽTT praktika, ryšiai užsienyje bendriausia prasme yra reikšmingi vertinant pabėgimo pavojų, tačiau jų buvimas turi būti vertinamas ne savaime, o atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, rodančias tikimybę, kad kaltinamasis iš tiesų jais pasinaudos pabėgdamas (pvz., 2015 m. liepos 21 d. sprendimas byloje Galambos prieš Vengriją, peticijos Nr. 13312/12; 2011 m. gegužės 3 d. sprendimas byloje Chernyshov prieš Lenkiją, peticijos Nr. 35630/02). Svarbus veiksnys vertinant pabėgimo pavojų yra ankstesnis asmens elgesys šiuo aspektu, pavyzdžiui, ankstesnis pasislėpimas, bandymas tai padaryti arba pasiruošimas tam (pvz., cituotas sprendimas byloje Topekhin prieš Rusiją). Tuo tarpu kaltinamojo ankstesnių kelionių į užsienį paprastai savaime nepakanka pabėgimo pavojui įtikinamai nustatyti (pvz., Gawrecki prieš Lenkiją, par. 41). Atsižvelgiant į aptartą praktiką darytina išvada, kad kai kuriose nutartyse dėl ieškovo suėmimo pateikiama abstrakti nuoroda į tai, jog jis 2008–2010 m. buvo išvykęs į užsienį, nebuvo tinkamas argumentas pabėgimo pavojui pagrįsti.
  15. Pagal EŽTT praktiką kaltinimų sunkumas gali būti pradinis elementas vertinant suėmimo būtinumą atsižvelgiant į naujų nusikaltimų padarymo pavojų, tačiau toks pavojus turi būti tikėtinas, o suėmimas – reikalingas siekiant jo išvengti atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ypač įtariamojo (kaltinamojo) elgesį praeityje ir jo asmenybę. Tai, kad asmuo neturi darbo ar šeimos, savaime nerodo, jog jis linkęs padaryti naujų nusikaltimų (kaip klasikinį šaltinį žr. 2005 m. vasario 15 d. sprendimo byloje Sulaoja prieš Estiją, peticijos Nr. 55939/00, par. 64). Ankstesnis teistumas neabejotinai yra veiksnys, į kurį turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl nukrypimo nuo asmens laisvės gerbimo taisyklės. Antai teistumas, tinkamai įvertintas naujo baudžiamojo proceso aplinkybių kontekste, gali suteikti pagrindą pagrįstai baimintis, kad kaltinamasis (įtariamasis) gali padaryti naujų nusikaltimų, ypač jeigu jis yra teistas neseniai ir už analogiškus nusikaltimus (2007 m. balandžio 12 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Morkūnas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 29798/02; 2015 m. liepos 30 d. sprendimas byloje Loisel prieš Prancūziją, peticijos Nr. 50104/11, par. 43–44), arba jei bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tokių nusikaltimų darymas – jo pajamų šaltinis (pvz., 2010 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Knebl prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 20157/05, par. 66; Lisovskij prieš Lietuvą, par. 76–77), kt.
  16. Be to, EŽTT sprendimuose nurodoma, kad suėmimo taikymo kontekste siekiant atsižvelgti į asmens teistumą, būtina įvertinti veikų, dėl kurių asmuo buvo nuteistas anksčiau, pobūdį ir sunkumą palyginti su veikomis, kurias įtariant padarius taikomas suėmimas (pvz., 2014 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Ionu?-Lauren?iu Tudor prieš Rumuniją, peticijos Nr. 34013/05, par. 72–73; 2012 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Trifković prieš Kroatiją, peticijos Nr. 36653/09, par. 126–127).
  17. Šioje byloje nagrinėjamu atveju kai kuriose nutartyse dėl suėmimo siekiant pagrįsti naujų nusikaltimų darymo pavojų, be kaltinimo sunkumo, buvo abstrakčiai nurodoma, kad D. P. neturi legalaus pajamų šaltinio, praeityje teistas du kartus. Vadovaujantis pirmiau išdėstytais principais, toks motyvavimas vertintinas kaip nepakankamas.
  18. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog D. P. buvo nuteistas prieš kelerius metus iki joje nagrinėjamos veikos, už savo pobūdžiu ir sunkumu visiškai skirtingas veikas. Būtent Jonavos rajono apylinkės teismo 2003 m. spalio 22 d. nuosprendžiu – už dviejų valčių vagystę, kurią padarė būdamas nepilnametis kartu su dviem kitais asmenimis ir už kurią buvo nubaustas trisdešimt parų arešto, kurio vykdymas atidėtas; įvykdęs atidėjimo sąlygas, jis 2004 m. gruodžio 22 d. nutartimi galutinai atleistas nuo bausmės. Prancūzijos teismo 2007 m. spalio 10 d. nuosprendžiu – už padirbtų pinigų gabenimą ir paleidimą į apyvartą – laisvės atėmimu keturiems mėnesiams (paskiriant draudimą atvykti į Prancūzijos teritoriją penkerius metus). Tuo tarpu naujas įtarimas, dėl kurio ieškovui taikytas suėmimas, buvo susijęs su pavienio dalyvavimo seksualiai prievartaujant vaiką atveju. Taigi nei ankstesnių teistumų, nei veikos, kurios padarymu ieškovas buvo įtariamas, galimų aplinkybių (be kita ko, ieškovas nebuvo įtariamas tuo, kad pats tiesiogiai tenkino su vaiku savo lytinę aistrą) nepakako naujų nusikaltimų padarymo pavojui nustatyti.
  19. Pažymėtina ir tai, kad veika, kurios padarymu buvo įtariamas ieškovas, nebuvo susijusi ir su gavimu pajamų, kurių neturėjimas buvo nurodomas siekiant pagrįsti naujų nusikaltimų padarymo pavojų. Atsižvelgiant į ankstesnių teistumų ir naujo įtarimo pobūdį, darytina išvada, kad šių aplinkybių, net ir vertinant jas kartu su pirmiau nurodytomis kitomis aplinkybėmis, kurias teismai nurodydavo siekdami pagrįsti pabėgimo pavojų, taip pat nepakako pabėgimo pavojui pagrįsti (toks motyvavimas buvo pateikiamas kai kuriose nutartyse dėl suėmimo).
  20. Iš teismų nutarčių dėl ieškovo suėmimo taip pat matyti, kad jose beveik nebuvo realiai apsvarstytos alternatyvios kardomosios priemonės (BPK straipsnio 122 straipsnio 7 dalis) ir neišdėstyti konkretūs atsisakymo taikyti tokias priemones motyvai, švelnesnių priemonių neveiksmingumo priežastys (šiuo aspektu, žr., pvz., EŽTT 2013 m. spalio 29 d. sprendimo byloje Bolech prieš Šveicariją, peticijos Nr. 30138/12, par. 63–68). Į gynybos argumentus šiais aspektais atsakoma tik formaliai arba apskritai neatsakoma.
  21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo suėmimas baudžiamojo proceso metu nebuvo motyvuotas reikšmingais ir pakankamais pagrindais, kurių buvimas būtų tinkamai motyvuotas.

14Dėl nukentėjusio asmens veiksmų įtakos valstybės atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį

  1. Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo atsirasti žalai arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
  2. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio, kaip nagrinėjamoji, bylose ieškovo dideliu neatsargumu gali būti pripažįstamas toks jo elgesys, kai jis dėl savo nerūpestingumo, neatidumo ar aplaidumo sudarė prielaidas pradėti baudžiamąjį persekiojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008). Elgdamasis nerūpestingai ar aplaidžiai, asmuo iš dalies prisiima negatyvių padarinių riziką, o sprendžiant klausimą, ar pats nukentėjusysis savo veiksmais neprisidėjo prie žalos atsiradimo ar jos padidinimo, būtina nustatyti šių veiksmų tiesioginį ar netiesioginį ryšį su žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010).
  3. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, padarė išvadą, jog nors nustatyti valstybės neteisėti veiksmai, tačiau kilusioms pasekmėms reikšmės turėjo ir paties ieškovo veiksmai. Tokia išvada visų pirma grindžiama tuo, kad „nors baudžiamajame procese ir nebuvo įrodyta, kad ieškovas padarė jam inkriminuotą veiką (seksualinis mažamečio prievartavimas), tačiau jis turėjo žinoti apie nuteistojo V. V. atliktus prievartavimo veiksmus (pvz., specialisto V. Saldžiūno tyrimo išvados). Nepaisant to, nenustatyta, kad ieškovas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų tam užkirsti. Taigi ieškovo neveikimas prisidėjo prie situacijos, kuriai esant pradėtas ikiteisminis tyrimas, susiklostymo – baudžiamasis procesas pradėtas teisėtai“.
  4. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad skundžiamame apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytos specialisto V. Saldžiūno tyrimo išvados – tai 2011 m. birželio 22 d. psichofiziologinio tyrimo (t. y. tyrimo poligrafu) išvada (baudž. b., 4 t., b. l. 89–94), kurioje, užfiksavus D. P. ir A. F. psichofiziologines reakcijas atsakant į nurodytus klausimus, susijusius su baudžiamojoje byloje tiriamais įvykiais, išdėstyta specialisto pastaba: „Galima manyti arba daryti prielaidą, kad iš užfiksuotų įtariamųjų D. P. ir A. F. psichofiziologinių reakcijų, įtariamieji D. P. ir A. F., pagal ikiteisminio tyrimo byloje tirtą ar tikrintą versiją, turi informaciją apie R. K. seksualinio išprievartavimo aplinkybes“.
  5. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priimdamas tokį sprendimą, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, kurioje iš esmės laikomasi pozicijos, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, taigi tokio tyrimo rezultatai savarankišku įrodymu nelaikomi (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje 2K-147-697/2017, 5.10 punktas; 2018 m. sausio 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31-511/2018, 16.3 punktas; kt.).
  6. Kita apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė (kad ieškovas visapusiškai nepasinaudojo savo teise skųsti teismų procesinius sprendimus dėl suėmimo) pagal teismų praktiką yra reikšminga vertinant valstybės veiksmų baudžiamajame procese teisėtumą, bet savaime netraktuojama kaip asmens „prisidėjimas“ prie atitinkamų veiksmų (pagal analogiją žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2013). Kita vertus, dėl byloje nustatytų aplinkybių, kad ieškovas apskundė kelis sprendimus dėl suėmimo, o jo skundai, taip pat prašymai panaikinti kardomąją priemonę – suėmimą, buvo atmesti pateikiant iš esmės analogiškus motyvus, mažai tikėtina, jog aktyvesnis naudojimasis teisinės gynybos priemonėmis baudžiamajame procese būtų buvęs rezultatyvesnis.
  7. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui reikšmingų aplinkybių, teismo išvados neatitinka šios teisės normos taikymo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo argumentai, jog paties ieškovo veiksmai (neveikimas) yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiomis pasekmėmis, nelaikytini pagrįstais.
  8. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, todėl šio teismo priimtas procesinis sprendimas naikintinas.

15Dėl neturtinės žalos

  1. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pagal kasacinio teismo praktiką, šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonės – kardomojo kalinimo (suėmimo) – taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2007; kt.).
  2. Pagal kasacinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2014), nustatydamas neturtinės žalos dydį už neteisėtą procesinės prievartos priemonės – suėmimo taikymą teismas, be bendrųjų kriterijų, įtvirtintų CK 6.250 straipsnyje, turi atsižvelgti į šias teisiškai reikšmingas aplinkybes: teisės į laisvę pažeidimo aplinkybes (suėmimo trukmę, neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, sukėlusių teisės pažeidimą, pobūdį, konkrečius atitinkamų baudžiamojo proceso metu priimtų sprendimų trūkumus ir kt.); suėmimo padarinius asmeniniam gyvenimui (ar suimtas asmuo turėjo šeimą, nepilnamečių vaikų; ar turėjo ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė suėmimas); suėmimo padarinius asmens sveikatai, įskaitant psichinę sveikatą; suėmimo padarinius profesiniam gyvenimui; aplinkybes, dėl kurių galėtų būti mažinamas atlygintinos žalos dydis, įskaitant nukentėjusiojo ir valstybės ekonominę padėtį (nors valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai neatspindi nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos padarinių, tačiau sprendžiant dėl neteisėtais teisėsaugos institucijų veiksmais asmeniui padarytos neturtinės žalos dydžio į ją būtina atsižvelgti tam, kad priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydis atspindėtų socialinį kontekstą ir nebūtų socialiai neteisingas) bei nukentėjusiojo asmens kaltę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-412-690/2015).
  3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas dėl jam taikyto suėmimo, kuris buvo siejamas su reiškiamais įtarimais (kaltinimais) pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (mažamečio seksualinis prievartavimas), dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo institucijos veiksmų, siejamų su mažamečio apklausa, kuri buvo svarbi sprendžiant ir suėmimo klausimą, dėl per ilgai taikyto suėmimo patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje buvo pateiktas D. P. prašymas, adresuotas teismui, dėl jo etapavimo, kuriame nurodyta, jog jis dėl paskelbto straipsnio apie nuteisimą kankinasi, patyrė įžeidinėjimus ir patyčias. Spręsdamas dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsižvelgia į šios nutarties 66–67 punktuose nurodytus kasacinio teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, bei nustatė, jog nėra duomenų, kad D. P. turėjo nepilnamečių vaikų ar ypatingų užsiėmimų, kuriuos nutraukė suėmimas.
  4. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytos visos teisiškai reikšmingos aplinkybės ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydžiui nustatyti, ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma nevisiškai atitinka taikant pirmiau nurodytus teismų praktikoje nusistovėjusius kriterijus priteisiamus žalos atlyginimo dydžius. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į jau minėtus kasacinio teismo praktikoje išskiriamus kriterijus (šios nutarties 66–67 punktai), be kita ko, į ieškovo suėmimo trukmę, aplinkybes, kad, kaip buvo konstatuota šioje nutartyje, suėmimas nebuvo grindžiamas tinkamai motyvuotais reikšmingais ir pakankamais pagrindais, ieškovui taikytas suėmimas buvo siejamas su kaltinimais pagal BK 150 straipsnio 4 dalį (mažamečio seksualinis prievartavimas), pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ieškovas buvo pripažintas kaltu dėl šio seksualinio pobūdžio nusikaltimo prieš mažametį asmenį, ir remdamasi teisingumo ir protingumo principais, sprendžia esant pagrindą iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos ir priteistino jos atlyginimo dydį sumažinti iki 6000 Eur.

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasaciniam teismui patenkinus ieškovo kasacinį skundą ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas bei dėl ginčo esmės paliktinas galioti iš dalies pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  2. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teikė prašymus priteisti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi iki bylos išnagrinėjimo kiekvienos instancijos teisme pabaigos nebuvo pateikti ieškovo turėtas išlaidas ir jų dydį patvirtinantys įrodymai, tai šis ieškovo prašymas netenkintinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  3. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 13,44 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui konstatavus, kad ieškovui priteistinas 6000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, buvo patenkinta 0,58 proc. ieškovo reikalavimo dalis (6000 x 100 / 1 027 000). Atsižvelgiant į tai, iš ieškovo valstybės naudai priteistina atmestų reikalavimų daliai proporcinga su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dalis – 13,36 Eur (13,44 – (13,44 x 0,58 / 100)) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gegužės 4 d. sprendimą panaikinti.

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti.

20Ieškovui D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Kauno vyriausiojo policijos komisariato, priteistą neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 6000 (šešių tūkstančių) Eur.

21Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

22Priteisti valstybei iš D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,36 Eur (trylika Eur 36 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė... 7.
    1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m.... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai... 9.
      1. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 12. Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl... 13. Dėl suėmimo neteisėtumo, kaip sąlygos taikyti atsakomybę už žalą dėl... 14. Dėl nukentėjusio asmens veiksmų įtakos valstybės atsakomybei pagal CK... 15. Dėl neturtinės žalos
        1. Neturtinė žala yra... 16. Dėl bylinėjimosi išlaidų
          1. Kasaciniam teismui... 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m.... 19. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti.... 20. Ieškovui D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos... 21. Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. sprendimo... 22. Priteisti valstybei iš D. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 13,36 Eur (trylika... 23. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...