Byla 2-653/2009
Dėl įsiskolinimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės E. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-1857-553/2009 pagal ieškovės E. G. ieškinį bendraatsakoviams E. S. ir E. S. dėl įsiskolinimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovė E. G. 2009 m. sausio 9 d. Vilniaus apygardos teismui paduotu ieškiniu prašė priteisti jos naudai solidariai iš bendraatsakovių: 1) 276 000 skolą pagal 2002 m. vasario 14 d. vekselį; 2) 6 % dydžio metines palūkanas nuo 2007 m. lapkričio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 20 d., skaičiuojant nuo visos 371 300 Lt vekselio sumos, t. y. 22 278 Lt; 3) 6 % metines palūkanas nuo 2008 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skaičiuojant nuo 371 300 Lt; 4) 22 278 Lt netesybų ir 22 278 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2007 m. lapkričio 21 d. iki 2008 m. gruodžio 20 d.; 5) 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 6) bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1-5). Kartu prašė imtis laikinųjų apsaugos priemonių ir areštuoti bendraatsakovių žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei ant jo stovintį gyvenamąjį namą, esančius (duomenys neskelbtini), atsižvelgiant į bendrą ieškinio dydį (372 834 Lt) ir sutuoktinių nesąžiningą elgesį.

4Vilniaus apygardos teismas 2009 m. balandžio 6 d. nutartimi (b. l. 40-41) ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, nenustatęs teismo sprendimo, jeigu ieškinys būtų patenkintas, įvykdymo rizikos (CPK 144 str. 1 d.). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė aplinkybių, dėl kurių jai palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju pasunkėtų ar taptų neįmanomas sprendimo vykdymas, bei nepateikė tai patvirtinančių įrodymų (CPK 178 str.).

5Ieškovė E. G. atskiruoju skundu (b. l. 45-46) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirąjį skundą motyvuoja nukrypimu nuo teismų praktikos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje. Teismų praktikoje preziumuojama, jog egzistuoja teismo sprendimo neįvykdymo pavojus, jei turtinis ginčas yra kilęs dėl didelės sumos, nes tokiu atveju atsakovas jam priklausantį turtą gali stengtis paslėpti, perleisti, įkeisti. Teismas, prieš taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, kad grėsmė įvykdyti teismo sprendimą ateityje neabejotinai atsiras. Teismui pakanka įsitikinti tuo, jog yra tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

6Atsakovas E. S. atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 51-52) su skundu sutiko ir prašė jį tenkinti, remdamasis atskirojo skundo argumentais. Taip pat pripažino, jog jo buvusi sutuoktinė atsakovė E. S. elgiasi nesąžiningai, kadangi siekia išvengti prievolių tiek ieškovės, tiek ir kitų kreditorių atžvilgiu.

7Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

9Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

10Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinės bylos medžiagą, įvertinusi skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su įrodinėjimo taisyklėmis sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, dėl ko priėmė teisiškai nepagrįstą nutartį. Skundžiama nutartis naikintina perduodant bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš naujo.

11Byloje kilo ginčas dėl pagrindų, kuriems esant teismas ieškovės prašymu taiko laikinąsias apsaugos priemones, įrodinėjimo ir įrodinėjimo pakankamumo laipsnio.

12CPK 144 straipsnio 1 dalis sako, jog teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu turi teisę imtis laikinųjų apsaugos priemonių, kurių nesiėmus sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymas pasunkėtų arba išvis pasidarytų neįmanomas. Juridinį pagrindą imtis laikinųjų apsaugos priemonių sudaro konkretūs faktiniai duomenys ir/ ar aplinkybės (situacija), leidžiantys manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių gali atsirasti įstatyme numatytos pasekmės. Šie faktiniai duomenys ir/ar aplinkybės gali būti susijusios su prievolės dydžiu, pobūdžiu (sutartinė/deliktinė, solidarinė/dalinė atsakomybė), pabaigos momentu; skolininko asmeniu (fizinis/juridinis asmuo), jo turtine padėtimi ir kt. Didelė ieškinio suma teismų praktikoje laikoma realia grėsme, padidinančia teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartis c.b. Nr. 2-307/2008, 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis c. b. Nr. 2-782/2007, 2007 m. spalio 25 d. nutartis c. b. Nr. 2-717/2007, kt.). Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai galėtų be apribojimų perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims (pastarųjų interesus gintų CK 4.96 str.); prisiimti naujų įsipareigojimų, jų įvykdymą garantuoti disponuojamu turtu ir panašiai, kas padidintų sprendimo neįvykdymo pavojų. Esant realiam pavojui, kad ieškovės teisės, priverstinai vykdant sprendimą, gali būti pažeistos, laikinųjų apsaugos priemonių dėka galima išlaikyti atsakovų turtinę būklę status quo, kas leistų ieškovei, priėmus jos naudai teismo sprendimą, tikėtis, jog jis bus iš tikrųjų įvykdytas. Pažymėtina, jog pats savaime teismo sprendimas dėl priteisimo, kuriuo būtų tik patvirtintas ieškovės reikalavimų pagrįstumas, neužtikrina tinkamos jos pažeistų subjektinių teisių ir/ ar teisėtų interesų gynybos, jei teismo sprendimas dėl didelės pinigų sumos priteisimo nevykdomas. Ieškovė reikalauja priteisti iš dviejų fizinių asmenų solidariai virš ? mln. Lt – ganėtinai ženklią sumą, kurios netekimas (faktinis neturėjimas nesant realių galimybių išieškoti priteistą skolą) objektyviai vertinant turėtų jos materialinei padėčiai itin neigiamų padarinių. Teismui sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo pirminėje civilinio proceso stadijoje (vos iškėlus bylą), iš šiandieninių pozicijų žvelgiant į ateities perspektyvas, išvada dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prielaidų gali būti tiek faktinė (pvz., atsakovai sudarė preliminarią sutartį, įdėjo skelbimą dėl turto perleidimo), tiek hipotetinė (teoriškai įmanoma). Šiuo atveju spręsti, ar reikia taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užteko minėtų aplinkybių visumos: didelė reikalavimų suma, solidari fizinių asmenų atsakomybė, turto po santuokos nutraukimo didžiosios dalies koncentracija iš vieno iš atsakovų pusėje ir formalių kliūčių perleisti nekilnojamąjį turtą tretiesiems asmenims, apsunkinti jį nebuvimas.

13Kaip minėta, ieškinio šioje byloje dalykas – priteisti ieškovei iš atsakovų solidariai 372 834 Lt dydžio įsiskolinimą (pagrindinę ir papildomas skolas). Iš prie ieškinio pridėto Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo civilinėje byloje Nr. 2-210-129/2008 E. S. v. E. S. (b. l. 8-14) matyti, kad sutuoktiniai S. yra išsituokę ir kaip tarp jų padalintas santuokos metu įgytas turtas. Procesiniu prašymu ieškovė prašė areštuoti nurodytus du nekilnojamuosius daiktus, kurie priklauso atsakovams. Atsakovo kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 55-56), sudarytas 2006 m. spalio 26 d. (gyvenant santuokoje) įrodo, jog prašomas areštuoti žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), 2006 m. priklausė atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis lygiomis dalimis. Tačiau išrašas yra pasenęs ir neatspindi pastarųjų metų juridinių faktų - Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo c. b. Nr. 2-210-129/2008 ir Vilniaus apygardos teismo 2008 rugsėjo 19 d. nutarties Nr. 2A-534-302/2008 dėl santuokos nutraukimo ir turto padalinimo civilinėje byloje E. S. v. E. S. . Pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą (plačiąja prasme) ieškovės prašomi areštuoti nekilnojamieji daiktai – žemės sklypas bei ant jo stovintis gyvenamas namas – dabar yra atsakovės asmeninė nuosavybė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad santuokos nutraukimas įstatymuose nenustatytas kaip pagrindas pasibaigti vieno iš sutuoktinių – solidariųjų skolininkų pagal sutartį - pareigai atsakyti kreditoriams solidariai, nes prievolės pobūdžio pakeitimas galėtų iš esmės pakenkti kreditoriaus interesams. [...] Solidarioji prievolė nėra susijusi su skolininkų turto nuosavybės teisės formomis, todėl sutuoktinių, kaip skolininkų, solidariosios prievolės yra tenkinamos iš bendro turto (turimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise), o jeigu tokio turto nėra – iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise turimo turto (CK 3.113 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis c. b. Nr. 3K-7-229/2009 AB “Swedbank“ v. P. B., D. B.). CK 6.6 straipsnio 4 dalis suteikia kreditoriui teisę solidarios prievolės atveju reikalauti, jog prievolę įvykdytų visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium.

14Nepaisant to, kad ieškovė prašo areštuoti išvardintus atsakovės nekilnojamuosius daiktus, proporcingumo taisyklė (CPK 145 str. 2 d.) draudžia areštuoti iš esmės daugiau turto, negu jo reikia patenkinti kreditoriaus reikalavimus. Ieškinio suma lygi 372 834 Lt, o ieškovė prašo areštuoti atsakovės nekilnojamojo turto akivaizdžiai daugiau - už 808 080 Lt (368 080 Lt + 440 000 Lt). Prašomas areštuoti žemės sklypas, 2006 m. duomenimis (b. l. 55-56), buvo įkeistas. Pažymėtina, jog hipoteka yra skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas (CK 4.170 str. 1 d.). Nors hipotekos kreditorius turi pirmumo teisę prieš kitus skolininko (atsakovės) kreditorius (CK 4.192 str. 1 d.), bet tai anaiptol nereiškia, kad išieškojimui iš hipoteka užtikrinto turto įvykdyti prireiks viso hipoteka užtikrinto turto. Todėl hipoteka apsunkinto turto areštas yra galimas ieškinio užtikrinimo būdas (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis c. b. Nr. 2-560/2006 BUAB „Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“). Kadangi iš Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. vasario 5 d. sprendimo civilinėje byloje dėl atsakovų santuokos nutraukimo ir turto padalinimo neįmanoma tiksliai nustatyti likusios negrąžintos būsto paskolos pagal 2002 m. vasario 14 d. kredito sutartį Nr. 02-001884-FA dalies, juo labiau ar hipoteka tebeegzistuoja, lieka neaišku, kiek – vieną ar du – iš ieškovės nurodytų atsakovės nekilnojamųjų daiktų reikia areštuoti, užtikrinant apeliantės turtinius interesus.

15Susiklosčius tokiai padėčiai, teisėjų kolegija naikina skundžiamą teismo nutartį kaip de jure nepagrįstą ir perduoda pirmosios instancijos teismui spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš naujo. Prašymą nagrinėjant iš naujo, reikalinga surinkti papildomus įrodymus, susijusius su būsto paskolos pagal 2002 m. vasario 14 d. kredito sutartį Nr. 02-001884-FA iki šiol negrąžinta dalimi, prašomo areštuoti turto įvertinimu bei žemės sklypo įkeitimo buvimu. Pasiūlant šalims pateikti įrodymus, reikia turėti omenyje ne tik bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę (lot. onus probandi) (CPK 178 str.), bet vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais įvertinti, kuriai iš bylos šalių būtų paprasčiau (lengviau) įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes, esant minimalioms sąnaudoms.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 3 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nagrinėti.

Ryšiai