Byla 2A-203/2009

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant ieškovės S. P. atstovei advokatei Svetlanai Radionavai, atsakovo R. L. atstovams advokatui Algaudui Kiršai ir J. L. , atsakovo valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, atstovui Andriejui Bielinskui, atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Gabrielei Vazniokaitei, trečiojo asmens viešosios įstaigos Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikos atstovei advokatei Daliai Zeleckienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 22-1512-392/2008 pagal ieškovės S. P. ieškinį atsakovams R. L. , Lietuvos valstybei, atstovaujamai Sveikatos apsaugos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, dalyvaujant tretiesiems asmenims viešajai įstaigai Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikai, viešajai įstaigai Vilniaus universitetinei Antakalnio ligoninei, A. L. , dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4Ieškovė S. P. prašė priteisti solidariai iš atsakovų 4 000 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad atsakovas R. L. , būdamas nepakaltinamas, 2004 m. gruodžio 1 d., apie 16 valandą, H. V. priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbiami), revolverio šūviais nušovė atėjusią į butą ieškovės dvylikametę dukrą N. Z. . Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi atsakovas R. L. pripažintas padaręs įstatymo uždraustas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje. Jam (R. L. ) pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ieškovės nuomone, sąžiningumo ir protingumo principai reikalauja, kad atsakovas, nors ir būdamas pripažintas nepakaltinamu, bent iš dalies kompensuotų žalą už įvykdytą mažametės nužudymą, nes dėl dukters mirties ji (ieškovė) patyrė turtinę 4 000 Lt dydžio žalą, kurią sudaro laidojimo išlaidos, ir 500 000 Lt dydžio neturtinę žalą, nes dukters mirtis sukėlė didžiulį dvasinį sukrėtimą, kuris dėl ypatingo ryšio su nukentėjusiąja neigiamai paveiks visą jos (ieškovės) gyvenimą. Taip pat ieškovė mano, kad žalą privalo atlyginti ne tik R. L. , bet ir asmenys, kurie dėl savo santykių su atsakovu ir dėl jiems visuomenės patikėtų funkcijų privalėjo imtis priemonių, kad būtų išvengta galimos žalos, tačiau to nepadarė (CK 6.246 str. 1 d., 6.268 str. 4 d. ir 6.271 str.). Tokie asmenys yra atsakovai Sveikatos apsaugos ministerija, Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo (toliau – PSPĮ) 27 straipsnio 1 dalies 2 punktą liga, kuria serga psichikos ligonis, laikoma sunkia, jei dėl jos ligonis gali padaryti žalą aplinkinių gyvybei ar sveikatai. R. L. jau 1974 metais nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, dėl ko jis apie 20 kartų gydytas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, yra antros grupės invalidas. 2005 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartyje konstatuota, kad R. L. dėl šios ligos negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. 2004 metais, kai buvo nužudyta jos (ieškovės) dukra, R. L. sveikatą prižiūrėjo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika. Ieškovės nuomone, atsakovai nevykdė jiems pavestų funkcijų bei įstatymais nustatytų pareigų sveikatos priežiūros srityje, ir šie priešingi teisei veiksmai (neveikimas) padėjo žalai atsirasti. Priešingais teisei veiksmais ieškovė įvardijo tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija neatliko tam tikrų pareigų organizuojant psichikos ligonių psichikos sveikatos priežiūrą, neatliko organizacinių priemonių, skirtų apsaugoti visuomenę nuo pavojaus, kurį sukelia ligoniai, turintys psichikos sutrikimų, ir taip nevykdė PSPĮ įtvirtintos nuostatos, kad psichikos sveikatos priežiūra vykdoma pagal Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 24 d. nutarimu Nr. 926 patvirtintuose Sveikatos pasaugos ministerijos nuostatuose apibrėžto uždavinio – rūpintis gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu. Be to, ieškovė teigė, kad PSPĮ 6 straipsnis nurodo, jog žmonės su negalia yra globojami valstybės ir jiems įstatymų nustatyta tvarka yra teikiama socialinė parama, o žmonių su psichine negalia slaugą ir globą šeimose, sveikatos priežiūros įstaigose, psichikos sveikatos centruose ir kitose globos bei reabilitacijos įstaigose organizuoja ir remia savivaldybė. Ieškovės nuomone, atsakovai neabejotinai žinojo apie atsakovo R. L. pavojingą ligą, tačiau, pažeisdami minimalius protingam žmogui taikomus atsargumo standartus, nesikreipė nei dėl atsakovo priverstinio gydymo, nei dėl jo pripažinimo neveiksniu ir globos jam paskyrimo (PSPĮ 6, 23, 27 str., CK 2.10 str. 1 ir 4 d.). Atsakovą priverstinai hospitalizavus, žala, ieškovės manymu, apskritai nekiltų, o, R. L. pripažinus neveiksniu, žalą turėtų atlyginti atsakovo globėjas (CK 6.278 str. 1 d.). Taip pat ieškovė teigė, kad gydytojai, prižiūrėdami R. L. sveikatą ir žinodami, kad jis serga liga, dėl kurios gali sužaloti ar nužudyti žmogų, turėjo nuolat stebėti jo sveikatą (PSPĮ 23 str. 1 ir 2 d.) ir, pasitvirtinus sunkios ligos požymiams, R. L. turėjo būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas psichiatrijos ligoninėje (PSPĮ 28 str.), tačiau nesiimdami minėtų veiksmų, žinodami apie R. L. sunkią ligą, jie (gydytojai) nebuvo tiek rūpestingi ir atidūs, kiek iš jų gali būti reikalaujama šioje situacijoje, todėl pažeidė įstatymą ir privalo atsakyti CK 6.246 straipsnio 1 dalies ir 6.268 straipsnio 4 dalies pagrindu. Medikai, atsakingi už žalos atsiradimą, dirbo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinikoje, o atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra šios poliklinikos steigėja. Ieškovė teigė, kad visi atsakovai, taip pat ir R. L. , turi atsakyti solidariai, nes žala atsirado dėl kelių asmenų neteisėtų veiksmų ir neveikimo (CK 6.6 str. 3 d.).

5Atsakovas R. L. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės dukra nebuvo vienintelis ieškovės gyvenimo tikslas, nes ji, persikėlusi gyventi su kitu vyru, dukrą paliko pas patėvį H. V. , kur ir įvyko nelaiminga žūtis. Teigė, jog jis negali atsakyti už padarytą žalą todėl, kad CK 6.268 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako.

6Sveikatos apsaugos ministerija, atstovaudama valstybei, nurodė, kad vien tik susirgimas sunkia psichikos liga nėra pakankamas pagrindas skirti asmeniui priverstinį hospitalizavimą ar pripažinti neveiksniu. Ar psichikos liga sunki, gali nuspręsti tik gydytojas, vadovaudamasis Sveikatos apsaugos ministro 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 548 patvirtinta Tarptautine statistinių ligų ir sveikatos problemų kvalifikacija bei PSPĮ 28 straipsnio nuostatomis. Civilinei atsakomybei atsirasti yra būtinas priežastinis veikos (neveikimo) ir padarytos žalos ryšys. Nurodė, kad Sveikatos apsaugos ministerija nėra sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, neturėjo jokios pareigos, kurios neatlikus buvo padaryta žala.

7Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad pagal CK 2.10 straipsnio 4 dalį atsakovas nepriklauso prie asmenų, kurie gali teikti prašymą dėl neveiksnumo ar globos nustatymo, grupės. Ieškovė apsiribojo vien teiginiu, kad R. L. sirgo liga, galinčia pastūmėti sužaloti ar nužudyti žmogų, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų PSPĮ 27 straipsnyje numatytų sąlygų egzistavimą. Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika yra juridinis asmuo, todėl Vilniaus m. savivaldybė negali atsakyti už kito asmens veiksmus. Ieškovė nepateikia turtinę ir neturtinę žalą patvirtinančių įrodymų.

8Trečiasis asmuo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika nurodė, kad ambulatorines asmens sveikatos priežiūros paslaugas R. L. nuo 1997 m. birželio 29 d. iki 2006 m. spalio 10 d. teikė VšĮ Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė.

9Trečiasis asmuo Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad R. L. į ligoninę dėl medikų paslaugų kreipėsi 1997 metais, o 1998 metais paslaugų atsisakė. Tuo metu ligoninėje nebuvo psichikos sveikatos centro. R. L. lankėsi pas kitus gydytojus – terapeutą, urologą. Jo psichikos sutrikimų niekas nepastebėjo. Į psichologą jis nesikreipė.

10Trečiasis asmuo A. L. savo pareiškime nurodė, jog R. L. su ja nebegyveno nuo 2004 metų vidurio. Jis buvo geranoriškas ir nekėlė grėsmės aplinkiniams, todėl izoliuoti jį ar pripažinti neveiksniu nebuvo jokio pagrindo.

11Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš R. L. 4 000 Lt turtinei žalai ir 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad nepagrįsta atsakovo R. L. pozicija, kad jis vadovaujantis CK 6.268 straipsniu negali būti atsakovas šioje byloje, nes CK 6.268 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta speciali norma, nustatanti, kad teismas gali priteisti žalą iš asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, padarė žalą asmens sveikatai ar gyvybei. Pasisakydamas dėl valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsakomybės, teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodė Sveikatos apsaugos ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos civilinės atsakomybės sąlygų buvimo. Teismas neatliktų atsakovų pareigų taip pat nenustatė. Ieškovės teiginys, kad tinkamos psichikos sveikatos priežiūros sistemos nėra, o atsakovai nesiėmė priemonių jai sukurti, yra nepagrįstas, nes, be ieškovės minimo PSPĮ, psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuoja ir daug kitų teisės aktų, be to, siekdama užtikrinti paslaugų kokybės priimtinumą ir tinkamumą asmens sveikatos priežiūros įstaigose, Sveikatos apsaugos ministerija 1998 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 571 patvirtino Lokalaus medicininio audito nuostatus, kurie nustato paslaugų kokybės reikalavimus asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, tarp jų teikiančioms ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas. Teismas taip pat nurodė, kad asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, yra išvardyti CK 2.10 straipsnio 4 dalyje. Pagal šią normą atsakovai neturi teisės kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti neteisėto neveikimo. Teismas atmetė ieškovės teiginį, kad R. L. turėjo būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas psichiatrijos ligoninėje, o gydytojai, neatlikę šių veiksmų, pažeidė įstatymą ir privalo atsakyti už kilusią žalą, nes PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kokiais atvejais asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas. Pagal formuojamą teismų praktiką asmenį priverstinai hospitalizuoti leidžiama, kai yra šių sąlygų visuma: 1) asmuo serga sunkia psichikos liga ir atsisako hospitalizavimo; 2) yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje D. P. v. VšĮ Respublikinė Kauno psichiatrinė ligoninė Nr. 3K-3-200/2006). Teismas darė išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog egzistuoja PSPĮ 27 straipsnio sąlygos. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-149/2005 nebuvo konstatuota, jog iki nusikalstamos veikos padarymo egzistavo reali grėsmė, kad R. L. savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. Be to, iš į bylą pateiktos ambulatorinės R. L. kortelės matyti, kad jam buvo diagnozuotas šizotipinis sutrikimas (ligos kodas F21), ši liga (diagnozė) nėra nei sunki, nei pavojinga. Ji buvo gydoma konservatyviai, vaistais, R. L. būklė gerėjo. 2000 m. gruodžio 8 d. (įrašas kortelėje) diagnozė buvo pakeista į lengvesnę – shizoafektinis sutrikimas, depresinis sindromas (kodas F25.1). Pacientas laikėsi gydytojų paskirtų vizitų laiko, buvo kritiškas, vartojo vaistus, kuriuos gali išrašyti ir bendrosios praktikos gydytojas. Dėl šių priežasčių teismas vertino, jog įtarti ar diagnozuoti sunkią ar pavojingą minėtos ligos formą nebuvo jokio pagrindo, šią išvadą patvirtino ir bylos nagrinėjimo metu apklausti atsakovą gydę gydytojai: Vilniaus universitetinės Antakalnio ligoninės terapeutas P. G. paaiškino, kad pas jį R. L. lankėsi dėl pakilusio kraujospūdžio, jokių jo psichikos sutrikimų liudytojas nepastebėjo; teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizę baudžiamojoje byloje atlikusi ekspertė Z. K. nurodė, jog nėra surinkta jokių duomenų, kad buvo pagrindas tikėtis R. L. ligos paūmėjimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, jog nėra pagrindo kalbėti apie kitų atsakovų neteisėtą veiką, nes neįrodyta viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Teismo nuomone, ieškovė atsakovais Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir valstybę bei jai atstovaujančią ministeriją nepagrįstai nurodė dar ir dėl to, kad šie asmenys nėra institucijos, vykdančios asmenų psichikos sveikatos priežiūrą (PSPĮ 11 str., Pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir apmokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. V-943, 3, 17, 18 p., Pavyzdinių psichikos sveikatos centro įstatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 110 , 11 p.). Pasisakydamas dėl R. L. atsakomybės, teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birželio 13 d. nutartimi nustatyta, jog atsakovas R. L. padarė įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, 254 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje, taip pat nurodė, kad tiesioginė padaryto nusikaltimo priežastis buvo R. L. psichikos ligos paūmėjimas. Kadangi N. Z. buvo ieškovės dukra, todėl teismas sprendė, kad ieškovė, atsakovui atėmus gyvybę dukrai, turi teisę į žalos atlyginimą. Teismo nuomone, atsakovas tokiais savo veiksmais sukėlė ieškovei didžiulį dvasinį sukrėtimą, kuris dėl ypatingo motinos ryšio su dukra turi būti bent iš dalies kompensuotas. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atsiradimo faktas šiuo atveju yra preziumuojamas. Taip pat pažymėjo, kad vaiko laidojimo išlaidos – 4 000 Lt, kurios yra įrodytos baudžiamosios bylos medžiaga, turi būti atlygintos bendra tvarka (CK 6.249 str. 1 d.). Teismas akcentavo, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, remiantis įstatyme įtvirtintais kriterijais (CK 6.250 str. 2 d.). Kadangi R. L. nužudė būdamas nepakaltinamumo būsenos, teismas sprendė, kad jo kaltės faktas ir laipsnis negali būti nagrinėjami šioje byloje, tačiau žalos atlyginimas iš atsakovo R. L. yra priteistinas, įgyvendinant civilinės atsakomybės kompensacinę funkciją (CK 6.268 str. 2 d.). Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovo pažeistos vertybės – žmogaus gyvybė ir dvasinė sveikata – yra nepalyginamai svarbesnės už teisę į nuosavybę, taip pat į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad atsakovo turtinė padėtis žalos, padarytos gyvybei ir sveikatai, atlyginimo bylose nėra lemiamas veiksnys, tačiau ieškovės reikalaujamas 500 000 Lt žalos atlyginimas yra nepagrįstai didelis. Atsižvelgdamas į nurodytus kriterijus bei tai, jog atsakovas serga onkologine liga, yra garbingo amžiaus, teismas sprendė, kad iš atsakovo, nužudžiusio vaiką, turi būti priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

12Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundui pagrįsti apeliantas nurodo šiuos argumentus:

  1. Apeliantas civilinio proceso tvarka nebuvo pripažintas neveiksniu, tokiu jis nepripažintas iki šiol. Vadovaujantis CK 6.268 straipsnio 1 dalimi, veiksnus fizinis asmuo, padaręs žalą tokios būsenos, kai jis negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, už padarytą žalą neatsako, todėl teismas turėjo vadovautis šia nuostata.
  2. Apeliantas šizofrenija serga daugiau kaip 30 metų, teismui pritaikius priverčiamąją medicinos priemonę, šiuo metu yra specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, be to, atsakovas yra garbaus amžiaus, serga onkologine liga, todėl ieškinio suma nei dabar, nei vėliau negalėtų būti išieškota. Teismas, nustatydamas žalos atlyginimo dydžius, nesilaikė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.
  3. Žalai atsirasti nemažą įtaką padarė H. V. , pasiūlęs atsakovui įsigyti šaunamąjį ginklą, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, todėl R. L. kaltės bei žalos dydis turėtų būti mažinamas.
  4. Nė viena sveikatos apsaugos sistemos įstaiga nesikreipė dėl apelianto pripažinimo neveiksniu ar priverstinio gydymo (PSPĮ 6, 23, 27 str.). Jei tokie veiksmai būtų atlikti, tokių pasekmių ir žalos būtų neatsiradę visiškai.

13Apeliaciniu skundu ieškovė S. P. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovams Lietuvos Respublikai ir Vilniaus miesto savivaldybei, bei pakeisti teismo sprendimo dalį, kuria iš R. L. priteista 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos, Vilniaus miesto savivaldybės, R. L. 4 000 Lt turtinės ir 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Skundui pagrįsti apeliantė nurodo tokius motyvus:

  1. Pareikšto ieškinio dalykas yra ne tik ieškovės pažeistų teisių ir interesų gynimas, bet jį sudaro ir viešasis interesas. Šioje byloje teismas turėjo atlikti aktyvų vaidmenį, tačiau jis formaliai išnagrinėjo šią bylą ir tokiu būdu nusišalino nuo visapusiško bylos aplinkybių išnagrinėjimo. R. L. , žmogus, turintis psichinę negalią, kuris įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, turi atsakyti už padarytą žalą, o valstybė ir jos institucijos neturi jokios pareigos apsaugoti piliečius nuo galimos potencialios socialinės rizikos. Toks bylos aplinkybių vertinimas prieštarauja demokratinės visuomenės interesams, teisėtiems piliečių lūkesčiams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 19, 52 straipsniams.
  2. Atsižvelgiant į įstatymo nuostatas, reguliuojančias civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus (CK 6.245 str., 6.246 str. 1 d., 6.247 str. ir 6.248 str. 1 ir 3 d.), ir byloje nustatytas aplinkybes, ieškovei padarytą žalą taip pat privalo atlyginti asmenys, kurie dėl jiems visuomenės patikėtų funkcijų privalėjo imtis priemonių, nukreiptų į galimos žalos sumažinimą ar išvengimą, tačiau to nepadarė (CK 6.246 str. 1 d. ir 6.278 str., 6.271 str.). Byloje nustatyta, kad R. L. nuo 1974 m. sirgo paranoidine šizofrenija, dėl šios ligos R. L. nuo 1974 m. vasario 19 d. iki 1974 m. birželio 26 d. gydėsi VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, pakartotinai buvo hospitalizuotas nuo 1982 m. gegužės 15 d. iki 1982 m. birželio 30 d. ir nuo 1986 m. balandžio 17 d. iki 1986 m. birželio 16 d. R. L. sveikatos istorijoje yra duomenų, kad 1974 m. jis buvo pripažintas antros grupės invalidu be termino. Pagal PSPĮ psichikos sveikatos priežiūra – specializuota sveikatos priežiūra, vykdoma pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus standartus. Šios priežiūros tikslas – teikti psichiatrijos pagalbą (diagnozuoti, gydyti sutrikusias žmogaus psichikos funkcijas, laiku perspėti psichikos ligų paūmėjimus), padėti žmogui prisitaikyti prie visuomenės gyvenimo ir į jį grįžti.
  3. Teismas sprendime nurodė, jog iš ieškinio teiginių neaišku, kokių konkrečių pareigų neatliko Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus m. savivaldybės administracija. Ieškovė teigė, jog valstybė, nesukūrusi tinkamos sistemos, jos teisiškai nesureguliavusi, tokios pareigos neatliko. Teismas nurodė, jog, be ieškinyje nurodytų teisės aktų, psichikos sveikatos priežiūrą reglamentuoja ir daug kitų teisės aktų. Su tokia teismo pozicija sutikti negalima, nes teisės aktais psichikos sveikatos priežiūra turi būti reguliuojama ne apskritai, o teisinis reguliavimas turi apsaugoti visuomenę nuo potencialios socialinės rizikos - potencialios grėsmės, kurią kelia kai kurie ligoniai, turintys psichikos sutrikimų, piliečių ir savo gyvybei ar sveikatai. Tam, kad visuomenė būtų apsaugota nuo pavojaus, kurį kelia kai kurie ligoniai, turintys psichikos sutrikimų, būtina įgyvendinti PSPĮ numatytą tikslą – laiku užkirsti kelią psichikos ligos paūmėjimui.
  4. Kritiškai vertintinas ir teismo teiginys, kad ieškovė, nurodydama, jog neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad R. L. nebuvo gydomas ir hospitalizuotas, nepagrįstai atsakovais nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją ir valstybę bei jai atstovaujančią ministeriją dar ir dėl to, kad savivaldybės administracija ir ministerija nėra institucijos, vykdančios asmenų psichikos sveikatos priežiūrą, nes jeigu, teismo nuomone, minėtas ieškovės teiginys nebuvo suvokiamas vienareikšmiškai, tai teismas, vadovaudamas procesui (CPK 8 str., 159 str., 179 str.), turėjo bylos nagrinėjimo metu išsiaiškinti visas ieškovės nurodytas aplinkybes ir jas tinkamai įvertinti. Esamą psichikos sveikatos priežiūros sistemą konkrečiai apibūdino kaip liudytojas apklaustas gydytojas psichiatras G. D. , kuris parodė, kad psichiatrai dirba pagal tvarką, kuri egzistavo dar 1960 metais, iš esmės šioje srityje nuo praeito amžiaus šešiasdešimtųjų metų niekas nepasikeitė.
  5. Tai, kad teismas nusišalino nuo bylos nagrinėjimo, įrodo ir teismo teiginys, kad byloje nėra duomenų apie buvusią būtinybę iki nusikaltimo padarymo hospitalizuoti R. L. , nes nebuvo realios grėsmės, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. R. L. susirgo sunkia psichikos liga gerokai anksčiau, nei nužudė ieškovės dukrą, o jo liga seniai buvo jam diagnozuota ir turėjo būti gydoma. Šios byloje nustatytos aplinkybės įrodo, jog gydytojai turėjo nuolat stebėti jo sveikatą, jo ligos paūmėjimui turėjo būti užkirstas kelias, o, paūmėjus sunkios ligos požymiams, R. L. turėjo būti priverstinai hospitalizuotas ir gydomas psichiatrijos ligoninėje (PSPĮ 28 str.). Be to, teisme apklausta ekspertė Z. K. parodė, kad paskutiniai įrašai sveikatos istorijoje apie R. L. sveikatos būklę yra paviršutiniški, todėl, apeliantės nuomone, jų pagrindu negalima daryti tokios išvados.
  6. Byloje konstatuotina, kad atsakovo Vilniaus m. savivaldybės administracijos atsakomybė atsiranda dėl jos teisinių pareigų (tinkamai organizuoti ir kontroliuoti psichikos sveikatos priežiūrą) nevykdymo. Šios atsakovo pareigos numatytos Sveikatos sistemos įstatymo 3, 64 straipsniuose, kuriuose nurodyta, kad savivaldos vykdomosios institucijos organizuoja pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, savivaldybės meras ar savivaldybės valdyba organizuoja Lietuvos sveikatos programos, valstybinių sveikatos programų įgyvendinimą, savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros plėtojimo programos, kitų savivaldybės kompleksinių ir tikslinių sveikatos programų projektų rengimą ir savivaldybės tarybos patvirtintų programų, sveikatinimo veiklos įstatymų, kitų teisės aktų įgyvendinimą, savivaldybės teritorijoje organizuoja savivaldybei pavaldžių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų medicininį ir visuomenės sveikatos priežiūros auditą, pagal kompetenciją užtikrina valstybės laiduojamą ir savivaldybės remiamą sveikatos priežiūrą savivaldybės teritorijoje. Pagal 1996 m. vasario 9 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 234 patvirtintų Psichikos sveikatos centro nuostatų 1 straipsnį psichikos sveikatos centras – savivaldybei priklausanti įstaiga, valstybės akredituota vykdyti psichikos sveikatos priežiūrą ir teikti socialinę pagalbą psichikos ligoniams bei kitiems asmenims. Remiantis nuostatų 14 straipsniu, centro veiklą kontroliuoja vietos savivaldos vykdomosios institucijos, apskrities gydytojas ir Sveikatos apsaugos ministerija. Pagal Vyriausybės 1996 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 99 patvirtintų Savivaldybėje sudaromos psichikos sveikatos komisijos nuostatų 1 straipsnį savivaldybėje sudaroma psichikos sveikatos komisija valstybės įgaliota spręsti psichikos sveikatos priežiūros klausimus. Remiantis šių nuostatų 3 straipsniu, svarbiausiasis komisijos uždavinys – spręsti psichikos ligonių sveikatos priežiūros klausimus. Pagal 4 straipsnio 1 punktą komisija, vykdydama jai pavestą uždavinį, priima įstatymų nustatyta tvarka sprendimą dėl psichikos ligonio priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo. 16 straipsnyje nurodyta, jog komisijos veiklą kontroliuoja savivaldybė ir Sveikatos apsaugos ministerija. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis darytina išvada, kad atsakovai Sveikatos apsaugos ministerija ir Vilniaus m. savivaldybės administracija, žinodami apie R. L. pavojingą ligą, nevykdė savo teisinių pareigų – tinkamai neorganizavo jo psichikos sveikatos priežiūros. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pareiga atlyginti ieškovei žalą atsiranda ir šiuo pagrindu.
  7. Teismas, nustatydamas žalos dydį, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Vienas iš svarbiausių kriterijų nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį šioje byloje yra tai, kad neturtinę žalą padarė valstybė, jos padarytų teisės pažeidimų pobūdis – konstitucinių principų pažeidimas ir nesilaikymas. Būtent šios aplinkybės ir valstybės kaltės laipsnis lemia tai, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti svarus. Įvertinant aptartų kriterijų visumą bei taikant sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principus, neturtinės žalos dydis nustatytinas 500 000 Lt ir priteistinas solidariai iš visų atsakovų.

14Atsiliepimu į ieškovės S. P. apeliacinį skundą atsakovas R. L. prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodo, kad prašoma priteisti suma neatitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų principų, o ieškovė siekia pasipelnyti. Apeliantas pažymi, jog ieškovė iš esmės sutinka, kad žalos atlyginimas iš R. L. jai neturėtų būti priteistas.

15Atsiliepime į R. L. apeliacinį skundą ieškovė S. P. naujų argumentų nepateikia, teigia, kad visus argumentus išdėstė savo apeliaciniame skunde.

16Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo šiuos skundus atmesti. Nurodo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracija nėra asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, todėl neprivalėjo nei įspėti apie R. L. psichikos ligos paūmėjimą, nei kreiptis dėl jo priverstinio hospitalizavimo. Asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, išvardyti CK 2.10 straipsnio 4 dalyje. Šis sąrašas baigtinis, savivaldybės administracija į šį sąrašą nepatenka, todėl ji kreiptis dėl R. L. veiksnumo apribojimo neturėjo teisės.

17Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus trečiasis asmuo VšĮ Antakalnio poliklinika nurodo, jog ši įstaiga teikė R. L. paslaugas epizodiškai iki 2001 m. lapkričio mėnesio, tačiau dėl nustatytos diagnozės nebuvo pagrindo jo priverstinai hospitalizuoti. Taip pat pažymi, kad CK 6.268 straipsnio 4 dalis numato sąrašą asmenų, galinčių atsakyti už asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, padarytą žalą. Sveikatos priežiūros įstaigų ir gydytojų šiame sąraše nėra, todėl jiems negali net ateityje kilti pareiga tokią žalą atlyginti.

19R. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

20S. P. apeliacinis skundas netenkinamas.

21Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Tačiau spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas padarė materialinės teisės normos aiškinimo ir taikymo klaidą ir pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias civilinio proceso taisykles (CPK 177, 178, 185 str., 330 str.), todėl ši teismo sprendimo dalis keičiama.

22Ieškovė reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo R. L. , kuris, kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, būdamas nepakaltinamas (sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, epizodine eiga su progresuojančiu defektu, dėl kurio negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų), 2004 m. gruodžio 1 d. H. V. (H. V. ) bute, esančiame (duomenys neskelbiami) iš H. V. gauto šaunamojo ginklo (revolverio) nušovė H. V. ir į butą atėjusią ieškovės S. P. nepilnametę dukrą ir taip padarė įstatymo uždraustas veikas, numatytas Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 2 dalies 1 punkte, 254 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje. Sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, visetas (neteisėti veiksmai (nusikaltimas), žala ir priežastinis ryšys) įrodytas ir byloje neginčijamas. Turtinė žala (laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidos) įrodyta rašytiniais įrodymais (Baudžiamoji byla Nr. 10-1-04039-04, 2 t., b. l. 51-53, ir nagrinėjama civilinė byla, 3 t., b. l. 91-99) (CPK 178 str.). Iš visų šių rašytinių įrodymų (jų dalis pateikta apeliacinės instancijos teisme), matyti, kad ieškovės patirta turtinė žala yra didesnė (8 588 Lt ) nei reikalaujama ieškiniu (4 000 Lt). Tačiau ieškovės atstovė apeliacinės instancijos teisme palaikė reikalavimą priteisti iš atsakovo tik 4 000 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo šios sumos nei didinti, nei mažinti (CK 6.249 str.). Ieškovei padaryta neturtinė žala taip pat akivaizdi: ieškovė neteko dukters ir dėl to patyrė dvasinį sukrėtimą ir išgyvenimus (CPK 6.250 str.). Šiuo atveju ji (ieškovė) įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas ją (neturtinę žalą) įvertino 150 000 Lt. Apeliantas R. L. teigia, kad jis neprivalo atlyginti ieškovei jos patirtą žalą, nes įvykio metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti. Apeliantė (ieškovė) taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, reikalaudama taikyti visišką žalos atlyginimo principą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė siekia, jog būtų patenkintas jos reikalavimas dėl 500 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimo, kuris priteistinas solidariai iš visų atsakovų: R. L. , valstybės ir Vilniaus miesto savivaldybės. Apeliacinės instancijos teisme ieškovės (apeliantės) atstovė nurodė, kad jei tokio pobūdžio žala (neturtinė) būtų priteista atlyginti tik iš atsakovo R. L. , ji turėtų būti įvertinta 50 000 Lt.

23Nors civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.263 str.), tačiau teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio klausimą, turi vadovautis bendrąsias žalos atlyginimo sąlygas nustatančiomis teisės normomis, jose įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais (CK 6.250 str.) ir atsižvelgti į specifinius, tik šios kategorijos byloms būdingus kriterijus (CK 6.268 str. 2 d.). Tokia pozicija išreikšta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2007.

24Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimu ir t. t. Tačiau neturtinę žalą įvertinti pinigais šiuo konkrečiu atveju neįmanoma. Priteisiant tokio pobūdžio žalos atlyginimą, siekiama tik sudaryti materialiąsias prielaidas kuo teisingiau atlyginti tai, ko kartais žmogui negalima sugrąžinti ir niekas negali atstoti. Todėl teismo pareiga siekti, kad būtų kuo teisingiau kompensuota asmeniui už jo patirtą neturtinę žalą – neturtinio pobūdžio praradimus, išgyvenimus, ir parinkti tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

25Nagrinėjamoje byloje figūruoja specialus subjektas – nepakaltinamas asmuo, kuris, būdamas minėtos būsenos, padarė įstatymo uždraustą veiką – nužudė ieškovės nepilnametę dukrą. Atsakomybė už savo veiksmų reikšmės suprasti negalinčio fizinio asmens padarytą žalą reglamentuota CK 6.268 straipsnyje. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas R. L. , nors sirgo psichikos liga, dėl kurios jis reikšmingu nagrinėjam ginčui įvykio metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nebuvo pripažintas neveiksniu. Tokiu atveju jis už padarytą žalą neatsako (CK 6.268 str. 1 d.). Tačiau šio straipsnio antroji dalis įtvirtina pirmojoje dalyje nustatytos taisyklės išimtį, suteikiančią teismui teisę spręsti, ar taikyti civilinę atsakomybę savo nuožiūra tuo atveju, kai žala padaryta asmens sveikatai ar gyvybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas minėtą teisės normą nutartyje, priimtoje 2007 m. lapkričio 19 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2007, pabrėžė, kad galima priteisti žalos atlyginimą iš asmens, nors jis, darydamas žalą, negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, taip pat į nukentėjusio asmens ir žalą padariusio asmens turtinę padėtį ir kai tai pateisinama nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens esminiu turtinės padėties disbalansu. Nagrinėjamoje byloje žala padaryta asmens gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui R. L. , kuris padarė įstatymo uždraustą veiką būdamas nepakaltinamas, yra teisinga. Tačiau teismo išvada, kad atsakingo už padarytą žalą asmens turtinė padėtis, taikant išimtinę civilinę atsakomybę, nereikšminga, yra nepagrįsta. Kaip jau minėta, CK 6.268 straipsnio 2 dalies nuostata reikalauja atsižvelgti ne tik į sąžiningumo ir protingumo kriterijus, bet ir į abiejų šalių – žalą padariusio asmens ir nukentėjusiojo – turtinę padėtį. Pirmosios instancijos teismas šių faktinių aplinkybių netyrė. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-371/2003 ir 3K-3-255/2005, nes šios bylos ir nagrinėjama byla dėl nagrinėtų situacijų, nustatytų faktinių aplinkybių ir taikytų teisės normų nėra identiškos.

26Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šalys pateikė papildomus duomenis apie kiekvienos jų turtinę padėtį, iš kurių matyti, kad atsakovas R. L. neturi viešame registre registruotino turto, tačiau Lietuvos bankų (SEB, ,,Snoras“, ,,Swedbank“) sąskaitose yra sukaupęs pinigų – 20 323,27 Lt (3 t., b. l. 82-86). Be to, atsakovui mokama kas mėnesį 674,89 Lt pensija (3 t., b. l. 87). Ieškovė S. P. turi mėgėjiškų sodų žemės sklypą Vilniaus m., Ateities Sodų 4-ojoje gatvėje, kurio vidutinė rinkos vertė 91 598 Lt (rinkos vertė nustatyta 2008 m. gegužės 26 d.), ir šiame sklype nebaigtą statyti pastatą, kurio vidutinė rinkos vertė yra 34 900 Lt (vertė nustatyta 2009 m. gegužės 15 d.). Visą šį 126 498 Lt vertės turtą ieškovė valdo kartu su A. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise (3 t., b. l. 105-107, 109-111). S. P. dirba ir, nors nereguliariai, gauna 1 478,30 Lt darbo užmokestį (vieną kartą išmokėta 204,21 Lt) (3 t., b. l. 100-104). Be to, 2007 m. liepos 27 d. „Nordea Bank Finland Plc“ išdavė S. P. ir jos vyrui A. P. 57 971 EUR kreditą trisdešimčiai metų žemės sklypui pirkti ir gyvenamajam namui statyti (3 t., b. l. 112-113). Remdamasi šiais duomenimis teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad šalių turimo turto masės santykis akivaizdžiai netolygus ir vertinamas atsakovo naudai. Atsižvelgdama į šias faktines aplinkybes, į tai, kad atsakovas R. L. kitokių pajamų negauna, serga psichine ir onkologine ligomis, kurių gydymas susijęs su atitinkamo dydžio išlaidomis, ir į tai, kad, be neturtinės žalos, jis turi atlyginti ieškovei 4 000 Lt dydžio turtinę žalą, teisėjų kolegija sprendžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydis turi būti toks, kurį sumokėjus likusi lėšų dalis užtikrintų atsakovui būtinų materialių ir buitinių poreikių patenkinimą (gydymas, maitinimasis ir pan.). Teismas sprendžia, kad, įvertinus visas faktines bylos aplinkybes, iš atsakovo R. L. protinga ir teisinga priteisti ieškovei S. P. 10 000 Lt dydžio kompensaciją už jos patirtą neturtinę žalą.

27

28Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės

29

30Apeliantė, netekusi dukters dėl veiksmų asmens, negalėjusio suprasti tų veiksmų reikšmės, jų valdyti, kelia valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės klausimą tuo pagrindu, kad valstybė, konkrečiai jos institucija Sveikatos apsaugos ministerija, neveikė taip, kad būtų išvengta atsiradusių pasekmių (ieškovės dukters žūties), t. y. nesukūrė tokios teisinės bazės, kuri užtikrintų psichikos sutrikimų turintiems asmenims tinkamą psichiatrijos pagalbą ir su tuo susijusį visuomenės saugumą, ir neatliko tam tikrų pareigų organizuojant psichikos ligonių sveikatos priežiūrą ir organizacinių priemonių, kurios apsaugotų visuomenę nuo psichikos ligonių keliamų pavojų.

31Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 19 straipsnis užtikrina žmogaus teisę į gyvybę, o 21 straipsnio 1 dalis garantuoja žmogaus asmens neliečiamumą. Šios konstitucinės normos – tai valstybės garantija, kad turi būti sukurta teisinių priemonių sistema, privalanti garantuoti ir vienaip ar kitaip užtikrinti, kad žmogus bus apsaugotas nuo bet kokio nepagrįsto išorinio poveikio jo gyvybei, sveikatai. Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis nustato: ,,Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.“ Tai reiškia, kad konstitucinių žmogaus teisių ir interesų pripažinimą, gerbimą, apsaugą ir įgyvendinimą turi užtikrinti aiškūs ir demokratiški įstatymai, o valstybė ir jos institucijos turi pareigą savo veikloje vadovautis visuomenės interesais, gerbti žmogaus asmenines bei turtines teises ir laisves ir jų nepažeisti. Pagal to paties straipsnio 1 dalį valstybės valdžią vykdančios Lietuvoje institucijos yra Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, Teismas. Kiekvienai valdžios institucijai yra nustatyta jos paskirtį atitinkanti kompetencija, o šios kompetencijos konkretus turinys priklauso nuo to, kokią vietą toji valdžia užima bendroje valdžių sistemoje, jos santykio su kitomis valdžiomis, nuo tos institucijos vietos tarp kitų institucijų. Sveikatos apsaugos ministerija – Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kaip vykdomosios tvarkomosios šalies institucijos, vykdančios įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkančios krašto reikalaus, koordinuojančios ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą ir vykdančios kitas jai pavestas funkcijas (Konstitucijos 94 str., Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 22 str.), sudėtinė dalis, kurios (ministerijos) veikla konkretizuota Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose, patvirtintuose 1998 m. liepos 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 926. Be bendro pobūdžio uždavinių ir funkcijų, būdingų visoms ministerijoms, kaip ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Sveikatos apsaugos ministerija vykdo įstatymų ir kitų teisės aktų jai pavestas sveikatos apsaugos srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką. Jai (Sveikatos pasaugos ministerijai) skirtas specifinis uždavinys – rūpintis gyventojų sveikata, jos išsaugojimu, grąžinimu ir stiprinimu (5 p.), o šiam uždaviniui įgyvendinti nustatytos plačios funkcijos (6-6.28 p.). Viena iš jų (funkcijų) – pagal savo kompetenciją rengti įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus (6.1 p.). Visos kitos ministerijos funkcijos susijusios su gyventojų sveikatinimo veiklos poreikių, sveikatos būklės, jos prognozės, sveikatos priežiūros išteklių, jos priimtinumo, prieinamumo bei tinkamumo analize, sveikatinimo veiklos planavimu valstybės lygmeniu; pirminės sveikatinimo veiklos plėtojimo krypčių nustatymu kartu su vietos savivaldos institucijomis; Lietuvos Respublikos Vyriausybės politikos Lietuvos gyventojų sveikatinimo srityje formavimu ir vykdymu, pasiūlymų dėl teisinių, socialinių ir ekonominių priemonių, skatinančių sveikatos išsaugojimą, grąžinimą ir stiprinimą, teikimu, tarpžinybinės sveikatinimo veiklos koordinavimo per Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudarytas komisijas Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo nustatyta tvarka koordinavimu; sveikatos priežiūros įstaigų tinklo steigimu, reorganizavimu ir likvidavimu, jų veiklos koordinavimu ir t. t. (6.2-2.28 p.). Iš esmės visos šios funkcijos nukreiptos žmonių fizinei, socialinei ir dvasinei gerovei užtikrinti (6.2-6.28 p.).

32Apeliantė (ieškovė) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose, įrodinėdama Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimą, jo nekonkretizavo ir teigė, kad pats įvykis (dukters žūtis dėl nepakaltinamo psichikos ligonio veiksmų) savaime patvirtina tą faktą, kad valstybė nesiėmė priemonių, kad būtų išvengta tokių pasekmių. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantės teiginiu nesutinka. Kaip jau minėta, apeliantė įžvelgia tarp atsiradusių pasekmių ir atsakovo (valstybės) atstovo Sveikatos apsaugos ministerijos neveikimo užtikrinant psichikos sutrikimų turintiems asmenims tinkamą psichiatrijos pagalbą, o kartu su tuo susijusį visuomenės saugumą, priežastinį ryšį. Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatuose nenustatyta ministerijos funkcija teikti sveikatos priežiūros paslaugas. 1996 m. birželio 6 d. Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymas (ginčui aktuali 2003 m. gruodžio 18 d. įstatymo, galiojusio iki 2007 m. sausio 17 d., redakcija) reglamentavo sveikatos priežiūros įstaigas, jų veiklą, sveikatos priežiūros įstaigų ir pacientų santykius, atsakomybės už šio įstatymo pažeidimus pagrindus ir kt. Ginčo įvykio metu galiojo 1995 m. birželio 6 d. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas, nustatęs asmenų, kurie naudojasi psichikos sveikatos priežiūra, teises, psichikos sveikatos priežiūros tvarką ir kontrolę, taip pat nustatęs ir tai, kad psichikos sveikatos priežiūra pagal gyvenamąją vietą vykdoma psichikos sveikatos centruose, kitose psichiatrijos, globos ir rūpybos įstaigose, o teisė pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį ar jų atsisakyti numatyta pacientui. Lietuvos Respublikos Seimas 1998 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. III-833 patvirtino Lietuvos sveikatos programą, kurioje aptarė psichikos ligos situaciją, sergamumą, numatė programinius tikslus ir jų įgyvendinimą, nustatė, kad pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą psichikos ligų profilaktikos monitoringą pagal savo kompetenciją vykdo visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos. 1998 m. gruodžio 1 d. Sveikatos sistemos įstatymas (toliau – SSĮ) reglamentavo nacionalinę sveikatos sistemą, jos struktūrą, sveikatos saugos, sveikatos stiprinimo ir sveikatos atgavimo santykių teisinio reguliavimo ribas, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros organizavimą, valstybės ir savivaldybių laiduojamos (nemokamos) sveikatos priežiūros užtikrinimo, valdymo, sveikatos rėmimo, atsakomybės už sveikatinimo veiklos teisės normų pažeidimus pagrindus, gyventojų, sveikatinimo veiklos subjektų teises ir pareigas. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 941 ,,Dėl Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos patvirtinimo“ pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos parengtai Valstybinei psichikos ligų profilaktikos programai. Sveikatos apsaugos ministerija 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. 686 patvirtino Lietuvos nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros strategijos įgyvendinimo 2002-2004 metų priemonių planą. Be to, realizuodama minėtų įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatas bei jai (ministerijai) priskirtą uždavinį, Sveikatos apsaugos ministerija taip pat priėmė jos kompetencijai priskirtus norminį pobūdį turinčius aktus, reglamentuojančius psichiatrijos pirminio lygio paslaugų teikimą, psichikos sveikatos centro, šio centro specialistų veiklą, bendrosios praktikos slaugytojų teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę, bendrosios praktikos gydytojų funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę (Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 26 d. įsakymas Nr. 174 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN14:1996 ,,Bendrosios praktikos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“, 1999 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 110 ,,Dėl Pirminės ambulatorinės psichikos sveikatos priežiūros paslaugų bazinės kainos jų teikimo bei apmokėjimo tvarkos ir Psichikos sveikatos centro pavyzdinių įstatų bei specialistų veiklos“, 1996 m. kovo 7 d. įsakymas Nr. 133 ,,Dėl Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarkos patvirtinimo“, 1998 m. spalio 5 d. įsakymas Nr. 571, kuriuo patvirtinti Lokalaus medicininio audito nuostatai, reglamentuojantys paslaugų kokybės reikalavimus asmens sveikatos priežiūros paslaugas, taip pat ir psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančioms įstaigoms, 2004 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. V-437 ,,Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2004 ,,Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo“ ir kt.). Visa tai leidžia teigti, kad sveikatos priežiūrą, taip pat ir psichikos sveikatos priežiūrą, jos tvarką ir kontrolę reglamentuojanti teisinė bazė sukurta ir tokia galiojo ginčo įvykio metu. Ji pakankamai aiški, o ne abstrakti, kaip teigia apeliantė. Todėl pagrindo teiginiui, kad atsakovo – valstybės atstovė Sveikatos apsaugos ministerija nevykdė jai prisikirtų funkcijų, nėra. Ministerijai nenustatyta pareiga teikti sveikatos priežiūros paslaugas, tiesiogiai kontroliuoti pacientų, taip pat ir sergančių psichikos ligomis, gydymą ir jų priežiūros procesą bei jam daryti įtaką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sveikatos apsaugos ministerijos neteisėtos veikos (neveikimo), dėl kurios atsirado neigiamos pasekmės – apeliantės dukters žūtis, nėra. Apeliantė , įrodinėdama valstybės neveikimą įgyvendinant psichikos sveikatos priežiūros politiką, nepakankamą teisinę bazę, nepagrįstai nurodo, kad gydytojų psichiatrų darbo tvarką reglamentuoja seni 1960 metų normatyvai, tokią išvadą grįsdama pirmosios instancijos teisme kaip liudytojo apklausto Vilniaus Antakalnio poliklinikos Psichikos sveikatos centro vedėjo gydytojo G. D. parodymais. Tačiau iš byloje esančio teismo posėdžio protokolo akivaizdu, kad tokių parodymų minėtas liudytojas nedavė. Jokių pastabų dėl protokolo turinio nepareikšta (2 t., b. l. 198-199).

33Vilniaus miesto savivaldybės civilinę atsakomybę ieškovė sieja su netinkamai organizuota psichikos sveikatos priežiūra ir kontrole nesiimant priemonių tinkamai įvertinti atsakovo R. L. psichikos būklę ir jį priverstinai hospitalizuoti bei apriboti jo veiksnumą.

34Socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų, šeimynų steigimas, išlaikymas ir bendradarbiavimas su nevyriausybinėmis organizacijomis, pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra, savivaldybių sveikatos programų rengimas ir jų įgyvendinimas, parama savivaldybės gyventojų sveikatai – savivaldybės savarankiškos funkcijos (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 12, 17, 18 p.). Pirminė asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra susijusi su tokio pobūdžio įstaigų steigimu, reorganizavimu, likvidavimu, išlaikymu (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 17 p.). Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos struktūra, kurią sudaro šios sistemos vykdomieji ir sveikatinimo veiklos valdymo subjektai, bei Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos ištekliai, veikla ir teikiamos paslaugos nustatyti Sveikatos sistemos įstatymo 7 straipsnyje. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos vykdomaisiais subjektais įvardytos sveikatos priežiūros įstaigos, prie kurių priskirtos ir valstybės, ir savivaldybės asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros biudžetinės ir viešosios įstaigos. Vykdomųjų subjektų veikla ir teikiamos paslaugos apibrėžtos SSĮ 11 straipsnyje. Prie tokių paslaugų priskirta asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra (SSĮ 11 str. 1 d. 1-2 p.). Savivaldos vykdomosios institucijos priskirtos prie sveikatinimo veiklos valdymo subjektų (SSĮ 8 str. 1 d. 1 p., 9 str. 1 d. 4 p.). Iš to darytina išvada, kad savivaldybei, jos administracijai, kaip vykdomajai institucijai, nepavesta nei teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugų, nei kontroliuoti gydymo proceso. Taigi šis atsakovas neturėjo pareigos savarankiškai domėtis ir rūpintis R. L. psichikos sveikata, užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir tinkamai organizuoti jo psichikos sveikatos priežiūrą, taip pat kreiptis dėl jo (R. L. ) priverstinio hospitalizavimo ar pripažinimo neveiksniu.

35Nors apeliantė siekia įrodyti valstybės ir savivaldybės administracijos neveikimą organizuojant psichikos sveikatos priežiūrą ir užkertant kelią psichikos ligos paūmėjimui, kad būtų išvengta žalingų pasekmių, tačiau iš jos (apeliantės) apeliacinio skundo, taip pat iš ieškinio bei teiktų teismams paaiškinimų turinio matyti, kad atsiradusias pasekmes ji tiesiogiai sieja su netinkama R. L. psichikos sveikatos priežiūra, jo netinkamu psichikos ligos gydymu. Tačiau, kaip jau minėta, sveikatos priežiūros paslaugas teikia vykdomieji subjektai – biudžetinės ir viešosios asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos. Byloje (Asmens sveikatos istorija, Gydymo stacionare istorija, Vilniaus teritorinės ligonių kasos duomenys, Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos R. L. bylos medžiaga) nustatyta, kad atsakovas R. L. susirgo šizofrenija, paranoidine forma 1974 metais ir tais pačiais metais jam nustatytas antros grupės invalidumas. Iki 1997 metų gydėsi Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, du kartus taikytas gydymas stacionare; nuo 1997 metų VšĮ Antakalnio poliklinikoje ir VšĮ Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninės poliklinikoje. Nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2004 m. spalio 12 d. R. L. gydytas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų centro filialo Krūtinės chirurgijos skyriuje, 2004 m. spalio 13 d. –Vilniaus universiteto Onkologijos institute, jam diagnozuotas piktybinis trachėjos navikas. Baudžiamojoje byloje esančioje teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte (2 t., b. l. 172-174) nustatyta, kad baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu (2004 m. gruodžio 1 d.) R. L. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu (psichikos liga) – paranoidine šizofrenija, epizodine eiga su progresuojančiu defektu, dėl kurio negalėjo suvokti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, o R. L. veiksmus jam inkriminuojamos veikos metu lėmė lėtinio psichikos sutrikimo sąlygoti individualūs pažintinės veiklos, elgesio reguliavimo, emocinio reagavimo ir kt. ypatumai bei objektyvūs situaciniai veiksniai. Baudžiamojoje byloje užfiksuota ir tai, kad atsakovas R. L. ginklą, kuriuo nušovė ieškovės dukrą, ketino įsigyti norėdamas nusižudyti dėl naujai paaiškėjusio onkologinio susirgimo. Įrašai ambulatorinėje kortelėje rodo, kad atsakovo R. L. pirminė liga – šizotipinis sutrikimas – buvo gydoma vaistais ir būklė gerėjo, dėl to 2000 m. gruodžio 8 d. diagnozė pakeista į lengvesnę – shizoafektinį sutrikimą, depresinį sindromą ir atsakovas toliau buvo gydomas vaistais. Apeliantė (ieškovė), nors ir teigia, kad gydytojai privalėjo stebėti R. L. sveikatą, tačiau jokių konkrečių reikalavimų R. L. gydžiusioms ir jo sveikatą prižiūrėjusioms įstaigoms nereiškia, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo tirti ir vertinti R. L. psichikos sveikatos priežiūros ir psichikos ligos gydymo proceso, diagnostikos, gydymo metodikos, gydytojų veiksmų vykdant prievolę teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą, laiku užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir dėl to galimai grėsmei pačiam pacientui ar aplinkinių sveikatai, gyvybei.

36CK 2.10 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens pripažinimą neveiksniu, 4 dalis nustato subjektus, galinčius paduoti prašymą teismui pripažinti asmenį neveiksniu. Savivaldybės administracija prie šios asmenų grupės nepriskirta, ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybės administracijai nesikreipus į teismą dėl R. L. pripažinimo neveiksniu neteisėto neveikimo nebuvo, – pagrįsta.

37Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas (27, 28, 29 str.) priverstinė hospitalizacija taikoma tik tuomet, kai žmogus yra pavojingas savo ir aplinkinių sveikatai bei gyvybei ir yra paciento atstovo prašymas, gydytojo siuntimas ar teisėjo nutarimas. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, jos Socialinės paramos ar Sveikatos skyriai buvo R. L. atstovai, globėjai. Apeliantė, teigdama, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą kreiptis dėl R. L. hospitalizavimo, neįrodė, kokiu būdu, nebūdama psichikos sveikatos priežiūros paslaugų teikėja, administracija galėjo ar turėjo sužinoti apie R. L. psichikos sveikatą, užkirsti kelią ligos paūmėjimui ir imtis atitinkamų priemonių, kad būtų išvengta grėsmės jo paties ir aplinkinių sveikatai ir gyvybei. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia funkcija (stebėti paciento psichikos būseną, užkirsti kelią jos paūmėjimui ir kreiptis dėl asmens priverstinio hospitalizavimo) savivaldybės administracijai nepavesta.

38Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nei valstybės, atstovaujamos Sveikatos apsaugos ministerijos, nei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veikoje nėra sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, nustatytų CK 6.271, 6.250, 6.246-6.247 straipsniuose.

39Į esminius ieškovės apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti šiam ginčui nėra reikšmingi.

40

41Dėl bylinėjimosi išlaidų

42

43Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, atitinkamai koreguojamos iš R. S. P. naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Jos mažinamos proporcingai atmesto ieškinio reikalavimo daliai ir vietoj pirmosios instancijos teismo priteistų 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų iš R. S. P. priteisiama 200 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 93, 98 str.). Taip pat iš S. P. , nepatenkinus jos apeliacinio skundo, priteisiama valstybei 50,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88, 92 str.) (3 t., b. l. 34).

44Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

45Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti.

46S. P. iš R. L. priteistas sumas sumažinti: 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 10 000 Lt (dešimties tūkstančių litų), 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidas – iki 200 Lt (dviejų šimtų litų).

47Priteisti iš S. P. valstybei 50,95 Lt (penkiasdešimt litų devyniasdešimt penkis centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

48Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4. Ieškovė S. P. prašė priteisti solidariai iš atsakovų 4 000 Lt turtinės... 5. Atsakovas R. L. atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovės dukra nebuvo... 6. Sveikatos apsaugos ministerija, atstovaudama valstybei, nurodė, kad vien tik... 7. Atsakovas Vilniaus m. savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko,... 8. Trečiasis asmuo VšĮ Vilniaus miesto Antakalnio poliklinika nurodė, kad... 9. Trečiasis asmuo Vilniaus universitetinė Antakalnio ligoninė su ieškiniu... 10. Trečiasis asmuo A. L. savo pareiškime nurodė, jog R. L. su ja nebegyveno nuo... 11. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį... 12. Apeliaciniu skundu atsakovas R. L. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir... 13. Apeliaciniu skundu ieškovė S. P. prašo panaikinti teismo sprendimo dalį,... 14. Atsiliepimu į ieškovės S. P. apeliacinį skundą atsakovas R. L. prašo jį... 15. Atsiliepime į R. L. apeliacinį skundą ieškovė S. P. naujų argumentų... 16. Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus Vilniaus... 17. Atsiliepimu į ieškovės S. P. ir atsakovo R. L. apeliacinius skundus... 19. R. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 20. S. P. apeliacinis skundas netenkinamas.... 21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 22. Ieškovė reikalauja turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo R.... 23. Nors civilinėje teisėje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas (CK... 24. Neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti... 25. Nagrinėjamoje byloje figūruoja specialus subjektas – nepakaltinamas asmuo,... 26. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme šalys pateikė papildomus... 27. ... 28. Dėl valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės ... 29. ... 30. Apeliantė, netekusi dukters dėl veiksmų asmens, negalėjusio suprasti tų... 31. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 19 straipsnis... 32. Apeliantė (ieškovė) nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose,... 33. Vilniaus miesto savivaldybės civilinę atsakomybę ieškovė sieja su... 34. Socialinių paslaugų planavimas ir teikimas, socialinių paslaugų įstaigų,... 35. Nors apeliantė siekia įrodyti valstybės ir savivaldybės administracijos... 36. CK 2.10 straipsnio, reglamentuojančio fizinio asmens pripažinimą neveiksniu,... 37. Pagal Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo nuostatas (27, 28, 29 str.)... 38. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nei valstybės,... 39. Į esminius ieškovės apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti šiam... 40. ... 41. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 42. ... 43. Atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, atitinkamai koreguojamos iš R.... 44. Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,... 45. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti.... 46. S. P. iš R. L. priteistas sumas sumažinti: 150 000 Lt neturtinės žalos... 47. Priteisti iš S. P. valstybei 50,95 Lt (penkiasdešimt litų devyniasdešimt... 48. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą....