Byla 2A-404-241/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. Š. ir V. G. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų G. Š. ir V. G. Š. ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei „Ūkio bankas“ dėl turto pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo ieškovų pusėje ieškovų bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Inovestus“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Byloje kilo ginčas dė1 turto pirkimo-pardavimo sutarties, kaip dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudaryto sandorio, pripažinimo negaliojančia (CK 1.91 straipsnis).
  2. Ieškovai G. Š. ir V. G. Š. prašė pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 18 d. sutartį ir taikyti restituciją – statinius ir sklypą grąžinti ieškovams, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovai nurodė, kad 2007 m. liepos 25 d. kredito sutartimi Nr. 07/03-347 atsakovė AB „Ūkio bankas“ suteikė 650 000 Lt kreditą UAB „Prie senųjų vartų“, kuri šiuo metu yra likviduota dėl bankroto ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro. UAB „Prie senųjų vartų“, kurios vieninteliu akcininku buvo ieškovas G. Š., susidūrusi su finansiniais sunkumais ir prašymo bankui išdėstyti mokėjimus netenkinus, nebegalėjo dengti paskolos atsakovei AB „Ūkio bankas“. Nenorėdami prarasti pragyvenimo šaltiniu turimo verslo, ieškovai 2009 m. gruodžio 18 d. sudarė jiems nuosavybės teise priklausiusių statinių ir žemės sklypo pardavimo atsakovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sutartį. Tą pačią dieną ieškovai su atsakove UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LF0912006, pagal kurią ieškovai turėjo, mokėdami mėnesines įmokas, išsipirkti iš atsakovės šį perleistą turtą. Taip pat 2009 m. gruodžio 18 d. buvo sudaryta ir išperkamosios nuomos sutartis Nr. NI0912003, pagal kurią ieškovai turėjo, mokėdami mėnesines įmokas, išsipirkti iš atsakovės jai perleistą ieškovams priklausiusį žemės sklypą.
  4. Ieškovai, susidūrę su finansiniais sunkumais, pradelsė sumokėti atsakovei įmokas pagal lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, todėl 2013 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr. 2-78 lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys buvo nutrauktos. Ieškovai neteko teisės naudotis statiniais ir sklypu, kuriuos jie buvo priversti perleisti atsakovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ dėl iš AB „Ūkio bankas“ patirto ekonominio spaudimo.
  5. UAB „Prie senųjų vartų“ prašė AB „Ūkio bankas“ pertvarkyti paskolą, leisti vieneriems metams sustabdyti paskolos grąžinimo įmokų bei palūkanų mokėjimą, suteikiant galimybę atsiskaityti su AB „Ūkio bankas“. Tačiau toks prašymas buvo atmestas ir nustatytos ekonomiškai nenaudingos paskolos pertvarkymo sąlygos, kurios vertintinos kaip ekonominis spaudimas. Ieškovams nenorint sutikti su tokiomis sąlygomis, 2009 m. rugsėjo 1 d. AB „Ūkio bankas“ pateikė reikalavimą dėl 1 mln. Lt vertės vekselio ir pagal jį skaičiuojamų palūkanų apmokėjimo, pagal kurį ieškovas G. Š. buvo laiduotojas. Ieškovui G. Š. tokiu būdu buvo daromas spaudimas, nes ieškovams neketinant perleisti statinių ir sklypo nuosavybės teisės AB „Ūkio bankas“ dukterinei bendrovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“, buvo sudaryta tokia situacija, kad nepasirašydami kredito, lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių ieškovai vis tiek realiai prarastų visą savo turėtą turtą – sklypą ir statinius. Po grasinimo nedelsiant pradėti išieškojimo ir turto perėmimo procesą ieškovai buvo priversti sudaryti ginčijamą turto pardavimo sutartį. Ieškovams buvo nurodyta, kad jeigu jie sutiks sudaryti turto pardavimo sutartį, tai su jais bus sudarytos lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys ir tokiu būdu ieškovai toliau galės naudotis jiems priklausančiu turtu. Tokiu būdu atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ perėmė ieškovų turtą, nors iki turto pardavimo sutarties sudarymo ieškovai nebuvo kredito sutarties šalimis.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. balandžio 13 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė.
  2. Teismas konstatavo, kad ieškovai ginčija pastatų ir žemės sklypo, esančių adresu ( - ), pardavimą, bet neginčija lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių, pagal kurias jie įgijo teisę naudotis turtu. Ieškovai ginčijo lizingo ir finansinės nuomos sutarčių vienašališką nutraukimą dėl netinkamo įspėjimo, bet pripažįsta netinkamą jų vykdymą. Teismas padarė išvadą, kad jeigu ieškovai nebūtų turėję finansinių sunkumų, tai būtų tinkamai vykdę kredito sutartį, nebūtų reikėję turto parduoti, kad sutartis būtų įvykdyta.
  3. Teismas sprendė, kad laikydamiesi sutarties sąlygų nuo 2009 m. gruodžio 18 d. ieškovai pripažino sutarties sudarymą, suderintą šalių valią konkrečiomis aplinkybėmis, kurios buvo tinkamos, tuo metu naudingos ir bankui AB „Ūkio bankas“, ir ieškovams. Sutarties sudarymo metu ginčijama sutartis atitiko ieškovų valią, nes tik tokiu būdu, kartu susitardami dėl turto išpirkimo, jie išsaugojo galimybę jį susigrąžinti ateityje.
  4. Teismo vertinimu, pagrasinimas nutraukti kredito sutartį, kuria nepakankamai atsakingai prisiimtų įsipareigojimų nebepajėgė vykdyti ieškovai bei ieškovo G. Š. įmonė UAB „Prie senųjų vartų“ ir prašė dėl to bankinių atostogų, nereiškia ir negali reikšti vienos sutarties šalies AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ekonominio spaudimo ir vertimo ieškovus sudaryti ginčijamą turto pardavimo sutartį. AB „Ūkio bankas“ pasiūlė užtikrinti kredito grąžinimą, kai ieškovai to negalėjo padaryti, pasiūlė refinansuoti kreditą, tai buvo daroma tuo tikslu, kad ieškovai dar turėtų galimybę naudotis statiniais ir žemės sklypu, užsiimti verslu, o ne kredito sutartį nutraukti, išieškoti skolą iš įkeisto turto ir nutraukti ieškovo G. Š. verslą. Teismas padarė išvadą, kad AB „Ūkio bankas“ neatliko nepateisinamų ir neteisėtų veiksmų, nebuvo sudaryti aiškiai nenaudingi ieškovams sandoriai.
  5. Teismas konstatavo, kad iki 2013 m. ginčo sandoriai buvo vykdomi, jie tenkino ieškovus, jų tikslas buvo stabilizuoti ieškovų finansinę padėtį. Tik 2015 m. bankrutuojantys ieškovai nusprendė ginčyti statinių ir žemės sklypo perleidimo sandorį, o jų išpirkimas mėnesinėmis išmokomis nekvestionuojamas. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, rodo ieškovų siekimą bet kokiomis priemonėmis išsaugoti turtą, kuris iš esmės apsunkintas skolomis, patirtų nuostolių riziką perkeliant atsakovams.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Ieškovai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 18 d. sutartį ir taikyti restituciją – statinius ir sklypą grąžinti ieškovams, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovai nepatyrė jokio ekonominio spaudimo.
    2. Teismas nevertino reikšmingų bylai aplinkybių, susijusių su ekonominiu spaudimu ir realiu grasinimu kaip sandorio negaliojimo pagrindais.
    3. Teismas nevertino to, kad papildomas vekselis taip pat vertintinas kaip ekonominis spaudimas ieškovams.
  2. Atsakovės prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Apeliantai nenurodo, kokius teisės taikymo ar proceso pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Apeliantai nurodo tik faktines aplinkybes.
    2. Atsakovės nevertė apeliantų sudaryti ginčijamos sutarties. Tiek ginčijama sutartis, tiek lizingo sutartis, tiek išperkamosios nuomos sutartis buvo sudarytos apeliantų laisva valia skolininkės UAB „Prie senųjų vartų“ bei apeliantų interesais.
    3. Jeigu ginčijama sutartis nebūtų sudaryta, AB „Ūkio bankas“ būtų turėjęs teisę reikalauti paskolos grąžinimo ir iš UAB „Prie senųjų vartų“ bei realizuoti iš varžytynių turtą, kuris buvo įkeistas AB „Ūkio bankas“, siekiant užtikrinti UAB „Prie senųjų vartų“ finansinius įsipareigojimus pagal kredito sutartį.
    4. Ginčijamos sutarties sudarymu negalėjo būti daromas ekonominis spaudimas. Ginčijama sutartis niekaip negalėjo pabloginti apeliantų situacijos, kadangi turtas 2007 metais sudarant kredito sutartį buvo įkeistas AB „Ūkio bankas“, o 2009 metais sudarant ginčijamą sutartį įkeitimas išliko ir UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ įgijo nuosavybės teisę į turtą, kuris toliau buvo įkeistas AB „Ūkio bankas“.
    5. Apeliantai nebuvo verčiami sudaryti ginčijamos sutarties, o priešingai, netgi praėjus penkeriems metams po šios sutarties sudarymo, siekė toliau vykdyti lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, kurios neatsiejamai susijusios su ginčijama sutartimi.
    6. Banko reikalavimas vykdyti prisiimtus įsipareigojimus pagal kredito sutartį negali būti laikomas neteisėtu veiksmu, nes bankas naudojosi savo teisėmis, kylančiomis iš kredito sutarties.
    7. Grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kurių apeliantai nepateikė, todėl teiginys, kad ginčijamą sutartį jie sudarė dėl atsakovių grasinimo, byloje neįrodytas.
    8. Tiek ginčijamą sutartį, tiek laidavimo ir išperkamosios nuomos sutartis šalys sudarė savanoriškai, tai atitiko abiejų šalių interesus – apeliantai siekė normalizuoti UAB „Prie senųjų vartų“ ūkinę-finansinę veiklą, o UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ – užsitikrinti sutarčių įgyvendinimą. AB „Ūkio bankas“ situacija dėl ginčijamos sutarties ir laidavimo bei išperkamosios nuomos sutarčių sudarymo nepasikeitė, nes AB „Ūkio bankas“ ir toliau liko turto įkaito turėtoju.
    9. Apeliantai prašo panaikinti ginčijamą sutartį, kuri buvo sudaryta 2009 metais, o ieškinį dėl ginčijamos sutarties pareiškė 2015 metais, kai yra praėję daugiau kaip penkeri metai nuo ginčijamos sutarties sudarymo dienos. Apeliantai sutartį vykdė iki 2013 m. birželio 12 d., kada informavo UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ apie tai, kad negali vykdyti savo skolinių įsipareigojimų ir todėl, pasinaudodami Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymu, ketina teikti pareiškimą Panevėžio miesto apylinkės teismui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
    10. Po apeliantų pranešimo apie bankrotą ir nevykdomos sutarties, UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ 2013 m. rugpjūčio 21 d. nutraukė visas sutartis su ieškovais, įskaitant ir ginčijamą sutartį. 2013 m. gruodžio 2 d. UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl pažeistų savininko teisų gynimo ir iškeldinimo iš patalpų, reikalaudami ieškovus ir kitus asmenis iškeldinti iš turto. Apeliantai toje pačioje byloje buvo pareiškę ieškinį, kuriuo prašė pripažinti, kad su jais sudarytos sutartys, įskaitant ginčijamą sutartį, yra nutrauktos neteisėtai, t. y. apeliantai civilinėje byloje Nr. 2-4169-223/2015 pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir pageidavo toliau vykdyti sutartį. Tuo tarpu 2015 metais pareiškė ieškinį, prašydami sutartį pripažinti niekine dėl ekonominio spaudimo.
    11. Ginčijamą sutartį siekiama panaikinti ne todėl, kad ji buvo sudaryta dėl ekonominio spaudimo, o todėl, kad apeliantams iškėlus bankroto bylą jiems būtų naudingiau, jeigu ginčijama sutartis būtų panaikinta.
  3. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą nustatytu terminu nepateikė.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

12Dėl bylos faktinių aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad 2007 m. liepos 25 d. tarp AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Prie senųjų vartų“ buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 07/03-347 (b. l. 67-77), pagal kurią AB „Ūkio bankas“ įsipareigojo suteikti UAB „Prie senųjų vartų“ 650 000 Lt kreditą apyvartinių lėšų papildymui, o UAB „Prie senųjų vartų“ įsipareigojo grąžinti kreditą iki 2012 m. liepos 25 d., nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. kas ketvirtį mokėdama po 30 000 Lt, iki 2012 m. liepos 25 d. – 80 000 Lt. Įsipareigojimų pagal šią kredito sutartį vykdymui užtikrinti buvo įkeistas turtas: esamos lėšos ir būsimos įplaukos į UAB „Prie senųjų vartų“ banko sąskaitą banke AB „Ūkio bankas“, pastatas-gyvenamasis namas su priklausiniais, unikalus Nr. ( - ), esantys ( - ), su žeme, unikalus Nr. ( - ). Taip pat UAB „Prie senųjų vartų“ įsipareigojo AB „Ūkio bankas“ pateikti paprastąjį vekselį 650 000 Lt sumai, nurodant jame laiduotoją – UAB „Prie senųjų vartų“ direktorių G. Š..
  2. 2007 m. liepos 25 d. UAB „Prie senųjų vartų“ išdavė atsakovei AB „Ūkio bankas“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį 691 925 Lt sumai; laiduotojas – atsakovas G. Š. (b. l. 142).
  3. 2008 m. kovo 6 d. tarp AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Prie senųjų vartų“ buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 1 prie 2007 m. liepos 25 d. kredito sutarties Nr. 07/03-347 (b. l. 78), pagal kurį šalys susitarė, kad kreditas bus grąžinamas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d. kas ketvirtį mokant po 30 000 Lt, iki 2012 m. liepos 25 d. – 200 000 Lt.
  4. 2008 m. balandžio 10 d. tarp AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Prie senųjų vartų“ buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 2 prie 2007 m. liepos 25 d. kredito sutarties Nr. 07/03-347 (b. l. 79), pagal kurį šalys susitarė padidinti suteikiamo kredito sumą iki 1 000 000 Lt, kreditas turėjo būti grąžinamas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d., kas ketvirtį mokant po 30 000 Lt, iki 2012 m. liepos 25 d. – 550 000 Lt. Taip pat šalys sulygo, kad UAB „Prie senųjų vartų“ pateikia paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000 000 Lt sumai, nurodant jame laiduotoją – UAB „Prie senųjų vartų“ direktorių G. Š..
  5. 2008 m. balandžio 10 d. UAB „Prie senųjų vartų“ išdavė atsakovei AB „Ūkio bankas“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000 000 Lt sumai; laiduotojas – atsakovas G. Š. (b. l. 143).
  6. 2008 m. gegužės 7 d., 2009 m. kovo 16 d. raštais atsakovė AB „Ūkio bankas“ ragino UAB „Prie senųjų vartų“ informuoti apie skolos pagal 2007 m. liepos 25 d. kredito sutartį grąžinimą (b. l. 145, 147).
  7. 2009 m. sausio 30 d., 2009 m. vasario 27 d., 2009 m. balandžio 14 d. prašymais UAB „Prie senųjų vartų“ prašė atsakovės AB „Ūkio bankas“ sustabdyti kredito grąžinimą ir palūkanų mokėjimą vienerių metų laikotarpiui (b. l. 123-124, 146).
  8. 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. 936 atsakovė AB „Ūkio bankas“ pateikė UAB „Prie senųjų vartų“ banko paskolų komiteto pasiūlytas sąlygas dėl 2007 m. liepos 25 d. kredito sutarties Nr. 07/03-347 pertvarkymo (b. l. 81-82).
  9. 2009 m. rugsėjo 1 d. reikalavimu Nr. 1069 „Dėl vekselio apmokėjimo“ atsakovė AB „Ūkio bankas“ pareikalavo ieškovo G. Š. iki 2009 m. rugsėjo 16 d. apmokėti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000 000 Lt sumai (b. l. 118).
  10. 2009 m. gruodžio 18 d. ieškovai ir atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sudarė lizingo sutartį Nr. LF0912006 (b. l. 102-108), pagal kurią atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ įsipareigojo įgyti nuosavybės teise iš ieškovų nekilnojamuosius daiktus – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), garažą, unikalus Nr. ( - ), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. ( - ), Nr. ( - ), kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ), – ir perduoti juos ieškovams valdyti ir naudoti, o ieškovai įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti atsakovei mokėjimų grafike nurodytas įmokas (sutarties 2.1, 3.2, 3.3, 5.1, 8.1 punktai); sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktai pereina ieškovams nuosavybės teise (sutarties 2.8, 13.1 punktai).
  11. 2009 m. gruodžio 18 d. ieškovai ir atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. NI0912003 (b. l. 109-116), pagal kurią atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ įsipareigojo įgyti nuosavybės teise iš ieškovų nekilnojamąjį daiktą – žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ) (kadastrinis Nr. ( - )), esantį ( - ), – ir perduoti jį ieškovams valdyti ir naudoti, o ieškovai įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti atsakovei mokėjimų grafike nurodytas įmokas (sutarties 2.1, 3.2, 3.3, 5.1, 8.1 punktai); sumokėjus visą išperkamosios nuomos sutartyje numatytą kainą žemės sklypas pereina ieškovams nuosavybės teise (sutarties 2.8, 13.1 punktai).
  12. 2009 m. gruodžio 18 d. ieškovai ir atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sudarė sutartį (notarinio registro numeris 8989) (toliau – ir turto pirkimo-pardavimo sutartis) (b. l. 83-101), pagal kurią ieškovai įsipareigojo parduoti, o atsakovė įsipareigojo pirkti gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), garažą, unikalus Nr. ( - ), ūkinius pastatus, unikalūs Nr. ( - ), Nr. ( - ), kitus statinius, unikalus Nr. ( - ), žemės sklypą, unikalus Nr. ( - ) (kadastrinis adresas ( - )), esančius ( - ). Sutartyje šalių sulygta turto kaina – 1 097 990,40 Lt, kurią atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovams per tris darbo dienas po turto pirkimo-pardavimo sutarties, perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ir teisinės registracijos VĮ Registrų centre, lėšas nukreipiant UAB „Prie senųjų vartų“ skolų pagal 2007 m. liepos 25 d. kredito sutartį Nr. 03-347 dengimui, pervedant pinigines lėšas į paskolos aptarnavimo sąskaitą, esančią banke AB „Ūkio bankas“ Kauno filiale (sutarties 3.2.1 punktas). Sutarties 8.1 punkte nustatyta, kad sutartis sudaroma laisva šalių valia, be niekieno smurto bei apgaulės ar ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo; sutarties sudarymo metu šalims nėra susiklosčiusios aplinkybės, dėl kurių šalys buvo priverstos sudaryti sutartį joms nenaudingomis sąlygomis; CK 1.91 straipsnio turinys ir pasekmės šalims išaiškintos. Sutarties 8.2 punkte nurodyta, kad sutarties esmė ir teisinės pasekmės notaro joms yra išaiškintos ir visiškai suprantamos.
  13. 2009 m. gruodžio 18 d. ieškovas G. Š. išdavė atsakovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį 318 000 Eur sumai; laiduotoja – atsakovė V. G. Š. (b. l. 144).
  14. 2009 m. gruodžio 31 d. tarp atsakovės AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Prie senųjų vartų“ buvo sudarytas papildomas susitarimas Nr. 3 prie 2007 m. liepos 25 d. kredito sutarties Nr. 07/03-347 (b. l. 80), pagal kurį šalys susitarė, kad netaikomas anksčiau termino grąžinto kredito mokestis, taip pat netaikomas komisinis mokestis už sutarties sąlygų pertvarkymą. Be to, šalys nustatė kredito dalinių grąžinimų terminus ir sumas, t. y., kad iki 2009 m. gruodžio 31 d. turi būti grąžinta 1 097 990,40 Lt suma.
  15. 2013 m. rugpjūčio 21 d. pranešimu Nr. 2-78 atsakovė UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ nutraukė lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis (b. l. 117).

13Dėl bylos esmės

  1. Turto pirkimo-pardavimo sutartį apeliantai ginčija tuo pagrindu, kad ją sudarė dėl atsakovės AB „Ūkio bankas“ panaudoto grasinimo ir ekonominio spaudimo. Apeliantų teigimu, ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, kad UAB „Prie senųjų vartų“ susidūrus su finansiniais sunkumais ir prašant atsakovės AB „Ūkio bankas“ leisti vienerių metų laikotarpiui sustabdyti paskolos grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą, atsakovė AB „Ūkio bankas“ nustatė ieškovams ypatingai ekonomiškai nenaudingas paskolos grąžinimo sąlygas. Taip pat ekonominis spaudimas, apeliantų nuomone, pasireiškė tuo, kad 2009 m. rugsėjo 1 d. reikalavimu Nr. 1069 atsakovė AB „Ūkio bankas“ pareikalavo ieškovo G. Š. kaip laiduotojo iki 2009 m. rugsėjo 16 d. apmokėti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000 000 Lt sumai. Pasak apeliantų, jie buvo priversti sudaryti turto pirkimo-pardavimo sutartį, nes jiems buvo grasinama pradėti išieškojimo ir turto perėmimo procesą. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jie, sudarydami turto pirkimo-pardavimo sutartį, nepatyrė jokio ekonominio spaudimo. Su šiais apeliantų argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  2. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį; realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį; nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 1.91 straipsnio 4 dalis).
  3. Sandorio pripažinimui sudarytu dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo būtina nustatyti šių sąlygų visuma: 1) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; 2) grasino ekonominiais pagrindais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; 3) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; 4) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas. Kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai, tokie kaip siūlymas skolininkui suteikti papildomas prievolės įvykdymo garantijas, kreipimasis į teismą dėl prievolės vykdymo, negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-258/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2012; 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).
  4. Apeliantai ekonominį spaudimą visų pirma sieja su atsakovės AB „Ūkio bankas“ ieškovams nustatytomis, pasak apeliantų, ypatingai ekonomiškai nenaudingomis paskolos grąžinimo (pertvarkymo) sąlygomis. UAB „Prie senųjų vartų“ nesugebant tinkamai vykdyti pagal kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų atsakovei AB „Ūkio bankas“, šalys vykdė bendradarbiavimo pareigą ir ieškojo abiems šalims priimtinų problemos sprendimo būdų. Apeliantai nusprendė parduoti atsakovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ jiems nuosavybės teise priklausiusį ir atsakovei AB „Ūkio bankas“ įkeistą ginčo nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu atsiskaitant su atsakove AB „Ūkio bankas“ už UAB „Prie senųjų vartų“ suteiktą kreditą. Taip pat buvo nuspręsta sudaryti lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis, tokiu būdu paliekant ginčo nekilnojamąjį turtą apeliantams valdyti ir juo naudotis bei sudarant jiems galimybę šį turtą išpirkti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovė AB „Ūkio bankas“ reikalavo sudaryti šiuos sandorius prieš apeliantų valią, kad grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo atsakovės AB „Ūkio bankas“ nesąžiningų veiksmų. Apeliantai neginčija, kad kredito sutartis buvo netinkamai vykdoma. Atsižvelgdama į tai, atsakovė AB „Ūkio bankas“ įspėjo apeliantus apie galimas kredito sutarties nevykdymo pasekmes (sutarties nutraukimą, skolos priverstinį išieškojimą). Kaip nurodyta nutarties 33 punkte, kreditoriaus veiksmai, kuriais jis siekia teisėtomis priemonėmis apsaugoti savo interesus ar apsiginti nuo teisių pažeidimo, teisėti iš sutarties kylantys reikalavimai bei sutartyje numatyti jų nevykdymo padariniai negali būti vertinami kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas. Aplinkybė, kad atsakovė AB „Ūkio bankas“ nesutiko su apeliantų pasiūlymu (prašymu) atidėti paskolos grąžinimo įmokų ir palūkanų mokėjimą vieneriems metams, irgi nesuponuoja išvados, kad apeliantai patyrė atsakovės ekonominį spaudimą.
  5. Taip pat nesutiktina su apeliantų pozicija, kad reikalavimas išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000 000 Lt sumai ir reikalavimas jį apmokėti, laikytinas ekonominiu spaudimu. Byloje nustatyta, kad paprastąjį neprotestuotiną vekselį 1 000 000 Lt sumai paskolos gavėja UAB „Prie senųjų vartų“ išdavė bankui 2008 m. balandžio 10 d. Vekselyje taip pat nurodytas laiduotojas – atsakovas G. Š.. Šis vekselis buvo išduotas 2008 m. balandžio 10 d. tarp atsakovės AB „Ūkio bankas“ ir UAB „Prie senųjų vartų“ sudaryto papildomo susitarimo Nr. 2 prie 2007 m. liepos 25 d. kredito sutarties Nr. 07/03-347 3 punkto pagrindu, pagal kurį šalys sulygo, kad UAB „Prie senųjų vartų“ pateikia paprastąjį vekselį 1 000 000 Lt sumai, nurodant jame laiduotoją – UAB „Prie senųjų vartų“ direktorių G. Š.. Pagal 2007 m. liepos 25 d. kredito sutarties Nr. 07/03-347 1.10.2 punktą šis vekselis – kredito gavėjos UAB „Prie senųjų vartų“ prievolių atsakovei AB „Ūkio bankas“ įvykdymo užtikrinimo priemonė. Be šios prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo numatytos ir kitos – piniginių lėšų ir nekilnojamojo turto įkeitimas (kredito sutarties 1.10.1.1-1.10.1.2 punktai). Kredito sutarties bendrosios dalies 4.5.1, 10.1 punktuose nurodyta, kad kredito gavėjos UAB „Prie senųjų vartų“ prievolių atsakovei AB „Ūkio bankas“ įvykdymo užtikrinimo priemonės yra būtina kredito suteikimo išankstinė sąlyga.
  6. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje: jis gali būti išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti); taip pat gali atlikti tam tikrą prievolės pagal tą šalių teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio vekselis buvo išrašytas, įvykdymo užtikrinimo funkciją, suteikdamas kreditoriui papildomą garantiją dėl to, kad skola jam bus grąžinta. Kai prievolė užtikrinama vekseliu, jo ryšys su pradine prievole pasireiškia tuo, kad sandorio, kurio pagrindu išduotas vekselis, teisinė padėtis (teisėtumas, vykdymo eiga, prisiimtų prievolių pasibaigimas) turi įtakos vekselio teisinei padėčiai. Aplinkybė, kad kreditorius, gindamas dėl sandorio netinkamo vykdymo pažeistas teises, pareiškia reikalavimus skolininkui ir vekselių davėjams, kurie užtikrino skolininko prievolės tinkamą įvykdymą, per se nesudaro teisinio pagrindo vekselius pripažinti negaliojančiais, nes kreditorius, esant pažeistai teisei, turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų skolininkas ir (ar) jo prievolės įvykdymą užtikrinę kiti asmenys. Pažymima, kad įstatyme yra įtvirtintas privalomų vekselio rekvizitų sąrašas, tačiau nėra draudimo į vekselį įrašyti papildomus duomenis. Jeigu vekselio turėtojas piktnaudžiauja vekselio teisiniais ypatumais (prievolės abstraktumu) ir taip pažeidžia vekselio davėjo teises, šis turi teisę pažeistas teises ginti įstatymo nustatyta tvarka (ginčyti kreditoriaus reikalavimą teisme, reikšti ieškinį dėl kreditoriaus nepagrįsto parturtėjimo, kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2008 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2008; 2013 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-343/2013; kt.). Analogiškos taisyklės taikytinos ir tais atvejais, kai skolininkas kreditoriui pateikia kelis prievolės užtikrinimo būdus, o vekselis – vienas iš jų. Tokiose situacijose kreditorius turi teisę pasirinkti, kokiu prievolės užtikrinimo būdu ar būdais naudotis siekiant patenkinti savo reikalavimus, o jo reikalavimai turi būti tenkinami tiek, kiek jais siekiama apginti pažeistas teises, nesudarant sąlygų kreditoriui neteisėtai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2014).
  7. Nutarties 35-36 punktuose aptartų faktinių aplinkybių ir kasacinio teismo praktikos nuostatų pagrindu teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, kad reikalavimas išduoti paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir reikalavimas jį apmokėti, laikytinas ekonominiu spaudimu. Paprastojo neprotestuotino vekselio išdavimas buvo būtina kredito sutarties sudarymo sąlyga – kredito gavėjos UAB „Prie senųjų vartų“ prievolių atsakovei AB „Ūkio bankas“ įvykdymo užtikrinimo priemonė, be kurios kredito sutartis apskritai nebūtų buvusi sudaryta. Teisėtas atsakovės AB „Ūkio bankas“ reikalavimas apmokėti išduotą vekselį negali būti vertinamas kaip ekonominis spaudimas ar realus grasinimas, nes tokiu reikalavimu buvo realizuota vekselio kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės paskirtis.
  8. Pažymėtina, kad apeliantai nepagrįstai patį finansinių įsipareigojimų atsakovei AB „Ūkio bankas“ vykdymą sieja su ekonominiu nenaudingumu. Pagal tokią apeliantų dėstomą logiką bet koks finansinių įsipareigojimų vykdymas yra ekonomiškai nenaudingas ir traktuotinas kaip ekonominis spaudimas. Tačiau tik peržengiantis aiškiai apibrėžtas teisėtumo ribas sandorio sudarymas gali būti laikomas atliktu dėl ekonominio spaudimo. Nagrinėjamu atveju apeliantų nurodomas paskolos pertvarkymas pasireiškė tuo, kad apeliantai, parduodami įkeistą nekilnojamąjį turtą, atsiskaitė su atsakove AB „Ūkio bankas“ pagal kredito sutartį, o sudarytos lizingo ir išperkamosios nuomos sutartys suteikė apeliantams galimybę išsipirkti ginčo nekilnojamąjį turtą, taip pat toliau jį valdyti ir juo naudotis. Taigi tiek turto pirkimo-pardavimo sutartis, tiek ir su šia sutartimi susijusios lizingo bei išperkamosios nuomos sutartys apeliantams buvo naudingos. Tą patvirtina aplinkybė, kad apeliantai ilgą laiką vykdė lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis. Be to, apeliantai šių sutarčių nutraukimą siekė pripažinti negaliojančiu (Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-242-544/2015).
  9. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas apeliantų argumentas, kad jie buvo priversti sudaryti turto pirkimo-pardavimo sutartį, nes jiems buvo grasinama pradėti išieškojimo ir turto perėmimo procesą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, kaip nurodyta šios nutarties 32 punkte, sandoris CK 1.91 straipsnio pagrindu gali būti pripažintas negaliojančiu tik dėl realaus grasinimo, t. y. dėl neteisėtų sandorio šalies veiksmų, nukreiptų prieš kitą sandorio šalį, kurie duoda pagrindą manyti, kad sandorio šaliai gali būti padaryta žalos, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Taigi grasinimas CK 1.91 straipsnio prasme visų pirma suponuoja veiksmų neteisėtumą. Tuo tarpu sutartį pažeidusios šalies įspėjimas, kad pažeidimų nepašalinus bus imtasi pažeistų teisių gynimo priemonių, nelaikytinas neteisėtu veiksmu, kuris galėtų lemti sutarties negaliojimą CK 1.91 straipsnio pagrindu. Apeliantai neginčija kredito sutarties, kurią sudarydami privalėjo įvertinti tai, kad šios sutarties netinkamo vykdymo atveju galimas skolos išieškojimo nukreipimas, be kita ko, į įkeistą nekilnojamąjį turtą, nes būtent šio turto hipoteka sutartyje buvo numatyta kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė AB „Ūkio bankas“ galėjo imtis tiek kredito sutartyje, tiek teisės aktuose nustatytų savo teisių gynimo būdų. Šios teisės turėjimas ar jos realizavimas negali būti laikomas ekonominiu spaudimu, nes teisėtai kyla iš sutarties ir teisės aktų, reglamentuojančių šį teisinį santykį. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, kad ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo naudojimo apeliantai neįrodė.

14Dėl bylos procesinės baigties

  1. Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais, todėl apeliantų argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

  1. Apeliantų G. Š. ir V. G. Š. apeliacinį skundą atmetus, jų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Panevėžio apygardos teismo 2016 m. balandžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai