Byla e2A-51-516/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų G. V. ir D. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3207-614/2017 pagal ieškovų J. I., G. V., V. J. I. ir D. R. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovai J. I., G. V., V. J. I. ir D. R. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančiomis: 1) J. I. 2011-04-01 su atsakove akcine bendrove (toliau – ir bankrutavusi AB, BAB) banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110401K990009; 2) G. V. 2011-07-05 su atsakove BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110705L990004; 3) V. J. I. 2011-06-07 su BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110607K990001; 4) D. R. 2011-05-27 su atsakove BAB banku Snoru sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110527K990010; ir taikyti restituciją – pripažinti ieškovų pagal šias sutartis BAB bankui Snorui sumokėtas sumas ieškovų lėšomis jų asmeninėje sąskaitoje, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ.
  2. Ieškovai nurodė, kad visi ieškovai obligacijų pasirašymo sutartis su atsakove sudarė panašiomis aplinkybėmis, t. y. jiems vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, jog obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Be to, nei vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovės finansinės būklės. Priešingai, viešojoje erdvėje atsakovė obligacijas pristatinėjo kaip naują, indėlininkų poreikius atitinkantį produktą, alternatyvų indėliams. Ieškovų teigimu, dėl atsakovės pasirinktos obligacijų pristatymo visuomenei politikos, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovų suvokimą, kad obligacijos yra saugi finansinė priemonė, kuriai banko tapimo nemokiu atveju būtų taikoma draudimo apsauga, nulėmė ir tai, jog atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse buvo aiškiai nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Realiai ieškovams nebuvo įteikti sutarčių priedai, jie tik pasirašė vietose, kuriose jiems nurodė banko darbuotojai. Kita vertus, ieškovams perskaityti visą pateiktą informaciją būtų fiziškai neįmanoma dėl didžiulės dokumentų apimties (daugiau kaip 80 puslapių). Sudarant ginčo sutartis, atsakovė turėjo pareigą aiškiai ir suprantamai informuoti esamus ir būsimus indėlininkus, investuotojus apie draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir įsipareigojimai investuotojams, draudimo sąlygas, draudimo objektą, bei draudimo atvejus. Taigi, atsakovė turėjo pareigą informuoti klientus apie tuos atvejus, kai draudimo apsauga nėra taikoma. Ieškovai akcentavo, kad nei vienas iš jų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas, be to, nei vienas iš ieškovų nedirba ir anksčiau nėra dirbęs darbo, susijusio su investicijomis. Ieškovų turimas išsilavinimas yra visiškai nesusijęs su finansais, ekonomika ar teise. Vidutinis normaliai protingas ir atidus žmogus niekaip nebūtų galėjęs savarankiškai nuspręsti, kad draustumo aspektu obligacijos yra labiau rizikingas produktas nei indėlis. Ieškovai nurodė, kad jeigu atsakovė būtų aiškiai ir nedviprasmiškai suteikusi reikiamą informaciją, jie tokių sutarčių nebūtų sudarę, nes pasirinkto investicinio produkto saugumas jiems buvo esminė sąlyga.
  3. Ieškovai pažymėjo, kad 2011 sausio 18 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 atsakovės veikloje buvo nustatyti pažeidimai. Tačiau atsakovei pateikti nurodymai mažinti veiklos riziką buvo ignoruojami arba vykdomi formaliai, iš esmės nekeičiant veiklos pobūdžio. Tai reiškia, kad Lietuvos banko nustatyti pažeidimai nebuvo ištaisyti ir ginčijamų sandorių sudarymo metu. Šie nurodymai, laikytini esminiais įvykiais, apie kuriuos atsakovė privalėjo informuoti tiek viešai, tiek individualiai kiekvieną obligacijų sutartį su banku ketinantį sudaryti klientą, nes tai turėjo lemiamą reikšmę apsisprendžiant dėl sandorio sudarymo. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė nuslėpė itin reikšmingą informaciją ir tokiu būdų (panaudodama apgaulę) suklaidino ieškovus dėl savo finansinės būklės ir veiklos perspektyvų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu.
  3. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju svarbus atsakovės, kaip emitentės, o ne atsakovės, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų. Atsižvelgiant į tai, ieškovų įsigytoms obligacijoms netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
  4. Teismas pažymėjo, kad J. I., V. J. I. turi aukštąjį išsilavinimą, ji dirbo mokytoja, G. V. ir D. R. studijavo aukštosiose mokyklose, ieškovai buvo sudarę mokėjimo arba banko sąskaitos sutartis. Didžioji dalis ieškovų iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuotojo banko indėlio sutartį (pavyzdžiui, J. I. – 7, V. J. I. – 10, D. R. – 6). Ieškovai buvo sudarę naudojimosi banko paslaugų teikimo internetu sistemos sutartis arba nurodė, kad turi galimybė nuolatos naudotis interneto ryšiu. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Byloje, teismo įsitikinimu, nėra duomenų, kad dėl amžiaus ieškovai kitaip suvokė buvusias aplinkybes ar jų nesuvokė. Vien neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos.
  5. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, jog jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygų, sutarčių jiems tinkamumo, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas tik 2015-07-10. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).
  6. Teismas nurodė ir tai, kad ieškovai (išskyrus D. R., kuris nevengė didesnės rizikos, ir J. I., kuris turėjo pradines žinias apie investavimą) atsisakė pateikti duomenis apie save. Klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdama visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovė negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.
  7. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, pažymėjo, kad neturi pagrindo sutikti, jog ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir dėl apgaulės. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011 m. sausio 18 d. nutarimu uždraudė BAB bankui Snorui sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, kad bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos, teismo vertinimu, savaime nereiškia, kad bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas. Teismas nurodė nesiremiantis ieškovų informacija iš žinių portalų, nes vertina šią informaciją kaip nuomonę. Teismas pastebėjo, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą, tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais, yra akivaizdžiai melagingi.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovai G. V. ir D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimo dalį, kuria atmestas apeliantų ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškovų G. V. ir D. R. ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Šiuo atveju emitentas ir investicinė įmonė sutapo. Susiklosčius tokiai situacijai, kai bankas tapo nemokus (bankrutavo), yra neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes šiuo atveju taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Galima laikyti, kad bankrutavo investicinė įmonė ir dėl savo nemokumo ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų – išpirkti obligacijų. Nėra aišku, kodėl teismas šią situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą. Turint omenyje tai, kad tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Teismo išvados nėra paremtos tiesioginėmis Investuotojų direktyvos nuostatomis. Teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą.
    2. Teismas nepagrįstai pareigą susižinoti apie obligacijoms taikomas draudimo sąlygas perkėlė neprofesionaliems investuotojams (ieškovams), nepaisant to, kad nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai nurodyta, jog įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Tokia informacija nebuvo pateikta nei teismo nurodytame Aprašyme, nei kituose dokumentuose. Teismas šioje byloje nevertino, ar atsakovės veiksmai atitiko FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas sąlygas. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl teismas turėjo tirti šią aplinkybę ir nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas, teismas turėjo analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui. Šia įstatymo nuostata reikalaujama net tik, kad informacija apskritai būtų aiški ir nedviprasmiška, bet ir kad būtų aiškiai nurodyta apie atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Akivaizdu, kad atsakovė neįvykdė IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų pareigų. Šia norma įstatymų leidėjas siekė apsaugoti investuotojų interesus, pripažindamas, kad investuotojams yra būtina išsamiai paaiškinti apie investiciniam produktui taikomą apsaugą. Aplinkybė, kad ieškovai patys neįvertino ir nesuprato rizikos, negali būti vertinama kaip pačių ieškovų neatsargumas, šalinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo.
    3. Ieškovai neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju. Šio klaidingo suvokimo būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto. Tačiau bankas elgėsi priešingai – viešumoje obligacijas pristatė kaip alternatyvą, standartinėse sutartyse įtvirtino neaiškias ir dviprasmiškas formuluotes, be to, neužtikrino, kad darbuotojai žodžiu suteiktų visapusišką informaciją draustumo klausimais. Visa tai rodo, kad bankas buvo suinteresuotas, kad ieškovai įsigytų obligacijų. Ieškovai pagrįstai pasikliovė banko teikiama informacija, nes atsakovė turėjo imperatyvią pareigą tokią informaciją suteikti. Įstatyme nustatytos banko pareigos neatlikimo negalima laikyti mažareikšme aplinkybe, negalėjusia lemti ieškovų apsisprendimo sudaryti sandorį.
    4. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nors nei vienas iš ieškovų neturėjo specialių žinių apie siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reiktų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme. Remiantis kasacinio teismo išvadomis dėl vidutinio vartotojo požymių, finansinių priemonių rinkos vidutinis vartotojas yra artimesnis profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRĮ. Nei vienas iš apeliantų negalėtų būti vertinamas kaip vidutinis vartotojas. D. R. buvo 2 kurso studentas, mokėsi mechanikos, jam buvo 22 metai. G. V. taip pat buvo 2 kurso Vilniaus dailės akademijos studentė, studijavo vizualinį dizainą, jai buvo 21 metai. Akivaizdu, kad jie abu dar stokojo gyvenimiškos patirties, be to, jų išsilavinimas nesusijęs su finansais, ekonomika ar teise, todėl jie negalėjo turėti specialių žinių, reikalingų savarankiškam investavimui.
    5. Teismo vertinimas, kad draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė ieškovams, nepagrįstas ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Visi ieškovai patvirtino, kad obligacijas įsigijo būtent suvokdami, jog joms galioja tokia pat draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Ieškovas D. R. prieš tai pinigus laikė terminuotojo indėlio sąskaitoje, o G. V. ketino padėti pinigus į indėlio sąskaitą. Rizikingas investavimas ieškovų nedomino. Pati banko investicinių produktų pardavimo strategija 2011 metais buvo orientuota į tuos klientus, kuriems rūpėjo pinigų saugumas, o ne didesnė investicinė grąža. Natūralu, kad pristatant obligacijas kaip alternatyvą indėliams (t.y. alternatyvų, saugų pinigų taupymo būdą ir dar pelningesnį), ieškovai rinkosi tą pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke. Nepagrįstas vertinimas, kad vien faktas, jog už obligacijas buvo siūlomos didesnės palūkanos, ieškovams turėjo suponuoti, kad šiuo atveju jie rizikuoja labiau. Juk prieš tai kelerius metus indėlių palūkanos buvo kur kas didesnės už obligacijų palūkanas sandorių sudarymo metu, tačiau nuo to jie netapo rizikingesne finansine priemone.
    6. Nors ieškovė G. V. pažymėjo, kad atsisako suteikti informaciją apie investavimo žinias, patirtį ir poreikius, tai neatleidžia banko nuo informavimo pareigos, numatytos FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje ir 4 dalies 2 punkte, vykdymo. Neužpildžius šių duomenų, bankas negali individualizuoti kliento poreikių, tačiau tai nereškia, kad bankas neprivalo išaiškinti rizikų, susijusių su pasirinktu (pasiūlytu) investiciniu produktu. Teismas išskyrė D. R., kuris buvo nurodęs, kad nevengia didesnės rizikos. Vis dėlto, teismas neatkreipė dėmesio, kad ieškovas pažymėjo ir tai, jog neturi žinių apie obligacijas, tačiau jam nebuvo suteikta daugiau informacijos apie jas nei kitiems ieškovams.
    7. Teismas neįsigilino į ieškovų argumentus dėl banko apgaulės. Ieškovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Ieškovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį ir augantį banką (akcentuodavo, jog yra išrinkta geriausiu banku Lietuvoje), ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Joks bent vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Atsakovė slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją. Akivaizdu, kad prieš tai minėta informacija atitinka esminio įvykio, nurodyto VPĮ 2 straipsnio 10 dalyje, požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje. Bankas privalo tokią informaciją atskleisti būsimiems investuotojams. Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus, veiklos rizikingumą, blogą finansinę padėtį.
  2. Atsakovė BAB bankas Snoras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai net nebandė argumentuoti, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, bei nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Taigi, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kita vertus, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai negali būti draudimo objektais. Pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį kompensacija investuotojams mokama tik pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu dėl investicinės veiklos, arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ir valdomos investuotojų vardu dėl investicinės veiklos. Kompensacija pagal direktyvą nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Apeliantai savo valia ir noru perdavė atsakovės nuosavybėn jiems priklausančias lėšas mainais į įgyjamas atsakovės obligacijas. Atsakovė yra jai perduotų lėšų savininkė, o ne svetimų pinigų saugotoja, o apeliantų vertybiniai popieriai nebuvo prarasti. Banko bankrotas nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu IĮIDĮ prasme. Kreipimasis į ESTT turi būti paremtas iškilusiu tam tikro Europos Sąjungos teisės normos aiškinimo ir (ar) galiojimo klausimu, bet ne siekiu nuginčyti jau esantį, tam tikrai šaliai nepalankų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimą. Apeliantai tikisi nuginčyti šiai bylai aktualioje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 kasacinio teismo pateiktas išvadas dėl draudimo banko Snoro obligacijoms netaikymo, taigi nėra realaus pagrindo kreipimuisi į ESTT.
    2. Apeliantai neįrodė nei kad atsakovė suklaidino, nei kad tyčia nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Terminuotojo indėlio sutartyse yra nurodyta, kad „indėlio suma įstatymų nustatyta tvarka apdraudžiama VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Indėlininkas pareiškia, kad yra informuotas apie draudimo sąlygas bei apie draudimo išmokų mokėjimo sąlygas ir tvarką“, tačiau obligacijų sutartyje tokios ar kokios kitos panašios nuostatos nėra, todėl ieškovai, kuriems jų lėšų draudiminė apsauga neva buvo ypatingai svarbi, būdami apdairūs ir rūpestingi galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sąlygų. Sutarčių sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į reikiamą informaciją, nepriklausomai nuo amžiaus ir išsilavinimo, reiškia nepakankamą atidumą ir nerūpestingumą, net dar nereiškia suklydimo dėl sandorio esmės.
    3. Neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja jo bendrųjų pareigų, pavyzdžiui, pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai. Sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui, o ne jo kontrahentui. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesitikėjo, kad atsakovė bankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidini dėl sandorio esmės. Teismų praktikoje analogiškose bylose vidutinio vartotojo sąvoka yra taikoma apibūdinant neprofesionalų investuotoją, jam priimant sprendimus dėl investavimo į nesudėtingas finansines priemones, kurioms yra priskiriamos ir fiksuotų palūkanų obligacijos.
    4. Ekonominio ar teisinio išsilavinimo nebuvimo aplinkybė ir apeliantų jaunas amžius nesudaro pagrindo teigti, kad apeliantai, būdami veiksniais asmenimis, negalėjo suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens, kuriam sandorio sudarymo metu buvo tik 18 metų ir kuris sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose. 2010 m. gruodžio 31 d. audituotų finansinių ataskaitų duomenimis, bankas Snoras buvo 5 pagal valdomą turtą, 3 pagal pritrauktus indėlius bei 4 pagal kapitalo dydį šalyje. Taigi, ginčo sandorių sudarymo metu apeliantai visiškai pasitikėjo banku ir neturėjo pagrindo abejoti, jog bankas bus pajėgus laiku atsiskaityti pagal ginčo sandorius, todėl ieškovų esminiais elementais, sudarant sutartis, pripažintinas mokamų palūkanų dydis, išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo termino, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymas, kuris tapo apeliantams esmine aplinkybė po to, kai atsakovė buvo pripažinta nemokia.
    5. Bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo negali nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas kur kas mažiau finansiškai naudingo produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu. Atsakovė niekada neteigė, kad terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Reklamoje naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ savaime nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi.
    6. Nėra pagrindo išvadai, kad ieškovai buvo apgauti. Ieškovai neįrodė ne tik banko nemokumo, tačiau nepateikė ir įrodymų apie tai, kad banko būklė ginčo sandorių sudarymo metu ar obligacijų bazinių prospektų paskelbimo metu neatitiko banko viešai skelbiamos. Apeliantai niekaip neargumentavo jų minėtame Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nustatytų teisės aktų pažeidimų, trūkumų, veiklos ribojimų ir įpareigojimų ryšio su byla. Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs banko Snoro veiklos keliamos grėsmės banko veiklos stabilumui ir patikimumui. Kita vertus, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovai faktiškai domėjosi atsakovės finansinė padėtimi. Priešingai, teismo posėdžio metu D. R. nurodė, kad obligacijų prospekto neskaitė, todėl banko turtinė padėtis apskritai nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios apeliantai galėjo būti apgauti. Be to, asmeniui, kuris mano, kad jo į obligacijas investuotiems pinigams taikomas valstybės draudimas, tuo pačiu metu negali būti svarbi ir esminė obligacijų emitento turtinė būklė, taigi patikslinto ieškinio pagrindai apskritai nesuderinami tarpusavyje.
  3. Trečiasis asmuo IID atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalis aiškiai nustato, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai, t. y. banko obligacijos. Kiekvienas asmuo turi žinoti galiojančius teisės aktus, o jų nežinojimas neatleidžia nuo prisiimtų įsipareigojimų ir iš to kylančių pasekmių. Net jeigu kitas finansų makleris (ne pats bankas Snoras) savo kliento pavedimu būtų nupirkęs klientui tokių pačių Snoro obligacijų, po Snoro bankroto finansų makleris nebūtų laikomas atsakingu investuotojui už tai, kad obligacijos neišpirktos, todėl apeliantų bandymas „suplakti“ Snoro, kaip emitento, ir jo, kaip obligacijų platintojo, atsakomybę ir bandymas atsakomybę už nepasiteisinusias investicijas perkelti trečiajam asmeniui, neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Skunde išdėstyti argumentai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms taikytinas draudimas, prieštarauja Investuotojų direktyvai ir kasacinio teismo praktikai.
    2. Aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nei vienas iš jų šia teise nesinaudojo. IĮIDĮ expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, taigi įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Apeliantams turėjo kilti klausimų dėl palūkanų už teminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo, t.y. kodėl už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Akivaizdu, kad esminė sąlyga jiems buvo ne draustumas, o mokamų palūkanų dydis.
    3. Ieškovai turėjo pakankamai gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Taigi obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir ją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo traktuoti ieškovus, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl draudimo apsaugos (ne)taikymo obligacijoms
  1. Apeliantų įsitikinimu, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino tik banko, kaip emitento, bankrotą, nors ši dvejopa situacija, kai emitentas ir investicinė įmonė sutapo, turėjo būti vertinama neprofesionalių investuotojų (t. y. ieškovų) naudai, konstatuojant, kad šiuo atveju bankrutavo ir investicinė įmonė, o jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą apimtį.
  2. Sutiktina su atsakove, kad toks apeliantų argumentas laikytinas nauju, nes iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantai šia aplinkybe nesirėmė nei ieškinyje, nei bylą nagrinėjant teismo posėdyje ir tik apeliaciniame skunde ėmė teigti, jog tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskiriama prie draudžiamųjų įvykių ir dėl to jiems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, be kita ko pradėjo kelti klausimą dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Nors apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), teisėjų kolegija, įvertinusi, kad apeliantų keliamas naujas argumentas yra daugiau teisės taikymo, o ne fakto klausimas, be to, atsižvelgusi į tai, jog atsakovė ir trečiasis asmuo šiuo klausimu pateikė atsikirtimus atsiliepimuose į apeliacinį skundą, pasisako ir šiuo klausimu, netaikydama pirmiau nurodyto ribojimo apeliacinį skundą grįsti naujomis aplinkybėmis.
  3. Nesutikdama su apeliantų pozicija pirmiau nurodytu aspektu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šiai bylai aktualioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, kasacinis teismas, įvertinęs ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytas aplinkybes, jau išaiškino, kad kompensacija pagal Investuotojų direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Direktyvos 2 straipsnio 2 dalis), tačiau kompensacija pagal Direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Savo ruožtu aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neleidžia teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasacinis teismas pripažino, kad tai, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos.
  4. Apeliantai savo skunde nepateikė argumentų, kodėl šiuo atveju, esant tapačiai situacijai – apeliantų obligacijos nėra prarastos ar perleistos, jos yra ieškovų vertybinių popierių sąskaitose, tačiau yra nuvertėjusios dėl emitento bankroto – turėtų būti nukrypstama nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos. Priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir konstatuodamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga ieškovų obligacijoms netaikytina, ne pats interpretavo Investuotojų direktyvos nuostatas, bet vadovavosi šiam ginčui aktualia, pirmiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, savo ruožtu ieškovų skunde išreikštas bendras nesutikimas su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais dėl emitento ir investicinės įmonės sutapimo nereikšmingumo ginčo klausimui, nesudaro pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtu ir (ar) nepagrįstu, o taip pat nėra pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes, teisėjų kolegijos įsitikinimu, šiuo atveju prejudiciniame sprendime nurodyti ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 analizuoti išaiškinimai yra pakankami, o aktualios ginčo klausimui Investuotojų direktyvos nuostatos laikytinos aiškiomis.
  5. Pastebėtina, kad dėl kreipimosi į ESTT nereikalingumo analogišku apeliaciniame skunde keliamam klausimu jau ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017; kt.).

13Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu

  1. Apeliantų įsitikinimu, atsakovė BAB bankas Snoras nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų informavimo pareigų, o patys ieškovai D. R. ir G. V. neteisingai suvokė, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju, nes bankas net tik aiškiai neįvardijo, jog obligacijos nėra apdraustos nuo bankroto, bet ir viešumoje obligacijas pristatė kaip indėlių alternatyvą. Apeliantų nuomone, įstatyme numatytų pareigų nevykdymas šiuo atveju negali būti laikomas mažareikšme aplinkybe, negalėjusia lemti jų apsisprendimo sudaryti sandorius, be to, apeliantų įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priskyrė juos vidutinio vartotojo kategorijai ir konstatavo, kad aplinkybė dėl obligacijų draudžiamumo apeliantams nebuvo esminė.
  2. Analizuodama pirmiau nurodytus apeliantų argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį, kad dėl banko Snoro pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios ieškovai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta pirmiau minėtoje kasacinio teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir konstatuota, kad atsakovė (bankas Snoras) pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, o Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, jog „siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Atsižvelgiant į esamus kasacinio teismo išaiškinimus analogiškoje situacijoje, kasaciniam teismui vertinant iš esmės tuos pačius arba visiškai analogiškus BAB banko Snoro klientams teiktus dokumentus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai plačiau atsakovės veiksmų atitikimo FPRĮ 22 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams nevertino ir dėl to plačiau nepasisakė.
  3. Nors apeliantai savo skunde akcentuoja, kad pirmiau paminėtoje kasacinio teismo nutartyje nebuvo atskirai analizuojamas IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimas, pažymėtina, jog aplinkybių, kad atsakovės darbuotojai ieškovams nurodė, jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip indėliai ar teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 straipsnis), savo ruožtu vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), lygiai taip pat kaip ir FPRĮ 22 straipsnio reikalavimų netinkamas vykdymas, teisėjų kolegijos vertinimu, pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo, nes kaip buvo išaiškinta kasacinio teismo pirmiau nurodytoje nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, nagrinėjant analogiško pobūdžio bylas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios ieškovai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 4, 5 dalys).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  5. Apeliaciniame skunde D. R. ir G. V. laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai, nors specifinės finansinių priemonių rinkos vidutinį vartotoją, apeliantų įsitikinimu, reikėtų suprasti kaip labiau atidų bei informuotą asmenį nei neprofesionalų investuotoją (banko klientą), kuriais buvo pripažinti apeliantai, ginčo sutarčių sudarymo metu buvę tik 2 kurso, su teise ar ekonomika nesusijusių specialybių studentais. Nesutikdama su ieškovų argumentu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia apeliantų dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su atsakovės obligacijų platinimu būtent neprofesionaliems investuotojams, jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016).
  6. Apeliantai šioje byloje nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrįstas pagrindas nukrypti nuo pirmiau nurodytos kasacinio teismo praktikos ir (ar) kitaip vertinti neprofesionalių banko klientų priskyrimo vidutiniams vartotojams kriterijus, nei kad tai buvo ne kartą išaiškinta tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-278-464/2017), todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju abu apeliantai – tiek D. R., ginčo sutarties sudarymo metu sulaukęs 22 metų, aukštosios mokyklos studentas, iki tol sudaręs 6 terminuotojo indėlio sutartis su banku, tiek G. V. – taip pat aukštosios mokyklos studentė, ginčo sutarties sudarymo metu buvusi 21 metų, abu veiksnūs ir nepateikę duomenų dėl kokių nors fizinių ar kitokių sutrikimų, galėjusių kaip nors sutrukdyti jiems suprasti pasirašomų sutarčių sąlygas, turėjimo – atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, t. y. galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų bei indėlių, kurių net pasirašomų dokumentų kiekis, apimtis ir pobūdis iš esmės skiriasi, netapatumą. Kaip jau ne kartą pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiškose situacijose, vidutiniam vartotojui, net ir neturinčiam specifinių investavimo žinių, tačiau esančiam veiksniu (tuo labiau sudariusiam ne vieną terminuotojo indėlio sutartį iki obligacijų pasirašymo sutarties pasirašymo, kaip kad D. R.) gali ir turi būti suprantama, jog skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai, kuriems įgyti pasirašomos atskiros, skirtingos apimties sutartys, negali būti visiškai tapatūs, negali būti identiškas ir jų rizikingumo laipsnis, kai iš esmės skiriasi jų duodama finansinė grąža palūkanų forma. Kaip pagrįstai savo atsiliepime akcentavo atsakovė, bet kuriam vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, nes, priešingu atveju, apskritai nebūtų prasmės sudaryti terminuotojo indėlio sutarties, pagal kurią bankas siūlo mažesnes palūkanas nei už obligacijas ir tokio produkto egzistavimas banke apskritai nebūtų tikslingas. Priešingas mąstymas, t. y. kad tuo pat metu (lygiagrečiai) bankas, kaip pelno siekiantis subjektas, siūlo visiškai tapačius produktus tik su skirtingu palūkanų dydžiu, prieštarauja elementariems logikos dėsniams ir, teisėjų kolegijos vertinimu, iš tikrųjų rodo ne asmenų suklydimą, o elementarų nerūpestingumą, neatidumą, lengvabūdišką nesidomėjimą prisiimtomis teisėmis ir pareigomis, todėl apeliantai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad kadangi prieš kelerius metus terminuotųjų indelių palūkanos buvo kur kas didesnės už jiems banko pasiūlytų ir įsigytų obligacijų palūkanas, jie neva neturėjo suprasti, kad kitu laikotarpiu už obligacijas siūlomos didesnės palūkanos lemia didesnį jų rizikingumą.
  7. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pripažintina, kad net jeigu ieškovai, pagal savo asmenines savybes atitinkantys vidutinių vartotojų kategoriją, iš tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos (nei su indėliais), tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių apeliantų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas, o kaip ne kartą išaiškinta teismų praktikoje, kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015; taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-399-178/2017, kt.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad neprofesionalaus investuotojo statuso suteikimas nepanaikina bendrųjų šių asmenų pareigų atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, domėtis savo teisėmis, konsultuotis su teisininkais, jeigu jiems kyla abejonių dėl sudaromų sandorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017), todėl pati savaime aplinkybė, kad atsakovei BAB bankui Snorui teisiniu reguliavimu buvo nustatytos klientų (investuotojų) informavimo pareigos, neatleidžia pačių investuotojų (banko klientų) nuo pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, prieš atliekant bet kokį veiksmą, apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius.
  8. Nagrinėjamoje byloje sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog obligacijų draustumas buvo esminė sutarčių sąlyga apeliantams. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad iki ginčo sutarčių sudarymo D. R. savo santaupas laikė būtent indėlių sąskaitose, o G. V. iki obligacijų įsigijimo neturėjo nei vertybinių popierių, nei indėlių, ir norėjo pinigus, gautus, kaip draudimo išmoka už kojos traumą, padėti į banką kaip terminuotąjį indėlį, kas, apeliantų įsitikinimu, patvirtina, jog jiems rūpėjo būtent pinigų saugumas, o rizikingesni finansiniai produktai jų nedomino, pastebėtina, kad pačiose ginčo obligacijų įsigijimo sutartyse nebuvo sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą, todėl bet kuris rūpestingas ir apdairus asmuo, nesant sutartyje, kurią ketina pasirašyti, jam neva ypatingai svarbios (esminės) informacijos, pasiteirautų dėl šios aplinkybės, pareikalautų daugiau aktualios, su šia sąlyga susijusios informacijos, o išlikus abejonių – tokios sutarties nesudarytų, bet pasirinktų jam žinomą ir saugų finansinį produktą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę ieškovus pasirašyti ginčo sutartis ar kad buvo kitų objektyvių aplinkybių, trukdžiusių apeliantams įvertinti norimų sudaryti sandorių jiems tinkamumą (CPK 178 straipsnis). Kita vertus, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ir po sutarčių sudarymo iki pat bankroto bylos atsakovei iškėlimo nei vienas iš apeliantų, turėjusių galimybę namuose detaliai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, be kita ko Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte esančią nuostatą, kad investuojant į obligacijas, galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika), nesikreipė į banką dėl šios sąlygos papildomo išaiškinimo obligacijų draustumo aspektu ir nereiškė jokių pretenzijų dėl ginčo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų jiems suklydus ir (ar) buvus apgautiems dėl obligacijų draustumo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad D. R., pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir pateikdamas bankui informaciją apie save, aiškiai nurodė, jog nori investuoti už didesnę grąžą, prisiimdamas didesnę riziką, jam yra priimtinas vidutinės rizikos laipsnis, jis turi 1-2 metų investavimo į akcijas patirtį, o teismo posėdžio metu patvirtino, kad nei bazinių prospektų, nei emisijų neskaitė, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, labiau tikėtina, jog iš tikrųjų jam buvo svarbus būtent didesnės finansinės grąžos kriterijus, be to ir pats bankas, kaip matyti iš ieškovo nurodytų obligacijų įsigijimo aplinkybių (apeliantas turėjo šiame banke indėlius, atėjo į banką Snorą sumokėti mokesčius, nusprendė nutraukti terminuotąjį indėlį ir įsigyti obligacijas) buvo pasirinktas iš esmės neanalizuojant jo finansinės padėties. G. V., akcentuojanti, kad iki tol jokių lėšų bankuose nelaikė ir siekė saugiai padėti gautą draudimo išmoką į banką kaip indėlį, pirminiame ieškinyje be kita ko nurodė, kad banką Snorą pasirinko būtent todėl, kad šis už terminuotą indėlį siūlė didžiausias palūkanas, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantė, pirmą kartą atėjusi padėti lėšų į banką, nesuteikė bankui jokios informacijos apie jai priimtinos rizikos laipsnį, turimas žinias, investavimo patirtį, nors buvo informuota apie tokio atsisakymo padarinius. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia pagrįstai manyti, kad apeliacinį skundą pateikusių D. R. ir G. V. apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis iš tikrųjų lėmė ne obligacijų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos. Jeigu apeliantų vienintelis tikslas būtų buvęs tik saugus santaupų laikymas banke tikintis, kad vėliau atgaus visus padėtus pinigus, ir, kaip kad jie teigia, juos nedomino rizikingesni finansiniai produktai, duodantys didesnę grąžą, pagrįsta manyti, kad jie būtų sudarę (pratęsę) terminuotojo indėlio sutartis, bet nerizikuotų sudaryti kitokių jiems nežinomų ir nesuprantamų sandorių, tuo labiau nepasikonsultavus su šios srities specialistais, todėl konstatuotina, kad apeliantai neįrodė teisėto pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį ir pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas.
Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu
  1. Apeliaciniame skunde dėstoma, kad atsakovė, platindama obligacijas, save pristatinėjo kaip patikimą, pelningai veikiantį ir augantį banką, bet nuslėpė informaciją apie tai, jog Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė. Apeliantų įsitikinimu, tokiu būdu atsakovė siekė apgaule prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, kurie, apeliantų teigimu, nebūtų patikėję savo pinigų bankui, jeigu būtų žinoję, kad jis veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijų įpareigojimų, todėl yra pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.91 straipsnį, kaip sudarytas dėl apgaulės.
  2. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą ir nagrinėjamam klausimui aktualią teismų praktiką, pirmiau nurodytus apeliantų argumentus atmeta kaip teisiškai nepagrįstus. Viena vertus, apeliantų minimi atsakovės veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos banko tinklapyje, todėl, jeigu priežiūros institucijos tam tikrų pažeidimų banko veikloje nustatymas iš tikrųjų būtų itin svarbus ieškovams, jų valiai dėl sutarčių su šiuo banku sudarymo susiformuoti, šia informacija jie galėjo pasidomėti ir ją gauti dar iki apsilankymo banke, tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nustatytų ir pirmiau šioje nutartyje taip pat išdėstytų faktinių aplinkybių, tiek D. R., tiek G. V. banką Snorą pasirinko iš esmės net neanalizuodami ir nesusimąstydami dėl jo faktinės turtinės padėties, todėl apeliantų skunde esantys pareiškimai apie tai, kad jeigu jie būtų žinoję apie bankui priežiūros institucijos pateiktas pretenzijas, jie nebūtų sudarę su banku ginčo sutarčių, laikytini deklaratyviais, nepagrįsti jokiais įrodymais. Kita vertus, pastebėtina ir tai, kad, kaip teisingai akcentavo atsakovė, ieškovų apeliaciniame skunde dėstoma pozicija apskritai yra prieštaringa – jeigu esminė aplinkybė, suformavusi apeliantų valią sudaryti ginčo sandorį ir įsigyti obligacijas, iš tikrųjų buvo obligacijų draudžiamumas, ką apeliantai siekė įrodyti pirmiau šioje nutartyje minėtais skundo argumentais, tai banko (emitento) finansinė padėtis negalėjo turėti jiems esminės reikšmės, pasirašant ginčo sandorį, nes apeliantai turėjo tikėti, jog bet kuriuo atveju jie atgaus jų į banką padėtus pinigus.
  3. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016) jau buvo išaiškinta, jog vien aplinkybė, kad bankas Snoras po apeliantų akcentuojamo Lietuvos banko nutarimo platino obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime nepagrindžia pozicijos, jog bankas apgaudinėjo klientus ir siekė šiais nesąžiningais veiksmais išgauti žmonių lėšas, be to, bet kuriam vidutiniam vartotojui yra aišku, kad prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, nepasikliauti vien tik reklamoje, spaudoje esančiais duomenimis. Remiantis tuo, kas išdėstyta, akivaizdu, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais ir pagal CK 1.91 straipsnį.
  4. Kadangi kiti apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendime pateikta motyvacija, plačiau dėl jų šioje nutartyje nepasisako.
  5. Vadovaudamasi pirmiau išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti iš esmės teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai