Byla 2A-356-370/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“)

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno ir Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų S. M., P. E. ir T. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3256-614/2017 pagal ieškovų T. T., B. P., V. B., P. E. ir S. M. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORUI dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais (trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“),

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovai T. T., B. P., V. B., P. E. ir S. M. teismo prašė pripažinti negaliojančiomis T. T. su atsakove AB banku SNORAS 2011-05-03 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110503U990007; B. P. su atsakove 2011-07-15 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110715P990002; V. B. su atsakove 2011-06-16 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110616V990003; P. E. su atsakove 2011-10-13 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111013L990012; S. M. su atsakove 2011-10-04 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111004L990007 ir taikyti restituciją pripažįstant ieškovų pagal obligacijų sutartis sumokėtus pinigus ieškovų lėšomis jų sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą (toliau – IĮIDĮ).
  2. Ieškovai nurodė, kad jiems vietoje pinigų laikymo terminuotoje indėlio sąskaitoje buvo pasiūlyta sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, akcentuojant, kad obligacijos yra alternatyvus produktas indėliams. Nė vienam ieškovui nebuvo atskleistos aplinkybės, galinčios kelti abejonių dėl atsakovo finansinės būklės, taip pat visos galimos rizikos investuojant pinigus į obligacijas, kurios buvo pristatomos kaip taupymo, o ne investicinė priemonė. Atsižvelgiant į tai, taip pat į atsakovės pateiktose pasirašyti sutartyse nurodytą teiginį apie banko įsipareigojimų klientui draustumą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ieškovams susidarė įspūdis, kad investicijai į obligacijas galioja tokia pati draudimo apsauga, kaip ir indėliams. Savo ruožtu nė vienas iš ieškovų neturi specialių žinių, kurios būtų galėjusios jiems padėti savarankiškai įvertinti obligacijoms taikomos draudimo apsaugos sąlygas. Dalis ieškovų sudarydami sutartis buvo senyvo amžiaus, o pats bankas ieškovus pripažino neprofesionaliais investuotojais. Ieškovų teigimu, jei jie būtų žinoję tikrąją situaciją (riziką, banko finansinę padėtį, jo veiklos trūkumus), kurią bankas nuo jų nuslėpė (nesuteikė išsamios informacijos), jie niekada nebūtų tokių sandorių sudarę. Sandorius pripažinus negaliojančiais ieškovai prašė taikyti restituciją – ieškovų bankui sumokėtas lėšas už obligacijas laikyti piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose ir joms taikyti draudimo apsaugą.
  3. Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškovų reikalavimais nesutiko, nurodė, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo ar apgaulės. Banko teigimu, ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, siekė tik didesnės finansinės naudos, patys nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, nereikalavo papildomos informacijos, nesikonsultavo su kitais specialistais, nors jie nebuvo skubinami sudaryti ginčo sutartis. Banko vertinimu, ieškovų teiginiai apie tai, kad jiems nėra žinoma apie investavimo į obligacijas riziką, akivaizdžiai prieštarauja rašytiniams įrodymams, taip pat nėra pagrindo konstatuoti, kad bankas pateikė ieškovams klaidinančią informaciją ir (ar) ieškovai suklydo. Bankas neskatino obligacijų įsigijimo vietoj indėlių, o reklaminė kampanija negalėjo sudaryti ieškovų klaidingo įsitikinimo dėl draudimo apsaugos pagal IĮIDĮ taikymo banko siūlomų investicinių produktų atžvilgiu. Ieškovai nenurodė, dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokią savo finansinę būklę ir veiklos neperspektyvumą bankas yra nuslėpęs.
  4. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškovų reikalavimus atmesti. Nurodė, kad obligacijos nėra indėlių draudimo objektas. Ieškovai, įgydami obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems (ieškovams) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) bankroto. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su sutarčių sąlygomis iki jų pasirašymo bei (esant abejonių dėl sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų esmę ir tai, kad dėl šių banko produktų įgijimo netaikomas analogiškas indėlių draudimui draudimas pagal IĮIDĮ, taip pat kreiptis į teisininkus ir (ar) banko darbuotojos papildomos konsultacijos. Taigi ieškovai nepagrįstai ginčija obligacijų pasirašymo sutartis, motyvuodami suklydimu. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad banko darbuotojai ar pats bankas tyčia klaidintų ieškovus, būtų nuslėpę informaciją, turinčią esminės reikšmės ieškovų apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis. Taigi bankas nesuklaidino ir neapgavo ieškovų dėl sudarytų sandorių esmės. Ieškovams su banku sudarant ginčijamas obligacijų sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir banko mokamos palūkanos. Trečiojo asmens teigimu, net ir pripažinus sutartis negaliojančiomis, ieškovai neturėtų teisės reikalauti iš trečiojo asmens draudimo išmokos, nes draudžiamojo įvykio dieną ieškovai neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso. Pažymėjo, kad teismas, patvirtindamas ieškovų finansinius reikalavimus banko bankroto byloje, jau išsprendė reikalavimus, kylančius iš ginčo sutarčių. Tai sudaro pagrindą nutraukti bylą pagal ieškovų patikslintą ieškinį.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu (2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), konstatavo, kad pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju ieškovų reikalavimams kylant dėl banko, kaip emitento, bankroto, jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).
  3. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 str., 1.91 str.).
  4. Teismas, vadovaudamasis šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, todėl svarbu nustatyti ne tik neprofesionaliam investuotojui apie obligacijas suteiktos informacijos išsamumą ir aiškumą, bet ir vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį.
  5. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat, kad sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo (toliau – Aprašymas) ir kitų dokumentų gavimo faktą. Teismas konstatavo, kad įrodymų, kurie paneigtų tokią išvadą, ieškovai nepateikė.
  6. Teismas iš bylos duomenų sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, todėl galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Tokią išvadą teismas padarė nustatęs, kad visi ieškovai yra įgiję profesinį išsilavinimą, turi gyvenimiškos patirties, nė vienas iš jų nepateikė duomenų, kad jo amžius ar sveikatos būklė galėjo turėti lemiamos reikšmės apsisprendžiant dėl ginčijamų sandorių sudarymo ar sandorio sąlygų suvokimo. Be to, visi ieškovai iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuoto banko indėlio sutartį (T. T. – 5, B. P. – 5, V. B. – 14, P. E. – 64, S. M. – 9), taip pat turėjo galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (išskyrus B. P., kuris teismo posėdyje prisipažino, kad obligacijų sutartį sudarė dėl didesnių palūkanų, tačiau nesidomėjo obligacijų draudimu, banko padėtimi ir nepamena, ar skaitė pasirašomą sutartį).
  7. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, o ieškovų ieškinys teisme gautas 2014-03-13, patvirtina, jog ginčo sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė nesant pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).
  8. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visi ieškovai atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Teismo vertinimu, ieškovai, būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi, turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, juolab kad jos buvo aiškiai nurodytos.
  9. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nurodė neturintis pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami banko ir (ar) jo darbuotojų, ir šiuo pagrindu obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis (CK 1.91 str.).
  10. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, o ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos – jog bankas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo nemokus, nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijų. Teismas pažymėjo, kad ankstesnio, nei konstatuota atsakovės bankroto byloje, nemokumo atsiradimo momento nepatvirtina ir ieškovų pateikta informacija iš žinių portalų, kurią teismas vertino kaip nuomonę, taip pat Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 Nr. nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis, o nesant kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų poziciją, tokius ieškovų teiginius vertino kaip deklaratyvius, nepakankamus spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Be to, aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą – tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Atsižvelgdamas į tai, taip pat nustatęs, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Ieškovai T. T., P. E., S. M. teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimo dalį, kuria jų ieškinio reikalavimai atmesti, ir priimti naują sprendimą – ieškovų T. T., P. E., S. M. ieškinį tenkinti; iš atsakovės apeliantams priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nesutiktina, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Atsakovei veikus ir kaip vertybinių popierių emitentui, ir kaip investicinei įmonei, neteisinga vienareikšmiškai teigti, kad bankrutavo vertybinių popierių emitentas, nes taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, todėl ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą, nors tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
    2. Teismas visiškai neanalizavo aplinkybės, ar atsakovė ieškovams suteikė visą, išsamią ir aiškią informaciją apie obligacijas, nors ieškovai įrodinėjo, kad atsakovė netinkamai vykdė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas pareigas, o šie veiksmai lėmė ieškovų suklydimą dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Nei pačioje obligacijos sutartyje, nei kartu su obligacijų sutartimi pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 str.) nurodyta, kad ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Be to, visi ieškovai patvirtino, kad banko darbuotojai žodžiu nurodė, jog obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė.
    3. Dėl IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų atlikimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nėra pasisakęs, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo tirti šią aplinkybę ir, nustatęs, jog minėtas straipsnis buvo pažeistas – analizuoti, kiek šie neteisėti veiksmai galėjo turėti įtakos ieškovų suklydimui. Atsižvelgiant į tai, kad šia norma įstatymų leidėjas siekė apsaugoti investuotojų interesus, pripažindamas, kad investuotojams yra būtina išsamiai paaiškinti apie investiciniam produktui taikomą apsaugą, aplinkybė, jog ieškovai patys neįvertino ir nesuprato rizikos, negali būti vertinama kaip pačių ieškovų neatsargumas, šalinantis atsakovės atsakomybę dėl įstatymuose numatytų pareigų nevykdymo. Ieškovų neteisingo (klaidingo) suvokimo, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju, būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto. Įstatyme nustatytos banko pareigos neatlikimo negalima laikyti mažareikšme aplinkybe, negalėjusia lemti ieškovų apsisprendimo sudaryti sandorį.
    4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad draudimo apsauga ieškovams nebuvo svarbi aplinkybė sudarant sutartį. Ieškovams pirmiausia buvo svarbus pinigų saugumas, o ne finansinė nauda (tai patvirtina byloje surinkti įrodymai ir ieškovų paaiškinimai), juolab kad už obligacijas siūlomos palūkanos nebuvo tokios didelės, palyginti su indėliais, o jų dydis nesuponavo pagrindo manyti esant didesnei rizikai. Iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovai pinigus (savo santaupas) laikė indėlių sąskaitose, o tai patvirtina, kad jiems aktualus buvo taupymas, o ne rizikingas investavimas. Obligacijų ieškovai įsigijo tik būdami įsitikinę, kad tai yra saugu, o tokį klaidingą suvokimą suformavo atsakovo veiksmai. Natūralu, kad obligacijas pristatant kaip alternatyvą indėliams (alternatyvų, saugų ir pelningesnį pinigų taupymo būdą), ieškovai rinkosi pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke.
    5. Teismas nepagrįstai ieškovus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Nė vienas iš ieškovų nebuvo profesionalus investuotojas, neturėjo specialių žinių apie banko darbuotojų siūlomus investuoti banko produktus. Finansinių priemonių rinka yra specifinė ir tikrai ne kiekvienam asmeniui yra aiški ir suprantama, todėl vidutinis vartotojas šiuo atveju turi būti pripažįstamas asmeniu, turinčiu specialių žinių apie šios rinkos produktus. Vidutinį finansinių produktų vartotoją reikėtų suprasti kaip labiau atidų ir informuotą asmenį nei neprofesionalų klientą FPRĮ prasme, t. y. artimesnį profesionalaus kliento kategorijai, apibrėžtai FPRĮ. Nagrinėjamu atveju nė vienas iš ieškovų pagal savo asmenines savybes (amžių, išsilavinimą, patirtį ir pan.) negalėtų būti laikomas vidutiniu vartotoju, kadangi neturi profesionaliam vartotojui FPRĮ prasme priskirtinų savybių – pakankamai žinių, įgūdžių, patirties investiciniams sprendimams priimti ir įvertinti su tuo susijusią riziką. Nė vieno ieškovo išsilavinimas nėra susijęs su finansais, ekonomika ar teise, taip pat nė vienas iš jų neturi aukštojo ar jam prilyginto išsilavinimo (T. T. yra įgijusi vidurinį techninį išsilavinimą, jos profesija – sąmatininkė, P. E. yra įgijęs spec. vidurinį išsilavinimą, profesija – autokrautuvo vairuotojas, S. M. turi pedagoginį išsilavinimą).
    6. Teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, kad pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, ieškovai nesuteikė informacijos apie savo investavimo patirtį. Ši aplinkybė niekaip negalėjo eliminuoti atsakovės pareigos aiškiai ir suprantamai išaiškinti visą su investavimu į obligacijas susijusią riziką. Šiuo aspektu teismas turėjo atsižvelgti į ieškovų, kaip neprofesionalių investuotojų ir banko, kaip finansinės institucijos statusą, jiems keliamus atidumo ir rūpestingumo reikalavimų skirtumus.
    7. Teismas neįsigilino į ieškovų argumentus dėl banko apgaulės. Ieškovai byloje nesiekė įrodyti, kad sutarčių sudarymo dieną bankas buvo nemokus. Ieškovai įrodinėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė save pristatinėjo kaip patikimą, teisės aktų besilaikantį, pelningai veikiantį, augantį banką, ir nevykdė pareigos pranešti apie esminius įvykius, nors reali situacija buvo visiškai priešinga. Joks vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų. Atsakovė slėpė informaciją apie tai, kad Lietuvos bankas atsakovės veikloje nustatė pažeidimus ir šių pažeidimų atsakovė neištaisė, nors pagal teisės aktus privalėjo viešai paskelbti tokią informaciją. Akivaizdu, kad tokia informacija atitinka esminio įvykio, įtvirtinto VPĮ 2 straipsnio 10 dalyje, požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje. Bankas privalo tokią informaciją atskleisti būsimiems investuotojams. Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus, veiklos rizikingumą, blogą finansinę padėtį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą sandorius pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės (CK 1.91 str.).
  3. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą; iš apeliantų priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  4. Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai neteigė, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, bei nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Taigi, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Investuotojų direktyvos apsauga šiuo atveju netaikoma. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (atsakovė) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (atsakovės) bankroto. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, dėl jų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, todėl apeliantų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją neturi būti tenkinamas.
    2. Apeliantai neįrodė nei kad atsakovė suklaidino, nei kad tyčia nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Atsakovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytą pareigą, o apeliantai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusią riziką. Ieškovai, teigdami, kad jiems jų lėšų draudiminė apsauga ypatingai svarbi, būdami apdairūs ir rūpestingi galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sąlygų. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.). Net ir pripažinus, kad bankas pažeidė tam tikrus įstatymų reikalavimus, tai nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais.
    3. Nesutiktina su skundo argumentais, kuriais kvestionuojama teismo išvada dėl ieškovų priskyrimo vidutiniams vartotojams, galintiems savarankiškai įvertinti su obligacijų įsigijimu susijusią riziką. Neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja jo bendrųjų pareigų, pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai. Sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Bendrųjų pareigų neeliminuoja nei sandorio specifika, nei ieškovų ir atsakovės statusas. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesitikėjo, jog atsakovė bankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidini dėl sandorio esmės.
    4. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogiškas bylas, yra nurodęs, kad vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, amžiaus ir socialinės padėties aplinkybės neturi būti nepagrįstai suabsoliutinamos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nurodomas kai kurių apeliantų senyvas amžius ar aukštojo išsilavinimo nebuvimas nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovai, būdami veiksnūs asmenys, neturėjo pakankamai gyvenimiškos patirties suvokti pagrindinių sudaromų sandorių sąlygų bei savo veiksmų galimų padarinių.
    5. Atsižvelgiant į kasacinio teismo formuojamą praktiką, apeliacinio skundo argumentai dėl banko neva netinkamai atliktos pareigos informuoti apeliantus apie riziką, susijusią su įsigytų obligacijų draustumu indėlių draudimu, nėra teisiškai reikšmingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, kad obligacijų pasirašymo sutartys sudarytos dėl suklydimo.

      92010-12-31 audituotų finansinių ataskaitų duomenimis, bankas SNORAS buvo 5 pagal valdomą turtą, 3 pagal pritrauktus indėlius bei 4 pagal kapitalo dydį šalyje. Taigi, ginčo sandorių sudarymo metu apeliantai visiškai pasitikėjo banku ir neturėjo pagrindo abejoti, jog bankas bus pajėgus laiku atsiskaityti pagal ginčo sandorius, todėl ieškovų esminiais elementais, sudarant sutartis, pripažintinas mokamų palūkanų dydis, išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo termino, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymas, kuris tapo apeliantams esmine aplinkybė po to, kai atsakovė buvo pripažinta nemokia.

    6. Apeliantų argumentus, kad jų tikslas, sudarant ginčo sutartis, buvo ne gauti kuo didesnę finansinę naudą, o saugiai laikyti pinigus banke, paneigia bylos faktinės aplinkybės. Dalis apeliantų ginčo sandorius sudarė ne tik pasibaigusių terminuotų indėlių sąskaita, bet ir kitais būdais (įmokėjo / pervedė pinigus). Be to, bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo negali nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas kur kas mažiau finansiškai naudingo produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu.
    7. Atsakovė niekada neteigė, kad terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Reklamoje naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ savaime nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi.
  5. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą teismo prašo skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą, o skundą atmesti.
  6. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei suformuotai kasacinio teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas emitento nemokumo rizika negali būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, pagrįsta, atitinka teisės aktų reglamentavimą bei teismų praktiką.
    2. Byloje esantys įrodymai ir jų turinys (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, obligacijų pasirašymo sutartis) patvirtina, kad atsakovė tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu, obligacijų įsigijimo rizika. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi, jiems buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža, o ne obligacijų draustumas. Ieškovai galėjo įvertinti sudarytų sutarčių turinį ir nutraukti jas dar iki Lietuvos banko 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu priimto sprendimo, tačiau nė vienas iš jų šia teise nesinaudojo.
    3. IĮIDĮ expressis verbis nurodyta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, taigi įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Be to, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo, nerūpestingumo.
    4. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga šių sutarčių sudarymo metu buvo už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne draustumas.
    5. Apeliantai yra įgiję išsilavinimą, turi gyvenimiškos patirties, iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuoto banko indėlio sutartį, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje konstatavo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Tikėjimasis, kad sandorio vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien ši aplinkybė neduoda pagrindo traktuoti ieškovus, kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.
    6. Ieškovai pareiškė finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, todėl neteko teisės ginčyti šiuos sandorius.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
  2. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovų S. M., P. E. ir T. T. reikalavimai atsakovei BAB bankui SNORUI dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90, 1.91 str.) ir restitucijos taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliaciniame skunde nurodytas ribas.
  3. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad T. T. ir BAB bankas SNORAS 2011-05-03 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110503U990007, kuria ieškovė įsigijo 200 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 3, LT0000410383 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 19 992,66 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-05-30, obligacijų išpirkimo data – 2012-06-01(t. 1, b. l. 110).
  4. P. E. ir BAB bankas SNORAS 2011-10-13 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111013L990012, kuria ieškovas įsigijo 106 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 10 598,9 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (t. 2, b. l. 2).
  5. S. M. ir BAB bankas SNORAS 2011-10-04 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111004L990007, kuria ieškovas įsigijo 600 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 59 990,82 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (t. 2, b. l. 6).
  6. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsisakydamas tenkinti jų reikalavimus ir pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis kaip sudarytas suklydus ir (ar) dėl apgaulės (CK 1.90 ir 1.91 str.) netinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pateiktus įrodymus (argumentus), nepagrįstai įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikė draudimo apsaugos, todėl skundžiamo sprendimo dalis, priimta apeliantų atžvilgiu, turi būti panaikinta.
  7. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamo teismo sprendimo turinį, inter alia apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį.
  8. Apeliantai skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Nurodo, kad bankas SNORAS bankrutavo ir kaip vertybinių popierių emitentas, ir kaip investicinė bendrovė, todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šią situaciją vertino tik kaip emitento bankrotą ir šiuo pagrindu netaikė draudimo apsaugos. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisės, pats netinkamai interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos teisę, o tai sudaro pagrindą svarstyti galimybes pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.
  9. Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliantų pozicija, visų pirma pažymi, kad ieškovai patikslintą ieškinį, kuris teisėjos 2017-07-04 rezoliucija buvo priimtas, pateikė jau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, pateikto išaiškinimo, kad aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė bendrovė BAB bankas SNORAS sutapo, nėra pagrindas išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Pozicijos, kad asmuo, įsigydamas obligacijas, prisiima ir emitento nemokumo riziką, kuri, įvertinus Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, kasacinis teismas laikėsi ir vėlesnėse nutartyse, kuriose teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016). Nepaisant to, kaip pagrįstai nurodo BAB bankas SNORAS atsiliepime į apeliacinį skundą, patikslintas ieškinys nebuvo grindžiamas aplinkybe, kad sutampant bankui, kaip emitentui, ir bankui, kaip investicinei įmonei, siekiant apginti neprofesionalius investuotojus (ieškovus) banko SNORAS bankrotas turi būti vertinamas kaip investicinės įmonės bankrotas, patenkantis į draudžiamojo įvykio apimtį (patikslintame ieškinyje buvo įrodinėjami CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinti sandorių negaliojimo pagrindai, teigiant, kad obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos esant suklydimui ir apgaulei), o esant tokiai situacijai – kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo pagal Investuotojų direktyvą, nors CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, taip pat jame kelti naujus reikalavimus (CPK 312 str.).
  10. Kita vertus, apeliantams skundą grindžiant šiomis aplinkybėmis, nepateikti jokie argumentai, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, nei suformuluota aukščiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje analogiškose bylose (CPK 178 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 str.), o pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas, konstatuodamas, jog ieškovų (apeliantų) įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga), rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įvertinusio ESTT prejudicinį sprendimą, pateiktais išaiškinimais, kaip privalomais žemesnės instancijos teismui, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės, nesant papildomo kreipimosi į ESTT, spręsti, kad obligacijoms pagal bylos aplinkybes netaikytina draudimo apsauga, dėl banko, kaip emitento, bankroto, ir, šiuo pagrindu, naikinti skundžiamą teismo sprendimą (jo dalį). Atkreiptinas dėmesys, kad dėl kreipimosi į ESTT analogišku apeliaciniame skunde keliamu klausimu nereikalingumo jau ne kartą buvo pasisakyta ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-190-513/2018; 2018 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-51-516/2018 ir kt.).
  11. Apeliantų teigimu, bankui tinkamai nevykdžius FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje įtvirtintų pareigų dėl informacijos apie obligacijas suteikimo, o banko darbuotojams žodžiu patvirtinus apie obligacijų draustumą, jie, būdami neprofesionaliais investuotojais, neturėdami reikiamų žinių, klydo dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos apsaugos, nors būtent lėšų saugumas jiems buvo esminė aplinkybė. Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino banko pareigos neprofesionaliam investuotojui suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas, visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius nevykdymo ir jo įtakos apeliantų apsisprendimui sudaryti sandorius, todėl nepagrįstai atsisakė tenkinti jų reikalavimą ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu.
  12. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš skundžiamo teismo sprendimo turinio negalima daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas nevertino banko pareigos apeliantams suteikti aiškią, išsamią informaciją apie obligacijas vykdymo tinkamumo. Priešingai nei nurodoma skunde, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aktualia kasacinio teismo praktika, pažymėjo, kad atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai ieškovams atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko. Platesnis (detalesnis) argumentų pateikimas, kasaciniam teismui analogiško pobūdžio bylose jau konstatavus atsakovės pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius pažeidimą, nėra reikalingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad lygiai taip, kaip ir FPRĮ 22 straipsnio pažeidimas, IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas, pats savaime taip pat nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, nes, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016). Kiekvienu konkrečiu atveju tokio pobūdžio bylose sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo, reikalinga įvertinti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai didesnį dėmesį skyrė ne ieškovų argumentams dėl banko tinkamai neatliktos pareigos jiems suteikti išsamią informaciją apie obligacijas ir jų draustumą, o į pačių apeliantų veiksmus, jų asmenines savybes, siekiant nustatyti, ar atsakovės tinkamo informavimo pareigos pažeidimas (netinkamas vykdymas) turėjo esminės reikšmės jiems apsispręsti dėl ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo.
  13. Skundžiamame sprendime teismas, įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes, apeliantų asmenines savybes, jų veiksmus, po sutarties sudarymo ir kt. aplinkybes konstatavo, kad jie atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, todėl turėjo ir galėjo suvokti obligacijų ir indėlių skirtumus, o obligacijų pasirašymo sutartims taikoma draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga apeliantams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo.
  14. Apeliantai, kvestionuodami šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, kad vidutiniu vartotoju finansinių priemonių rinkoje turi būti pripažįstamas asmuo, turintis specialių žinių apie šios rinkos produktus, t. y. kaip labiau atidus ir informuotas, nei neprofesionalus klientas FPRĮ prasme, asmuo.
  15. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia apeliantų pozicija, pažymi, kad nagrinėjamai bylai aktualioje kasacinio teismo praktikoje (c. b. Nr. 3K-7-602-684/2015, c. b. Nr. 3K-3-7-687/2016, c. b. Nr. 3K-3-12-686/2016) vidutinio vartotojo kategorija nebuvo siejama su specialių žinių turėjimu būtent apie finansinių priemonių rinkos produktus (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018). Argumentų, kodėl šiuo konkrečiu atveju turėtų būti nukrypta nuo analogiško pobūdžio bylose suformuotos teismų praktikos, nepateikta (CPK 178 str.).
  16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad T. T. yra įgijusi profesiją – sąmatininkė, dirba Ignalinos atominėje elektrinėje, P. E. – autokrautuvo vairuotojas, dirbantis AB „Klaipėdos kartonas“, S. M. buvo mokytojas. Be to, visi apeliantai iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuoto banko indėlio ar jo pratęsimo sutartį (T. T. – 5, P. E. – 64, S. M. – 9), jie turėjo galimybę naudotis internetu, o įrodymų, kad jų amžius ar sveikatos būklė galėjo turėti esminės reikšmės jų apsisprendimui sudaryti ginčijamas sutartis ar suvokti esmines jų sąlygas, nepateikė. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės skunde neginčijamos, jas patvirtina byloje esantys įrodymai.
  17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bylos duomenų pagrindu nustatęs aukščiau nurodytas aplinkybes, pagrįstai apeliantus priskyrė vidutinio vartotojo kategorijai. Tai, kad nė vieno iš apeliantų išsilavinimas nėra susijęs su finansais, ekonomika ar teise, taip pat jie nėra įgiję aukštojo ar jam prilyginto išsilavinimo, neleidžia daryti priešingos išvados. Teismų praktikoje išaiškinta, kad vertinant veiksnaus banko kliento elgesį ir veiksmus, negali būti suabsoliutinamas jo amžius, socialinė padėtis, investavimo patirties neturėjimas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-25-186/2016; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-774-464/2017; 2018 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-190-516/2018 ir kt.), juolab kad nagrinėjamu atveju nustatyta, jog patys apeliantai Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede Nr. 1–F pažymėjo, kad atsisako suteikti bankui FPRĮ 22 straipsnio 7 dalyje nurodytą informaciją, pasirašytinai patvirtindami, kad tokio atsisakymo padariniai jiems suprantami. Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino šį faktą, tačiau iš sprendimo turinio tokios išvados daryti negalima. Viena vertus, analogišką išvadą dėl atsisakymo suteikti informaciją pasekmių, yra padaręs ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016), kita vertus, teismas šia aplinkybe rėmėsi vertindamas ieškovų atidumą, apdairumą, rūpestingumą sudarant ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis, o ne siekdamas paneigti banko pareigą neprofesionaliems klientams suteikti išsamią informaciją.
  18. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ir neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad apeliantai dėl savo asmeninių savybių pagrįstai priskirti vidutinio vartotojo kategorijai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jie turėjo ir galėjo suvokti obligacijų bei indėlių skirtumus, juolab kad, kaip nustatyta byloje, iki obligacijų pasirašymo sutarčių, kiekvienas iš jų buvo sudaręs ne vieną terminuoto indėlio sutartį, todėl žinojo (turėjo žinoti) kaip atrodo terminuoto indėlio sutartis, kokia jos sudarymo procedūra, atkreipti dėmesį į jose ir obligacijų pasirašymo sutartyje vartojamų sąvokų ir kitus sutarčių turinio, apimties skirtumus. Apeliantai nurodo, kad pasibaigus terminuoto indėlio sutarčiai, ir norint jas pratęsti ir (ar) sudaryti naujas terminuoto indėlio sutartis, banko darbuotoja pasiūlė pinigus investuoti į obligacijas su didesnėmis palūkanomis, todėl spręstina, kad renkantis iš kelių būdų (terminuoto indėlio ar obligacijų) apeliantams turėjo būti suprantama, kad tai skirtingi finansiniai produktai ir banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas yra susijusios su didesne rizika, t. y. bet kuriam vidutiniškai apdairiam ir protingam asmeniui turėjo būti akivaizdu, kad palūkanų dydis negali būti vienintelis indėlių ir obligacijų skirtumas, o vartojamo „alternatyva“ žodžio reikšmė nereiškia dviejų finansinių priemonių tapatumo.
  19. Taigi, apeliantai, kaip vidutiniai vartotojai, turėjo ir galėjo suvokti, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, o tuo atveju, jei nesuprato, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai (FPRĮ 22 straipsnyje ir (ar) IĮIDĮ 13 straipsnyje numatytų informavimo pareigų netinkamas vykdymas), bet pačių apeliantų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).
  20. Patikslintame ieškinyje nurodytos sutarčių sudarymo aplinkybės, t. y., kad pasirašant sutartis ieškovams buvo tik parodoma kuriose vietose reikia uždėti parašą, sutarčių priedai ieškovams nebuvo įteikti, o tuo atveju jei būtų buvę įteikti prieš sutarčių pasirašymą, jie nebūtų galėję visų jų perskaityti (vien sutarčių ir jų priedų paketą turėjo sudaryti daugiau kaip 80 psl.), taip pat atsisakymas suteikti informaciją apie turimas investavimo žinias ir patirtį tik patvirtina pačių apeliantų neatidumą, neatsargumą, sudarant obligacijų pasirašymo sutartis ir paneigia skundo argumentą, kad obligacijų ieškovai įsigijo tik būdami įsitikinę, kad tai yra saugu. Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų nenustatė, kad apeliantai būtų verčiami (skubinami) sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, taip pat nenustatyta (neįrodyta), kad banko darbuotojai būtų trukdę apeliantams įvertinti norimų sudaryti sandorių jiems tinkamumą, konsultuotis su specialistais, ar, kad būtų teigę, jog obligacijos yra apdraustos lygiai kaip ir indėliai, tačiau duomenų apie tai, kad apeliantai būtų papildomai domėjęsi įsigyjamu finansiniu produktu iki ar po ginčo sutarčių sudarymo, nėra (iki banko nemokumo nebuvo reiškiamos jokios pretenzijos dėl obligacijų pasirašymo sutarčių nuginčijimo, kaip sudarytų suklydus ir (ar) buvus suklaidintiems dėl obligacijų draustumo) (CPK 178 str.).
  21. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodami konkrečią informaciją ieškovai sandorį būtų vis tiek sudarę, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
  22. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės neleidžia sutikti su skundo argumentu, kad apeliantams obligacijų draustumas buvo esminė aplinkybė ginčo sutartims sudaryti. Priešingai, sutarčių sudarymo aplinkybės, apeliantų, kurie pagal savo savybes atitinka vidutinio vartotojo kategoriją, elgesys suponuoja išvadą, kad apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis lėmė ne jų draudžiamumas, o už obligacijas mokamos didesnės palūkanos (CPK 185 str.), t. y. apeliantai ginčo sutartis būtų sudarę nepriklausomai nuo jų žinojimo apie investicijų į obligacijas draudimo sąlygas ir riziką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei apeliantai iš tiesų būtų norėję saugiai laikyti santaupas banke ir jų nedomino rizikingesni finansiniai produktai, jie, tikėtina, nebūtų sudarę obligacijų pasirašymo sutarčių, su kurių sąlygomis, kaip patys teigia, nebuvo tinkamai supažindinti ir (ar) neturėjo tam pakankamai laiko, juolab kad, kaip nustatyta, jie pagal savo asmenines savybes turėjo ir galėjo suvokti didesnės rizikos egzistavimą. Taigi, apeliantai neįrodė esant pagrindui ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.
  23. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į apeliantų argumentus, kurių pagrindu ginčytos obligacijų pasirašymo sutartys kaip sudarytos dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Apeliantai nurodo, kad CK 1.91 straipsnyje įtvirtintas sandorių negaliojimas pagrindas taikytinas ne dėl atsakovės finansinės padėties (nemokumo) sutarčių sudarymo dieną, bet dėl atsakovės teiktos melagingos informacijos apie jos patikimumą, pelningą veikimą ir pan., taip pat esminės informacijos, susijusios su Lietuvos banko atsakovės veikloje nustatytais pažeidimais, neatskleidimu. Tuo atveju, jei jie būtų žinoję, kad bankas veiklą vykdo rizikingai, pažeisdamas teisės aktus, taip pat apie inspektavimo metu nustatytus pažeidimus, nebūtų sudarę ginčo sandorių.
  24. Teisėjų kolegija, atmesdama skundo argumentus kaip nepagrįstus ir neįrodytus, pirmiausia pažymi, kad apeliantų nurodomi veiklos trūkumai buvo viešai paskelbti dar 2011-01-18 Lietuvos banko tinklalapyje, todėl tuo atveju, jei ieškovams, kaip jie siekia įrodyti, iš tiesų buvo svarbus banko veiklos trūkumų nustatymas, ši informacija jiems buvo pasiekiama dar iki ginčo obligacijų sutarčių pasirašymo (byloje yra duomenys, kad apeliantai turėjo galimybes naudotis internetu). Tačiau byloje nėra duomenų, kad jie būtų domėjęsi banko veikla, jo rodikliais. Savo ruožtu Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovei taikyti tam tikri ribojimai, nereiškia, kad bankas nebegalėjo vystyti veiklos, ar platinti obligacijų, nurodant jų pranašumo, o tokie veiksmai nesuponuoja išvados, kad bankas apgaudinėjo klientus, siekdamas iš jų išgauti lėšas (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, e2A-52-464/2018). Kita vertus, kritiškai vertinti apeliantų argumentus dėl banko finansinės padėties, kaip reikšmingos aplinkybės ginčo sutartims sudaryti, leidžia ne tik tai, kad šie argumentai nurodyti tik patikslintame ieškinyje, tačiau ir jų įrodinėtos pozicijos prieštaringumas – jeigu, kaip teigia apeliantai, jiems svarbus buvo piniginių lėšų saugumas (obligacijų draudžiamumas), tokiu atveju banko finansinė padėtis jiems apskritai neturėjo turėti jokios įtakos, nes jie turėjo tikėti, kad bet kuriuo atveju gaus draudimo išmoką. Banko turtinė padėtis galėtų būti svarbi apeliantams žinant, kad jie prisiima obligacijų emitento nemokumo riziką ir, tokiu būdu, paneigiant savo argumentus, kuriais įrodinėtas sandorio negaliojimas suklydus (esant suklaidintam) dėl obligacijų draustumo.
  25. Nustatytos aplinkybės ir teisiniai motyvai suponuoja išvadą nesant pagrindo ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 str.).
  26. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio yra visiškai aišku, kodėl teismas išsprendė ginčą būtent taip, teismo išvados yra grindžiamos pakankamais argumentais bei motyvais, ginčui aktualia teismų praktika, nustačius ir įvertinus visas reikšmingas bylai išnagrinėti aplinkybes, tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, todėl naikinti skundžiamo sprendimo (jo dalies) pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).
  27. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-05-21 (iki paskirto teismo posėdžio pradžios) į bylą gautas atsakovės prašymas priteisti apeliacinėje instancijoje patirtas 343,41 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas. Kartu su prašymu pateikti patirtų išlaidų dydį ir faktą pagrindžiantys įrodymai – 2017-08-31 PVM sąskaita faktūra serija HLO Nr. 13075, suteiktų paslaugų ataskaitą Nr. 2017-08 ir 2017-09-15 mokėjimo pavedimą, kuriame nurodoma, kad apmokama ir sąskaita HLO13075.
  28. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą paslaugas)“ nustatytų maksimalių dydžių (817,6 Eur x 1,3), todėl ši suma lygiomis dalimis priteistina iš apeliantų atsakovei (CPK 93, 98 str.).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei bankui SNORUI (juridinio asmens kodas 112025973) iš ieškovų T. T. (asmens kodas ( - ) P. E. (asmens kodas ( - ) S. M. (asmens kodas ( - ) po 114,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Proceso dalyviai
Ryšiai