Byla 2A-514-370/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aldonos Tilindienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Vidos P. N., L. B., R. G. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-3250-614/2017, dalies pagal ieškovų Vidos P. N., L. B., R. G., J. S., A. R. Š. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORUI ir Valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51.

6Ieškovai 2017-09-19 patikslintame ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis 2011-03-23 V. P. N. su atsakove AB banku SNORU sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110323S990008; 2011-07-08 L. B. su atsakove AB banku SNORU sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708S990017; R. G. su atsakove AB banku SNORU 2011-08-29 (Nr. SE20110826K990003) ir 2011-10-12 (Nr. FO20111012K990013) sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis; J. S. su atsakove AB banku SNORU 2011-03-05 (Nr. FO20110305S990002) ir 2011-10-26 (Nr. FO20111026S990002) sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis; 2011-05-05 A. R. Š. su atsakove AB banku SNORU sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110505K990002; 2) taikyti restituciją – pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui SNORUI ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ; 3) įpareigoti atsakovę VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis IĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

72.

8Ieškovai pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatyme (toliau – FPRĮ), taip pat Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) įtvirtinti reikalavimai aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus sprendimus, nagrinėjamu atveju prisijungimo būdu sudarytose sutartyse nėra (nebuvo) įvardyti atvejai, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami, ieškovai nebuvo supažindinti ir su obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte nurodytais dokumentais bei rizikomis, kylančiomis investuojant. Ieškovai nurodė, kad nė vienas iš jų neturėjo finansinės patirties ar specialių žinių, nedirbo darbo, susijusio su investicijomis, o kai kurie ieškovai buvo senyvo amžiaus, tačiau, nepaisant to, jiems nebuvo paaiškinta, kad banko siūlytas produktas (obligacijos) yra rizikingesnis už terminuotą indėlį, kad jam negalioja įstatymų numatytas indėlių draudimas. Priešingai, siūlant (įkalbinėjant) įsigyti obligacijas ieškovams buvo akcentuojama didesnė grąža bei patikinta, jog tokia investicija yra tokia pat saugi, kaip pinigų įnešimas į indėlio sąskaitą. Taigi, ieškovų valia neatitiko sutarties turinio, t. y. ginčijami sandoriai buvo sudaryti dėl suklydimo, kuris, šiuo atveju, turėjo esminės reikšmės. Ieškovai pažymėjo, kad nebūtų sudarę ginčijamų sutarčių, jeigu minėtą informaciją būtų žinoję. Ieškovų suklydimą lėmė atsakovės darbuotojų, kurie buvo finansiškai skatinami parduoti kuo daugiau obligacijų, elgesys. Šių aplinkybių pagrindu ieškovai ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis prašė pripažinti negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu.

93.

10Ieškinys grindžiamas ir atsakovės apgaule (CK 1.91 str.), kuri, ieškovų teigimu, pasireiškė bankui sąmoningai nuslepiant esmines sutarčių sudarymo aplinkybes, t. y. kad atsakovė jau 2011-01-18 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-02 (toliau – Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimas) buvo informuota apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigota juos pašalinti, taip pat, kad bankas pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – BĮ) reikalavimus ir savo veiklos trūkumų nepašalino. Ši informacija, vadovaujantis Lietuvis Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – VPĮ) nuostatomis, turėjo būti atskleista atsakovės išleistuose obligacijų emisijų prospektuose.

114.

12Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko. Banko teigimu, nei aptarnavimo sutartyje, nei ginčo sandoriuose nėra įtvirtintas obligacijų draudžiamumas indėlių draudimu, o bankas, priešingai nei teigia ieškovai, tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti su obligacijų įsigijimo sandoriais susijusią riziką, niekada netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Neįrodyta ir buvusi agresyvi banko komercinė veikla ieškovų atžvilgiu. Be to, banko vertinimu, ieškovai, kurie turėjo terminuotus indėlius atsakovės banke, turėjo suvokti sudaromų ginčo sandorių esmę ir matyti akivaizdžius skirtumus tarp terminuoto indėlio sutarties ir obligacijų pasirašymo sutarties, o tuo atveju, jei ir egzistavo klaidingas ieškovų įsivaizdavimas dėl jų įgytų finansinių priemonių draudimo indėlių draudimu, tai turėtų būti laikoma pačių ieškovų neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekme. Bankas taip pat pažymėjo, kad ieškovai ginčo sandorių sudarymo metu negalėjo žinoti, jog ateityje banko veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla, taip pat neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovė bus pajėgi atsiskaityti pagal ginčo sandorius. Tai patvirtina, kad obligacijų draudžiamumas sutarčių sudarymo metu nebuvo esminis ginčo sandorių elementas, o ieškovai ginčijamomis sutartimis siekė tik didesnės finansinės grąžos. Bankas nesutiko ir su ieškinio reikalavimu ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu pažymėdamas, kad ieškovai nenurodė, dėl kokios konkrečiai banko finansinės būklės ar banko veiklos perspektyvų jie buvo apgauti.

135.

14Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nesutiko, kad ieškovai suklydo ir (ar) buvo suklaidinti dėl obligacijų draustumo, bankui nesuteikus visos su sandorių rizika susijusios informacijos. Pažymėjo, kad tai, jog obligacijos nėra draudimo objektas, expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, o pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Be to, ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių, esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Atsakovės teigimu, ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, juolab kad sutartyse patvirtino sutinkantys su sutarčių sąlygomis ir esantys supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant bei supranta jų pasekmes. Be to, ginčijamų sutarčių sudarymo metu bankas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo (ne)taikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Atsakovė pažymėjo, kad byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, jog banko darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti jiems priklausančias pinigines lėšas ar kad bankas nutylėjo reikšmingą sandoriams sudaryti informaciją.

15II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

166.

17Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovų ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

187.

19Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu (2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), konstatavo, kad Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, todėl nagrinėjamu atveju ieškovų reikalavimams kylant dėl banko, kaip emitento, bankroto, jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

208.

21Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90 str., 1.91 str.).

229.

23Teismas, remdamasis šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti ne tik neprofesionaliam investuotojui apie obligacijas suteiktos informacijos išsamumą ir aiškumą, bet ir asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį.

2410.

25Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat, kad sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo ir kitų dokumentų gavimo faktą. Teismas konstatavo, kad įrodymų, kurie paneigtų tokią išvadą, ieškovai nepateikė.

2611.

27Teismas iš bylos duomenų sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją (jie visi turėjo gyvenimiškos patirties, dauguma jų buvo įgiję išsilavinimą, dalis jų – aukštąjį), todėl galėjo ir privalėjo suvokti obligacijų ir indėlių skirtumus, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Teismas pažymėjo, kad neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos, juolab kad byloje nėra ir duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas jiems nesudarymą.

2812.

29Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo sutarčių sudarymo iki pat atsakovei iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad jos neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, o ieškovų ieškinys teisme gautas 2013-01-10, patvirtina, jog ginčo sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė nesant pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų).

3013.

31Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visi ieškovai neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyse atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Teismo vertinimu, ieškovai, būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi, nepriklausomai nuo jų amžiaus, turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, kurios buvo aiškiai nurodytos, taip pat suprasti sudaromų sutarčių reikšmę, konsultuotis su specialistais.

3214.

33Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nurodė neturintis pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami banko ir (ar) jo darbuotojų, ir šiuo pagrindu obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis (CK 1.91 str.).

3415.

35Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovei sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus, o ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos – jog bankas ginčo sutarčių sudarymo metu buvo nemokus, nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijų, nurodyti jų pranašumus. Teismas pažymėjo, kad ankstesnio, nei konstatuota atsakovės bankroto byloje, nemokumo atsiradimo momento ar banko akivaizdžiai melagingos informacijos apie jo finansinę padėtį skleidimo nepatvirtina ir kiti į bylą pateikti duomenys (informacija iš žinių portalų, Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, 2011 m. pabaigoje bankui iškeltos bankroto bylos ar atlikto inspektavimo faktas ir kt.). Atsižvelgdamas į tai, taip pat nustatęs, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, teismas sprendė nesant pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovės veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus.

3616.

37Teismas nurodė atmetantis kaip nepagrįstus ir ieškovų argumentus apie VPĮ normų pažeidimą.

38III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

3917.

40Ieškovai (apeliantai) Vida P. N., L. B., R. G., J. S. teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo dalį, kuria jų ieškinio reikalavimai atmesti, ir priimti naują sprendimą – ieškovų Vidos P. N., L. B., R. G., J. S. ieškinį tenkinti; iš atsakovių apeliantams priteisti pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

4118.

42Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

4318.1.

44Nesutiktina, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Atsakovei veikus ir kaip vertybinių popierių emitentui, ir kaip investicinei įmonei negalima daryti vienareikšmės išvados, kad bankrutavo tik vertybinių popierių emitentas, nes taip pat bankrutavo ir investicinė įmonė, o investicinės įmonės nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nacionaliniai įstatymai, tiek Europos Sąjungos teisės aktai teikia pirmenybę investuotojų (ypač neprofesionalių) teisių apsaugai, ši dvejopa situacija turėjo būti vertinama palankiau investuotojams (ieškovams). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad nagrinėjamomis aplinkybėmis draudimo apsauga netaikoma, pats interpretavo ir aiškino Europos Sąjungos direktyvą, nors tik Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) turi kompetenciją aiškinti Europos Sąjungos teisę. Svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.

4518.2.

46Teismas, konstatuodamas, kad ieškovams buvo suteikta visa esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę, nevertino, ar obligacijų sutarčių prieduose esančiomis formuluotėmis atsakovė tinkamai atliko informavimo pareigas ir ar tai galėjo lemti ieškovų suklydimą, nors ieškovai įrodinėjo, kad atsakovė netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytas pareigas, o šie veiksmai lėmė ieškovų suklydimą dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos. Nei pačiose obligacijų pasirašymo sutartyse, nei kartu su jomis pateikiamuose dokumentuose nebuvo aiškiai (kaip to reikalauja IĮIDĮ 13 str.) nurodyta, kad ieškovų įsigyjamoms obligacijoms nebus taikoma draudimo apsauga. Be to, visi ieškovai patvirtino, kad banko darbuotojai žodžiu nurodė, jog obligacijos yra apdraustos, o atsakovė šios aplinkybės nepaneigė, nors galėjo liudytojais kviesti savo buvusius darbuotojus. Ieškovų su priesaika duoti paaiškinimai, aiškinantis sutarčių pasirašymo aplinkybes, vertintini kaip turintys didesnę įrodomąją galią. Ieškovų neteisingo (klaidingo) suvokimo, kad obligacijoms draudimo apsauga galios net ir banko bankroto atveju, būtų išvengta, jeigu atsakovė būtų aiškiai sutartyje įvardijusi, kad obligacijos nėra apdraustos nuo banko bankroto ir viešumoje obligacijų nepristatinėjusi kaip alternatyvos indėliams. Įstatyme nustatytos banko pareigos neatlikimo negalima laikyti mažareikšme aplinkybe, negalėjusia turėti įtakos ieškovų apsisprendimui sudaryti sandorius.

4718.3.

48Teismas nevertino, ar pinigų saugumas (draustumas) ieškovams buvo esminė aplinkybė apsisprendžiant dėl sutarčių sudarymo. Ieškovams pirmiausia buvo svarbus pinigų saugumas ir taupymas, o ne rizikingas investavimas (apeliantai pinigus iki tol laikė terminuotų indėlių sąskaitose). Obligacijų ieškovai įsigijo tik būdami įsitikinę, kad tai yra saugu, o tokį klaidingą suvokimą suformavo atsakovės veiksmai (banko darbuotojų patikinimas dėl obligacijų draustumo, vykdyta reklaminė kampanija). Jeigu būtų bent menkiausių abejonių dėl lėšų saugumo, jie nebūtų rizikavę viso gyvenimo santaupomis. Natūralu, kad obligacijas pristatant kaip alternatyvą indėliams (alternatyvų, saugų ir pelningesnį pinigų taupymo būdą), ieškovai rinkosi pelningesnį variantą, tačiau pirminis ieškovų tikslas buvo saugiai laikyti pinigus banke (tai patvirtino visi ieškovai).

4918.4.

50Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kuriais įrodinėta banko apgaulė dėl finansinės padėties, veiklos perspektyvų ir patikimumo, taip pat nevertino banko veiksmų atitikimo VPĮ nustatytiems reikalavimams. Akivaizdu, kad informacija apie tai, jog bankui buvo pritaikyti veiklos apribojimai, nustačius, kad bankas veiklą vykdo pažeisdamas teisės aktus, atitinka esminio įvykio požymius, nes bet kokia abejonė dėl banko patikimumo (geros finansinės padėties ir veiklos perspektyvų) turi įtakos prekiaujant vertybinių popierių rinkoje. Nepaisant to, kad tokia informacija bankui nenaudinga, pagal VPĮ nuostatas bankas Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nustatytus veiklos trūkumus bei veiklos apribojimus privalėjo atskleisti būsimiems investuotojams, tokią informaciją pateikdamas prospekte (VPĮ 2 str. 36 d., 6 str. 1 d., 10 str. 2 d.), tačiau šios pareigos neįvykdė. Priešingai, prospektuose ir banko internetinėje svetainėje skelbiamuose pranešimuose bankas buvo pristatomas kaip augantis, patikimas, teisės aktų reikalavimų besilaikantis finansų rinkos dalyvis.

5118.5.

52Joks vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų saugumu, nebūtų patikėjęs savo pinigų bankui, kuris veiklą vykdo rizikingai ir nevykdo priežiūros institucijos įpareigojimų.

5318.6.

54Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdama savo veiklos trūkumus, veiklos rizikingumą, blogą finansinę padėtį. Šios aplinkybės sudaro pagrindą sandorius pripažinti negaliojančiais, kaip sudarytus dėl apgaulės (CK 1.91 str.).

5519.

56Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

5720.

58Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

5920.1.

60Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms turi būti taikomas draudimas, prieštarauja IĮIDĮ, Investuotojų direktyvai bei kasacinio teismo praktikai. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas emitento nemokumo rizika negali būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, pagrįsta, atitinka teisės aktų reglamentavimą bei teismų praktiką.

6120.2.

62Byloje esantys įrodymai ir jų turinys (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 p.) patvirtina, kad bankas tinkamai supažindino ieškovus su finansinių priemonių ir joms būdingų rizikų aprašymu, obligacijų įsigijimo rizika. Ieškovai patys nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Ieškovai turėjo visas galimybes įvertinti obligacijų, kaip vertybinių popierių, ir terminuotų indėlių skirtumą, rizikas ir sutartis nutraukti dar iki Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priimto sprendimo iki 2012-01-16 paskelbti atsakovės veiklos apribojimą, tačiau nė vienas iš jų šia teise nesinaudojo. Tai suponuoja išvadą, kad ieškovams buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža (palūkanos).

6320.3.

64IĮIDĮ expressis verbis įtvirtinta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, o įstatymo nežinojimas nėra priežastis konstatuoti valios trūkumus, sudarant ginčo sutartis. Tuo atveju, jei apeliantai netinkamai suvokė įstatymo normas, jie turėjo galimybę susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ieškovų niekas nevertė ir neskubino pasirašyti sutarčių, pasidomėti sudaromų sandorių pasekmėmis ir rizikomis. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo, nerūpestingumo.

6520.4.

66Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne draustumas.

6720.5.

68Pagal bylos duomenis nustatyta, kad apeliantai yra įgiję išsilavinimą, turi gyvenimiškos patirties, iki obligacijų pasirašymo sutarčių buvo sudarę ne vieną terminuoto banko indėlio sutartį, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus, juolab kad pagal kasacinio teismo praktiką obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris nėra naujas ar neįprastas. Vien tai, kad bankas bankrutavo, o ieškovai tikėjosi, jog tai neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti dėl sandorio esmės.

6920.6.

70Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas priemones, vien ši aplinkybė nesuteikia pagrindo ieškovus vertinti kaip neatitinkančius vidutinio vartotojo kategorijos. Asmens gyvenime daugelį sandorių tenka sudaryti pirmą kartą, tačiau ši aplinkybė neatleidžia tokio asmens nuo pareigos elgtis apdairiai, rūpestingai, pasidomėti konkretaus sandorio galimomis pasekmėmis ir rizikomis.

7120.7.

72Ieškovai pareiškė finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje, todėl neteko teisės ginčyti šiuos sandorius.

7320.8.

74Iš apeliantų argumentų nėra aišku, dėl kokių aplinkybių jie suklydo ir (ar) buvo suklaidinti. Viena vertus, nurodoma, kad jie klydo dėl obligacijų draustumo, kita vertus, tvirtinama, kad buvo suklaidinti dėl banko finansinės padėties. Šie pagrindai yra tarpusavyje nesuderinami, nes tuo atveju, jei asmenys galvojo, kad perka indėlių draudimu draustą produktą, jiems banko finansinė padėtis nebuvo svarbi, o jei domėjosi vertybinių popierių emitento finansine padėtimi – tai darė dėl to, kad suvokė emitento bankroto riziką.

7520.9.

76Nei 2011-01-18 Lietuvos banko nutarimas, nei kiti byloje esantys įrodymai (vieši žiniasklaidos pasisakymai ir nuomonės) nepatvirtina banko nemokumo sandorių sudarymo metu (banko veikla apribota 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186, nemokiu jis pripažintas 2011-11-24, bankroto byla iškelta 2011-12-07)). Be to, apie 2011-01-18 nutarimo priėmimą buvo paskelbta viešai, todėl negalima teigti, kad buvo nutylėta sandorių sudarymui reikšminga informacija. 2011-01-18 nutarimo priėmimo faktas neprivalėjo būti nurodytas obligacijų prospekte, o jei ir būtų nurodytas, byloje nėra įrodymų, kad ieškovai net ir tokiu atveju nebūtų sudarę ginčo sandorių.

7721.

78Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime teismo prašo apeliantų skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

7922.

80Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

8122.1.

82Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai neteigė, kad tuo atveju, kai bankas veikia ne tik kaip vertybinių popierių emitentas, bet ir kaip investicinė įmonė, jo bankroto rizika turi būti priskirta prie draudimo objektų, kuriems turi būti taikoma kompensavimo sistema pagal IĮIDĮ, bei nekėlė klausimo dėl papildomo kreipimosi į ESTT. Taigi, apeliacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 306 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog lėšos, ieškovų perduotos bankui pagal obligacijų pasirašymo sutartis, nėra įsipareigojimų investuotojams ir (ar) indėlių draudimo objektas. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams, nes investicinė įmonė (atsakovė) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (atsakovės) bankroto, kuris IĮIDĮ prasme nelaikytinas draudžiamuoju įvykiu. Šiam ginčui aktualios teisės normos jau yra išaiškintos, dėl jų aiškinimo ir galiojimo klausimų nekyla, todėl apeliantų prašymas kreiptis į Europos Sąjungos teisminę instituciją neturi būti tenkinamas.

8322.2.

84Apeliantai neįrodė nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad tyčia nuslėpė svarbias ginčo sandorių aplinkybes. Atsakovės į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad bankas tinkamai įvykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytą pareigą, o apeliantai gavo reikiamą informaciją apie ginčo sandorius ir su jų sudarymu susijusią riziką. Ieškovai, nurodydami, kad jiems jų lėšų draudiminė apsauga neva buvo ypatingai svarbi, būdami apdairūs ir rūpestingi, galėjo ir turėjo labiau pasidomėti dėl obligacijų draudimo sąlygų. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.90 str. 5 d.), todėl net ir pripažinus, kad banko darbuotojai žodžiu nurodė ieškovams apie obligacijų draustumą, o bankas pažeidė tam tikrus įstatymų reikalavimus, tai nesudarytų pagrindo ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 arba 1.91 straipsnių pagrindais.

8522.3.

86Neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja jo bendrųjų pareigų, pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai. Sutarties sudarymas nesuvokiant jos sąlygų ar jų neskaitant, neatitiktų sąžiningo, atidaus ir rūpestingo civilinių teisinių santykių subjekto elgesio, o dėl to kilusios nepageidautinos neigiamos pasekmės tenka pačiam tokio elgesio subjektui. Bendrųjų pareigų neeliminuoja nei sandorio specifika, nei ieškovų ir atsakovės statusas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliantai, nors ir būdami neprofesionaliais banko klientais, sudarydami ginčo sandorius, nesuvokė sudaromų obligacijų pasirašymo sutarčių esmės ir jų pagrindu įsigyjamų finansinių priemonių rizikingumo laipsnio. Vien ta aplinkybė, kad apeliantai nesitikėjo, jog atsakovė bankrutuos, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidini dėl sandorio esmės.

8722.4.

88Apeliacinio skundo argumentai dėl banko neva netinkamai atliktos pareigos informuoti apeliantus apie riziką, susijusią su įsigytų obligacijų draustumu indėlių draudimu, nėra teisiškai reikšmingi tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiškai tinkamą informavimo pareigos atlikimą, tai nebūtinai lemia, kad obligacijų pasirašymo sutartys sudarytos dėl suklydimo. 2010-12-31 audituotų finansinių ataskaitų duomenimis, bankas SNORAS buvo 5 pagal valdomą turtą, 3 pagal pritrauktus indėlius bei 4 pagal kapitalo dydį šalyje. Taigi, ginčo sandorių sudarymo metu apeliantai visiškai pasitikėjo banku ir neturėjo pagrindo abejoti, jog bankas bus pajėgus laiku atsiskaityti pagal ginčo sandorius, todėl ieškovų esminiais elementais, sudarant ginčo sandorius, pripažintinas mokamų palūkanų dydis, išpirkimo terminas ir galimybė parduoti obligacijas bankui „Finasta“ anksčiau išpirkimo termino, bet ne indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymas, kuris apeliantams tapo esmine aplinkybe po to, kai atsakovė buvo pripažinta nemokia.

8922.5.

90Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jų tikslas, sudarant ginčo sutartis, buvo ne rizikingai investuoti ir gauti kuo didesnę finansinę naudą, o saugiai laikyti pinigus banke. Bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas asmuo negali nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas kur kas mažiau finansiškai naudingo produkto rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu, juolab kad ir bankas niekada neteigė, kad terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymėtina ir tai, kad dalis apeliantų (V. P. N., L. B.) po ginčo sandorių sudarymo sudarė ir terminuoto indėlio sutartis.

9122.6.

92Ieškovai nepagrįstai teigia buvę apgauti. Tokia pozicija prieštarauja ne tik Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, suformuotai analogiškose bylose, bet ir nėra tinkamai pagrįsta į bylą pateiktais duomenimis (neįrodytas ne tik banko nemokumas, bet ir jo finansinės padėties sandorių sudarymo metu neatitikimas viešai skelbtai). Taigi, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovų teiginiai dėl apgaulės, kaip ginčo sandorių negaliojimo pagrindo, yra deklaratyvūs.

9322.7.

94Apeliantai taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas visiškai nevertino, ar ieškovų nurodytą informaciją apie Lietuvos banko nustatytus veiklos ribojimus ir teisės aktų pažeidimus, kurių bankas neištaisė, galima laikyti esmine informacija ir ar bankas nepažeidė VPĮ reikalavimų, tokios informacijos nesuteikdamas ieškovams. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas tokius argumentus nurodė atmetantis kaip nepagrįstus. Be to, atsakovės įsitikinimu, Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimo priėmimas neatitinka esminio įvykio sąvokos, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie nutarimą neįtraukimas į bazinius prospektus neatitiko VPĮ 6 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų. Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu nebuvo konstatuota banko nestabili ir nepatikima veikla.

9522.8.

96Į bylą nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad ieškovai faktiškai domėjosi atsakovės finansine padėtimi. Priešingai, teismo posėdžio metu ieškovas R. G. nurodė, jog nei obligacijų prospekto, nei ginčijamos sutarties neskaitė. Atsižvelgiant į tai, banko turtinė padėtis apskritai nelaikytina esmine aplinkybe, dėl kurios ieškovai galėjo būti apgauti. Be to, asmeniui, kuris mano, kad jo į obligacijas investuotiems pinigams taikomas valstybės draudimas, tuo pačiu metu negali būti svarbi emitento turtinė padėtis.

97Teisėjų kolegija

konstatuoja:

98IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9923.

100Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).

10124.

102Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. P. N. ir AB bankas SNORAS 2011-03-23 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110323S990008, kuria ieškovė įsigijo 212 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 2, LT0000410342 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 21 183,78 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-04-26, obligacijų išpirkimo data – 2012-04-27 (t. 1, b. l. 53, t. 2, b. l. 64).

10325.

104L. B. ir AB bankas SNORAS 2011-07-08 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110708S990017, kuria ieškovė įsigijo 120 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 6, LT1000710398 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 11 995,8 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-08-01, obligacijų išpirkimo data – 2012-08-02 (t. 2, b. l. 76).

10526.

106R. G. ir AB bankas SNORAS sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 1) 2011-08-29 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SE20110829K990003, kuria ieškovas įsigijo 400 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS sąlyginės atkarpos obligacijos Nr. 1, LT0000402653 išleistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15 ir skelbiamą banko interneto tinklalapyje; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 39 999,16 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-09-07, obligacijų išpirkimo data – 2013-09-09 (t. 2, b. l. 83); 2) 2011-10-12 – obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111012K990013, kuria ieškovas įsigijo 450 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 išleistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 44 995,32 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (t. 2, b. l. 84).

10727.

108J. S. ir AB bankas SNORAS sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 1) 2011-03-05 obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110305S990002, kuria ieškovas įsigijo 50 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 1, LT0000410326 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 4 998,02 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-03-21, obligacijų išpirkimo data – 2012-03-22 (t. 2, b. l. 129); 2) 2011-10-26 – obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111026S990002, kuria ieškovas įsigijo 300 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko SNORAS fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 9, LT0000410490 išleistos pagal 500 000 000 Lt vidutinės trukmės obligacijų programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijoje 2011-06-15; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 29 999,79 Lt, obligacijų įsigaliojimo data – 2011-10-31, obligacijų išpirkimo data – 2012-11-05 (t. 2, b. l. 130).

10928.

110Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovų Vidos P. N., L. B., R. G. ir J. S. reikalavimai atsakovėms BAB bankui SNORUI ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės (CK 1.90, 1.91 str.), restitucijos taikymo bei draudimo išmokų pagal IĮIDĮ išmokėjimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.

111Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

11229.

113Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-07-09 gautas apelianto R. G. prašymas pridėti prie bylos Kauno Šančių poliklinikos 2017-12-29 išduotą pažymą Nr. 1-16-873 kartu su gydytojos psichiatrės išrašu iš Psichikos sveikatos centro asmens sveikatos istorijos apie R. G. ligos eigą, kuriuo įrodinėjamas jo suklydimo (suklaidinimo) faktas įsigyjant banko SNORAS obligacijas.

11430.

115CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Teismas priima į byla nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.).

11631.

117Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pažyma, atsižvelgiant į jos datą (2017-12-29), negalėjo būti pateikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (skundžiamas sprendimas priimtas 2017-10-26), tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju nelaikytina teisiškai reikšminga sprendžiant šio įrodymo pridėjimo prie bylos klausimą, nes, įvertinus jo turinį, spręstina, kad R. G., manydamas, kad jam diagnozuota liga gali turėti esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, turėjo visas galimybes dėl tokios pažymos išdavimo į Kauno Šančių polikliniką kreiptis anksčiau ir tokius duomenis pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nenurodė jokių priežasčių, kodėl tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo buvo kreiptasi į Kauno Šančių polikliniką dėl informacijos apie jo ligos eigą pateikimo, t. y. kodėl tokių duomenų negalėjo pateikti anksčiau, nors iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškinys buvo ne vieną kartą tikslinamas, tačiau juose, nurodant ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes, nebuvo nė karto užsiminta apie tai, kad jo apsisprendimui sudaryti obligacijų pasirašymo sutartis, galėjo turėti esminės įtakos liga, kuri prasidėjo dar 1991 m. Taigi, R. G. neįrodė, jog apeliacinėje instancijoje prašomo pridėti įrodymo jis negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį būtų atsisakęs priimti ar kad šio įrodymo pateikimo būtinybė būtų iškilusi po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (CPK 314 str.).

11832.

119Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, prašomi pridėti duomenys neatitinka ir įrodymams keliamo sąsajumo reikalavimo (CPK 180 str.), atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde neginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovų (apeliantų) priskyrimo vidutinio vartotojo kategorijai, kuri padaryta įvertinus kiekvieno iš ieškovų (kartu ir apelianto R. G.) asmenines savybes, turėjusias reikšmės konstatuojant ieškovų galimybes suvokti obligacijų ir terminuotų indėlių skirtumus. Kita vertus, pažymėtina ir tai, kad apeliantas, prašydamas pridėti prie bylos jo ligos istoriją, nenurodo, kaip liga turėjo (galėjo) turėti įtakos jo valios formavimuisi, o preliminariai įvertinus įrodymo turinį, negalima nustatyti atsakovo būsenos ginčo sutarčių sudarymo metu.

12033.

121Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako prie bylos pridėti Kauno Šančių poliklinikos 2017-12-29 pažymą, kaip neatitinkančią naujų įrodymų pateikimo apeliacinėje instancijoje išimčių, taip pat įrodymams keliamų reikalavimų (CPK 314 str., 180 str., 185 str.).

122Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

12334.

124Apeliantai skunde nurodo nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje nustatyta draudimo apsauga. Apeliantų teigimu, bankui SNORAS bankrutavus ir kaip vertybinių popierių emitentui, ir kaip investicinei bendrovei, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokią (dvejopą) situaciją vertino nepalankiai ieškovams, t. y. tik kaip emitento bankrotą ir šiuo pagrindu netaikė draudimo apsaugos. Apeliantai taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik neturėjo teisės interpretuoti ir aiškinti Europos Sąjungos direktyvą, bet ir netinkamai tai atliko, todėl turi būti svarstytina galimybė pakartotinai kreiptis į ESTT dėl ginčo obligacijoms taikytinos draudimo apsaugos sąlygų išaiškinimo Investuotojų direktyvos kontekste.

12535.

126Teisėjų kolegija tokią apeliantų poziciją atmeta kaip nepagrįstą. Visų pirma pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatuodamas, jog susiklosčiusioje situacijoje ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina draudimo apsauga, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 (iki jos išnagrinėjimo ši civilinė byla buvo sustabdyta) pateiktais išaiškinimais, priimtais įvertinus ESTT 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes ir išreikštą poziciją šiuo klausimu. Minėtoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad aplinkybė, jog vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas SNORAS) sutapo, nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Apeliantai argumentų, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama nukrypstant nuo šios kasacinio teismo praktikos, formuojamos ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016; 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016), nepateikė (CPK 178 str.). Atsižvelgiant į tai, taip pat, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas įstatymų nustatyta tvarka užtikrina vienodos teismų praktikos formavimą (CPK 4 str.), o pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (minėta, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi būtent šiam ginčui aktualia kasacinio teismo praktika), teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, jog obligacijoms pagal bylos aplinkybes netaikytina draudimo apsauga, dėl banko, kaip emitento, bankroto, ir (ar), kad reikalinga svarstyti galimybę pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo. Apeliantų skunde nurodyta pozicija dėl egzistuojančio poreikio pakartotinai kreiptis į ESTT be kita ko atmestina ir atsižvelgiant į ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose analogiškose, kaip ir nagrinėjamoje byloje, faktinėse situacijose ir esant tapataus turinio argumentams, pateiktus motyvus dėl nereikalingumo apeliaciniame skunde keliamu klausimu kreiptis į ESTT (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-51-516/2018, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-601-236/2017 ir kt.), t. y., kad prejudiciniame sprendime esantys ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodyti išaiškinimai yra pakankami išvadai dėl draudimo apsaugos ginčo situacijoje netaikymo, padaryti, todėl nenustatytas pagrindas pakartotinai kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo.

12736.

128Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovams buvo suteikta visa esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę. Apeliantai nurodo, kad bankas tinkamai nevykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje įtvirtintų pareigų dėl informacijos apie obligacijas suteikimo, banko darbuotojai žodžiu patvirtino apie obligacijų draustumą, pažymint, kad tokių ieškovų teiginių bankas SNORAS nepaneigė. Šie veiksmai (neveikimas), apeliantų tvirtinimu, lėmė ieškovų suklydimą dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, nurodant, kad apeliantams pinigų saugumas (draustumas) buvo esminė aplinkybė sudarant ginčo sandorius.

12937.

130Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio būtų nesudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu, jei klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidinom kita šalis, neturėdama tikslo apgauti <...>. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 2, 4, 5 d.). Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

13138.

132Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualioje kasacinio teismo, taip pat ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog vien informacijos nepakankamumo ar neišsamumo faktas pats savaime nelemia apgaulės kaip pagrindo sutarčiai pripažinti negaliojančia dėl antrosios šalies suklydimo, nes ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinta, ar sąlyga, susijusi su draudimo apsauga, dėl kurios apeliantai nurodo suklydę (buvę suklaidinti), buvo esminė ir lemianti jų apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-52-464/2018 ir kt.). Taigi, laikytina, kad nagrinėjamu atveju banko netinkamas FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytų pareigų vykdymas galėtų turėti reikšmės ginčijamų sutarčių negaliojimui suklydimo pagrindu konstatuoti tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog ieškovai (apeliantai) ginčo sutarčių nebūtų sudarę žinodami visą, išsamią informaciją apie su obligacijomis susijusią riziką. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad net ir žinodami konkrečią informaciją, ieškovai sandorius būtų vis tiek sudarę, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

13339.

134Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015); obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino kiekvieno iš apeliantų asmenines savybes, juos individualizuojančius požymius ir konstatavo, kad visi jie atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Ši pirmosios instancijos teismo išvada apeliaciniame skunde nekvestionuojama, todėl, vadovaujantis aukščiau nurodyta kasacinio teismo praktika, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovai (apeliantai), būdami vidutiniais vartotojais, galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie didesnį jų rizikingumo laipsnį, juolab kad iš bylos duomenų matyti, jog iki ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių visi apeliantai buvo sudarę ne vieną terminuoto indėlio sutartį (V. P. N. – keturias (t. 2, b. l. 191); L. B. – trisdešimt penkias (t. 2, b. l. 193); R. G. – šešias (t. 2, b. l. 195); J. S. – penkias (t. 2, b. l. 199). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek apeliantė V. P. N., tiek L. B. po ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarė ir terminuoto indėlio sutartis (V. P. N. 2011-04-12 terminuoto indėlio sutartį Nr. DE20100409S990096, sutarties suma 10 580 Lt, L. B. 2011-11-02 terminuoto indėlio sutartį Nr. DE20111102S990093, sutarties suma – 10 000 Lt) (t. 2., b. l. 191, 194). Šios aplinkybės sustiprina išvadą, kad apeliantai turėjo (galėjo) atkreipti dėmesį į terminuotų indėlių ir obligacijų pasirašymo sutartyse vartojamas skirtingas sąvokas, jų turinį, apimtį bei suvokti, kad skirtingus pavadinimus turintys finansiniai produktai negali būti visiškai tapatūs savo rizikingumo laipsniu esant skirtingai finansinei grąžai palūkanų forma (2017-09-19 patikslintame ieškinyje nurodoma, kad visiems ieškovams (apeliantams) banko darbuotojai vietoje terminuotų indėlių siūlė įsigyti obligacijas su didesnėmis palūkanomis), o tuo atveju, jei apeliantai, kaip teigia, iš tikrųjų nesuprato su obligacijų įsigijimu susijusios didesnės rizikos, tą lėmė pačių apeliantų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

13540.

136Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad ieškovų teismo posėdyje su priesaika duoti paaiškinimai apie tai, kad banko darbuotojai žodžiu jiems buvo nurodę apie obligacijų draustumą, turi didesnę įrodomąją galią (reikšmę) byloje, atsižvelgiant į tai, kad ieškovai yra suinteresuoti jiems palankiu šios bylos išnagrinėjimo rezultatu. Pažymėtina ir tai, kad siekdami įrodyti tokias aplinkybes, ieškovai patys galėjo prašyti teismo liudytojais kviesti minėtus banko darbuotojus (CPK 190 str.), o ne apeliacinėje instancijoje teigti, kad bankas, nepasinaudojęs šia teise, tinkamai nepaneigė minėtų ieškovų argumentų ir (ar) kad jie, esant tokiai situacijai, laikytini įrodytais. Kitoks aiškinimas neatitiktų įrodinėjimo civiliniame procese naštos paskirstymo taisyklių (CPK 178 str.).

13741.

138Tokie apeliantų teiginiai taip pat nėra pagrindas išvadai, kad ieškovams (apeliantams) pinigų saugumas (draustumas) buvo esminė aplinkybė ginčo sutartims sudaryti. Sprendžiant šį klausimą teisiškai reikšmingais laikytini pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai apie tai, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog ieškovai buvo spaudžiami ir (ar) skubinami pasirašyti ginčijamas sutartis, neturėję galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygų, sutarčių jiems tinkamumo. Šių pirmosios instancijos teismo bylos duomenų pagrindu nustatytų aplinkybių apeliantai nepaneigė, t. y. kartu su skundu nepateikė duomenų apie tai, kad jie būtų papildomai domėjęsi įsigyjamu finansiniu produktu. Be to, kaip jau minėta, V. P. N. ir L. B. po ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarė terminuoto indėlio sutartis, o R. G. ir J. S. sudarė po dvi obligacijų pasirašymo sutartis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliančių (V. P. N. ir L. B.) veiksmai tik patvirtina finansinių priemonių skirtumo ir didesnės rizikos laipsnio egzistavimo įsigyjant obligacijas suvokimą, o laiko tarpas, tarp apeliantų R. G. ir J. S. ginčijamų sutarčių sudarymo (2011-08-29 ir 2011-10-12; 2011-03-05 ir 2011-10-26) ir (ar) nuo sutarčių sudarymo iki banko bankroto buvo pakankamas apeliantams visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, draudiminės apsaugos lygio pakankamumą ir imtis atitinkamų priemonių ginti savo teises, tačiau, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad apeliantai būtų reiškę kokias nors pretenzijas dėl obligacijų pasirašymo sutarčių negaliojimo dėl valios trūkumų iki bankroto bylos bankui SNORAS iškėlimo (ieškinys teisme gautas 2013-01-10). Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės ne tik paneigia apeliacinio skundo argumentą neva pirmosios instancijos teismas sprendime apskritai nevertino pinigų saugumo, kaip esminės aplinkybės ieškovams apsisprendžiant dėl sutarčių sudarymo, tačiau ir leidžia sutikti su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai (apeliantai) suklydo dėl sudaryto sandorio esmės (esminių sąlygų). Kitaip tariant byloje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad apeliantams, priešingai nei įrodinėjama skunde, obligacijų draudžiamumas nebuvo esminė sąlyga, apsisprendžiant dėl ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo. Pažymėtina, kad tuo atveju, jei, kaip teigia apeliantai, jiems pinigų saugumas buvo itin reikšmingas, tikėtina, kad jie arba būtų ėmęsi veiksmų domėtis sudaromų sandorių esme, arba tokių (jiems nežinomų) sutarčių, su kurių sąlygomis ir visais dokumentais, kaip nurodyta ieškinyje, nebuvo tinkamai supažindinti, nebūtų sudarę. Taigi, apeliantai neįrodė esant pagrindui ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.90 straipsnį.

13942.

140Apeliantai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių pagrindu atsisakyta tenkinti ieškinį ir ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 straipsnio pagrindu. Apeliantų teigimu, teismas nepagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kuriais įrodinėta banko apgaulė dėl jo finansinės padėties, veiklos perspektyvų ir patikimumo, be to, apskritai nevertino banko veiksmų atitikimo VPĮ nustatytiems reikalavimams, būsimiems investuotojams nepateikus esminės informacijos dėl Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nustatytų banko veiklos trūkumų.

14143.

142Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais skundo argumentais, nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime aiškiai neįvardijo motyvų, kurių pagrindu nepagrįstais laikė ieškovų argumentus dėl VPĮ normų pažeidimo, tačiau tai savaime nepatvirtina tokios išvados neteisėtumo ir nepagrįstumo, nesuponuoja pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą (jo dalį) (CPK 327 str. 1 d.). Visų pirma pažymėtina tai, kad Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovei taikyti tam tikri ribojimai, nereiškia, kad bankas nebegalėjo vystyti veiklos ar platinti obligacijų, nurodant jų pranašumo, o tokie veiksmai nesuponuoja išvados, kad bankas apgaudinėjo klientus, siekdamas iš jų išgauti lėšas; nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ir ši aplinkybė savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, e2A-52-464/2018). Antra, atkreiptinas dėmesys, kad tiek bylos medžiaga (t. 5, b. l. 133–141), tiek kitose analogiškose savo faktinėmis aplinkybėmis bylose Lietuvos apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apeliantų nurodomi veiklos trūkumai, nustatyti Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu, buvo viešai skelbiami Lietuvos banko tinklalapyje, taip pat žiniasklaidoje, todėl tuo atveju, jei apeliantams iš tiesų buvo svarbi banko veikla (jos trūkumai), su šia informacija apeliantai galėjo susipažinti dar iki ginčijamų sandorių sudarymo – galimybę naudotis internetu apeliantai V. P. N., V. B., J. S. patvirtino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties patvirtinimų ir pasirinkimų 5 punkte (t. 2, b. l. 66, 78, 132). Nors R. G. nurodė neturintis galimybių naudotis internetu, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad jis (taip pat ir kiti apeliantai) būtų domėjęsis banko veiklos perspektyvomis, jo rodikliais t. y. kad ši aplinkybė būtų buvusi svarbi sudarant ginčo sutartis (atkreiptinas dėmesys, kad ši informacija, kaip esminė ginčo sutartims sudaryti, įvardyta tik 2017-09-16 patikslintame ieškinyje). Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytų aplinkybių, kurios neginčijamos skunde, matyti, kad R. G. sutartis pasirašė nesusipažinęs su finansiniais dokumentais, taip pat ir baziniu prospektu. Tai, kad ginčijamos sutartys pasirašytos nesusipažinus su sutarčių priedais, nurodoma ir patikslintame ieškinyje. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad nepriklausomai nuo banko pareigos nustatytus veiklos trūkumus nurodyti prospekte egzistavimo ir (ar) jos įvykdymo (ne)tinkamumo, tai neturėjo įtakos apeliantų apsisprendimui sudaryti ginčo sutartis. Nepalankiai vertinti apeliantų poziciją šiuo klausimu taip pat leidžia jų argumentų, nurodytų procesiniuose dokumentuose, prieštaringumas – viena vertus, jie, įrodinėdami savo suklydimą, nurodo, kad žiniasklaidoje esantys straipsniai lėmė jų suklaidinimą dėl esminių sutarčių sąlygų (lėšų saugumo) (dėl šių skundo argumentų nepagrįstumo nutartyje jau pasisakyta), kita vertus, viešojoje erdvėje esančios informacijos, susijusios su banko nustatytais veiklos trūkumais, nurodo neva nežinoję, nes bankas šią informaciją nuslėpė ir tai suponuoja pagrindą ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl apgaulės. Tai leidžia daryti labiau tikėtina išvadą, kad apeliantų pozicija dėl jų valios trūkumų (ydingumo) sudarant ginčijamas sutartis suformuota jau egzistuojant banko bankroto faktui (teikiant ieškinį), o ne ginčijamų sutarčių sudarymo metu.

14344.

144Kitų argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie pirmosios instancijos teismo išvadų, susijusių su CK 1.91 straipsnyje įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindo netinkamu taikymu ir aiškinimu ginčo situacijoje apeliantai nenurodė. Atsižvelgiant į tai, taip pat į aukščiau nurodytas aplinkybės ir teisinius motyvus, apeliantų reikalavimas ginčijamas obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl apgaulės, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.91 str.).

14545.

146Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90, Van de Hurk v. Netherlands), svarbu, kad iš sprendimo turinio būtų aiškiai matyti, jog bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008). Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio yra visiškai aišku, kodėl teismas išsprendė ginčą būtent taip, teismo išvados yra grindžiamos pakankamais argumentais bei motyvais, ginčui aktualia teismų praktika, nustačius ir įvertinus visas reikšmingas bylai išnagrinėti aplinkybes, tinkamai taikant ir aiškinant teisės normas, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, naikinti skundžiamo sprendimo (jo dalies) pagal apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 185 str.).

14746.

148Atmetus ieškovų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o atsakovėms apeliacinės instancijos teismui nepateikus patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį ir faktą patvirtinančių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 93, 98 str.).

149Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,

Nutarė

150Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. Ieškovai 2017-09-19 patikslintame ieškinyje teismo prašė: 1) pripažinti... 7. 2.... 8. Ieškovai pažymėjo, kad nors Lietuvos Respublikos finansinių priemonių... 9. 3.... 10. Ieškinys grindžiamas ir atsakovės apgaule (CK 1.91 str.), kuri, ieškovų... 11. 4.... 12. Atsakovė BAB bankas SNORAS su ieškiniu nesutiko. Banko teigimu, nei... 13. 5.... 14. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė ieškinį... 15. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 16. 6.... 17. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. spalio 26 d. sprendimu ieškovų ieškinį... 18. 7.... 19. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimu (2015-11-17 nutartis,... 20. 8.... 21. Teismas nesutiko su ieškovų argumentais, kuriais remiantis prašoma... 22. 9.... 23. Teismas, remdamasis šiam ginčui aktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 24. 10.... 25. Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad obligacijų... 26. 11.... 27. Teismas iš bylos duomenų sprendė, kad visi ieškovai atitinka vidutinio... 28. 12.... 29. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad nuo sutarčių sudarymo iki pat atsakovei... 30. 13.... 31. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad visi ieškovai neprofesionalaus... 32. 14.... 33. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nurodė neturintis pagrindo sutikti,... 34. 15.... 35. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu... 36. 16.... 37. Teismas nurodė atmetantis kaip nepagrįstus ir ieškovų argumentus apie VPĮ... 38. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 39. 17.... 40. Ieškovai (apeliantai) Vida P. N., L. B., R. G., J. S. teismo prašo panaikinti... 41. 18.... 42. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:... 43. 18.1.... 44. Nesutiktina, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų... 45. 18.2.... 46. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovams buvo suteikta visa esminė informacija... 47. 18.3.... 48. Teismas nevertino, ar pinigų saugumas (draustumas) ieškovams buvo esminė... 49. 18.4.... 50. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovų argumentus, kuriais įrodinėta banko... 51. 18.5.... 52. Joks vidutiniškai protingas ir atidus asmuo, besirūpinantis savo lėšų... 53. 18.6.... 54. Atsakovės elgesys platinant obligacijas patvirtina, kad ji apgaule siekė... 55. 19.... 56. Atsakovė VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 57. 20.... 58. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais... 59. 20.1.... 60. Apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad ieškovų įsigytoms... 61. 20.2.... 62. Byloje esantys įrodymai ir jų turinys (Neprofesionalaus kliento aptarnavimo... 63. 20.3.... 64. IĮIDĮ expressis verbis įtvirtinta, kad obligacijos nėra indėlio draudimo... 65. 20.4.... 66. Esminė obligacijų pasirašymo sutarčių sąlyga ginčijamų sutarčių... 67. 20.5.... 68. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad apeliantai yra įgiję išsilavinimą, turi... 69. 20.6.... 70. Net jei ieškovai anksčiau nebuvo pirkę obligacijų ar investavę į kitas... 71. 20.7.... 72. Ieškovai pareiškė finansinius reikalavimus atsakovės bankroto byloje,... 73. 20.8.... 74. Iš apeliantų argumentų nėra aišku, dėl kokių aplinkybių jie suklydo ir... 75. 20.9.... 76. Nei 2011-01-18 Lietuvos banko nutarimas, nei kiti byloje esantys įrodymai... 77. 21.... 78. Atsakovė BAB bankas SNORAS atsiliepime teismo prašo apeliantų skundą... 79. 22.... 80. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais... 81. 22.1.... 82. Iki apeliacinio skundo pateikimo apeliantai neteigė, kad tuo atveju, kai... 83. 22.2.... 84. Apeliantai neįrodė nei kad atsakovė juos suklaidino, nei kad tyčia... 85. 22.3.... 86. Neprofesionalaus kliento statuso turėjimas neeliminuoja jo bendrųjų... 87. 22.4.... 88. Apeliacinio skundo argumentai dėl banko neva netinkamai atliktos pareigos... 89. 22.5.... 90. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad jų tikslas, sudarant ginčo sutartis, buvo... 91. 22.6.... 92. Ieškovai nepagrįstai teigia buvę apgauti. Tokia pozicija prieštarauja ne... 93. 22.7.... 94. Apeliantai taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas visiškai nevertino, ar... 95. 22.8.... 96. Į bylą nepateikta jokių įrodymų apie tai, kad ieškovai faktiškai... 97. Teisėjų kolegija... 98. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 99. 23.... 100. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 101. 24.... 102. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. P. N. ir AB bankas SNORAS 2011-03-23... 103. 25.... 104. L. B. ir AB bankas SNORAS 2011-07-08 sudarė obligacijų pasirašymo sutartį... 105. 26.... 106. R. G. ir AB bankas SNORAS sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 1)... 107. 27.... 108. J. S. ir AB bankas SNORAS sudarė dvi obligacijų pasirašymo sutartis: 1)... 109. 28.... 110. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2017... 111. Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos... 112. 29.... 113. Lietuvos apeliaciniame teisme 2018-07-09 gautas apelianto R. G. prašymas... 114. 30.... 115. CPK 314 straipsnyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 116. 31.... 117. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pažyma, atsižvelgiant į jos datą... 118. 32.... 119. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, prašomi pridėti duomenys neatitinka ir... 120. 33.... 121. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija atsisako prie bylos pridėti Kauno... 122. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo... 123. 34.... 124. Apeliantai skunde nurodo nesutinkantys su pirmosios instancijos teismo išvada,... 125. 35.... 126. Teisėjų kolegija tokią apeliantų poziciją atmeta kaip nepagrįstą. Visų... 127. 36.... 128. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad... 129. 37.... 130. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio... 131. 38.... 132. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčui aktualioje kasacinio teismo, taip pat... 133. 39.... 134. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis... 135. 40.... 136. Teisėjų kolegija nesutinka su skundo argumentu, kad ieškovų teismo... 137. 41.... 138. Tokie apeliantų teiginiai taip pat nėra pagrindas išvadai, kad ieškovams... 139. 42.... 140. Apeliantai nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo motyvais, kurių... 141. 43.... 142. Teisėjų kolegija, nesutikdama su šiais skundo argumentais, nurodo, kad nors... 143. 44.... 144. Kitų argumentų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie pirmosios... 145. 45.... 146. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip... 147. 46.... 148. Atmetus ieškovų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, o atsakovėms... 149. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 150. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą....