Byla 2A-440-464/2017
Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Piškinaitės ir Egidijos Tamošiūnienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės „Alumina“ d.o.o. Zvornik apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-640-273/2015 pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovei „Alumina“ d.o.o. Zvornik, tretieji asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė „Kauno tiekimas“ ir akcinė bendrovė „Birač Europe“, dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BAB Ūkio bankas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės „Alumina“ d.o.o. Zvornik 3 073 731 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad savo reikalavimo teisę dėl skolos priteisimo iš atsakovės ji kildina iš trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei išrašytų sąskaitų faktūrų, į kurias reikalavimo teisė ieškovei buvo perleista pagal 2004-10-05 ieškovės ir BAB „Kauno tiekimas“ sudarytą faktoringo sutartį Nr. 120-061-17/04 (toliau – ir faktoringo sutartis). Ieškovės teigimu, laikotarpiu nuo 2012-09-14 iki 2013-02-07, remdamasi BAB „Kauno tiekimas“ prašymais finansuoti atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras, ji sumokėjo faktoringo sutartyje numatytas faktoringo išmokas (90 procentų perimamo reikalavimo sumos). Taigi, vadovaujantis faktoringo sutarties 4.1 punktu, ieškovė yra perėmusi reikalavimo teises į 3 073 731 Eur (10 612 978,39 Lt) sumą, mokėtiną pagal sąskaitas.
  3. Sąskaitose yra aiškiai pažymėta, kad reikalavimo teisė į mokėjimus yra perleista ieškovei ir sąskaitos turi būti apmokamos tiesiogiai ieškovei. Atsakovė buvo informuota ir sutiko, kad sąskaitas faktūras privalo apmokėti tiesiogiai ieškovei sąskaitose faktūrose nurodytais terminais, vėliausiai – iki 2013-03-01. Tačiau iki numatytų terminų ieškovė negavo apmokėjimo, todėl 2013-03-21 bei vėliau pakartotinai raštu kreipėsi į atsakovę, prašydama sumokėti 3 073 731 Eur (10 612 978,39 Lt) sumą. Skolos pagal sąskaitas faktūras atsakovė nesumokėjo. Nei naujoji kreditorė (ieškovė), nei senasis kreditorius (trečiasis asmuo BAB „Kauno tiekimas“), nei skolininkė (atsakovė) neginčijo ir neginčija reikalavimo teisės pagal sąskaitas faktūras perėjimo ieškovei.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2015-05-18 sprendimu ieškinį patenkino: 1) priteisė iš atsakovės „Alumina“ d.o.o. Zvornik ieškovei BAB Ūkio bankui 3 073 731 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo (2013-11-06) iki teismo sprendimo įvykdymo, taip pat 5 028,81 Eur bylinėjimosi išlaidų; 2) priteisė iš atsakovės „Alumina“ d.o.o. Zvornik 12 555 Eur žyminio mokesčio ir 20,16 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu į valstybės pajamas.
  2. Teismas, remdamasis byloje esančiais duomenimis, nustatė, kad trečiasis asmuo BAB „Kauno tiekimas“, vadovaudamasis ieškovės ir AB „Kauno tiekimas“ 2004-10-05 sudaryta faktoringo sutartimi Nr. 120-061-17/04, perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę pagal jai išrašytas sąskaitas faktūras. Ieškovės ir BAB „Kauno tiekimas“ 2009-01-26 pasirašytas faktoringo sutarties priedas HA patvirtina, kad juo šalys pakeitė atitinkamus minėtos faktoringo sutarties punktus, įskaitant ir 6.1.3 punktą, kuriame nustatė, kad dokumentas, patvirtinantis reikalavimą, yra PVM sąskaita faktūra, kuri turi turėti žymą: „Reikalavimo teisė į mokėjimus pagal šią sąskaitą faktūrą yra perleista AB „Ūkio bankas“ (buveinė Maironio g. 25, Kaunas, Lietuva LT-44250). Sąskaita faktūra turi būti apmokėta tiesiogiai AB „Ūkio bankas“ (LTT167011700000904789 Ūkio banko filiale, b/k 70117) pagal sąskaitoje nurodytas apmokėjimo sąlygas ir tik joje nurodyta valiuta“.
  3. Nuo faktoringo sutarties sudarymo ieškovei buvo perleista eilė reikalavimo teisių pagal trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei faktoringo sutarties 6.1.3 punkto nustatyta tvarka išrašytas sąskaitas faktūras, kurias atsakovė apmokėdavo tiesiogiai ieškovei (bankui). Laikotarpiu nuo 2012-09-14 iki 2013-02-07 bankas, remdamasis BAB „Kauno tiekimas“ prašymais finansuoti atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras, sumokėjo faktoringo sutartyje numatytas faktoringo išmokas (90 procentų perimamo reikalavimo sumos). Vadovaujantis faktoringo sutarties 4.1 punktu, bankas perėmė reikalavimo teises į 3 073 731 Eur (10 612 978,39 Lt) sumą, mokėtiną pagal sąskaitas. Sąskaitose yra aiški žyma, kad reikalavimo teisė į mokėjimus yra perleista ieškovei (bankui) ir kad sąskaitos turi būti apmokamos tiesiogiai ieškovei. Ieškovė, negavusi mokėjimų nustatytais terminais, raštu 2013-03-21, 2013-04-10, 2013-04-24 ir 2013-05-17 kreipėsi į atsakovę, prašydama sumokėti 3 073 731 Eur (10 612 978,39 Lt) sumą.
  4. Teismo vertinimu, ieškovei turi būti priteista visa suma pagal sąskaitas, nes sąskaitose aiškiai nurodyta, kad reikalavimo teisės į atsakovę pagal sąskaitas priklauso bankui (t. y. ieškovei); BAB „Kauno tiekimas“ pateikus prašymus bankui faktorizuoti (finansuoti) sumas, nurodytas sąskaitose, bankas savo prievolę pagal faktoringo sutartį įvykdė ir sumokėjo faktoringo išmoką BAB „Kauno tiekimas“; nuo šio momento, remiantis faktoringo sutarties 4.1 punktu, bankui perėjo visos reikalavimo teisės į atsakovę pagal sąskaitas; nei naujoji kreditorė (ieškovė), nei senoji kreditorė (BAB „Kauno tiekimas“), nei skolininkė (atsakovė) neginčijo ir neginčija reikalavimo teisės pagal sąskaitas perėjimo bankui, o atsakovė neįrodė, kad yra atsiskaičiusi su ieškove pagal ginčo sąskaitas faktūras.
  5. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ieškovės ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas, ir nurodė, kad tiekimo sutartis, kurioje numatyta arbitražinė išlyga, vykdant faktoringo sutartį ieškovei nebuvo perduota, ji ieškovei nebuvo žinoma, ieškovė nėra jos šalimi, todėl jos sąlygos nesaisto ieškovės. Ieškovės reikalavimą į atsakovę patvirtina išimtinai PVM sąskaitos faktūros, bet ne tiekimo ar kokia kita sutartis. Be to, atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kokį kiekį prekių ji įsigijo iš BAB „Kauno tiekimas“ nuo tiekimo sutarties pasirašymo ir ar įsigytų prekių kiekis neviršijo tiekimo sutartyje nurodyto maksimalaus prekių kiekio. Iš tiekimo sutarties matyti, kad, įsigijus maksimalų prekių kiekį, ši sutartis pasibaigia, todėl atsakovė turėjo pateikti duomenis, kokį prekių kiekį įsigijo iš BAB „Kauno tiekimas“ per 2012 metus. Nesant tokių duomenų, pripažintina, kad atsakovė tiekimo sutarties sąsajumo su ginčo sąskaitomis neįrodė. Taip pat nėra duomenų, kad tiekimo sutartis buvo pratęsta 2013 metams. Sutartyje yra nurodyta, kad ji sudaryta 2012 metams. Dalis BAB „Kauno tiekimas“ išrašytų PVM sąskaitų faktūrų, t. y. visos 2013 metais išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nepatektų į tiekimo sutarties reguliavimo sritį net jei ir būtų pripažinta, kad ši sutartis reguliuoja ginčo sąskaitas, išrašytas 2012 metais. Atsakovė nepateikė tiekimo sutarties priedų, kuriuose būtų nustatyti tiekiamų prekių kiekiai. Nors 2015-04-27 rašte trečiojo asmens BAB „Kauno tiekimas“ įgaliotas bankroto administratorius nurodė, kad, turimais duomenimis, visos byloje esančios PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos pagal 2011-12-05 sutartį Nr. ALU05122012, tačiau šis teiginys nėra pagrįstas jokiais kitais objektyviais įrodymais.
  6. Reikalavimų perleidimo sutartis Nr. 2, kurią sudarė ir pasirašė BAB „Kauno tiekimas“ (pradinė kreditorė), AB „Birač Europe“ (naujoji kreditorė), „Alumina“ (skolininkė) ir BAB Ūkio bankas, teismo vertinimu, neturi jokio ryšio su šia byla. BAB „Kauno tiekimas“, pagal faktoringo sutartį bankui perleidusi reikalavimo teises, kylančias iš ginčo sąskaitų, šių teisių visiškai atsisakė, todėl reikalavimų perleidimo sutartimi pakartotinai šių teisių perleisti negalėjo. Iš reikalavimų perleidimo sutarties susiklosčiusių santykių dalykas – atsakovės skola pagal BAB „Kauno tiekimas“ atsakovei išrašytas kitas sąskaitas faktūras (ne pagal ginčui aktualias sąskaitas), iš kurių kylančios reikalavimo teisės buvo įkeistos bankui (reikalavimų perleidimo sutarties 3.3. punktas). Bankui negalėjo būti įkeistos reikalavimo teisės, kurios priklauso jam pačiam. Tai patvirtina, kad iš ginčo sąskaitų kylančios reikalavimo teisės nebuvo reikalavimų perleidimo sutarties dalykas. Be to, 2012-12-07, t.y. jau po reikalavimų perleidimo sutarties pasirašymo, tarp atsakovės BAB „Kauno tiekimas“ ir ieškovės (banko) buvo sudaryta kilnojamojo turto įkeitimo sutartis, užtikrinanti prievolę pagal faktoringo sutartį. Įkeitimo sutartimi atsakovė savo turtu užtikrino, kad bankui bus grąžinta pagal faktoringo sutartį susidariusi 3 073 731 Eur skola (įkeitimo sutarties I dalies („Specialiosios sąlygos“) 11 punktas). Ši faktinė aplinkybė, teismo vertinimu, įrodo, kad atsakovė pripažino ieškovės prašomą priteisti skolą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atsakovė „Alumina“ d.o.o. Zvornik apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo

    52015-05-18 sprendimą panaikinti ir ieškinį palikti nenagrinėtu; nusprendus, kad nėra pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtu, atmesti jį kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, t. y. neteisingai nustatė ginčo PVM sąskaitų faktūrų išrašymo pagrindą. Neteisingai nustatydamas ginčo sąskaitų atsiradimo pagrindą ir pasisakydamas, kad tiekimo sutartis nereguliavo ginčo sąskaitų, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paneigė tiekimo sutartyje įrašytos arbitražinės išlygos galiojimą. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovei iškelta bankroto byla neturi jokios įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui (Komercinio arbitražo įstatymo, toliau – ir KAĮ) 49 str. 7 d.).
    2. Teismingumas šioje byloje negalėjo būti nustatytas pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nuostatas, kadangi ieškinio reikalavimai nesusiję su banko bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2014). Kadangi ieškinio reikalavimai turi tarptautinį elementą, bylos teismingumas turėjo būti nustatomas pagal bendrąsias tarptautinio civilinio proceso taisykles.
    3. Teismo posėdžio, įvykusio 2015-04-27, metu BAB „Kauno tiekimas“ pateikė rašytinį patvirtinimą, kad visos byloje nagrinėjamos ginčo sąskaitos buvo išrašytos būtent pagal tiekimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BAB „Kauno tiekimas“ patvirtinimas kelia abejonių, tačiau šių teiginių niekaip nemotyvavo. Skundžiamame sprendime teismas tik formaliai atkartojo ieškovės abejones, kad galbūt ne tiekimo sutartis, o kitos sutartys reguliavo išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tačiau ieškovė nepateikė nei vieno įrodymo, kad sąskaitos faktūros buvo išrašytos ne pagal tiekimo sutartį, o pagal kitas sutartis.
    4. Teismas tinkamai neištyrė visų įrodymų. Sudėjęs byloje esančiose sąskaitose nurodytus produkcijos kiekius, teismas būtų nustatęs, jog parduodamos produkcijos kiekis net neviršija 8 023 DMT. Be to, nei šalys, nei pats teismas bylos nagrinėjimo metu nekėlė klausimo, ar BAB „Kauno tiekimas“ neviršijo tiekimo sutartyje numatytų maksimalių parduodamos produkcijos kiekių (kas, pasak teismo, reikštų, jog tiekimo sutartis nebetaikoma ginčo sąskaitoms). Priešingu atveju atsakovė būtų surinkusi ir pateikusi įrodymus, kad tiekimo sutartyje nurodytos produkcijos kiekiai nebuvo viršyti. Atsižvelgdama į tai, atsakovė teikia papildomus įrodymus, kurie patvirtina, kad pagal tiekimo sutartį bendras parduotos produkcijos kiekis (įskaitant produkciją parduotą tiek pagal ginčo sąskaitas, tiek ir pagal kitas sąskaitas, kurios išrašytos tiekimo sutarties pagrindu), buvo ne didesnis nei 31 729 DMT.
    5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra pateikti tiekimo sutarties priedai, kuriuose turėjo būti aptarti tikslūs parduodamos produkcijos kiekiai ir kainos, priešingai, byloje yra pateikti visi tiekimo sutarties priedai. Be to, pats pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu (2015-04-27 teismo posėdžio metu) atsisakė priimti atsakovės teikiamas kitas tiekimo sutartis, kurios taip pat reguliavo prekybinius santykius tarp atsakovės ir BAB „Kauno tiekimas“.
    6. Byloje liko neįvertintas klausimas, kurios konkrečiai sąskaitos buvo teisingos ir galiojančios: tos, kurias su savo ieškiniu pateikė ieškovė, ar tos, kurias su savo atsiliepimu pateikė atsakovė. Nors pačios sąskaitos yra identiškos, skiriasi tai, kad ieškovės pateiktose sąskaitose yra nuoroda apie sąskaitų faktorizavimą, tuo tarpu atsakovės į bylą pateiktose sąskaitose tokios nuorodos nėra.
    7. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi išimtinai tik ieškovės pateiktais nepatikimais įrodymais, pavyzdžiui, 2012-12-07 kilnojamojo turto įkeitimo sutartimi, kuri parengta pagal dvi prievoles, t. y. BAB „Kauno tiekimas“ sudarytą 2003-07-09 paskolos – kredito linijos sutartį Nr. 17-151 ir faktoringo sutartį. 2003 m. liepos 9 d. paskolos - kredito linijos sutartis Nr. 17-151 yra atskiros Kauno apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-438-413/2015, kurioje ginčijami 27 sandoriai, objektas. Šiuos sandorius pripažinus negaliojančiais taps negaliojantys ir visi susiję sandoriai – tame tarpe ir kilnojamojo turto įkeitimo sutartis ( CK 4.198 str. 3 d.).
    8. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad net jeigu nebūtų pagrindų palikti ieškovės ieškinį nenagrinėtu, atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove. Atsakovė nebuvo informuota apie faktoringo sutarties sudarymą ir reikalavimų perleidimą, todėl neturėjo pareigos atsakyti pagal banko ieškinio reikalavimus.
  2. Atsakovė BAB Ūkio bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė nepagrįstai kaltina teismą nepriėmus 2015-04-27 teismo posėdžio metu teiktų įrodymų (kitų tiekimo sutarčių). Byla teisme buvo nagrinėjama nuo 2013 metų, byloje šalys teikė daug procesinių dokumentų, vyko ne vienas žodinis teismo posėdis, tačiau atsakovė kitas tiekimo sutartis bandė pateikti tik paskutinio teismo posėdžio metu, kai byla jau buvo baigiama nagrinėti iš esmės ir pasirengimo stadija buvo seniai pasibaigusi. Be to, kitos teikimo sutartys yra nesusijusios su nagrinėjamos bylos dalyku, nes jos reguliavo kitus nei ginčo teisinius santykius, o jose esančios arbitražinės išlygos ieškovei neturi įtakos.
    2. Ieškovė neprivalėjo teikti jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad kokios nors kitos sutartys galėjo reguliuoti ginčo sąskaitas. Ieškovė nurodė aplinkybes, kurios pagrindžia, kad tiekimo sutartis nereguliavo ginčo sąskaitų, o teiginį, kad tiekimo sutartis reguliuoja ginčo sąskaitas, įrodinėjo atsakovė.
    3. Atsakovė klaidina teismą, teigdama, kad šalys nekėlė klausimo dėl didesnio produkcijos kiekio, nei numatytas tiekimo sutarties 3.1 punkte, pardavimo atsakovei, nes šį atsakovės įrodinėtinų aplinkybių trūkumą teismo posėdžių metu buvo identifikavusi ieškovė. Kadangi atsakovė neteikė paaiškinimų, kitų įrodymų, kurie galėtų pagrįsti pateiktos produkcijos kiekius, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas tą turėjo padaryti už atsakovę.
    4. Atsakovė apeliaciniame skunde patvirtina, kad byloje yra pateikti visi tiekimo sutarties priedai. Tai reiškia, kad atsakovė patvirtina, jog tiekimo sutartis neturėjo jos 3.3 punkte nurodytų priedų, kurie reikštų Tiekimo sutarties realų įgyvendinimą.
    5. Ieškovė pagal faktoringo sutartį neprivalėjo turėti sąskaitas lydinčių dokumentų. Ieškovės sąskaitų tikrumą lyginant su atsakovės pateiktomis sąskaitomis pagrindžia tai, kad 2012-12-07, t.y. jau po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, tarp atsakovės, BAB „Kauno tiekimas“ ir ieškovės buvo sudaryta nekilnojamojo turto įkeitimo sutartis, užtikrinanti prievolę pagal faktoringo sutartį. Šia sutartimi atsakovė užtikrino, kad ieškovei bus grąžinta pagal faktoringo sutartį susidariusi 3 073 731 Eur skola. Iš to seka, kad atsakovė nėra atsiskaičiusi su ieškove, tokiu atveju sprendžiant, kurios šalies pateiktos sąskaitos yra tikros ir tinkamos, vienintelė logiška išvada, kad tai yra ieškovės pateiktos sąskaitos.
    6. Byla yra teisminga Lietuvos teismams, kadangi ieškinys yra teikiamas dėl faktoringo sutarties, t.y. dėl jos dalyku esančių piniginių prievolių, o faktoringo sutarties priede HA šalys susitarė, kad šia sutartimi perleidžiamos reikalavimo teisės yra vykdytinos Lietuvoje.
    7. Atsakovė klaidina teismą teigdama, kad faktoringo sutartis pasibaigė 2010-01-05. Ieškovė į bylą yra pateikusi rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ši sutartis buvo pratęsiama, modifikuojamos jos atitinkamos sąlygos ir ji galiojo visą ginčo sąskaitų išrašymo laikotarpį.
  3. Trečiasis asmuo AB „Birač Europe“ atsiliepime su apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį patenkinti. Atsiliepime pakartotinai dėstoma trečiojo asmens pozicija, išdėstyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
  4. Trečiasis asmuo BAB „Kauno tiekimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo bylą spręsti teismo nuožiūra.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės „Alumina“ d.o.o. Zvornik apeliacinį skundą, 2016-04-21 nutartimi Kauno apygardos teismo 2015-05-18 sprendimą paliko nepakeistą.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-12-29 nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-04-21 nutartį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

6Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama pakartotinai po kasacijos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CPK 362 straipsnio 2 dalies nuostatas, vadovaujasi šioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-29 nutartyje pateiktais išaiškinimais.
  2. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016-12-29 nutartyje konstatavo, kad bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai sutapatino reikalavimo pagrindą ir reikalavimą patvirtinantį dokumentą. PVM sąskaita faktūra reikalavimą patvirtina, tačiau sprendžiant klausimą, kokios teisės perduotos faktoringo sutartimi, reikia įvertinti ne tai, koks dokumentas teisės buvimą patvirtina, o kokiu pagrindu atitinkama teisė atsirado. Taigi, reikalavimo teisė į skolininką atsiranda ne iš sąskaitos faktūros, o iš jo su kreditoriumi sudarytos sutarties.
  3. Kasacinės instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiamo klausimo dėl ginčo teismingumo ir / ar jo priskirtinumo teismams aspektu aktuali yra pagrindinės prievolės šalių – BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik sudaryta sutartis (sutartys), bet ne faktoringo sutartis. Pirkimo–pardavimo sutartyje savo esme yra dvi koresponduojančios prievolės: pardavėjo prievolė pateikti prekes; pirkėjo – jas priimti ir atsiskaityti. Nagrinėjamu atveju ginčas vyksta dėl pirkėjo prievolės sumokėti už jam patiektas prekes vykdymo.
  4. Jei apeliacinės instancijos teismas vis dėlto nustatytų, kad pirminio teisinio santykio šalių nesaistė arbitražinis susitarimas ir nėra teisinio pagrindo Komercinio arbitražo įstatymo nustatyta tvarka nukreipti šalis į arbitražą, jis turėtų įvertinti, ar atitinkamoje sutartyje (sutartyse), kurios (kurių) pagrindu buvo išrašytos sąskaitos faktūros, šalys buvo susitarusios dėl prievolės vykdymo vietos. Atsakius į šį klausimą neigiamai, Lietuvos Respublikos teismams egzistuoja teisinis pagrindas prisiimti tarptautinę jurisdikciją Reglamento 44/2001 4 straipsnio ir CPK 787 straipsnio pagrindu.

7Dėl sąskaitų faktūrų vertinimo

  1. Sprendžiant klausimą dėl kilusio ginčo priskirtinumo (jurisdikcijos), pirmiausiai būtina nustatyti BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik sudarytose pirkimo–pardavimo sutartyse pasirinktą ginčų sprendimo būdą. Todėl teisėjų kolegija įvertina, kokių sutarčių pagrindu buvo išrašytos į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros ir koks ginčo sprendimo būdas sutartyse numatytas.
  2. BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ siejo ilgalaikiai sutartiniai (pirkimo–pardavimo) teisiniai santykiai. Šalys 2009-01-13 – 2012-12-07 laikotarpiu sudarė aštuonias pirkimo-pardavimo sutartis: 2009-01-13 sutartis ALU 13012009 (t. 1, b. l. 20-24); 2009-01-15 sutartis ALU 15012009 (t. 1, b. l. 25-32); 2009-12-14 sutartis ALU 14122010 (t. 1, b. l. 34-38); 2010-12-14 sutartis ALU14122011 ( t. 6, b. l. 189-194); 2011-12-05 sutartis ALU 05122012 (t. 6, b. l. 7-15); 2011-12-07 sutartis ALU07122012 (t. 6 b. l. 162-169); 2012-12-07 sutartis ALU07122013 (t. 6, b. l. 170-178); 2012-12-05 sutartis ALU05122013 (t. 6, b. l. 180-188).
  3. Įvertinus prekių, parduotų pagal byloje analizuojamas sąskaitas faktūras (t. y. pagal kurias reikalaujama atsiskaitymo iš apeliantės) asortimentą, kiekius, jų perdavimo pirkėjui laikotarpį ir nurodytose sutartyje aptartą prekių tiekimo bei atsiskaitymo už jas tvarką, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad kilusio ginčo atveju aktualios yra tik dvi tarp BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik“ sudarytos sutartys – 2011-12-05 sutartis Nr. ALU 05122012 bei 2012-12-05 sutartis Nr. ALU05122013. Jomis šalys sutarė, kad pardavėjas (BAB „Kauno tiekimas“) parduoda, o pirkėjas („Alumina“ d. o. o Zvornik) perka ne mažesnės kaip 48 proc. koncentracijos šarmą (NaOH), atitinkamai, 2012 ir 2013 metams. Atsižvelgiant į šių sutarčių ir sąskaitų faktūrų turinį (t. y. išrašymo datą, prekių kiekį ir kainą), labiau tikėtina, nei netikėtina, kad būtent šioms sutartims ir priskirtinos visos į bylą pateiktos BAB „Kauno tiekimas“ išrašytos sąskaitos faktūros, t. y.:
2011-12-05 tiekimo sutartis Nr. ALU05122012 2012-08-31 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A37/2012 110 883,90 Eur sumai (kiekis 291,800 DMT) (t. 1, b. l. 53, t. 2, b. l. 57, t. 3, b. l. 130); 2012-09-08 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A39/2012 110 966,46 Eur sumai (kiekis 292,017 DMT) (t. 1, b. l. 54, t. 2, b. l. 58, t. 3, b. l. 133); 2012-11-22 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A55/2012 107 479,20 Eur sumai (kiekis 282,840 DMT) (t. 1, b. l. 58, t. 2, b. l. 64, t. 3, b. l. 142); 2012-11-16 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A53/2012 108 870 Eur sumai (kiekis 286,500 DMT) (t. 1, b. l. 60, t. 2, b. l. 66, t. 3, b. l. 136); 2012-11-22 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A54/2012 106 945,68 Eur sumai (kiekis 281,436 DMT) (t. 1, b. l. 59, t. 2, b. l. 65, t. 3, b. l. 139); 2012-11-29 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A56/2012 108 795,52 Eur sumai (kiekis 286,304 DMT) (t. 2, b. l. 78, t. 3, b. l. 145); 2012-11-29 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A57/2012 108 228,56 Eur sumai (kiekis 284,812 DMT) (2 t., b. l. 77, t. 3 b. l. 148); 2012-12-10 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A58/2012 106 877,28 Eur sumai (kiekis 281,256 DMT) (t. 1, b. l. 71, t. 2, b. l. 84, t. 3 b. l. 151); 2012-12-10 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A59/2012 104 853,02 Eur sumai (kiekis 275,929 DMT) (t. 1, b. l. 72, t. 2, b. l. 85, t. 3, b. l. 154); 2012-12-25 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A60/2012 108 088,72 Eur sumai (kiekis 284,444 DMT) (t. 1, b. l. 78, t. 2, b. l. 93, t. 3 b. l. 157); 2012-12-25 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A61/2012 108 404,88 Eur sumai (kiekis 285,276 DMT) (t. 1, b. l. 77, t. 2, b. l. 92, t. 3, b. l. 165); 2012-12-21 PVM sąskaita faktūra Nr. ALU INE 04/2012 566 054,46 Eur sumai (kiekis 1 489,617 DMT) (t. 1, b. l. 79, t. 2, b. l. 94, t. 3, b. l. 160); 2012-12-29 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A62/2012 107 785,10 Eur sumai (kiekis 283,645 DMT) (t. 1, b. l. 85, t. 2, b. l. 103, t. 3, b. l. 168); 2012-12-29 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A63/2012 108 963,48 Eur sumai (kiekis 286,746 DMT) (t. 1, b. l. 84, t. 2, b. l. 102, t. 3, b. l. 171). 2012-12-05 tiekimo sutartis Nr. ALU05I22013 2013-01-03 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A01/2013 122 114,31 Eur sumai (kiekis 285,982 DMT) (t. 1, b. l. 90, t. 2, b. l. 111, t. 3, b. l. 174); 2013-01-03 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A02/2013 120 039,52 Eur sumai (kiekis 281,123 DMT) (t.1, b. l. 89, t. 2, b. l. 110, t. 3, b. l. 177); 2013-01-21 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A03/2013 122 239,85 Eur sumai (kiekis 286,276 DMT) (t. 1, b. l. 94, t. 2, b. l. 117, t. 3 b. l. 180); 2013-01-21 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A04/2013 120 817,94 Eur sumai (kiekis 282,946 DMT) (t. 1, b. l.102, t. 2, b. l. 127, t. 3, b. l. 183 ); 2013-01-25 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A05/2013 119 843,53 Eur sumai (kiekis 280,664 DMT) (t. 1, b. l. 101, t. 2, b. l. 126, t. 3, b. l. 186); 2013-01-25 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A06/2013 121 896,97 Eur sumai (kiekis 285,473 DMT) (t. 1, b. l. 100, t. 2, b. l. 125, t. 3, b. l. 189); 2013-02-01 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A07/2013 120 686 Eur sumai (kiekis 282,637 DMT) (t. 1, b. l. 99, t. 2, b. l. 124, t. 3, b. l. 192); 2013-02-01 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A08/2013 121 273,12 Eur sumai (kiekis 284,012 DMT) (t. 1, b. l. 98, t. 2, b. l. 123, t. 3, b. l. 195); 2013-02-06 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A09/2013 120 359,77 Eur sumai (kiekis 281,873 DMT) (t. 1, b. l. 107, t. 2, b. l. 133, t. 3 b. l. 198); 2013-02-06 PVM sąskaita faktūra Nr. IND A10/2013 119 327,29 Eur sumai (kiekis 279,455 DMT) (t. 1, b. l. 108, t. 2, b. l. 134, t. 3, b. l. 3).
  1. Konstatavus šį faktą, aktualia aplinkybe tampa ir tai, kad abejose tarp BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik sudarytose sutartyse yra numatytos arbitražinės išlygos. Tiek 2011-12-05 tiekimo sutartyje Nr. ALU05122012 (9.1 p.), tiek ir 2012-12-05 tiekimo sutartyje Nr. ALU05I22013 (9.1 p.) šių sutarčių šalys sulygo, kad bet koks ginčas ar nesutarimas, kylantis iš šios sutarties ar su ja susijęs, įskaitant ir jos galiojimą, vertimą, vykdymą ir nutraukimą, sprendžiamas arbitražo tvarka pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo taisykles. Tai reiškia, jog pirminio teisinio santykio šalis saistė arbitražinis susitarimas ir šalys sutarė visus ginčus, kylančius dėl šių sutarčių vykdymo pagal 19 šios nutarties punkte išvardytas sąskaitas faktūras, inter alia (be kita ko), ir dėl apmokėjimo už suteiktas prekes, nagrinėti tik arbitražo teisme.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016-12-29 nutartyje jau yra pasisakęs, kad nustačius, jog pirminės teisinio santykio šalys (BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik) buvo susitarusios dėl ginčų, kylančių iš pirkimo–pardavimo sutarčių nagrinėjimo arbitraže, toks susitarimas galiotų ir ieškovui (perėmusiam reikalavimo teisę pagal faktoringo sutartį). Todėl nustačius, kad pirminio teisinio santykio šalių sudarytose ir nagrinėjamam ginčui aktualiose sutartyse buvo įtvirtintas arbitražinis susitarimas, teisėjų kolegija toliau įvertina, ar sudarytos arbitražinės išlygos yra galiojančios ir ar jos taikytinos taip pat ir šio konkretaus tarp ieškovės ir apeliantės kilusio ginčo atveju.

8Dėl arbitražinių išlygų ir ginčo priskirtinumo

  1. CPK 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl fakto ar (ir) teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Sudarytas arbitražinis susitarimas šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat – pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą.
  2. Galiojantis arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda) (CK 6.189 str. 1 d.). Arbitražinis susitarimas saisto ne tik jo šalis, bet ir teismą. Kilus ginčui dėl tokio susitarimo turinio, teismas privalo nustatyti, ar šalys aiškiai susitarė ir kokia yra tikroji šalių valia dėl atitinkamo ginčo (ginčų) sprendimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017).
  3. Spręsdamas dėl šalių nukreipimo spręsti ginčą jų pasirinktu būdu, teismas turi išsiaiškinti, ar tarp šalių yra sudarytas toks susitarimas, jei taip, ar susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nėra akivaizdžiai negaliojantis, ar nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą (pvz., susitarta dėl nearbitruotino ginčo perdavimo arbitražui; pažeidžiamos išimtinio teismingumo taisyklės ir kt.). Nustatęs, kad toks susitarimas yra sudarytas ir nėra akivaizdžiai negaliojantis, teismas turi aiškintis, kokios yra susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribos (kokius ginčus apima toks susitarimas), ar atitinkamas ginčas patenka į susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo ribas. Tai atliekama pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles aiškinant sutarties sąlygas ir nustatant susitarimų dėl ginčų sprendimo būdo turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017).
  4. Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimą atsakovui dėl 3 073 731 Eur skolos priteisimo reiškia remdamasis faktoringo sutartimi įgyta reikalavimo teise. Kadangi pirminis reikalavimo pagrindas (ieškovo perimtas faktoringo sutartimi) yra BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik sudarytos 2011-12-05 tiekimo sutartis Nr. ALU05122012 bei 2012-12-05 tiekimo sutartis Nr. ALU05I22013, teisėjų kolegija įvertina ginčų sprendimo būdus, numatytus šiose sutartyse.
  5. BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik sudarytose 2011-12-05 tiekimo sutarties Nr. ALU05122012 9.1 punkte bei 2012-12-05 tiekimo sutarties Nr. ALU05I22013 9.1 punkte nurodyta, kad „Bet koks ginčas ar nesutarimas, kylantis iš šios Sutarties ar su ja susijęs, įskaitant ir jos galiojimą, vertimą, vykdymą ir nutraukimą, sprendžiamas arbitražo tvarka pagal Vilniaus komercinio arbitražo teismo taisykles“.
  6. Šalių sudarytos arbitražinės išlygos yra įtvirtintos raštu, pasirašytos. Arbitražinių išlygų įforminimas atitinka KAĮ 10 straipsnio reikalavimus. Pasirinktas susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo įstatymų reikalavimams neprieštarauja, jų ketinimai susitarime išreikšti pakankamai aiškiai ir nėra akivaizdžių priežasčių, lemiančių tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą. Arbitražinis susitarimas nepatenka tarp ginčų, kurie negali būti nagrinėjami arbitraže (KAĮ 12 str.). Nustačiusi, kad šalių sudarytose sutartyse įtvirtintos arbitražinės išlygos galioja, teisėjų kolegija įvertina šalių pasirinkto ginčų sprendimo būdo ribas, t. y. ar nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas patenka į susitarimą dėl ginčų sprendimo.
  7. Šioje arbitražinėje išlygoje vartojama sąvoka „Bet koks ginčas ar nesutarimas“ apima visus ginčus, kokie realiai ar potencialiai gali kilti tarp arbitražinį susitarimą pasirašiusių bendrovių, susijusius su ginčo sutartimis (jų vykdymu). Tačiau arbitražinis susitarimas aiškintinas taip, kad arbitraže turi būti sprendžiami ir su sutartimi susiję ginčai, jeigu sutarties ir ginčo teisinis ryšys yra pakankamai glaudus (t. y. nėra pernelyg nutolęs) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
  8. Teisėjų kolegija, remdamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nurodyta kasacinio teismo praktika, daro išvadą, jog BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik visus ginčus, kylančius dėl šių sutarčių vykdymo (apmokėjimo pagal parduotas prekes), nusprendė perduoti nagrinėti išimtinai arbitražo teismui, taip eliminuodamos teismų jurisdikciją spręsti tokius ginčus, susijusius su ginčo sutartimis. Tarp šalių kilusio ginčo (dėl apmokėjimo pagal ginčo sutartis suteiktas prekes) ir arbitražinių išlygų yra glaudus ryšys. Todėl kilęs ginčas patenka į arbitražinio susitarimo taikymo sritį ir jis turi būti nagrinėjamas arbitražo teisme.
  9. Ieškovui pagal faktoringo sutartį perėmus iš BAB „Kauno tiekimas“ reikalavimo teisę į Alumina“ d. o. o. Zvornik pagal 2011-12-05 tiekimo sutartį Nr. ALU05122012 bei 2012-12-05 tiekimo sutartį Nr. ALU05I22013, jam tapo privalomos ir pirminio teisinio santykio šalių sudarytos arbitražinės išlygos. Todėl ieškovas, siekdamas tinkamai įgyvendinti pagal faktoringo sutartį perimtą reikalavimo teisę, privalo laikytis minėtose sutartyse nustatytų ginčų nagrinėjimo taisyklių. Tai reiškia, kad ieškovo byloje keliami reikalavimai turi būti sprendžiami arbitražo teisme.
  10. Ieškovas viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog šalių ginčas turi būti nagrinėjamas teisme, kadangi, inter alia, ieškovas yra bankrutuojantis juridinis asmuo, todėl visi ieškovo reikalavimai skolininkams nagrinėjami teisme pagal jo buveinės vietą (ĮBĮ 14 str. 3 d.). Teisėjų kolegija tokią poziciją laiko nepagrįsta.
  11. Pirma, bankroto procesas nedaro įtakos šalių iki bankroto sudaryto arbitražinio susitarimo galiojimui ir privalomumui (ĮBĮ 14 str. 3 d.). Atitinkamai, KAĮ 49 straipsnio 7 dalis nustato, kad bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai nedaro įtakos arbitražo procesui, arbitražinio susitarimo galiojimui ir taikymui, galimybei ginčą spręsti arbitraže ir arbitražo teismo kompetencijai spręsti ginčą. Vadinasi, bankroto procesas ir ginčo nagrinėjimas arbitraže yra suderinami, o bankroto bylos iškėlimas nepanaikina arbitražinio susitarimo privalomumo.
  12. Šioje nutartyje jau nurodyta, kad BAB „Kauno tiekimas“ turėtas reikalavimo teises, įskaitytinai ir pagal ginčui aktualias 2011-12-05 ir 2012-12-05 sutartis, perleido ieškovei faktoringo sutartimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė, perėmusi reikalavimo teises pagal minėtas sutartis, ne kartą kreipėsi į apeliantę dėl šių reikalavimų patenkinimo, pavyzdžiui, 2013-03-21 (t. 2, b. l. 166-167), 2013-04-10 (t. 2, b. l. 170-171), 2013-04-24 (t. 1, b. l. 114-117), t. y. dar iki bankroto bylos jai iškėlimo (2013-05-02). Tai reiškia, kad ieškovė, pagal faktoringo sutartį perimdama pagal minėtas sutartis reikalavimo teisę (o kartu ir ginčo sprendimo būdą) bei teikdama reikalavimus apeliantei, dar nebuvo bankrutavusi.
  13. Antra, kilusio ginčo atveju nėra pagrindo taikyti KAĮ 49 straipsnio 8 dalyje numatytos išimties, pagal kurią turtiniai reikalavimai arbitražinio susitarimo šaliai, kuriai iškelta bankroto byla, nagrinėjami bankroto bylą iškėlusiame teisme, kai to prašo visos arbitražinio susitarimo šalys, kurioms bankroto byla neiškelta. Kilęs ginčas galėtų būti nagrinėjamas teisme (paneigiant šalių susitarimą dėl arbitražo teismo jurisdikcijos) tik tuo atveju, jei to reikalautų kita arbitražinio susitarimo šalis – apeliantė (atsakovė). Tačiau apeliantė viso proceso metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog šalių ginčas turi būti nagrinėjamas tik arbitražo teisme. Todėl šiuo atveju nėra teisinių prielaidų ir KAĮ 49 straipsnio 8 dalyje numatytos išimties taikymui.
  14. Įvertinus teisinį reguliavimą bei apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvadą, kad pirminio teisinio santykio šalis BAB „Kauno tiekimas“ ir „Alumina“ d. o. o. Zvornik pagal tarp jų sudarytas 2011-12-05 tiekimo sutartį Nr. ALU05122012 ir 2012-12-05 tiekimo sutartį Nr. ALU05I22013 siejo teisėtas ir galiojantis arbitražinis susitarimas, kuris pagal faktoringo sutartį tapo privalomu ir BAB „Ūkio bankas“. Todėl Kauno apygardos teismas 2015-05-18 sprendimu neteisingai nustatė kilusio ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismams, o ne arbitražo teismui
  15. Teisėjų kolegija, remdamasi KAĮ 11 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, kad ginčo šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, taigi kilęs ginčas yra priskirtinas arbitražo teismui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, teismui netinkamai taikius bylų priskirtinumą reglamentuojančias proceso teisės normas, o BAB „Ūkio bankas“ ieškinys paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 str. 1 d. 9 p., 329 str. 1 d.).

9Dėl žyminio mokesčio ir bylinėjimosi išlaidų

  1. CPK 87 straipsnis reglamentuoja atvejus, kada yra grąžinamas žyminis mokestis ar jo dalis. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 8 punktu sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės. Tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė yra bankrutavęs juridinis asmuo ir žyminio mokesčio nemokėjo, atitinkamai, ir atsakovė (apeliantė) pagal įstatymą yra atleista nuo tokio mokesčio sumokėjimo už apeliacinį / kasacinį skundą (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Todėl žyminio mokesčio grąžinimo klausimas nekyla.
  2. Kitos bylinėjimosi išlaidos, kai byla yra baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, paskirstomos teismo, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir įvertinant priežastis, dėl kurių jos susidarė (CPK 94 str. 1 d.). Kauno apygardos teismui 2013-08-14 nutartimi atsisakius priimti ieškinį kitų teisiniu pagrindu – Lietuvos Respublikos teismams neturint jurisdikcijos jį išnagrinėti – ieškovė nutartį apskundė apeliacinės instancijos teismui. Lietuvos apeliaciniam teismui 2013-10-14 nutartimi perdavus priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, ieškinys buvo priimtas ir nagrinėjamas, nepaisant jau pradinės apeliantės (atsakovės) pozicijos, kad šis ginčas Lietuvos Respublikos teismams nėra teismingas, bei vėlesnės – kad jis priskirtinas arbitražui. Trečiųjų asmenų nuomonė išsiskyrė, antai BAB „Kauno tiekimas“ kasaciniam teismui adresuotame atsiliepime palaikė ankstesnį šio ginčo išsprendimo rezultatą, kuriuo ieškinys buvo patenkintas, o AB „Birač Europe“ procesinė pozicija sutapo su apeliantės. Kita vertus, šie proceso dalyviai neteikė jų turėtų bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų, taigi jų pozicija dėl bylos procesinės baigties iš esmės neaktuali.
  3. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme iš valstybės lėšų patirtos tokios išlaidos: 187 Eur (645,73 Lt) procesinių dokumentų vertimo išlaidų (t. 3, b. l. 33-35, 66-67, t. 4, b. l. 123-124); 20,16 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, apskaičiuotų pirmosios instancijos teismo sprendime, ir kasacinės instancijos teisme – 9,87 Eur (t. 7, b. l. 139). Šios 30 Eur pašto išlaidos bei 187 Eur vertimo išlaidos, iš viso 217 Eur, priteistinos iš nepagrįstai, kaip yra jau konstatuota, teisminį procesą iniciavusios ieškovės, kuri, būdama atleista nuo žyminio mokesčio išlaidų, kartu nėra atleidžiama nuo kitų bylos procese buvusių išlaidų valstybės naudai mokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2014), kaip ir nuo pareigos kompensuoti kitai ginčo šaliai šios turėtas išlaidas (CPK 83 str. 1 d, 93 str. 1 d.).
  4. Apeliantė pateikė įrodymus apie turėtas išlaidas (t. 6, b. l. 101-105), prašydama jai priteisti šių išlaidų dalį, t. y. 5 199,82 Eur. Atsižvelgiant į ginčo pobūdį, sudėtingumą, proceso eigą, rengtų dokumentų skaičių bei turinį (argumentų gausą), prašoma suma neviršija rekomenduojamų maksimalių dydžių ir apeliantei kompensuotina pilnai (CPK 94 str. 1 d., 98 str.).
  5. Bylinėjimosi išlaidos apeliantės naudai priteistinos iš banko administravimui skirtų lėšų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011; 2013-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2014-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2014). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 36 str. 2 d. ir 3 d.).

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2015 m. gegužės 18 d. sprendimą panaikinti.

12Ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ ieškinį atsakovei „Alumina“ d.o.o. Zvornik, tretieji asmenys bankrutavusi akcinė bendrovė „Kauno tiekimas“ ir akcinė bendrovė „Birač Europe“, palikti nenagrinėtą.

13Priteisti iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ administravimui skirtų lėšų 5 199,82 Eur (penkis tūkstančius šimtą devyniasdešimt devynis eurus 82 centus) bylinėjimosi išlaidų atsakovei „Alumina“ d.o.o. Zvornik.

14Priteisti iš ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės „Ūkio bankas“ 217 Eur (du šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų į valstybės pajamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai