Byla 3K-3-142/2014

Dėl skolos ir delspinigių priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo SIA „Aquabaltia Group Latvia“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Accuratus“ ieškinį atsakovui SIA „Aquabaltia Group Latvia“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo. Teisėjų kolegija taip pat ex officio patikrins bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 782 straipsnis).

6Ieškovas su atsakovu 2007 m. sausio 1 d. sudarė sutartį Nr. 19/1, 2008 m. sausio 2 d. – sutartį Nr. 01-2008 (toliau – ir Sutartis). Sutarties 4.1 punkte šalys nustatė, kad kiekviena prekių siunta turi būti pristatyta su sąskaitos faktūros originalu (visos kainos turi būti nurodytos be PVM), važtaraščiu, atitikties ir pakuotės pažymomis; 5.1 punkte nustatyta, kad pirkėjas pardavėjui už prekes sumoka per 10 kalendorinių dienų po to, kai gavo prekes.

7Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo 1 343 500 Lt skolą, 120 915 Lt delspinigių, 8 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

8Ieškovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 4 d. nutartimi UAB „Accuratus” iškėlė bankroto bylą. Patikrinus įmonės finansinės apskaitos dokumentus nustatyta, kad atsakovas nėra visiškai atsiskaitęs su ieškovu už patiektas prekes. Taigi pažeidžiami bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių interesai. Ieškovas ir atsakovas 2007 m. sausio 1 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 19/1, kuri galiojo nuo jos sudarymo iki 2007 m. gruodžio 31 d.; siekdamos pratęsti bendradarbiavimą, pasibaigus pirmiau nurodytos terminuotos sutarties galiojimui, šalys 2008 m. sausio 2 d. sudarė sutartį Nr. 01-2008, kuri galiojo iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pagal šias sutartis šalys susitarė dėl abipusio bendradarbiavimo, nustatydamos, kad ieškovas parduos, o atsakovas pirks prekes pagal iš anksto suderintus užsakymus. Konkretus prekių kiekis ir asortimentas būdavo nurodomas prekių užsakymuose bei jų pagrindu išrašytose sąskaitose faktūrose. Ieškovas tiekė prekes atsakovui nuo 2007 m. sausio 1 d. Atsiskaitymai sutriko nuo 2008 m. sausio mėn. Iš viso atsakovas už 2008–2009 m. patiektas prekes liko skolingas ieškovui 1 343 500 Lt. Paskutinį mokėjimą atsakovas privalėjo atlikti 2009 m. kovo 10 d., tačiau to nepadarė. Kadangi visas sąskaitas atsakovas vėluoja apmokėti ilgiau kaip 180 d., tai ieškovas delspinigių sumą skaičiuoja nuo visos skolos sumos už 180 pradelstų dienų, tačiau, pripažindamas, kad delspinigių suma yra nepagrįstai didelė, prašo priteisti mažesnę sumą.

9Atsakovas pateikė atsiliepimą, kuriame, be kita ko, nurodė, kad nagrinėjamu atveju 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas Nr. 1346/2000) nuostatos neturi būti taikomos, nes . Sisteminė šio reglamento normų analizė leidžia daryti išvadą kad jomis reglamentuojami jurisdikcijos klausimai, susiję tik su bankroto bylų iškėlimu, eiga, užbaigimu, taip pat kitais su bankroto byla tiesiogiai susijusiais teismo sprendimais. Pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams – kitos valstybės narės ūkio subjektams iškeltose bylose priimami sprendimai negali būti priskiriami tiesiogiai su bankroto bylos iškėlimu, jos eiga ar užbaigimu susijusiems sprendimams. Nors tokie ieškiniai ir yra susiję su bankroto teisiniais santykiais, jie neturi tiesioginių sąsajų su bankroto bylos iškėlimo, eigos ir jos užbaigimo procese priimamais sprendimais. Nagrinėjamu atveju atsakovo buvimo vieta yra Latvijos Respublikoje, todėl ieškovo ieškinys dėl skolos priteisimo iš šios įmonės turėtų būti reiškiamas kompetentingam Latvijos Respublikos teismui. Tarybos Reglamente (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 44/2001; Briuselis I) nustatytų išimčių, kurioms esant ši civilinė byla galėtų būti keliama ne atsakovo buvimo vietos teisme, nėra.

10Ieškovas pateikė dubliką, kuriame, be kita ko, pažymėjo, kad bankroto administratorius ieškinius reiškia siekdamas apginti bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių interesus, todėl negalima teigti, kad tokio pobūdžio ieškiniai nėra susiję su bankroto teisiniais santykiais. Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, nes ieškinį ieškovo bankroto administratorius reiškia visų ieškovo kreditorių interesais, siekdamas prisiteisti susidariusią skolą ir patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių, tarp kurių yra ir valstybė, finansinius reikalavimus. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad ieškinys dėl skolos bankrutuojančiai įmonei priteisimo nėra glaudžiai su ja susijęs. Priešingai, tai – vienas atvejų, kai bylą tikslinga nagrinėti būtent bankroto bylos vietos teisme, nes taip bus užtikrinti įmonės kreditorių interesai, minimizuojami bankrutavusios įmonės administravimo kaštai. Pažymėtina, kad sąsajumas tarp šios bylos dėl skolos priteisimo bankrutuojančios įmonės naudai ir bankroto bylos, t. y. viso bankroto proceso, pasireiškia ir tuo, jog iki nebus priimtas sprendimas šioje byloje ir bankrutuojanti įmonė yra ieškovas, jos nebus galima likviduoti ir išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, t. y. užbaigti bankroto proceso. Vadinasi, pareikštas ieškinys nagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2012 m. balandžio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.

13Teismas nesutiko su atsakovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju Reglamento Nr. 1346/2000 nuostatos netaikytinos, nes CPK 782 straipsniu, atsižvelgęs į tai, kad šalys pagal Sutarties 6.4 punktą susitarė, jog ginčai sprendžiami derybomis; jei susitarti nepavyksta, jie perduodami Lietuvos Respublikos teismams, padarė išvadą, kad šalys Sutartyje nustatė, jog ginčus spręs ne Latvijos Respublikos, o Lietuvos Respublikos teismai. Remdamasis CPK 780 straipsnyje nustatyta taisykle, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip; atsižvelgęs į tai, kad tiek Lietuvos Respublika, tiek Latvijos Respublika yra Europos Sąjungos narės; Europos Sąjungos institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis sprendžiant ginčus tarp šalių, kurios yra Europos Sąjungos valstybių narių subjektai, yra ir Europos Sąjungos teisės aktai, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje taikytinas Reglamentas Nr. 1346/2000, skirtas reguliuoti bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir šių bylų pagrindu priimamus bei glaudžiai su bankroto bylomis susijusius teismo sprendimus. Teismas, nurodęs, kad ieškinį pateikė bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris gina įmonės kreditorių interesus, kartu ir bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, atmetė atsakovo teiginius, jog į Reglamento Nr. 1346/2000 reguliavimo sritį nepatenka bankrutuojančios įmonės administratoriaus reiškiami ieškiniai. Remdamasis šalių sudaryta Sutartimi, Reglamentu Nr. 1346/2000, Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamas ginčas priskirtinas Lietuvos Respublikos teismams, konkrečiai – Vilniaus apygardos teismui.

14Teismas, atsižvelgęs į šalių 2008 m. sausio 2 d. sudarytos sutarties Nr. 01-2008 4.1, 5.1 punktų nuostatas, remdamasis CK 6.327 straipsnio 1 dalimi, 6.333 straipsnio 1 dalimi, nurodęs, kad į bylą pateiktos PVM sąskaitos faktūros, tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai patvirtina prekių atsakovui pristatymo faktą pirmiau nurodytos sutarties 4.1 punkte nustatyta tvarka, atsakovas neginčijo prekių kokybės, kiekio ar kitų kriterijų, padarė išvadą, kad ieškovas savo sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai.

15Remdamasis CK 6.344 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nereiškė pretenzijų dėl daiktų kokybės, pristatymo, teismas sprendė, kad atsakovui atsirado pareiga sumokėti prekių kainą per Sutarties 5.1 punkte nurodytą dešimties dienų terminą.

16Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad teisiniuose santykiuose galima situacija, kai asmuo yra bankrutuojančios įmonės ir kreditorius, ir skolininkas; remdamasis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, 21 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 35 straipsnio 8 dalimi, išaiškino, kad vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymas galimas tik įstatymo nustatyta tvarka; vien ta aplinkybė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas SIA „Aquabaltia Group Latvia” kreditoriaus reikalavimas BUAB „Accuratus“ bankroto byloje, nepaneigia skolos egzistavimo. Teismas kritiškai vertino atsakovo pateiktus dokumentus – UAB „Accuratus“ 2009 m. spalio 31 d. debitorių sąrašą, 2011 m. rugpjūčio 17 d. skolų suderinimo aktą, nes: ieškovo vadovu iki bankroto bylos iškėlimo bylos buvo A. J., kuris taip pat yra ir atsakovo vadovas, taigi pateiktas debitorių sąrašas negali būti vertinamas kaip neginčijamas įrodymas apie skolos nebuvimą; skolų suderinimo aktas apskritai byloje neturi įrodomosios vertės, nes nepasirašytas ieškovo ir atsakovo įgaliotų asmenų.

17Teismas, vadovaudamasis CK 6.38 straipsnio 1 dalimi, 6.256 straipsnio 4 dalimi, nurodęs, kad atsakovas, įrodinėdamas, kad nėra skolingas ieškovui, galėjo pateikti sąskaitų apmokėjimą patvirtinančius tiesioginius įrodymus (pvz., banko pavedimus), tačiau to nepadarė, todėl sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad nėra skolingas ieškovui; remdamasis ieškovo pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, jų suvestine, sprendė, kad atsakovas neįvykdė savo sutartinės prievolės, todėl iš jo priteistina visa ieškovo nurodyta suma.

18Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 0,05 proc. dydžio delspinigius, t. y. dešimt kartų mažesnes netesybas nei nustatyta Sutartyje (5.2 punktas), teismas laikė, jog tokio dydžio delspinigiai atitinka šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Nurodęs, kad ieškovas ieškinį pateikė 2010 m. rugsėjo 9 d., o paskutinė PVM sąskaita faktūra su prekėmis atsakovui pristatyta 2009 m. sausio 7 d., ieškovas delspinigius skaičiuoja ne daugiau kaip už 180 dienų, teismas sprendė, kad netesybos apskaičiuotos teisingai ir priteistinos iš atsakovo.

19Remdamasis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 3 d., 3 straipsnio 4 dalimi, nustatęs, kad 2010 m. birželio 30 d. vieno mėnesio VILIBOR buvo 1,03 proc., o ieškovas prašė tik 8 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos, patenkino šį ieškovo reikalavimą.

20Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. birželio 21 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

21Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigia, jog ieškovo pateikta atsiskaitymų tarp ieškovo ir atsakovo suvestinė neatitinka tikrovės. Su šiuo apelianto teiginiu teisėjų kolegija nesutiko, atkreipė dėmesį į tai, kad pirmiau nurodyta suvestinė pagrįsta CMR važtaraščiais, įrodančiais prekių pristatymo atsakovui sutartyse nustatyta tvarka faktą, ir PVM sąskaitomis faktūromis; be to, ieškovo pateiktos suvestinės teisingumą patvirtina atsakovo pateikti jo banko sąskaitos išrašai, kuriuose užfiksuoti mokėjimai ieškovui. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad atsakovo banko sąskaitos išraše ir ieškovo pateiktoje suvestinėje sutampa tiek atsakovo ieškovui atliktų mokėjimų pavedimų datos, tiek pervestų pinigų sumos; atsižvelgusi į šias aplinkybes, sprendė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ieškovo pateikta suvestine ir pripažino ją patvirtinančia faktą, kad atsakovas yra skolingas ieškovui jo prašomas priteisti sumas.

22Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo su apeliaciniu skundu pateikti dokumentai – pažymos, ieškovo ir atsakovo sudaryti tarpusavio įskaitymo aktai, negali būti vertinami kaip neginčijamai pagrindžiantys atsakovo skolos ieškovui nebuvimą, nes: pažymos sudarytos ir pateiktos išskirtinai atsakovo, ant jų nėra jokios ieškovo žymos, kad jis patvirtina duomenų teisingumą, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pažymose nurodytais duomenimis nesutinka, todėl išlieka tikimybė, jog pažymose esantys duomenys gali būti ne visiškai tikslūs ir teisingi; atsakovo pateiktų tarpusavio įskaitymo aktų įrodomąja galia leidžia abejoti aplinkybė, kad visi aktai (tiek UAB „Accuratus“, tiek SIA „Aquabaltia Group Latvia“) pasirašyti to paties asmens – A. J.. Taip pat vertintinas ir debitorių sąrašas, kurį, atsakovo nuomone, nepagrįstai kaip įrodymą atmetė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į atsakovo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino 2011 m. rugpjūčio 17 d. ieškovo ir atsakovo skolų suderinimo akto, sutiko su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog šis skolų suderinimo aktas byloje neturi įrodomosios vertės, nes yra nepasirašytas šalių (ieškovo ir atsakovo) įgaliotų asmenų. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmiau nurodyti ginčytini įrodymai nepakankami paneigti įrodymų visumos pagrindu darytiną išvadą, jog ieškovas neginčytinais įrodymais pagrindė savo ieškinio reikalavimą ir aplinkybę, kad atsakovas nėra visiškai su juo atsiskaitęs.

23Teisėjų kolegija sprendė, kad kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

24Atsakovo prašymo išreikalauti iš ieškovo buhalterinius dokumentus teisėjų kolegija netenkino, nes laikė, kad byloje yra pakankamai duomenų, kurie leistų susiformuoti vidiniam teismo įsitikinimui dėl bylos faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvimo bei užtikrintų teisėto ir pagrįsto procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimą, o papildomų duomenų išreikalavimas iš ieškovo šiuo atveju būtų perteklinis ir nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą.

25III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

26Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį ir perduoti šią bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

27Kasacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

281. Teismai pažeidė CPK 177 straipsnį, Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalis, 13 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Teismai, priteisdami skolą, rėmėsi ieškovo pateikta suvestine („Aquabaltia Group Latvia SIA pardavimai ir mokėjimai“), PVM sąskaitomis faktūromis ir CMR važtaraščiais. Pirmiau nurodyta suvestinė neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalių, 13 straipsnio 1 dalies 2, 3, 6 punktų nuostatų, nes joje nėra privalomų apskaitos dokumentų rekvizitų: nenurodytas suvestinę sudaręs ūkio subjektas, jos sudarymo data, asmens, sudariusio suvestinę, vardas, pavardė, ji nepasirašyta, taigi šiuo įrodymu nebuvo galima remtis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vadovautis kaip įrodymu atsakovo pateiktu iš ieškovo buhalterinės programos atspausdintu 2011 m. rugpjūčio 18 d. aktu dėl skolų suderinimo, nurodęs, kad jis šalių nepasirašytas; neišsireikalavo iš ieškovo apskaitos registro, atitinkančio Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnyje nustatytus reikalavimus tikslu patikrinti suvestinėje ir 2011 m. rugpjūčio 18 d. akte dėl skolų suderinimo nurodytų duomenų teisingumą. Taigi pažeistas ir CPK 17 straipsnyje įtvirtintas lygiateisiškumo principas.

292. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažeidė CPK 185 straipsnį, neatskleidė bylos esmės, nes neįvertino įrodymų visumos, nepašalino jų prieštaravimų, vertino ir pasisakė tik dėl tų įrodymų, kurie palankesni ieškovui. Pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė, ar suvestinėje nurodyti duomenys yra teisingi, nepašalino prieštaravimų tarp suvestinėje ir atsakovo pateiktuose įrodymuose užfiksuotų skirtingų duomenų apie skolą. Esant nurodytai aplinkybei, atsakovas apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus, paneigiančius suvestinėje nurodytų duomenų teisingumą, tačiau, nors teisėjų kolegija juos priėmė, dalį jų netinkamai įvertino – neatsižvelgė į tai, kad į suvestinę neįtraukti atsakovo ieškovui JAV doleriais atlikti mokėjimai (iš viso 1 375 806,10 Lt) laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 21 d.; kitų įrodymų – keturių 2008 m. gruodžio 31 d. tarpusavio užskaitos aktų – nevertino. Vien aplinkybė, kad pastarieji įrodymai pasirašyti to paties asmens, nėra pakankamas pagrindas atsisakyti juos vertinti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė atsakovo prašymą išreikalauti papildomus įrodymus.

30Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir nurodo tokius nesutikimo su atsakovo kasaciniu skundu argumentus: kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nutartį grindė neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis bei pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas; ieškovas teismui pateikė ne tik suvestinę, bet ir pirminius buhalterinės apskaitos dokumentus – sąskaitas faktūras; taigi teismas turėjo galimybę patikrinti suvestinės teisingumą ir po to ja remtis; teismas pagrįstai nesirėmė kasatoriaus pateiktomis ataskaitomis, nes jos buvo nepasirašytos, be to, teismui nebuvo pateikti šių ataskaitų tikrumą pagrindžiantys pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai; įrodymus teismas įvertino tinkamai, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

31Teisėjų kolegija

konstatuoja:

32IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

33CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikalinga nustatyti, ar šią bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą.

34Dėl jurisdikcijos ir taikytinos teisės, kai bankrutuojančios įmonės administratorius Lietuvoje pareiškia ieškinį užsienio valstybės įmonei dėl neatsiskaitymo už patiektas prekes pagal pirkimo–pardavimo sutartį

35CPK 782 straipsnyje nustatyta teismo pareiga ex officio patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. Pirmosios instancijos teismas tiesiogiai taikė 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų. Apeliacinės instancijos teismas dėl šio reglamento taikymo pirmosios instancijos teismo sprendimo nekeitė ir plačiau dėl to nepasisakė. Kasaciniame skunde jurisdikcijos klausimas nekeliamas, tačiau teisėjų kolegija ex officio pasisako dėl pirmiau nurodyto Europos Sąjungos teisės akto taikymo.

36Tais atvejais, kai kyla klausimas dėl tarptautinės jurisdikcijos taikymo civilinėse ir komercinėse bylose, teismas turi išsiaiškinti, į kurio teisės akto reguliavimo sritį patenka pareikštas ieškinys. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos atveju aktualus Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo ir bylą nagrinėjusių teismų taikytas pirmiau nurodytas Reglamentas Nr. 1346/2000, kurio nuostatos Reglamento Nr. 44/2001 normų atžvilgiu laikytinos lex specialis. Reglamento Nr. 44/2001 1 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta: Šis reglamentas netaikomas bankrotui, nemokių bendrovių arba kitų juridinių asmenų likvidavimo procesams, teisminėms priemonėms, kompromisiniams susitarimams ir panašioms byloms. Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė jurisdikcijos taisyklė: Pagal šį reglamentą valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Reglamento 60 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta: Pagal šį reglamentą bendrovės arba kito juridinio asmens ar fizinių arba juridinių asmenų asociacijos nuolatinio buvimo vieta yra ten, kur yra jų: a) oficiali buveinės vieta <..>. Reglamento 71 straipsnis reglamentuoja konvencijų taikymo klausimą: 1. Šis reglamentas nedaro poveikio jokioms konvencijoms, kuriose dalyvauja valstybės narės ir kurios konkrečiose bylose reglamentuoja jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą; 2. Siekiant vienodai aiškinti šio straipsnio 1 dalį, ji turi būti taikoma taip: a) pagal šį reglamentą valstybės narės, kuri dalyvauja konvencijoje dėl konkrečios bylos, teismui nedraudžiama prisiimti jurisdikcijos pagal minėtą konvenciją, netgi jei atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje, kuri toje konvencijoje nedalyvauja. Bet kuriuo atveju teismas, nagrinėjantis ieškinio pareiškimą, taiko šio reglamento 26 straipsnį; b) konvencijoje dėl konkrečios bylos numatytą jurisdikciją valstybėje narėje vykdančio teismo priimti sprendimai kitose valstybėse narėse pripažįstami ir vykdomi pagal šį reglamentą.

37Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, reglamentuojančio tarptautinę jurisdikciją, 1 dalyje nustatyta: Valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti bankroto bylą. Jei tai yra bendrovė arba juridinis asmuo, kai nėra priešingų įrodymų, laikoma, kad jos pagrindinių turtinių interesų vieta yra jos registruota buveinė. Šio reglamento 44 straipsnio „Santykis su kitomis konvencijomis“ 3 dalies a punkte įtvirtinta: Šis reglamentas netaikomas: jokioje valstybėje narėje, jei ji nesuderinama su dėl bankroto atsiradusiomis prievolėmis, susijusiomis su kita konvencija, tos valstybės sudaryta su viena ar keliomis trečiosiomis šalimis prieš įsigaliojant šiam reglamentui. Pagal reglamento 25 straipsnio 1 dalį: Teismo, kurio sprendimas dėl bylos iškėlimo pripažįstamas pagal 16 straipsnį, priimti sprendimai, susiję su bankroto bylos eiga ir užbaigimu, bei šio teismo patvirtinti kompromisiniai kreditorių ir skolininkų susitarimai taip pat yra pripažįstami be tolesnių formalumų. Tokie sprendimai vykdomi pagal Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, su pakeitimais, padarytais konvencijomis dėl prisijungimo prie šios konvencijos, 31–51 straipsnių nuostatas, išskyrus 34 straipsnio 2 dalį; Pirmoji dalis taip pat taikoma teismo sprendimams, kylantiems tiesiogiai iš bankroto bylos ir glaudžiai su ja susijusiems, net jei juos priima kitas teismas.

38Toks reguliavimas ES teisėje nesudaro pagrindo persidengti pirmiau nurodytų reglamentų taikymo sritims – ieškinys turi būti kvalifikuojamas kaip patenkantis į vieno iš jų reguliavimo sritį. Valstybės, Europos Sąjungos narės, nebeturi galimybių taikyti savo taisyklių, reglamentuojančių tarptautinės jurisdikcijos klausimus su bankrotu susijusiose bylose, jei ieškinys patenka į vieno iš šių reglamentų taikymo sritį. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – Teisingumo Teismas), aiškindamas 1968 m. rugsėjo 27 d. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose (toliau – ir Briuselio konvencija) 1 straipsnio 2 dalies b punkte įtvirtintą išimtį, nurodė, kad ši konvencija (taigi ir Reglamentas Nr. 44/2001, nes Briuselio konvencija buvo jo pirmtakė), netaikoma ieškiniams, kuriais pradedamas bankrotas, bei kitiems, tiesiogiai iš bankroto bylos išplaukiantiems ir su ja glaudžiai susijusiems, ieškiniams (žr. Teisingumo Teismo 1979 m. vasario 22 d. sprendimą Gourdain v. Nadler byloje (C-133/78). Ši formuluotė buvo perkelta į Reglamentą Nr. 1346/2000, tačiau jame nenustatyta taisyklė, reglamentuojanti ieškinių, tiesiogiai kylančių iš bankroto proceso, jurisdikciją. Teisingumo Teismas išaiškino, kad valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta bankroto byla, teismams taip pat suteikiama tarptautinė jurisdikcija nagrinėti tiesiogiai iš šios bylos išplaukiančius ir glaudžiai su ja susijusius ieškinius (Teisingumo Teismo 2009 m. vasario 12 d. sprendimas Seagon v. Deko Marty byloje (C-339/07). Klausimas, ar ieškinys tiesiogiai išplaukia iš bankroto bylos ir (ar) yra glaudžiai su ja susijęs, sprendžiamas autonomiškai, t. y. remiantis EB teise ir Teisingumo Teismo suformuluotais dviejų reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijais, kurie yra svarbūs nagrinėjamoje byloje:

391) ar ieškinį gali pareikšti tik bankroto administratorius, taip preziumuojant, kad esama bankroto bylos, ar priešingai, ieškinį galėjo pareikšti skolininkas nepriklausomai nuo bankroto bylos egzistavimo (sprendimas Gourdain byloje; 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimas German Graphics byloje (C-292/08);

402) ar ieškinys grindžiamas taisyklėmis, nukrypstančiomis nuo bendrųjų civilinės teisės taisyklių (žr. sprendimą Gourdain byloje; 2009 m. liepos 2 d. sprendimą SCT Industri byloje

41(C-111/08);

423) ar ieškinio pateikimo senaties terminas yra nustatomas atsižvelgiant į konkretų bankroto bylos etapą (žr. sprendimą Gourdain byloje);

434) ar sėkmingas sprendimas yra palankus kreditorių visumai, nes padidėja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, aktyvai (sprendimai Gourdain ir Seagon bylose).

44Pritaikius Teisingumo Teismo nustatytus kriterijus, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamas ieškinys pateko į Reglamento Nr. 44/2001 (Briuselis I) išimtį ir jurisdikcija nustatytina pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Bankroto administratorius pareiškė ieškinį dėl skolos priteisimo, kuri susidarė neatsiskaičius už prekes iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovo bankroto administratorius nenurodo, kad būtent dėl šio įsiskolinimo ieškovui iškelta bankroto byla. Tokį ieškinį ieškovas galėjo pateikti ir iki bankroto bylos iškėlimo. Nagrinėjamoje byloje ieškovo bankroto administratorius remiasi teisės normomis, reglamentuojančiomis pirkimą–pardavimą, atsiskaitymą, taigi ieškinys paremtas bendrosiomis civilinės teisės normomis ir negrindžiamas vien bankroto teise, t. y. reikalavimo atsiradimas nepriklauso nuo bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad bankroto administratorius turi teisę naudotis savo įgaliojimais, įskaitant teisę pareikšti ieškinį visose valstybės narėse (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnio 1 dalis), todėl vien fakto, kad bankroto administratorius yra nagrinėjamos bylos šalis, nepakanka bylai kvalifikuoti kaip patenkančiai į Reglamento Nr. 44/2001 išimtį, nes tokį ieškinį iki bankroto bylos iškėlimo galėjo pareikšti ir pats kreditorius. Teismai turėtų vertinti pareikštą ieškinį pagal visus pirmiau nurodytus Teisingumo Teismo suformuotus reglamentų taikymo sričių atskyrimo kriterijus ir konstatuoti, kad pareikštas ieškinys yra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kartu – kad taikytina Reglamento Nr. 44/2001 išimtis, tik tada, jei nustatoma atitiktis visiems kriterijams. Šioje byloje darytina išvada, kad bankroto administratoriaus pareikštas reikalavimas nėra glaudžiai susijęs su bankroto byla, kad patektų į Reglamento Nr. 44/2001 taikymo išimtį ir jo teismingumas būtų nustatomas pagal Reglamento Nr. 1346/2000 taisykles. Bankroto administratoriaus ieškinys vertintinas kaip civilinis ginčas, kylantis iš netinkamo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, ir jo teismingumas nustatomas pagal Reglamento Nr. 44/2001 taisykles, t. y. taikytina pagrindinė jurisdikcijos (pagal oficialią juridinio asmens buveinės vietą) taisyklė.

45Bylos šalys 2008 m. sausio 2 d. sutartyje dėl prekių pirkimo–pardavimo susitarė, kad ginčai, kylantys iš šios sutarties, teismingi Lietuvos Respublikos teismams ir jų nagrinėjimui taikytina Lietuvos teisė (sutarties 6.3, 6.4 punktai). Taigi šioje byloje yra pagrindas konstatuoti, kad yra sutartinė išimtinė jurisdikcija, atitinkanti Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnio reikalavimus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą reikalavimą, bet tokia teisė paremta Reglamento Nr. 44/2001 taisyklėmis, o ne jo taikymo išimtį nustatančiu Reglamentu Nr. 1346/2000.

46Dėl sąlygų vienarūšiams priešpriešiniams reikalavimams įskaityti ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

47Vienas įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vėjo tiltas“ v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-347/2013). Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „ Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010).

48Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles; nurodo, kad, siekdamas paneigti ieškovo pateiktos suvestinės, kuria rėmėsi teismai, priimdami procesinius sprendimus, duomenų teisingumą, pateikė teismui, be kitų naujų įrodymų (2012 m. gegužės 2 d. pažymų Nr. 1 ir Nr. 2, atsakovo sąskaitos AB „Swedbank“ išrašo), 2008 m. gruodžio 31 d. tarpusavio užskaitų aktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas visus atsakovo pateiktus pirmiau nurodytus įrodymus priėmė, taigi privalėjo juos tirti ir vertinti laikydamasis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, įrodymų vertinimas (CPK 185 straipsnis) reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Tais atvejais, kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti. Tai atliekama įrodymų tyrimo ir vertinimo proceso metu. Teismo sprendimas remtis vienais įrodymais ir jų pagrindu konstatuoti buvus ar nebuvus tam tikras bylos aplinkybes, o kitus įrodymus atmesti ir jais nesivadovauti, turi būti tinkamai motyvuotas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009).

49Iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad užskaitų aktus teismas vertino formaliai, nes pasisakė tik dėl šių įrodymų abejotinos įrodomosios galios, atsižvelgęs į aplinkybę, kad jie pasirašyti to paties asmens, atstovavusio įmonėms – šios bylos šalims. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks įrodymų atmetimo pagrindimas nelaikytinas pakankamu. Juolab kad šis teismo argumentas prieštarauja pirmiau pateiktiems kasacinio teismo išaiškinimams, jog priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, teisiniai padariniai atsiranda (prievolė pasibaigia) nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios. Apeliacinės instancijos teismas įskaitymo aktų, atliktų iki bankroto bylos ieškovui iškėlimo, vertinimą padarė neatlikęs šių įrodymų visapusiško tyrimo, t. y. byloje nesant pirminių įrodymų, patvirtinančių ieškovo priešpriešinių prievolių atsakovui buvimą, teismas, turėdamas abejonių dėl įskaitymo aktų įrodomosios galios, nepareikalavo atsakovo šiuos (pirminius įrodymus) pateikti, nenustatinėjo, ar apskritai buvo sąlygos įskaitymui atlikti – ar ieškovas turėjo pareigų atsakovui, o atsakovas – reikalavimų ieškovui, kokio pobūdžio šie reikalavimai (ar atitinka keliamus įskaitymui pagal CK 6.130 straipsnį). Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą dėl įskaitymo aktų pagrįstumo nepasisakė, tik nurodė, kad nėra pagrindo naujus įrodymus įtraukti į bylą, nes tai užvilkintų bylinėjimosi procesą. Pažymėtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, nors teismas, esant neaiškumų, turėjo teisę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis, 322 straipsnis). Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors skundžiamoje nutartyje nurodė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, tačiau jas pažeidė, nes į bylą priimtų užskaitymo aktų tinkamai neištyrė ir neįvertino, iš esmės nemotyvuodamas juos atmetė, neišsiaiškino ieškovo pozicijos šių aktų pagrįstumo klausimu.

50Kasatorius taip pat teigia, kad įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimas pasireiškė ir apeliacinės instancijos teismui nepašalinus prieštaravimų tarp suvestinėje ir atsakovo pateiktuose naujuose įrodymuose – 2012 m. gegužės 2 d. pažymose Nr. 1 ir Nr. 2 bei atsakovo sąskaitos AB „Swedbank“ išraše – esančių skirtingų duomenų apie atsakovo įsiskolinimą ieškovui; į suvestinę neįtraukti atsakovo ieškovui nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gegužės 21 d. atlikti mokėjimai JAV doleriais, kurie atsispindi pateiktame sąskaitos išraše ir yra teisingai įtraukti į Pažymą Nr. 1. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad suvestinė pagrįsta CMR važtaraščiais ir PVM sąskaitomis faktūromis, be to, jos duomenų teisingumą patvirtina atsakovo pateikti jo sąskaitos AB „Swedbank“ išrašai. Tokios išvados kelia abejonių, nes, susipažinus su suvestinės, sąskaitos išrašo ir Pažymos Nr. 1 duomenimis, matyti, kad ne visi suvestinės ir atsakovo pateikto sąskaitos išrašo duomenys sutampa: kaip teisingai nurodo kasatorius, banko patvirtinto sąskaitos išrašo 90–92 puslapiuose atsispindintys atsakovo atlikti mokėjimai (dalis jų) į suvestinę neįtraukti, o fiksuoti kaip įsiskolinimas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, tinkamai neištyręs ir šio naujai priimto įrodymo (sąskaitos išrašo), neišsprendęs klausimo dėl duomenų neatitikties bylos šalių pateiktuose skirtinguose šaltiniuose pašalinimo klausimo, padarė nepagrįstas išvadas dėl ieškovo reikalavimo pagrįstumo visa apimtimi. Pažymėtina, kad pirminiai ieškovo pateikti įrodymai – PVM sąskaitos faktūros bei CMR važtaraščiai – turi esminę reikšmę sprendžiant klausimą, kuris šioje byloje nekeliamas, dėl ieškovo (tinkamo) prekių pagal sutartį pristatymo, ieškovo sutartinių prievolių atsakovui įvykdymo, o, sprendžiant byloje keliamą klausimą dėl tinkamo atsiskaitymo (sutartinių atsakovo įsipareigojimų ieškovui įvykdymo), būtina išsamiai ištirti atsakovo pateiktą pirminį įrodymą – banko sąskaitos išrašą ir tik tada spręsti, ar jis iš tiesų nepaneigia suvestinės, kuria, be kitų įrodymų, rėmėsi teismai, tenkindami ieškovo ieškinį, duomenų teisingumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad, esant banko sąskaitos išrašo ir Pažymų Nr. 1 bei Nr. 2 duomenų sutapčiai, svarstytina, ar nėra pagrindo teismui nesiremti šiais išvestiniais atsakovo pateiktais įrodymais, argumentuojant vien tuo, kad jie sudaryti ir pateikti išskirtinai atsakovo, ant jų nėra ieškovo žymos, todėl duomenys gali būti ne visiškai tikslūs ir teisingi. Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako. Dėl procesinės bylos baigties

51Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 263 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo kasacinio teismo šių normų aiškinimo. Tai galbūt sudarė pagrindą neteisingam procesiniam sprendimui dėl bylos baigties, nes, tinkamai neištyrus įrodymų, kyla abejonių dėl įskaitymą reglamentuojančių teisės normų tinkamo taikymo. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Kadangi teismo procesiniam sprendimui priimti nepakanka byloje esančių aplinkybių ir būtina nustatyti naujų aplinkybių, tinkamai ir išsamiai ištirti byloje esančius įrodymus, o kasacinis teismas fakto klausimų nesprendžia (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

52Dėl bylinėjimosi išlaidų

53Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 30 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 27,61 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šalių bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93, 96 straipsniai).

54Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

55Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti šiam teismui bylą nagrinėti iš naujo.

56Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.