Byla 3K-3-451/2014
Dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2sekretoriaujant Eglei Berželionytei,

3dalyvaujant ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Jupoga“ įgaliotam asmeniui Juozui Dzekunskui ir atstovei advokatei Eglei Zemlytei bei atsakovo atstovui advokatui Mariui Grajauskui,

4viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LRG farmacija“ ir atsakovo akcinės bendrovės SEB banko kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „LRG farmacija“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

5Teisėjų kolegija

Nustatė

6I. Ginčo esmė

7Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turtinių teisių įkeitimą, actio Pauliana reikalavimo pareiškimo sąlygas, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimai.

8Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 16 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 3381 ir taikyti restituciją, priteisti ieškovui iš atsakovo 8 675 669,19 Lt bei atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

9Byloje nustatyta, kad UAB „Globus Pharmaci“, ieškovas (ankstesnis pavadinimas – UAB „Romgintaglobus“) ir atsakovas 2001 m. gruodžio 22 d. sudarė Skolos perkėlimo sutartį Nr. 44, pagal kurią ieškovas perėmė 13 mln. Lt UAB „Globus Pharmaci“ skolą atsakovui. Ieškovas ir atsakovas 2001 m. gruodžio 22 d. sudarė Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo Nr. 45/1740107111719 (toliau – Sutartis dėl perimtos skolos grąžinimo), kuria suderino ir patvirtino Skolos perkėlimo sutartimi ieškovo perimtos 13 mln. litų skolos padengimo tvarką; ieškovas įsipareigojo: 1) įkeisti iš UAB „Globus Pharmaci“ įgytas atsargas ir debitorių įsiskolinimus bei ieškovo atsargas ir debitorių įsiskolinimus, kurių vertė – ne mažesnė nei 26 mln. Lt; 2) įkeisti visas esamas ir būsimas ieškovo lėšas, esančias AB SEB banko sąskaitose; 3) grąžinti skolą atsakovui sutartyje nustatytais terminais ir tvarka iki 2010 m. rugsėjo 22 d. Vykdydamas įsipareigojimus pagal Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo, ieškovas 2002 m. vasario 8 d. įkeitė atsakovui lėšas ir būsimas įplaukas AB SEB banko sąskaitose, taip pat prekių atsargas bei turtines teises, atsiradusias iš pirkimo–pardavimo sutarčių (iš viso 359 sutartys), kurių vertė 19 492 645,96 Lt. Atsakovas 2005 m. kovo 8 d. pateikė ieškovui pranešimą, kuriame nurodė, kad dėl pablogėjusios ieškovo finansinės būklės reikalauja iki 2005 m. kovo 16 d. grąžinti 3 172 743,07 Eur skolą ir palūkanas pagal Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo bei deponuoti 150 000 Eur pagal 2004 m. liepos 28 d. Garantijų limito sutartį Nr. 1740407111535-05. Ieškovas ir atsakovas 2005 m. kovo 16 d. sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 3381 (toliau – Reikalavimo teisių perleidimo sutartis), pagal kurią atsakovas perėmė visas ieškovo reikalavimo teises į lėšas ir mokėjimus, kuriuos skolininkai sutarčių pagrindu buvo įsipareigoję sumokėti kreditoriui (nurodytos skolos 2005 m. kovo 10 d.), t. y. atsakovas įgijo reikalavimo teises į 8 675 669,19 Lt pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutarties priede pateiktą 358 sutarčių sąrašą, įsipareigodamas sumokėti ieškovui 7 700 000 Lt. Ieškovo vadovas 2005 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi iškelta UAB „LRG farmacija“ bankroto byla.

10Ieškovo bankroto administratoriaus teigimu, bendrovė sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį būdama faktiškai nemoki ir dėl sunkios finansinės padėties negalėdama vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, prieš pat bankroto bylos iškėlimą, taip neteisėtai sumažino vieno iš kreditorių – atsakovo – finansinį reikalavimą, pažeisdama savo ir kitų kreditorių, kurių reikalavimai bankroto byloje yra 24 490 896,82 Lt, teises ir interesus. Ieškinyje nurodoma, kad egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sandorio pripažinimo negaliojančiu sąlygos – ieškovo kreditoriai turi neabejotinas ir galiojančias reikalavimo teises, Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidžia kreditorių teises (sudarius ginčijamą sandorį ieškovas tapo nemokus, suteikta pirmenybė vienam kreditoriui, sumažinant bendrovės turtą). Ieškovo manymu, ginčo sutartimi atsakovui perleistos neįkeistos reikalavimo teisės ieškovo debitoriams – reikalavimo teisės perleistos atsakovui nenurodant konkretaus teisinio pagrindo, reikalavimai perleisti kitiems asmenims, nei nurodyti Reikalavimų nustatymų sutarčių apyraše, pridėtame prie 2002 m. vasario 8 d. įkeitimo lakšto Nr. 01/2/2002/000182 (toliau – Įkeitimo lakštas) (kai kurie kontrahentai sutampa, tačiau perleistos sumos nesutampa su įkeistomis). Iki ginčijamo sandorio sudarymo ieškovas turėjo finansinių sunkumų, negalėjo tinkamai atsiskaityti su savo kreditoriais (sunki įmonės finansinė padėtis atsispindi 2004 m. finansinės atskaitomybės dokumentuose), faktą, kad atsakovas šią aplinkybę žinojo, patvirtina jo 2005 m. kovo 8 d. pranešimas „Dėl pablogėjusios įmonės finansinės–ūkinės būklės ir tolimesnių įsipareigojimų bankui vykdymo“. Pasak ieškovo, būdamas profesionalus rinkos dalyvis, kuriam taikomi aukštesni rūpestingumo ir atidumo standartai, atsakovas (bankas) privalėjo veikti taip, kad nebūtų pažeidžiami teisės aktų reikalavimai ir trečiųjų asmenų interesai; atsakovas žinojo ir (ar) turėjo žinoti, jog ginčo sandorio sudarymas yra neteisėtas ir nesąžiningas, turės didelę įtaką bendrovės mokumui bei pažeis kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovas įgijo 8 675 669,19 Lt reikalavimo teises tik už 7 700 000 Lt; turtinės teisės parduotos už daug mažesnę kainą nei perleistų reikalavimų dydis, tai laikytina kreditoriaus teisių pažeidimu. Ieškovas nurodo, kad vienų metų ieškinio senaties terminas byloje nepraleistas, o teismui pripažinus jį praleistu, prašo terminą atnaujinti, pažymėdamas, jog BUAB „LRG farmacija“ bankroto administratoriui UAB „Admivita“ nepareiškus ieškinio dėl nesąžiningo sandorio su atsakovu, kurio ieškovas neprivalėjo sudaryti, nevykdant įstatymų nustatytų pareigų ir kreditorių pavedimų, kreditoriai aktyviai bandė pakeisti bankroto administratorių, tai padaryta tik Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartimi; atsakovas ginčijo kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto sprendimus, aktyviai veikė prieš informacijos apie sudarytus sandorius pateikimą kreditoriams, bankroto administratoriumi paskirtos UAB „Jupoga“ įgaliotam asmeniui ieškovo dokumentai perduoti tik 2009 m. kovo 9 d. (ieškinys teismui pateiktas 2010 m. kovo 9 d.). Ieškinyje pažymima, kad ieškovas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio (UAB „LRG farmacija“ nebuvo įpareigota perleisti jos turimų finansinių reikalavimų kitiems asmenims, atsakovui perleido jam neįkeistas reikalavimo teises). Ieškovas mano, kad ginčo sutarties šalys buvo nesąžiningos, nes Reikalavimo teisių perleidimo sutartis sudaryta prieš pat bankroto bylos iškėlimą, nesant pareigos tai padaryti, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir kitų kreditorių teises bei interesus, o finansiniai reikalavimai perleisti abiems sandorio šalims žinant apie blogą ieškovo finansinę padėtį. Nors atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad jis turi teisę patenkinti savo reikalavimą tik iš įkeisto ieškovo turto ir tik įstatymuose nustatyta tvarka, jam perleisti visi ieškovo finansiniai reikalavimai, kurie net nebuvo įkeisti, nenurodant tokių reikalavimų atsiradimo pagrindo, tai padaryta už mažesnę kainą, nei perleistų reikalavimo teisių vertė. Ieškovas nurodo, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinus negaliojančia yra pagrindas taikyti restituciją (CK 6.145 straipsnis). Kadangi atsakovas jau yra išsiieškojęs sumas pagal ginčijama sutartimi jam perleistas reikalavimo teisės ir restitucija natūra negalima, tai ieškovas prašo priteisti jo naudai iš atsakovo visų perleistų reikalavimo teisių ekvivalentą pinigais – 8 675 669,19 Lt.

11II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atnaujino praleistą ieškinio senaties terminą, ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

13Pažymėjęs, kad pagal iki 2008 m. liepos 1 d. galiojusią Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punkto redakciją laikoma, jog administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, ieškovo bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2005 m. balandžio 26 d., teismas pripažino, kad ieškovas, kreipęsis į teismą 2010 m. kovo 9 d., praleido vienų metų ieškinio senaties terminą. Teismas, nurodęs, kad buvęs bankroto administratorius UAB „Admivita“ neginčijo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties actio Pauliana pagrindu, administratoriumi paskirtas UAB „Jupoga“ bendrovės dokumentus perėmė 2009 m. kovo 9 d. (perdavimas baigtas 2009 m. balandžio 2 d.), taigi pagrindinė ieškinio senaties termino dalis praleista dėl UAB „Admivita“ veiksmų (neveikimo) ir nepriklausė nuo UAB „Jupoga“ veiksmų, ieškinys teismui pateiktas per vienus metus nuo dokumentų perdavimo, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, sprendė, jog yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Vertindamas ieškovo 2004 m. gruodžio mėn. balanso duomenis teismas rėmėsi atsakovo pateikta 2012 m. gegužės 28 d. Finansinio patikrinimo ataskaita, kurios duomenimis, ieškovo pradelsti įsipareigojimai tiekėjams 2004 m. gruodžio 31 d. buvo 7 056 674 Lt, arba 18,4 proc. viso turto ir neviršijo pusės balanse apskaityto turto vertės, todėl 2004 m. gruodžio 31 d. ieškovas buvo mokus; tiek ieškovas, tiek apklaustas kaip liudytojas buvęs jo vadovas neginčijo, kad per pirmuosius 2005 m. mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo ieškovas vykdė įprastą finansinę veiklą, kaip nustatyta 2012 m. rugpjūčio 14 d. Finansinio patikrinimo ataskaitoje, pardavė prekių už 20 661 210 Lt, buvo mokus ir gebėjo atsiskaityti su tiekėjais. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovo pateiktas bendrovės balansas nepatvirtina aplinkybės dėl jos nemokumo ginčijamo sandorio sudarymo metu (CPK 178–179 straipsniai). Teismo vertinimu, aplinkybė, kad po mėnesio nuo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo iškelta ieškovo bankroto byla, nepatvirtina, jog ieškovas sutarties sudarymo metu buvo nemokus. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovas įsipareigojo sumokėti ieškovui 7 700 000 Lt, o tai teismui leido spręsti, kad sutarties pasirašymas negalėjo turėti įtakos ar nulemti ieškovo nemokumo; iš atsakovo gauta suma bendrovė sumažino grąžintiną kredito sumą; pagrindo teigti, kad, nesudarius ginčijamos sutarties, būtų pasikeitęs įmonės mokumas, nėra; sutarties sudarymo metu nebuvo galima žinoti, kokios yra skolų išsiieškojimo galimybės, o ieškovas gavo 7 700 000 Lt finansinę naudą iškart po sutarties pasirašymo. Teismo nuomone, ieškovas neįrodė, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartis pažeidė kreditorių teises – atsakovo reikalavimai ieškovui buvo užtikrinti kilnojamojo daikto hipoteka, atsakovui taip pat buvo įkeistos bendrovės lėšos ir būsimos įplaukos, turtinės teisės, atsirandančios iš pirkimo–pardavimo sutarčių, iš viso už 19 492 645,96 Lt; įkeitimo sandoriai byloje nenuginčyti. Atsakovui 2005 m. kovo 10 d. kreipusis į hipotekos įstaigą dėl įspėjimo apie įkeitimu užtikrintos prievolės nevykdymą ir galimą išieškojimą iš įkeisto turto, ieškovas privalėjo patenkinti kreditoriaus reikalavimus, užtikrintus įkeitimu, t. y. perleisti įkeistą turtą, todėl sudarant ginčijamą sandorį negalėjo būti pažeisti kitų kreditorių interesai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo sutartimi perleistų reikalavimo teisių suma (8 675 699,19 Lt) neviršijo įkeisto turto vertės, atsakovas sumokėjo už perleistus reikalavimus taip sumažindamas savo, kaip kreditoriaus, finansinio reikalavimo sumą. Teismas sprendė, kad ieškovo pateikti skaičiavimai apie, jo nuomone, įkeistų reikalavimo teisių vertę viršijančias sumas, kurios buvo išieškotos, reikšmės neturi, nes vykdant veiklą keitėsi turtinių teisių turinys, bet bendra suma turėjo būti išlaikyta. Kadangi ieškovas privalėjo vykdyti atsakovo pretenzijas dėl tinkamo prievolių vykdymo (nukreipus išieškojimą į įkeistą turtą, ieškovas turėjo pareigą patenkinti atsakovo reikalavimus), tai teismas pripažino, kad ginčijamas sandoris galėjo būti sudarytas arba skolininkas (ieškovas) privalėjo vykdyti iš įkeitimo sandorio kylančias pareigas. Spręsdamas šalių sąžiningumo klausimą teismas nurodė, kad ieškovas, teikdamas argumentus dėl to, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kaina buvo mažesnė nei perleistų reikalavimų vertė, o perleisti reikalavimai nebuvo įkeisti bankui, jiems pagrįsti nepateikė įrodymų, nors turėjo pareigą įrodyti šalių nesąžiningumo faktą. Teismo vertinimu, atsakovas veikė pagal 2001 m. gruodžio 22 d. Sutartį dėl perimto turto grąžinimo, Įkeitimo lakštą, turėjo teisę ir netgi pareigą reikšti reikalavimą su juo atsiskaityti; tokia reikalavimo teisė užtikrinta įkeitimu, todėl atsakovas turėjo pirmumo teisę reikalauti prievolės įvykdymo, o jos neįvykdymo atveju būtų perėmęs ieškovo reikalavimo teises; įkeitimo teisė leido atsakovui patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius (CK 4.198 straipsnis). Nekonstatavęs būtinų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų, teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančia Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir nepasisakė dėl restitucijos taikymo.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2014 m. vasario 13 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, pripažino ieškovo ir atsakovo 2005 m. kovo 16 d. sudarytos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria atsakovui perleisti reikalavimai į neįkeistas 4 567 702,21 Lt reikalavimo teises, negaliojančia; taikė restituciją, priteisė ieškovui iš atsakovo 4 567 702,22 Lt; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

15Atsižvelgusi į tai, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ginčija ieškovo bankroto administratorius UAB „Jupoga“, kuris, gindamas BUAB „LRG farmacija“ bankroto byloje patvirtintų kreditorių interesus (kai kurie iš jų buvo ir ginčijamo sandorio sudarymo metu), teikė ieškinį kaip kreditorius bendrąja prasme, nurodydamas, jog ginčijamas sandoris pažeidžia visų kreditorių interesus, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Kolegija nustatė, kad pagal byloje atsakovo pateiktas Finansinio patikrinimo ataskaitas (2012 m. rugpjūčio 14 d. ataskaitą, kuria siekta nustatyti, kaip ieškovas vykdė komercinę veiklą ir atsiskaitymus su tiekėjais 2005 m. sausio–kovo mėn. ir 2012 m. gegužės 28 d. ataskaitą, kurioje atsakyta į klausimus, ar bendrovė buvo nemoki ginčijamos sutarties sudarymo metu, ar turtinės teisės buvo perleistos už žemesnę kainą nei jų vertė) ieškovas 2005 m. kovo–sausio mėn. vykdė įprastą komercinę veiklą, gebėjo atsiskaityti su prekių tiekėjais, buvo mokus, ginčijamas sandoris jam buvo finansiškai naudingas. Kolegija pažymėjo, kad vertinant nurodytas ataskaitas būtina atsižvelgti į tai, jog jos atliktos atsakovo užsakymu ir pagal jo pateiktus duomenis, parengtos vadovaujantis ne visapusiška įmonės buhalterinių duomenų analize, bet tik tam tikrais atsakovo pateiktais finansiniais duomenimis, susijusiais su ginčijamo sandorio sudarymu ir apimančiais 2004 m. pabaigos ir 2005 m. pirmojo ketvirčio finansinį laikotarpį. Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas įmonės mokumo klausimą, turėjo vadovautis ne tik atsakovo pateiktomis ataskaitomis, bet ir byloje esančių duomenų, pagrindžiančių įmonės finansinę padėtį ginčo sandorio sudarymo metu, visuma; siekdamas išvengti skirtingo tam tikrų duomenų vertinimo, turėjo pats susipažinti ir įvertinti byloje esančius pirminius įrodymus (įmonės 2004 m. balanso duomenis), kuriais remiantis parengtos ataskaitos. Kolegija nurodė, kad 2004 m. pabaigoje įmonė turėjo turto, kurio vertė buvo 38 382 107 Lt, o įsipareigojimai – 42 733 304 Lt, iš kurių, remiantis 2004 m. balanso duomenimis, 32 428 518 Lt buvo per vienus metus mokėtini įsipareigojimai. Nepaisant to, 2012 m. gegužės 28 d. ataskaitoje nurodyta, kad nors visi įmonės įsipareigojimai sudarė 42 733 304 Lt, iš jų tik 7 056 674 Lt buvo pradelsti įsipareigojimai tiekėjams, todėl įvertinus, jog pusė apskaityto įmonės turto vertės buvo 19 191 055 Lt, buvo teigiama, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu įmonė buvo moki. Kolegijos vertinimu, rengiant ataskaitą vadovautasi tik bendrovės turimais vykdytinais skoliniais įsipareigojimais tiekėjams, neatsižvelgiant į įmonės prievoles finansų įstaigoms (remiantis 2004 m. balanso duomenimis, tokios skolos sudarė 10 304 786 Lt), be to, ataskaitų rengėjai rėmėsi ĮBĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis teisinį nemokumo nustatymą, nors sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų, būtina nustatyti ne teisinį, bet faktinį įmonės nemokumą. 2012 m. rugpjūčio 14 d. Finansinio patikrinimo ataskaitoje vertinami ieškovo atsiskaitymai tik su įmonės tiekėjais, nepaisant skolų finansų įstaigoms; ataskaita įrodo, kad įmonė ginčo sandorio sudarymo metu vykdė atsiskaitymus, tačiau šie duomenys, jų nevertinant kartu su turimo turto verte ir įsipareigojimų kreditoriams dydžiu, nesudaro pagrindo teigti, jog ginčo sandorio sudarymo metu įmonė buvo moki, nes faktinis įmonės nemokumas nustatomas įvertinus atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodyto turto bei įsipareigojimų santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-517/2013). Kolegija sprendė, kad bylos duomenų visuma patvirtina, jog ieškovo mokumas buvo sumažėjęs tiek, kad realiai nebuvo galima patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai suėję – 2005 m. balandžio 1 d. ieškovas turėjo 19 724 225,83 Lt per vienus metus mokėtinų įsipareigojimų, iš kurių 5 214 301,86 Lt buvo vykdytini ginčo sandorio sudarymo metu, o įmonės turto balansinė vertė buvo 438 146,47 Lt; ieškovo bankroto byloje dalyvavęs buvęs įmonės direktorius pripažino, jog situaciją, kai įmonė negalėjo vykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, lėmė ginčijamos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas. Ieškovas 2004 m. patyrė 7 123 370 Lt nuostolį, kuris, net įvertinus prieš tai gautą pelną (2002 m. – 1 068 462 Lt, 2003 m. – 1 167 937 Lt), pablogino įmonės finansinę padėtį ir kreditingumą; pripažindamas įmonės patiriamus nuostolius, turto masės ir kredito apyvartos sumažėjimą, atsakovas teikė ieškovui raginimą nedelsiant grąžinti suteiktą paskolą, tai papildomai pagrindžia, jog ginčo sandorio sudarymo metu įmonė turėjo rimtų finansinių sunkumų. Kolegija atkreipė dėmesį ir į aplinkybę, kad ieškinys iškelti ieškovo bankroto bylą pateiktas teismui 2005 m. balandžio 7 d., tuoj po ginčijamo sandorio sudarymo (2005 m. kovo 16 d.). Ieškovas 2004 m. gruodžio 31 d. turėjo 7 056 673,93 Lt pradelstų įsipareigojimų tiekėjams, sandorio sudarymo dieną buvo vykdytina 5 214 301,86 Lt dydžio reikalavimų suma, todėl sudarant ginčo sandorį atsakovui buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, o toks skolininko elgesys teisėjų kolegijos laikytas prieštaraujančiu sąžiningai verslo praktikai. Kolegija kritiškai vertino atsakovo teiginius, kad, perimdamas iš ieškovo 8 675 669,19 Lt vertės debitorių įsiskolinimus, prisiėmė jų išieškojimo riziką ir kaštus (realiai atgavo tik 6 603 419,34 Lt), o ieškovas gavo 7 700 000 Lt, kuriuos galėjo skirti atsiskaitymams su tiekėjais, nes bankui perleisti reikalavimai mokioms įmonėms (ginčo sutarties 4.1 punktas); tai, kad atsakovas atgavo tik dalį iš perleistų reikalavimų, neįrodo, jog sandoris ieškovui buvo ekonomiškai naudingas; atsakovas neįrodė, kokias realias skolų išieškojimo išlaidas patyrė, nepateikė duomenų, kada pradėjo išieškojimus ir kada paaiškėjo, jog tam tikrų skolų nepavyks atgauti, todėl kolegijai kilo pagrįstų abejonių, ar atsakovas (galbūt delsęs pradėti išieškojimo veiksmus) nekaltas dėl to, kad negalėjo atgauti tam tikrų skolų. Kolegijos manymu, nepatikrinęs perleidžiamų skolų dydžio, atsakovas prisiėmė riziką jų neišieškoti. Vertindama sandorio ekonominį naudingumą kolegija atsižvelgė ir į tai, kad pagal ginčo sandorį ieškovo už perleistas reikalavimo teises gauta pinigų suma panaudota atsiskaitant su atsakovu (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.2 punktas), o tai patvirtina pirmumo suteikimą vienam iš kreditorių, nesilaikant proporcingumo principo kitų kreditorių atžvilgiu. Kolegija sprendė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas žinojo apie sunkią ieškovo finansinę padėtį, kreditorių teisių pažeidimą ir sudaromo sandorio ekonominį nenaudingumą įmonei (bankas, susipažinęs su įmonės 2004 m. balanso duomenimis, konstatavo prastą įmonės finansinę padėtį, žinojo apie įmonės patiriamą nuostolį bei apyvartos mažėjimą; ieškovas ginčo sandorio sudarymu pripažino neturintis galimybių vykdyti sutartinių įsipareigojimų bankui ir nepraėjus mėnesiui nuo sandorio sudarymo kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo), todėl padarė išvadą, kad ginčijamą sandorį sudariusių asmenų sąžiningumas yra paneigtas. Nurodžiusi, kad 2001 m. gruodžio 22 d. Sutarties dėl perimtos skolos grąžinimo įvykdymo terminas – 2010 m. rugsėjo 22 d., kolegija pažymėjo, jog atsakovui teigiant, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įgyvendintos reikalavimo teisės pagal Įkeitimo lakštą, turi būti konstatuota, jog atsirado teisė pradėti išieškojimą prieš viso įsipareigojimo įvykdymo terminą, t. y. Sutartis dėl perimtos skolos grąžinimo yra nutraukta, skolininkui nevykdant sutartimi prisiimtų prievolių (Kilnojamojo turto įkeitimo lakšto 10 punktas ir Įkeitimo lakšto 1 priedas). Lietuvos Respublikos hipotekos registro duomenimis, 2005 m. kovo 15 d. įregistruotas atsakovo 2005 m. kovo 10 d. įspėjimas skolininkui apie pradėtus priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus; skolininkas įspėtas, kad per 20 dienų nuo kreditoriaus rašto įteikimo dienos negrąžinus skolos bus vykdomas išieškojimas iš įkeisto turto (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 302 straipsnis). Aplinkybę, kad hipotekos teisėjas įregistravo įspėjimą skolininkui, kolegija laikė įrodančia, jog įvykdytos visos priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto prieš įkeitimu užtikrintos prievolės įvykdymo terminą sąlygos, t. y. sutartis buvo vienašališkai nutraukta, ir atsakovas turėjo teisę pradėti priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Ieškovui siekiant atsiskaityti su atsakovu ir šiam pasinaudojus teise įgyvendinti reikalavimą iš įkeisto turto, šalys sudarė ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Kolegija nustatė, kad iš ginčijama sutartimi perleistų 8 675 669,16 Lt reikalavimų, tik 4 107 966,98 Lt buvo įkeisti 2002 m. vasario 8 d. kilnojamojo turto Įkeitimo lakštu; kitos perleistos reikalavimo teisės (kurių vertė 4 567 702,21 Lt), nebuvo įkeistos, todėl nebuvo prievolės dėl jų sudaryti ginčo sutartį. Kolegijos įsitikinimu, atsakovo argumentus, kad Įkeitimo lakštu buvo įkeisti ne konkretūs reikalavimai ieškovo debitoriams, bet esami ir būsimi jo reikalavimai debitoriams už 19 492 645,96 Lt, paneigia Įkeitimo lakšto nuostatos, pagal kurias be įkeičiamų ieškovo lėšų (esamų ir būsimų) atsiskaitomojoje sąskaitoje, prekių atsargų, taip pat įkeistos ir UAB „LRG farmacija“ turtinės teisės, atsiradusios iš rašytinių pirkimo–pardavimo sutarčių (iš viso 359 sutartys), pridedant, kad įkeičiamos Reikalavimų nustatymų sutarčių apyraše nurodytos reikalavimo teisės, kurių vertė 19 492 645,96 Lt; lakšte numatyta galimybė keisti tik įkeistų prekių atsargų, bet ne turtinių teisių sąrašo sudėtį ir formą. Dėl nurodytų aplinkybių kolegija sprendė, kad ieškovas, vykdydamas Įkeitimo lakštu prisiimtas prievoles, privalėjo sudaryti tik tą Reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria atsakovui perleisti reikalavimai į įkeistas reikalavimo teises, o likusi sutarties dalis, kuria perleistos neįkeistos reikalavimo teisės, sudaryta nesant tam teisinio pagrindo, todėl pripažintina negaliojančia. Spręsdama restitucijos taikymo klausimą kolegija nustatė, kad iš perleistų reikalavimų atsakovui pavyko išieškoti 6 603 419,34 Lt: 2 673 083,97 Lt išieškota iš neįkeistų turtinių teisių ir 3 930 335,37 Lt iš įkeistų. Iš neišieškotų 2 072 249,85 Lt: 177 631,60 Lt neišieškota iš atsakovui perleistų įkeistų turtinių teisių; atsakovui nepateikus informacijos apie vykdytą išieškojimą iš dalies debitorių (1 894 618,25 Lt), kolegija juos priskyrė prie neįkeistų ir neišieškotų reikalavimų sumos. Atsižvelgusi į šiuos skaičiavimus ir aplinkybę, kad atsakovas turėjo teisę pasinaudoti jam, kaip įkaito turėtojui, suteikta teise įgyvendinti reikalavimą iš įkeisto turto, kolegija sprendė, kad paaiškėjus, jog atsakovui nepavyko išieškoti 177 631,60 Lt iš įkeistų reikalavimo teisių, jis turi teisę pareikšti šios sumos dydžio finansinį reikalavimą ieškovo bankroto byloje (CK 4.193 straipsnio 1 dalis). Kolegija pritaikė restituciją, priteisė ieškovui 4 567 702,22 Lt (atsakovui perleistų neįkeistų reikalavimo teisių piniginį ekvivalentą). Kadangi nuo ginčo sandorio sudarymo ir perleistų reikalavimo teisių realizavimo praėjo daug laiko, tai kolegija nenustatinėjo priežasčių, lėmusių atsakovui perleistų tam tikrų reikalavimų neįgyvendinimą, pažymėjo, kad byloje nebuvo keliamas klausimas, kas dėl to kaltas.

16III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos pagrindiniai teisiniai argumentai

17Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl įkeitimo sandorio turinio ir jo šalių valios aiškinimo. Kasatorius laikosi pozicijos, kad sudarydamos Įkeitimo lakštą šalys susitarė dėl reikalavimo teisių portfelio įkeitimo, todėl spręsdamas apie konkrečių debitorių ir skolų, nurodytų Įkeitimo lakšto priede, įkeitimą apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino šalių valią. Kasatoriaus teigimu, debitorių įkeitimas specifinis – jie nuolat keičiasi, todėl jų visų neįmanoma nurodyti įkeitimo lakšte (priešingu atveju, reiktų nuolat jį keisti, o tai ribotų civilinę apyvartą), prie Įkeitimo lakšto pridėti debitorių sąrašai laikytini orientaciniais, jie patvirtina Įkeitimo lakšto sudarymo dieną įmonės debitorius ir turimų reikalavimo teisių vertę. Toks aiškinimas atitinka ieškovo, kuris užsiima aktyviu prekių atsargų pirkimu ir pardavimu, veiklos specifiką, lemiančią didelę debitorių kaitą, tokios praktikos laikomasi farmacijos versle. Pripažinus, kad įkeičiami tik hipotekos sandorio sudarymo metu turimi reikalavimai debitoriams, juos padengus, debitoriams bankrutavus ar pan., kasatoriaus reikalavimas nebūtų buvęs užtikrintas. Ginčo šalių valią dėl pirmiau nurodyto hipotekos objekto turinio, kasatoriaus manymu, patvirtina buvusių ieškovo vadovų paaiškinimai, akcininkų sprendimas įkeisti debitorius, ieškovo ūkinės komercinės veiklos specifika, jo ir debitorių sudarytų tiekimo sutarčių nuostatos, kitos sandorio šalies (kasatoriaus) pozicija, kurios šis laikėsi bylos nagrinėjimo metu (CK 6.193 straipsnis); apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šias aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus. Kasatorius pažymi, kad Įkeitimo lakšto sudarymo metu galiojusioje CK 4.204 straipsnio redakcijoje nebuvo nustatyta galimybė įkeisti reikalavimo teisių portfelį (tokią galimybę nustatė CK 4.202 straipsnis „Prekių atsargų, esančių apyvartoje, įkeitimas“; aiškinant šį straipsnį kasacinio teismo konstatuota, kad įkaito davėjas turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, jog nemažės bendra jų vertė). Teisė įkeisti reikalavimo teisių portfelį expressis verbis įtvirtinta 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1842 pakeitus CK 4.202 straipsnį; taip įstatymų leidėjas užpildė iki nurodyto CK straipsnio pakeitimo egzistavusią spragą. Kadangi teisės aktuose nebuvo nustatytas draudimas įkeisti reikalavimo teisių portfelį, tai kasatorius nurodo, kad šalys turėjo teisę įkeisti bendrovės reikalavimus debitoriams, kurių bendra vertė 19 492 645,96 Lt.
  2. Dėl galiojančios ir neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovo bankroto administratorius ieškinį pareiškė kaip kreditorius bendrąja prasme, gindamas visų kreditorių interesus ir tai pagrindžia neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės buvimą. Pasak kasatoriaus, tokia išvada prieštarauja naujausiai kasacinio teismo praktikai, pagal kurią tokia teisė pripažįstama tik tada, kai bankroto administratorius įrodo, kad reiškiant ieškinį bankrutuojančios įmonės kreditoriai yra tie patys asmenys, kurie jais buvo sudarant ginčijamą sandorį ir jų reikalavimo teisės yra tos, kurios buvo sudarant ginčijamą sandorį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „LRG farmacija“ v. UAB „Limedika“, bylos Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Ieškovas tokių įrodymų (ieškovo kreditorių sąrašų) byloje nepateikė, todėl teismas negalėjo laikyti įrodyta šios actio Pauliana sąlygos. Priimdama skundžiamą sprendimą, teisėjų kolegija rėmėsi prieštaraujančiu pirmiau nurodytam kasacinio teismo išaiškinimu, kad bankroto administratorius, gindamas visų kreditorių interesus, prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus įmonės sandorius gali ginčyti CK 6.66 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Artrio-2“ v. UAB DnB Nord lizingas ir kt., bylos Nr. 3K-3-262/2008).
  3. Dėl ieškovo nemokumo. Nesutikdamas su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad sudarant ginčijamą sandorį ieškovas buvo faktiškai nemokus, kasatorius atkreipia dėmesį į 2012 m. gegužės 28 d. Finansinio patikrinimo ataskaitą, kurioje nustatyta, jog ieškovo pradelsti įsipareigojimai tiekėjams 2004 m. gruodžio 31 d. buvo 7 056 674 Lt, arba 18,4 proc. viso ieškovo turto ir neviršijo pusės balanse apskaityto turto vertės, taigi ieškovas galėjo patenkinti visus pradelstus kreditorių reikalavimus (nebuvo nemokus); šią aplinkybę patvirtino ir tuometinis ieškovo vadovas. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ieškovo mokumą patvirtinančių duomenų, neargumentuotai nurodė, kad Finansinio patikrinimo ataskaita – prieštaringas įrodymas, neatliko išsamios ieškovo finansinės atskaitomybės ir pinigų srautų analizės. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas nekvalifikuotas vertinti Finansinio patikrinimo ataskaitos tinkamumo ir teisingumo, tai padaryti gali tik finansinį vertinimą atlikę ekspertai. Kasatorius pažymi, kad teismas nepagrįstai pirmenybę suteikė ieškovo vadovų paaiškinimams, pateiktiems bankroto, o ne šios bylos nagrinėjimo metu.
  4. Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Nesutikdamas su teismo išvada, kad ginčijamas sandoris pažeidžia ieškovo kreditorių teises ir teisėtus interesus, kasatorius nurodo, jog reikalavimo teisės perleistos už tinkamą kainą; perimtų reikalavimo teisių vertė (atsižvelgiant į sumažėjusį skolų dydį ir tai, kad dalis debitorių bankrutavo ar yra likviduojami) buvo daug mažesnė (6 609 419,34 Lt) nei įsigijimo kaina (7 700 000 Lt) – jų vertę viršijo 1 090 580,66 Lt; perleistų reikalavimo teisių vertę skaičiuojant pagal verslo apskaitos standartus, debitorių reikalavimų vertė – 7 064 150 Lt, todėl sumokėjęs 7 700 000 Lt kasatorius permokėjo 635 850 Lt (2012 m. gegužės 28 d. Finansinio patikrinimo ataskaitos duomenys). Kasatoriaus teigimu, Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas palankus ieškovui ir jo kreditoriams, nes jos pagrindu už daug mažesnę sumą buvo sumažinta skola kasatoriui ir sudarytos palankios galimybės kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš ieškovo turto masės proporcingai didesne suma nei turto, kurį perėmė kasatorius, vertė; restitucijos taikymas sukeltų neigiamus padarinius kreditoriams, nes kasatoriaus reikalavimas bankroto byloje padidėtų 4 567 702,21 Lt (atitinkamai sumažėtų jų reikalavimų patenkinimo proporcijos). Anot kasatoriaus, sandorio pripažinimas negaliojančiu palankus bankroto administratoriui, šiam užsitikrinant administravimo sąmatą, kuri sudaro 200 000 Lt. Teismas formaliai sprendė, kad kasatoriui pirmenybės teise patenkinus savo reikalavimą ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia, nors pagal kasacinio teismo praktiką actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, jog sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).
  5. Dėl kasatoriaus sąžiningumo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, sudarydamas ginčijamą sandorį prieš pat ieškovo bankroto bylos iškėlimą, kasatorius buvo nesąžiningas, ir pažymėjo, jog Sutarties sudarymo metu ieškovas buvo mokus, vykdė įprastą komercinę veiklą, turėjo kitų gautinų sumų ir turto, kuris nebuvo perleistas kasatoriui; Sutartis sudaryta siekiant sutvarkyti ieškovo pinigų srautus ir išlaikyti gerą įmonės finansinę padėtį; kasatorius veikė pagal 2001 m. gruodžio 22 d. Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo, Įkeitimo lakštą, o ieškovas turėjo pareigą atsiskaityti su kasatoriumi; Sutarties sudarymas buvo palankus ieškovui; Sutartimi tik iš dalies patenkintas kasatoriaus reikalavimas (negalima teigti, kad jam buvo suteikta pirmenybės teisė).
  6. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl jo pateiktų įrodymų – buvusių ieškovo vadovų parodymų ir rašytinių paaiškinimų, UAB „Limedika“ 2013 m. gruodžio 18 d. pranešimo „Dėl informacijos pateikimo“, kurie patvirtino, kad Įkeitimo lakštu įkeisti ne konkretūs reikalavimai ieškovo debitoriams, bet esamų ir būsimų reikalavimo teisių į 19 492 645,96 Lt portfelis, kai kurie ieškovo debitoriai įkeisti UAB „Limedika“ ir ši neprieštaravo dėl debitorių perleidimo kasatoriui bei išieškojimo iš jų, taigi kasatorius turėjo teisę ginčijamu sandoriu perimti visas perleistas reikalavimo teises. Teismui nusprendus, kad Įkeitimo lakštu įkeisti tik jame nurodytų debitorių reikalavimai, iš kasatoriaus galėjo būti priteista ne daugiau kaip 223 494,97 Lt, t. y. UAB „Limedika“ neįkeista suma (4 298 538 Lt iš 4 567 702,21 Lt iš kasatoriaus priteistos sumos buvo išreikalauta iš debitorių, kurių reikalavimai įkeisti ne tik kasatoriui, bet ir UAB „Limedika“). Apeliacinės instancijos teismas priteisė iš kasatoriaus 4 567 702,21 Lt, nors jis teigia iš debitorių išsiieškojęs tik 2 673 083,97 Lt, taigi priteistų 1 894 618,24 Lt kasatorius apskritai negavo. Teismas kasatoriui perkėlė pareigą įrodyti, kad šis ėmėsi visų įmanomų veiksmų išieškojimui įvykdyti, nors pareiga įrodyti, jog reikalavimo teisės nebuvo tinkamai įgyvendintos ir dėl to ieškovui priteistina reikalavimo teisių vertei lygi suma, kasatoriaus vertinimu, taikytina ieškovui, turinčiam pareigą įrodyti netinkamus kasatoriaus veiksmus (CPK 12, 178 straipsniai). Kasatorius teigia pateikęs teismui paaiškinimus ir lenteles, kuriose nurodyta, kodėl neįgyvendintos reikalavimo teisės kai kuriems debitoriams, tačiau teismas į juos neįsigilino ir nepagrįstai priteisė ieškovui net ir tas lėšas, kurių kasatorius neišieškojo ir negalėjo išsiieškoti; o ieškovas neįrodinėjo ir nieko nepasisakė dėl išieškojimo iš debitorių galimybės.
  7. Dėl restitucijos taikymo. Kasatorius pažymi, kad pritaikius restituciją asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006); restitucija taikoma tik tam turtui, kuris perleistas pagal pripažintą negaliojančiu sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinio prokuroro pavaduotojas, ginantis viešąjį interesą, v. AB Lietuvos paštas ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2013). Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog kasatoriui perleista 4 567 702,21 Lt vertės reikalavimo teisių, kurios tiesiogiai nebuvo įtvirtintos Įkeitimo lakšto priede; kasatorius išieškojo 2 673 083,97 Lt pagal tokias reikalavimo teises, o 1 894 618,24 Lt neišieškojo dėl objektyvių aplinkybių (nebuvo skolą pagrindžiančių dokumentų, skolininkai bankrutavo, kt.), todėl teismas, formaliai pritaikęs restituciją ir nukrypęs nuo kasacinio teismo išaiškinimų, nepagrįstai priteisė iš kasatoriaus lėšas, kurių šis negavo ir negalėjo išieškoti, taip pablogindamas jo padėtį. Kasatorius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad dalis reikalavimo teisių, pagal kurias kasatorius išieškojo iš debitorių 2 449 589 Lt, buvo įkeistos UAB „Limedika“, todėl, šiai neturint jokių pretenzijų kasatoriui dėl išieškotos sumos, UAB „Limedika“ sutikimo pagrindu kasatorius turi visas teises į nurodytą sumą (2 449 589 Lt). Nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas lėšas ieškovo naudai, pritaikė vienašalę restituciją, kasatorius teigia, jog sandorį pripažinus negaliojančiu vienašalė restitucija negali būti taikoma, nes taip pabloginama vienos šalies (kasatoriaus) padėtis.

18Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl įkeitimo sandorio turinio ir jo šalių valios aiškinimo. Ieškovo manymu, kasaciniame skunde keliama daug fakto klausimų (dėl Įkeitimo lakšte nurodyto įkeitimo objekto, dalies byloje esančių įrodymų, kasatoriaus nesąžiningumą patvirtinančių aplinkybių pakartotinio įvertinimo), kurie nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko, taip pat naujų klausimų, dėl kurių ieškovas neturėjo galimybės pasisakyti. Prašydamas iš naujo įvertinti Įkeitimo lakštą sudariusių šalių valią, kasatorius nepateikia teisinių argumentų, nenurodo, kokias sutarčių aiškinimo taisykles pažeidė bylą nagrinėję teismai. Ieškovo vertinimu, kasatorius nepagrindė, kad Įkeitimo lakštu įkeistas esamų ir būsimų reikalavimo teisių portfelis – tokia sąlyga (būsimų reikalavimo teisių įkeitimo) nenumatyta Įkeitimo lakšte, jame aiškiai nurodytos sutartys, iš kurių kylantys reikalavimai įkeisti, debitoriai, į kuriuos gali būti nukreipta reikalavimo teisė, didžiausios šių teisių vertės; kasatorius nepagrindė ieškovo veiklos specifikos, dėl kurios egzistuotų pagrindas taikyti kitokius standartus, vertinant jo sudarytų sutarčių nuostatas. Ieškovas pažymi, kad kasatoriaus nurodyta naujos redakcijos CK 4.202 straipsnio nuostata taikoma turtinio komplekso, o ne konkrečių turtinių teisių įkeitimui, be to, ji įsigaliojo po Įkeitimo lakšto sudarymo ir negali būti taikoma atgaline data.
  2. Dėl galiojančios ir neabejotinos kreditoriaus reikalavimo teisės. Ieškovo teigimu, ginčijamo sandorio sudarymo metu UAB „LRG Farmacija“ jau turėjo daug kreditorių, kurių reikalavimai vėliau patvirtinti bendrovės bankroto byloje, iškeltoje praėjus mėnesiui po Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Kasatorius pirmosios instancijos teisme neginčijo šios actio Pauliana sąlygos, o apeliacinės instancijos teisme tai darė pažeisdamas rungimosi principą, todėl ji teismo neturėjo būti vertinama. Be to, kasacinis teismas yra nurodęs, kad bankrutuojančios įmonės kreditorių teisės yra pažeidžiamos, jei įmonė sudaro sandorius, pažeisdama savo pačios interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga, Teismų praktika 29); ieškovo teisių pažeidimas šioje byloje nekelia abejonių. Ieškovas pažymi, kad galiojančių kreditorių reikalavimų klausimas paprastai aktualus tuo atveju, kai nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki bankroto bylos iškėlimo yra praėję nemažai laiko; ieškovo bankroto byla iškelta praėjus vienam mėnesiui nuo Reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo, todėl kreditorių sudėtis ir jų reikalavimo teisės objektyviai negalėjo pasikeisti (ieškovui būtų tekę sudaryti sandorių už 24 490 896,82 Lt – bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų sumą).
  3. Dėl ieškovo nemokumo. Ieškovo vertinimu, kasatoriaus nurodomi 2012 m. gegužės 28 d. Finansinio patikrinimo ataskaita ir buvusio bendrovės vadovo parodymai šioje byloje nėra ir negali būti laikomi patikimais įrodymais – ataskaita parengta kasatoriaus užsakymu, pagal jo pateiktus duomenis, joje įvertintas ne faktinis, o bendrovės nemokumas ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatų prasme; buvęs bendrovės vadovas pakeitė savo parodymus, nes yra suinteresuotos šios bylos baigtimi (pripažinus, kad Reikalavimų perleidimo sutartis sudaryta neteisėtai, tai gali turėti įtakos kitai bylai, kurioje sprendžiamas jo civilinės atsakomybės klausimas); tokią išvadą teismas padarė juos įvertinęs kartu su kitais įrodymais. Atsiliepime nesutinkama su kasatoriumi, kad teismas nekvalifikuotas įvertinti auditoriaus išvadą, nurodant, jog toks argumentas prieštarauja įrodinėjimą reglamentuojančioms teisės normoms, kasatorius nepagrindžia, kokios specialiosios žinios reikalingos tokiam dokumentui įvertinti. Ieškovas įsitikinęs, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymas sumažino ieškovo galimybes atsiskaityti ir nepagrįstai suteikė prioritetą vienam iš jo kreditorių – pagal ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentus, šio finansinė padėtis buvo labai pablogėjusi; ieškovas ne tik neturėjo pinigų atsiskaityti su kreditoriais (dėl šios priežasties kasatorius nutraukė 2001 m. gruodžio 22 d. Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo), bet ir realios galimybės jų pasiskolinti (kasatorius atsisakė suteikti ieškovui papildomą kreditą); aplinkybė, kad ieškovas negali laiku vykdyti sutartinių įsipareigojimų nurodyta ir ginčijamoje sutartyje; res judicata galią turinčioje nutartyje iškelti ieškovo bankroto bylą konstatuota, kad vėliausiai 2005 m. balandžio 1 d. ieškovas jau buvo nemokus.
  4. Dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Ieškovo įsitikinimu, teigdamas, kad ginčijamu sandoriu perimtų reikalavimo teisių vertė (6 603 419,34 Lt) mažesnė nei jų įsigijimo kaina (7 700 000 Lt), kasatorius nepagrįstai reikalavimo teisių vertę (8 675 669,19 Lt) prilygina faktiškai išieškotos sumai (6 603 419,34 Lt), nes nepatikrinęs perleidžiamų skolų dydžio kasatorius prisiėmė jų neišieškojimo riziką. Kasatorius pateikia prieštaringus duomenis dėl tikrosios reikalavimo teisių vertės – nurodo, kad ji lygi faktiškai išieškotos sumos vertei (6 603 419,34 Lt), taip pat teigia, jog perleistų reikalavimo teisių vertė nurodyta 2012 m. gegužės 28 d. Finansinio patikrinimo ataskaitoje (7 064 150 Lt). Ieškovas nesutinka, kad ginčo sandoriu sudarytos palankios galimybės jo kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš didesnės ieškovo turto masės, nes bendrovė buvo nemoki, kasatoriui perduotas paskutinis likvidus ieškovo turtas, taip užkertant galimybę patenkinti kreditorių reikalavimus. Ieškovo bankroto administratorius pažymi, kad jo suinteresuotumas bylos baigtimi – išimtinai tik procesinis, Reikalavimo teisių perleidimo sutartis ginčyta kreditorių iniciatyva ir jų pavedimu.
  5. Dėl kasatoriaus sąžiningumo. Ieškovas nurodo, kad kasatorius negalėjo nežinoti apie prastą ieškovo finansinę būklę sudarant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį (turėdamas tokią informaciją kasatorius nutraukė 2001 m. gruodžio 22 d. Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo); ieškovas kreipėsi į kasatorių dėl papildomo kredito suteikimo, kurį šis, įvertinęs ieškovo mokumą, atsisakė suteikti; Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nurodyta jos sudarymo sąlyga – ieškovas neturėjo pakankamai lėšų ir negalėjo laiku vykdyti savo įsipareigojimų; nuo ginčijamo sandorio sudarymo iki ieškovo nemokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies prasme konstatavimo praėjo tik dvi savaitės; kasatorius (sąžiningas kontrahentas) turėjo pareigą pasidomėti, ar ieškovas neturėjo kitų kreditorių ir ar sandoriu nebuvo pažeisti jų interesai.
  6. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Ieškovas laikosi pozicijos, kad buvusių jo vadovų paaiškinimai negali būti laikomi patikimais įrodymais, jie neatitinka CPK 192 straipsnio nuostatų (pateikti pavėluotai, neegzistuoja aplinkybių, dėl kurių būtų neįmanoma ar sudėtinga nurodytus liudytojus apklausti teismo posėdyje; rašytiniai parodymai – specialiai šiam procesui sukurti dokumentai, juose pateikta informacija užfiksuota ne iki kylant ginčui, bet jau prasidėjus teismo procesui, 2013 m. pabaigoje, nuo Įkeitimo lakšto sudarymo praėjus beveik dvylikai metų). Ieškovas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kitoje civilinėje byloje (bylos Nr. 2A-322/2014) UAB „Limedika“ neigia bet kokios pirmenybės teisės išieškoti pagal jai įkeistas reikalavimo teises suteikimą kasatoriui; toks sutikimas negalėtų turėti jokių teisinių padarinių (nereikštų reikalavimo teisių perleidimo kasatoriui teisėtumo). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad kasatoriui perleistų reikalavimo teisių debitoriai buvo įkeisti UAB „Limedika“; Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dieną ši bendrovė turėjo 398 412,75 Lt reikalavimą ieškovui, todėl negalėjo duoti sutikimo išreikalauti didesnę sumą.
  7. Dėl restitucijos taikymo. Ieškovas laikosi pozicijos, kad perleistų turtinių teisių piniginis ekvivalentas negali būti skaičiuojamas pagal faktiškai išieškotą pinigų sumą, nes perimdamas šias teises, kurios galiojo visa apimtimi, kasatorius (atidus ir rūpestingas, ilgametę patirtį turintis verslo subjektas) prisiėmė su neišieškojimu susijusią riziką (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 4.1 punktas), todėl jam kyla pareiga įrodyti, jog ne dėl jo kaltės buvo netinkamai įvertinta ši rizika ir išieškotos ne visos pinigų sumos (CPK 178 straipsnis). Tokių aplinkybių kasatorius neįrodė, todėl restitucija taikytina visai perleistų (o ne vien faktiškai išieškotų) reikalavimo teisių sumai.

19Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria atmesta ieškinio dalis, ir ieškinį tenkinti visa apimtimi – pripažinti negaliojančia 2005 m. kovo 16 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. 3381 ir taikyti restituciją, priteisti ieškovui iš atsakovo ekvivalentą pinigais – 8 675 669,19 Lt. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

201. Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės pažeidimo. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Įkeitimo lakštu įkeistos visos reikalavimo teisės jame nurodytiems debitoriams, neatsižvelgiant į lakšto priede nurodytas maksimalias įkeičiamų turtinių teisių vertes ir konkrečias sutartis, kurių pagrindu atsirado reikalavimo teisės. Teismas reikalavimo teises individualizavo tik pagal vieną kriterijų – Įkeitimo lakšte nurodytą debitorių, neatsižvelgdamas į kasatoriaus teikiamus argumentus, kad dalis reikalavimų lakšte nurodytiems debitoriams atsirado po įkeitimo sandorio sudarymo, taigi nebuvo įkeistos. Kasatorius nurodo, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kurios Įkeitimo lakštu įkeistos reikalavimo teisės perleistos Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi – iš šios sutarties priede pateikto sąrašo neįmanoma nustatyti, iš kokių sutarčių kylančios reikalavimo teisės perleistos, kuri įkeistų reikalavimo teisių dalis realizuota iki Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo; kasatorius nėra tikras, ar ankstesnis bankroto administratorius jam perdavė visus bankrutuojančios įmonės dokumentus. Dėl nurodytų objektyvių priežasčių negalima visiškai atkurti Įkeitimo lakšto ir ginčijamo sandorio sudarymo metu egzistavusių aplinkybių; būtina įvertinti byloje esančius kitus (netiesioginius) įrodymus. Remdamasis vien atsakovo pateikta suvestine apie debitorius, kurie neįvardyti Įkeitimo lakšte, tačiau nurodyti Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje, ir nevertindamas kasatoriaus pateiktų įrodymų, teismas pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, kuri pagrįsta tikimybių pusiausvyros principu.

212. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo sprendžiant, kad atsakovui perleistos reikalavimo teisės nesuvaržytos įkeitimu. Kasatoriaus vertinimu, byloje esančių duomenų visuma patvirtina, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistos teisės nebuvo įkeistos, – ginčijamos sutarties tekste neužsimenama apie perleidžiamų reikalavimo teisių įkeitimą (ja perleistos visos 2005 m. kovo 10 d. galiojusios ir neįvykdytos, o ne Įkeitimo lakštu įkeistos reikalavimo teisės); kasatoriaus debitoriams išsiųstuose pranešimuose apie teisių perleidimą nurodoma, kad perleidžiamos visos reikalavimo teisės į visus debitorių mokėjimus, taip pat šių teisių įvykdymą užtikrinančios teisės; atsakovo pažymoje, kuria rėmėsi teismas, nurodoma, jog 28 700 Lt gauta iš neidentifikuotų mokėtojų, iš kai kurių debitorių išieškotos didesnės sumos, nei nurodyta Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje; Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistos 2005 m. kovo 10 d. kasatoriaus turėtos 8 675 669,19 Lt vertės reikalavimo teisės konkretiems debitoriams, dalis perleistų reikalavimo teisių atsiradusios pagal 2005 m. (po Įkeitimo lakšto sudarymo) pasirašytas sutartis; sutartys su daugeliu debitorių buvo sudaromos ne tik 2001–2002 m., kaip nurodoma Įkeitimo lakšte, bet ir paskesniais metais (tai teikia pagrindo manyti, kad pagal Įkeitimo lakšte nurodytas sutartis atsiskaityta iki Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo); iš Įkeitimo lakšto turinio akivaizdu, kad buvo įkeistos tik esamos konkrečios, bet ne būsimos neidentifikuotos reikalavimo teisės; dauguma Įkeitimo lakšto priede nurodytų reikalavimo teisių buvo perleidžiamos atsakovui pagal su juo sudarytą faktoringo sutartį. Kasatoriaus įsitikinimu, teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šias aplinkybes, taip pažeisdamas CPK 14, 185 straipsnius; situacija, kai teismas be jokios argumentacijos suabsoliutina vienos šalies pateiktus įrodymus, o kitos šalies įrodymų apskritai nevertina, paneigia proceso betarpiškumo (CPK 14 straipsnis), rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir šalių procesinio lygiateisiškumo principus bei laikytina proceso teisės normų pažeidimu, turinčiu esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui.

22Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

  1. Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės pažeidimo. Atsakovo manymu, bankroto administratoriui teisės aktuose nustatyti specialieji kvalifikacijos reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, todėl aplinkybė, kad administratorius nedisponuoja įrodymais, kuriais grindžia savo motyvus, nesudaro sąlygų jam remtis su byla nesusijusiais ar nuo įrodinėjimo dalyko pernelyg nutolusiais įrodymais; priešingas vertinimas pažeistų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles (CPK 12, 178 straipsniai), nepagrįstai ją perkeltų atsakovui.
  2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo sprendžiant, kad atsakovui perleistos reikalavimo teisės nesuvaržytos įkeitimu. Atsakovas įsitikinęs, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistos įkeistos reikalavimo teisės, –sandorio šalių valia perleisti įkeistas teises nurodyta ginčo sutarties įžanginėje dalyje, šią aplinkybę parvirtino buvusių ieškovo vadovų parodymai, ieškovo pranešimai debitoriams apie jo reikalavimo teisių, kurios yra įkeistos, perleidimą atsakovui. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginių įrodymų nepakanka, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti laikoma, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „IBCA trobos“ v. A. G., bylos Nr. 3K-3-610/2013). Atsakovo nuomone, Reikalavimo teisių perleidimo sutarties priede konkrečių reikalavimo dydžių nustatymo data (2005 m. kovo 10 d.) nurodyta dėl patogumo ir apskaitos; reikalavimo teisių dydžių kitimą, santykių tęstinumą ir faktą, kad atsakovui įkeistos ateityje atsirasiančios reikalavimo teisės pagrindžia ieškovo pateikti jo debitorių pranešimai, įrodantys, jog skolos dydžiai kito, nebuvo konkretūs ir pastovūs, buvo derinami tarp debitorių ir atsakovo. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu neegzistavo Įkeitimo lakštu įkeistos teisės, pasak atsakovo, pagrįsta tik prielaidomis, todėl laikytina neįrodyta. Atsakovo vertinimu, ieškovo į bylą pateikta priteistinos sumos apskaičiavimą patvirtinanti pažyma pagrįsta prielaidomis, argumentais dėl netiesioginių įrodymų, ją sudarant remtasi motyvu, kad ginčo sandoriu atsakovui perleistos Įkeitimo lakštu neįkeistos reikalavimo teisės, todėl teismai pagrįstai šiuo dokumentu nesirėmė. Ieškovo skaičiavimai neturi reikšmės, nes, anot atsakovo, Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleisti expresiss verbis Įkeitimo lakšte neįvardyti debitoriai buvo įkeisti UAB „Limedika“, kuri patvirtino, kad neturi jokių pretenzijų atsakovui dėl jam perleistų debitorių, taigi atsakovas teisėtai perėmė debitorius ir atliko išieškojimą, o jo pateikti skaičiavimai – tinkami; ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių, kad UAB „Limedika“ reikalavimo teisės buvo pasibaigusios, jos finansinis reikalavimas patvirtintas ieškovo bankroto byloje.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

25Dėl įkaito davėjo teisių apimties pagal įkeitimo susitarimą

26Įkeitimo samprata reglamentuojama CK 4.198 straipsnyje. Pagal nagrinėjamoje byloje aktualią šio straipsnio redakciją (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. VIII-1864), galiojusią 2002 m. vasario 8 d. Įkeitimo lakšto sudarymo metu, įkeitimo objektu galėjo būti kilnojamasis daiktas arba turtinės teisės. Įkeitimo objektai išsamiau reglamentuoti CK 4.201 straipsnyje. Šioje normoje nurodyti kilnojamųjų daiktų įkeitimo ypatumai, nedetalizuojant turtinių teisių įkeitimo. Tam skirta CK 4.204 straipsnio 1 dalis, kurioje pateiktas pavyzdinis turtinių teisių sąrašas, nurodant, kad gali būti įkeičiamos ir kitos turtinės teisės. Toks teisinis reguliavimas sudarė prielaidas įkeisti iš bet kokių teisinių santykių atsirandančias turtines (tiek daiktines, tiek prievolines) teises, jeigu jos atlieka užtikrinamąją funkciją, išskyrus teises, susijusias su įkeičiamo daikto savininko asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymai ar sutartis. Kadangi turtinių teisių sąvoka plati, tai dėl įkeitimo susitariančios šalys galėjo spręsti tiek dėl konkrečios teisės, tiek dėl kelių teisių įkeitimo pagal sąrašą. Įstatymuose nustatytais atvejais taip pat galėjo būti įkeičiamos turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgis ateityje (CK 4.204 straipsnio 2 dalis). Įkeičiamos galėjo būti ir apyvartoje esančios prekių atsargos (prekės, žaliavos, pusgaminiai, pagaminta produkcija) (CK 4.202 straipsnis). Pagal CK 4.202 straipsnį, įkaito davėjas, įkeitęs apyvartoje esančias prekių atsargas, turi teisę keisti jų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Toks įkeitimas teisės doktrinoje (2003 m. A. Smaliuko apginta daktaro disertacija „Kilnojamojo turto įkeitimo teisės reforma ir derinimas: lyginamoji analizė“) vadinamas universaliu, t. y. suteikiančiu galimybę keisti įkeičiamų objektų sudėtį, nekeičiant įkeisto turto vertės. Atsakovas savo kasaciniame skunde prašo portfelio įkeitimą pripažinti vienu iš universalaus įkeitimo atvejų (šioje nutartyje toliau bus vartojama teisės doktrinoje išskirta universalaus įkeitimo sąvoka). Atsakovo vertinimu, Įkeitimo lakšte šalys susitarė dėl universalaus turtinių teisių įkeitimo, pagal kurį įkeisti ne konkretūs debitoriai ir konkretaus dydžio reikalavimo suma, buvusi įkeitimo sandorio sudarymo metu, bet taip pat ir reikalavimo teisių vertės padidėjimas bei būsimi debitoriai.

27Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi CK 4.198, 4.201, 4.202, 4.204 straipsnių nuostatas, konstatuoja, kad Įkeitimo lakšto sudarymo metu Lietuvos įstatymų leidėjas nebuvo pasirinkęs universalaus įkeitimo modelio, išskyrus prekių atsargų, esančių apyvartoje, įkeitimą, kurio universalumas tiesiogiai (expressis verbis) įtvirtintas CK 4.202 straipsnyje. Taigi iki atsakovo nurodomų 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1842 patvirtintų CK Ketvirtosios knygos pakeitimų, universalus įkeitimas de lege lata nebuvo galimas. Dėl to atsakovo nurodomi argumentai dėl 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1842 priimtų CK 4.202 straipsnio pakeitimų, kuriais nustatyta turtinio komplekso įkeitimo galimybė, nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės, nes, aiškinant Įkeitimo lakšto turinį, taikytinos jo sudarymo metu galiojusių teisės aktų nuostatos. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad dispozityvi CK 4.204 straipsnio 1 dalies nuostata, jog gali būti įkeičiamos ir kitos turtinės teisės, galiojusi Įkeitimo lakšto sudarymo metu, nedraudė sudaryti susitarimų dėl universalaus įkeitimo – ji aiškintina kaip leidžianti susitarti tiek dėl įvairaus pobūdžio turtinių teisių įkeitimo, tiek suteikti tokiam įkeitimui universalumo požymių. Toks aiškinimas atitinka sutarties laisvės principą (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), kurio taikymas itin platus subjektams, kuriuos sieja verslo santykiai ir kurių valios išraiškos galimybės neribojamos.

28Šalims įgyvendinant teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, svarbu atsižvelgti į sutarties formai keliamus reikalavimus. Įkeitimo sutartis standartizuota – CK 4.209 straipsnyje nustatyti reikalavimai tokios sutarties formai ir jų nesilaikymo teisiniai padariniai. Tais atvejais, kai įkeitimo objektas paliekamas įkaito davėjui, įkeitimo sutartis įforminama surašant įkeitimo lakštą (CK 4.209 straipsnio 2 dalis). Pagal Hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo lakštų pildymo instrukciją, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 1998 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 29 (toliau – Instrukcija), įkeičiant kilnojamąjį daiktą (turtinę teisę), kuris neregistruojamas turto registruose (vertybinius popierius, įrengimus, naudojimo teisę, nuomos teisę ir kt.), šis daiktas (turtinė teisė) turi būti aprašomas taip, kad jį būtų galima identifikuoti (Instrukcijos 33.2 punktas); įkeičiant turtines teises turi būti nurodoma jų rūšis ir atsiradimo pagrindas (Instrukcijos 33.2.7 punktas). Įkeitimo lakšte taip pat privalo būti nurodoma įkeičiamo turto vertė (Instrukcijos 34 punktas), suma (Instrukcijos 35 punktas), įsipareigojimo įvykdymo terminas (Instrukcijos 36 punktas), sąlygos ir reikalavimai (Instrukcijos 37 punktas). Nepaisant standartizuotos įkeitimo sutarties formos, pagal galiojantį teisinį reguliavimą egzistavo galimybė individualizuoti įkeitimo sandorį nustatant kitas sąlygas – Įkeitimo lakšto grafoje „kitos sąlygos“ šalys galėjo tiksliai ir aiškiai aprašyti papildomas sąlygas ir reikalavimus, jei dėl jų susitarė (Instrukcijos 38.4.1 punktas). Teisės aktuose reglamentuota ne tik įkeitimo sutarties sudarymo, bet ir pakeitimo tvarka – kilnojamojo daikto (turtinės teisės) įkeitimo sandorio reikalavimo sumos, palūkanų, skolinio įsipareigojimo įvykdymo termino, kitų hipotekos registre įrašytų reikalavimų, sąlygų ir draudimų pakeitimas atliekamas pagal notaro patvirtintą visų sandorio šalių pasirašytą susitarimą (Instrukcijos 28.1.1, 45 punktai).

29Įkeitimo lakšto (įkeitimo sutarties) sąlygos aiškintinos ir vertintinos taikant sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193 straipsnis). Šioje byloje vadovaujamasi kasacinio teismo praktikoje išplėtotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. AS Reverta, bylos Nr. 3K-3-337/2014; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje RUAB „Jondras“ v. UAB „Swedbank lizingas“, bylos Nr. 3K-3-238/2014; išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.), todėl plačiau dėl jų nepasisakytina, tik vertintina, ar teismai laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų.

30Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Įkeitimo lakštu įkeisti trys objektai – lėšos, esančios įkaito gavėjo (AB SEB banko) sąskaitose, visos apyvartoje esančios prekių atsargos ir turtinės teisės, atsiradusios iš rašytinių pirkimo–pardavimo sutarčių. Įkeitimo lakšto 1 priede nurodydamos įkeitimo sąlygas ir reikalavimus šalys pažymėjo, kad skolininkas turi teisę keisti įkeičiamų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė, užfiksuota Įkeitimo lakšte. Taigi šia sąlyga nustatytas universalus prekių atsargų įkeitimas. Tokio įkeitimo požymių turi ir lėšų atsiskaitomosiose sąskaitose įkeitimas, nes prie šio įkeičiamo turto papildomai pažymėta, kad įkeičiamos ir visos būsimos įplaukos į nurodytas sąskaitas. Kadangi ieškovo ir atsakovo kasaciniuose skunduose keliami klausimai dėl turtinių teisių įkeitimo ir šių teisių perleidimo teisėtumo (ar tai padaryta įkaito davėjui) šioje nutartyje plačiau pasisakoma tik dėl vieno iš Įkeitimo lakšto objektų – turtinių teisių.

31Remdamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais dėl CK 4.204, 4.209 straipsnių, Hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo lakštų pildymo instrukcijos nuostatų ir atsižvelgdama į Įkeitimo lakšto turinį, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo Įkeitimo lakštu turtinės teisės įkeistos nenurodant tokio įkeitimo universalumo požymio. Tokia išvada pagrįsta ir lingvistiniu Įkeitimo lakšto aiškinimu, kuris leidžia objektyviai įvertinti šalių apibrėžtas įkeitimo sutarties sąlygas, neišplečiant lakšte įkeitimo objektui nustatytų suvaržymų, kurių lingvistinių požymių Įkeitimo lakšte nėra. Pažymėtina, kad, spręsdamas dėl sutartyje nustatytų suvaržymų, teismas neturi diskrecijos teisės šiuos aiškinti plečiamai, nes taip būtų pažeista susitariančiųjų subjektų teisių pusiausvyra, toks sprendimas būtų netikėtas (siurprizinis) ir neatitiktų tikrosios sandorio šalių valios. Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, kad standartizuotoje formoje (Įkeitimo lakšte) kiekvienas įkeičiamas objektas individualizuotas ir jo įkeitimo sąlygos nurodytos atskirai. Aprašydamos kitus įkeitimo objektus (apyvartoje esančias prekes), šalys susitarė dėl universalaus jų įkeitimo, tarp sąlygų ir reikalavimų aiškiai išreiškė valią keisti prekių sudėtį ir formą, tačiau, detalizuodamos turtinių teisių įkeitimo sąlygas, tokios galimybės nenurodė. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad nebuvo įkeistas turtinių teisių portfelis (nebuvo atsakovo nurodomų universalumo požymių), o jo pripažinimas objektui, kurio atskirų (papildomų) įkeitimo sąlygų (universalumo požymių) nei Įkeitimo lakšte, nei jo priede nenustatyta, iškreiptų sandorį sudariusių šalių valią. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės aktams nustačius standartizuotą įkeitimo lakšto formą, konkrečią jo pildymo ir keitimo tvarką, aiškinant šį dokumentą, kaip jau buvo nurodyta, pirmenybė teiktina lingvistiniam sutarčių aiškinimo metodui, todėl kasatoriaus nurodomos aplinkybės – buvusių ieškovo vadovų paaiškinimai, ieškovo ūkinės komercinės veiklos specifika, jo ir debitorių sudarytų tiekimo sutarčių nuostatos, atsakovo pozicija bylos nagrinėjimo metu – nėra pakankamos spręsti, jog buvo susitarta dėl universalaus turtinių teisių įkeitimo, jį vertindamas apeliacinės instancijos teismas nepažeidė nei sutarčių aiškinimo, nei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

32Įkeitimo lakšto 1 priede nurodyta, kad įkeičiamos turtinės teisės, atsiradusios iš 359 rašytinių pirkimo–pardavimo sutarčių, kurių bendra vertė 19 492 645,96 Lt, sutarčių (iš kurių atsirado reikalavimo teisės) apyrašas pridedamas prie Įkeitimo lakšto. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad aiškinant, jog tiek konkretūs debitoriai, tiek reikalavimo teisės gali keistis nesumažinant įkeistų turtinių teisių vertės, būtų išplėstas Įkeitimo lakšto turinys, paneigta pirkimo–pardavimo sutarčių apyrašo reikšmė. Nors atsakovas teigia, kad toks aiškinimas apsunkina komercinius santykius, tačiau priešinga išvada, Įkeitimo lakšte nenurodžius turtinių teisių įkeitimo universalumo ir prie Įkeitimo lakšto pridėjus pirkimo–pardavimo sutarčių apyrašą, kuriame aiškiai identifikuotas įkeitimo objektas (reikalavimų teisės konkretiems debitoriams, kylančios iš su jais sudarytų sutarčių), reikštų Įkeitimo lakšto keitimą. Kadangi pagal byloje esančius Hipotekos registro duomenis šalys teisės aktuose nustatyta tvarka nedarė Įkeitimo lakšto pakeitimų, tai ir teismas negali jo pakeisti bei turtinių teisių įkeitimo pripažinti universaliu, suteikiančiu teisę įkaito gavėjui keisti įkeičiamas turtines teises, nemažinant nurodytos 19 492 645,96 Lt vertės, nes byloje nenustatyta šalių valia sudaryti tokio pobūdžio susitarimą.

33Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta atsakovo kasacinio skundo argumentus, kad šalys įkeitė reikalavimo teisių portfelį – susitarė dėl universalaus turtinių teisių įkeitimo, – nes toks turtinių teisių įkeitimas nebuvo nustatytas Įkeitimo lakšte (įkeitimo sutartyje).

34Dėl actio Pauliana sąlygų

35Byloje kilo ginčas ir atsakovo kasaciniame skunde teikiami argumentai, kad byloje nenustatytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Atsakovo įsitikinimu, ieškovas nepagrindė turintis galiojančią ir neabejotiną kreditoriaus reikalavimo teisę, neįrodė, kad ieškovas buvo nemokus, Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi pažeistos jo kreditorių teisės bei teisėti interesai ir kad atsakovas buvo nesąžiningas.

  1. dėl neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

36Kreditorius, siekdamas pasinaudoti įstatymo suteikiamais savo teisių gynybos būdais, tam turi įrodyti teisinį pagrindą – turimą neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Pagrįsdamas ieškinį savo teisių pažeidimu, kreditorius turi įrodyti ne tik tai, kad turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę (kaip vieną iš actio Pauliana sąlygų), tačiau ir tai, kad ši jo teisė atsirado iki ginčijamo sandorio sudarymo. Kasacinio teismo konstatuota, kad ši actio Pauliana sąlyga yra privaloma nepriklausomai nuo to, ar ieškinį reiškia kreditorius, ar kreditoriui atstovaujantis bankroto administratorius. Jos nepašalina ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta administratoriaus bendra pareiga ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamoje byloje išvadą, kad egzistavo ieškovo neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė skolininkui, apeliacinės instancijos teismas padarė įvertinęs BUAB „LRG farmacija“ bankroto byloje patvirtintus kreditorių finansinius reikalavimus ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte nustatytą bankroto administratoriaus pareigą ginti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus. Atsakovo vertinimu, to nepakanka spręsti dėl ginčijamos actio Pauliana sąlygos buvimo, nes ieškovas nepateikė įrodymų (kreditorių sąrašų), kurie patvirtintų šiuos turėjus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas pagrįstai teigia, jog bankroto administratorius privalo įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės skolininkui buvimą, tą patvirtinta ir pirmiau nurodyta kasacinio teismo praktika, tačiau atmeta kasacinio skundo argumentus, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginčijamo sandorio metu ieškovas buvo neįvykdęs prievolių kreditoriams arba įvykdęs jas netinkamai. Faktą, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovas turėjo pradelstų įsiskolinimų kreditoriams, patvirtino apeliacinės instancijos teismo įvertintas atsakovo pateiktos 2012 m. gegužės 28 d. Finansinio patikrinimo ataskaitos priedas (T. 3, b. l. 25), ieškovo parengta kreditorių reikalavimų, galiojusių 2005 m. kovo 16 d., lentelė (T. 3, b. l. 59), taip pat aplinkybė, jog po mėnesio nuo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo iškeltoje ieškovo bankroto byloje (iškelta teismo 2005 m. balandžio 15 d. nutartimi) patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų už 24 490 896 82 Lt. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos duomenys teikė pakankamą pagrindą spręsti ir apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog perleidžiant reikalavimo teises ieškovo kreditoriai turėjo neabejotinų ir galiojančių reikalavimo teisių skolininkui.

  1. dėl kreditoriaus teisių pažeidimo ir būtinumo sudaryti sandorį

37Tam, kad galėtų būti patenkintas Pauliano ieškinys, būtina nustatyti, jog ginčijamu sandoriu, kurio skolininkas sudaryti neprivalėjo, pažeistos kreditorių teisės. Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises tada, kai dėl jo skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (CK 6.66 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį neturėdamas galimybių atsiskaityti su visais kreditoriais (būdamas faktiškai nemokus), taip suteikdamas pirmenybę vienam iš kreditorių. Įvertinęs ginčo šalių sudarytus sandorius ir juos vykdant atliktus veiksmus, teismas sprendė, kad dalis Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi atsakovui perleistų reikalavimų (4 107 966,98 Lt) perduoti įgyvendinant jo, kaip įkaito turėtojo, teises pagal Įkeitimo lakštą, esant būtinumui sudaryti sandorį, o kita reikalavimų dalis (4 567 702,21 Lt) perleista neturint prievolės tai padaryti.

38Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar yra pajėgi atsiskaityti. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas. Nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais ir neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas CK 6.66 straipsnio taikymo prasme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Pažymėtina, kad faktiniam įmonės nemokumui konstatuoti neprivaloma vertinti visų turimų jos kreditorių ir galimybių su jais atsiskaityti, pakanka nustatyti aplinkybes, jog įmonė neatsiskaitė su tam tikrais kreditoriais.

39Skundžiamame sprendime, įvertinęs byloje esančius finansinius duomenis ir įrodymus, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad jų visuma patvirtina, jog ieškovo mokumas buvo sumažėjęs tiek, kad nebuvo galima patenkinti visų kreditorių reikalavimų, kurių įvykdymo terminai suėję. Šį faktą taip pat pripažino ieškovo bankroto byloje dalyvavęs buvęs įmonės direktorius, nurodęs, kad tokią situaciją lėmė ginčijamos Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas. Teisėjų kolegija, teismo išvadas įvertinusi kasacinio teismo išaiškinimų kontekste, sprendžia, kad nuo jų nebuvo nukrypta, taip pat nėra pagrindo išvadai, jog pažeistos įrodinėjimo ar įrodymų vertinimo taisyklės. Teismas pagrįstai vertino visus byloje esančius finansinius dokumentus, ne tik atsakovo užsakymu ir pagal jo pateiktus duomenis parengtas ataskaitas, kuriose pateiktas teisinis ieškovo nemokumo vertinimas, ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl ieškovo mokumo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į teismų nustatytą aplinkybę, kad įkaito davėjas (atsakovas) ieškovui pateiktame 2005 m. kovo 8 d. pranešime „Dėl pablogėjusios įmonės finansinės–ūkinės būklės ir tolimesnių įsipareigojimų bankui vykdymo“ (T. 1, b. l. 45), remdamasis Sutarties dėl perimtos skolos grąžinimo 23.4 (kai iškyla reali grėsmė, kad naujasis skolininkas nesugebės grąžinti skolos ir sumokėti palūkanų) ir 23.5 (kai labai pablogėja naujojo skolininko finansinė bei ūkinė būklė ir (arba) sumažėja įkeisto turto vertė, ir naujasis skolininkas negali jos atkurti ar pateikti bankui papildomų prievolių užtikrinimo priemonių) punktais, reikalavo iki nurodyto termino grąžinti skolą ir palūkanas bei deponuoti 150 000 Eur. Toks elgesys, kai pripažindamas įmonės patiriamus nuostolius, turto masės ir kredito apyvartos sumažėjimą atsakovas teikė ieškovui raginimą nedelsiant grąžinti suteiktą paskolą, patvirtina jo žinojimą apie blogą ieškovo finansinę padėtį ir šio negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Blogą ieškovo turtinę padėtį ginčijamo sandorio sudarymo metu, be kita ko, patvirtino ieškovo bankroto bylos iškėlimas praėjus vos mėnesiui po sandorio sudarymo. Kadangi faktinis ieškovo nemokumas – objektyvus negalėjimas vykdyti turtinių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, egzistavo dar iki tol, kol įmonei iškelta bankroto byla remiantis ĮBĮ nuostatomis, t. y. kol konstatuotas teisinis (kvalifikuotas) įmonės nemokumas, apibūdinamas ne tik nesugebėjimu vykdyti įsipareigojimų, bet ir tam tikru pradelstų įsipareigojimų ir įmonės balanse apskaityto turto vertės santykiu, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog ginčijamu sandoriu buvo pažeisti kitų įmonės kreditorių interesai. Ištyręs faktines bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo ir atsakovo pateikti argumentai nepagrindžia, kad dėl sudaryto sandorio įmonės mokumo rodikliai pagerėjo, priešingai, praėjus mažiau nei trims savaitėms po Reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo ieškovo vadovas kreipėsi į teismą dėl bendrovės bankroto bylos iškėlimo.

40Nepaisant skolininko nemokumo, šio sudarytas sandoris nepažeis kitų kreditorių teisių, jei bus konstatuota skolininko pareiga sudaryti tokį sandorį. Bendroji taisyklė – nemokus skolininkas neturi teisės suteikti privilegijų vienam iš savo kreditorių, nepriklausomai nuo šio turimų reikalavimų dydžio. Tačiau atsiskaitymas su vienu iš kreditorių, suteikiant šiam pirmumą prieš kitus kreditorius, laikomas teisėtu ir pagrįstu, jeigu jis atliktas įstatymo ar sutarties pagrindu. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmenybės teisė prieš kitus kreditorius nagrinėjamu atveju nepažeista, nes Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistos Įkeitimo lakštu atsakovui įkeistos reikalavimo teisės, į kurias kreditorius, kaip įkaito davėjas, turėjo teisę nukreipti išieškojimą.

41Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ieškovas privalėjo sudaryti ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ar atsakovui buvo suteiktas nepagrįstas pranašumas, vertintina, ar šis turėjo pirmenybės teisę patenkinti savo reikalavimą kitų kreditorių atžvilgiu ir, jei tokia būtų konstatuota, ar ji įgyvendinta teisės aktuose nustatyta tvarka. CK 4.198 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal įkeitimą kreditorius (įkaito turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Kai įkeitimo objektas yra turtinės teisės, įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui iš įkeistos turtinės teisės atsirandančius įkaito davėjo reikalavimus ar jų dalį, atitinkančią skolininko įsipareigojimų dydį (CK 4.220 straipsnio 1 dalis); kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą teisę nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą (CK 4.220 straipsnio 2 dalis).

42Taigi įstatymų leidėjas įkaito turėtojui suteikė pirmenybės teisę gauti savo reikalavimo patenkinimą, šią apribodamas įkeisto turto verte. Dėl to ginčą sprendžiantys teismai, viena vertus, turėjo įvertinti įkeitimo objektą ir jo apimtį, kita vertus, nustatyti, ar kreditoriaus reikalavimai pasinaudojant pirmenybės teise patenkinti būtent iš įkeisto turto ir ar tai padaryta laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad iš ginčijama sutartimi perleistų 8 675 669,16 Lt ieškovo reikalavimų, tik 4 107 966,98 Lt buvo įkeisti Įkeitimo lakštu; šie reikalavimai perleisti laikantis nustatytų reikalavimų, o likusi ieškovo reikalavimų debitoriams dalis (4 567 702,21 Lt) perleista pažeidžiant kitų kreditorių reikalavimus. Tokia teismo išvada pagrįsta.

43Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad Įkeitimo lakšto turinys patvirtina, jog juo įkeistos reikalavimo teisės konkretiems debitoriams, o ne visų esamų ir būsimų įkaito davėjo reikalavimo teisių portfelis. Ši išvada aktuali sprendžiant dėl ginčijama Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistų reikalavimo teisių kvalifikavimo – ar perleistos įkeistos teisės, atsakovui įgyvendinant įkaito turėtojo teises, ar kitos ieškovo turėtos reikalavimo teisės. Pažymėtina, kad aplinkybės, susijusios su Įkeitimo lakšto ir Reikalavimo teisių perleidimo sutarties turiniu, šių sandorių ryšiu bei prie jų pridėtų debitorių sąrašų vertinimu – fakto klausimai, kuriuos ištyrė apeliacinės instancijos teismas. Kadangi konkrečių sutarčių, iš kurių kilo reikalavimai debitoriams, turinys prie Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pridėtame 2005 m. kovo 10 d. debitorių sąraše neaptartas, perleidžiamų turtinių teisių pobūdis nenurodytas, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įkeistų turtinių teisių realizavimu pagal CK 4.220 straipsnio reikalavimus pripažino reikalavimų perleidimą debitoriams, nurodytiems prie Įkeitimo lakšto pridėtame sutarčių apyraše, įvertinęs, ar reikalavimai jiems neviršija Įkeitimo lakšte nurodytos turtinių teisių vertės – 19 492 645,96 Lt. Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nesant duomenų apie tai, kokiu pagrindu ir iš kokių sutarčių kilo perleidžiami reikalavimai, teismas pagrįstai rėmėsi įkeitimo objektą detalizavusio Įkeitimo lakšto duomenimis. Pagal ginčo šalių elgesį ir pasirašytų dokumentų turinį teismas sprendė, kad buvo įkeistos ir teisės aktuose nustatyta tvarka galėjo būti realizuojamos (perleistos kreditoriui) konkrečių debitorių skolos, nepriklausomai nuo jų dydžio ir aplinkybės, ar tokios skolos išliko pasinaudojimo užtikrinimu metu. Toks aiškinimas pagrįstas, jis atitinka sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reguliavimą, atliktas vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atsižvelgė į šalių elgesį, tinkamai įvertino tarp ginčo šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką, todėl nėra pagrindo sutikti su ieškovo kasacinio skundo argumentais, kad visos Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistos turtinės teisės buvo neįkeistos.

44Ieškovas, teigdamas, kad pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Įkeitimo lakštu įkeistos visos reikalavimo teisės jame nurodytiems kreditoriams, neįrodė, kuo remdamasis teismas turėjo padaryti kitokią išvadą, pats pripažino, kad byloje nėra tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kurios Įkeitimo lakštu įkeistos reikalavimo teisės perleistos Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi, neaišku, ar ankstesnis ieškovo bankroto administratorius perdavė visus bankrutuojančios įmonės dokumentus. Esant tokiai faktinei situacijai, apeliacinės instancijos teismas vertino ir savo išvadas padarė remdamasis byloje esančiais įrodymais. Tai atitinka kasacinio teismo praktiką, pagal kurią teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Manfula“ v. UAB „Ekoresursai“, bylos Nr. 3K-3-372/2014; kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai įkeistų turtinių teisių identifikavimui taikė objektyvų kriterijų – debitorių sąrašą, nes byloje nėra kitų patikimų duomenų, kurie pagrįstų kitokių papildomų kriterijų taikymą. Šioje nutartyje jau minėta, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistų įkeistų reikalavimo teisių nustatymas – fakto klausimas, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako.

45Nors įkeitimas, kai įkeistais pripažįstami bet kokie reikalavimai konkretiems debitoriams, galėtų būti laikomas turinčiu universalumo požymių – reikalavimo konkrečiam kreditoriui dydis gali keistis, bendrai jų vertei neviršijant Įkeitimo lakšte nurodytų 19 492 645,96 Lt, tačiau toks universalumas netaikytinas kitiems debitoriams, nei nurodyti prie Įkeitimo lakšto pridėtame apyraše. Kaip jau minėta, siekdamos išplėsti įkeitimo objektą reikalavimais kitiems kreditoriams, šalys tai turėjo padaryti teisės aktų nustatyta tvarka keisdamos Įkeitimo lakštą (Instrukcijos 28.1.1, 45 punktai). Kadangi tai nebuvo padaryta, atmestinas atsakovo argumentas, kad jis įgyvendino savo, kaip įkaito turėtojo, pirmumo teisę išieškoti iš įkeisto turto ir ta apimtimi, kuria Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi perleistos reikalavimo teisės prie Įkeitimo lakšto pridėtame sutarčių apyraše nenurodytiems debitoriams. Reikalavimo teisės tokiems debitoriams nebuvo įkeistos, todėl jas perleidžiant nebuvo įgyvendinama įkaito turėtojo pirmumo teisė, kuri siejama su lėšomis, gautomis realizuojant perimtas turtines teises, kurios jam buvo pirmiau įkeistos, o ne su pirmumo teise prieš kitus kreditorius gauti atsiskaitymą iš bet kokių bendrovės lėšų (tarp jų – ir neįkeistų reikalavimo teisių).

46Atmestini atsakovo argumentai, kad pirmumo teisę išieškoti iš Įkeitimo lakštu neįkeistų teisių jam suteikė UAB „Limedika“ 2013 m. gruodžio 18 d. „Pranešimas dėl informacijos pateikimo“ (T. 3, b. l. 196), kuriame nurodyta, jog UAB „Limedika“ neturi pretenzijų atsakovui dėl UAB „Limedika“ įkeistų ir atsakovui perleistų ieškovo reikalavimo teisių. CK 4.223 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš registruoto įkeitimo atsiradusi reikalavimo teisė perleidžiama perduodant įkeitimo lakštą indosamentu. Registravimo teisės perleidimas registruojamas hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir įkeitimas. Galiojant teisiniam reguliavimui, nustatančiam standartizuotą reikalavimo teisių perleidimo procedūrą, sutartinis jos pakeitimas ir kitoks (nesilaikant nustatytos tvarkos) teisių perleidimas negalimas. Byloje esančio Hipotekos registro išrašo (T. 3, b. l. 202) duomenimis, įrašų apie iš registruoto įkeitimo atsiradusios reikalavimo teisės perleidimą nebuvo padaryta, todėl vien UAB „Limedika“ 2013 m. gruodžio 18 d. pranešimas nelaikytinas pakeičiančiu teisės aktų reikalavimus ir įteisinančiu UAB „Limedika“ įkeistų reikalavimo teisių perleidimą atsakovui. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo detaliau tirti ir plačiau pasisakyti dėl bylos faktų, susijusių su UAB „Limedika“ 2013 m. gruodžio 18 d. pranešimu ir tariamu jai įkeistų reikalavimo teisių perleidimu atsakovui, todėl nepadarė atsakovo nurodomų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų.

47Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino, ar perleidžiant neįkeistas reikalavimo teises (4 567 702,21 Lt), pagal kurias išieškota 2 673 083,97 Lt, nepažeistos kitų kreditorių teisės. Teismas nustatė, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo galimybių atsiskaityti su visais savo kreditoriais, o sudarydamas ginčijamo sandorio dalį, kuria reikalavimai perleisti atsakovui, šiam neturint pirmumo teisės prieš kitus kreditorius, pažeidė jų interesus. Teismo nustatytos faktinės aplinkybės atitinka CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytą kreditoriaus teisių pažeidimo sąlygą, pagal kurią toks pažeidimas pripažįstamas, jei būdamas nemokus skolininkas suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, todėl jo išvada vertintina kaip pagrįsta, o atsakovo argumentai, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymas buvo palankus ieškovo kreditoriams, atmestini.

48Vertindamas, ar atsakovas, patenkindamas savo reikalavimus iš įkeistų turtinių teisių, laikėsi teisės aktuose nustatytos tvarkos, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo 2005 m. kovo 10 d. įspėjimas skolininkui apie pradėtus priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto veiksmus įregistruotas Hipotekos registre. Toks įspėjimas atitiko CK 4.216 straipsnio reikalavimus ir suteikė teisę atsakovui pradėti priverstinį išieškojimą iš įkeisto turto. Remdamasis CK 4.220 straipsniu, atsakovas sudarė su ieškovu ginčijamą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Tokios sutarties sudarymas atitiko CK 4.220 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad įkeitimo objektas „realizuojamas perleidžiant kreditoriui įkaito davėjo reikalavimus“, todėl, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus motyvus, įkeistų reikalavimo teisių (kurių vertė 4 107 966,98 Lt) perleidimas apeliacinės instancijos teismo pagrįstai pripažintas teisėtu, nes, remiantis galiojusiais teisės aktais ir įkeitimo sandoriu, skolininkas privalėjo jį sudaryti.

49Ieškovas, ginčydamas būtinumą sudaryti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, nepaneigė fakto, kad įkaito davėjas pradėjo išieškojimo iš jam įkeisto turto procedūrą, ir jos neginčijo. Ši aplinkybė, ją vertinant visų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, neleidžia nesusieti Įkeitimo lakšto (prie jo pridėto sutarčių apyrašo) su išieškojimo pagal šį lakštą procedūros rezultatu – Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi ir prie jos pridėtu debitorių sąrašu. Dėl to laikytina, kad, atsakovui vykdant priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, skolininkas (ieškovas) privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, o jo kasaciniame skunde teikiami argumentai, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartis nesusieta su Įkeitimo lakštu, atmestini kaip nepagrįsti bylos duomenimis.

  1. dėl sandorio šalių sąžiningumo

50Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo nesąžiningumo sudarant ginčijamą sandorį, atsakovas argumentuoja, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovas buvo mokus, vykdė įprastą komercinę veiklą, atsakovas veikė pagal 2001 m. gruodžio 22 d. Sutartį dėl perimtos skolos grąžinimo, Įkeitimo lakštą, o ieškovas turėjo pareigą atsiskaityti su atsakovu, sutarties sudarymas buvo palankus ieškovui. Atmesdama šiuos argumentus teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje buvo konstatuota, jog ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas jau buvo faktiškai nemokus, sandoris buvo ekonomiškai nenaudingas įmonei. Kadangi atsakovas kreipėsi į skolininką (ieškovą) dėl reikalavimų įvykdymo iš įkeisto turto prieš Sutartyje dėl perimtos skolos grąžinimo nurodytą terminą, tai patvirtina, kad kreditorius žinojo apie blogą skolininko finansinę padėtį. Šį faktą pagrindžia ir byloje nustatyta aplinkybė, kad pranešime „Dėl pablogėjusios įmonės finansinės–ūkinės būklės ir tolimesnių įsipareigojimų bankui vykdymo“ remiamasi Sutarties dėl perimtos skolos grąžinimo 23.4 ir 23.5 punktais, nustatančiais teisę nutraukti sutartį, kai pablogėja skolininko finansinė būklė, sumažėja jo turto vertė ar iškyla reali grėsmė, kad jis nesugebės grąžinti skolos. Pažymėtina, kad atsakovas, būdamas verslininkas, aktyvus komercinių teisinių santykių subjektas, nuolat sudaro jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius, todėl turi atitinkamos patirties. Tokiems subjektams įstatyme keliami didesni reikalavimai domėtis kita sudaromo sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeisti įstatymai, kitų asmenų teisės ir interesai, jog sandoris užtikrintų stabilius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Baldų rojus“ v. UAB „Vilniaus Sigmos partneris“, bylos Nr. 3K-3-47/2013; kt.). Nepaisydamas nurodytos kasacinio teismo praktikos, atsakovas, įgyvendindamas savo įkaito turėtojo teises, nepatikrino įkeitimo apimties, o nukreipė išieškojimą į visas ieškovo reikalavimo teises, taip suteikdamas sau pirmenybę prieš kitus ieškovo kreditorius, nors ir suprato, jog sumažina jų galimybę gauti savo reikalavimų patenkinimą.

51Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad sudarydamas Reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalį, kuria perleistos neįkeistos reikalavimo teisės, atsakovas buvo nesąžiningas, todėl ši ginčijamo sandorio dalis pagrįstai pripažinta negaliojančia.

52Dėl restitucijos taikymo ypatumų, turtinių teisių perleidimo sutarties dalį pripažinus negaliojančia

53Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas – šalių grąžinimas į pirminę padėtį (status quo ante) (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Star1 Airlines“ v. BUAB „Star Team Group“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-250/2014). Restitucija taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes. Teismas, spręsdamas restitucijos taikymo klausimą, turi nustatyti, ar restitucija apskritai taikytina (CK 6.145 straipsnio 2 dalis, 6.241 straipsnis). Nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis) ir įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Kai perleidžiama turtinė teisė (reikalavimas skolininkui), bet restitucijos taikymo metu ji jau yra realizuota, tai sugrąžinti šią teisę natūra yra neįmanoma. Tokiu atveju sprendžiama dėl ekvivalento pinigais priteisimo pagal CK 6.146, 6.147 ir kitus straipsnius. Nustatant ekvivalento dydį, atsižvelgtina į CK 6.147 straipsnio 2 dalies nuostatas, o bankroto atveju – ir į objektyviai egzistavusias aplinkybes, susiklosčiusias ne dėl šalių kaltės (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas taikė restituciją, priteisė ieškovui iš atsakovo ginčo sandoriu atsakovui perleistų neįkeistų reikalavimo teisių į ieškovo skolininkus ekvivalentą pinigais – 4 567 702,22 Lt. Atsakovas nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir nurodo, kad restitucija pritaikyta formaliai ir iš jo priteistos lėšos, kurių jis negavo ir negalėjo išieškoti, be to, dalis teisių, pagal kurias vykdytas išieškojimas, buvo įkeistos UAB „Limedika“, todėl, šiai neprieštaraujant dėl teisių perleidimo, atsakovas teigia turėjęs pirmumo teisę išieškoti 2 449 589 Lt. Ieškovas laikosi pozicijos, kad ekvivalentas pinigais negali būti skaičiuojamas pagal faktiškai išieškotą pinigų sumą, nes perimdamas reikalavimo teises atsakovas prisiėmė visą su neišieškojimu susijusią riziką; restitucija pagrįstai taikyta visai perleistai turtinių teisių sumai.

54Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų restitucijos taikymo galimybę. Restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais (CK 6.146 straipsnis). Kadangi ginčo sutartimi reikalavimo teisės buvo perleistos ir atsakovas pagal jas išieškojo 6 603 419,34 Lt, tai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai netaikė restitucijos natūra, bet sprendė dėl ekvivalento pinigais priteisimo. Tačiau teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo perleistų neįkeistų reikalavimo teisių vertę, o ne pagal jas faktiškai išieškotą sumą.

55CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo, perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Teismai nustatė svarbią aplinkybę, kad atsakovas dalies sumų pagal perleistas reikalavimo teises neišieškojo dėl objektyvių aplinkybių – nesant skolą pagrindžiančių dokumentų, dėl skolininkų nemokumo, bankroto ir pan. Šios aplinkybės egzistavo objektyviai, jos būtų vienodai apsunkinusios tiek atsakovo, tiek ieškovo vykdomą skolų išieškojimą, todėl jų atsiradimo rizikos negalima priskirti atsakovui, kuris šios nebuvo prisiėmęs, nes tokiu atveju dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad jau Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu šalys įvertino aplinkybę, jog nepavyks išieškoti pagal visas reikalavimo teises, todėl perleidžiamų reikalavimų suma buvo diskontuota – reikalavimo teisės į 8 675 669,19 Lt perleistos už 7 700 000 Lt. Svarbu ir tai, kad dėl nagrinėjamos bylos ypatumų (ieškovas – bankrutavusi įmonė), perleistų reikalavimų vertės taikymas nustatant ekvivalento pinigais dydį reikštų neproporcingą atsakovo teisių suvaržymą, taptų per didele našta kreditoriui, kuris turi didelės apimties reikalavimą skolininkui (ieškovui) ir kurio neteisėtų veiksmų išieškant skolas pagal perimtas reikalavimo teises byloje nenustatyta. Be to, atsakovo finansinių reikalavimų papildymo klausimą sprendžiant ĮBĮ nustatyta tvarka, šis galėtų pareikšti tik tokios apimties finansinį reikalavimą, kiek yra faktiškai gavęs išieškodamas pagal jam perleistas reikalavimo teises. Tokios bylos aplinkybės paneigia ieškovo argumentus, kad sudarydamas Reikalavimo teisių perleidimo sutartį atsakovas prisiėmė su neišieškojimu susijusią riziką ir dėl to turėtų įrodyti, jog dalis sumų neišieškota ne dėl jo kaltės. CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas sąžiningumo principas svarbus ir tais atvejais, kai sprendžiamas restitucijos klausimas tarp sandorio šalių. Dėl to restitucijos taikymas taip pat turi būti grindžiamas sąžiningumo principu plačiąja prasme (CK 6.145 straipsnio 2 dalis).

56Atsakovo argumentai, kad jis turėjo teisę išieškoti skolas pagal UAB „Limedika“ įkeistas reikalavimo teises ir dėl to iš jo priteistina suma mažintina iki 223 494,97 Lt (faktiškai išieškotos sumos pagal reikalavimo teises, neįkeistas nei Įkeitimo lakštu, nei UAB „Limedika“), atmestini remiantis pirmiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais dėl UAB „Limedika“ įkeistų reikalavimo teisių perleidimo atsakovui neatitikties teisės aktų reikalavimams.

57Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai byloje taikė restituciją, tinkamai pasirinko jos būdą – ekvivalentą pinigais, tačiau netinkamai nustatė jo dydį, todėl ši skundžiamo sprendimo dalis keistina nustatant, jog ieškovui iš atsakovo priteistina iš perleistų neįkeistų reikalavimo teisių faktiškai išieškota suma, t. y. 2 673 083,97 Lt. Kadangi restitucija taikytina bankrutuojančios įmonės administratoriui reiškiant actio Pauliana reikalavimą, tai priteistinos lėšos grąžintinos į bankrutuojančios įmonės bendrą turto masę ir panaudotinos visų kreditorių reikalavimams proporcingai tenkinti ĮBĮ nustatyta tvarka.

58Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų, kuriais nesuformuluotas kasacijos dalykas.

59Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

60Šioje byloje kasaciniam teismui pakeitus apeliacinės instancijos teismo sprendimą taip, kad patenkinta 31 proc. ieškinio, 31 proc. ieškovo apeliacinio skundo ir 41 proc. atsakovo kasacinio skundo reikalavimų, o atmesta – 69 proc. ieškinio ir apeliacinio skundo, 59 proc. atsakovo ir 100 proc. ieškovo kasacinių skundų reikalavimų, atitinkamai paskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos.

61Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už dokumentų pirmosios instancijos teismui parengimą ir kitas teisines paslaugas atsakovas turėjo 20 120,56 Lt atstovavimo išlaidų, už kasacinio skundo parengimą – 4602,96 Lt, o už atsiliepimo į ieškovo kasacinį skundą – 2397,04 Lt tokių išlaidų, kurių atlyginimą prašo priteisti iš ieškovo bankroto administratoriaus. Atsakovo prašomas priteisti išlaidų atlyginimas viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.2, 8.3, 8.13–8.18 punktuose nurodytus dydžius. Atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, ginčijamų sumų dydį ir kompleksiškumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas nukrypti nuo Rekomendacijų 8 punkte nustatytų maksimalių dydžių ir, vadovaujantis Rekomendacijų 2, 11 punktais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pripažinti, kad protingas užmokesčio už advokato suteiktas paslaugas pirmosios instancijos teisme dydis yra 7000 Lt, už kasacinio skundo parengimą – 3000 Lt, atsiliepimo į ieškovo kasacinio skundo parengimą – 2000 Lt.

62Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš atsakovo (bankrutuojančios įmonės) ieškovui (kreditoriui) priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Toks aiškinimas taikytinas ir tais atvejais, kai ieškinį bankrutuojančios įmonės vardu reiškia bankroto administratorius (žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. V. v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-381/2013; 2014 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. BAB „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bylos Nr. 3K-3-67/2014). Priešingu atveju, atsakovas turėtų nepagrįstai prisiimti ieškovo prievolių dėl pareigos atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus. Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, proporcingai patenkintiems ir atmestiems reikalavimams, atsakovui iš ieškovo priteistinas 4830 Lt bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme atlyginimas ir 3770 Lt tokių išlaidų kasaciniame teisme atlyginimas, mokėtinas iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

63Pateikdamas ieškinį ieškovas (bankrutavusi įmonė) nesumokėjo žyminio mokesčio, remdamasis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu. Patenkinus ieškinio reikalavimų dalį, mokėtino žyminio mokesčio dalis, proporcinga patenkintų reikalavimų daliai (12 071,4 Lt), priteistina valstybės naudai iš atsakovo (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

64Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 16,54 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Proporcingai pagal patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį padalijus šias išlaidas ginčo šalims, gauta suma artima arba mažesnė, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 patvirtinta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, todėl bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei nepriteistinos.

65Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

66Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria taikyta restitucija, ir priteisti ieškovui BUAB „LRG farmacija“ (j. a. k. 125470037) iš atsakovo AB SEB banko (j. a. k. 112021238) 2 673 083,97 Lt (du milijonus šešis šimtus septyniasdešimt tris tūkstančius aštuoniasdešimt tris Lt 97 ct).

67Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimo dalį, kuria valstybės naudai priteistas žyminis mokestis, ir priteisti iš atsakovo AB SEB banko (j. a. k. 112021238) valstybės naudai 12 071,4 Lt (dvylika tūkstančių septyniasdešimt vieną Lt 40 ct) žyminio mokesčio (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

68Priteisti iš BUAB „LRG farmacija“ (j. a. k. 125470037) atsakovo AB SEB banko (j. a. k. 112021238) naudai 4830 (keturis tūkstančius aštuonis šimtus trisdešimt) Lt advokato teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidoms atlyginti, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

69Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

70Priteisti iš BUAB „LRG farmacija“ (j. a. k. 125470037) atsakovo AB SEB banko (j. a. k. 112021238) naudai 3700 (tris tūkstančius septynis šimtus) Lt advokato teisinės pagalbos kasaciniame teisme išlaidoms atlyginti, mokėtinų iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

71Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Eglei Berželionytei,... 3. dalyvaujant ieškovo bankroto administratoriaus UAB „Jupoga“ įgaliotam... 4. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą... 5. Teisėjų kolegija... 6. I. Ginčo esmė... 7. Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių turtinių... 8. Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti negaliojančia 2005 m.... 9. Byloje nustatyta, kad UAB „Globus Pharmaci“, ieškovas (ankstesnis... 10. Ieškovo bankroto administratoriaus teigimu, bendrovė sudarė Reikalavimo... 11. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atnaujino praleistą... 13. Pažymėjęs, kad pagal iki 2008 m. liepos 1 d. galiojusią Lietuvos... 14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 15. Atsižvelgusi į tai, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ginčija... 16. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos pagrindiniai teisiniai... 17. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 18. Atsiliepime į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą... 19. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 20. 1. Dėl įrodymų pakankamumo taisyklės pažeidimo. Kasatorius nesutinka su... 21. 2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo sprendžiant, kad atsakovui... 22. Atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 25. Dėl įkaito davėjo teisių apimties pagal įkeitimo susitarimą... 26. Įkeitimo samprata reglamentuojama CK 4.198 straipsnyje. Pagal nagrinėjamoje... 27. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi CK 4.198, 4.201, 4.202, 4.204... 28. Šalims įgyvendinant teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra... 29. Įkeitimo lakšto (įkeitimo sutarties) sąlygos aiškintinos ir vertintinos... 30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Įkeitimo lakštu įkeisti trys objektai... 31. Remdamasi pirmiau nurodytais išaiškinimais dėl CK 4.204, 4.209 straipsnių,... 32. Įkeitimo lakšto 1 priede nurodyta, kad įkeičiamos turtinės teisės,... 33. Remdamasi pirmiau nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta atsakovo... 34. Dėl actio Pauliana sąlygų... 35. Byloje kilo ginčas ir atsakovo kasaciniame skunde teikiami argumentai, kad... 36. Kreditorius, siekdamas pasinaudoti įstatymo suteikiamais savo teisių gynybos... 37. Tam, kad galėtų būti patenkintas Pauliano ieškinys, būtina nustatyti, jog... 38. Nemokumas yra ekonominė įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė... 39. Skundžiamame sprendime, įvertinęs byloje esančius finansinius duomenis ir... 40. Nepaisant skolininko nemokumo, šio sudarytas sandoris nepažeis kitų... 41. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant, ar ieškovas privalėjo sudaryti... 42. Taigi įstatymų leidėjas įkaito turėtojui suteikė pirmenybės teisę gauti... 43. Šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad Įkeitimo lakšto turinys patvirtina,... 44. Ieškovas, teigdamas, kad pažeidęs įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo... 45. Nors įkeitimas, kai įkeistais pripažįstami bet kokie reikalavimai... 46. Atmestini atsakovo argumentai, kad pirmumo teisę išieškoti iš Įkeitimo... 47. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino, ar perleidžiant... 48. Vertindamas, ar atsakovas, patenkindamas savo reikalavimus iš įkeistų... 49. Ieškovas, ginčydamas būtinumą sudaryti Reikalavimo teisių perleidimo... 50. Nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada dėl jo nesąžiningumo... 51. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje teismų nustatytos faktinės aplinkybės... 52. Dėl restitucijos taikymo ypatumų, turtinių teisių perleidimo sutarties... 53. Restitucija yra sandorio negaliojimo padarinys, kurios pagrindinis tikslas –... 54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta... 55. CK 6.147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai grąžintinas... 56. Atsakovo argumentai, kad jis turėjo teisę išieškoti skolas pagal UAB... 57. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 58. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų ir atsiliepimų į... 59. Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo... 60. Šioje byloje kasaciniam teismui pakeitus apeliacinės instancijos teismo... 61. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad už dokumentų pirmosios instancijos... 62. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš atsakovo... 63. Pateikdamas ieškinį ieškovas (bankrutavusi įmonė) nesumokėjo žyminio... 64. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 16,54 Lt bylinėjimosi... 65. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 66. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 67. Pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 68. Priteisti iš BUAB „LRG farmacija“ (j. a. k. 125470037) atsakovo AB SEB... 69. Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 70. Priteisti iš BUAB „LRG farmacija“ (j. a. k. 125470037) atsakovo AB SEB... 71. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...