Byla 2-3193-618/2014
Dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo

1Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Ugnei Martinauskaitei, dalyvaujant ieškovei S. K., jos atstovui advokatui A. G., atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės atstovei J. P., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti butą pripažinimo,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti, kad ji turi teisę pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 3-4). Nurodė, kad galiojant Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymui gyveno ir faktiškai naudojosi atsakovei priklausančiu butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini). 2012-12-10 ji su atsakove pasirašė nurodytos gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Paaiškina, kad ji Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytais terminais pateikė prašymą butų privatizavimą tvarkančioms institucijoms privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau prašymas buvo netenkintas. 1998-06-22 atsakovė atsakyme į prašymą nurodė, kad prašymas privatizuoti butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), netenkintas ir nebus perduotas Valstybinei butų privatizavimo komisijai, nes ieškovė yra dalyvavusi privatizacijoje, perkant butą, esantį (duomenys neskelbtini), o pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalį vieną kartą pagal įstatymo nuostatas įgijus nuosavybės teisę į privatizuotą butą, netenkama teisės antrą kartą pasinaudoti ta pačia tvarka. Ieškovė nurodo, kad ji neįgijo nuosavybės teisės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kadangi minėtą butą privatizavo ieškovės duktė D. D., ieškovė tik pasirašė susitarimą, kad dukters vardu būtų atliekama privatizacija, bet nuosavybės teisės į šį butą neįgijo ir negalėjo įgyti, nes ieškovės su dukra nesiejo jokie bendrosios veiklos teisiniai santykiai. Nuosavybės teisę galėjo įgyti ieškovės dukters sutuoktinis bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ieškovė nurodo, kad neįgijusi nuosavybės teisės pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, ji išsaugojo teisę pasinaudoti jai suteikta lengvata, kadangi iš nurodytų aplinkybių matyti, kad ginčo buto privatizavimo procedūra buvo pradėta, tačiau nebaigta dėl atsakovės kaltės. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas advokatas A. G. paaiškino, kad privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), nebuvo sudarytas šeimos narių susitarimas. Tuo metu minimame bute gyveno trys šeimos: ieškovė ir jos vyras P. K., ieškovės duktė D. D., ieškovės duktė L. M. su dukra D. K.. Butą privatizavo ieškovės duktė D. D., kurios šeimą tuo metu sudarė jos duktė S. D., kuri privatizavimo metu buvo nepilnametė. Šios aplinkybės rodo, kad privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), šeimos narių susitarimas nebuvo sudarytas, kadangi buto privatizavimui jo nereikėjo. Pažymėjo, kad ieškovė gavusi Klaipėdos miesto savivaldybės atsakymą, kad jos prašymas privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), netenkintinas, nesuprato, kad jos teisės pažeistos. Apie savo pažeistą teisę sužinojo pastaruoju laikotarpiu iš naujo peržiūrėjusi turimus dokumentus, pasidomėjusi teisės praktika bylose dėl butų privatizavimo.

3Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir pašo jį atmesti (b. l. 24-25). Nurodė, kad ieškovė subjektinės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas neįgijo, nes Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu pasinaudojo teise privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Klaipėda. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovė J. P. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Paaiškino, kad ieškovė nėra ir nebuvo subjektas, kuriam Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu buvo leista privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovės dukros nestovėjo eilėje butui gauti, todėl manytina, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo suteiktas ieškovei. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), gyveno visi penki šeimos nariai ir šeimos narių susitarimu buvo susitarta, kad šį butą privatizuos ieškovės duktė D. K.. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į Lietuvos butų privatizavimo įstatymą, viena iš būtinų sąlygų butų privatizavimui buvo šeimos narių susitarimas, jo nesant D. K. nebūtų buvę leista privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini). 1998-06-22 ieškovei buvo pranešta, kad jos prašymas privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), tačiau ieškovė šio rašto neskundė ir nesiėmė jokių veiksmų savo teisėms apginti. Taip pat pažymėjo, kad atsižvelgiant į tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos butų kodekso nuostatas, šeimos nariais buvo laikomi, todėl ieškovės argumentas, kad ji nebuvo savo dukros šeimos nariu yra nepagrįstas.

4Ieškinys atmestinas.

5Bylos duomenimis nustatyta, kad 1984-01-24 ieškovė gyveno bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini), šeimos sudėtis 5 žmonės: vyras – P. K., duktė – D. K., duktė – L. K. (b. l. 70). Pagal Klaipėdos miesto statybos remonto tresto 1988-01-19 pažymą Nr. 164, nustatyta, kad ieškovė S. K. gyveno bendrabutyje adresu (duomenys neskelbtini), šeimos sudėtis 5 žmonės: vyras – P. K., duktė – D. K., duktė – L. K., anūkė – D. K. (b. l. 57). 1992-06-02 įkainojimo aktu Nr. 127 sudarytu tarp ieškovės dukters D. K. ir Valstybinės įmonės „Keliai“ nustatyta buto, esančio (duomenys neskelbtini), kaina ir 1992-07-18 tarp Valstybinės įmonės „Keliai“ bei D. K. sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis (b. l. 41-44). Ieškovė 1992-08-31 pateikė Klaipėdos miesto savivaldybei prašymą suteikti valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis, nurodydama, kad šeimą sudaro P. K. – vyras, D. K. – duktė, D. K. – anūkė, L. M. – duktė, gyvenantys adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 85-90). Laikotarpiu nuo 1993-12-28 iki 1995-08-23 ieškovei S. K. nuosavybės teise priklausė butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 1995-06-01 dovanojimo sutartimi Nr. 8386, perduotas S. K. dukrai L. M. (b. l. 74-75). Pagal 1996-07-02 Klaipėdos miesto valdybos pažymėjimą Nr. 599, nustatyta, kad L. M., kaip pagrindė buto nuomininkė ir 5 asmenų šeima: mama S. K., tėvas P. K., sesuo D. D., duktė D. K. bei sesers duktė S. D. gyveno adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovė 1996-06-25 kreipėsi į Klaipėdos miesto savivaldybę su prašymu skirti jai butą, adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 79). 1996-07-18 Klaipėdos miesto valdybos sprendimu Nr. 322 ieškovei išnuomotas butas esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 76-78). Klaipėdos miesto nekilnojamojo turto skyrius ieškovei S. K. 1998-06-22 pranešimu Nr. 27-09-1180 pranešė, kad jos 1996-08-28 prašymas privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini), neteiktinas Valstybinei butų privatizavimo komisijai, kadangi ieškovė dalyvavo privatizacijoje perkant butą, esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 8). 2012-12-10 tarp ieškovės ir atsakovės sudaryta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis Nr. 1662-808, kuria ieškovei S. K. bei jos šeimos nariams: dukrai D. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir anūkei S. D., gim. (duomenys neskelbtini), atsakovė, vadovaudamasi Klaipėdos miesto tarybos 1996-07-18 sprendimu Nr. 322, išnuomavo neterminuotam naudojimui gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-14).

6Ieškovė prašo pripažinti teisę jai lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą privatizuoti nuomojamą butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovė su ieškovės reikalavimu nesutinka, prašo ieškinį atmesti. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją. Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. .P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba bylos Nr. 3K-3-189/2006, kt.), asmens, tinkamai neįgyvendinusio savo teisių Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, teisės negali būti ginamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-188/2002; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ch. v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB ,,Bendruva“, bylos Nr. 3K-3-663/2006; kt.). Dėl šios priežasties buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas, t. y. siekiant padėti užbaigti asmenims iki Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos pradėtas procedūras. Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint omenyje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuomininkams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-254/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008). Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu.

7Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas terminas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tada, kai asmeniui atsiranda teisė į ieškinį. Ši teisė atsiranda, kai asmuo sužino ar turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Teisės į ieškinį atsiradimas kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises). Tuo atveju, kai teisės pažeidimo ir sužinojimo apie pažeidimą momentai nesutampa, įstatymas suteikia galimybę įrodinėti, kad apie pažeistą teisę jis sužinojo vėliau, nei ši buvo pažeista. Tačiau siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, ar asmuo apie pažeistą teisę pavėluotai sužinojo ne dėl savo nerūpestingumo ir aplaidaus elgesio, t. y. privalu išsiaiškinti, kurią dieną apdairus ir rūpestingas asmuo, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Spendžiant ieškinio senaties klausimą ginčuose dėl teisės privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti privatizavimą vykdanti institucija, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – savivaldybei – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje R. B. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-67/2010). Bylos duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos miesto savivaldybės nekilnojamojo turto skyrius 1998-06-22 ieškovę raštu informavo apie, tai kad jos 1996-08-28 prašymas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo neteiktinas Valstybinei butų privatizavimo komisijai, kadangi ieškovė 1992-07-17 dalyvavo privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 1998-06-22, nes būtent gavusi Klaipėdos miesto nekilnojamojo turto skyriaus pranešimą netenkinti prašymo privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė turėjo sužinoti apie pažeistą teisę. Pažymėtina, kad ginčo teisinio santykio atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje buvo nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal 2000 m. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas gali būti taikomas, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo galiojant 1964 m. CK, bet iki 2000 m. CK įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.) dar nepasibaigė. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovė daugiau kaip šešiolika metų, t.y. trejus metus iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo ir trylika metų po šio įstatymo įsigaliojimo nesikreipė dėl teisminės gynybos. Taigi trejų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė iki 2000 m. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įsigaliojimo.

8Sprendžiant dėl ieškinio pagrįstumo taip pat pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas valstybės nuosavybės privatizavimo tvarką, apibrėžė privatizavimo objektą ir nustatė, kad tinkamas privatizavimo subjektas yra asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą ir kuris šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Asmuo turi teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, jei yra nustatomos visos tokio privatizavimo sąlygos, būtent: asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2 ir 3 straipsniai); asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp asmens ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai). Subjektinei teisei įgyti reikalinga aukščiau išvardintų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006). Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad ieškovės nuomojamas butas gali būti privatizavimo objektas. Šalys nesutaria dėl to, ar ieškovė yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą. Atsakovė nurodo, kad ieškovė dalyvavo privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi negali privatizuoti kito buto, t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini).

9Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005).

10Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

11Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

12Lietuvos Aukščiausias teismas yra nurodęs, jog pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą susiklostydavo dviejų rūšių teisiniai santykiai, kai buto nuomos teisėmis naudojosi ne vienas asmuo – buto nuomininkas, o keli asmenys - buto nuomininkas ir jo šeimos nariai. Pirma, susiklostydavo santykiai tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių, kurie pagal įstatymo 5 straipsnį turėjo susitarti, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Antra, susiklostydavo santykiai tarp asmens ar asmenų, įstatymo nustatyta tvarka išoriškai išreiškusių savo valią (ketinimus) privatizuoti butą, ir miestų (rajonų) savivaldybių ar kitų subjektų, numatytų Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnyje, įpareigotų nustatyta tvarka reaguoti į tokius asmenų pareikštus ketinimus. Tai reiškia, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas tarp privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku. Toliau asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu, numatytu įstatymo 4 straipsnyje. Privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo sutarties sudarymo sąlyga (conditio sine qua non), numatyta Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje. Tai reiškia, kad buto privatizavimo sutartis negalėjo būti sudaryta, jeigu toks susitarimas nebuvo pasiektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje A.P. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-99/2005). Lietuvos Respublikos Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis nustatė, kad nuomininkas ir jo šeimos nariai įgiję nuosavybės teisę į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto. Ši įstatymo norma reikšminga ta prasme, kad ja ribojamas lengvatinėmis sąlygomis įsigyjamų butų kiekis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje E. J. v. A. F., AB ,,Grigiškės“, UAB ,,Grigiškių komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-398/2008). Nagrinėjamu atveju reikšminga nustatyti tai, ar ieškovė buvo savo dukters D. D., kurios vardu privatizuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), šeimos nare. Tuo metu galiojusio Lietuvos Tarybų socialistinės Respublikos butų kodekso 54 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad prie nuomininko šeimos narių priskiriami nuomininko sutuoktinis, jų vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir tėvai (įtėviai). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra pažymėjęs, kad CK 329 straipsnio 4 dalis, reglamentavusi tėvų ir pilnamečių vaikų teisinius santykius, atsirandančius naudojantis gyvenamąja patalpa, reikalavo juridiškai reikšmingų faktų sudėties - ne tik apsigyvenimo nuomojamoje patalpoje fakto, bet ir turėjimo bendro ūkio su nuomininku fakto, nes tik tuomet paminėti asmenys įgyja šeimos narių teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-753/2003. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 1992-07-17, t.y. privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė nurodytame bute gyveno kartu su vyru P. K., dukra L. M. ir jos dukra D. K., bei dukra D. D., kurios vardu buvo privatizuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad 1992-06-02 įkainojimo akte Nr. 127 sudarytame tarp D. K. ir valstybinės įmonės „Keliai“ nurodoma, kad bute, esančiame (duomenys neskelbtini), įregistruoti 5 šeimos nariai. 1992-08-31 ieškovės prašyme suteikti paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis nurodoma, kad ieškovės šeimą sudaro: vyras P. K., duktė D. K., duktė L. M. ir anūkė D. K.. Pažymėtina, kad ieškovė su nurodytais šeimos nariais kartu gyveno (duomenys neskelbtini), vėliau ieškovė kartu su šeima persikėlė į butą, esantį, (duomenys neskelbtini). Ieškovės dukrai D. D. privatizavus butą, adresu (duomenys neskelbtini), ieškovė 1993-12-28 nuosavybės teise įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno su vyru P. K., dukra L. M. ir anūke D. K. Pagal 1995-05-30 pažymėjimą Nr. 561 nustatyta, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), kartu su ieškove gyveno ir dukra D. D. kartu su dukra S. D. 2012-12-10 gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi Nr. 1662-808 ieškovei bei jos šeimos nariams dukrai D. D. ir anūkei S. D. atsakovė išnuomoja gyvenamąją patalpą, adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad ieškovė bei nurodyti šeimos nariai, įskaitant dukrą D. D., privatizavimo metu ne tik faktiškai gyveno bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau kartu vedė bendrą ūkį. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, kad 1992-07-17 D. K. privatizuojant butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė buvo jos šeimos narys ir kartu su dukra D. D. bei kitais šeimos nariais sudarė susitarimą, numatytą Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir tokiu būdu įgyvendindama Lietuvos Respublikos būtų privatizavimo įstatyme numatytą teisę įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. Vadovaujantis įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, konstatuotina, kad ieškovė nėra subjektas, galintis privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini).

13Taip pat pažymėtina, kad Klaipėdos miesto savivaldybės nekilnojamojo skyriaus 1998-06-22 atsakymu Nr. 27-09-1180, ieškovė informuota, kad jos prašymas dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo neteiktinas butų privatizavimo komisijai. Pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas atsisakymas parduoti gyvenamąją patalpą gali būti ginčijamas teismine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo metu galiojusio 1964 metų CK nuostatas. Klaipėdos miesto savivaldybės nekilnojamojo skyriaus sprendimas, kuriuo neleista ieškovei privatizuoti ginčo gyvenamosios patalpos, nebuvo apskųstas, dėl to yra pagrindas išvadai, jog ginčo gyvenamosios patalpos procedūra buvo užbaigta, o ieškovė subjektinės teisės privatizuoti patalpą lengvatinėmis kainomis neįgijo. Byloje esančiais duomenimis bei ieškovės atstovo paaiškinimais nustatyta, kad ieškovė po Klaipėdos miesto savivaldybės nekilnojamojo skyriaus sprendimo priėmimo nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl šios išvados apskundimo ir neteikė pakartotinio prašymo dėl išvados peržiūrėjimo, taigi nepasinaudojo teise ginčyti atsisakymą leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas teismine tvarka Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, t. y. iki 1998-07-01. Taip pat pažymėtina, kad nors Klaipėdos miesto savivaldybės nekilnojamojo skyriaus atsakymas į ieškovės 1996-08-28 prašymą ieškovei pateiktas tik 1998-06-22, o Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998-07-01, ieškovė, siekdama apginti savo pažeistas teises, galėjo kreiptis su prašymu atnaujinti praleistą terminą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovė Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, esantį (duomenys neskelbtini).

14Išanalizavus byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad ieškovės ieškinys atmestinas.

15Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir šias išlaidas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimas nespręstinas.

16Pagal 2011-11-17 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 10,00 Lt. Nustatyta, kad byloje patirta 3,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

17Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 100, 259, 260, 263, 268, 270 straipsniais, teismas

Nutarė

18ieškinį atmesti.

19Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai