Byla 2S-733-577/2014

Dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis A. N., išieškotojas BUAB „Speisuva“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jadvyga Mardosevič teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. B. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolis A. N., išieškotojas BUAB „Speisuva“.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

1. Ginčo esmė

4pareiškėjas R. B. prašė panaikinti 2013-10-24 antstolio A. N. patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. 0157/13/01435, kuris buvo priimtas vykdant Vilniaus miesto apygardos teismo 2013-09-18 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-5561-577/2013 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – pareiškėjo turto arešto 855 520 Lt sumai. Pareiškėjas nurodo, kad antstolis, vykdydamas minėtą nutartį, areštavo pareiškėjo registruotiną ir kitą kilnojamąjį turtą bei visas sąskaitas bankuose, tačiau civilinė byla yra vis dar nagrinėjama, todėl antstolis neturi teisės vykdyti skolos išieškojimo. Pareiškėjo teigimu, antstolio priimto patvarkymo forma ir turinys numato ne antstolio veiksmus taikant laikinąsias apsaugos priemones, o veiksmus dėl skolos išieškojimo iš R. B.. Pareiškėjo nuomone, esant tokioms aplinkybėms, tokiais veiksmais antstolis viršijo jam Vilniaus apygardos teismo nutartimi suteiktus įgaliojimus, nes neturėdamas vykdomojo rašto pradėjo skolos išieškojimo veiksmus, t. y. reikalauja AB „Spauda“ pradėti vykdyti išskaičiavimus iš pareiškėjo darbo užmokesčio, kas nepriskirtina prie turto arešto procesinių veiksmų, todėl antstolio patvarkymas dėl skolos išieškojimo yra naikintinas.

5Antstolis A. N. 2013-11-13 patvarkymu atmetė pareiškėjo skundą, nurodė, jog vykdant Vilniaus apygardos nutartį antstolis nustatė, kad skolininkas nekilnojamojo turto neturi, jam nuosavybės teise priklauso 3 ginklai, tačiau informacija apie jų vertę antstoliui nepateikta, 2 transporto priemonės, apie kurių vertę antstolis neinformuotas, todėl antstolis, nustatęs, jog skolininkas dirba UAB „Spauda“ ir įvertinus tai, kad teismo nutartimi jam suteikta teisė nesant skolininko turto areštuoti jo pinigines lėšas, areštavo skolininkui priklausančio darbo užmokesčio dalį. Pažymėjo, jog išskaitymai atliekami įstatymų nustatyta tvarka ir saugomi iki atskiro antstolio patvarkymo, o būtent pas darbdavį saugoma darbo užmokesčio dalis būtų įtraukiama į turto aprašą išieškotojo reikalavimui užtikrinti. Antstolis pažymėjo, kad patvarkymo turinyje, yra aiškiai įvardinta, jog antstolis vykdo ne išieškojimą, o nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, todėl skundžiamas patvarkymas yra teisėtas ir pagrįstas. Antstolis, atsisakęs patenkinti pareiškėjo skundą, vykdomąją bylą Nr. 0157/13/01526 su pareiškėjo skundu persiuntė Vilniaus miesto apylinkės teismui.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino. Pirmos instancijos teismas iš vykdomojoje byloje esančios medžiagos nustatė jog antstolis, vykdydamas minėtą teismo nutartį, nerado pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto, lėšų banko sąskaitose, į kuriuos galima būtų ateityje nukreipti išieškojimą, o areštuoto skolininko kilnojamojo turto vertė neužtikrina išieškotojo reikalavimų; konstatavo, kad antstolio veiksmai ir priimtas patvarkymas, numatęs išskaičiuotų lėšų saugojimą pas darbdavį, nagrinėjamu atveju atitiko teisės aktų reikalavimus ir neperžengė Vilniaus apygardos teismo nutartimi nustatytų ribų, sprendė, jog antstolis siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5561-577/2013 įvykdymą pagrįstai priėmė skundžiamą patvarkymą. Taip pat pirmos instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog antstolio patvarkymo pavadinimas yra „dėl skolos išieškojimo“, nesudaro pagrindo išvadai, kad patvarkymo tikslas buvo skolos išieškojimas, bet to, teismas pastebėjo, kad patvarkymo turinyje konkrečiai nurodoma, jog vykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmos instancijos teismo vertinimu, šis formalus dokumento pavadinimo netikslumas nesuponuoja išvados, jog antstolio priimtas patvarkymas yra neteisėtas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

7Pareiškėjas R. B. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį ir tenkinti pareiškėjo skundą dėl antstolio veiksmų. Apeliantas tvirtina, kad jokie teisės aktai antstoliui nesuteikia įgaliojimų savavališkai keisti teisės aktus ir nesilaikyti imperatyvių teisės normų. Apelianto įsitikinimu, antstolis, keisdamas įstatymo patvirtintas procesinių dokumentų formas viršijo įgaliojimus. Pareiškėjas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai ir nemotyvuotai padarė išvadą, jog vertinant patvarkymo teisėtumą, reikia atsižvelgti į patvarkymo turinyje antstolio nurodymą, kad vykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o pavadinimas „dėl skolos išieškojimo“ yra tik formalus netikslumas. Apelianto nuomone, nepaisant to, kad antstolis patvarkyme nurodo, jog vykdo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau priimto patvarkymo forma ir turinys aiškiai nurodo antstolio procesinius veiksmus dėl skolos išieškojimo iš R. B.. Pasak apelianto, antstolis, priimdamas patvarkymą, kuris prieštarauja teisės aktų reikalavimams, viršijo savo įgaliojimus ir savavališkai pakeitė Instrukcijoje imperatyviai nustatytą patvarkymo formą, kuri yra privaloma visiems asmenims.

8Antstolis A. N. atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad su apelianto atskiruoju skundu nesutinka, todėl prašo pirmos instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Antstolis nurodo, kad pagal CPK 613 str. 1 d. vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Paaiškina, kad dėl plačios vykdymo proceso apimties įstatyme nėra įmanoma nustatyti visų vykdymo procese naudojamų procesinių dokumentų formų, todėl įstatymu antstoliui yra suteikta antstoliui suteikta teisė vykdymo procese kylančius klausimus spręsti motyvuotu patvarkymu. Antstolis pažymi, kad šiuo atveju skundžiamas patvarkymas buvo būtinas siekiant užtikrinti tinkamą nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įvykdymą, nepažeidžiant nei išieškotojo, nei skolininko interesų. Antstolis pakartotinai pažymi, kad skundžiamo patvarkymo turinyje yra aiškiai nurodyta, kad antstolis vykdo ne skolos išieškojimą, o nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamame patvarkyme yra nurodyta, jog išieškotos piniginės lėšos iš skolininko gaunamo darbo užmokesčio turi būti saugomos pas darbdavį, o tai, pasak antstolio, įrodo, kad siekiama ne išieškoti skolą, o užtikrinti išieškotojo reikalavimą.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

11Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl antstolio 2013-10-24 patvarkymo, priimto vykdant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagrįstumo, kuriuo pareiškėjo (skolininko) darbovietė buvo įpareigota kiekvieną mėnesį išskaičiuoti iš pareiškėjo darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų sumos 70 proc. nuo pareiškėjo darbo užmokesčio dalies, viršijančios MMA, bei 20 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios 1 MMA, ir šias išskaičiuotas sumas saugoti iki atskiro antstolio patvarkymo gavimo dienos.

12Visų pirma, nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą konstatavo, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (LR Antstolių įstatymo 3 str.), kurio pašalinimas yra viešojo intereso sudėtinė dalis, garantuojanti skolininko teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą. Taigi pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką antstolis turi veikti pagal savo kompetenciją, neišeidamas už jos ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-341/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-3-40/2010).

13CPK 586 str. numato, kad antstolio vykdymo veiksmų pagrindas yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas, kuris griežtai apibrėžia antstolio veiklos ribas. Remiantis CPK 584 straipsniu teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdytinas dokumentas. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pareiškėjo atžvilgiu, t.y. jo nekilnojamojo, kilnojamo bei piniginių lėšų areštas 855 520 Lt sumai, yra prevencinio pobūdžio, siekiant išvengti situacijos, kai, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, būtų prarastas turtas, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas pagal teismo sprendimą ir dėl to teismo sprendimo įvykdymas pasidarytų neįmanomas arba pasunkėtų.

14Iškilus tokio pobūdžio ginčui, apeliacinės instancijos teismo nuomone, svarbu teisiškai atskirti antstolio veiksmus, kuriuos jis turi atlikti taikydamas turto areštą, kaip laikinąją apsaugos priemonę (CPK 145 str.), ir veiksmus, kuriuos jis atlieka vykdydamas galutinį teismo sprendimą, kuriuo ginčas išspręstas iš esmės (CPK 667 str.). Pažymėtina, kad ginčas, kilęs tarp šalių, galutinai išsprendžiamas tik įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir tik tokio galutinio sprendimo pagrindu, patenkinus reikalavimus, kurie yra užtikrinti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, antstolio patvarkymu piniginės lėšos galėtų būti pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą ir antstolis jas pervestų išieškotojui. Tuo tarpu vykdant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, antstolis tik suranda areštuojamą turtą ir jį aprašo CPK 677 str. numatyta tvarka (CPK 147 str. 6 d., CPK 675 str. 3 d.), bet neturi teisės reikalauti pervesti areštuotų lėšų į antstolio depozitinę sąskaitą. Nagrinėjamu atveju darbdavys, gavęs tokį antstolio patvarkymą dėl darbo užmokesčio išmokėjimo apribojimo, privalo saugoti areštuotą pinigų sumą iki antstolio atskiro patvarkymo. Jei teismo sprendimu, kurio įvykdymas užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, yra patenkinami ieškovo reikalavimai, tokiu atveju, gavus antstolio patvarkymą pervesti pinigines lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą, piniginės lėšos pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą ir antstolis jas perveda išieškotojui. Jei teismo sprendimu ieškinio reikalavimai atmetami, antstolio patvarkymu taikyti minėti apribojimai skolininkui disponuoti piniginėmis lėšomis panaikinami. Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent tokie veiksmai ir buvo atlikti.

15Pagal CPK 613 str. 1 d. vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Sutiktina su pirmos instancijos teismo pozicija, kad apelianto nurodoma aplinkybė, jog antstolio patvarkymo pavadinimas „dėl skolos išieškojimo“, nesudaro pagrindo išvadai, kad patvarkymo tikslas buvo skolos išieškojimas. Taip pat pastebėtina, kad ir skundžiamo patvarkymo turinyje yra aiškiai nurodoma, jog vykdoma teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o išieškotos piniginės lėšos iš skolininko gaunamo darbo užmokesčio turi būti saugomos pas darbdavį, o ne pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Įvertinus nurodytų aplinkybių visetą, spręstina, kad nagrinėjamu atveju antstolis ėmėsi teisėtų priemonių išieškotojo interesams apginti, o šios priemonės atitinka skolininko ir išieškotojo interesų derinimo ir proporcingumo principus.

16Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

17Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo dėl 2013-10-24 antstolio patvarkymo panaikinimo, todėl apelianto atskirasis skundas netenkintinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p., CPK 338 str.).

18Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 1 p., 338 str. teismas

Nutarė

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.