Byla 3K-3-525-219/2016
Dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Exposeit East“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Exposeit“, A. K

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų uždarosios akcinės bendrovės „Exposeit“ ir A. K. (A. K.) kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Ajala“ pareiškimą dėl atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Exposeit East“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Exposeit“, A. K..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonių bankrotą pripažinimą tyčiniu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi atsakovei BUAB „Exposeit East“ iškelta bankroto byla; 2013 m. liepos 23 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  3. Pareiškėja prašė teismo pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu. Ji nurodė, kad A. K., T. S. (T. S.) ir P. W. (P. W.), būdami atsakovės dalyviai (akcininkai), o A. K. – ir vadovas, 2010 m. rugpjūčio 16 d. inicijavo trečiojo asmens UAB „Exposeit“ įsteigimą. Ši įmonė buvo įsteigta tuo pačiu metu, kai atsakovės finansinė padėtis ėmė blogėti. Abiejų įmonių pavadinimai yra labai panašūs, įsteigta nauja įmonė yra tuo pačiu adresu kaip ir atsakovė, abi jos vykdo tą pačią veiklą, tačiau naujos įmonės veikla yra pelninga, o atsakovės – ne. Šios dvi įmonės yra sąmoningai tapatinamos, siekiant nuslėpti seniau veiklą vykdančios atsakovės nemokumą. Atsakovės bankroto bylos iškėlimas tapo neišvengiamas, kai UAB „Exposeit“, valdoma tų pačių akcininkų, vadovaujama to paties direktoriaus ir užsiimanti ta pačia ūkine komercine veikla, neaišku, kokiu pagrindu ir dėl kokių priežasčių paskolino atsakovei daugiau negu 500 000 Lt (144 810,01 Eur). Šios sumos atsakovė trečiajam asmeniui negrąžino. Dėl šios priežasties atsakovė tapo nemoki, o UAB „Exposeit“ tapo didžiausia jos kreditore, turinčia daugiau negu 50 proc. visų kreditorių reikalavimų, galinčia daryti įtaką atsakovės kreditorių susirinkimuose.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 31 d. nutartimi atmetė pareiškėjos prašymą dėl atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. birželio 19 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 31 d. nutartį ir klausimą dėl UAB „Exposeit East“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 10 d. nutartimi pripažino BUAB „Exposeit East“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, kad 2009 m. buvo įkurta atsakovė UAB „Exposeit East“, o 2010 m. atsakovės akcininkai tuo pačiu adresu įkūrė trečiąjį asmenį UAB „Exposeit“. Abiejų įmonių veikla susijusi su prekyba baldais ir (ar) jų montavimu, abiejų įmonių vadovas buvo tas pats asmuo, buhalteriją tvarkė tas pats finansininkas, o dalis atsakovės darbuotojų buvo perkelti dirbti į UAB „Exposeit“. Nors buvęs atsakovės vadovas ir trečiųjų asmenų pasitelktos vertintojos UAB „Ernst & Young Baltic“ atstovas nurodė, kad UAB „Exposeit“ veikla buvo prekyba baldais, o atsakovės – baldų montavimas prekybos vietose, tačiau teismas nustatė, jog atsakovė apmokėdavo dalį UAB „Exposeit“ klientų sąskaitų, o tarpusavio atsiskaitymų suvestinės darytos to paties finansininko. Teismas taip pat nustatė, kad baldų gaminiai, kuriuos atsakovė įsigijo iš pareiškėjos UAB „Ajala“, buvo parduoti UAB „Exposeit“ už savikainą, nesiekiant atsakovei pelno, nors ji turėjo skolų tiekėjams. Nors Juridinių asmenų registre buvo registruotas vienasmenis atsakovės valdymas ir jos vadovu nurodytas A. K., tačiau akcininkui T. S. buvo mokamas daugiau negu 16 000 Lt (4633,92 Eur) mėnesinis darbo užmokestis. Teismo vertinimu, nemokant tokios didelės sumos akcininkui ilgainiui būtų buvę galima atsiskaityti su kreditoriais.
  3. Teismas, įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, teismo 2015 m. sausio 20 d. nutartimi paskirtos ekspertizės išvadas, taip pat trečiųjų asmenų pateiktą UAB „Ernst & Young Baltic“ teismo ekspertizės vertinimą, padarė išvadą, kad tie patys įmonių savininkai ir vadovas 2010 m. įkūrė įmonę, kuri faktiškai galėjo plėtoti tokią pat veiklą, kaip ir atsakovė, tam, kad į naują įmonę perkeltų pelningą veiklą, naujos įmonės naudai sudarytų sandorius su anksčiau įkurta atsakove, kas faktiškai ir lėmė atsakovės bankrotą. Paaiškinimų, kad įmonės bankrotą lėmė vien tik atsakovės kontrahentės Danijos įmonės „Beck & Martinussen“ nemokumas, teismas nelaikė pagrįstais. Teismas sprendė, kad atsakovės valdymo organų veiksmais nebuvo siekiama, kad abi tų pačių asmenų įkurtos įmonės dirbtų vienodai pelningai. Šių veiksmų kryptingumo, teismo nuomone, vertintojos UAB „Ernst & Young Baltic“ atliktos ekspertizės išvados nepaneigė. Dėl šių priežasčių teismas sprendė, kad atsakovės bankrotas buvo tyčinis.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal trečiųjų asmenų atskirąjį skundą, 2016 m. gegužės 12 d. nutartimi paliko Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį nepakeistą.
  5. Teismas nurodė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas atsakovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, 2014 m. birželio 19 d. nutartyje išaiškino, jog nors bankroto byla atsakovei iškelta 2013 m. sausio 21 d., o prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu pateiktas 2013 m. rugpjūčio 26 d., spręsdamas BUAB „Exposeit East“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, teismas turi vadovautis aktualia Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio redakcija, įsigaliojusia 2013 m. spalio 1 d., ir joje apibrėžtais tyčinio bankroto požymiais bei prezumpcijomis. Taigi ĮBĮ 20 straipsnio norma, nustatanti tyčinio bankroto požymius, yra procesinė ir turi būti taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 8 dalis). Dėl šios priežasties teismas atmetė trečiųjų asmenų argumentus dėl netinkamos ĮBĮ redakcijos taikymo.
  6. Teismas, remdamasis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį dėl atitinkamos ĮBĮ 20 straipsnio redakcijos nuostatų taikymo, sprendė, kad nėra būtinumo manyti, jog trečiųjų asmenų iškeltos abejonės dėl šių nuostatų taikymo sudarytų teisinį kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą pagrindą. Dėl nurodytų priežasčių teismas nesutiko su trečiųjų asmenų argumentais, kad nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio normos taikymas ir toms bankrutuojančioms ar bankrutavusioms įmonėms, kurių bankroto procesas pradėtas iki 2013 m. spalio 1 d., reikštų konstitucinio principo lex retro non agit (įstatymas neturi grįžtamosios galios) pažeidimą.
  7. Teismas nurodė, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtinti konkretūs požymiai, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis; vienas iš jų – jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę. Nagrinėjamu atveju prašymas pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas būtent šiuo požymiu (kaip prezumpcija). Byloje buvo įrodinėjamos aplinkybės dėl atsakovės veiklos perkėlimo į kitą įmonę (UAB „Exposeit“), kurią įsteigė ties patys dalyviai (akcininkai) ir valdė tas pats vienasmenis valdymo organas (direktorius A. K.).
  8. Įvertinęs tiek atsakovės, tiek trečiojo asmens UAB „Exposeit“ įsteigimo aplinkybes, abiejų įmonių akcininkus, vykdomą veiklą, aplinkybę, kad dalis atsakovės darbuotojų perėjo dirbti pas trečiąjį asmenį, teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abi įmones siejo itin glaudūs ūkiniai finansiniai santykiai, tačiau toks įmonių bendradarbiavimas atsakovei nebuvo ekonomiškai naudingas. Nors atsakovė intensyviai pardavinėjo trečiajam asmeniui prekes, tačiau prekės buvo parduodamos tik už savikainą (plius PVM). Teismas pažymėjo, kad tokio šių įmonių bendradarbiavimo tikslų bei nenaudingumo atsakovei iš esmės negalėjo paaiškinti (paneigti) ir trečiųjų asmenų pasitelktas specialistas L. J., apklaustas teismo posėdžio metu.
  9. Teismas, įvertinęs teismo paskirtos ekspertizės išvadas ir ekspertės teismo posėdžio metu duotus parodymus, padarė išvadą, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti pagrįstas prielaidas, jog trečiasis asmuo UAB „Exposeit“ nebuvo tiesiogiai su atsakove susijusi įmonė, reikšminga dalimi užsiėmusi kita verslo sritimi (CPK 12, 178, 185 straipsniai).
  10. Teismas atmetė trečiųjų asmenų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino vieno pagrindinių atsakovės kontrahentų Danijos įmonės „Beck & Martinussen“ bankroto įtakos atsakovės nemokumui. Įvertinęs bylos medžiagą, ekspertizei pateiktus klausimus, 2015 m. gruodžio 29 d. teismo posėdžio garso įrašą, teismas padarė išvadą, kad Danijos įmonės bankroto įtaka atsakovės bankrotui teismo buvo įvertinta. Tačiau bylos medžiaga leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovės bankrotą lėmė būtent trečiųjų asmenų (atsakovės dalyvių ir valdymo organų) veiksmai, susiję su įmonės veiklos perkėlimu į UAB „Exposeit“.
  11. Remdamasis CPK 12, 13, 176, 177, 179, 212 straipsniais, įvertinęs teismo paskirtos ekspertizės išvadas, teismo ekspertės teismo posėdžio metu duotus parodymus, ekspertės V. L. kvalifikaciją, teismas sprendė, kad tretieji asmenys teismo ekspertizės išvadų netinkamumą, ekspertės šališkumą sieja išimtinai tik su tuo, kiek teismo ekspertizės akte pateikti atsakymai ir išvados neatitinka jų užimtos procesinės pozicijos, prieštarauja jų paaiškinimams šioje byloje. Faktas, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės kritiškai įvertino trečiųjų asmenų pasitelkto specialisto L. J. parodymus ir UAB „Ernst & Young Baltic“ parengtą teismo ekspertizės išvadų vertinimą, teismo nuomone, nereiškia, jog spręsdamas šalių ginčą teismas rėmėsi išimtinai vien teismo paskirtos ekspertizės išvadomis, nevertindamas kitų byloje esančių duomenų visumos. Trečiųjų asmenų teiginius, grindžiamus 2016 m. kovo 16 d. UAB „Ernst & Young Baltic“ raštu dėl pirmosios instancijos teismo nutarties motyvavimo ydingumo, teismas vertino tik kaip subjektyvios nuomonės išraišką.
  12. Teismas pažymėjo, kad tretiesiems asmenims nepalankaus sprendimo priėmimas savaime nereiškia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimą ir įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo paties įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), ir pirmosios instancijos teismas tokį vertinimą atliko tinkamai.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu tretieji asmenys prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismai nepagrįstai taikė naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, taip pablogindami trečiųjų asmenų teisinę padėtį, apsunkino jų įrodinėjimo naštą, nes nepagrįstai atgaline tvarka taikė bankroto kvalifikavimo kaip tyčinio požymius ir teisines prezumpcijas, kurios anksčiau nebuvo tiesiogiai ir vienareikšmiškai siejamos su bankroto pripažinimu tyčiniu. Pritaikius šias normas buvo apsunkintos bankrutuojančios įmonės vadovų ir akcininkų gynimosi nuo bankroto pripažinimo tyčiniu galimybės. Naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnis teismo turi būti taikomas tik santykiams, susiklosčiusiems po jo įsigaliojimo (nuo 2013 m. spalio 1 d.). Teismai, nepagrįstai taikydami naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, pažeidė konstitucinį principą, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, taip pat, teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių apsaugos principus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį. Kasacinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016) išaiškinta, kad naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje įtvirtinta teisės norma yra materialinio pobūdžio, todėl negali būti taikoma atgaline tvarka.
    2. Jei nagrinėjamu atveju, nepaisant nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016, kasaciniam teismui kiltų abejonių dėl aktualios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio nuostatų taikymo toms bankroto procedūroms, kurios buvo pradėtos iki ĮBĮ 20 straipsnio naujos redakcijos įsigaliojimo, turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Toks išaiškinimas, kad aktualios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio taikymas faktams ir teisiniams santykiams, kurie susiklostė iki šios redakcijos įsigaliojimo 2013 m. spalio 1 d., aiškiai prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl, remiantis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgiant į Konstitucijos preambulėje įtvirtintą teisinės valstybės principą, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl jos konstitucinės patikros Konstituciniame Teisme.
    3. Teismai pažeidė teisės normas, reglamentuojančias ekspertizės ir pakartotinės ekspertizės skyrimą, jos nešališkumą, teisėtumą (CPK 183, 185, 219 straipsniai, Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 12, 41 straipsniai, Konvencijos 6 straipsnis), nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, formuojamos aiškinant ir taikant šias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2006; 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2013). Teismai išvadas dėl atsakovės tyčinio bankroto nepagrįstai grindė vien tik paskirtos ekspertizės išvadomis, nes ekspertė buvo šališka, susitapatinusi su pareiškėja UAB „Ajala“ ir veikė kaip šios įmonės konsultantė bei atstovė, neobjektyviai pristatydama būtent pareiškėjos poziciją. Be to, teismai ignoravo aplinkybę, kad pati ekspertizė yra fragmentiška. Teismai taip pat nepagrįstai atsisakė skirti pakartotinę ekspertizę, nes į bylą buvo pateikti du ekspertinio pobūdžio tyrimai, kurie tarpusavyje prieštaringi, juose skirtingai kvalifikuotos tos pačios aplinkybės. Be to, teismai nemotyvavo, dėl kokių priežasčių byloje apskritai nebuvo analizuota į bylą pateikta specialisto išvada. Taip pat nepagrįstai buvo ignoruoti faktai dėl Danijos įmonės bankroto įtakos atsakovės bankrotui, kuriuos teismo posėdžio metu konstatavo tiek ekspertė, tiek UAB „Ernst & Young Baltic“ atstovas.
  2. Pareiškėja atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartis palikti nepakeistas, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
    1. Skundžiamų procesinių sprendimų priėmimo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227-313/2016 priimta dar nebuvo. Todėl tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nutarčių priėmimo metu turėjo galimybę vadovautis tik ta Lietuvos teismų praktika, kuri tuo metu ir buvo suformuota. Be to, įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką įstatymo lygmeniu naujos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje tik detalizavo iki tol teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais. Dėl šios priežasties teismai tinkamai taikė atitinkamos redakcijos ĮBĮ 20 straipsnį. Net ir pripažinus, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas ankstesnės redakcijos ĮBĮ 20 straipsnis, skundžiamos nutartys negalėtų būti panaikintos, nes teismai tinkamai nustatė daug atsakovės tyčinio bankroto požymių, kurie ir iki naujos redakcijos ĮBĮ įsigaliojimo buvo įtvirtinti teismų praktikoje.
    2. Teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, ekspertizės ir pakartotinės ekspertizės paskyrimą, pažeidimų. Teismo paskirta ekspertizė buvo skirta laikantis CPK nustatytos tvarkos, visi bylos dalyviai turėjo galimybę pasiūlyti teismui eksperto kandidatūrą ir jam užduotinus klausimus. Trečiųjų asmenų pirmosios instancijos teismui su 2015 m. rugsėjo 16 d. prašymu jų pačių iniciatyva pateiktas UAB „Ernst & Young Baltic“ atliktas ekspertizės išvados vertinimas tėra pašalinių asmenų nuomonė, grįsta ne byloje esančiais, bet tik iš UAB „Exposeit“ gautais dokumentais. Be to, trečiųjų asmenų pasikviestas UAB „Ernst & Young Baltic“ darbuotojas liudytojas L. J., asmeniškai rengęs teismo ekspertizės išvados vertinimą, nepaneigė ekspertės atsakymų į teismo užduotus klausimus teisingumo ar pagrįstumo. Trečiųjų asmenų teiginiai dėl galimo teismo ekspertės šališkumo yra niekuo nepagrįstos prielaidos. Be to, teismai išvadas dėl atsakovės tyčinio bankroto grindė ne vien tik teismo ekspertizės išvadomis, bet įvertinę byloje esančių įrodymų ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, tarp jų ir dėl Danijos įmonės bankroto įtakos atsakovės bankrotui, visumą.
  3. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys atsiliepimų į trečiųjų asmenų kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka ir terminu nepateikė.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu ir teismo pareigos taikyti tinkamą įstatymo redakciją

  1. Vienas bendrųjų teisės principų yra tas, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios (lot. lex retro non agit). Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principas yra esminis teisės viešpatavimo principas, teisinės valstybės elementas. Šis teisės principas įtvirtintas Konstitucijoje. Reikalavimas, kad paskelbti įstatymai galiotų į ateitį ir neturėtų grįžtamosios galios, yra svarbi teisinio tikrumo sąlyga. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir padariniams, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Taigi, esant neaiškumui dėl tam tikro įstatymo ar jo atskirų normų galiojimo laiko atžvilgiu, būtina nustatyti to įstatymo ar jo atskirų normų įsigaliojimo laiką, taip pat byloje aktualių faktų ir padarinių atsiradimo laiką ir klausimą spręsti vadovaujantis tuo, kad įstatymas galioja į ateitį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2006).
  2. Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė konstitucinį principą, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, taip pat, teisinės valstybės, teisinio tikrumo ir trečiųjų asmenų teisėtų lūkesčių principus, nes nepagrįstai vadovavosi ne ĮBĮ 20 straipsnio, nustatančiu tyčinio bankroto požymius, redakcija, galiojusia bankroto bylos atsakovei iškėlimo dieną, o šio straipsnio redakcija, pakeista 2013 m. balandžio 18 d. įstatymu Nr. XII-237 ir įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d.
  3. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami bylas, turi ex officio (pagal pareigas) taikyti tinkamą įstatymo redakciją, priešingu atveju gali būti pažeistas teisės principas, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios, su juo kartu – ir teisės viešpatavimo principas.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šią bylą ir vadovaudamasis ĮBĮ 20 straipsnio, reglamentuojančio tyčinio bankroto požymius, redakcija, įsigaliojusia nuo 2013 m. spalio 1 d., iš esmės pripažino, kad ši norma yra bankroto proceso teisės norma, todėl taikoma jos redakcija, galiojanti procesinio veiksmo teisme atlikimo metu. Tokia išvada neatitinka naujausios kasacinio teismo praktikos.
  5. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pačiame ĮBĮ (2013 m. balandžio 18 d. įstatymas Nr. XII-237, ĮBĮ redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d.) nurodyta, jog ši redakcija taikoma vykdant bankroto procesus, pradėtus iki įstatymo Nr. XII-237 įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Taigi įstatymų leidėjas expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pažymėjo, kad nurodyta įstatymo redakcija taikoma toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016). Kasacinis teismas taip pat išaiškino proceso ir materialiosios teisės normų, esančių ĮBĮ, atskyrimą, nes priklausomai nuo to, ar konkreti norma priskirtina proceso ar materialiajai teisei, bus taikoma atitinkamai vėlesnė ar bankroto bylos iškėlimo metu galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija.
  6. Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus, t. y. taikomos tos proceso teisės normos, kurios galioja proceso metu (CPK 3 straipsnio 8 dalis). Priešinga taisyklė taikoma materialiosios teisės normoms – teisiniams santykiams taikomos tos normos, kurios galiojo jų atsiradimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
  7. Kasacinio teismo praktika dėl atgalinio teisės aktų galiojimo civiliniuose teisiniuose santykiuose yra nuosekli – kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad tam, jog būtų pateisinamas civilinės teisės normos galiojimas iki jos priėmimo susiklosčiusiems santykiams reguliuoti, būtinas šiuo klausimu įstatymo leidėjo aiškus ir nedviprasmiškas pozicijos pareiškimas; tai galima padaryti tik įstatymo forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392-421/2015; 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016; kt.).
  8. ĮBĮ materialiosios teisės normoms priskirtinos normos dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, asmenų, atsakingų už pavėluotą bankroto bylos inicijavimą, sąrašas ir pan. Proceso teisės normoms savo ruožtu priskirtinos normos, nustatančios pasirengimo bankroto bylą nagrinėti teisme taisykles, veiksmų atlikimo terminus ir pan. Perskyra tarp proceso ir materialiosios teisės normų darytina atsižvelgiant į normos tikslą – ar ja siekiama nustatyti teisės ar pareigos turinį (materialioji teisė), ar įgyvendinimo priemones (proceso teisė). Todėl sąlygų, kokia veikla laikoma tyčiniu bankrotu, apibrėžimas, prezumpcijų elgesio neteisėtumui nustatymas yra materialinio pobūdžio norma, kuriai netaikoma atgalinio galiojimo išimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016).
  9. Atsižvelgdama į šios nutarties 24–27 punktuose nurodytą kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija, sutikdama su kasatorių argumentu, nurodo, kad šioje byloje buvo netinkamai pritaikyta materialines teises nustatanti ĮBĮ 20 straipsnio redakcija, nes atsakovei BUAB „Exposeit East“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartimi. Tai reiškia, kad šioje byloje reikėjo taikyti iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusią ĮBĮ redakciją.
  10. Teisėjų kolegija pažymi, kad netinkamos ĮBĮ redakcijos taikymas nebūtinai reiškia, kad byla teismų buvo išnagrinėta neteisingai. Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi ĮBĮ 20 straipsnio redakcija nenustatė tyčinio bankroto kriterijų, todėl jie buvo palikti formuoti teismų praktikai. 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnyje nustatyti įstatymo leidėjo tyčinio bankroto kriterijai yra iš esmės susisteminti pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016).

13Dėl teismų nustatytų aplinkybių, lėmusių atsakovės tyčinį bankrotą, teisinio vertinimo

  1. Kasacinis teismas, formuodamas teisminę praktiką tyčinio bankroto bylose, yra nurodęs: tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste visumą. Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogas vadovavimas įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamas darbo, technologinių procesų organizavimas, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Kaip tyčinio įmonės bankroto požymiai taip pat gali būti vertinami tokie atvejai, kai sudaromi sandoriai, kurių vykdymas reiškia nepagrįstai didelę finansinę naštą įmonei, atliekami veiksmai, kuriais siekiama sužlugdyti įmonę ir perkelti jos veiklą į kitą tų pačių ar susijusių asmenų naujai įsteigtą įmonę. Taip bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Kasacinio teismo praktikoje tyčiniu įmonės bankrotu pripažįstami tokie atvejai, kai bendrovei vadovavę direktoriai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, buvo priimti ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai pasirenkant bendrovės veiklos modelį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-686/2015).
  3. Nagrinėjamu atveju teismai nustatė aplinkybes, kurios, jų vertinimu, sudaro teisinį pagrindą pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu: atsakovė ir trečiasis asmuo UAB „Exposeit“ yra per dalyvius ir valdymo organą susijusios įmonės, abi įmonės vykdė iš esmės tą pačią veiklą, jos buvo valdomos tokiu būdu, kad atsakovės veikla, priešingai negu trečiojo asmens, nebuvo pelninga, į trečiąjį asmenį buvo perkelti atsakovės darbuotojai, atsakovės ir trečiojo asmens sudaromi sandoriai ir vykdomas bendradarbiavimas buvo atsakovei ekonomiškai nenaudingi, vienam atsakovės akcininkų buvo mokamas neproporcingai didelis atlyginimas.
  4. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, remiantis aptarta kasacine praktika, šios nutarties 32 punkte nurodytos aplinkybės gali būti teisinis pagrindas pripažinti, jog atsakovės valdymo organas, netinkamai vykdydamas įstatymuose ir įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, priimdamas atsakovei ekonomiškai nenaudingus sprendimus, siekė įmonės bankroto. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl atsakovės bankroto atitinka tyčinio bankroto teisinį reglamentavimą, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog byloje nustatytais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, ir sprendimu pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu.

14Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

  1. Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, aiškinant CPK 176, 185 straipsnius, kasacinėje praktikoje yra suformuluotos – teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  2. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamas nutartis proceso teisės taikymo aspektu, nenustatė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir savo išvadas dėl tyčinio atsakovės bankroto, atsakovės ir trečiojo asmens veiklos sąsajų, jų vykdomo bendradarbiavimo ir sudaromų sandorių ekonominio (ne)naudingumo atsakovei bei veiklos perkėlimo grindė tinkamai įvertinę byloje esančius duomenis ir įrodymus, jų visetą, nesuteikdami nė vienam įrodymui prioriteto. Vien ta aplinkybė, kad teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo kasatoriai, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
  3. Teisėjų kolegija taip pat laiko teisiškai nepagrįstais kasacinio skundo argumentus dėl CPK 219 straipsnio pažeidimo. Remiantis šiuo straipsniu, jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę; jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams. Taigi pakartotinė ekspertizė skiriama tik tuo atveju, kai teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų. Nagrinėjamu atveju teismams nekilo abejonių dėl 2015 m. vasario 20 d. nutartimi paskirtos ekspertizės išvadų, jų aiškumo ir išsamumo, ekspertizę atlikusi ekspertė buvo apklausta teismo posėdžio metu, prieštaravimų tarp kelių teismo ekspertizių taip pat nebuvo, todėl teismai neturėjo pagrindo byloje paskirti pakartotinę ekspertizę. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiųjų asmenų pateiktas UAB „Ernst & Young Baltic“ atliktos teismo ekspertizės išvados vertinimas neatitinka teismo ekspertizės aktui keliamų reikalavimų, nes teismai byloje nebuvo paskyrę tokios ekspertizės CPK 212–219 straipsniuose nustatyta tvarka. Be to, tiek teismo ekspertizės, tiek UAB „Ernst & Young Baltic“ pateiktos išvados, ekspertės ir specialisto teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, tarp jų ir dėl Danijos įmonės bankroto įtakos atsakovės bankrotui, teismų buvo tinkamai įvertinti visų byloje nustatytų aplinkybių ir esančių įrodymų kontekste, nesuteikiant nė vienam įrodymui išankstinės galios (CPK 185 straipsnis).
  4. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).

15Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą

  1. Kasacinio teismo teisėjų kolegijai konstatavus, kad nagrinėjamu atveju teismai, pažeisdami lex retro non agit principą, nepagrįstai šalių ginčui spręsti taikė nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, tampa neaktualus kasacinio skundo argumentas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą būtinybės ir nėra teisinio pagrindo tenkinti tokį kasatorių prašymą. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą teismams yra suteikta tik tais atvejais, kai kyla abejonių dėl konkrečioje byloje taikytino įstatymo (ar kito teisės akto) konstitucingumo (CPK 3 straipsnio 3 dalis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo netenkinant, kasatorių (trečiųjų asmenų) turėtos bylinėjimosi išlaidos jiems neatlygintinos. Pareiškėja iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė įrodymų, patvirtinančių kasaciniame teisme jos patirtų išlaidų dydį, todėl šios jai nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 23 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei turėtų būti lygiomis dalimis priteistinos iš trečiųjų asmenų, t. y. po 2,66 Eur. Tačiau ši suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl šių išlaidų atlyginimas valstybei nepriteistinas (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2, 6 dalys, 340 straipsnio 5 dalis).

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Palikti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartį nepakeistą.

19Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai