Byla 1A-55/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko (pranešėjo) Svajūno Knizlerio, teisėjų Viktoro Kažio ir Aloyzo Kruopio, sekretoriaujant Agatai Minkel, dalyvaujant prokurorams Vladimirui Sergejevui, Nerijui Bieliauskui gynėjui advokatui Arūnui Šalkauskui, nuteistajam S. N. , nukentėjusiajam J. L. , vertėjai Žanai Tadorovskajai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio, kuriuo S. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalyje, 294 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu septyneriems metams, pagal BK 294 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 233 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtosios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirti S. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

2Nuosprendžiu iš S. N. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. G. naudai priteista 4000 Lt (keturi tūkstančiai litų) turtinės žalos atlyginimo, 20 000 (dvidešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimo bei 4477,57 Lt (keturi tūkstančiai keturi šimtai septyniasdešimt septyni litai 65 ct) Valstybinės ligonių kasos naudai, A. G. gydymo išlaidoms atlyginti.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4S. N. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydamas savo dėdės I. S. ginčijamą tariamą teisę atgauti iš J. A. ir kitų asmenų pagrobtus televizorių, kasetinį magnetofoną, maisto produktus ir spyną su dviem raktais, 2010 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val., įėjo į kioską, esantį ( - ), ir panaudojęs fizinę prievartą nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu, padarė didelės žalos nukentėjusiųjų teisėms ir teisėtiems interesams, t. y. jis medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. G. 3 smūgius į galvą, taip padarydamas pastarajam poodinę kraujosruvą kairėje kaktinėje srityje, odos nubrozdinimą dešinėje momeninėje srityje, poodinę kraujosruvą dešinėje smilkininėje - užpakalinėje kaktinėje srityje, skeveldrinius dešinio momenkaulio, nueinančio į kairįjį momenkaulį lūžius, daugybinius lūžius kaktikaulio dešinėje, nueinančius į dešiniąją akiduobinę plokštelę, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje kaktinėje – momeninėje – smilkininėje srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu priekinėje kaukolės duobėje dešinėje, smegenų sumušimo židinius dešinėje kaktinėje, dešinėje momeninėje bei smilkininėje skiltyse, kraujosruvą dešinės akies vokuose, vidiniame kampe, nukentėjusiajam 2010 m. vasario 7 d. 10.35 val. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirus nuo galvos sumušimo, kurio metu įvyko daugybiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, išsiliejo kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, buvo sumuštos galvos smegenys ir komplikacijų – galvos smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimo, smegeninės komos, smegenų strigimo į pakauškaulio didžiąją angą, tyčia nužudė A. G. .

5Taip pat, S. N. nuteistas už tai, kad tokiu pat būdu medine lazda tyčia suduodamas nukentėjusiajam A. V. vieną smūgį į galvą, taip padarydamas pastarajam muštinę žaizdą viršugalvio srityje, tyčia nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą.

6Be to, S. N. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. vasario 3 d. apie 19 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, turėdamas tikslą paveikti liudytoją J. L. , kad pastarasis ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnams, prokurorui ir teismui duotų melagingus parodymus, atvyko su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu automobiliu prie J. L. namo, adresu ( - ), ir pastarajam grasindamas susidorojimu, primygtinai reikalavo, kad J. L. duotų jam naudingus parodymus apie tai, kad A. G. tariamai užpuolė jį su peiliu, o jis gindamasis su pagaliu išmušė peilį iš A. G. rankų, ir tokiu būdu siekė paveikti J. L. , kad pastarasis ateityje apklausiant jį liudytoju, duotų melagingus parodymus.

7Apeliaciniu skundu nuteistasis S. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį ir bylą jo atžvilgiu nutraukti.

8Apeliantas mano, kad apygardos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl poveikio liudytojui, kadangi liudytojas J. L. teismo posėdžio metu parodė, jog nuteistasis jam jokio poveikio nedarė, negrasino ir neprašė duoti melagingų parodymų. Teismas šiuos J. L. parodymus atmetė motyvuodamas tuo, kad jis ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė priešingus parodymus. Apelianto manymu, liudytojo J. L. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais vadovautis negalima, kadangi šios apklausos metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą. Apklausoje pačiam nuteistajam nebuvo leista dalyvauti apklausiamojo prašymu, o apklausoje dalyvavęs gynėjas R. Balbierius, kaip vėliau paaiškėjo, neturėjo teisės jį ginti, nes 2010 m. kovo 18 d. Lietuvos Advokatūros Advokatų tarybos sprendimu buvo išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašų. Taigi, jis beveik visą ikiteisminio tyrimo laiką, klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus, prokuratūrą, teismą ir nuteistąjį, prisistatydamas advokatu. Apelianto manymu, visi procesiniai veiksmai, kuriuose nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, turėjo būti atlikti iš naujo, šiai aplinkybei paaiškėjus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuroras turėjo galimybę ištaisyti įstatymo pažeidimus byloje, apeliantą pradėjus ginti tinkamam gynėjui, tačiau to nepadarė, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1, 10 ir 45 straipsnių reikalavimus. Vadovaujantis BPK 241 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismas privalėjo imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištirtos bylos aplinkybės, bet įstatymo pažeidimų nepašalino. Priešingai, vertino, kad šių pažeidimų nebuvo, jie neturėjo įtakos įtariamojo procesinėms teisėms ir šios teisės pažeistos nebuvo. Tokiu būdu, teismas be pagrindo atmetė J. L. parodymus, duotus teisme. Be to, netyrė ir nevertino iš Vilniaus m. apylinkės prokuratūros gautų įrodymų, buvusių baudžiamojoje byloje, kurioje ikiteisminis tyrimas atliekamas R. Balbieriaus atžvilgiu, kad nuteistasis, J. L. apklausų pas tyrėją ir ikiteisminio tyrimo teisėją metu nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje negalėjo būti, nes tuo metu buvo išvykęs iš Lietuvos. Šie neaiškumai ir abejonės pagal teismų praktiką turėjo būti vertinami kaltinamojo naudai.

9Taip pat nuteistasis mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl nežymaus A. V. sveikatos sutrikdymo ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl A. G. nužudymo. Apelianto manymu, apygardos teismas teisingai konstatavo, kad jo veiksmuose nebuvo tiesioginės tyčios, taip pat, kad nukentėjusieji elgėsi neteisėtai. Iš J. A. , A. V. parodymų matyti, kad šie asmenys, kartu su A. G. pas nuteistojo dėdę I. S. atvyko ketindami jį apiplėšti, tačiau to negalėjo padaryti dėl įvykio vietoje buvusių liudytojų J. L. ir I. Š. . Nepavykus apiplėšti I. S. , jie ėmė jam grasinti fiziniu susidorojimu dėl to, kad šis ketino pranešti policijai apie anksčiau J. A. įvykdytą I. S. plėšimą. Tai patvirtino liudytojai J. L. ir I. Š. . Dėl šios priežasties, J. L. suvokdamas grasinimų realumą ir žinodamas, kad I. S. jau anksčiau buvo sumuštas, informavo nuteistąjį apie atvykusių asmenų ketinimus. Iš I. S. parodymų matyti, kad A. G. jam grasino peiliu, elgėsi agresyviai, grasino sudeginti jo gyvenamąją vietą ir t. t. Apelianto manymu, grasinimas visuotinai pavojingu būdu sunaikinti svetimą turtą buvo realus, kadangi visi trys atvykę asmenys veikė kartu, I. S. nuo vieno iš jų jau buvo nukentėjęs. Taigi, nuteistasis mano, kad tokiu būdu atsirado teisė į būtinąją gintį (BK 28 str. 1 d.). Ši teisė atsirado nepriklausomai nuo to, ar buvo galima išvengti kėsinimosi ar kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar institucijas. Todėl nuteistasis mano, kad atvykdamas pas dėdę, kur buvo kėsinamasi į jo sveikatą ir turtą bei jį gindamas, jis nepažeidė jokių teisės aktų. Iš J. L. ir I. Š. parodymų matyti, kad atvykęs nuteistasis pareikalavo nutraukti neteisėtus veiksmus ir išeiti iš jo dėdės gyvenamosios vietos, kuri yra jo motinai priklausančiame žemės sklype.

10Be to, apelianto teigimu, J. L. patvirtino, kad jokios lazdos nuteistasis atvykdamas neturėjo, grumtynių garsai pasigirdo tik po to, kai apeliantas pareikalavo A. G. ir A. V. pasišalinti. Nuteistojo manymu, tai patvirtina, kad atvykdamas į įvykio vietą jis neturėjo tikslo susidoroti su nukentėjusiaisiais. Šios aplinkybės paneigia A. V. parodymus, kad nuteistasis nieko nesakęs, be priežasties sudavė beisbolo lazda nukentėjusiajam per galvą. Iš apžiūros protokolo matyti, kad tai nėra beisbolo lazda, o tik kastuvo koto dalis, kuria nuteistasis teigia vieną kartą smogęs A. G. tik po to, kai A. V. jo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, o A. G. du kartus jam smogė peiliu. Nors A. V. ne vieną kartą keitė parodymus, kas verčia jais abejoti, jis visą laiką nurodydavo, kad matė tik vieną smūgį, o ne tris, kaip nurodė A. G. lavono tyrimą atlikę specialistai. Tokiu būdu teismas negalėjo apkaltinamojo nuosprendžio grįsti vien tik nukentėjusio A. V. parodymais ir nuteistojo prisipažinimu, jog jis vieną kartą sudavė lazda A. G. į galvos sritį. Esant prieštaringiems parodymams teismas privalėjo imtis visų priemonių pašalinti šiuos prieštaravimus, atlikdamas eksperimentą, kurio metu galima būtų nustatyti ar iš savo buvimo vietos prie durų ir, kaip tvirtina A. V. iš už jo nugaros, nuteistasis galėjo riboto pločio ir aukščio patalpoje suduoti už kelių metrų buvusiam A. G. mirtinus smūgius. Nuteistasis mano, kad teismas be pagrindo atmetė jo gynėjo prašymą įpareigoti prokurorą atlikti byloje papildomus veiksmus ir surinkti papildomus įrodymus, bet iškvietė į posėdį teismo medicinos specialistą, kuris parodė, kad jų duotos išvados yra tikimybinės. Po tokio specialisto paaiškinimo, teismas dar kartą privalėjo spręsti klausimą dėl eksperimento atlikimo, nes ikiteisminio tyrimo metu atliekant įvykio vietos apžiūrą niekas neišmatavo kiosko viduje atstumų nuo durų ir iki tos vietos, kur A. V. teigimu, sėdėjo ant lovos A. G. , kai jam buvo smogta į galvą. Dėl šių aplinkybių, nuteistasis mano, kad esant prieštaringiems parodymams nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir A. G. mirties, o nuosprendis grindžiamas tik prielaida, kad nukentėjęs mirė nuo jo suduotų smūgių.

11Nuteistasis mano, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo veiksmuose nebuvo būtinosios ginties ar būtinosios ginties ribų peržengimo požymių. Teismas sprendė, kad nepatvirtintas faktas, jog A. V. prieš nuteistąjį panaudojo fizinį smurtą, o A. G. porą kartų smogė peiliu. Apelianto manymu, šias aplinkybes patvirtina liudytojas I. S. , tuo metu buvęs įvykio vietoje. Taip pat teismui kaip daiktinis įrodymas prie bylos buvo pateikta iš nuteistojo namų paimta supjaustyta striukė, kurią jis vilkėjo įvykio metu. Šis daiktinis įrodymas buvo apžiūrėtas nustatyta tvarka ir prijungtas prie bylos, tačiau teismas šio įrodymo netyrė ir nevertino. Šiam įrodymui ištirti yra reikalingos specialios žinios, kadangi tyrimo metu yra būtina nustatyti, kokiu būdu ir kontaktuojant su kokiu daiktu atsirado striukės mechaniniai pažeidimai. Apelianto teigimu, teismas, neturėdamas tokių žinių ir nepaskirdamas specialaus tyrimo, negalėjo atmesti šio įrodymo, kaip neįtikinančio ir neturinčio ryšio su byla. Taip pat, teismas negalėjo vadovautis liudytoju apklausto policijos pareigūno Iv. S. parodymais, kad jis pokalbio su nuteistuoju metu, girdėjo jo pripažinimą, jog striukę supjaustė po įvykio pats, siekdamas patvirtinti užpuolimo faktą. Nuteistasis teigia, kad niekada taip nesakė jokiam teisėsaugos pareigūnui ar kokiam kitam asmeniui. Be to, Iv. S. parodymai neįtikinantys, nes policijos pareigūnas, sužinojęs svarbias bylai aplinkybes, privalėjo nedelsiant apie tai raštu pranešti savo tiesioginiam viršininkui, tyrėjui ar prokurorui. Šiuo atveju Iv. S. to nepadarė, o jo parodymai atsirado byloje tik tada, kai reikalaujant nuteistojo gynėjui buvo paimta, apžiūrėta ir prijungta prie bylos jo striukė. Iki to laiko, nors nuteistasis ne kartą prašė tai padaryti, jokie procesiniai veiksmai su šiuo daiktiniu įrodymu nebuvo atliekami, nors apeliantas tokius parodymus davė dar tada, kai buvo apklausiamas dalyvaujant R. Balbieriui. Be to, Iv. S. parodymais verčia abejoti ir ta aplinkybė, kad jis atvykęs į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, neturėdamas pavedimo atlikti su nuteistuoju kokius nors procesinius veiksmus ir susitikti su nuteistuoju, vis tik pastarąjį iškvietė į apklausų kambarį. Žinodamas, kad nuteistasis neturi gynėjo, kurio dalyvavimas yra privalomas ir jam reikalingas vertėjas, jo paties teigimu, apklausinėjo apeliantą apie svarbias bylos aplinkybes, tačiau apklausos neužfiksavo įstatymų nustatyta tvarka. Ir tik parėjus ilgam laiko tarpui, kai byloje atsirado kaltinimo argumentus paneigiantis įrodymas, pradėjo teigti, jog nuteistasis patvirtino pats suklastojęs šį daiktinį įrodymą. Todėl teismas, esant tokioms abejonėms, negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio Iv. S. parodymais. Apeliantas mano, kad byloje yra surinkti neginčijami įrodymai, kad tiek A. V. , tiek A. G. jo atžvilgiu, po teisėto reikalavimo išeiti iš kiosko ir palikti nuteistojo motinai priklausančią privačią namų valdą, panaudojo fizinę prievartą. Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, kai tiesiogine tyčia nužudoma. Pirmos instancijos teismas nenustatė nuteistojo tiesioginės tyčios. Taip pat būtinosios ginties ribų peržengimas yra tada, jei gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Aplinkybė, jog nuo dviejų neblaivių asmenų, kurių vienas nuteistajam smogė du kartus peiliu, fizinio smurto jis gynėsi paprasta kastuvo koto nuolauža, rasta atsitiktinai įvykio vietoje, rodo, kad gynyba atitiko tiek kėsinimosi pobūdį, tiek pavojingumą. Pirmos instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog A. G. ir A. V. įsibrovė į būstą, kuriame pastoviai gyvena I. S. , o pagal BK 28 straipsnio 2 dalį, būtinosios ginties ribų peržengimu nelaikoma ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika. Tokiu būdu apeliantas mano, kad jis negali atsakyti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį ir turi būti išteisintas.

12Apelianto nuomone, atsižvelgus į A. G. ir A. V. neteisėtą įsibrovimą į svetimą namų valdą ir būstą, ketinant padaryti sunkų nusikaltimą ir A. G. realų grasinimą įvykdyti apysunkį nusikaltimą - svetimo turto sunaikinimą visuotinai pavojingu būdu, nukentėjusių pateikti ieškiniai turi būti atmesti.

13Taip pat nuteistasis mano, kad nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, nes jo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos sudėties. Tokį argumentą nuteistasis motyvuoja tuo, kad išėjus iš kiosko ir paklausus, kur yra anksčiau pagrobti iš I. S. daiktai, A. G. pats, be jokios prievartos ar grasinimų nurodė, kad jie yra pas J. A. . Anksčiau panaudota gintis nuo A. G. ir A. V. neteisėtų veiksmų neturi nieko bendro su šiuo pokalbiu, kuris vyko išėjus visiems iš kiosko. Joks smurtas tuo metu nei A. G. atžvilgiu, nei A. V. atžvilgiu nebuvo naudojamas. Priešingai, A. V. buvo padėta nusiplauti kraują. Nukentėjęs A. V. taip pat patvirtino, jog tuo metu niekas jų nemušė ir niekas jiems negrasino, o nuteistasis su A. G. geranoriškai susitarė, kad pastarasis iškvies į susitikimą J. A. ir parodys, kaip jis atrodo. Tokiu būdu nėra kvalifikuojančio požymio psichinės ar fizinės prievartos, todėl apelianto manymu, jis negalėjo būti nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį. Taip pat nėra ir BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties, nes tarp ginties nuo neteisėtų A. G. ir A. V. veikų kioske ir A. G. siūlymo parodyti nusikaltimą padariusį asmenį nėra tiesioginio ryšio. Taigi, negalima daryti prielaidos, jog nuteistasis kokiais nors veiksmais, susitardamas su A. G. vykti kartu į susitikimą su J. A. , padarė kam nors didelę žalą. Susitikimas su J. A. neįvyko, jam taip pat nebuvo padaryta kokia nors žala. Siekimas nustatyti asmenį, padariusi kito asmens atžvilgiu nusikaltimą, nesant kitų kvalifikuojančių požymių, nesudaro savavaldžiavimo nusikaltimo sudėties. Apeliantas mano, kad pagal BK 294 straipsnio 2 dalį jis turi būti išteisintas ir jo veiksmai negali būti perkvalifikuoti į BK 294 straipsnio 1 dalį.

14Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. N. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

15Prokuroras prašė nuteistojo S. N. apeliacinį skundą atmesti.

16Nuteistojo S. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

17Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje, 249 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje.

18Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. N. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, keičiama dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai). Nuosprendžio dalis, kuria S. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį naikinama. S. N. atžvilgiu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį priimamas išteisinamasis nuosprendis (Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas), baudžiamoji byla pagal BK 140 straipsnio 1 dalį S. N. atžvilgiu nutraukiama (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

19Apygardos teismas nustatė, kad S. N. tyčia nužudė A. G. ir nežymiai sutrikdė A. V. sveikatą savavališkai, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdydamas savo dėdės I. S. ginčijamą tariamą teisę atgauti iš J. A. ir kitų asmenų pagrobtus daiktus. Nuteistasis S. N. apeliaciniame skunde teigia, jog jis inkriminuotus nusikalstamus veiksmus A. G. ir A. V. atžvilgiu atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis.

20Atsižvelgusi į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju aptartinos būtinąją gintį reglamentuojančios baudžiamojo įstatymo nuostatos, susiklosčiusi teismų praktiką tokio pobūdžio baudžiamosiose bylose, kartu įvertinant, ar šios nuostatos pagal pirmosios instancijos teismo konstatuotus faktus taikytos tinkamai.

21Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-497/2009, 2K-7-428/2010, 2K-294/2011 ir kt.).

22Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Todėl itin kruopščiai turi būti tiriama pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo vertinimas. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymas nereikalauja, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi, tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis.

23Visgi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos tada, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (kasacinė nutartis 2K-212/2009).

24Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. N. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, atikusi įrodymų tyrimą ir papildomai apklaususi nuteistąjį S. N. , nukentėjusįjį J. L. , liudytojus I. Š. ir I. S. , konstatuoja, jog apygardos teismas, remdamasis byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, t.y. nuteistojo S. N. , nukentėjusiųjų A. V. , K. G. , J. L. , liudytojų I. S. , J. A. , I. Š. , L. M. parodymais, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokolais ir specialistų išvadomis, teisingai nustatė faktines įvykio aplinkybes, t.y. jog 2010 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val. kioske, esančiam Vilniuje, Garsioji g. 57, S. N. medine lazda sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį ir tris smūgius nukentėjusiajam A. G. į galvos sritį. Teismas teisingai konstatavo, jog šie S. N. veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t.y. nežymiu nukentėjusiojo A. V. sveikatos sutrikdymu ir nukentėjusiojo A. G. mirtimi, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis S. N. . Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, reikšmingas sprendžiant, ar įvykio metu buvo kilusi būtinosios ginties situacija, ar S. N. turėjo teisę į būtinąją gintį ir ar neperžengė būtinosios ginties ribų, jų tinkamai neįvertino, todėl padarė išvadas, neatitinkančias bylos aplinkybių, ir neteisingai taikė BK 28 straipsnio nuostatas.

25Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad S. N. fizinį smurtą nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. atžvilgiu panaudojo po to, kai pastarieji, savavališkai atvykę į nuteistojo statomo namo teritorijoje esantį metalinį kioską, kuriame gyveno teritoriją ir turtą saugojęs nuteistojo dėdė I. S. , būdami neblaivūs įžūliai elgėsi, grasino I. S. , o J. L. kvietimu į įvykio vietą atvykus S. N. , nepakluso ne kartą pastarojo išsakytam teisėtam reikalavimui nepažįstamiems asmenims išeiti iš I. S. gyvenamosios vietos ir privačios teritorijos, elgėsi agresyviai, grasino nuteistajam susidorojimu bei galimu fizinio smurto panaudojimu.

26Kaip matyti iš nuteistojo S. N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teismuose, pastarasis jo motinai L. M. priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ), statėsi namą, o jo dėdė I. S. gyveno šiame sklype pastatytame metaliniame kioske ir prižiūrėjo namo statybas bei sklypo teritoriją, kad nevaikščiotų pašaliniai asmenys ir nevogtų statybinių medžiagų. Pats S. N. į statomo namo teritoriją atvažiuodavo kiekvieną dieną, atveždavo maisto dėdei, pašaro voljere laikomiems šunims. 2010 m. sausio mėn. pabaigoje, tai galėjo būti 23-25 diena, atvažiavęs į sklypą ir užėjęs į kioską, S. N. rado dėdę I. S. sumuštą. Matė, jog pramušta dėdės galva, po akim mėlynė, prakirsta lūpa ir išmuštas dantis. I. S. jam papasakojo, kad prieš S. N. atvykimą pas jį užėjo iš matymo pažįstamas asmuo, vardu „Vanka“, kaip vėliau paaiškėjo tai buvo J. A. , kuris iš pradžių paprašė cigaretės ir arbatos, nes sušalo, tačiau po to, jiems bendraujant, pradėjo reikšti I. S. pretenzijas, jog jis bendradarbiauja su policija, ir sudavė kumščiu du smūgius į galvą. Dėdei nuo smūgių parkritus ant sofos, J. A. toliau jam smūgiavo į galvą ant spintelės rastu stiklainiu ir taip ją prakirto. Po to jis pasiėmė patalpoje buvusius televizorių, stiprintuvą, žibintuvėlį, kitus daiktus ir išėjo. Išgirdęs tokį pasakojimą, S. N. nusprendė vežti dėdę į ligoninę. Važiuodami pakeliui jie dairėsi aplinkui, gal pamatys I. S. sumušusį vyriškį, tačiau jo nerado. Bevažiuojant I. S. pasakė, jog neturi nei dokumentų, nei pinigų, todėl prašė į ligoninę nevežti, ir jie abu sugrįžo atgal. Po kelių dienų dėdė I. S. ir jo kaimynas J. L. S. N. papasakojo, jog eidami su šunimis, buvo sutikę J. A. . I. S. paklausė jo, už ką jis jį sumušė ir kur jo daiktai, tarp jų kilo konfliktas, kurio metu I. S. pasakė J. A. , kad jei jis negrąžins daiktų, tai turės problemų, nes jis kreipsis į policiją. 2010-02-01 S. N. buvo trumpam atvažiavęs į statomo namo teritoriją, įsitikino, kad viskas gerai ir išvažiavo namo. Po kiek laiko, nuteistajam jau būnant namuose, jam paskambino J. L. ir pasakė, kad reikia kuo greičiau atvažiuoti, nes pas jo dėdę atėjo „Vanka“ su dar dviem vyrais, kurie ruošiasi mušti I. S. . Tuomet nuteistasis iš karto išvažiavo pas dėdę. Pakeliui J. L. jam dar kelis kartus skambino ir ragino greičiau atvažiuoti, po to jį pasitiko ir jie kartu nuvažiavo į statomo namo teritoriją. Išlipęs iš automobilio, S. N. pamatė nuo kiosko nubėgantį kitą I. S. kaimyną I. Š. . Kiosko, kuriame gyveno I. S. , durys buvo praviros, iš kiosko girdėjosi triukšmas, riksmai. Įėjęs į kiosko vidų, nuteistasis pamatė nukentėjusiuosius: A. V. stovėjo, o A. G. sėdėjo prie kampe užspausto I. S. ir ant jo šaukė, vadino „gaidžiu“. Abu nukentėjusieji buvo girti ir agresyvūs. Tuomet nuteistasis, užstodamas dėdę, kelis kartus liepė abiems vyriškiams nešdintis ir pagrasino iš voljero paleisti šunis, tačiau pastarieji nesiruošė išeiti, buvo agresyviai nusiteikę, o A. G. pasakė, jam „kas jis čia toks“ ir liepė S. N. užsičiaupti. Iš jų elgesio nuteistasis suprato, kad jo atžvilgiu gali būti panaudotas ir fizinis smurtas. Todėl susiklosčiusioje situacijoje sugriebė patalpoje buvusį pagalį ir juo sudavė smūgius nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. tikslu apsaugoti dėdę I. S. ir save nuo neteisėtai įsibrovusių asmenų, kuris anksčiau nepažinojo (t. 1, b.l. 188-191, 194-196, t. 2, b.l. 159, 160, 162-163, t. 3, b.l. 53-56).

27Šiuos nuteistojo S. N. parodymus patvirtina liudytojų I. S. , J. L. , I. Š. , L. M. parodymai.

28Iš liudytojo I. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme matyti, kad jis gyvena metaliniame kioske, pastatytame jo seseriai L. M. priklausančiame žemės sklype, kuriame pastarosios sūnus S. N. statosi namą. Jis prižiūri namo statybas, rūpinasi voljere laikomais šunimis. 2010 m. sausio 25 d. apie 20 val. pas jį į kioską atėjo iš matymo pažįstamas vyriškis, kaip vėliau paaiškėjo J. A. . Iš pradžių jis kalbėjo draugiškai, paprašė arbatos, bet vėliau pradėjo reikšti I. S. pretenzijas, kad šis dirba policijai ir pradėjo jį mušti – sudavė kumščiais, po to uždengė striuke ir smūgiavo į galvą stiklainiu su druska. Nuo smūgių I. S. prarado sąmonę, o kai atsipeikėjo, pamatė, jog nebėra televizoriaus, magnetofono, maisto produktų. Netrukus pas jį atvažiavo S. N. ir liudytojas jam papasakojo apie tai, kas įvyko. Tuomet jie abu sėdo į automobilį, važinėjo po apylinkės, ieškodami J. A. , bet nerado. Praėjus kelioms dienoms po įvykio, liudytojas kartu su J. L. vedžiodamas šunis, sutiko J. A. ir paklausė jo dėl daiktų, tarp jų kilo žodinis konfliktas, J. A. pasakė, kad jis jokių daiktų nevogė ir pagrasino I. S. , kad jam blogai baigsis. 2010-02-01 vakare pas jį svečiuose buvo kaimynas J. L. . Apie 20 valandą į kioską atėjo J. A. bei A. G. ir A. V. , kurių anksčiau liudytojas nepažinojo. Jie buvo gerai išgėrę, pradėjo grasinti, kad jei I. S. kreipsis dėl pavogto televizoriaus į policiją ir su „Vanka“ kas atsitiks, tai jie sudegins kioską ir nunuodys šunis. Kaimynas J. L. pamatęs, kokia susidarė situacija, pasakė, jog eina atnešti vandens ir išėjo iš kiosko, po to išėjo ir I. Š. . J. A. , pamatęs ant stalo 5 litus, juos paėmė ir pasakė, kad eina alaus, su juo išėjo ir A. V. , o I. S. liko su A. G. . Pastarasis visą tą laiką jam grasino, žaidė rankoje turėtu peiliu. Kai grįžo A. V. , į kioską atėjo ir I. Š. , bet pamatęs, kokia situacija, pasiėmė alų, nes tie pinigai buvo jo, ir išėjo. Kaip tik tuo metu į statomo namo teritoriją atvažiavo nuteistasis S. N. . Įėjęs į vidų jis paklausė, kas čia per susirinkimas ir liepė visiems nešdintis, į ką A. G. atsakė S. N. , „kas jis čia toks, ko nori“ ir liepė jam pačiam eiti iš čia, o A. V. jam pritarė. S. N. aiškino nukentėjusiesiems, kad tai jo teritorija, kad jis čia statosi namą, tačiau pastarieji į reikalavimą išeiti nereagavo, buvo agresyviai nusiteikę, grasino smurto panaudojimu (t. 1, b.l. 96-98, 99-100, 101-102, t. 3, b.l. 59-60).

29Nukentėjusysis J. L. parodė, kad 2010 metų žiemą atėjęs pas I. S. į svečius, pamatė, kad sumušta jo galva, kruvina pagalvė. Pastebėjo, kad nėra televizoriaus, ant grindų gulėjo stiklainis, buvo išbarstyta druska. I. S. paaiškino, kad tai padarė kažkoks iš matymo pažįstamas vyras vardu „Vanka“. Po kelių dienų, kai nukentėjusysis kartu su I. S. ėjo iš parduotuvės, pastarasis priėjo prie vieno vaikino ir paklausė, kada šis grąžins televizorių, jie vos nesusimušė. Kitą dieną jam su I. Š. būnant kioske pas I. S. , atėjo A. V. , A. G. ir J. A. . Užėję į kioską, jie pradėjo šaukti, grasinti I. S. . Aktyviausias buvo J. A. . Jis ir liudytojui pagrasino, kad nuplėš ūsus. Tuomet J. L. pasakė, kad eina atsinešti vandens, o pats nuėjo paskambinti S. N. , kuris jam buvo palikęs telefono numerį, kad skambintų, jei kas atsitiktų jo dėdei. Nuteistajam jis pranešė, kad pas jo dėdę atėjo tas pats vyras, kuris sausio mėnesio pabaigoje I. S. sumušė ir apvogė. Kol S. N. atvyko, nukentėjusysis jam skambino dar kelis kartus, po to jį pasitiko, sėdo į automobilį ir kartu su S. N. atvažiavo į kiemą. S. N. nuėjo į kioską, o liudytojas liko lauke, todėl kas vyko kioske jis nematė, tačiau girdėjo triukšmą, keiksmažodžius, S. N. reikalavimą, jog atėję vyrai išeitų iš kiosko (t. 1, b.l. 136-138, 139-142, 146-148, t. 3, b.l. 74-76).

30Iš liudytojo I. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad 2010 m. vasario 1 d. vakare jam būnant pas I. S. , į kioską atėjo trys nepažįstami vyrai, kurie buvo agresyvūs, rėkė, keikėsi, grasino I. S. ir jį įžeidinėjo. I. S. sėdėjo kampe ir drebėjo. Po kurio laiko iš kiosko išėjo J. L. ir vienas iš atėjusių vyrų, kuris labiausiai rėkė, o pasilikę du vyrai toliau rėkavo ir keikėsi. Liudytojas pasakė vyrams nusiraminti, nes gali atvažiuoti I. S. sūnėnas, bet šie atsakė, kad ir sūnėną pakas. Tuomet liudytojas išgirdo, kad lauke trinktelėjo automobilio durelės ir suprato, kad tai gali būti S. N. . Jis žinojo, kad pastarasis nemėgsta, kai kioske girtaujama, todėl pasiėmė alų ir išėjo namo. Jam išeinant vienas iš atėjusių vyrų sėdėjo, o kitas stovėjo (t. 1, b.l. 134-, 135, t. 3, b.l. 76).

31Liudytoja L. M. parodė, jog 2010 m. vasario 1 d. vakare jos sūnus S. N. po telefoninio pokalbio su J. L. sunerimo ir liudytojai pasakė, jog I. S. grasinama, todėl turi važiuoti (t. 2, b.l. 172, t. 3, b.l. 77).

32Šiuos pirmiau aptartus nuteistojo, nukentėjusiojo J. L. bei liudytojų parodymus patvirtina ir objektyvūs bylos įrodymai, t.y. įvykio vietos apžiūros protokolas, iš kurio matyti, jog metalinis kioskas stovi statomo namo teritorijoje, kuri aptverta tvoros stulpais (t. 1, b.l. 7-19), bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros skyriaus prokurorės 2010 m. balandžio 29 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl 2010-01-25 galimai J. A. įvykdyto plėšimo I. S. atžvilgiu ir dėl 2010-02-09 J. A. daryto poveikio nukentėjusiajam I. S. , grasinant susidorojimu. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas J. A. mirus (t. 1, b.l. 116-117).

33Taigi pirmiau aptarti duomenys sudaro vientisą, vienas kitą papildančių įrodymų visumą. Abejonių dėl šių duomenų patikimumo nekyla, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija jais remiasi nustatydama faktines įvykio aplinkybes.

34Tuo tarpu nukentėjusiojo A. V. parodymai, kad jam su A. G. ir J. A. atvykus pas į I. S. į kioską, tik vienas J. A. konfliktavo su kiosko šeimininku, o tuo metu, kai į įvykio vietą atvyko S. N. , nei jis, nei A. G. iš viso nieko nesakė, tik ramiai sėdėjo ir netikėtai iš nugaros gavo smūgį į galvą, prieštarauja pirmiau aptartiems faktiniams duomenims, t.y. nuteistojo S. N. , nukentėjusiojo J. L. , liudytojų I. S. ir I. Š. parodymams, iš kurių matyti, jog visi trys pas I. S. į kioską atėję jiems nepažįstami asmenys, t.y. A. V. , A. G. ir J. A. , buvo agresyviai nusiteikę, garsiai keikėsi necenzūriniais žodžiais ir grasino kiosko šeimininkui, kad su juo susidoros, jei pastarasis dėl pavogto televizoriaus kreipsis į policiją. J. A. , kuris iš visų trijų atvykėlių buvo agresyviausiai nusiteikęs, išėjus iš kiosko, ten likę kiti du nepažįstami vyrai toliau garsiai rėkavo, keikėsi ir grasino I. S. , o S. N. įėjus į kioską, lauke girdėjosi iš ten sklindantis triukšmas, keiksmažodžiai ir S. N. reikalavimas atvykėliams pasišalinti iš kiosko. Be to, kaip matyti iš nukentėjusiojo A. V. parodymų, pastarasis viso proceso metu net negalėjo aiškiai nurodyti atvykimo pas I. S. , kurio nei jis, nei A. G. nepažinojo, priežasties. Iš pradžių jis teigė, jog iki ateinant pas I. S. , jis su A. G. ir J. A. girtavo ir į kioską užėjo, nes norėjo dar išgerti (t. 1, b.l. 58-60).Vėliau aiškino, jog tą vakarą nei jis, nei kiti su juo buvę asmenys alkoholio nevartojo ir pas I. S. , kurio anksčiau nepažinojo, užėjo tik pasišildyti (t. 1, b.l. 69-70, 82-84, t. 2, b.l. 169-171, t. 3, b.l. 56-58). Tuo tarpu J. A. ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai teisme buvo perskaityti liudytojui mirus) parodė, jog jis kartu su A. V. ir A. G. , pastarojo siūlymu, kurį girdėjo ir A. V. , ėjo apvogti I. S. (t. 1, b.l. 128-129). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, vertinti pirmiau aptartus prieštaringus nukentėjusiojo A. V. , liudytojo J. A. parodymus apie konflikto eigą kaip patikimus įrodymų šaltinius, betarpiškai atitinkančius faktines bylos aplinkybes, kolegijos manymu, nebuvo ir nėra pagrindo.

35Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, pirmiau aptarti įrodymai, kuriuos apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vertina kaip patikimus, turi esminę reikšmę sprendžiant dėl įvykio metu susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo. Akivaizdu, jog J. L. telefonu pranešus S. N. apie pas I. S. atvykusius priešiškai nusiteikusius asmenis, iš kurių vienas neseniai buvo I. S. sumušęs ir apvogęs, po to su juo dar konfliktavo ir dabar vėl aiškinasi dėl tų pačių aplinkybių, bei vis raginant greičiau atvykti, nuteistasis į įvykio vietą atvyko pagrįstai manydamas, kad jo dėdės sveikatai ir jo nuosavybei gresia pavojus. Atvažiavęs į savo statomo namo teritoriją, kioske, kuriame gyveno jo dėdė, S. N. pamatė du neblaivius ir agresyviai nusiteikusius nepažįstamus vyriškius, kurie keikėsi ir įžeidinėjo jo dėdę, išsakė žodinius grasinimus tiek dėdės I. S. , tiek ir jo paties atžvilgiu, ir nevykdė S. N. ne kartą išsakyto teisėto reikalavimo išeiti iš jo dėdės būsto bei privačios statomo namo teritorijos. Taigi, šių aplinkybių visuma, t.y. dviejų nepažįstamų neblaivių asmenų buvimas svetimoje privačioje teritorijoje, jų priešiškas ir agresyvus nusiteikimas bei nepaklusimas savininko reikalavimui išeiti, kolegijos manymu, sudarė pagrindą nuteistajam, žinojusiam, jog anksčiau galimai vienas iš ten buvusių asmenų jau buvo jo dėdę sumušęs bei apvogęs, manyti, kad jo dėdės ir jo paties sveikatai bei turtui gresia realus pavojus, nuo kurio jis turi teisę gintis.

36Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog S. N. , suduodamas smūgius medine lazda nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. , veikė būtinosios ginties sąlygomis, gindamas save ir savo dėdę nuo tiesiogiai jų sveikatai ir turtui gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tai, kolegijos manymu, patvirtina ir konflikto, kurio metu S. N. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, trukmė bei jo suduotų smūgių skaičius, iš kurių matyti, jog viskas truko labai trumpai, o S. N. , sudavęs vieną smūgį A. V. bei tris smūgius A. G. ir supratęs, jog tiesiogiai gresiantį pavojų jis atrėmė, nes nukentėjusieji jam nesipriešino, smurtą pastarųjų atžvilgiu nutraukė. Esant šioms aplinkybėms, vertinti susiklosčiusią situaciją kaip tarpusavio konfliktą taip pat nėra teisinio pagrindo (kasacinė nutartis Nr. 2K-684/1999).

37Pažymėtina, ir tai, kad nukentėjusiųjų veiksmai įvykio metu buvo neteisėti, nuosprendyje konstatavo pats apygardos teismas, tačiau, nustatęs tokias aplinkybes, jų teisiškai nevertino.

38Nors S. N. pirmasis pavartojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau ši aplinkybė neturi esminės įtakos pastarojo veiksmų vertinimui, nes, kaip jau minėta, būtinoji gintis galima ne tik nuo pradėto, bet ir nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, todėl asmuo, pagrįstai manantis, jog jo interesams gresia tiesioginis pavojus, gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis ar padaryta kitokia žala. Be to, nuteistasis S. N. tik atvykęs į įvykio vietą prašė nutraukti neteisėtus veiksmus, tačiau nei A. V. , nei A. G. tokiems reikalavimams nepakluso. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog įvykio metu būtinosios ginties situacija nebuvo susiklosčiusi.

39Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, įvykio metu nukentėjusiajam A. V. buvo padaryta muštinė žaizda viršugalvio srityje, vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 67-68). Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, jog S. N. įvykio metu veikė būtinosios ginties sąlygomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog S. N. , suduodamas vieną smūgį medine lazda nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį ir taip nežymiai sutrikdydamas pastarojo sveikatą, nepadarė veikos, užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę (BK 28 straipsnio 2 dalis, BPK 3 straipsnio 1 dalis 9 punktas).

40Tačiau, kaip jau minėta, baudžiamasis įstatymas būtinajai ginčiai nustato ribas. BK 28 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

41Kolegija mano, jog šiuo konkrečiu atveju nuteistojo S. N. panaudotos gynybos priemonės A. G. atžvilgiu neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kaip jau minėta, kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo jo intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Šiuo konkrečiu atveju byloje patikimai nustatyta tik ta aplinkybė, jog nukentėjusieji savavališkai atvyko į privačią statomo namo teritoriją, aptvertą tvoros stulpais, buvo išgėrę,agresyvūs, priešiškai nusiteikę I. S. ir S. N. atžvilgiu, išsakė žodinius grasinimus susidorojimu ir nepakluso nuteistojo S. N. teisėtam reikalavimui išeiti iš privačios teritorijos,kėlė realią grėsmę I. S. ,nuteistajam S. N. bei jo turtui. Tuo tarpu iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad nukentėjusiajam A. G. įvykio metu buvo padarytas galvos sumušimas, kurio metu įvyko daugybiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, išsiliejo kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, buvo sumuštos galvos smegenys. Nustatyti nukentėjusiojo mirtį sukėlę sužalojimai galėjo būti padaryti mažiausiai dviem trauminiais poveikiais, kuriems, atsižvelgiant į kaukolės kaulų lūžių pobūdį (skeveldriniai, daugybiniai, su plokštelių poslinkiu), padaryti galėjo reikėti pakankamai didelės jėgos (t. 1, b.l. 30-45).

42Taigi kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, mano, kad nuteistasis S. N. turėjo teisę į būtinąją gintį, tačiau, esant nustatytoms aplinkybėms, jo panaudota gynybai medine lazda suduodant stiprius smūgius A. G. į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį, t.y. galvos sritį, sukėlusius daugybinius kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžius, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo bei smegenų sumušimą, dėl kurių vėliau nukentėjusysis ligoninėje mirė, aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, nes tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis į jo dėdės ir jo sveikatą bei turtą šiuo konkrečiu atveju nebuvo toks pavojingas, kad jį atremti būtų galima tik pirmiau aptartais veiksmais, suduodant stiprius smūgius medine lazda nukentėjusiajam į galvą ir padarant jam mirtinus sužalojimus.

43Nuteistasis S. N. teigia, jog jis būtinosios ginties ribų neperžengė, nes jam išsakius reikalavimą išeiti iš kiosko ir privačios teritorijos, nukentėjusysis A. V. jį puolė kumščiais, o A. G. – peiliu, tačiau, kaip matyti iš įvykio dalyvių, t.y. nukentėjusiųjų A. V. , J. L. , liudytojų I. Š. , J. A. , parodymų, nė vienas iš jų įvykio vakarą peilio pas A. G. nei pastarajam būnant kiosko viduje, nei vėliau aiškinantis su S. N. lauke, nematė. Byloje apklausta nukentėjusioji K. G. taip pat nurodė, kad jos sūnus A. G. kartais su savimi turėdavo dujų balionėlį, tačiau peilio niekuomet su savimi nesinešiodavo.

44Liudytojo I. S. parodymai apie tai, kad A. G. puolė S. N. peiliu atsirado tik teisme. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. S. teigė, incidento tarp S. N. ir nukentėjusiųjų bei jų sužalojimo aplinkybių jis iš viso nematė, nes buvo išėjęs į lauko tualetą. Pirmosios apklausos metu liudytojas jokio peilio iš viso neminėjo (t. 1, b.l. 96-98), vėliau nurodė, jog A. G. laikė rankose peilį, tačiau tokių aplinkybių, kad nukentėjusysis peiliu puolė S. N. , nenurodė (t. 1, b.l. 99-100). Sekančios apklausos metu liudytojas aiškino, jog būdamas lauke jis matė, jog A. G. rankose laiko peilį, nukreiptą į S. N. , o pastarasis lazda bandė peilį išmušti nukentėjusiajam iš rankų (t. 1, b.l. 101-102), ir tik bylą nagrinėjant teisme liudytojas I. S. nurodė, jog incidento metu jis buvo kioske ir matė, kaip A. V. puolė nuteistąjį kumščiais, o A. G. – peiliu (t. 3, b.l. 59-60). Taigi, visos šios aplinkybės, vertinant ir tai, kad liudytojas I. S. yra nuteistojo dėdė, kelia pagrįstų abejonių dėl šio liudytojo parodymų apie incidento tarp S. N. ir nukentėjusiųjų aplinkybes, patikimumo, siekiant sušvelninti nuteistojo S. N. teisinę padėtį.

45Byloje nėra duomenų, kurie leistų patikimai spręsti, jog byloje apžiūrėtas peilis ir striukė su pažeidimais yra betarpiškai susijęs su nagrinėjamu įvykiu. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, žemės sklypas, kuriame gyveno I. S. ir kuriame praėjus daugiau kaip mėnesiui laiko po įvykio rastas peilis, iki įvykio ir kurį laiką po jo buvo aptvertas tik tvoros stulpais, tačiau tvoros tinklo nebuvo (t. 1, b.l. 7-19), taigi į statomo namo teritoriją galėjo patekti bet kas ir bet kuriuo metu ten sąmoningai ar ne, numesti peilį. Minėta striukė ikiteisminiam tyrimui buvo pateikta praėjus daugiau kaip pusei metų nuo įvykio. Nors S. N. teigia, jog apie įvykio metu suplėšytą striukę jis sakė jau pirmos apklausos metu ir prašė ją prijungti prie bylos, tačiau byloje yra S. N. ranka rašytas nuoširdus prisipažinimas (t. 1, b.l. 174-179, 182-185), kuriame nuteistasis išsamiai išdėstė įvykio aplinkybes, bet apie tai, jog įvykio metu buvo suplėšyta jo striukė, kurią jis gali pateikti kaip daiktinį įrodymą, pastarasis neužsiminė ir tokio daiktinio įrodymo pats atvykęs į ikiteisminio tyrimo įstaigą nepateikė. Tokių aplinkybių nėra nurodyta ir jo 2010-02-26, 2010-07-12, 2010-07-14 apklausos protokoluose, kuriuose užfiksuotų duomenų teisingumą S. N. patvirtino savo parašu ir jokių pastabų, kad nėra užfiksuotos kokios nors jo nurodytos svarbios bylai aplinkybės, nepareiškė (t. 1, b.l. 188-191, 194-196, t. 2, b.l. 159, 160).

46Jokių kitų objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių S. N. versiją apie jo užpuolimą peiliu ar tiesioginio smurto panaudojimą įvykio metu, byloje nėra. Taigi, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, kolegija tokį nuteistojo aiškinimą vertina kaip pasirinktą gynybos būdą, siekiant išvengti atsakomybės už savo veiksmais sukeltas pasekmes.

47Nustatyti nuteistojo S. N. medine lazda suduoti trys smūgiai, iš kurių du buvo stiprūs, į gyvybiškai svarbią žmogaus kūno dalį, t.y. galvos sritį, buvo labai pavojingi A. G. gyvybei. Nustatyto nusikaltimo įrankio – medinės lazdos – panaudojimas ir šiuo įrankiu padarytų sužalojimų lokalizacija bei pobūdis rodo, kad nuteistasis, suduodamas nukentėjusiajam smūgius, suvokė savo veikos pavojingumą, tačiau, kaip matyti ir iš jo paties parodymų, nesuvokė konkretaus padarinių pavojingumo laipsnio, t.y. jį tenkino bet kokio laipsnio padariniai, jų sąmonėje nedetalizuojant ir vienodai norint bet kokių iš jų atsiradimo – nuo sveikatos sutrikdymo iki mirties. Nors byloje nėra duomenų, kad nuteistasis būtų siekęs nukentėjusiojo mirties, tačiau jis, kaip ir kiekvienas kitas suaugęs sąmoningas žmogus, privalėjo suvokti, kad jo du stiprūs smūgiai medine lazda į galvą gali sukelti itin sunkias pasekmes. Taigi pats S. N. panaudoto smurto pobūdis, sužalojimų lokalizacija, panaudotas įrankis ir jėga rodo, jog pastarasis veikė ne netiesiogine, bet tiesiogine neapibrėžta tyčia. Ta aplinkybė, kad nukentėjusysis nuo patirtų sužalojimų mirė vėliau, šios išvados nepaneigia.

48Taigi aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo visi būtinosios ginties ribų peržengimo požymiai, t. y. nuteistasis, veikdamas tiesiogine neapibrėžta tyčia, nužudė nukentėjusįjį A. G. , kai gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

49Nors S. N. gynėsi nuo savavališkai į privačią teritoriją atvykusių asmenų, tačiau, įvertinus visas byloje nustatytas pirmiau aptartas įvykio aplinkybes, traktuoti nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. veiksmus kaip neteisėtą įsibrovimą į būstą BK 28 straipsnio 3 dalies prasme, nėra teisinio pagrindo. Kolegija taip pat nenustatė, kad S. N. būtinosios ginties ribas būtų peržengęs dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis.

50Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. N. 2010 m. vasario 1 d., laikotarpiu nuo 20.00 val. iki 22.00 val. kioske, esančiame ( - ), gindamas savo dėdės I. S. ir savo sveikatą bei nuosavybę nuo savavališkai į privačią teritoriją atvykusių nepažįstamų neblaivių bei agresyviai nusiteikusių asmenų, t.y. nukentėjusiųjų A. V. ir A. G. , pastariesiems išsakant žodinius grasinimus susidoroti bei agresyviai elgiantis ir nepaklūstant nevienkartiniam nuteistojo reikalavimui išeiti iš I. S. gyvenamosios vietos bei nuteistojo statomo namo teritorijos,kėlė realią grėsmę I. S. ,S. N. bei jo turtui, peržengdamas būtinosios ginties ribas, tyčia medine lazda sudavė tris smūgius A. G. į galvą, tuo padarydamas pastarajam poodinę kraujosruvą kairėje kaktinėje srityje, odos nubrozdinimą dešinėje momeninėje srityje, poodinę kraujosruvą dešinėje smilkininėje-užpakalinėje kaktinėje srityje, skeveldrinius dešinio momenkaulio, nueinančio į kairįjį momenkaulį lūžius, daugybinius kaktikaulio dešinėje lūžius, nueinančius į dešiniąją akiduobinę plokštelę, kraujo išsiliejimą virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje kaktinėje-momeninėje-smilkininėje srityje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu priekinėje kaukolės duobėje dešinėje, smegenų sumušimo židinius dešinėje kaktinėje dešinėje momeninėje bei smilkininėje skiltyse, kraujosruvą dešinės akies vokuose, vidiniame kampe. Dėl galvos sumušimo, kurio metu įvyko daugybiniai kaukolės skliauto ir pamato kaulų lūžiai, išsiliejo kraujas virš kietojo galvos smegenų dangalo dešinėje, buvo sumuštos galvos smegenys ir komplikacijų,- galvos smegenų suspaudimo išsiliejusiu krauju, galvos smegenų pabrinkimo, smegeninės komos, smegenų strigimo į pakauškaulio didžiąją angą, nukentėjusysis A. G. 2010 m. vasario 07 d. 10.35 val. Vilniaus Greitosios pagalbos universitetinėje ligoninėje mirė. Todėl S. N. nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį.

51Pažymėtina, jog pirmiau aptartas kaltininko tyčios formos pakeitimas nagrinėjant bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, nelaikomas jo teisinės padėties pabloginimu ir neprieštarauja BPK 320 straipsnio 4 dalies nuostatoms, kadangi galutinis rezultatas, apeliacinės instancijos teisme pakeitus nusikalstamos veikos kvalifikavimą, yra aiškiai nuteistajam palankesnis (kasacinės bylos Nr. 2K-552/2005, 2K-7-428/10).

52Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. nepagrįstai tvirtina, jog įvykio metu jis neturėjo galimybės suduoti nukentėjusiajam A. G. mirtinus smūgius. Byloje neginčijamai nustatyta, kad S. N. įvykio metu turėjo galimybę ir sudavė medine lazda nukentėjusiajam A. G. į galvos sritį. Šią aplinkybę patvirtino visi įvykio metu kiosko viduje buvę asmenys, tame tarpe ir pats nuteistasis. Nors S. N. tvirtina, jog jis nukentėjusiajam sudavė tik vieną nestiprų smūgį, tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja teismo medicinos specialisto išvadai, iš kurios matyti, jog visi A. G. kūne nustatyti sužalojimai yra galvos srityje ir galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais, bei teismo medicinos eksperto paaiškinimui teisme, jog, sprendžiant pagal trauminių poveikių požymius, sužalojimai galėjo būti padaryti medine lazda, o įvykio vietoje, t.y. kioske, pakako vietos užsimoti ir suduoti stiprius smūgis tiek tuo atveju, jei nukentėjusysis sėdėjo, tiek ir tuo atveju, jei pastarasis stovėjo (t. 1, b.l. 30-45, t. 3, b.l. 84). Tam neprieštarauja nukentėjusiojo A. V. parodymai, jog jis matė tik vieną ar du S. N. A. G. suduotus smūgius, nes, kaip matyti iš jo paties aiškinimo, po jam suduoto smūgio 10-15 sekundžių nukentėjusysis sunkiai orientavosi, buvo pasilenkęs ir nestebėjo, kas vyksta aplinkui, todėl nuteistasis galėjo suduoti A. G. ir daugiau smūgių.

53Be to, kaip matyti iš jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados, nustatyti A. G. galvos sužalojimai, yra vienodo senumo ir padaryti neilgai trukus iki kreipiantis medicininės pagalbos, nukentėjusysis sužalojimų jam padarymo metu galėjo būti įvairiose padėtyse, smūgius sudavęs asmuo labiausiai tikėtina galėjo būti jam iš dešinės, priekio.

54Nors faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis A. G. po S. N. jam suduotų smūgiu dar vyko kartu su S. N. ir J. L. į susitikimą su J. A. , o po to pats savarankiškai grįžo į namus, tai nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog būtent S. N. veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti mirtini sužalojimai.

55Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados ir teismo medicinos eksperto paaiškinimų teisme, galimybė, jog po galvos sužalojimų A. G. galėjo atlikti savarankiškus veiksmus, neatmetama, jei po smūgių į galvą nukentėjusysis neprarado sąmonės. Tuomet sąmoningi jo veiksmai galėjo trukti tol, kol vykstant kraujavimui virš kietojo galvos smegenų dangalo išsivystė smegenų suspaudimas ir pabrinkimas, triko sąmonės veikla ir kvėpavimas. Tai priklauso nuo kraujosruvos formavimosi tempų, individualių organizmo savybių. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis įvykio metu nuo smūgių medine lazda į galvos sritį, sąmonės neprarado, taigi galėjo atlikti nustatytus pirmiau aptartus veiksmus. Kita vertus, kaip matyti iš nuteistojo S. N. parodymų, važiuojant automobiliu į susitikimą su J. A. , A. G. , nors ir nesiskundė bloga savijauta, tačiau laikėsi susiėmęs už galvos. Tuo tarpu kaip matyti iš nukentėjusiosios K. G. parodymų, jau apie 22 val. sugrįžęs į namus, pastarasis skundėsi, kad jam bloga, ir kad jį sumušė, galvoje buvo didelis guzas, o ryte nukentėjusioji rado sūnų be sąmonės (t. 1, b.l. 87-88, 89-90, t.3, b.l. 56).

56Taigi visi pirmiau aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis neabejotinai patvirtina apygardos teismo išvadą, jog būtent S. N. veiksmai, medine lazda suduodant smūgius A. G. į galvos sritį, buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t.y. nukentėjusiojo mirtimi.

57Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. BK 294 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę tam, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui.

58Apygardos teismas, spręsdamas S. N. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 str. 2 d., klausimą, konstatavo, jog S. N. į įvykio vietą nuvažiavo išsiaiškinti dėl pavogto televizoriaus ir kitų daiktų, ir, siekdamas išgauti iš nukentėjusiųjų pavogtus daiktus, pastarųjų atžvilgiu pavartojo fizinį smurtą. Tačiau byloje nėra jokių šią apygardos teismo išvadą patvirtinančių faktinių duomenų.

59Kaip jau minėta, nuteistojo S. N. , nukentėjusiojo J. L. , liudytojo I. S. ir I. Š. parodymais nustatyta, kad S. N. į įvykio vietą atvyko pakviestas J. L. dėl netinkamo ir agresyvaus nukentėjusiųjų elgesio I. S. atžvilgiu. Nuteistasis S. N. nuosekliai tvirtino, jog jo atvykimo į įvykio vietą tikslas buvo išsiaiškinti, ar pas jo dėdę atvykę svetimi asmenys nekelia pastarajam ar jo turtui pavojaus, o esant reikalui savo dėdę ir savo nuosavybę apginti. Šį nuteistojo aiškinimą paneigiančių duomenų byloje nėra.

60Byloje surinktais, pirmiau apygardos teismo nuosprendyje ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, jog, atvykęs į įvykio vietą metaliniame kioske, kuriame gyveno jo dėdė, S. N. pamatė du svetimus neblaivius asmenis, kurie buvo agresyviai nusiteikę, grasino nuteistojo dėdei I. S. ir pačiam nuteistajam, nepakluso S. N. reikalavimui išeiti iš privačios teritorijos, todėl S. N. , sugriebęs kioske buvusią medinę lazdą, sudavė nukentėjusiesiems. Byloje nėra jokių duomenų, kad važiuojant į įvykio vietą, S. N. būtų su savimi pasiėmęs ginklą ar kokį kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą. Taigi visos šios aplinkybės rodo, jog nuteistojo tyčia sužaloti nukentėjusiuosius kilo jau jam būnant įvykio vietoje ir įsitikinus, jog jis turi teisę į būtinąją gintį ir ją realizuojant, tačiau panaudojant neadekvačią gynybos priemonę. Tuo tarpu apygardos teismo nurodytas motyvas išsiaiškinti dėl pavogtų daiktų kilo jau vėliau, lauke, po to, kai pirmasis incidentas, kurio metu S. N. gynėsi nuo tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jau buvo pasibaigęs. Byloje nėra jokių duomenų, kad lauke vykusio pokalbio metu ar vėliau, važiuojant į susitikimą su J. A. , S. N. A. G. atžvilgiu būtų panaudojęs psichinį ar fizinį smurtą ar kokiu nors kitu būdu būtų padaręs didelės žalos pastarojo interesams. Tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

61Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog vertinti nustatytus S. N. veiksmus suduodant medine lazda smūgius nukentėjusiesiems A. V. ir A. G. , kaip savavaldžiavimą, nėra teisinio pagrindo, todėl jis pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinamas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

62Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje.

63Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, jog nuteistasis S. N. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 str. 1 d., tačiau klaidingai nustatė šio nusikaltimo padarymo būdą.

64Nuteistasis S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė siekęs paveikti liudytoją J. L. , kad šis duotų melagingus parodymus ir tvirtino, jog inkriminuotu laiku iš viso nebuvo Lietuvos Respublikoje. Jis patvirtino, jog pokalbis tarp jo ir J. L. dėl įvykio aplinkybių buvo, tačiau tai vyko ne 2010-02-03, o 2010-02-02, šio pokalbio metu jis prašė liudytojo apie 2010-02-01 įvykį sakyti tiesą, bet kalbos apie kokius nors melagingus parodymus nebuvo. Tačiau toks S. N. aiškinimas prieštarauja byloje surinktiems, teisiamajame posėdyje ištirtiems ir apygardos teismo nuosprendyje aptartiems įrodymams.

65Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. L. parodymų, duotų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu, pastarasis nuosekliai tvirtino, jog 2010 m. vasario 1 d. įvykio metu nematė, kad A. G. rankose būtų turėjęs peilį ir juo pultų S. N. , tačiau praėjus dviems dienoms po įvykio vakare pas jį prie namų atvažiavęs S. N. reikalavo, jog J. L. sakytų, kad įvykio metu A. G. buvo su peiliu ir juo puolė S. N. . Šio S. N. padaryto poveikio įtakoje J. L. 2010 m. vasario 5 d. apklaustas liudytoju davė tikrovės neatitinkančius parodymus (t. 3, b.l. 74-46, t. 1, b.l. 139-142). Šiuos nukentėjusiojo parodymus patvirtina byloje esantis 2010 m. vasario 5 d. J. L. liudytojo apklausos protokolas, iš kurio matyti, kad pastarasis, pirmą kartą apklausiamas liudytoju ikiteisminio tyrimo, pradėto dėl A. G. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, metu parodė, jog kartu su S. N. atvykęs į statomo namo teritoriją, pamatė prie kiosko durų stovinčius A. G. ir A. V. . S. N. pradėjus šaukti, kur televizorius ir kur yra J. A., liudytojas pamatė, kad A. G. kairėje rankoje laiko peilį, apie tai pasakė S. N. ir pastarąjį pastūmė. Tuomet S. N. paėmė šalia kiosko buvusią lazdą ir sudavė vieną kartą A. G. per ranką, po to dar kartą sudavė, tačiau kur, liudytojas nematė (t. 1, b.l. 136-138). Taigi šios apklausos metu J. L. nurodė aplinkybes, prieštaraujančias byloje nustatytoms tikrosioms įvykio aplinkybėms, jog pats incidentas, kurio metu S. N. sužalojo A. G. ir A. V. , vyko kiosko viduje, o J. L. tuo metu buvo lauke ir paties įvykio iš viso nematė, tačiau atitinkančias S. N. iškeltą įvykio versiją, kad A. G. įvykio metu jį puolė peiliu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmiau minėti 2010-02-05 apklausos metu J. L. duoti parodymai faktiškai yra identiški S. N. pirmosios apklausos metu duotiems parodymams, kad, atvykus į įvykio vietą, abu nukentėjusieji stovėjo prie kiosko, o S. N. pradėjus klausinėti, kas jie tokie ir kilus žodiniam konfliktui, A. V. bandė jam smūgiuoti kumščiu o A. G. pajudėjo link jo. J. L. visą laiką buvo kažkur šalia ir vienu metu, kai jis, bandydamas išvengti smūgių, atsitraukė atgal, sušuko „S. atsargiai peilis“ bei jį pastūmė. Po to S. N. pamatė A. G. rankose peilį, kuriuo šis mojavo, norėdamas jį sužeisti. Tuomet nuteistasis, traukdamasis atgal, sugriebė pasitaikiusį po ranka pagalį ir gal du ar tris kartus juo sudavė. (t. 1, b.l.188-191).

66Nors nuteistasis S. N. teigė, jog jis su J. L. kalbėjosi pas I. S. namuose ir tai buvo sekančią dieną po įvykio, tačiau šį jo aiškinimą paneigia pirmiau aptarti nukentėjusiojo parodymai, kad pokalbis su S. N. vyko praėjus dviems dienoms po įvykio pastarajam atvykus prie liudytojo namų. Šiems J. L. parodymams neprieštarauja ir ta aplinkybė, jog iki 2010 m. vasario 3 d. nei S. N. , nei jo artimiesiems nebuvo žinoma apie pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl 2010 m. vasario 1 d. įvykio. Kaip matyti iš paties nuteistojo S. N. ir liudytojo I. S. parodymų, pastarieji nesitikėjo, jog apie A. V. ar A. G. sumušimą bus pranešta teisėsaugos institucijoms. Taigi, tik 2010 m. vasario 3 d., kuomet apklausus liudytoju nuteistojo dėdę I. S. , paaiškėjo, jog dėl A. G. padaryto sveikatos sutrikdymo yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, S. N. atsirado pagrindas pasirūpinti jam palankiais liudytojo J. L. parodymais dėl A. G. atžvilgiu atliktų veiksmų.

67Taigi visi šie faktiniai duomenys, kolegijos nuomone, vieni kitus papildo ir patvirtina nukentėjusiojo J. L. parodymus apie tai, kad S. N. reikalavo sakyti, jog J. L. 2010 m. vasario 1 d. įvykio metu matė A. G. rankose peilį ir juo puolė S. N. .

68Nuteistasis S. N. apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas turėjo remtis ne ikiteisminio tyrimo metu duotais J. L. parodymais, bet jo parodymais teisme, kad S. N. neprašė jo duoti melagingų parodymų, tačiau tokių J. L. parodymų teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuota. Nei nuteistasis S. N. , nei jo gynėjas įstatymo nustatyta tvarka pastabų dėl šio protokolo nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija laiko, jog šiame protokole J. L. parodymai užfiksuoti yra teisingai.

69Byloje esanti Lenkijos Respublikos Poznanės miesto viešbučio „Nevada“ sąskaita patvirtina, jog 2010-02-05 S. N. apmokėjo Lenkijos Respublikos Poznanės mieste esančio viešbučio „Nevada“ nakvynės paslaugas, suteiktas vienam asmeniui nuo 2010-02-03 iki 2010-02-05 (t. 3, b.l. 65-68), tačiau vien ta aplinkybė, jog praėjus dviems dienoms nuo įvykio S. N. apmokėjo nakvynės paslaugas Lenkijos Respublikoje, nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių, jog kaltinime nurodytu laiku, t.y. 2010-02-03 apie 19 val. pastarasis buvo nusikaltimo padarymo vietoje, prie J. L. namų, esančių ( - ).

70Pagrįstas nuteistojo S. N. apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad poveikį liudytojui J. L. darė panaudodamas psichinę prievartą, t.y. grasindamas susidorojimu.

71Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis S. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme neigė grasinęs liudytojui J. L. . Nors ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. L. teigė, jog S. N. jam grasino susidorojimu, bet negalėjo nurodyti, kokiais konkrečiais žodžiais šis grasinimas buvo išreikštas, tik paaiškino, jog žino apie S. N. ryšius su nusikalstamu pasauliu, todėl manė, jog jei nevykdys jo nurodymų, pastarasis gali ką nors blogo jam ar jo šeimai padaryti (t. 1, b.l. 139-142). Tuo tarpu bylą nagrinėjant pirmosios instancijos bei apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis J. L. teigė, kad S. N. jokių grasinimų jo atžvilgiu neišsakė, o žodžius, kuriuos jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu, kad „gyvenimas bus nesaldus“, jam pasakė ne S. N. , bet pastarojo dėdė, kuomet buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

72Taigi, vien deklaratyvus nukentėjusiojo pareiškimas ikiteisminio tyrimo metu, jog S. N. jam grasino susidorojimu, nesant kitų objektyvių tai patvirtinančių duomenų, kolegijos manymu, negali būti vertinamas kaip pakankamas įrodymas, leidžiantis daryti neabejotiną išvadą, jog S. N. įvykio metu J. L. atžvilgiu išsakė grasinimus. Liudytojo J. L. nurodytos jam žinomos aplinkybės apie kriminalinę nuteistojo praeitį ir ryšius su nusikalstamu pasauliu, neabejotinai galėjo sustiprinti S. N. jam daromą poveikį, tačiau jos negali būti vertinamos kaip sąmoningai nuteistojo panaudota psichinė prievarta.

73Kita vertus, ta aplinkybė, kad nenustatytas psichinės prievartos požymis, nepaneigia nustatytų S. N. veiksmų, reikalaujant, jog J. L. pasakytų, kad 2010-02-01 įvykio metu matė A. G. laikant rankoje peilį ir juo puolant S. N. , nusikalstamo pobūdžio. Juolab, kad kaltinimas pagal BK 233 straipsnio 3 dalį, numatančią atsakomybę už poveikį liudytojui panaudojant smurtą ar kitokią prievartą, S. N. nebuvo pareikštas. Tuo tarpu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų, arba trukdė jiems pagal šaukimą atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą, į teismą arba į Tarptautinį baudžiamąjį teismą ar kitą tarptautinę teisminę instituciją. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal BK 233 straipsnį kvalifikuojamas ne tik prievartinis poveikis proceso dalyviui, kad šis duotų melagingus parodymus, bet ir neprievartinės jo formos, pvz., duodant atitinkamus nurodymus, įtikinėjant, prašant, siūlant pinigų ir pan. Taigi BK 233 straipsnyje kriminalizuoto poveikio esmė yra ne būdai, kuriais veikiamas atitinkamas proceso dalyvis, bet šio poveikio tikslas – kad šis asmuo proceso metu duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų ir taip apsunkintų tiesos nustatymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-102/2010, 2K-140/2009, 2K-529/2008, 2K-440/2008, 2K-665/2007, 2K-308/2007, 2K-582/2004).

74Kaip matyti iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų bei paties nuteistojo S. N. parodymų, pastarasis žinojo, kad 2010 m. vasario 1 d. kioske tarp jo ir nukentėjusiųjų A. V. bei A. G. vykusio incidento metu J. L. visą laiką buvo lauke, į kiosko vidų užėjęs nebuvo ir kas ten vyko nematė. Tai rodo, jog reikalaudamas J. L. duoti parodymus apie tai, kad jis matė, jog A. G. rankoje turimu peiliu puolė S. N. , nuteistasis suprato, jog elgiasi neteisėtai, nes tokių aplinkybių J. L. negalėjo matyti ir nematė. Tokiais savo veiksmais nuteistasis siekė, kad ši žinomai melaginga informacija būtų užfiksuota byloje ir patvirtintų jo iškeltą, tačiau tikrovės neatitinkančią gynybinę versiją apie tai, kad nukentėjusysis A. G. jį puolė peiliu. Taigi S. N. veikė tiesiogine tyčia.

75Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog S. N. veiksmuose yra visi nusikaltimo, numatyto BK 233 straipsnio 1 dalyje požymiai, nes jis, reikalaudamas, kad J. L. duotų jam naudingus parodymus, jog A. G. turėjo rankose peilį ir juo puolė S. N. , siekė paveikti liudytoją J. L. , kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus.

76Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstomos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, t. y. jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nepasitvirtino S. N. inkriminuotas grasinimas susidorojimu, šioje dalyje pakeičia apygardos teismo nuosprendžio nustatomąją dalį, pašalindama iš kaltinimo šią aplinkybę, ir konstatuoja, kad S. N. 2010 m. vasario 3 d., apie 19 val., tiksliau nenustatytu laiku, turėdamas tikslą paveikti liudytoją J. L. , kad pastarasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nenustatytu automobiliu atvyko prie J. L. namo, esančio ( - ), ir ten pareikalavo, kad J. L. duotų jam naudingus parodymus, jog A. G. užpuolė S. N. peiliu. Tokiu būdu S. N. siekė paveikti liudytoją J. L. , kad šis, ateityje jį apklausant liudytoju, duotų melagingus parodymus.

77Dėl kitų nuteistojo S. N. apeliacinio skundo argumentų.

78Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo S. N. pasirinktas gynėjas neteko teisės verstis advokato praktika. Šiai aplinkybei paaiškėjus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ėmėsi visų priemonių, kad nedelsiant būtų užtikrinta įtariamojo S. N. teisė į gynybą. S. N. pasirinkus kitą gynėją, pastarajam buvo užtikrinta galimybė dalyvauti visuose pakartotinai atliekamuose procesiniuose veiksmuose, reikšti prašymus. Tokia galimybe įtariamojo S. N. gynėjas pasinaudojo. Jis dalyvavo ikiteisminio tyrimo veiksmuose ir reiškė prašymus, kurie buvo sprendžiami įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržyta įstatymų garantuota S. N. teisė į gynybą.

79Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai rėmėsi nepatikimais liudytoju apklausto policijos pareigūno Iv. S. parodymais, tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, apygardos teismas šio liudytojo parodymus tik išdėstė, išvardindamas teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, tačiau, motyvuodamas savo išvadas, šio liudytojo parodymais nesirėmė ir S. N. kaltės jais negrindė.

80Dėl bausmė skyrimo.

81Perkvalifikavus S. N. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį, nuteistajam skirtina nauja bausmė.

82Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio, pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis BK 62 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio nuostatomis (kasacinės bylos Nr. 2K98/2005, 2K-744/2005, 2K-77/2007, 2K-514/2007, 2K-435/2008, 2K-496/2008 ir kt.).

83Skirdama S. N. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje, 129 straipsnio 1 dalyje, teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

84BK 62 straipsnio nuostatos S. N. negali būti taikomos, nes byloje nenustatytos BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse išdėstytos sąlygos, kurios leistų kolegijai svarstyti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės paskyrimo S. N. klausimą – nuteistasis nėra atlyginęs nusikalstamais veiksmais padarytos turinės žalos. Tačiau, kolegijos nuomone, šioje byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui.

85Nors S. N. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, tačiau į įvykio vietą jis atvyko pakviestas jo dėdės I. S. kaimyno, pranešusio, jog dėdei gresia pavojus. Atvykęs į savo statomo namo teritoriją, jis, gindamas save, savo dėdę ir savo turtą nuo savavališkai į privačią teritoriją atvykusių, agresyviai nusiteikusių neblaivių nukentėjusiųjų, sudavė tris smūgius A. G. į galvos sritį jam po ranka pasitaikiusia medine lazda, o įsitikinęs, kad gresiantį pavojingą kėsinimąsi atrėmė, smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu iš karto nutraukė. Kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės, apibūdinančios padarytos veikos vietą, būdą, motyvus ir patvirtinančios, jog S. N. nusikalto veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, tačiau peržengdamas būtinosios ginties ribas, rodo, kad S. N. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas yra mažesnis, nei rūšinis nusikaltimo, numatyto BK 129 str. 1 d., pavojingumas.

86Byloje S. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra dar viena apygardos teismo nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Bylos duomenims, S. N. praeityje buvo nusikaltęs, tačiau teistumas už ankstesnes nusikalstamas veikas, kurios buvo turtinio pobūdžio ir nesusijusios su fizinio smurto panaudojimu, yra išnykęs (t. 2, b.l. 86, 104-114). Nuteistasis psichikos bei narkologijos įskaitose neregistruotas, jam paskirtos administracinės nuobaudos iš esmės susijusios su kelių eismo taisyklių pažeidimais (t. 2, b.l. 76-85). Taigi visos šios aplinkybės, apibūdinančios S. N. asmenybę, kolegijos manymu, sudaro pagrindą išvadai, jog nuteistojo padarytas nusikaltimas, kurį faktiškai išprovokavo neteisėtas nukentėjusiųjų elgesys, buvo atsitiktinio pobūdžio, o ne dėsninga jo ankstesnio elgesio pasekmė.

87Visas pirmiau aptartas aplinkybes kolegija vertina išimtinėmis ir daro išvadą, jog net ir minimalios BK 129 str. 1 d. numatytos 7 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimas S. N. šiuo konkrečiu atveju prieštarautų teisingumo principui ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai bausmės paskirčiai.

88Skiriant S. N. bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, kolegija vis dėlto atsižvelgia į tai, kad nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei ir kad jo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos neatstatomos pasekmės – A. G. neteko gyvybės, todėl mano, jog bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, paskiriant nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę, tačiau mažesnę nei sankcijoje numatyta minimali šios bausmės riba.

89Apygardos teismo nuteistajam S. N. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytai minimaliai šios bausmės ribai, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Ta aplinkybė, kad S. N. iš kaltinimo pagal šį baudžiamąjį įstatymą pašalintas grasinimas susidorojimu, nesudaro pagrindo šią bausmę dar labiau švelninti.

90Nuteistajam S. N. šiuo nuosprendžiu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė bendrintinos taikant bausmių apėmimo būdą, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

91Dėl civilinių ieškinių.

92Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalies, 109 straipsnio nuostatomis, kiekvienas asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę į jos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais neabejotinai nustatyta, jog A. G. mirties priežastis buvo nuteistojo S. N. nusikalstami veiksmai, todėl pastarasis turi atlyginti nusikaltimu padarytą žalą.

93Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji K. G. pareiškė civilinį ieškinį dėl 5000 Lt turtinės ir 100000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, Valstybinė ligonių kasa pareiškė 4477,57 Lt dydžio civilinį ieškinį dėl A. G. gydymo išlaidų atlyginimo. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš S. N. K. G. naudai 4000 Lt turtinės ir 20000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o Valstybinės ligonių kasos naudai 4477,57 Lt nukentėjusiojo A. G. gydymo išlaidoms padengti, tinkamai išsprendė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimus.

94Civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo šioje dalyje yra įrodyti byloje esančiais dokumentais (t. 1, b.l. 95, t. 3, b.l. 34-39), visų juose nurodytų išlaidų priežastis yra nuteistojo S. N. padaryta nusikalstama veika.

95Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

96Nustatydamas K. G. patirtos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas įvertino tai, kad tyčiniais S. N. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – A. G. neteko gyvybės. Akivaizdu, jog dėl netikėtos sūnaus, su kuriuo kartu gyveno, mirties, nukentėjusioji K. G. patyrė skaudžius emocinius išgyvenimus ir dvasinį sukrėtimą. Kita vertus, apygardos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos žalos dydžio, įvertino ir neturtinės žalos kompensacijos dydį mažinančius faktus, t.y. paties nukentėjusiojo pasirinktą gyvenimo būdą – nuo 1999 metų įtrauktas į nuolatinės gyvenamosios vietos neturinčių asmenų sąrašą, buvo teistas, vartojo narkotines medžiagas, bei jo rizikingą elgesį įvykio metu, kuris neabejotinai turėjo įtakos S. N. nusikalstamos veikos padarymui (CK 6.282 straipsnio 1 dalis) – atvyko į svetimą teritoriją, ten išprovokavo konfliktą, agresyviai elgėsi, grasino kiosko savininkui I. S. , o atvykus teritorijos savininkui S. N. , į pastarojo prašymą išvykti nereagavo. Taigi, nors, kaip jau buvo minėta, apygardos teismas netinkamai įvertino pačią įvykio situaciją, tačiau, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, faktiškai įvertino visas jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nustatyta aplinkybė, jog nusikalstami padariniai, t.y. A. G. mirtis, kilo S. N. veikiant būtosios ginties sąlygomis ir peržengiant būtinosios ginties ribas, nesudaro pagrindo dar labiau mažinti nukentėjusiajai K. G. priteistą neturtinės žalos dydį. Kolegijos manymu, apygardos teismo nustatytas 20000 Lt neturtinės žalos dydis yra proporcingas S. N. padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

97Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

98Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį pakeisti:

99S. N. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 28 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteisti laisvės atėmimu ketveriems metams.

100Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria S. N. pripažintas kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, panaikinti, S. N. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

101Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. N. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir baudžiamąją bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį S. N. atžvilgiu nutraukti esant aplinkybei, dėl kurios baudžiamasis procesas negalimas – egzistuoja BK 28 straipsnyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

102Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, S. N. pagal BK 28 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo ketveriems metams bausmę ir apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo šešiems mėnesiams bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę S. N. paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

103Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Nuosprendžiu iš S. N. nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės K. G. naudai... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. S. N. nuteistas už tai, kad nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos,... 5. Taip pat, S. N. nuteistas už tai, kad tokiu pat būdu medine lazda tyčia... 6. Be to, S. N. nuteistas ir už tai, kad 2010 m. vasario 3 d. apie 19 val.,... 7. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. N. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 8. Apeliantas mano, kad apygardos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal... 9. Taip pat nuteistasis mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 140... 10. Be to, apelianto teigimu, J. L. patvirtino, kad jokios lazdos nuteistasis... 11. Nuteistasis mano, kad apygardos teismas nepagrįstai konstatavo, jog jo... 12. Apelianto nuomone, atsižvelgus į A. G. ir A. V. neteisėtą įsibrovimą į... 13. Taip pat nuteistasis mano, kad nepagrįstai buvo pripažintas kaltu pagal BK... 14. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. N. ir jo gynėjas... 15. Prokuroras prašė nuteistojo S. N. apeliacinį skundą atmesti.... 16. Nuteistojo S. N. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 17. Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 129 straipsnio 1 dalyje, 249 straipsnio... 18. Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria S. N. pripažintas kaltu pagal BK... 19. Apygardos teismas nustatė, kad S. N. tyčia nužudė A. G. ir nežymiai... 20. Atsižvelgusi į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės... 21. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo... 22. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus... 23. Visgi, ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių... 24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 25. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad S. N. fizinį smurtą... 26. Kaip matyti iš nuteistojo S. N. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu,... 27. Šiuos nuteistojo S. N. parodymus patvirtina liudytojų I. S. , J. L. , I. Š.... 28. Iš liudytojo I. S. parodymų ikiteisminio tyrimo metu, pirmosios instancijos... 29. Nukentėjusysis J. L. parodė, kad 2010 metų žiemą atėjęs pas I. S. į... 30. Iš liudytojo I. Š. parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme matyti, kad... 31. Liudytoja L. M. parodė, jog 2010 m. vasario 1 d. vakare jos sūnus S. N. po... 32. Šiuos pirmiau aptartus nuteistojo, nukentėjusiojo J. L. bei liudytojų... 33. Taigi pirmiau aptarti duomenys sudaro vientisą, vienas kitą papildančių... 34. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. V. parodymai, kad jam su A. G. ir J. A. atvykus... 35. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos manymu, pirmiau aptarti įrodymai,... 36. Esant šioms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, jog S. N. , suduodamas... 37. Pažymėtina, ir tai, kad nukentėjusiųjų veiksmai įvykio metu buvo... 38. Nors S. N. pirmasis pavartojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau ši... 39. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados, įvykio metu... 40. Tačiau, kaip jau minėta, baudžiamasis įstatymas būtinajai ginčiai nustato... 41. Kolegija mano, jog šiuo konkrečiu atveju nuteistojo S. N. panaudotos gynybos... 42. Taigi kolegija, įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, mano, kad nuteistasis... 43. Nuteistasis S. N. teigia, jog jis būtinosios ginties ribų neperžengė, nes... 44. Liudytojo I. S. parodymai apie tai, kad A. G. puolė S. N. peiliu atsirado tik... 45. Byloje nėra duomenų, kurie leistų patikimai spręsti, jog byloje... 46. Jokių kitų objektyvių faktinių duomenų, patvirtinančių S. N. versiją... 47. Nustatyti nuteistojo S. N. medine lazda suduoti trys smūgiai, iš kurių du... 48. Taigi aukščiau aptartos aplinkybės patvirtina, kad nagrinėjamu atveju buvo... 49. Nors S. N. gynėsi nuo savavališkai į privačią teritoriją atvykusių... 50. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija... 51. Pažymėtina, jog pirmiau aptartas kaltininko tyčios formos pakeitimas... 52. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. nepagrįstai tvirtina, jog įvykio metu... 53. Be to, kaip matyti iš jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados,... 54. Nors faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusysis A. G. po S. N.... 55. Kaip matyti iš teismo medicinos specialisto išvados ir teismo medicinos... 56. Taigi visi pirmiau aptarti faktiniai duomenys vieni kitus papildo ir... 57. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų... 58. Apygardos teismas, spręsdamas S. N. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą... 59. Kaip jau minėta, nuteistojo S. N. , nukentėjusiojo J. L. , liudytojo I. S. ir... 60. Byloje surinktais, pirmiau apygardos teismo nuosprendyje ir šiame nuosprendyje... 61. Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, apeliacinės instancijos... 62. Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje.... 63. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos... 64. Nuteistasis S. N. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė siekęs paveikti... 65. Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. L. parodymų, duotų bylą nagrinėjant... 66. Nors nuteistasis S. N. teigė, jog jis su J. L. kalbėjosi pas I. S. namuose ir... 67. Taigi visi šie faktiniai duomenys, kolegijos nuomone, vieni kitus papildo ir... 68. Nuteistasis S. N. apeliaciniame skunde teigia, jog apygardos teismas turėjo... 69. Byloje esanti Lenkijos Respublikos Poznanės miesto viešbučio „Nevada“... 70. Pagrįstas nuteistojo S. N. apeliacinio skundo argumentas, jog byloje nėra... 71. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nuteistasis S. N. tiek... 72. Taigi, vien deklaratyvus nukentėjusiojo pareiškimas ikiteisminio tyrimo metu,... 73. Kita vertus, ta aplinkybė, kad nenustatytas psichinės prievartos požymis,... 74. Kaip matyti iš pirmiau aptartų faktinių bylos duomenų bei paties nuteistojo... 75. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija... 76. Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apkaltinamojo nuosprendžio... 77. Dėl kitų nuteistojo S. N. apeliacinio skundo argumentų.... 78. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, ikiteisminio tyrimo metu... 79. Apeliaciniame skunde nuteistasis S. N. teigia, jog apygardos teismas... 80. Dėl bausmė skyrimo.... 81. Perkvalifikavus S. N. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies į... 82. Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama tik... 83. Skirdama S. N. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 28 straipsnio 3 dalyje,... 84. BK 62 straipsnio nuostatos S. N. negali būti taikomos, nes byloje nenustatytos... 85. Nors S. N. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, tačiau į... 86. Byloje S. N. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, yra dar viena... 87. Visas pirmiau aptartas aplinkybes kolegija vertina išimtinėmis ir daro... 88. Skiriant S. N. bausmę vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis,... 89. Apygardos teismo nuteistajam S. N. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta... 90. Nuteistajam S. N. šiuo nuosprendžiu pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129... 91. Dėl civilinių ieškinių. ... 92. Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalies, 109 straipsnio nuostatomis,... 93. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusioji K. G. pareiškė civilinį... 94. Civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo šioje dalyje yra... 95. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1... 96. Nustatydamas K. G. patirtos neturtinės žalos dydį, apygardos teismas... 97. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 98. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį pakeisti:... 99. S. N. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į... 100. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria S. N.... 101. Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria S. N. pripažintas kaltu pagal BK 140... 102. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, S. N. pagal BK 28 straipsnio... 103. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą....