Byla 2K-308/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lidijos Liucijos Žilienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos, sekretoriaujant J. Morkytei, dalyvaujant prokurorui G. Gudžiūnui, nuteistajam M. K. ir jo gynėjui advokatui S. Juzukoniui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 29 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį areštu 60 parų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, 65 straipsniu, ši bausmė sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 28 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta areštas 60 parų ir 25 MGL (3125 Lt) bauda. M. K. įskaityta 862,87 Lt sumokėtos baudos dalis.

2Skundžiamas ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 4 d. nuosprendis, kuriuo M. K. apeliacinis skundas atmestas.

3Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir D. V., M. Ž., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo M. K. ir jo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

5M. K. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. sausio 12 d., laikotarpiu nuo 17 val. iki 17 val. 30 min., prie nukentėjusiojo A. K. buto, esančio Šiauliuose, ( - ), durų įkalbinėdamas nukentėjusįjį A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus, jog 2004 m. birželio 10 d. įtariamasis M. Ž. nukentėjusiojo A. K. nesumušė, siekė paveikti nukentėjusįjį A. K., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus.

6Kasaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo panaikinti skundžiamus jam priimtus teismų sprendimus ir bylą prieš jį nutraukti. Šį prašymą nuteistasis motyvuoja tuo, kad buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BK 233 straipsnio 1 dalis) ir padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies), kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Kasatorius tvirtina, kad jis buvo nuteistas remiantis tik nukentėjusiojo parodymais, kurie vertintini kritiškai, nes nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi, be to bylos aplinkybes jis iškraipė bijodamas pats būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų davimą. Anot kasatoriaus, jo ir liudytojo A. J. parodymai paneigia nukentėjusiojo parodymus. Kasatorius mano, kad teismai įrodymus vertino pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, kas sukliudė jiems išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus. Nuteistasis M. K. teigia, kad įrodymai šioje byloje buvo įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, kadangi kaltinantys įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiai įrodymais. Todėl, anot kasatoriaus, teismo sprendimas yra pagrįstas abejonėmis, prielaidomis ir spėjimais. Kasatorius skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiojo parodymais, kuriuos jis davė tik dviejų apklausų metu, nors apklausų buvo ir daugiau. Anot kasatoriaus, visų nukentėjusiojo apklausų analizė rodo jo parodymų nenuoseklumą. Todėl, kasatoriaus nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog A. K. parodymai yra nuoseklūs ir jais netikėti nėra pagrindo. Anot kasatoriaus, A. K. parodymų nuoseklumą paneigia jo paties prisipažinimas, kad tiek policijai, tiek draudimo bendrovei jis davė melagingus parodymus apie jo kūno sužalojimų padarymo aplinkybes. Liudytojo A. J. parodymai, nuteistojo nuomone, buvo interpretuoti kaltinimui palankia linkme. Kasatorius skunde tvirtina, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog A. J., kurio parodymais teismas rėmėsi nustatydamas kasatoriaus susitikimų su A. K. faktą, nurodė ir kitas aplinkybes, o būtent tai, kad M. K. poveikio nukentėjusiajam nedarė. Nuteistojo nuomone, teismai nepagrįstai jo kaltei patvirtinti rėmėsi asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolu. Kasatorius teigia, kad šio procesinio veiksmo tikslas yra patvirtinti asmens parodymų tikrumą, jeigu tų parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Šiuo atveju, kaip skunde nurodo nuteistasis M. K., nukentėjusysis jį buvo matęs anksčiau ir tai patvirtino liudytojas A. J., todėl, ant kasatoriaus, toks procesinis veiksmas yra niekinis.

7Nuteistasis M. K. skunde pažymi, kad baudžiamasis įstatymas jam pritaikytas netinkamai dėl to, kad jo veikoje nėra BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių. Kasatorius tvirtina, kad byloje nėra užfiksuota jokių konkrečių veiksmų, kuriais jis būtų siekęs paveikti A. K., kad šis duotų melagingus parodymus, nes jis prašė pasakyti pareigūnams tiesą. Būtent, prašė A. K. pasakyti, kad jis M. Ž. pretenzijų neturi, kad su juo susitaikė. Anot kasatoriaus, tai savo parodymuose patvirtino ir pats nukentėjusysis.

8Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirmosios instancijos teismas jį nuteisė pagrįstai, yra deklaratyvaus pobūdžio, neturinti objektyvaus pagrindo, kadangi kaltinantys įrodymai jo atžvilgiu turėjo pirminę ir išskirtinę reikšmę. Nuteistasis M. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, nepateikė savo motyvų, o iš esmės tik perrašė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kurioje jis nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, nieko nepasisakė apie apeliacinės instancijos teisme ištirtus įrodymus – garso įrašą.

9Kasacinis skundas atmestinas.

10Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo

11Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, šio teismo posėdžio protokolo turinys bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad teismas ištyrė tiek M. K. kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir juos įvertino atsižvelgdamas į byloje nustatytų su M. K. pareikštu kaltinimu susijusių aplinkybių visumą. Kasatorius skunde nepagrįstai kaip pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumą nurodo aplinkybę, kad vertindamas jo kaltės įrodymus teismas analizavo ne visus, o tik dalį nukentėjusiojo A. K. parodymų. Šioje byloje A. K. davė parodymus ne tik apie M. K., bet ir apie kitų kaltinamųjų veiksmus. Todėl logiška, kad spręsdamas apie M. K. kaltę teismas analizavo nukentėjusiojo parodymus tik apie M. K. veiksmus. Skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra nurodyta, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, o kuriuos įrodymus atmeta, greta išdėstant ir įrodymų vertinimo motyvus. Todėl nuteistojo M. K. kasacinio skundo teiginys, kad vertindamas įrodymus teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas yra nepagrįstas. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neanalizuoja nuteistojo kasacinio skundo argumentų apie tai, kad kai kuriuos įrodymus teismas įvertino netinkamai, nes įrodymų vertinimo, faktinių aplinkybių nustatymo teisingumas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius (nutartis) tik teisės taikymo aspektu. Teisėjų kolegija pažymi, jog priešingai, nei skunde teigia kasatorius, nebuvo pažeistos ir BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Nuteistojo M. K. apeliacinio skundo, skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad visi esminiai šio apelianto skunde nurodyti argumentai buvo aptarti ir motyvuotai paneigti. Apeliacine tvarka nuteistasis M. K. ginčijo įrodymų vertinimo teisingumą ir teigė, jog teismas nenustatė jokių konkrečių jo veiksmų, kuriais jis siekė paveikti A. K. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai ir padarė juos atitinkančias išvadas. Kasatoriaus minimo garso įrašo apeliacinės instancijos teismas atskirai aptarti neturėjo pagrindo, nes iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nėra aiškūs to įrašo padarymo vieta ir laikas, todėl jis negali nei patvirtinti, nei paneigti M. K. inkriminuoto kaltinimo. Skundžiamame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad M. K. siekė paveikti nukentėjusįjį A. K. įkalbinėjimu duoti melagingus parodymus, taip paneigdamas šio apelianto teiginį, kad teismas nenustatė jokių konkrečių jo veiksmų, kuriais jis siekė paveikti A. K.

12Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo

13Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nustatytas aplinkybes kvalifikuodamas nuteistojo M. K. nusikalstamą veiką pagal BK 233 straipsnio 1 dalį teismas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Aptariama baudžiamojo įstatymo norma numato atsakomybę už siekį bet kokiu būdu paveikti nukentėjusįjį ar kitus toje normoje nurodytus asmenis, kad šie duotų melagingus parodymus. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. K. įkalbinėjimo būdu siekė paveikti nukentėjusįjį A. K., jog šis duotų parodymus teigdamas, kad M. Ž. jo nesumušė. Tai būtų žinomai melagingi parodymai, nes toje pačioje byloje nustatyta, kad 2004-06-10 M. Ž. kartu su D. V. sumušė nukentėjusįjį A. K. padarydami jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš nuteistojo M. K. kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius ir toliau neigia teismo nustatytą aplinkybę teigdamas, kad melagingų parodymų jis neprašė duoti, tačiau teismo nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

14Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, jog naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus dėl nuteistojo M. K. kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

15Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

16Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.