Byla 2A-673-390/2016
Dėl žalos priteisimo, tretieji asmenys S. K. ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Medicinos Centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Algimanto Kukalio (pirmininkas ir pranešėjas), Gintauto Koriagino ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo K. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2340-752/2015 pagal ieškovų Kauno apskrities policijos komisariato ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui K. N. dėl žalos priteisimo, tretieji asmenys S. K. ir Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Medicinos Centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai Kauno apskrities policijos komisariatas ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo K. N. 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) patirtos žalos atlyginimą. Ieškovai nurodė, kad trečiasis asmuo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Kauno apskrities VPK) Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patrulis (toliau - pareigūnas) S. K. buvo sužalotas tarnybos metu, atlikdamas tarnybines pareigas, susijusias su padidėjusiu pavojumi ir padidėjusia rizika pareigūno sveikatai. Buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, surašyta bei patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-IS-34 „Dėl pareigūno S. K. sužalojimo“. Nustatyta, kad 2009-12-05 apie 4.40 val. Kauno apskr. VPK Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patruliai S. K. ir V. B., pagal iš anksto patvirtintą 2009 m. gruodžio mėnesio tarnybos grafiką patruliuodami automobiliu HONDA CIVIC, valst. Nr. ( - ), gavo iš Kauno apskrities VPK Operatyvaus valdymo skyriaus Budėtojų poskyrio nurodymą nuvykti adresu Kaunas, ( - ), kur dviejų nepažįstamų jaunuolių buvo sumuštas pil. G. D., gyvenantis minėtame name. Atvykę nurodytu adresu ir įėję į namo laiptinę, pareigūnai rado du neblaivius jaunuolius, sėdinčius ant laiptų. Pareigūnui S. K. bandant pakelti vieną iš jų (kaip vėliau paaiškėjo K. N.) nuo laiptų, šis keletą kartų spyrė pareigūnui į koją, rankomis ir kojomis smūgiavo jam į įvairias kūno vietas. S. K. pajuto skausmą dešinėje kojoje, tačiau sulaikymo veiksmų nenutraukė. Panaudojus specialiąsias priemones (dujas, antrankius) ir kovinius veiksmus, įtariamasis buvo sulaikytas, tačiau sodinamas į patrulinę transporto priemonę priešinosi ir toliau. Įtariamąjį K. N. kartu su kitu jaunuoliu - V. O. pareigūnai pristatė į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Dainavos policijos komisariatą. Dėl nusikalstamos veikos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 26-1-01674-09 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir 286 straipsnį. Baigęs tarnybą, S. K. dėl nemažėjančio skausmo ir kojos tinimo kreipėsi į VšĮ Kauno Raudonojo kryžiaus klinikinę ligoninę (toliau - KRKKL). Gautų medicininių dokumentų išraše nurodyta diagnozė - dešinio kelio sumušimas, kraujas sąnaryje. Dėl patirtos traumos S. K. nuo 2009-12-05 iki 2010-01-07 buvo nedarbingas, KRKKL buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai Nr. 5909996 ir Nr. 6249488. Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - PD), atsižvelgdamas į Kauno apskrities VPK 2010-02-02 tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 20-1S-34 „Dėl pareigūno S. K. sužalojimo“ ir Kauno apskrities VPK viršininko 2010 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. 20-TE-154 „Dėl piniginės kompensacijos vyresniajam policininkui S. K. išmokėjimo“, pagal Policijos departamento centralizuotų priemonių programos sąmatos straipsnį „Darbdavių socialinė parama pinigais“, Kauno apskrities VPK skyrė 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) išmokėti piniginę kompensaciją S. K., patyrusiam lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą, susijusį su tarnybinių pareigų atlikimu. Kauno apskrities VPK buvo pervesta 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) piniginei kompensacijai išmokėti. Piniginę kompensaciją – 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) Kauno apskr. VPK pervedė į S. K. asmeninę sąskaitą. Policijos departamentas ir Kauno apskrities VPK, išmokėję S. K. 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) piniginę kompensaciją regreso tvarka įgijo teisę išieškoti sumokėtą S. K. 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) sumą iš K. N..

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino, ieškovui Policijos departamentui prie vidaus reikalų ministerijos priteisė 3 145,93 Eur (10 862,28 Lt) žalos atlyginimą iš atsakovo K. N., priteisė valstybei iš atsakovo K. N. 114,27 Eur bylinėjimosi išlaidų.

7Teismas nurodė, kad Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. G60/10(02) nustatyta, jog nukentėjusiam policijos pareigūnui S. K. konstatuotas dešinio kelio sumušimas galėjo gautis įspiriant į dešinį kelią vieno trauminio poveikio pasėkoje. Baudžiamojoje byloje nustatyta, jog sulaikymo metu K. N. pastūmė pareigūną, įspyrė vieną kartą jam į dešinės kojos kelią, smogė kumščiu į veidą, po to, nuvestas prie tarnybinio automobilio, ne mažiau keturių kartų spyrė į kojas, o ikiteisminio tyrimo metu dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų K. N. pilnai prisipažino, savo atliktų veiksmų neginčijo ir šioje byloje, be to, analogiškos jo sulaikymo aplinkybės nustatytos ir nelaimingo atsitikimo tyrimo išvadoje, todėl teismas laikė įrodyta, kad S. K. sužalojimas yra tiesioginė atsakovo atliktų neteisėtų smurtinių veiksmų (neteisėto veikimo) pasekmė.

8Teismas pažymėjo, kad 2010-02-25 Kauno apskrities VPK viršininkas, įsakymu dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, vadovaudamasis LR Vidaus tarnybos statuto 40 straipsniu, Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto LR Vidaus reikalų ministro 2009-04-02 įsakymu Nr. IV-125, 4 dalies 8 punktu, kai laikinas nedarbingumas trunka nuo 31 iki 35 dienų, išmokama 4 mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, nusprendė išmokėti S. K. 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją ir tarnybinio patikrinimo išvadą bei su ja susijusią medžiagą bei minėto įsakymo kopiją su prašymu skirti lėšas, reikalingas kompensacijai išmokėti, išsiuntė Policijos departamento prie VRM finansų valdybai. Policijos departamentas prie VRM 2010-03-24, atsižvelgdamas į tarnybinio patikrinimo išvadą, į tai, kad LR VRM Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2010-02-18 specializuotosios medicininės ekspertizės pažymoje Nr. 318 nustatyta, kad S. K. trauma priskiriama lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui, taip pat į tai, kad S. K. nedarbingumo laikotarpis truko 34 dienas, o Vidaus reikalų ministro 2009-04-02 įsakymo Nr. IV-125, 4.4 punkte nustatyta, kad kai laikinasis nedarbingumas trunka nuo 31 iki 35 dienų, išmokama 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, savo išvadoje pasiūlė skirti Kauno m. AVPK 10 862,28 Lt keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginei kompensacijai išmokėti Kauno AVPK Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patruliui S. K.; pavesti Kauno AVPK, Policijos departamento prie VRM naudai regreso tvarka išieškoti iš įvykio, kurio metu buvo sužalotas policijos pareigūnas S. K., kaltininko išmokėtą piniginės kompensacijos sumą, vadovaujantis LR Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintų Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 26 p., kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

9Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pateiktus duomenis, susijusius su S. K. nustatyta diagnoze, jo nedarbingumo trukme, o taip pat teismo posėdžio metu apklausus ekspertę J. G.–D. bei kitus gydytojus padarė išvadą, kad neturi pagrindo vertinti, kad CMEK priimtas sprendimas yra nepagrįstas, neatitinkantis medicininių dokumentų, ar kad jam padarytas sužalojimas nepagrįstai priskirtas prie lengvo sveikatos sutrikdymo.

10Teismo vertinimu, Komisijos sprendimas sukelia teisines pasekmes pareigūnui (nuo išvados priklauso kompensacijų mokėjimas bei jų dydis) ir tokiu atveju išvada dėl sveikatos sutrikdymo sunkumo masto galėjo būti skundžiama administraciniam teismui. Nagrinėjamu atveju Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertų komisijos 2010-02-18 surašyta Specializuotos medicininės ekspertizės pažyma Nr. 318 apskųsta nebuvo. Atsakovas, abejodamas S. K. nedarbingumo pažymėjimo trukme, turėjo galimybę apie jo manymu padarytą pažeidimą pranešti Valstybinio medicininio audito inspekcijai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, kuri privalėtų pažeidimus ištirti. Tačiau tokių įrodymų, patvirtinančių nepagrįstai ilgą nedarbingumo laikotarpį, byloje nėra. Atsižvelgdamas į šias byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad S. K. keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginė kompensacija (10 862,28 Lt) buvo išmokėta pagrįstai.

11Atsakovas, nesutikdamas su tuo, kad jam būtų taikoma civilinė atsakomybė, įrodinėjo, kad tarp jo neteisėtų veiksmų, kaltės ir atsiradusių pasekmių nėra priežastinio ryšio. Teismas sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju nustatyta, kad policijos pareigūnas traumą patyrė vykdydamas tarnybines pareigas, dėl to, kad atsakovas, sulaikomas įtariant nusikaltimo padarymu, aktyviai priešinosi ir pareigūno atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, ko pasekoje pareigūnas buvo sužalotas. T. y. yra visos atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) atsakovas besipriešindamas sulaikymo metu sužalojo policijos pareigūną; 2) policijos pareigūnas patyrė lengvą sveikatos sutrikdymą; 3) atsakovo kaltės forma – tyčia; 4) atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys (t. y. sulaikymo metu atsakovo atliktų pasipriešinimo veiksmų sužalotas trečiasis asmuo S. K., dėl kurio pareigūnui išmokėta nustatyto dydžio kompensacija). Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovas nepaneigė prezumpcijos, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) viršija žalos dydį, nes neįrodė, kad išmokėta didesnė kompensacija negu pareigūno patirta žala. Byloje taip pat nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą mažinti žalos dydį. Atsakovas nepaneigė ieškovų pateiktų įrodymų dėl žalos dydžio, t. y. neįrodė, kad išmokėta kompensacija yra didesnė už policijos pareigūno patirtą žalą. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nors trečiajam asmeniui padarytas sužalojimas buvo priskirtas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui, tačiau pareigūnas buvo nedarbingas daugiau kaip 10 dienų ir baudžiamosios teisės prasme jam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nedarbingumas truko 34 dienas, pareigūnui teko važinėti į fizioterapijos procedūras, pirkti vaistus, jis patyrė skausmą, nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, vertino, kad pareigūnui išmokėta kompensacija visiškai atitinka padarytos žalos dydį, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, nepažeidžia šalių interesų.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

13Apeliaciniu skundu atsakovas K. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių argumentų:

14Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Civilinėje byloje apeliantas ginčijo būtent tai, kad 34 dienų laikino nedarbingumo laikotarpis trečiajam asmeniui S. K. buvo tęsiamas visiškai nepagristai, t. y. nesant jokio objektyvaus būtinumo, o gal net ir piktybiškai susitarus su jį gydžiusiu gydytoju chirurgu būtent tuo tikslu, kad jis papildomai gautu piniginę kompensaciją. Apelianto nuomone, teismas nagrinėdamas bylą neatsižvelgė į teismo medicinos eksperto Gr. A. C. išvadą, dėl pareigūno sužalojimo pobūdžio ir laipsnio. Teigia, kad apžiūrėjęs teismo posėdyje pateiktą rentgeno nuotrauką, padarytą po įvykio, šis ekspertas kategoriškai teigė, kad nemato jokių trauminio poveikio požymių kelio srityje: oda lygi, nėra jokių skysčių, taip pat nesimato kelio patinimo nei trauminio poveikio požymių. Ekspertas pastebėjo, kad S. K. ligos istorijoje yra 2010-12-09 gydytojo reabilitologo padarytas įrašas „funkcija gera“, t. y. jau tuo metu, praėjus 4 dienoms po tariamo kelio sumušimo, pacientas buvo iš esmės sveikas; kad gydantis gydytojas, tęsdamas gydymą, nesirėmė jokiais objektyviais pakitimais ar tyrimais (sveikatos istorijoje yra fiksuoti tik subjektyvūs duomenys, t. y. tik paciento nusiskundimai, nors, tęsiant nedarbingumo pažymą, būtina objektyviai (tyrimais) vertinti pakitimus). Atsižvelgiant į šiuos eksperto parodymus, buvo paskirta teismo medicininė ekspertizė, kurią atliko Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 3 ekspertų komisija. Šios ekspertų komisijos 2015-02-05 patvirtintame akte Nr. EKG 68(186)15(01) kategoriškai palaikoma eksperto Gr. A. C. pozicija ir nurodyta, kad ilgalaikis 34 dienas užtrukęs trečiojo asmens dešiniojo kelio sąnario gydymas sietinas su šio kelio degeneracinių pakitimų - artrozės, kuri pradėjo vystytis nuo 2000 m. po dešinio kelio traumos, paūmėjimu. Tačiau teismas tendencingai vertino bet kokius atsakovo teikiamus įrodymus, neatsižvelgė į kompetentingos nepriklausomų ekspertų komisijos išvadas, netgi neatsižvelgė į akivaizdžius neatitikimus sveikatos istorijoje - dėl „kraujo sąnaryje“ ar reabilitologo įrašo, kad pacientas jau 2009-12-09 iš esmės objektyviai buvo sveikas. Priimdamas sprendimą teismas iš esmės kaip pagrindiniu įrodymu rėmėsi VRM Centrinės Medicininės Ekspertų Komisijos 2010-02-18 pažyma Nr. 318, nors ši įstaiga neatliko jokio nepriklausomo trečiajam asmeniui padaryto dešiniojo kelio sumušimo tyrimo. Komisija vadovavosi vien tik jai pateikta dokumentacija, t. y. vien tik trečiojo asmens sveikatos istorija su joje esančiais prieštaravimais ir jam išduotu nedarbingumo pažymėjimu. Kadangi trečiajam asmeniui S. K. jau 2000 m. buvo daryta dešinio kelio operacija dėl patirtos traumos, todėl gydytojų R. Š., M. B. ir chirurgo G. G. parodymus teismas privalėjo vertinti itin kritiškai.

15Nagrinėdamas bylą teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui ir tuo išėjo už ieškinio reikalavimų ribų.

16Apeliantas teigia, kad nukentėjęs pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu neinformuodamas atsakovo apie tai, kad jam už nedarbingumo laikotarpį priklausanti piniginė kompensacija jau yra nustatyta pagal specialią tvarką ir, kad jo darbdavys įgis regresinio reikalavimo teisę atlyginti jam sumokėtą sumą regreso pagrindu iš atsakovo, pasielgė nesąžiningai, tačiau teismas priimdamas sprendimą šios aplinkybės visiškai nevertino.

17Atsiliepime į atsakovo K. N. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centras prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nesutinka su atsakovo (apelianto) apeliaciniame skunde nurodyta nuomone, kad ieškinys buvo grindžiamas tik pareigūno nedarbingumo laikotarpiu. Teigia, kad VRM CMEK medicininės ekspertizės išvada priimta įvertinusi šiuos medicininius duomenis ir dokumentus: VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinės ligoninės pažymą - Nr. 3V-1738 apie patirtos traumos sunkumą, kurioje nurodyta diagnozė - dešinio kelio sumušimas, kraujas sąnaryje; pareigūno medicininės kortelės duomenimis, apžiūrų rezultatais ir sveikimo-tolimesnio galimo fizinio krūvio dešiniajam sąnariui galimybėmis; 2009-12-05 nedarbingumo pažymėjimu (iki 2010-01-08), serija D Nr. 5909996, jame nurodyta pirminė diagnozė pagal TLK-10 kodą S 80.0; objektyvia pareigūno apžiūra; rentgeno nuotraukomis, kuriose ištinimas buvo matomas. Įvertinus aukščiau nurodytus duomenis ir dokumentus, VRM Medicinos centro CMEK ekspertiniu sprendimu buvo nustatyta diagnozė - dešinio kelio sumušimas/Hemartrozė (2009-12-05 įvykio, traumos pasekmė), S 80.0, priskiriama lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui, individualiai mediciniškai pareigūno atveju nustatyta, kad liekamųjų reiškinių po šios traumos neliko. Vidaus faktoriaus veikimo (fizinio veiksmo, smurtinių veiksmų, smūgių, sumušimo buvimo aplinkybės) sužalojimo tarnybos metu 2009-12-05 ir pareigūno sveikatos sutrikdymo ryšys buvo patvirtintas Tarnybinio patikrinimo išvadoje 2010-02-02 Nr. 20-IS-34. Vadovaujantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 5 dalimi, ar pareigūno mirtis, susižalojimas, sužalojimas arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar pareigūno statusu, o kursanto - su profesiniu ar įvadiniu mokymu, taip pat ar tarnybinių pareigų atlikimas, profesinis ar įvadinis mokymas susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno ar kursanto gyvybei ar sveikatai, taip pat kompensacijos dydis lengvo sveikatos sutrikdymo atveju nustatomi vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka. Valstybė, kaip darbdavys, turi pareigą sutrikus pareigūnų sveikatai taikyti reikšmingas socialines garantijas, nustatytas vidaus tarnybos statuto 40, 3 straipsniuose (kompensacija sveikatos sutrikdymo atvejais, išmokos medicininės reabilitacijos, sveikatos grąžinamojo ir antirecidyvinio gydymo išlaidų). Jokių abejonių, kad pareiškėjo diagnozė nustatyta tinkamai - S 80.0 (dešiniojo kelio sumušimas, hemartrozė), VRM CMEK nebuvo, nes ekspertinis sprendimas buvo priimtas įvertinus visus medicininius duomenis. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Ekspertizės aktas Nr. EKG 68(186)/15(01) VRM Medicinos centro nustatytos diagnozės nepatvirtino, tačiau ir nepaneigė, nes skiriasi ekspertinio tyrimo dalykas ir praktiniai gydymo/diagnozavimo metodai. Ekspertizė nustatė, kad visuose medicininiuose dokumentuose aprašoma, kad kelio sąnarys buvo patinęs, pacientą apžiūrėjo ne vienas gydytojas - specialistas, todėl ginčyti medicinines pasekmes nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Kad nedarbingumo pažymėjimas buvo išduodamas nepagrįstai šioje byloje nebuvo ginčo nagrinėjimo dalykas ir jokių išdavimo nepagrįstumo aplinkybių nebuvo nustatyta. Ekspertizės akte nurodyta, kad ilgas nedarbingumo pažymėjimo išdavimo terminas galimai buvo sąlygotas to, kad dešinysis kelio sąnarys turėjo degeneracinius pakitimus, kas lėmė ilgiau užtrukusį gydymą. Todėl nedarbingumo trukmė ir jos trukmės mechanizmas yra patvirtinti ekspertizės akto išvadomis. Pareigūnas turėjo kelio sąnario traumą 2000 m., tačiau dėl degeneracinių pakitimų nesikreipdavo į medicinos įstaigas dėl pakitimų net 8 metus - iki 2009 m. (įvykio, kurio pasekmės nagrinėjamos), pareigūno ir atsakovo susidūrimo ir atsakovo įvykdytų veikų, kurios fiksuotos tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek 2010-02-02 tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 20-IS-34, kurioje nurodytos faktinės aplinkybės (pavojingi vidaus tarnybos veiksniai), galėję paveikti pareigūno sveikatą (atsakovas „keletą kartų spyrė pareigūnui į koją“, „rankomis ir kojomis smūgiavo į įvairias kūno vietas“, „sodinamas į patrulinį automobilį toliau priešinosi ir spardėsi“). Ikiteisminis tyrimas dėl ginčijamo policijos pareigūno sumušimo buvo pradėtas dėl apysunkio kūno sužalojimo laipsnio (sunkesnio), tačiau VRM Medicinos centras nustatė lengvesnį kūno sužalojimo laipsnį nei buvo nagrinėjamos atsakovui inkriminuojamos baudžiamosios veikos.

18IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

19Apeliacinis skundas atmestinas.

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis, kurios nagrinėjamoje byloje nenustatytos (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

21Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nenustatė.

22Apeliantas iš esmės savo apeliacinį skundą argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą tenkinti ieškovo ieškinį, pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo principus. Teisėjų kolegija su tokia apelianto apeliacinio skundo argumentacija nesutinka ir ją atmeta.

23Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas teisiškai reikšmingas ginčui spręsti aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl apeliacinį skundą tenkinti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

24Baudžiamosios bylos Nr. 26-1-01674-09 medžiaga nustatyta, kad 2009m. gruodžio 5d. atsakovas apsvaigęs nuo alkoholio, ( - ) namo pirmojo aukšto laiptinėje, Kaune, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 4-ojo būrio patruliui S. K., vykdant tarnybines pareigas, sulaikant atsakovą kaip įtariamą nusikaltimo padarymu, pasipriešino valstybės tarnautojui panaudodamas fizinį smurtą: t.y. pastūmęs patrulį K. K., spyrė jam vieną kartą į dešinės kojos kelią bei ne mažiau trijų kartų smogė kumščiu į veidą, po to, nuvestas prie tarnybinio automobilio tęsdamas nusikalstamą veiką, vieną kartą kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą bei ne mažiau keturių kartų spyrė į kojas, tuo padarydamas policijos pareigūnui dešinio kelio sumušimą, nesunkų sveikatos sutrikdymą.

25Baudžiamosios ir nagrinėjamos civilinės bylos duomenys rodo, kad atsakovas sužalojo jį sulaikiusį policijos pareigūną tyčiniais veiksmais. Šiam pareigūnui Policijos departamentas ir Kauno miesto VPK išmokėjo 3145,93 Eur piniginę kompensaciją už patirtą sužalojimą einant tarnybines pareigas. Taigi, pareigūnui S. K. padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto, alternatyviu žalos kompensavimo būdu pagal Lietuvos Respublikos Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį.

26Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė regresinį reikalavimą atsakovui prašydami iš jo priteisti 3145,93 Eur žalai atlyginti, kuri atsirado sužalojus policijos pareigūną S. K. pastarajam vykdant tarnybines pareigas. Vadovaujantis CK 6. 280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso ( atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio, Taigi, ieškovai vadovaudamiesi aukščiau nurodyta nuostata pagrįstai reiškia atsakovui regresinį ieškinį ir prašo iš atsakovo priteisti 3145,93 Eur žalos atlyginimą. Tokią teisminę praktiką yra suformavęs Lietuvos Aukščiausias Teismas ir toliau tokia teisminė praktika yra tęsiama ( Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008m. lapkričio 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 ir kt. ).

27Kaip matyti iš bylos duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygas ( CK 6. 246-6.250 straipsniai) : atsakovas sužalojo policijos pareigūną; šis dėl sužaloto dešinės kojos kelio patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą; atsakovo kaltės forma – tyčiniai veiksmai; atsakovo veiksmus ir pareigūno sveikatos sutrikdymą sieja priežastinis ryšys. Apeliantas tvirtina ir įrodinėja, kad nukentėjusiam pareigūnui 34 dienų laikino nedarbingumo laikotarpis buvo tęsiamas nepagrįstai ir tai daryti nebuvo jokio būtinumo. Teisėjų kolegija tokią apelianto nurodomą argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka neteikia įrodinėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atsikirtinėdamas savo teiginiams pagrįsti pakankamai įrodymų nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad nagrinėjant bylą buvo pažeisti rungimosi, dispozityvumo ir procesinio šalių lygiateisiškumo principai nei netinkamai paskirstyta įrodinėjimo našta tarp šalių ( CPK 12, 13, 17, 178 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas remdamasis baudžiamosios bylos Nr. 26-1-01674-09 medžiaga bei nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis, medicininiais dokumentais ir įvertinęs gydytojų R. Š., M. B., chirurgo G. G. duotus paaiškinimus teisme nustatė, kad nukentėjusiam pareigūnui nuo atsakovo tyčinių veiksmų gydimosi 34 dienų trukmė buvo būtina. Tokias savo išvadas pirmosios instancijos teismas sprendime pakankamai motyvavo ir argumentavo (CPK 270 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems motyvams aptartu klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. liepos 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Panevėžio žemprojektas“ v. Infrastruktūros plėtros departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-459-611/2015, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nei atsiliepimu į ieškinį, nei bylos nagrinėjimo metu, o taip pat savo apeliaciniu skundu teismo nustatytų aplinkybių nepaneigė ( CPK 178 straipsnis). Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis C P K įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal C P K 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal C P K 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo pateiktų įrodymų nepripažino patikimais ir tinkamais, kurie patvirtintų jo nurodomas aplinkybes nukentėjusiam pareigūnui dėl gydymo trukmės laikotarpio ir gydymosi būtinumo bei vertindamas įrodymus visumoje įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė (C P K 177, C P K 185 straipsniai ).

28Nepagrįstas ir atmestinas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad teismas nagrinėdamas bylą nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad nukentėjęs pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu neinformavo atsakovo apie tai, jog pareigūnui piniginė kompensacijai jau yra nustatyta specialia tvarka ir, kad darbdavys vėliau įgys regresinio reikalavimo teisę atlyginti žalą į atsakovą. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tokia apelianto apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė nagrinėjamam ginčui aplamai nėra reikšminga, nes šioje byloje ginčas sprendžiamas tarp ieškovų ir atsakovo, o ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjamas atsakovo nusikalstamos veikos padarymas. Nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų, numatytų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, 286 straipsnį, 138 straipsnio 2 dalies 10 punktą nutrauktas nukentėjusiam ir įtariamajam susitaikius, tačiau ši aplinkybė taip pat nėra reikšminga nagrinėjamai bylai.

29Esant nurodytam, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini, todėl jais remiantis nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kolegija,

Nutarė

31Apeliacinį skundą atmesti.

32Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai Kauno apskrities policijos komisariatas ir Policijos departamentas... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino,... 7. Teismas nurodė, kad Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto... 8. Teismas pažymėjo, kad 2010-02-25 Kauno apskrities VPK viršininkas, įsakymu... 9. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir pateiktus duomenis,... 10. Teismo vertinimu, Komisijos sprendimas sukelia teisines pasekmes pareigūnui... 11. Atsakovas, nesutikdamas su tuo, kad jam būtų taikoma civilinė atsakomybė,... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.... 13. Apeliaciniu skundu atsakovas K. N. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m.... 14. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus. Civilinėje... 15. Nagrinėdamas bylą teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė... 16. Apeliantas teigia, kad nukentėjęs pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu... 17. Atsiliepime į atsakovo K. N. apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos... 18. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 19. Apeliacinis skundas atmestinas.... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 21. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų numatytų CPK... 22. Apeliantas iš esmės savo apeliacinį skundą argumentuoja, kad pirmosios... 23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi apeliaciniame... 24. Baudžiamosios bylos Nr. 26-1-01674-09 medžiaga nustatyta, kad 2009m.... 25. Baudžiamosios ir nagrinėjamos civilinės bylos duomenys rodo, kad atsakovas... 26. Nagrinėjamoje byloje ieškovai pareiškė regresinį reikalavimą atsakovui... 27. Kaip matyti iš bylos duomenų, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos... 28. Nepagrįstas ir atmestinas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad teismas... 29. Esant nurodytam, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 31. Apeliacinį skundą atmesti.... 32. Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti...