Byla 1A-151-354/2020

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimundo Jurgaičio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Gražvydo Poškaus, sekretoriaujant Irenai Skaringienei, dalyvaujant prokurorui Jonui Trumpuliui, asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. gynėjai advokatei Irmai Gutkovienei ir atstovei L. P.,

2neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. ir jo gynėjos advokatės Irmos Gutkovienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2020 m. vasario 28 d. nutarties, kuria O. P. pripažintas nepakaltinamu dėl padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, ir jam paskirta taikyti priverčiamoji medicinos priemonė – priverstinis gydymas – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, t. y. VšĮ R. psichiatrijos ligoninėje.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

51.

6O. P. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamas, 2017 m. gruodžio 5 d., apie 21 val., ( - ), daugiabučio namo laiptinėje, tyčia, be jokios priežasties spyrė nukentėjusiajam A. M. į krūtinę bei rankomis sugriebė kaklą, tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajam A. M. fizinį skausmą.

72.

8Be to, O. P. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis, būdamas nepakaltinamas, 2018 m. rugpjūčio 16 d., apie 7.45 val., viešoje vietoje – gatvėje, ties ( - ), kitų asmenų akivaizdoje, įžūliu elgesiu, be jokios priežasties, sudavė vieną smūgį rankos plaštaka į galvos sritį nukentėjusiajai M. Š., po ko nukentėjusioji nukrito ant žemės, tuo nukentėjusiajai M. Š. padarė sužalojimus: dešinės plaštakos odos nubrozdinimus – nežymų sveikatos sutrikdymą, taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

93.

10Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo, padarė išvadą, kad O. P. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu nesuprato savo veiksmų pavojingumo ir negalėjo jų valdyti.

11II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

124.

13Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. ir jo gynėja prašo panaikinti teismo nutarties dalį, kuria Šiaulių apylinkės teismas sprendė pripažinti, jog O. P. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje numatytas veikas ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 327 straipsnio l punkto pagrindu; teismui nusprendus, jog O. P. padarė BK 140 straipsnio l dalyje (dėl M. Š. sukelto fizinio skausmo) numatytą veiką, pakeisti nutartį ir taikyti O. P. priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

144.1.

15Skunde nurodoma, jog teismas, inkriminuodamas O. P. BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, iš esmės rėmėsi tik nukentėjusiojo A. M. parodymais, pastarojo parodymų patikrinimu vietoje, 2017 m. gruodžio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, tačiau neanalizavo esančių byloje duomenų visumos. Pastebima, kad nukentėjusiojo ir O. P. parodymai dėl įvykio aplinkybių skiriasi, objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog O. P. spyrė nukentėjusiajam, sugriebė nukentėjusiojo kaklą, nėra – nėra asmenų, mačiusių jų susidūrimą laiptinėje, nėra užfiksuotas kitomis priemonėmis jų susitikimas laiptinėje.

164.2.

17Be to, skunde nurodoma, kad nukentėjusysis pas gydytojus nesikreipė, todėl nėra galimybės nustatyti, ar apskritai jis patyrė kokių nors sužalojimų. Akcentuojama, jog įvykio niekas nematė, nėra byloje ir objektyviais įrodymais, duomenimis užfiksuoto fakto, jog nukentėjusysis tą skausmą būtų patyręs (pvz., medicininiais dokumentais, specialisto išvada), todėl byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog O. P. sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam A. M..

184.3.

19Teigiama, jog O. P. teismo nutartimi pripažintas nepakaltinamu, todėl dėl subjektyvių aplinkybių jau yra apribota pastarojo teisė duoti parodymus teisme (apklaustas teisme išvis nebuvo), apribota galimybė apsiginti, ši teisė realizuotina tik per advokatą, todėl teisės į gynybą nėra galimybės realizuoti tokia apimtimi, kaip tą gali padaryti pakaltinamas asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pastebima, jog nepakaltinamas asmuo atsiduria blogesnėje padėtyje nei pats nukentėjusysis, todėl teismas tokiu atveju tirti ir vertinti įrodymus turi ypač atidžiai ir rūpestingai, turi diskrecijos teisę spręsti, ar išvis byla paruošta teisminiam nagrinėjimui. Vien nukentėjusiojo teigimas, neva O. P. spyrė, todėl sukėlė jam fizinį skausmą, nėra pakankama aplinkybė inkriminuoti nepakaltinamam asmeniui baudžiamajame įstatyme nustatytą nusikalstamą veiką.

204.4.

21Skunde dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos nurodoma, kad byloje nebuvo nustatytas nė vienas asmuo, matęs šį įvykį, byloje liudytoju nebuvo apklaustas šiuo klausimu nė vienas asmuo, joks kaimynas negirdėjo ir nematė konflikto, nebuvo nustatyta bent kokia aplinkinių reakcija, jokiems aplinkiniams žmonėms pavojus nebuvo kilęs, jie į konfliktą nebuvo įtraukti ir tikrai negalėjo pasijusti įžeisti ar pažeminti. Pastebima, jog teismo nutartyje išvis neįvardyta, kuo pasireiškė įžūlaus elgesio padariniai viešosios tvarkos aspektu, nėra jokių duomenų, pagrindžiančių, jog buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Jau vien dėl šių pasekmių (visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymo) nebuvimo teismui, vadovaujantis asmens nekaltumo principu, įpareigojančiu visas abejones, kurių nepavyko pašalinti išnaudojus visas galimybes, vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn naudai, nebuvo pagrindo O. P. veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnį, teismo nutartyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl nutartis šioje dalyje keistina arba naikintina (BPK 320, 328 straipsniai).

224.5.

23Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiąja byloje pripažinta M. Š. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, kad vieną kartą rankos delnu jai suduota per galvą, to pasėkoje ji pargriuvo, objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiosios paaiškinimus, atpažinimo protokolą, patvirtinančių, jog rankos delnu nukentėjusiajai M. Š. trenkė būtent O. P., nėra. Vaizdo medžiaga neginčijamai nepatvirtina, jog vaizdo medžiagoje merginai sudavęs asmuo yra O. P.. Nurodoma, jei apeliacinės instancijos teismas taip pat darytų išvadą, jog O. P. sudavė vieną kartą nukentėjusiajai, tai tos aplinkybės nepakaktų konstatavimui, jog padaryta BK 284 straipsnyje nurodyta veika, nes veika atitiktų BK 140 straipsnio 1 dalies nusikaltimo požymius.

244.6.

25Skunde pastebima, nors ir būtų pagrindas išvadai, jog O. P. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką (-as), jų padarymo laikas atitinkamai – daugiau nei prieš du metus ir daugiau nei prie 1,5 metų, nuo to laiko iki dabar nusikalstamų veikų O. P. nepadarė, todėl išvadai, jog jis yra pavojingas visuomenei, nėra pagrindo. O. P. yra gydomas neurologų ir psichiatrų (2020 m. vasario 20 d. UAB ( - ) pažyma); nuo 2019 m. gruodžio 11 d. iki 2020 m. sausio 28 d. gydytas K. klinikų psichiatrijos klinikoje, gydymo eigoje buvo stebima teigiama psichinės būklės dinamika, būklei pagerėjus, nesant indikacijų stacionariniam gydymui buvo išleistas tęsti gydymą ambulatoriškai, psichinės sveikatos gerinimui vartoja vaistus (patvirtina K. klinikų 2020 m. sausio 28 d. medicinos dokumentų išrašas). Teigiama, jog tuo atveju, jei asmuo būtų pavojingas visuomenei, K. klinikų gydytojai nebūtų sprendę išleisti O. P. tęsti gydymo ambulatoriškai.

264.7.

27Teigiama, kad nepagrįsta bylos duomenimis išvada, jog O. P. nemato būtinumo lankytis bei gydytis pas psichiatrą, tai paneigia 2019 m. balandžio 1 d. K. klinikų medicinos dokumentų išrašas, jog asmuo gydosi, be to, 2019 m. lapkričio 24 d. O. P. mamos iniciatyva buvo tirtas ( - ) psichiatriniame ir Narkologiniame centre, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, jog O. P. nemato būtinumo lankytis bei gydytis pas psichiatrą. Pažymima, jog nei vienas medicininis dokumentas nepatvirtina, jog O. P. buvo priverstinai paguldytas į psichiatrijos skyrių, visur jis vyko ir buvo konsultuojamas savo mamos lydimas, savo noru. Būtent vykimas psichiatro konsultacijai, nuvykimas stacionariniam gydymui ir gydymasis stacionare, vaistų vartojimas paneigia ir kitą teismo išvadą, jog O. P. yra nekritiškas savo būklės atžvilgiu. Daroma išvada, jog visų nurodytų aplinkybių visuma paneigia ir psichiatro išvadą apie menką O. P. gydymosi ambulatorinėmis sąlygomis tikimybę, visa eiga skunde nurodytų konsultacijų, gydymo (stacionaraus, ambulatorinio) vyko po eksperto išvados, o teismas vadovavosi teismo eksperto išvada, todėl teismo daryta išvada dėl būtinumo taikyti stacionarinį stebėjimą nepagrįsta.

284.8.

29Pažymima ir tai, jog O. P. 2017 m. yra diagnozuota ir onkologinė liga (( - )), dėl kurios jis nuolat buvo ir yra konsultuojamas, gydomas įvairių sričių gydytojų, ši liga neabejotinai kelia grėsmę ir O. P. gyvybei, todėl vien susikoncentravimas į priverstinį stacionarinį psichinės sveikatos gydymą R. psichiatrinėje ligoninėje, atmetant naviko gydymą, jo gydymo eigos stebėjimą, gali sukelti pavojų O. P. gyvybei. Teigiama, jog bylos duomenys patvirtina, kad O. P. vartoja vaistus psichinės sveikatos būklės gerinimui, lankosi pas psichiatrus, pagal poreikį gydomas psichiatrų savo noru, todėl pagrindo išvadai, jog ambulatorinis gydymas nebus pakankamas, nėra. Sprendžiant dėl priverčiamos medicinos priemonės skyrimo O. P. klausimą, svarbu yra įvertinti ir įstatymo uždraustą veiką, kurią padarė šis asmuo. Nurodoma, jei ir apeliacinės instancijos teismas padarytų išvadą, jog O. P. padarė nusikalstamą veiką (~as), šios veikos priskirtos nesunkiems nusikaltimams, įvertinus konkrečias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (merginai suduotas vienas smūgis, to pasėkoje sukeltas fizinis skausmas, tiek mergina, tiek asmuo, sudavęs ranka, greitai pasišalina; nesant objektyvių duomenų, patvirtinančių BK 140 straipsnio l dalyje nusikalstamos veikos padarymą), jos pobūdį, tai, jog nuo veikos padarymo praėjo daugiau nei 2 metai ir naujų veikų nepadarė, nėra pagrindo teigti, kad O. P. šiuo konkrečiu atveju kelia didelį pavojų aplinkiniams, aplinkai, sau.

304.9.

31Atkreipiamas dėmesys, jog teismas nutartyje akcentavo, kad O. P. kelis kartus nenuvyko atlikti ekspertizės, todėl ambulatorinis stebėjimas gali būti neveiksmingas, nes nenuvyks, tačiau pažymima, jog nenuvykimui atlikti ekspertizę buvo svarbios priežastys – nedarbingumo pažymėjimo dėl ligos buvimas, vykimas pas gydytojus dėl onkologinės ligos, gulėjimas ligoninėje. Be to, svarbi aplinkybė sprendžiant šį klausimą yra ir ta, jog O. P. turi šeimos narį (mamą), kuri palaiko artimus santykius su juo, juo rūpinasi, kartu lankosi pas gydytojus, šiuo metu kartu su juo gyvena. Vadinasi, yra rūpinamasi jo tiek fizine, tiek psichine sveikatos būkle, šiuo metu O. P. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą nėra pakankamo pagrindo, nes priverčiamųjų medicinos priemonių tikslus galima pasiekti taikant jam ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

325.

33Apygardos teismo posėdyje asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. gynėja ir O. P. atstovė L. P. prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

34III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

356.

36Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. ir jo gynėjos apeliacinis skundas atmetamas.

377.

38Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus bei teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Šiaulių apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą 2020 m. vasario 28 d. nutartį pripažinti O. P. padariusį baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, būnant nepakaltinamu, bei taikyti jo atžvilgiu priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ R. psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis.

397.1.

40Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas yra specifinis, nes minėtos medicinos priemonės yra kartu ir gydymo, ir valstybės prievartos priemonių derinys. Tai nėra bausmė, jomis nesiekiama nubausti. Todėl bylą išnagrinėjęs teismas, priimdamas nutartį, nesprendžia klausimo dėl asmens kaltės, tačiau privalo išspręsti BPK 401 straipsnio 2 dalyje nurodytus klausimus: 1) ar padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika; 2) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė asmuo, kurio byla nagrinėjama; 3) ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tas asmuo padarė būdamas nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas; 4) ar po nusikalstamos veikos padarymo tam asmeniui sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti ir ar tai nėra laikinas psichikos sutrikimas, dėl kurio reikia tik atidėti bylos nagrinėjimą; 5) ar taikytina priverčiamoji medicinos priemonė ir būtent kokia. Sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą ir nustatant reikšmingas bylai aplinkybes, vadovaujamasi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis.

417.2.

42BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam asmeniui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Be to, kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

437.3.

44Nagrinėjamu atveju nepritartina apeliacinio skundo argumentams, kad baudžiamojoje byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad O. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, kad remtasi tik pačių nukentėjusių A. M. ir M. Š. parodymais, o ne byloje esančių įrodymų visuma. Iš skundžiamos nutarties aprašomosios dalies matyti, kad apylinkės teismas išsamiai ištyrė ir nešališkai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurie, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, jog O. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnyje, t. y. sukėlė fizinį skausmą A. M. ir pažeidė viešąją tvarką panaudojant fizinį smurtą viešoje vietoje M. Š. atžvilgiu. Aplinkybę, jog O. P. baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas įvykdė negalėdamas suvokti savo veiksmų ir jų valdyti (būdamas nepakaltinamu) bei šiuo metu negali suvokti ir valdyti savo veiksmų, patvirtina Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas 2018 m. liepos 10 d. – rugpjūčio 7 d., Nr. ( - ) (2 t., b. l. 33–36), teismo posėdžio metu teismo psichiatro eksperto S. R. duoti parodymai (2 t., b. l. 119, 171).

45Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įvykdymo

468.

47Skunde teigiama, jog byloje nėra objektyvių duomenų, jog A. M. buvo sužalotas, patyrė fizinį skausmą, jog fizinio skausmo niekaip neišreiškė, nėra specialistų išvadų, medicininių dokumentų, paties nukentėjusiojo parodymai prieštarauja O. P. parodymams, todėl O. P. atžvilgiu byla dėl šios veikos turi būti nutraukta. Apygardos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais.

488.1.

49Iš byloje esančių nukentėjusiojo A. M. parodymų apylinkės teisme ir ikiteisminio tyrimo metu matyti, jog nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi. Nukentėjusysis nurodė, jog būtent O. P. jį užpuolė laiptinėje, be jokios aiškios priežasties spyrė jam į krūtinę, spyris buvo stiprus, tačiau nuo jo dalinai spėjo išsisukti, todėl O. P. jį dar sugriebė rankomis už kaklo, pats nukentėjusysis gindamasis suėmė O. P. už rūbų, tačiau pastarasis pradėjo rėkti, kad iškvies policiją, ir tuomet O. P. paleido, pastarasis nubėgo žemyn laiptais; dėl O. P. veiksmų jam buvo sukeltas fizinis skausmas (1 t., b. l. 66–67, 72, 76; 2 t., b. l. 120). Nukentėjusiojo parodymų patikimumą patvirtina ir kiti bylos duomenys – nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje protokolas, 2017 m. gruodžio 21 d. įvykio vietos apžiūros protokolas (1 t., b. l. 59–62, 79–84). Nors skunde yra apeliuojama į nukentėjusiojo parodymų patikimumą, tačiau nei byloje, nei apeliaciniame skunde nėra pateikiama jokių objektyvių duomenų, kurie leistų abejoti nukentėjusiojo parodymais ir jo nurodoma įvykio versija. Pastebėtina, jog paties O. P. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringi, parodantys, kad O. P. niekas nepuolė, t. y. O. P. nurodė, jog kaimynas jį puolė, t. y. ėjo link jo (1 t., b. l. 173–175), apie tai, jog kaimynas O. P. atžvilgiu būtų atlikęs smurtinius puolamuosius veiksmus, pats O. P. nenurodė. Taigi, nėra pagrindo abejoti nukentėjusiojo nurodoma incidento eiga. Atsižvelgiant į O. P. smurtinių veiksmų intensyvumą, apygardos teismui nekyla abejonių, jog dėl O. P. veiksmų nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas, nes nukentėjusiajam ne tik buvo spirta į krūtinę, bet jam dar buvo sugriebta ir už kaklo, kas neabejotinai žmogui sukelia fizinį skausmą.

508.2.

51Atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei dėstoma apeliaciniame skunde, BPK nėra numatyta draudimo dėl nusikalstamos veikos įvykdymo spręsti vien tik pagal nukentėjusiojo parodymus, nesant kitų įrodymų. Pagrindinės ir esminės duomenų pripažinimo įrodymais taisyklės numatytos BPK 20 straipsnyje. Šiuo atveju nukentėjusiojo A. M. parodymai atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus leistinumu, sąsajumo, patikimumo ir pakankamumo reikalavimus, todėl nagrinėjamu atveju pakanka vien nukentėjusiojo parodymų sprendžiant dėl baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įvykdymo. Remiantis kasacinio teismo praktika, nukentėjusiojo procesinis statusas savaime nenulemia šio asmens parodymų nepatikimumo ir Baudžiamojo proceso kodekso normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti vien tik nukentėjusiojo ar liudytojo parodymais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2007, 2K-456/2008, 2K-357/2010, 2K-245-696/2015, 2K-109-628/2020). Be to, atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjamame incidente dalyvavo tik nukentėjusysis ir O. P., kitų asmenų, mačiusių įvykį, nebuvo, konfliktas įvyko namo laiptinėje, todėl logiška, kad byloje ir nėra jokių liudytojų ar papildomų duomenų apie įvykį, tačiau tai nereiškia, jog liudytojų ar kitokios rūšies savarankiškų įrodymų nebuvimas savaime eliminuoja galimybę spręsti dėl baudžiamojo įstatymo draudžiamos veikos padarymo.

528.3.

53Apeliaciniame skunde ginčijant neva fizinio skausmo išraiškos nebuvimą yra dėstomi BK 140 straipsniui ir bylos duomenims prieštaraujantys argumentai. Pažymėtina, kad pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, asmuo bus laikomas padariusiu BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką net ir tuo atveju, jei kitam asmeniui nepadarė jokių matomų sužalojimų, o tik savo neteisėtais veiksmais sukėlė kitam asmeniui fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju O. P. nukentėjusiajam sukėlė tik fizinį skausmą ir tik dėl šios baudžiamojo įstatymo draudžiamos veikos įvykdymo buvo sprendžiama skundžiama nutartimi, todėl logiška, kad byloje nėra jokių medicininių duomenų, specialistų išvadų dėl padarytų sužalojimų, nes, kaip ir minėta, asmeniui fizinis skausmas gali būti sukeltas ir nepadarant sužalojimų, be to, sužalojimų nukentėjusiajam padarymas O. P. nebuvo inkriminuotas. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, byloje esama duomenų apie nukentėjusiojo fizinio skausmo išraišką aplinkiniams, tai patvirtina, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika buvo įvykdyta, t. y. liudytoja K. M. teisme parodė, jog po treniruotės namo grįžęs vyras buvo labai susijaudinęs, sakė, kad jį laiptinėje užpuolė O. P. (2 t., b. l. 121), dėl sukelto fizinio skausmo nukentėjusysis kreipėsi į policiją (1 t., b. l. 53). Tuo pačiu pažymėtina, jog, kaip ir minėta, incidento metu laiptinėje buvo tik nukentėjusysis ir O. P., todėl ir objektyvios galimybės aplinkiniams asmenims pamatyti fizinio skausmo išraišką nebuvo. Be to, BK 140 straipsnio 1 dalyje apskritai nėra tokio sudėties požymio, kaip „fizinio skausmo išraiška“, nei baudžiamasis įstatymas, nei baudžiamojo proceso įstatymas nekelia nukentėjusiajam reikalavimo visomis įmanomomis priemonėmis išreikšti bet kokio pobūdžio fizinį skausmą, todėl šios aplinkybės apskritai byloje nėra privaloma įrodinėti pagrindžiant veikos įvykdymo faktą. Taigi, skunde keliamos abejonės dėl fizinio skausmo išraiškos nebuvimo ar nepakankamumo yra visiškai nepagrįstos.

548.4.

55Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai įrodymų pagrindžiančių, jog O. P. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl šios veikos bylą nutraukti.

56Dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos įvykdymo

579.

58Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog O. P. veiksmai nesukėlė BK 284 straipsnyje numatytų padarinių, t. y. nesutrikdė viešosios tvarkos.

599.1.

60BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką.

619.2.

62Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad BK 284 straipsnyje nurodytais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-444/2013, 2K-491/2013, 2K-520-303/2015, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020, 2K-84-458/2020). Pažymėtina, kad teismų praktikoje smurto panaudojimas prieš asmenį viešoje vietoje paprastai laikomas įžūliu elgesiu, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-229/2011, 2K-410/2011, 2K-252/2012, 2K-719/2012 ir kt.). Smūgio sudavimas be aiškios priežasties žmogui viešai net ir ne žmonių minioje reiškia įžūlius veiksmus ir nepagarbą aplinkiniams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-452/2011, 2K-278-511/2015). Be to, specialiųjų tarnybų iškvietimas vertintinas kaip visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-53-693/2018).

639.3.

64Nagrinėjamu atveju O. P. viešoje vietoje – gatvėje, be jokios aiškios priežasties sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajai, po kurio ji nukrito ant žemės, ir tuo nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tai patvirtina specialisto išvada Nr. ( - ) (1 t., b. l. 140). Taigi, kaip nurodoma teismų praktikoje, kurią, beje, cituoja ir apeliantai skunde, vien smūgio sudavimas be aiškios priežasties jau yra laikytinas viešosios tvarkos pažeidimu, sukeliantis BK 284 straipsnyje numatytus padarinius, nes tai yra ir įžūlus veiksmas, ir tuo pačiu rodantis nepagarbą aplinkiniams veiksmas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, atmestini skundo argumentai, jog dėl O. P. smurtinių veiksmų nukentėjusiosios atžvilgiu nekilo BK 284 straipsnyje numatyti pavojingi padariniai, todėl pagrindo šią veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nėra.

6510.

66Skundo teiginiai, jog byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus nukentėjusiosios nurodomas aplinkybes, patvirtinančių, kad būtent O. P. nukentėjusiajai trenkė, ir dėl to byla turėtų būti nutraukta, yra visiškai nepagrįsti. Kaip jau minėta anksčiau, BPK nėra tokio reikalavimo, jog teismas, priimdamas baigiamąjį aktą (nutartį, nuosprendį), negali remtis tik nukentėjusiojo parodymais, todėl vien dėl šios priežasties tokie skundo argumentai laikytini nepagrįstais. Pažymėtina, jog nukentėjusioji M. Š. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog jai einant ryte į darbą pro Š. viešbutį pamatė ateinantį vaikiną, kuris priėjęs be jokios priežasties jai vieną kartą trenkė rankos plaštaka, po smūgio ji (nukentėjusioji) nugriuvo ant žemės (1 t., b. l. 119–120, 129; 2 t., b. l. 120). Nukentėjusiosios parodymus (įvykių eigą) visiškai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas (1 t., b. l. 111–112). Be to, iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, jog nukentėjusioji atpažino būtent O. P. kaip asmenį, kuris jai sudavė vieną smūgį į galvos sritį, dėl ko ji pagriuvo (1 t., b. l. 132–134). Pagrindo netikėti nukentėjusios parodymais nėra. Įvertinusi aptartas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, jog šių duomenų kaip įrodymų pakanka padaryti pagrįstą ir neabejotiną išvadą, jog, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, būtent O. P. trenkė nukentėjusiajai M. Š. ir tokiu būdu padarė baudžiamojo įstatymo draudžiamą veiką.

67Dėl taikytos priverčiamosios medicinos priemonės

6811.

69Apeliantai nesutinka su O. P. paskirta priverčiamąja medicinos priemone, kuri paskirta remiantis 2018 m. liepos 10 d. – rugpjūčio 7 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte padarytomis išvadomis, teigiant, kad nuo ekspertizės atlikimo praėjo ilgas laiko tarpas, išnyko O. P. pavojingumas, pačios veikos taip pat yra mažo pavojingumo, O. P. po minėtos ekspertizės atlikimo gydėsi savarankiškai, jį visur lydėjo ir jam padėjo mama, naujų veikų nėra padaręs, kitų ekspertizių atlikimui neatvyko dėl pateisinamų priežasčių, be to, VšĮ R. psichiatrinėje ligoninėje O. P. nebus užtikrintos reikiamos onkologinės ligos gydymo sąlygos, todėl mano, jog O. P. skirtina kita priverčiamojo medicinos priemonė – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

7011.1.

71BK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ambulatorinį stebėjimą teismas taiko asmeniui, kurio dėl padarytos veikos pavojingumo ir jo psichikos sutrikimo nereikia stebėti ir gydyti stacionare arba kuris gali toliau ambulatoriškai gydytis, kai po stacionarinio gydymo jo psichikos būklė pagerėja, to paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi, asmeniui stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis yra taikomas tuo atveju, kai asmenį dėl jo psichikos sutrikimo reikia nuolat stebėti, gydyti ir to negalima padaryti ambulatoriškai. Griežtesnės priverčiamosios medicinos priemonės yra numatytos BK 98 straipsnio 4 ir 5 dalyse ir yra siejamos išskirtinai su pačios veikos ar/ir asmens didesniu pavojingumu.

7211.2.

73Nagrinėjamu atveju O. P. buvo paskirta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas teisingai parinko apeliantei priverčiamosios medicinos priemonės rūšį, išsamiai ir tinkamai motyvavo jos taikymo sąlygas ir pagrindą. Pagrindinis kriterijus parenkant šią medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų išvados ir rekomendacijos. Skunde deklaruojama apie išnykusį O. P. pavojingumą ir galimybę tęsti gydymą ambulatoriškai, tačiau tokios išvados neleidžia daryti byloje esančių duomenų visuma apie O. P. sveikatos būklę, jo elgesį tiek vykdant, tiek įvykdžius veikas. Pažymėtina, jog Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. ( - ) yra nurodyta, jog O. P. įstatymu uždraustos veikos padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – ( - ), dėl šio psichikos sutrikimo O. P. įstatymu uždraustos veikos metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir negalėjo juos valdyti, O. P. ir šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu – ( - ), dėl šio psichikos sutrikimo O. P. šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti; ekspertizės akte nurodyta, jog O. P. reikia taikyti priverčiamojo pobūdžio medicinos priemones – stacionarinį stebėjimą R. psichiatrijos ligoninėje bendro režimo sąlygomis, nes nustatytas aukštas O. P. socialinis pavojingumas, jis išlieka visiškai nekritiškas savo būklės atžvilgiu, jaučiasi esąs psichiškai sveikas, nemato jokio būtinumo lankytis bei gydytis pas psichiatrą ambulatoriškai, todėl tikimybė jo lankymosi ambulatorinėmis sąlygomis yra labai menka (2 t., b. l. 33–36). Apylinkės teismo posėdžio metu teismo psichiatras ekspertas S. R. patvirtino ekspertizės akto išvadų teisingumą, nurodė, kad ir šiuo metu O. P. negali suvokti savo veiksmų esmės ir negali jų valdyti, taip pat rekomendavo O. P. taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą R. psichiatrijos ligoninėje, nes O. P. socialinis pavojingumas yra aukštas, ekspertinio tyrimo metu O. P. savo būklės atžvilgiu buvo visai nekritiškas, nepripažino savo veiksmų, nematė jokio būtinumo gydytis, lankytis pas gydytoją psichiatrą ambulatorinėmis sąlygomis (2 t., b. l. 119, 171). O. P. atliktos ekspertizės išvados ir eksperto komentarai teisme kolegijai abejonių nekelia. Iš minėto Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto matyti, kad O. P. rekomenduojamo, BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyto, stacionarinio stebėjimo bendrojo stebėjimo sąlygomis būtinumas yra grindžiamas jo sveikatos būkle ir jo elgesio pobūdžiu tiek prieš jam įvykdant Baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, tiek po jų įvykdymo. Apygardos teismas pritaria apylinkės teismo išvadai, kad nėra pagrindo O. P. skirti pačią švelniausią priverčiamąją medicinos priemonę, t. y. ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

7411.3.

75Pažymėtina ir tai, jog skunde deklaruojama, kad po to, kai buvo atlikta 2018 m. liepos 10 d. – rugpjūčio 7 d. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, O. P. savo noru, padedamas mamos, gydėsi jam nustatytą psichikos sutrikimą, nuo ekspertizės atlikimo praėjo daug laiko ir jis naujų veikų nepadarė, ir neva tai rodo galimybę taikyti jam švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę. Byloje esantys duomenys paneigia nurodytus skundo argumentus. Atkreiptinas dėmesys, jog iš esmės ekspertizės akto išvadas, apylinkės teisme apklausto eksperto teiginius bei apylinkės teismo išvadas dėl to, jog O. P. išlieka nekritiškas savo būklės atžvilgiu, be to, kad yra maža tikimybė, jog jis gydysis ambulatoriškai (o tai yra esminė sąlyga šios priemonės taikymui), patvirtina paties O. P. ir jo įstatyminės atstovės elgesys teismo proceso metu: apylinkės teismas 2018 m. lapkričio 20 d. nutartimi O. P. buvo paskyręs ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę, tačiau O. P. šios nutarties nevykdė ir net 4 kartus (2019 m. kovo 27 d., 2019 m. birželio 12 d., 2019 m. rugpjūčio 28 d., 2019 m. lapkričio 20 d.) be pateisinamų priežasčių neatvyko atlikti ambulatorinės ekspertizės, todėl 2019 m. lapkričio 25 d. O. P. įstatyminei atstovei jo motinai L. P. už teismo įpareigojimo pristatyti nurodytu laiku sūnų ekspertizės atlikimui nevykdymą buvo paskirta bauda (2 t., b. l. 176–178; 3 t., b. l. 1, 9, 67, 71, 74, 88–89, 99 ); 2019 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apylinkės teismas nutartimi O. P. paskyrė stacionarinę teismo psichiatrijos ekspertizę (suderinta data – 2020 m. vasario 12 d.), nes nutartis dėl ambulatorinės ekspertizės atlikimo taip ir liko neįvykdyta, tačiau O. P. vengė vykti atlikti ir teismo nutartimi paskirtą stacionarinę ekspertizę, jo motina taip pat nevykdė teismo įpareigojimo užtikrinti sūnaus pristatymą ekspertizei atlikti (3 t., b. l. 117–120, 140); priešingai nei teigiama skunde, duomenų patvirtinančių, jog į ekspertines įstaigos nebuvo vykstama dėl pateisinamų priežasčių, byloje nėra. Apygardos teismo vertinimu, šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, jog net ir su mamos priežiūra nėra galimybės užtikrinti O. P. gydymo ir stebėjimo tik taikant ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, tam yra būtinas stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis. Tuo pačiu pažymėtina, jog nėra duomenų, kad O. P. būtų įvykdęs naujų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų, tačiau tai nereiškia, jog O. P. socialinis pavojingumas, kurį nustatė ekspertai, išnyko, tokios išvados neleidžia daryti ir apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kuriais yra neigiamas baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų įvykdymas arba nepagrįstai menkinamas atliktų veiksmų pavojingumas.

7611.4.

77Atsakant į skundo argumentus dėl O. P. onkologinės ligos gydymo pažymėtina, jog asmenims, kuriems taikomos priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinis stebėjimas (įvairaus lygio) psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat yra suteikiama ir užtikrinama įstatymu numatyta tvarka būtinoji ir kita reikiama medicininė pagalba, įskaitant onkologinių ligų gydymo užtikrinimą. Taigi, vien dėl to, jog asmuo serga onkologine liga, neeliminuoja galimybės jam taikyti priverčiamąsias medicinos priemones.

7812.

79Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl naikinti ją apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

80Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Nutarė

81asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. ir jo gynėjos advokatės Irmos Gudkovienės apeliacinį skundą atmesti.

1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės... 5. 1.... 6. O. P. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis, būdamas... 7. 2.... 8. Be to, O. P. priverčiamoji medicinos priemonė taikyta už tai, kad jis,... 9. 3.... 10. Šiaulių apylinkės teismas, priimdamas sprendimą dėl priverčiamosios... 11. II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai... 12. 4.... 13. Apeliaciniu skundu asmuo, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė,... 14. 4.1.... 15. Skunde nurodoma, jog teismas, inkriminuodamas O. P. BK 140 straipsnio 1 dalyje... 16. 4.2.... 17. Be to, skunde nurodoma, kad nukentėjusysis pas gydytojus nesikreipė, todėl... 18. 4.3.... 19. Teigiama, jog O. P. teismo nutartimi pripažintas nepakaltinamu, todėl dėl... 20. 4.4.... 21. Skunde dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos nurodoma, kad byloje nebuvo... 22. 4.5.... 23. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nukentėjusiąja byloje pripažinta M. Š.... 24. 4.6.... 25. Skunde pastebima, nors ir būtų pagrindas išvadai, jog O. P. padarė jam... 26. 4.7.... 27. Teigiama, kad nepagrįsta bylos duomenimis išvada, jog O. P. nemato būtinumo... 28. 4.8.... 29. Pažymima ir tai, jog O. P. 2017 m. yra diagnozuota ir onkologinė liga (( -... 30. 4.9.... 31. Atkreipiamas dėmesys, jog teismas nutartyje akcentavo, kad O. P. kelis kartus... 32. 5.... 33. Apygardos teismo posėdyje asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos... 34. III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių... 35. 6.... 36. Asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. ir jo... 37. 7.... 38. Išnagrinėjęs apeliacinio skundo argumentus, skundžiamos nutarties motyvus... 39. 7.1.... 40. Nagrinėjamos bylos kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia... 41. 7.2.... 42. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal... 43. 7.3.... 44. Nagrinėjamu atveju nepritartina apeliacinio skundo argumentams, kad... 45. Dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos įvykdymo... 46. 8.... 47. Skunde teigiama, jog byloje nėra objektyvių duomenų, jog A. M. buvo... 48. 8.1.... 49. Iš byloje esančių nukentėjusiojo A. M. parodymų apylinkės teisme ir... 50. 8.2.... 51. Atkreiptinas dėmesys, jog, priešingai nei dėstoma apeliaciniame skunde, BPK... 52. 8.3.... 53. Apeliaciniame skunde ginčijant neva fizinio skausmo išraiškos nebuvimą yra... 54. 8.4.... 55. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje... 56. Dėl BK 284 straipsnyje numatytos veikos įvykdymo... 57. 9.... 58. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, jog O. P. veiksmai nesukėlė BK... 59. 9.1.... 60. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje... 61. 9.2.... 62. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, esminis viešosios tvarkos... 63. 9.3.... 64. Nagrinėjamu atveju O. P. viešoje vietoje – gatvėje, be jokios aiškios... 65. 10.... 66. Skundo teiginiai, jog byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus... 67. Dėl taikytos priverčiamosios medicinos priemonės... 68. 11.... 69. Apeliantai nesutinka su O. P. paskirta priverčiamąja medicinos priemone, kuri... 70. 11.1.... 71. BK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog ambulatorinį stebėjimą teismas taiko... 72. 11.2.... 73. Nagrinėjamu atveju O. P. buvo paskirta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte... 74. 11.3.... 75. Pažymėtina ir tai, jog skunde deklaruojama, kad po to, kai buvo atlikta 2018... 76. 11.4.... 77. Atsakant į skundo argumentus dėl O. P. onkologinės ligos gydymo... 78. 12.... 79. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas... 80. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 81. asmens, kuriam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – O. P. ir jo...