Byla 2K-278-511/2015
Dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Eligijaus Gladučio, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

2Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, paskiriant įpareigojimus: per šešis mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje; nesilankyti nukentėjusiųjų darbo bei gyvenamosiose vietose, nebendrauti su nukentėjusiaisiais A. R. ir D. U..

3Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo D. Č. apeliacinis skundas ir pakeistas Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendis: iš kaltinimo pašalinta aplinkybė, kad D. Č. pakeltu balsu įžeidinėdamas nukentėjusiąją A. R. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką. Taip pat patikslintas kaltinimas nurodant, kad D. Č. delnu sudavė D. U. per veidą ne mažiau kaip vieną kartą; kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5D. Č. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. birželio 13 d., apie 12.10 val., Šiauliuose, ( - ), viešoje vietoje – UAB „I.“ patalpose, įžūliu elgesiu – stipriai spausdamas ranką ir tempdamas nukentėjusįjį D. U., spirdamas į duris, kurias laikė D. U., delnu suduodamas nukentėjusiajam per veidą ne mažiau kaip vieną kartą, sukėlė jam fizinį skausmą; taip demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

6Nuteistasis D. Č. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

7Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Teismai nepagrįstai nevertino ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 0113000308039, kurioje 2013 m. birželio 19 d. priimtas nutarimas atsisakyti pagal pareiškėjo D. U. pareiškimą pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, 155 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir spręsti klausimą dėl administracinės teisės bylos pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 174 straipsnį (pareiškime nurodyta, kad 2013 m. birželio 13 d. į pareiškėjo darbovietę atėjo D. Č., tarp jų kilo žodinis konfliktas; D. Č., išgirdęs, kad pareiškėjas paprašė jo išeiti iš įmonės patalpų, ranka vieną kartą sudavė pareiškėjui į veidą, o šis gindamasis perplėšė jam marškinius). Garso įraše užfiksuota, kaip D. U. suplėšė kasatoriui marškinius, o A. R., kreipdamasi į D. U., ištarė žodžius: „Dariau, ką prisidirbai, sėskis“. Atsižvelgdami į tai, teismai turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiųjų parodymus, kurie yra nepatikimi, prieštarauja garso įrašui, nes jame neužfiksuotas įžūlus kasatoriaus elgesys (stiprus nukentėjusiojo rankos paspaudimas ir tempimas, spyris į duris, smūgių sudavimas per veidą). Taip teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

8Kasatorius nurodo ir tai, kad pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį prokuroras turėjo kartu su kaltinamuoju aktu perduoti teismui garso įrašą, padarytą įtariamojo (jis perduotas teismui policijos tyrėjo D. B.). Teismai neįvertino liudytojo D. B. parodymų, kaltinamojo pateiktos Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutarties. Kasatorius siekė ne pažeisti viešąją tvarką, bet išsiaiškinti privatų klausimą dėl dirbamos žemės, galimą kreditinį sukčiavimą. Teismai nepagrįstai, nukrypdami nuo teismų praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2013), jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes konfliktas tarp jo ir D. U. yra privataus kaltinimo dalykas (BPK 407 straipsnis) arba nedidelis chuliganizmas (ATPK 174 straipsnis), jis įvyko ne viešoje vietoje, o UAB „I.“ nuomojamose privačiose patalpose, įmonės pietų pertraukos metu, todėl nesutrikdė nei visuomenės rimties ir tvarkos, nei įmonės darbo. Be to, teismai nenustatė D. Č. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte (tuo metu beviltiškos kaltinamojo padėties, nes nukentėjusysis D. U. ūkininko dirbamą žemę pirko per antstolius, o tai Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. nutartimi pripažinta neteisėta).

9Nuteistojo D. Č. gynėjas advokatas A. Koskus kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo 2014 m. lapkričio 5 d. nutartį ir baudžiamąją bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto, 327 straipsnio l dalies l punkto pagrindu nutraukti.

10Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normas ir nusikalstamą veiką kvalifikavo ne pagal tą BK straipsnį, pagal kurį tai reikėjo daryti (BK 140 straipsnio l dalį). BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto viešosios tvarkos pažeidimo konstrukcija atskleidžia, kad pati viešoji vieta nėra saugojama baudžiamuoju įstatymu. Šiame straipsnyje viešoji vieta įtvirtinta todėl, kad joje galbūt yra aplinkinių asmenų ir sutrikdoma jų rimtis ar tvarka. Teismai UAB „I.“ patalpas vertino kaip viešąją vietą, nepaisant to, kad jose, be D. U. ir A. R., kitų asmenų nebuvo. BK 284 straipsnio 1 dalis formuluojama taip, kad viešosios tvarkos pažeidimas yra toks pažeidimas, kuris nukreiptas ne prieš pavienius asmenis, o prieš visuomenę, asmenis, kurie gali būti tose vietose, kur galimas didelis žmonių susibūrimas (parkuose, skveruose, prekybos centruose ir pan.). Dėl to šiuo atveju būtina vertinti, ar tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo įvykęs konfliktas peržengė privataus konflikto ribas. Teismai nustatė, kad konfliktavo asmenys, susiję žemės pirkimo–pardavimo reikalais, o kitų pašalinių įvykio liudytojų nebuvo. Dėl to net ir pripažinus, kad D. Č. sudavė D. U. ne mažiau kaip vieną kartą, tokia jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kaip fizinio skausmo sukėlimas, o byla – nutraukta, nes tyrimas galėjo būti pradėtas tik esant prokuroro reikalavimui, nustačius, jog D. Č. veiksmai turi visuomeninę reikšmę, arba nukentėjusiesiems pasiūloma kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka.

11Kasatorius nurodo, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2006, 2K-416/2013, 2K-491/2013, 2K-303/2014). Kasatorius atkreipia dėmesį, kad šio nusikaltimo padariniai yra formuluojami daugiskaita, o sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė tokius padarinius, turi būti atsižvelgiama į nukentėjusiųjų skaičių. Tačiau nagrinėjamu atveju D. Č. tik bandė išsiaiškinti tarp jo ir nukentėjusiųjų kilusius civilinius teisinius santykius dėl žemės sklypo įsigijimo per antstolį T. Ubartą vykdomojoje byloje, kurioje D. Č. ir D. Č. yra skolininkai, o D. U. formaliai yra D. Č. pasiūlytasis pirkėjas. Pagal Šiaulių apygardos teismo nustatytas aplinkybes D. Č. veika buvo nukreipta tiesiogiai į D. U., o su A. R. vyko pokalbis, kuris nepripažintas nusikalstamu, taigi teismai nekonstatavo nepagarbos demonstravimo aplinkiniams. Be to, BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji – jo baigtumo momentas sietinas su neigiamų padarinių visuomenei (o ne vienam ar dviem asmenims) atsiradimu. Dėl to, pasak kasatoriaus, nuteistojo veiksmai neturėjo realios įtakos visuomenės rimčiai arba tvarkai.

12Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio nuostatas, pagal kurias nusikalstama veika, numatyta BK 284 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaroma tik tiesiogine arba netiesiogine tyčia, t. y. turėjo būti nustatyta, kad D. Č. siekė sutrikdyti visuomenės rimtį bei tvarką ir minimaliai leido tokiems padariniams atsirasti. Iš nuteistojo duotų parodymų, garso įrašo matyti, kad konfliktas vyko uždaroje patalpoje pietų pertraukos metu, kabinete buvo tik suinteresuoti asmenys, susiję civiliniais teisiniais santykiais, o D. Č. siekė išsiaiškinti esmines tų santykių aplinkybes, nurodydamas nukentėjusiesiems, kad jų perkamas žemės sklypas yra išnuomotas bendrovei „L.“ 50 metų. Net ir sutinkant su nustatytomis aplinkybėmis, kad D. Č. sudavė delnu ne mažiau kaip vieną kartą D. U. į veidą, akivaizdu, kad jis gynėsi nuo pastarojo smurto, o ne siekdamas pažeisti visuomenės rimtį ar tvarką. Kasatorius nesutinka ir su teismų išvada, kad D. Č. veiksmais buvo sutrikdytas UAB „I.“ darbas, nes incidentas vyko pietų pertraukos metu, ši bendrovė nepatraukta kaip civilini ieškovas, jai nepadaryta turtinė ar neturtinė žala; nuteistojo veiksmai nebuvo nukreipti į UAB, nes D. Č. žemės sklypą pirko ne UAB, o D. U., veikdamas su sugyventinės A. R. pritarimu ir jos iniciatyva.

13Kasatorius taip pat nurodo, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti D. Č. nepalankaus nuosprendžio priėmimu dėl to, kad jiems nepavyko nusipirkti iš D. Č. žmonos žemės sklypo. Teismai vertino nuteistojo parodymus kaip gynybinę strategiją, tačiau privalėjo taip pat vertinti ir nukentėjusiųjų parodymus kaip puolamąją strategiją, juolab kad jų parodymai nesutampa su garso įrašu. Tik taip, kasatoriaus manymu, būtų įgyvendintas šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Be to, teismai netinkamai vertino byloje esantį garso įrašą, D. Č., pareigūnų parodymus, patvirtinančius, kad D. Č. neturėjo išankstinės tyčios pažeisti visuomenės rimtį ir tvarką.

14Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė atsiliepimu į nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus kasacinius skundus siūlo juos atmesti.

15Prokurorė nesutinka su kasatorių argumentais, kad nesurinkta duomenų, patvirtinančių, jog D. Č. veikė tiesiogine tyčia, nėra būtinų padarinių (nesutrikdyta viešoji tvarka ir visuomenės rimtis), nes konfliktas įvyko dėl privačių santykių, nenustatyta, kaip reiškėsi viešosios tvarkos ir visuomenės rimties sutrikdymas.

16BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika reiškiasi bent vienu iš įstatymo dispozicijoje nurodytų savarankiškų alternatyvių būdų – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė tokius padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai. BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo motyvai neturi reikšmės jos kvalifikavimui, jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams. Pagal teismų praktiką šios kategorijos bylose neleistinas, neatitinkantis įstatymo reikalavimų asmens elgesys nėra pagrindas tokius veiksmus pripažinti nusikaltimo provokavimu ar vertinti tik kaip tarpusavio asmeninių santykių aiškinimąsi, jei tai padaroma viešoje vietoje, įžūliu elgesiu.

17Prokurorė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje D. Č., suduodamas nukentėjusiajam per veidą bei kitais įžūliais veiksmais, sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Padarytu nusikaltimu buvo pasikėsinta į du baudžiamosios teisės saugomus objektus – viešąją tvarką ir žmogaus sveikatą. Viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai kvalifikuotini pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo požymių, tačiau šiuo konkrečiu atveju visi viešosios tvarkos pažeidimo požymiai byloje yra nustatyti.

18Prokurorė nesutinka ir su kasatorių argumentu, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismai, įvertinę nukentėjusiųjų D. U. ir A. R. duotus parodymus atskirai ir kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, neturėjo pagrindo jais abejoti, nes jie iš esmės yra nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų parodymai, iš dalies – D. Č. parodymai, garso įraše užfiksuotos aplinkybės, taip pat kiti teisiamajame posėdyje ištirti, įrodymais pripažinti duomenys. Teismai visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, patikrino kiekvieno įrodymo patikimumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir teisingai vertino juos kaip visumą. Tai, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų kasatoriai, nereiškia teismų šališkumo.

19Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde keliamas klausimas, kad, esant pagrindui, nenustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, apeliacinės instancijos teismo nebuvo nagrinėjamas, dėl to šiuo pagrindu kasacine tvarka skųsti teismų sprendimų negalima.

20Nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus kasaciniai skundai netenkintini.

21Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo

22BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

23Dalis kasacinio skundo argumentų apie BPK 20 straipsnio pažeidimus grindžiama bylos nagrinėjimo neišsamumu: kad kartu su kaltinamuoju aktu teismui nebuvo perduotas nuteistojo pateiktas garso įrašas, kad nepagrįstai nevertinta ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 0113000308039, kurioje 2013 m. birželio 19 d. buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kad teismas nevertino liudytojo D. B. parodymų.

24Iš bylos matyti, kad kasatoriaus D. Č. minimas garso įrašas nebuvo pateiktas į teismą kartu su byla, tačiau tai nesukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą, nes, tenkindamas kaltinamojo prašymą, šį įrašą teismas išreikalavo ir prie bylos pridėjo. Šis garso įrašas buvo išklausytas teismo posėdyje ir kartu su kitais įrodymais įvertintas apeliacinėse instancijos teismo nutartyje.

25Nesutiktina su argumentu, kad byloje neįvertinta pareiškimų dėl nagrinėjamo įvykio pirminė tyrimo medžiaga Nr. 0113000308039 ir dėl jos priimtas procesinis sprendimas – 2013 m. birželio 19 d. tyrėjo D. B. nutarimas dėl nagrinėjamo įvykio atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Iš bylos matyti, kad ši medžiaga yra bylos sudėtinė dalis, o minėtas tyrėjo D. B. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroro Ž. Generausko 2013 m. liepos 7 d. nutarimu panaikintas kaip neteisėtas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Baigus ikiteisminį tyrimą, byla perduota ir išnagrinėta teisme. Iš bylos matyti, kad liudytojas D. B. davė parodymus apie šio nutarimo priėmimo motyvus ir turinį. Šios aplinkybės byloje yra pakankamai įvertintos.

26Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai turėjo kritiškai vertinti nukentėjusiųjų parodymus, kad nukentėjusiųjų parodymai nepatikimi, neatitinka garso įrašo turinio. Tai pateikiama kaip BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Iš esmės analogiškus argumentus dėl įrodymų vertinimo kasatorius kėlė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas juos išsamiai išnagrinėjo ir, įvertinęs bylos aplinkybių visumą, ištaisė pirmosios instancijos teismo klaidas, pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą: remdamasis in dubio pro reo principu pašalino iš kaltinimo dalį nuteistajam inkriminuotų aplinkybių, tačiau, vadovaudamasis byloje esančių įrodymų visuma, konstatavo, jog dėl likusios kaltinimo dalies D. Č. kaltė dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, įrodyta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad D. Č., stipriai spausdamas ranką ir tempdamas nukentėjusįjį D. U., spirdamas į duris, delnu suduodamas nukentėjusiajam per veidą ne mažiau kaip vieną kartą, sukėlė jam fizinį skausmą. Teismas šiuos nuteistojo veiksmus pripažino įžūliu elgesiu, kuriuo demonstruojama nepagarba aplinkiniams bei aplinkai, nustatė, kad šiuos veiksmus nuteistasis atliko viešoje vietoje – įmonės patalpose, matant kitam asmeniui – nukentėjusiajai A. R., ir kad šiais veiksmais nuteistasis sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, nes buvo sutrikdytas įmonės darbas, nukentėjusieji D. U. ir A. R. pasijuto šokiruoti ir išgąsdinti.

27Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir teismų sprendimus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė ir pagal byloje nustatytas aplinkybes baudžiamąjį įstatymą – BK 284 straipsnio 1 dalį – pritaikė tinkamai.

28Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos pažeidimą taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Teismų praktikoje viešoji vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi teisę lankytis kiti asmenys nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje tokių asmenų buvo, ar ne (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-506/2013). Kasacinių skundų kontekste pažymėtina, kad sprendžiant, ar patalpos yra viešoji vieta, neturi reikšmės, ar jos buvo išsinuomotos, ar valdomos kitokiais teisėtais pagrindais, ir nesvarbu, kam jos nuosavybės teisėmis priklausė. Taip pat esminės reikšmės neturi, ar įmonėje tuo metu buvo darbo, ar pietų pertraukos laikas. Šiuo atveju svarbu tai, kad ir pats nuteistasis, ir kiti asmenys įvykio metu turėjo galimybę netrukdomi patekti į įmonės buveinę, joje tuo metu buvo ir šios įmonės darbuotojai. Todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis nepagarbą aplinkiniams demonstravo viešoje vietoje.

29Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad nuteistasis nesiekė tyčia pažeisti viešosios tvarkos bei visuomenės rimties ir jų nepažeidė, kad jis norėjo išsiaiškinti privatų klausimą dėl dirbamos žemės ir dėl to veika negalėjo būti kvalifikuota kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Viešosios tvarkos pažeidimo padarymas tiesiogine tyčia reiškia, kad pažeidėjas suvokia, jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir to nori. Teismų praktikoje pripažįstama, kad padarinių atžvilgiu kaltininko tyčia gali būti tiek apibrėžta, tiek neapibrėžta. Esant neapibrėžtai tyčiai, viešosios tvarkos pažeidėjas gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai, bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ir tvarka bus sutrikdyta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-447/2012). Šios bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo D. Č. fizinio smurto naudojimas viešoje vietoje – įmonės biure prieš nukentėjusįjį kito asmens akivaizdoje, be pateisinamos priežasties suduodant smūgį nukentėjusiajam į veidą, yra įžūlūs veiksmai, kuriais demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, jais šiurkščiai pažeidžiamos visuomenėje nusistovėjusios ir įstatymais įtvirtintos visuomenės narių bendro gyvenimo taisyklės. Šitaip viešoje vietoje elgdamasis asmuo neabejotinai supranta, kad pažeidžia viešąją tvarką, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis, ir to nori, todėl nuosprendyje teisingai konstatuota, jog nuteistasis D. Č. šią veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

30Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją veikos padarymo motyvas ir tikslas, konstatuojant šią veiką, nėra privalomi požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-652/2007, 2K-249/2009, 2K-414/2010, 2K-450/2010, 2K-386/2013). BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, tarp jų ir asmeninių. Dėl asmeninių paskatų padaryta veika, kuria pažeidžiama viešoji tvarka, gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip viešosios tvarkos pažeidimas, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai bei sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-136/2010, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-445/2013). Fizinio smurto panaudojimo atveju šie požymiai nulemia veikos kvalifikavimą ne kaip fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnį, bet kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje. Skundų kontekste pažymėtina, kad viešoje vietoje atlikti smurto veiksmai, kuriais žmogui sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma jo sveikata, kvalifikuotinas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį tik tada, kai nenustatoma visų objektyviųjų ir subjektyviųjų viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnio 1 dalis) požymių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–303/2014).

31Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55/2011, 2K-450/2010). Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, teismų praktikoje atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek laiko truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009). Kaltininko veiksmus kvalifikuojant pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nėra būtina, kad viešoji tvarka būtų pažeista, matant žmonių miniai. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir tada, kai kaltininkas, pažeisdamas viešąją tvarką, smūgį nukentėjusiajam į veidą suduoda bent vieno pašalinio asmens akivaizdoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-452/2011). Teismai byloje nustatė, kad dėl nuteistojo D. Č. fizinio smurto panaudojimo be pateisinamos dingsties, įskaitant smūgiavimą nukentėjusiajam į veidą, nukentėjusieji D. U. ir A. R. buvo šokiruoti ir išgąsdinti, dėl šių nuteistojo veiksmų A. R. į įvykio vietą iškvietė policijos darbuotojus, buvo sutrikdytas įmonės darbas. Todėl teismų išvados, kad nuteistojo įžūliais veiksmais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams buvo sutrikdyta visuomenės rimtis, yra pagrįstos.

32ATPK 174 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą (nedidelį chuliganizmą), kai kaltininko veiksmai pasireiškia necenzūriniais žodžiais, gestais viešosiose vietose, įžeidžiamu kibimu prie žmonių ir kitais panašiais veiksmais, nenumatant to padarinių. BK 284 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už pavojingesnes veikas, pasireiškiančias įžūliu elgesiu (dažniausiai taip traktuojamas fizinio smurto panaudojimas), grasinimais, patyčiomis, vandališkais veiksmais, kai šiais veiksmais sukeliami padariniai – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Kadangi nuteistojo padarytas viešosios tvarkos pažeidimas pasireiškė įžūliu elgesiu ir buvo sukelti padariniai – sutrikdyta visuomenės rimtis, šia veika akivaizdžiai peržengtos administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje, sudėties ribos, o tokia veika atitinka BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

33Kasatorius nuteistasis D. Č. teigia, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nukrypo nuo teismų praktikos, kaip pavyzdį nurodydamas kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-491/2013. Teisėjų kolegija pažymi, kad faktinės aplinkybės, nustatytos nagrinėjamoje byloje ir kasatoriaus nurodomoje byloje, skiriasi, nes minėtoje byloje nebuvo konstatuota viešosios tvarkos pažeidimo padarinių, todėl tos bylos išvadomis apie nusikaltimo sudėties nebuvimą nagrinėjamoje byloje vadovautis negalima.

34Dėl nenagrinėtinų nuteistojo D. Č. kasacinio skundo argumentų

35Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius nuteistasis D. Č. teigia, kad teismai nepagrįstai nenustatė jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte (beviltiškos kaltinamojo padėties), su šia aplinkybe kasatorius sieja Šiaulių apygardos teismo 2013 m. spalio 28 d. priimtą nutartį. Tokių argumentų nuteistasis savo apeliaciniame skunde nebuvo nurodęs, apeliacinės instancijos teismas šių klausimų nenagrinėjo, dėl to minėti argumentai negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

37Nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinius skundus atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, laisvės atėmimo bausmės... 3. Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus... 4. Teisėjų kolegija... 5. D. Č. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2013 m. birželio... 6. Nuteistasis D. Č. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės... 7. Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą... 8. Kasatorius nurodo ir tai, kad pagal BPK 220 straipsnio 2 dalį prokuroras... 9. Nuteistojo D. Č. gynėjas advokatas A. Koskus kasaciniu skundu prašo... 10. Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo... 11. Kasatorius nurodo, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai... 12. Kasatorius nurodo ir tai, kad teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio... 13. Kasatorius taip pat nurodo, kad nukentėjusieji yra suinteresuoti D. Č.... 14. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo... 15. Prokurorė nesutinka su kasatorių argumentais, kad nesurinkta duomenų,... 16. BK 284 straipsnio 1 dalyje aprašyta veika reiškiasi bent vienu iš įstatymo... 17. Prokurorė pažymi, kad nagrinėjamoje byloje D. Č., suduodamas... 18. Prokurorė nesutinka ir su kasatorių argumentu, kad bylą nagrinėję teismai... 19. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine... 20. Nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo advokato A. Koskaus kasaciniai skundai... 21. Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo ... 22. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal... 23. Dalis kasacinio skundo argumentų apie BPK 20 straipsnio pažeidimus... 24. Iš bylos matyti, kad kasatoriaus D. Č. minimas garso įrašas nebuvo... 25. Nesutiktina su argumentu, kad byloje neįvertinta pareiškimų dėl... 26. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai turėjo kritiškai vertinti... 27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis ir teismų sprendimus,... 28. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už viešosios tvarkos... 29. Teisėjų kolegija nesutinka su kasacinių skundų argumentais, kad nuteistasis... 30. Pagal BK 284 straipsnio 1 dalies dispoziciją veikos padarymo motyvas ir... 31. Teismų praktikoje visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai,... 32. ATPK 174 straipsnyje numatyta atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą... 33. Kasatorius nuteistasis D. Č. teigia, kad teismai, kvalifikuodami jo veiką... 34. Dėl nenagrinėtinų nuteistojo D. Č. kasacinio skundo argumentų... 35. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 37. Nuteistojo D. Č. ir jo gynėjo advokato Arūno Koskaus kasacinius skundus...