Byla 2A-3329-467/2012
Dėl sandorio sumos priteisimo, trečiasis asmuo – J. M

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. B. dėl pažeistų teisių gynimo ir nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties pripažinimo nesudaryta bei pagal atsakovo A. B. priešieškinį ieškovei R. M. dėl sandorio sumos priteisimo, trečiasis asmuo – J. M..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovė R. M. 2011 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi, prašė pripažinti, kad 2007 m. balandžio 18 d. rūsio patalpų mainų sutartis nebuvo sudaryta; įpareigoti atsakovą A. B. atlaisvinti ieškovei nuosavybės teise priklausančią ½ dalį rūsio, priklausančią butui (duomenys neskelbtini), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jai priklauso 1/2 dalis buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini). Įsigydama ½ dalį minėto buto, ieškovė nuosavybės teise įsigijo ir 1/2 dalį rūsio, kuris yra neatskiriama buto dalis. Santuokos su trečiuoju asmeniu J. M. metu tarėsi su atsakovu A. B. ir jo sutuoktine B. B. pasikeisti butui priklausantį rūsį į atsakovo rūsį, t.y. sudaryti mainų sutartį, tačiau tokia sutartis nebuvo sudaryta, nes paaiškėjo, jog atsakovui A. B. joks rūsys nepriklauso, be to jis nėra jokios kitos patalpos savininku ar teisėtu valdytoju. Nekilnojamojo turto kadastro įstatyme nustatyta tvarka rūsio patalpos, priklausančios butui su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), nebuvo suformuotos kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, todėl jokia nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo ar mainų sutartis negalėjo būti sudaryta ar patvirtinta notarine tvarka. Nepaisant to, ieškovės nuosavybės teisės ir naudojimasis turtu yra suvaržytas, nes atsakovas neteisėtai naudojasi ieškovei nuosavybės teise priklausančia rūsio patalpa, nebūdamas nei rūsio patalpos savininku, nei bendraturčiu. Atsakovas ne kartą buvo įspėtas žodžiu bei 2011 m. vasario 15 d. pareiškimu per Vilniaus miesto 42 notaro biurą, prašant atlaisvinti ieškovei nuosavybės teise priklausančią rūsio patalpą, tačiau atsakovas atsisako tai padaryti.

6Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad bylos šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, nes 2007 m. balandžio 18 d. ieškovė su sutuoktiniu trečiuoju asmeniu J. M. ir atsakovas su sutuoktine B. B. pasirašė rūsio patalpos pirkimo-pardavimo sutartį, kuria pardavėjams (ieškovei su sutuoktiniu) buvo sumokėta sandorio kaina - 6000 Lt, o pardavėjai perdavė atsakovui nuosavybės teise valdyti rūsio, priskirto prie buto (duomenys neskelbtini), patalpą.

7Atsakovas A. B. 2011 m. lapkričio 23 d. pareiškė ieškovei R. M. priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė pripažinti, kad ieškovė ir atsakovas 2007 m. balandžio 18 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, kuriuo ieškovė pardavė ½ dalį buto rūsio, esančio ( - ), atsakovui už 3000 Lt kainą ir kurią atsakovas ieškovei sumokėjo 2007 m. balandžio 18 d.; ieškovei nutraukus 2007 m. balandžio 18 d. sandorį prašo taikyti restituciją ir priteisti iš ieškovės 3000 Lt atsakovo naudai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė su sutuoktiniu J. M. ir atsakovas su sutuoktine B. B. 2007 m. balandžio 18 d. pasirašė rūsio patalpos perleidimo sutartį, kuria ieškovei buvo sumokėta ½ dalis sandorio kainos - 3000 Lt, o ieškovė bei trečiasis asmuo J. M. perdavė atsakovui nuosavybės teise valdyti rūsio patalpą. Sandoris buvo sudarytas raštu. Nors jame nurodyta, kad šalys keičia rūsio patalpas, tačiau faktiškai ieškovė ir trečiasis asmuo J. M. pardavė jiems priklausiusį rūsį atsakovui. Ieškovė, gavusi ½ dalį sandorio kainos - 3000 Lt, pretenzijų nereiškė. Sudarytas sandoris visiškai atspindėjo šalių valią, tačiau neatitiko sandorio formos reikalavimų. Viena sandorio šalis visiškai įvykdė sandorį, sumokėdama sutartą kainą - 6000 Lt, o kita sandorio šalis perdavė valdyti nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu pripažindama sandorio sudarymą, tačiau atsisakė sandorį įforminti notarine tvarka.

8Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad, sudarant sandorį, nebuvo ieškovės, atsakovo ir trečiojo asmens J. M. valios parduoti atsakovui nuosavybės teise priklausančio rūsio patalpos dalį, kuri yra vienas nekilnojamojo turto objektas. Iš 2007 m. balandžio 18 d. sutarties turinio matyti, kad buvo tariamasi tik dėl dviejų rūsio patalpų mainų, t.y. bylos šalys siekė nustatyti naudojimosi keliomis rūsio patalpomis tvarką, tačiau tokia mainų sutartis negalėjo būti sudaryta, nes atsakovui nepriklauso joks rūsys. Atsakovas nepateikė duomenų patvirtinančių, kad buvo siekiama sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį arba, kad tokia sutartis buvo sudaryta, vykdoma arba įvykdyta. Nei tariantis dėl mainų sutarties sudarymo, nei pasirašant 2007 m. balandžio 18 d. pareiškimą, nebuvo kalbama apie pinigų sumokėjimą, perleidimą, gavimą, priėmimą ir apie konkrečią pinigų sumą. Atsakovas niekada nesikreipė į ieškovę dėl tariamai sudaryto nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorio įforminimo notarine tvarka, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovė vengė sudarytą sutartį įforminti notarine tvarka. Nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaryta ir pinigai nebuvo sumokėti. Ieškovė nesinaudojo atsakovui priklausančiu ar jo valdytu turtu (neapibūdintu rūsiu), todėl yra nepagrįstas atsakovo reikalavimas priteisti 3000 Lt.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį patenkino ir pripažino, kad 2007 m. balandžio 18 d. rūsio patalpų mainų sutartis nebuvo sudaryta; įpareigojo atsakovą per vieną mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlaisvinti ieškovei nuosavybės teise priklausančią ½ dalį rūsio; atsakovo priešieškinį atmetė bei priteisė ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Teismas, nustatęs, kad atsakovas negalėjo mainyti daikto, kurio neturi, pripažino, kad jis apgavo ieškovę ir jos buvusį sutuoktinį. Teismas atmetė atsakovo teiginį, kad sudaryta sutartis patvirtina, jog jis iš ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio nusipirko rūsį, nes, sudarant tokią sutartį, nesilaikyta sutarties formos reikalavimų, be to atsakovas neįrodė fakto, kad sumokėjo ieškovei 3000 Lt. Teismas pažymėjo, kad pinigų sumokėjimo ieškovei aplinkybių nepatvirtino ir apklaustas liudytojas A. V., o į bylą pateiktas atsakovo sutuoktinės liudijimas nelaikytinas pakankamu ir nešališku įrodymu.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

12Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės R. M. ieškinį atmesti ir tenkinti atsakovo priešieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė ir atsakovas nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties, kad nenustatytas ir pinigų perdavimo faktas. Ieškovė pripažino, kad buvo tariamasi keisti rūsius. Be to ieškovė už rūsio patalpų pardavimą gavo pinigus, perdavė šios patalpos raktus ir penkerius metus į šią patalpą nepretendavo. Liudytojas A. V. paaiškino, jog jis dalyvavo šalims sudarant rūsio pirkimo-pardavimo sutartį ir matė, kaip R. M. buvo mokami pinigai. Liudytojui duodant parodymus buvo jaučiamas teismo spaudimas, jam pagrasinta baudžiamąja atsakomybe, tuomet liudytojas pakeitė parodymus, nurodydamas, jog paties pinigų perdavimo fakto nematė. Vykdant liudytojo apklausą buvo padarytas procesinis pažeidimas, nes teismas nepasiūlė liudytojui teisingai pasakyti teismui viską, ką jis žino byloje, ir vengti pateikti informaciją, kurios šaltinio jis negali nurodyti. Teismas taip pat neteisėtai atmetė liudytojos B. B. notarine tvarka patvirtintus rašytinius parodymus ir teismo sprendime nenurodė, kodėl jų nevertino. Teismas nevertino ir trečiojo asmens J. M. 2011-06-23 paaiškinimo, kuriame yra išdėstytos aplinkybės apie rūsio patalpos pardavimo sandorio sudarymą ir vykdymą. Nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos faktinės aplinkybės, reikalingos sutarčiai pripažinti sudaryta, t.y. sandoris yra dvišalis, abi sandorio šalys yra išreiškusios valią ne tik sudaryti sandorį, tačiau jį praktiškai yra įvykdžiusios – rūsio patalpa yra perduota ir pinigai už rūsio patalpą yra sumokėti. Šie šalių veiksmai patvirtina, kad šalys iš esmės sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau kad sandoris galiotų jis turėjo būti patvirtintas notarine tvarka. Ieškovė neginčija, kad būtent dėl jos kaltės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka. Ji elgėsi nesąžiningai, nes gavusi iš atsakovo pinigus, vengė sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovės iniciatyva nutraukus pirkimo-pardavimo sandorį, atsakovas turi teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. M. prašo skundą atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, jog šalių valios parduoti rūsio patalpas, nebuvo. Rūsys yra pagalbinės buto patalpos, t.y. ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą ir rūsio patalpas sieja funkcinis ryšys ir bendra paskirtis, todėl atsakovo prašoma pripažinti sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta ar juo labiau notarine forma patvirtinta. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentu, jog, vykdant liudytojo apklausą, buvo jaučiamas teismo spaudimas, jam grasinta baudžiamąja atsakomybe, tuomet liudytojas pakeitė parodymus, nurodydamas, jog paties pinigų perdavimo fakto nematė. Abejoti teismo šališkumu ar tariamu liudytojo spaudimu pagrindo nėra. Liudytojo A. V. tapatybė buvo nustatyta, o amžius, sveikatos būklė ir kitos aplinkybės nekėlė abejonių, jog liudytojas gali teisingai suvokti turinčias reikšmės bylai aplinkybes ir duoti apie jas teisingus parodymus. Liudytojos B. B. parodymai bylos nagrinėjimu metu buvo vertinami ir teismas nurodė, jog į bylą pateiktas sutuoktinės liudijimas nelaikytinas pakankamu ir nešališku įrodymu. Atsižvelgiant į tai, jog liudytoja B. B. yra atsakovo sutuoktinė, taip pat ir tai, kad trečiasis asmuo J. M. yra buvęs ieškovės sutuoktinis, šios aplinkybės turi įtakos vertinant jų parodymus. Apelianto teiginys, jog ieškovė neginčija, kad dėl jos kaltės rūsio patalpos pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka, yra nepagrįstas. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas niekada nesikreipė į ieškovę dėl tariamai sudaryto sandorio įforminimo notarine tvarka.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo A. B. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti arba pakeisti.

17Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad atsakovui A. B. ir jo sutuoktinei B. B. priklauso po 1/2 dalį 76,11 kv.m buto, esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 87-90), o ieškovei R. M. ir trečiajam asmeniui J. M. priklauso po 1/2 dalį 45,63 kv.m buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini) (b.l. 6-7, 61-62, 64-65). Tarp ieškovės R. M., trečiojo asmens J. M., atsakovo A. B. ir jo sutuoktinės B. B. 2007 m. balandžio 18 d. buvo pasirašyta sutartis, kurioje nurodyta, kad ieškovė R. M. ir jos sutuoktinis J. M. keičia jiems priklausančią rūsio patalpą, esančią (duomenys neskelbtini) antroje laiptinėje, rūsyje į rūsio patalpą, priklausančią A. B., gyvenančiam (duomenys neskelbtini) (b.l. 21). Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą atlaisvinti jai nuosavybės teise priklausančią 1/2 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), rūsio patalpos, reikalavimą grįsdama, kad su atsakovu mainų sutartis nebuvo sudaryta, nes jam nepriklauso jokia rūsio patalpa, kurią atsakovas galėtų mainyti. Teismui ieškovė pateikė notarine tvarka atsakovui siųstą pareiškimą, kuriuo reikalavo atsakovą atlaisvinti minėtą rūsį (b.l. 4, 63). Atsakovas, nesutikimą su ieškovės reikalavimais grindė tuo, kad ieškovė R. M., jos buvęs sutuoktinis - trečiasis asmuo J. M., atsakovas A. B. ir jo sutuoktinė B. B., 2007 m. balandžio 18 d. sudarė faktinę pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovas trečiajam asmeniui J. M. sumokėjo už nupirktą sandėliuką ir priešieškinyje prašė pripažinti, kad šalys sudarė rūsio patalpos pirkimo-pardavimo sutartį, bei taikyti restituciją. Teismas, padaręs išvadą, jog atsakovas negalėjo mainyti daikto, kurio neturi, ieškinį tenkino ir pripažino, kad 2007 m. balandžio 18 d. rūsio patalpų mainų sutartis nebuvo sudaryta. Be to teismas pažymėjo, jog nėra duomenų, kad atsakovas iš ieškovės ir jos buvusio sutuoktinio nusipirko rūsį, nes, sudarant tokią sutartį, nesilaikyta sutarties formos reikalavimų ir atsakovas neįrodė fakto, kad sumokėjo ieškovei 3000 Lt. Atsakovas su teismo išvadomis nesutinka apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, tačiau jie nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą.

18Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog ieškovė ir atsakovas nesudarė rūsio pirkimo-pardavimo sutarties, nepagrįstai nepripažino įrodytu pinigų perdavimo fakto. Tokį teiginį apeliantas grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino liudytojų A. V. ir B. B. parodymus, buvo šališkas, neatsižvelgė į tai, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos faktinės aplinkybės, reikalingos sutarčiai pripažinti sudaryta, t.y. sandoris yra dvišalis, abi sandorio šalys yra išreiškusios valią ne tik sudaryti sandorį, tačiau jį praktiškai yra įvykdžiusios – rūsio patalpa yra perduota ir pinigai už rūsio patalpą yra sumokėti. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

19CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kaip dvišaliam sandoriui, privaloma notarinė forma, notarinės formos reikalavimo nesilaikymas daro sutartį niekiniu sandoriu, todėl pagal bendrąją taisyklę tokia sutartis laikoma sudaryta ne nuo šalių susitarimo, o nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento (CK 6.393 str. 1 d., 2 d.). Kasacinio teismo praktikoje suformuota taisyklė, kad, jeigu pagal faktines aplinkybes būtų konstatuota, jog šalys ne tik susitarė dėl esminių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų, bet ir pradėjo vykdyti jos turinį sudarančius įsipareigojimus, tačiau viena iš šalių vengia sutartį patvirtinti notariškai, sutartį įvykdžiusios ir jos sudarymu suinteresuotos šalies teisės galėtų būti ginamos CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio normų pagrindu ir tokia sutartis galėtų būti pripažinta galiojančia teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris turi būti dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. (Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-09-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2008; 2007-12- 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2007; kt.). Apeliantas skunde nepagrįstai tvirtina, kad ieškovė neginčija, jog būtent dėl jos kaltės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka, kadangi toks teiginys prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms – ieškovė nei procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje nepripažino, kad šalys 2007 m. balandžio 18 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, kuriuo ieškovė pardavė ½ dalį buto rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), atsakovui už 3000 Lt kainą. Taip pat byloje nebuvo nustatyta aplinkybė, kad ieškovė vengė įforminti sudarytą sutartį notarine tvarka, nes ieškovė visą laiką tvirtino, jog atsakovas niekada nesikreipė į ieškovę dėl tariamai sudaryto sandorio įforminimo notarine tvarka.

20Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas dėl daiktų, kaip priklausinių, teisinio statuso ir formuodamas tuo klausimu vienodą teismų praktiką, taip pat yra pabrėžęs, kad priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, t.y. tarp pagrindinio daikto ir jam tarnaujančio daikto turėtų būti toks funkcinis ryšys, kad tarnaujantis daiktas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001; 2003-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003; 2004-10-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004; 2006-09-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006; kt.). Bylos duomenys tvirtina, kad ginčo rūsys yra pagalbinės buto patalpos, t.y. ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą ir rūsio patalpas sieja funkcinis ryšys ir bendra paskirtis, todėl šiuo atveju nekilnojamojo turto (rūsio) pirkimo-pardavimo sutartis apskritai negalėjo būti sudaryta atskirai nuo pagrindinio daikto (buto) ir juo labiau notarine forma patvirtinta (CK 4.14 str.). Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nebuvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis.

21Apeliantas skunde taip pat kelia tinkamo įrodymų vertinimo ir su tuo susijusią teismo šališkumo problemą, tačiau tokiems teiginiams pagrįsti iš esmės nepateikia jokių objektyvių įrodymų. Tačiau teisėjų kolegija ir šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pagal CPK 177 straipsnio 1 dalį, įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytos įrodinėjimo priemonės: šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai, apžiūrų protokolai, ekspertų išvados, nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų, ir kitos įrodinėjimo priemonės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-177/2006; 2006-07-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-398/2006; 2007-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-416/2007; 2008-09-19 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-427/2008; kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-178, 185 str.). Pirmosios instancijos teismas įvertino į bylą pateiktą atsakovo sutuoktinės B. B. liudijimą, argumentavo kodėl jį atmeta, įvertino ir tai, kad pinigų sumokėjimo ieškovei aplinkybių nepatvirtino ir apklaustas liudytojas A. V., ir priėjo pagrįstos išvados, jog atsakovas neįrodė, kad sumokėjo ieškovei pinigus už rūsio patalpas. Atsakovo sutuoktinės B. B. liudijimas nesuteikė pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti, kad atsakovas sumokėjo ieškovei, nes minėta liudytoja yra atsakovo sutuoktinė, todėl akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi ir dėl to gali duoti subjektyvius parodymus, naudingus išskirtinai atsakovui. Trečiasis asmuo J. M. yra buvęs ieškovės sutuoktinis, todėl taip pat turi pakankamo pagrindo duoti subjektyvius, prieštaraujančius objektyviai tiesai, parodymus. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymais nesirėmė, konstatuodamas, kad neįrodytas pinigų perdavimo faktas, nes liudytojo A. V. parodymai nebuvo pakankami šiai aplinkybei patvirtinti. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog liudytojai gali būti suinteresuoti bylos aplinkybių tam tikru nustatymu vienos iš šalių interesais ar savo interesais, nėra pagrindas atsisakyti juos apklausti kaip liudytojus, bet be jokios abejonės turi įtakos jų parodymų įvertinimui.

22Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog liudytojui A. V. duodant parodymus dėl pinigų paėmimo, buvo padarytas procesinis pažeidimas, nes liudytojui buvo daromas spaudimas, dėl to jis dirbtinai keitė parodymus, blaškėsi. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojo A. V. parodymus kartu su kitais byloje surinktais įrodymais (CPK 185 str.), taip pat daro išvadą, kad jie nepatvirtina, jog ieškovei atsakovo buvo sumokėti pinigai už rūsio patalpas (b.l. 113-119). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismas privalo išaiškinti liudytojo teises ir pareigas bei atsakomybę už priesaikos sulaužymą ir kitų liudytojo pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą (CPK 192 str. 3 d.), o liudytojas, prieš duodamas parodymus, privalo prisiekti, kad sakys tiesą, nieko nenuslėpdamas, nepridėdamas ir nepakeisdamas (CPK 192 str. 4 d.). Nurodytas teismo įstatyminės pareigos vykdymas negali būti vertinamas kaip liudytojo gasdinimas ar teismo šališkumas. Be to, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas reikšmingas šios bylos aplinkybes, vadovavosi visų byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo procese padarytomis išvadomis, o ne tik vienos ar kitos įrodinėjimo priemonės suteikta informacija, taigi ir liudytojo A. V. parodymai buvo įvertinti ne atsietai, bet kartu su kitais įrodymais, lyginant iš jų gautus duomenis ir šalinant jų prieštaravimus. Todėl apelianto argumentai dėl teismo poveikio liudytojui ir šališkumo atmestini kaip aiškiai nepagrįsti.

23Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo.

24Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

25Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

26Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A.... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovė R. M. 2011 m. birželio 6 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį... 6. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti... 7. Atsakovas A. B. 2011 m. lapkričio 23 d. pareiškė ieškovei R. M.... 8. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad,... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2012 m. liepos 31 d. sprendimu ieškinį... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 12. Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė R. M. prašo skundą atmesti ir... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 17. Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad atsakovui A. B. ir jo sutuoktinei B. B.... 18. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 19. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, jeigu viena iš šalių visiškai... 20. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės... 21. Apeliantas skunde taip pat kelia tinkamo įrodymų vertinimo ir su tuo... 22. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, jog liudytojui A. V. duodant... 23. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja... 24. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 25. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 26. Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2012 m. liepos 31 d. sprendimą palikti...