Byla e2A-667-544/2016
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Z. R. apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-40-758/2016 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „( - )“ ieškinį atsakovei Z. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

2Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3ieškovė BUAB „( - )“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su patikslintu ieškiniu prašydama priteisti iš atsakovės Z. R. 5323,94 Eur žalos atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė UAB „S( - )“ jau 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo nemoki, o atsakovė Z. R. nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2013 m. spalio 24 d. buvo ieškovės direktorė ir laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Dėl to ieškovė ir jos kreditoriai patyrė žalą. 2013 m. rugsėjo 30 d. UAB „( - )“ balanse buvo apskaityta turto už 85225,32 Eur (294266 Lt). Vienintelis tuo metu ieškovės turimas ilgalaikis materialusis turtas buvo negyvenamoji patalpa – vaistinė, esanti ( - ) al. ( - ), ( - ), unikalus Nr. ( - ), kurios vertė balanse buvo nurodyta 74146,49 Eur (256013 Lt). 2013 m. rugpjūčio mėnesį atsakovės (bendrovės direktorės) užsakymu nekilnojamojo turto agentūra UAB „( - )“ atliko šio nekilnojamojo turto vertinimą ir ataskaitoje nurodė, kad minėtos vaistinės vertė 2013 m. rugpjūčio 7 d. yra 46339,20 Eur (160000 Lt). Ieškovės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams 2013 m. rugsėjo 1 d. sudarė 36893,88 Eur (127387,20 Lt), todėl ieškovės turimas turtas viršijo jos per vienerius metus mokėtinus pradelstus įsipareigojimus ir ieškovė buvo nemoki Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) prasme. Panevėžio apygardos teismo nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą yra konstatuotos faktinės aplinkybės, kad ieškovės 2013 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenimis 2013 metus ji baigė patyrusi 44380,21 Eur (153236,00 Lt) grynojo nuostolio, o 2014 m. vasario 10 d. per pirmus 2014 m. mėnesius jau buvo patyrusi 6465,48 Eur (22324 Lt) grynojo nuostolio. Taigi atsakovė, būdama atsakovės administracijos vadove, pažeidė ĮBĮ 8 str. 4 d. numatytą pareigą matant bendrovės nemokumą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir dėl šio jos neveikimo ieškovė ir ieškovės kreditoriai patyrė žalos. Nurodė, kad 5323,94 Eur žalą, kurią turi atlyginti atsakovė, apskaičiuoja laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 24 d. iš bendrovės turto sumažėjimo vertės (5945,21 Eur (20527,61 Lt) atimant bendrą skolos kreditoriams sumažėjimą 621,27 Eur (2145,13 Lt).

4Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškovės BUAB „( - )“ ieškinį tenkino visiškai ir jai iš atsakovės Z. R. priteisė 5323,94 Eur žalos atlyginimo, 5 % dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas sprendė, jog byloje esantys įrodymai pavirtina, kad 2013 m. rugsėjo 1 d., t. y. tuomet, kada atsakovė ėjo bendrovės direktorės pareigas, UAB „( - )“ jau buvo nemoki, nevykdė savo finansinių įsipareigojimų, o pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Teismas sprendė, jog atsakovė žinojo bendrovės finansinę padėtį, tačiau nevykdė ĮBĮ 8 str. nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, pažeidė CK 2.87 str. 7 d. reikalavimus. Dėl tokio atsakovės neveikimo ieškovei ir jos kreditoriams buvo padaryta 5323,94 Eur žala, kuri priteistina iš atsakovės, nes žalos dydis yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

5Apeliaciniu skundu atsakovė Z. R. prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas apie ieškovės nemokumą nuo 2013 m. rugsėjo 1 d., apie ieškovei padarytos žalos dydį bei egzistuojantį priežastinį ryšį, neatsižvelgė į ieškovės akcininko ir valdybos neveikimą.

6Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nemotyvuotą sprendimą, kadangi rašytinius įrodymus, kuriais grindė išvadą apie įmonės nemokumą nuo 2013 rugsėjo 1 d., tik išvardijo, bet neišdėstė jų turinio ir vertinimo. Teismo sprendime nėra nurodyta, kokiu pagrindu nustatyta aplinkybė, kad įmonė nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. nemokėjo skolų, nes pagal byloje esančius duomenis 2013 metų rugsėjo – spalio mėnesiais UAB „( - )“ išmokėjo kreditoriams 9180,01 Eur (31696,73 Lt) skolų kreditoriams, nors ir turėjo skolų, bet nebuvo nustojusi vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Todėl 2013 m. rugsėjo 1 dieną įmonės nemokumo požymio – įsipareigojimų nevykdymo - nebuvo.

7Teismo sprendime liko nenustatytas pradelstų įmonės įsipareigojimų dydis bei į įmonės balansą įrašyto turto vertės dydis 2013 m. rugsėjo 1 dienai. Pagal finansinės atskaitomybės už 2012 metus duomenis įmonėje buvo 104846,50 Eur (362014 Lt) vertės turto, ilgalaikį 75183,04 Eur (259592 Lt) Eur vertės turtą sudarė ne tik pastatai ir statiniai, kaip kad tvirtino ieškovė, bet ir prekybos įranga, baldai, kompiuterinė technika ir ryšių priemonės, kitas materialus turtas. UAB „( - )“ finansinės atskaitomybės už 2012 metus balansas yra patvirtintas akcininko Visagino savivaldybės tarybos 2013-04-25 sprendimu Nr. ( - )) ir yra įmonės balanse esančio turto vertę patvirtinantis įrodymas. Todėl UAB „( - )“ 36893,88 Eur (127387,20 Lt) skola kreditoriams neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė bendrovės nemokumą 2013 m. rugsėjo 30 d. iš bankroto administratoriaus neišreikalavęs dokumentų, leidžiančių nustatyti šio turto vertę ir sudėtį, o pradelstų įmonės įsipareigojimų viršijimą pusės į jos balansą įrašyto turto vertei nepagrįstai nustatė pagal 2013 m. lapkričio 12 d. sutrumpintą balansą 2013 m. rugsėjo 30 dienai ir 2013 metų balansą, kadangi šie ieškovės pateikti balansai neegzistavo tuo metu, kai ji ėjo bendrovės direktorės pareigas (iki 2013 m. spalio 24 d.), todėl jų turinys jai neturėjo ir negalėjo būti žinomas. 2013-11-12 sudarytas sutrumpintas balansas už periodą iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neįrodo, kad būtent nuo 2013 m. rugsėjo 1 dienos UAB „( - )“ pradelsti įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, nes jame nurodyta, kad per metus bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 41343,55 Eur (142754 Lt), turto vertė - 85225,32 Eur (294266 Lt), todėl skolos neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės. Be to, ieškovės pateikti 2013 metų finansinės atskaitomybės dokumentai nepatvirtinti nustatyta tvarka, nepasirašyti įmonės vyriausiojo buhalterio, sudaryti neatliekant turto ir įsipareigojimų inventorizavimo, todėl yra niekiniai ir negali būti įrodymu byloje. Tvirtina, jog UAB „( - )“ nemokumas prasidėjo nuo 2013-12-31.

8Apeliantė pabrėžia ir tai, kad skundžiamame teismo sprendime nėra nurodyti įrodymai, kuriais grindžiama teismo išvada apie 5323,94 Eur žalos dydį ir priežastinį ryšį, nėra jokio jų vertinimo, nenurodytos nustatytos faktinės aplinkybės. Sprendime nenurodyti teisiniai argumentai ir motyvai, pagrindžiantys išvadas, kad su atsakovės veiksmais (neveikimu) priežastiniu ryšiu susijusi žala yra ieškovės apskaičiuotas skirtumas tarp įmonės turto vertės sumažėjimo ir įmonės skolų sumažėjimo bei atsakovės atleidimo dieną 2013-10-24 jai priskaičiuota ir neišmokėta 3321,66 Eur (11469,04 Lt) suma, kuri pradelstu įsipareigojimu tapo tą pačią dieną. Dėl šių priežasčių apeliantė mano, kad teismo sprendimas neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

9Dėl įmonės skolos kreditoriams sumažėjimo per laikotarpį nuo 2013-09-01 iki 2013-10-24 apeliantė nurodo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo vadovautis UAB „( - )“ pateiktomis pažymomis, kadangi jose pateikiami duomenys prieštaringi, dalyje dokumentų yra nurodyti duomenys apie įsiskolinimų dydį 2013-11-01, o ne 2013-10-24, o tai ir yra reikšminga nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl įmonės vadovo atsakomybės. Be to, teismas byloje turėjo analizuoti ne bendrų, o pradelstų įmonės finansinių įsipareigojimų skirtumą per tiriamą laikotarpį. Dėl įmonės turto sumažėjimo nurodytu laikotarpiu apeliantė nurodo, kad skundžiamu sprendimu taip pat nėra nustatyta bei argumentuota, kodėl prekių, skirtų perparduoti, vertė sumažėjo 5573,69 Eur (19244,85 Lt) ne dėl pagrįstų ūkinių operacijų ir kodėl laiku iškėlus bankroto bylą tokio mažėjimo nebūtų arba toks mažėjimas būtų lydimas atitinkamu įmonės skolų sumažėjimu. Dėl pardavimų 2013 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais apeliantė nurodė, jog prekės, skirtos perparduoti, kurių savikaina buvo 4426,97 Eur (15285,44 Lt) 2013 m. rugsėjo ir spalio mėnesiais buvo parduotos mažmeninėje prekyboje už 7329,58 Eur (25307,58 Lt), t. y. gauta 2902,61 Eur (10022,14 Lt) nauda, tačiau teismo sprendime nėra argumentų, pagrindžiančių kodėl daroma išvada, kad pardavimas buvo neteisėtas ir kad iškėlus bankroto bylą 2013 m. rugsėjo 1 d. minėtos prekės būtų parduotos naudingiau. Todėl apeliantė tvirtina, jog byloje nebuvo neįrodyta, kad toks prekių sumažėjimas yra žala, o tariamas delsimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi kokį nors priežastinį ryšį su jos atsiradimu. Dėl prekių nurašymo apeliantė pažymėjo, jog 2013-10-11 ir 2013-10-21 nurašymo aktais prekės, kurių savikaina buvo 1248,17 Eur (4309,69 Lt), buvo nurašytos dėl jų galiojimo laiko pasibaigimo, o 2013-10-24 nurašymo aktu Nr. 125 - dėl netinkamos realizavimui medžiagos. Duomenų, jog šiais nurašymo aktais prekės buvo nurašytos nepagrįstai, byloje nebuvo, jų nenurodė ir pirmosios instancijos teismas. Taigi šiuo atveju taip pat neįrodyta, kad toks prekių sumažėjimas yra žala, o tariamas delsimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi kokį nors priežastinį ryšį. Dėl prekių grąžinimo apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad 2013 m. spalio 23-24 dienomis grąžinus prekes pagal debetines sąskaitas atitinkamai sumai buvo mažinamas įmonės skolos dydis tiekėjams, todėl tai niekam nepadarė žalos ir tik įrodo, kad išeidama iš darbo ėmėsi priemonių, kad skolos tiekėjams būtų sumažintos. Nei ieškinyje, nei skundžiamame teismo sprendime nėra argumentų, pagrindžiančių, kodėl grąžinimai buvo neteisėti ir kodėl jų grąžinimas buvo nenaudingas.

10Apeliantės nuomone, teismas žala nepagrįstai laikė rezultatą, gautą iš prekių vertės sumažėjimo dydžio atėmus bendrų įmonės skolų sumažėjimą. Nei ieškinyje, nei teismo sprendime nėra argumentų, pagrindžiančių, kad tokie aritmetiniai skaičiavimai yra nuostoliai, atsiradę dėl įmonės vadovo neveikimo, kuriuos jis turi atlyginti ir kad bet koks prekių kiekio pokytis privalo būti lydimas atitinkamu skolos kreditoriams sumažėjimu. Šioje vietoje teismas netinkamai taikė ĮBĮ 8 str. 4 d. nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos bylose dėl įmonės vadovų atsakomybės už žalą, padarytą dėl bankroto bylos neiškėlimo laiku. Taigi šioje byloje ieškovė nepateikė apskaičiavimo, kokio dydžio pradelsti įmonės finansiniai įsipareigojimai buvo 2013-10-24, t. y. atsakovės įgaliojimų pabaigoje, todėl neįrodė žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos.

11Kiti esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, nevertino ir nepasisakė dėl apeliantės argumentų, susijusių su vienintelio įmonės akcininko Visagino savivaldybės ir bendrovės valdybos neveikimu. Nurodė, kad dar 2012 metų ataskaitoje jau buvo nurodžiusi, kad įmonė pradėjo veikti nuostolingai, siūlė parduoti akcijas ir neleisti įmonei bankrutuoti. Tačiau svarstyti Visagino savivaldybės taryboje buvo pateikta pakeista ataskaita, kurioje nebuvo jos parašo bei siūlymo kuo skubiau imtis atitinkamų veiksmų tam, kad įmonė nebankrutuotų. Apeliantės vertinimu, tik akcininkas turėjo išimtinę teisę priimti sprendimus, kuriais būtų galima neleisti didėti įmonės nuostoliams, pvz. likviduoti įmonę, parduoti akcijas, pakeisti buveinę, reorganizuoti įmonę ir pan. (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 20 str.). Teismas neatsižvelgė į 2013-08-12 BUAB „( - )“ valdybos posėdžio protokolą ir atsakovės 2013-08-12 prašymą, iš kurių matyti, jog valdybai buvo pranešta apie sunkią įmonės finansinę padėtį, tačiau ji nepriėmė jos kompetencijai priklausančių sprendimų: dėl neeilinio akcininkų susirinkimo sušaukimo, prekybos sustabdymo, dėl turto pardavimo, darbuotojų etatų sumažinimo ir t.t. Mano, kad priėmus laiku tokius sprendimus nebūtų didėję skolos kreditoriams, todėl už tariamai padarytą ir ieškovės reikalaujamą žalą atsakyti turi ir akcininkas, ir valdyba.

12Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą dėl Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimo atmesti, nes jis nepagrįstas. Nurodo, kad į bylą pateikti įrodymai patvirtina aplinkybę, jog ieškovės veikla buvo nuostolinga jau 2011 m., o šią aplinkybę atsiliepime į ieškinį pripažino ir pati apeliantė. Apeliantės į bylą pateiktas ieškovės 2012 m. balanso aiškinamasis raštas patvirtina, kad 2011 metus ieškovė baigė su 48 937,00 Lt, o 2012 metus – su 67 220,00 Lt grynuoju nuostoliu. 2014 m. kovo 1 d. Panevėžio apygardos teismo nutartyje iškelti ieškovei bankroto bylą yra konstatuota faktinė aplinkybė, kad pagal 2013 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenis 2013 m. ieškovė baigė patyrusi 153 236,00 Lt grynojo nuostolio. Taigi, net ir laikant apeliantės nurodytą aplinkybę, kad 2013 m. rugsėjo 1 d. ieškovė dar vykdė veiklą, teisinga, ji niekaip negali šalinti apeliantei kylančios atsakomybės už laiku neinicijuotą bankroto bylą. Vien aplinkybė, kad bendrovė apeliantės vadovavimo laikotarpiu vykdė veiklą, savaime nereiškia, kad ji buvo moki įmonė. Ieškovės vertinimu, nors apeliantė skunde teigia, jog UAB „( - )“ 2013 m. rugsėjo – spalio mėnesiais išmokėjo kreditoriams skolų už 31 696,73 Lt, tačiau šių savo argumentų nepagrindžia byloje esančiais įrodymais. Bendrovės atlikti mokėjimai buvo skirti ne skolų kreditoriams dengimui, o įmonės einamosios veiklos palaikymui. Atsiliepime nurodoma, kad byloje pateikti dokumentai, pagrindžiantys įmonės dėl veiklos (darbo užmokesčio, komunalinių mokesčių) patirtas sąnaudas, kurios, įmonei iškėlus bankroto bylą, nebūtų atsiradusios. Papildomai atkreipiamas dėmesys, jog 2013 m. rugsėjo 1 d. įmonė buvo uždelsusi apmokėti sąskaitas kreditoriams jau nuo 2010 m., turėjo nuolatinių skolų valstybei. Ieškovės vertinimu, į bylą pateikto 2013 m. rugsėjo 30 d. balanso bei 2013 m. finansinės atskaitomybės duomenimis abejoti nėra pagrindo, nes jie patvirtinti ieškovės direktorės R. S., kuri ėjo direktorės pareigas laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad byloje buvo tinkamai įvertina įmonės finansinė padėtis remiantis ne konkrečiais apeliantės ginčijamais įmonės balansais, o įvertinus realų turto likutį ir įmonės pradelstų įsipareigojimų dydį 2013 m. rugsėjo 1 d. Nors apeliantė teigia, kad įmonė turėjo ir daugiau ilgalaikio turto, bet šis jos teiginys nėra pagrįstas įrodymais. UAB „( - )“ 2013 m. rugpjūčio 7 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 7 d. ieškovei priklausančios vaistinės vertė buvo 160 000,00 Lt, kas akivaizdžiai rodė, jog ieškovės finansinė padėtis yra kritiška ir atsakovė turi imtis veiksmų. Taigi iš byloje pateiktų įrodymų buvo pagrindas išvadai, kad 2013-09-01 įmonės turtas sudarė 56 866,16 Eur, o įsipareigojimai kreditoriams - 36 893,88 Eur, todėl ieškovė tapo nemoki būtent vadovaujant apeliantei. Tarp apeliantės neveikimo ir ieškovės patirtos žalos egzistuoja teisinis priežastinis ryšys, nes apeliantės elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo ieškovei, t. y. jeigu atsakovė jos vadovavimo ieškovei laikotarpiu savalaikiai būtų kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovės turimas turtas nebūtų sumažėjęs.

13Dėl ieškovės patirtos žalos atsiliepime nurodoma, kad į bylą pateikė žalą pagrindžiančius įrodymus, t. y. ieškovės bendrus įsiskolinimus kreditoriams 2013 m. rugsėjo 1 d., 2013 m. spalio 24 d. patvirtinančią lentelę, ieškovės turto sumažėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 24 d. patvirtinančią lentelę, ieškovės turto sumažėjimą laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 24 d. patvirtinančius dokumentus, kitus pirminius dokumentus, kurie pagrindžia lentelių duomenis. Apeliantė šių duomenų ir skaičiavimų iš esmės neginčijo, o skunde taip pat nepateikia šiuos skaičiavimus nuginčijančių įrodymų. Be to, tiriant įmonės veiklą per minėtą laikotarpį matyti, kad įmonė pardavė dalį atsargų, atgavo skolų, bet dėl tokios veiklos įmonėje turto nepadaugėjo, o sumažėjo. Taigi atsakovė, dengdama einamuosius mokėjimus, sumažino įmonės turtą ir įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, nes lėšos buvo išleistos palaikyti nemokios įmonės veiklą. Tokie veiksmai akivaizdžiai pažeidžia vadovo fiduciarines pareigas ir kreditorių interesus. Ieškovė pabrėžia, kad iš atsakovės prašomos priteisti žalos dydis paskaičiuotas taip: per 2013-09-01 - 2013-10-24 laikotarpį įmonės turto vertė sumažėjo 5 939,41 Eur, buvo patirta 5 472,25 Eur nebūtinų sąnaudų einamajai veiklai, ir tai yra žala, nes pinigai turėjo būti panaudoti pradelstų kreditorinių įsipareigojimų tenkinimui.

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė nurodo ir tai, kad atsakovė nepagrįstai tvirtina, jog už laiku neiškeltą bankroto bylą yra atsakinga ieškovės valdyba bei akcininkas, kadangi teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, jog pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, nemokumo grėsmę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių, tiek naujų įmonės kreditorių interesus.

15Ieškovės nuomone, apeliantė nepagrįstai reikalaujama bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kadangi ji Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 83 str. 1 d. 8 p. pagrindu neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už paduodamą skundą.

16Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimas naikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

17Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl skundžiamasis teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu (CPK 263 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

18Nagrinėjamu atveju ieškovė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą, tokį savo reikalavimą motyvavo tuo, jog, nors UAB „( - )“ 2013 m. rugsėjo 1 d. pagal ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas buvo nemoki įmonė, tačiau atsakovė Z. R., nuo 2006 m. birželio 22 d. iki 2013 m. spalio 24 d. būdama ieškovės direktore, laiku neįvykdė ĮBĮ 8 str. 4 d. nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir dėl to ieškovė ir ieškovės kreditoriai patyrė 5323,94 Eur žalą.

19Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime išdėstęs byloje esančių rašytinių ir kitų įrodymų pavadinimus, nurodė, kad atsakovė privalo atlyginti žalą ieškovei, nes pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.87 str. 7 d. reikalavimus, kadangi žinodama UAB „( - )“ finansinę padėtį, dėl kurios ji turi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, į teismą nesikreipė, toliau įmonės veiklą vykdė beveik du mėnesius, dėl tokio neveikimo įmonei ir jos kreditoriams buvo padaryta 5323,94 Eur žala, kurios dydis pagrįstas byloje esančiais įrodymais.

20Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į jį, o taip pat byloje esančius duomenis, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas virš išdėstytas išvadas padarė neatskleidęs nagrinėjamos bylos esmės, o apeliacinės instancijos teismas pagal savo kompetenciją negali ištaisyti skundžiamame sprendime padarytų klaidų, nes, spręsdamas dėl apeliantės argumentų pagrįstumo, turėtų išnagrinėti bylą visa apimtimi, nustatyti ieškovės UAB „( - )“ finansinę padėtį (mokumą ar nemokumą) 2013 m. rugsėjo 1 d. bei atsakovės atleidimo dienai, taip pat visas atsakovės Z. R. civilinės atsakomybės sąlygas, ko pirmosios instancijos teismas iš esmės nenagrinėjo ir nenustatė.

21Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs kad pagal CPK 327 str. 1 d. 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos ir kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, kas reikštų, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2007 ir kt.).

22Pirmiausia pažymėtina tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti esmines teisines ir faktines bylos aplinkybes, nes nuo to priklauso tinkamas bylos susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimas, taigi, ir bylos esmės atskleidimas, kartu – precedentų ir vieningos bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencijos formavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 327 str. 1 d. 2 p., (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-518/2006, 3K-3-566/2006; 3K-3-670/2006; 3K-3-233/2007). Be to, bylos esmės atskleidimas (esminių teisinių ir faktinių aplinkybių išnagrinėjimas) kartu yra susijęs ir su viešuoju interesu.

23CPK 270 str. yra įtvirtinti teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai. Nurodoma, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: 1) teismo nustatytos bylos aplinkybės; 2) įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; 3) argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; 4) įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Kaip matyti iš skundžiamojo sprendimo turinio ir išdėstymo, minėtų motyvuojamosios dalies turinio reikalavimų laikytasi nebuvo.

24Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Bylos aplinkybės turi būti ištirtos išsamiai ir visapusiškai, o šalims turi būti suteikta teisė apeliuoti dėl, jų manymu, neteisėtų sprendimų. Be to pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas iš esmės yra akcentavęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Be to, atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2010 ir kt.).

25Šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176-185 str.), savo išvadas apie nustatytas byloje aplinkybes padarė neįvertinęs kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, jų tarpusavio ryšio, sąsajumo bei įrodymų visumos. Ne pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinus įrodymus ir dėl to netinkamai nustačius esmines faktines bylos aplinkybes jų nebuvo pagrindo kvalifikuoti pagal ĮBĮ 2 str. 8 p., CK 2.87 str. 7 d. bei CK XXII skyriaus nuostatas, dėl ko padarytų išvadų negalima laikyti pagrįstomis įrodymais, o surašyto pirmosios instancijos teismo sprendimo – atitinkančio CPK 270 str. 4 d. reikalavimus.

26Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas neatliko byloje esančių įrodymų vertinimo, jų neanalizavo bei nepagrindė, kaip konkretūs byloje esantys įrodymai atitinka nurodytas materialines teisės normas, leidžiančias konstatuoti ne tik įmonės nemokumą būtent 2013 m. rugsėjo 1 dienai, tačiau ir atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas bei padarytos žalos dydį. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išties tik išdėstė byloje esančius rašytinius įrodymus, tačiau jų vertinimo nepateikė, neanalizavo, kurie byloje esantys įrodymai pagrindžia ieškovės reikalavimus ir teismo išvadas ir dėl kokių argumentų buvo atmesti atsakovės apeliaciniame skunde ir kituose procesiniuose dokumentuose nurodyti paaiškinimai ir jos teikiami įrodymai apie tai, kad jos buvimo direktore metu įmonė buvo moki, kad pradelsti įsipareigojimai ir skolos neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės, kad ji dėl prastos įmonės finansinės būklės pagerinimo ėmėsi atitinkamų veiksmų ir kreipėsi į UAB „( - )“ akcininką – Visagino savivaldybę bei valdymo organą – valdybą, kurios, o ne ji, turėjo inicijuoti ieškovei bankroto procesą.

27Kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo byloje esančių įrodymų, nepateikė jų teisinio vertinimo ir tokiu būdu neatskleidė bylos esmės rodo ir tai, kad skundžiamame sprendime nėra išdėstyta, kuriais byloje esančiais įrodymais remdamasis pirmosios instancijos teismas daro išvadą, jog UAB „( - )“ 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo nemoki. Pagal ĮBĮ 2 str. 8 p. įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodoma apeliaciniame skunde, skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kokias konkrečiais įrodymais remiantis yra nustatytas įmonės nemokumo požymiai – įmonės įsipareigojimų nevykdymas ir skolų kreditoriams nemokėjimas nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. iki spalio mėnesio, į įmonės balansą įrašyto turto vertė ir pradelstų (o ne per vienerius metus mokėtinų) įmonės įsipareigojimų dydis 2013 m. rugsėjo 1 dienai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir pasisakydamas, jog byloje esantys dokumentai patvirtina ieškovės teiginius dėl įmonės nemokumo 2013 m. rugsėjo 1 d., neargumentavo, kodėl atmeta atsakovės argumentus dėl įrodymų, kuriais priimdamas sprendimą rėmėsi teismas, prieštaringumo, nepatikimumo ir įrodomosios reikšmės (dėl 2013-11-12 sutrumpinto balanso, 2013-12-31 nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitos, 2013 metų balanso aiškinamojo rašto, UAB „( - )“ pažymos). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad teismo išvada apie tai, jog UAB „( - )“ finansinė padėtis 2013 m. rugsėjo 1 d. atitiko ĮBĮ 2 str. 8 p. nuostatas, o atsakovei buvo atsiradusi kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei, yra teisėta ir pagrįsta.

28Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CK 2.87 str. 7 d. yra įtvirtina, jog juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką juridinio asmens valdymo organo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246 – 6.249 str.). Pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 str.,182 str. 4 p.) Kasacinis teismas yra atkreipęs dėmesį į tai, kad įmonės vadovų ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja; vien įmonės valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei kilti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose ; Nr. 3K-3-1130/2003; Nr. 3K-3-604/2006; Nr. 3K-3-335/2009; Nr. 3K-7-444/2009).

29Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenustatė bei nenurodė, kokie byloje esantys duomenys laikytini įrodymais, pagrindžiančiais atsakovės neteisėtus veiksmus, kilusią žalą bei konkretų jos dydį, o taip pat priežastinį ryšį tarp atsakovės veiksmų ir kilusios konkrečios žalos. Vien skundžiamame sprendime nurodyta išvada, kad žalos dydį patvirtina byloje esantys įrodymai, nėra pakankama teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui šioje dalyje pagrįsti. Kaip matyti iš ieškovės teiktų procesinių dokumentų, ieškovės reikalaujamos priteisti žalos dydis ir pagrindas kelis kartus kito, o teismo sprendime iš viso neatskleistas įrodymų, patvirtinančių galimai padarytos 5323,94 Eur žalos dydį, turinys.

30Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies nėra galimybės nustatyti, kaip teismas vertino (ir ar išvis vertino) atsakovės nurodomus argumentus, jog inicijuoti bankroto bylą jos kompetencijai nepriklausė, kad ji buvo kreipusis į UAB „( - )“ akcininką Visagino savivaldybę bei kolegialų valdymo organą – bendrovės valdybą dėl prastos įmonės finansinės padėties bei siūliusi imtis veiksmų, tačiau pastarieji subjektai jokių veiksmų neatliko. Atsakovė procesiniuose dokumentuose nevienkartinai nurodė, kad 2012 metų ataskaitoje jau buvo nurodžiusi, kad įmonė pradėjo veikti nuostolingai, siūlė parduoti akcijas, dėl ko UAB „( - )“ valdyba turėjo svarstyti ir patvirtinti įmonės veiklos strategiją, sprendimus dėl ilgalaikio turto, kurio balansinė vertė didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo, investavimo, perleidimo, nuomos; sprendimus dėl bendrovės valdymo struktūros ir darbuotojų pareigybių, tačiau to nedarė. Apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės nustatyti, ar tokie atsakovės argumentai buvo atmesti, ar išvis nevertinti, nors akivaizdu, jog byloje esantys duomenys aptartus atsakovės veiksmus ir kreipimąsi į akcininką (savivaldybę) ir valdybą patvirtina. Papildomai pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju šiame kontekste pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo ir nenurodė, kas (administracijos vadovas, savininkas (akcininkas) ir pan.) ir kokių norminių aktų pagrindu pirmiausia turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jei ieškovė 2013 m. rugsėjo 1 d. tikrai atitiko ĮBĮ 2 str. 8 d. nuostatas. Kaip matyti iš 2013 m. kovo 26 d. ir 2013 m. rugpjūčio 12 d. UAB „( - )“ valdybos protokolų, 2013 m. rugpjūčio 12 d. atsakovės prašymo, atsakovė valdybai pranešė apie sunkėjančią bendrovės turinę padėtį. Iš protokolų turinio ir nutarties iškelti bankroto bylą duomenų matyti, kad po atsakovės pranešimų bendrovės valdyba ėmėsi priemonių sumažinti įstatinį kapitalą, įkainuoti ir parduoti bendrovės turtą, nuo 2014-01-07 paskyrė bendrovės likvidatorių, kuris vėliau inicijavo bankroto bylos iškėlimą bendrovei. Tačiau skundžiamame teismo sprendime nieko nepasisakyta, kaip vertinami savininko ir valdymo organų priimti sprendimai dėl galimo įmonės bankroto, ar pagal bendrovės direktoriaus nuostatus ar kitus norminius aktus bendrovės vadovas turėjo gauti akcininko ar valdybos pritarimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir pan..

31Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, nagrinėjant šią civilinę bylą iš naujo, pirmosios instancijos teisme svarstytina, ar UAB „( - )“ savininkės akcininkės Visagino savivaldybės nėra pagrindo įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Kadangi iš bylos duomenų matyti, jog atsakovė Z. R. tvirtina, jog būtent bendrovės savininkė (akcininkė) turėjo inicijuoti bankroto bylos iškėlimą atsakovei, jei jau tam buvo faktinis ir teisinis pagrindas, tai pripažinus, jog šie atsakovės argumentai pagrįsti, gali būti nuspręsta dėl bendrovės savininkės (akcininkės) teisių ir pareigų.

32Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje yra pagrindas išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Visagino miesto apylinkės teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).

33Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti virš nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti bylai reikšmingus įrodymus, todėl dėl kitų apeliacinio skundo argumentų nepasisakoma.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 4 p.,

Nutarė

35Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi bylą,... 3. ieškovė BUAB „( - )“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su... 4. Visagino miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 23 d. sprendimu ieškovės BUAB... 5. Apeliaciniu skundu atsakovė Z. R. prašo skundžiamą pirmosios instancijos... 6. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas priėmė... 7. Teismo sprendime liko nenustatytas pradelstų įmonės įsipareigojimų dydis... 8. Apeliantė pabrėžia ir tai, kad skundžiamame teismo sprendime nėra nurodyti... 9. Dėl įmonės skolos kreditoriams sumažėjimo per laikotarpį nuo 2013-09-01... 10. Apeliantės nuomone, teismas žala nepagrįstai laikė rezultatą, gautą iš... 11. Kiti esminiai apeliacinio skundo argumentai yra susiję su tuo, jog pirmosios... 12. Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį... 13. Dėl ieškovės patirtos žalos atsiliepime nurodoma, kad į bylą pateikė... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė nurodo ir tai, kad atsakovė... 15. Ieškovės nuomone, apeliantė nepagrįstai reikalaujama bylinėjimosi... 16. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Visagino miesto apylinkės teismo... 17. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė... 18. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kreipdamasi į pirmosios instancijos teismą su... 19. Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime išdėstęs byloje... 20. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo... 21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs kad pagal CPK 327 str. 1 d.... 22. Pirmiausia pažymėtina tai, kad teismas, nagrinėdamas bylą, turi... 23. CPK 270 str. yra įtvirtinti teismo sprendimo turiniui keliami reikalavimai.... 24. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi nuostatos, kad... 25. Šiuo konkrečiu atveju yra pagrindas daryti išvadą, kad pirmosios... 26. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde pagrįstai tvirtinama, jog... 27. Kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neanalizavo byloje esančių... 28. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CK 2.87 str. 7 d. yra... 29. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konkrečiai nenustatė bei... 30. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies... 31. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, nagrinėjant šią... 32. Apibendrindamas apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje yra... 33. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 35. Visagino miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. sprendimą panaikinti ir...