Byla e2A-710-370/2017
Dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo ir žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1608-866/2017, pagal uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kidus“ bankroto administratoriaus ieškinį atsakovams R. S. ir A. M. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo ir žalos atlyginimo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. BUAB „Kidus“ bankroto administratorius M. K. teismo prašė: 1) UAB „Kidus“ bankrotą pripažinti tyčiniu; 2) atsakovams R. S., A. M. apriboti teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 3) solidariai iš atsakovų BUAB „Kidus“ priteisti 29 808,27 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio priėmimo iki teismo sprendimo visiško išvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Bankroto administratorius nurodė, kad įmonė jau 2014 metais buvo nemoki, įmonės vadovai tikėtinai siekė pasisavinti (pasisavino) įmonės turtą, laikotarpiu nuo 2013-11-06 iki 2014-08-31 išgrynindami avansu gautas lėšas, nepagrindžiant jų panaudojimo. Įmonės vadovai taip pat tinkamai nevykdė pareigos Juridinių asmenų registrui teikti finansinės atskaitomybės dokumentus (jie pateikti tik vieną kartą už 2013 metus); be to, bankroto administratoriui per nustatytą terminą neperduotas įmonės turtas ir dokumentai, taip pažeidžiant ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punktą. Šiais argumentais bankroto administratorius prašė įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 ir 5 p.).
  3. Atsižvelgiant į tai, kad laiku nebuvo pateiktas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o po jos iškėlimo – bankroto administratoriui neperduotas įmonės turtas ir dokumentai, prašyta atsakovams taikyti sankciją – apriboti teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu nuo 3 iki 5 metų (ĮBĮ 10 str. 14 d.).
  4. Bankroto administratoriaus teigimu, prašomą priteisti žalos atlyginimo sumą sudaro įmonės balanse už 2013 metus nurodyta turto vertė 12 600,21 Eur (43 506 Lt) ir iš banko sąskaitos laikotarpiu nuo 2013-11-06 iki 2014-08-31, kuomet įmonės vadovu buvo A. M., išgryninta 17 208,06 Eur (59 416 Lt) suma, nurodant, kad bankroto administratoriui nebuvo pateikti jokie dokumentai, pagrindžiantys šios sumos panaudojimą įmonės reikmėms.
  5. Atsakovas R. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis įmonės vadovu tapo 2014-09-01, tačiau faktiškai įmonei niekada nevadovavo, ūkinės veiklos nevykdė, apie įmonės veiklą, turtą ir dokumentus nieko nežino. Atsakovo teigimu, A. M. pasinaudojo R. S. priklausomybe alkoholiui, neteisėtai gavo jo parašą. Šias aplinkybes patvirtina medicininių dokumentų išrašai, Utenos apylinkės prokuratūros 2016 m. gegužės 17 d. nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame nustatyta, kad A. M., pasinaudodamas R. S. priklausomybe alkoholiui, privertė pasirašyti prisipažinimą dėl tariamai įvykdytos vagystės. Atsakovas taip pat nurodė, kad žalos įmonei atsiradimo laikotarpis sutampa su laikotarpiu, kuomet įmonei vadovavo A. M..
  6. Bylą nagrinėjant teismo posėdyje atsakovas A. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad jis neatliko jokių neteisėtų veiksmų, įmonės vadovu nebebuvo nuo 2014-09-01, todėl neturėjo jokių pareigų, susijusių su įmonės valdymu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) BUAB „Kidus“ bankrotą pripažino tyčiniu; 2) buvusiam BUAB „Kidus“ vadovui A. M. apribojo teisę 5 metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu; 3) iš A. M. BUAB „Kidus“ priteisė 26 716,56 Eur dydžio žalos atlyginimą. Kitą ieškinio dalį atmetė.
  2. Teismas atsisakė tenkinti ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo ir ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymo R. S., nustatęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu R. S. atliekamiems veiksmams įtakos galėjo turėti priklausomybė nuo alkoholio. Taip pat, teismo vertinimu, R. S. buvo tik fiktyvus įmonės vadovas, neįgyvendinęs ir nesiekęs įgyvendinti savo teisių nei kaip akcininkas, nei kaip vadovas. Teismas šią išvadą padarė įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apie R. S. finansinę padėtį, patvirtinančią, kad įmonės įsigijimo metu jis tam neturėjo pakankamai lėšų, taip pat duomenų apie pinigų (10 000 Lt) perdavimą A. M. nebuvimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pasikeitus įmonės vadovui nebuvo jokio piniginių lėšų judėjimo įmonės sąskaitose, o pinigai, kurių panaudojimo tikslingumas nepagrįstas, išgryninti A. M. vadovavimo laikotarpiu, taip pat, kad perdavęs įmonę A. M. parengė 2014-09-05 įgaliojimą veikti įmonės interesais. Šiuo metu atsirado ir visi (išskyrus VSDFV) įmonės bankroto byloje patvirtinti finansiniai reikalavimai. Teismo vertinimu, R. S. būnant tik fiktyviu vadovu, kuris neperėmė įmonės turto, dokumentų, nevykdė veiklos, taip pat neatliko jokių tyčinių neteisėtų veiksmų, sankcijų jam taikymas neatitiktų protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijų.
  3. Teismas įmonės bankrotą pripažino tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 ir 5 dalies punktuose įtvirtintus požymius, nustatęs, kad įmonės turtas ir (ar) dokumentai bankroto administratoriui neperduoti, Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentai teikti tik už 2013 metus, duomenys apie išgrynintas lėšas iš įmonės sąskaitos nepateikti. Teismo vertinimu, tai patvirtina, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o įmonės valdymo organai netinkamai vykdė savo pareigas, susijusias su įmonės valdymu.
  4. Teismas nesutiko su bankroto administratoriaus pozicija, kad įmonės balansas už 2013 metus patvirtina jos nemokumą, byloje nesant duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog visos balanse nurodytos mokėtinos sumos ir įsipareigojimai per vienerius metus buvo pradelsti. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad įvertinus patvirtintus finansinius reikalavimus bankroto byloje, matyti, kad jie visi (išskyrus VSDFV 227,96 Eur dydžio finansinį reikalavimą) buvo pradelsti ir atsirado iki įmonės pardavimo 2014 m. rugsėjo 1 d. Todėl sprendė, kad pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo turėjo A. M.. Pastarajam neįrodžius, kad jis R. S. perdavė įmonės turtą ir dokumentus, taip pat nustačius, kad A. M., turėdamas pareigą, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas A. M. taikė ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją – apribojo jo teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
  5. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad įmonė privesta prie bankroto vien A. M. veiksmais. Teismas nurodė, kad šio atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu iš įmonės banko sąskaitos buvo išgryninta 17 208,06 Eur, nesant duomenų apie šių lėšų panaudojimą įmonės tikslams, taip pat, kad jis sudarydavo sutartis dėl paviljonų statybos, kurių pagrindu buvo įnešami avansiniai mokėjimai, tačiau sutartys nevykdytos, avansai panaudoti nenustatytais tikslais. Tai patvirtina atsakovo kaltus veiksmus bei priežastinį ryšį su atsiradusia žala.
  6. Teismas, apskaičiuodamas iš A. M. priteistinos žalos dydį, nesutiko su bankroto administratoriaus prašymu priteisti ne tik iš įmonės sąskaitų išgrynintų pinigų sumą, kurių panaudojimo tikslingumas nenustatytas (17 208,06 Eur), tačiau ir visą 2013 metų balanse nurodytą įmonės turto vertę (12 600,21 Eur arba 43 506 Lt). Teismas iš balanse nurodyto įmonės turimo turto atėmė per vienerius metus gautinas sumas (7 586 Lt) bei 3 089 Lt, kurias sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys. Teismas pažymėjo, kad nors šie rodikliai balanse įtraukiami į įmonės turimą turtą, tačiau negali būti priskirti prie realiai valdomo turto vertės, dėl kurio neišsaugojimo įmonei padaryta žala. Taigi, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad patirtos žalos dydį sudaro išgrynintos piniginės lėšos (17 208,06 Eur) ir 9 508,5 Eur balanse nurodytų piniginių lėšų neišsaugojimas.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde atsakovas A. M. teismo prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; 2) bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantas netinkamai vykdė (nevykdė) savo, kaip įmonės vadovo, pareigų. Byloje esantys duomenys (2014-09-05 pinigų ir įmonės dokumentų priėmimo-perdavimo aktas, Juridinių asmenų registro duomenys) patvirtina, kad 2014-09-01 UAB „Kidus“ vadovu tapo R. S., todėl nuo šio momento apeliantui nekilo pareiga vykdyti įsipareigojimų įmonei, kartu ir tvarkyti įmonės buhalteriją. Dėl šios priežasties A. M. neturėjo nei galimybių, nei pareigos bankroto administratoriui perduoti įmonės turtą ir (ar) dokumentus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Tik tinkamai nustačius asmens buvimo įmonės vadovu laikotarpį, galima nustatyti, kuriam vadovui ir kokios pareigos kilo ir kuris jų neatliko.
    2. Teismas nepagrįstai konstatavo įmonės bankrotą esant tyčiniu. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų – tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas, o pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą atsako ūkio subjekto vadovas. Kaip minėta, apeliantas bankroto bylos UAB „Kidus“ kėlimo laikotarpiu įmonei nevadovavo, tačiau teismas to nevertino. Vien formaliais pagrindais padarytos išvados neturėtų būti vertinamos kaip tyčinis įmonės bankrotas. Pagal teismų praktiką net ir nuostolingi įmonei sandoriai nereiškia įmonės privedimo prie bankroto, nenustačius vadovų nuoseklių tyčinių veiksmų, siekiant įmonės bankroto.
    3. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad teismas didesnę įrodomąją reikšmę teikė bankroto administratoriaus pateiktiems paaiškinimams ir duomenims, o apelianto pateiktų įrodymų visapusiškai neišanalizavo ir dėl jų nepasisakė, taip pat nenurodė argumentų, dėl kurių jie yra atmestini.
    4. Nesutiktina su teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, kad R. S. buvo tik fiktyvus įmonės vadovas, faktiškai neperėmęs dokumentų, nevykdęs veiklos, priklausomas nuo alkoholio. Šios išvados padarytos išimtinai remiantis atsakovo R. S. bei bylos baigtimi suinteresuotos liudytojos O. S. paaiškinimais, neišanalizavus ir neįvertinus kitų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad R. S. UAB „Kidus“ akcijas įsigijo 2014-06-01, įmonės vadovu tapo 2014-09-01. Be to, R. S. UAB „Kidus“ akcijų įsigijimo metu buvo ir UAB „Roda forest“ direktorius. Tai patvirtina, kad jis supranta įmonės vadovo teises ir pareigas, taip pat, kad jam, perkant UAB „Kidus“ akcijas, perimant įmonės turtą ir dokumentus, nebuvo kliūčių suvokti savo veiksmus. Byloje esanti medicininė pažyma išduota 2014-09-29, t. y. jau po akcijų įsigijimo ir R. S. tapimo įmonės vadovu. Pažymėtina, kad byloje nepaneigtas apelianto pateiktas 2014-09-05 pinigų ir įmonės dokumentų priėmimo-perdavimo aktas. Teismas nenurodė priežasčių, dėl kurių šio dokumento nevertino kaip įrodymo, darydamas išvadą dėl dokumentų neperdavimo R. S..
    5. Vien tai, kad pasikeitus vadovams įgaliojimą veikti įmonės vardu turėjo apeliantas, nereiškia, kad jis perėmė ir įmonės vadovo pareigas.
    6. Nesutiktina su teismo išvada, kad pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsirado iki 2014-09-01 (apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu) dėl to, kad iki šio momento buvo pradelsti įmonės turimi įsipareigojimai, kurie patvirtinti bankroto byloje. Byloje esanti 2014-08-21 UAB „Sikstana“ paviljono gamybos rangos sutartis galiojo ir po įmonės turto ir dokumentų perdavimo R. S., t. y. įmonių tarpusavio įsipareigojimai nebuvo pasibaigę (įsipareigojimai užsakovui turėjo būti atlikti preliminariai iki 2014-10-30). Apeliantui nustojus vadovauti įmonei, jis neturėjo pareigos domėtis sutarčių vykdymu.
    7. Apeliantas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad pinigai, nuimti nuo įmonės sąskaitos, buvo panaudoti įmonės tikslais, tačiau teismas šių parodymų nevertino, dėl jų, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepasisakė.
    8. Apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu buvo vykdomos pareigos ir Juridinių asmenų registrui buvo teikiami įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai už 2013 metus. Jam nuo 2014-09-01 nebebuvus įmonės vadovu, apeliantas neturėjo pareigos teikti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus už 2014 ir vėlesnius metus. Dėl šios priežasties jam nekilo pareiga ir bankroto administratoriui perduoti įmonės dokumentus ir turtą.
    9. Teismas nepagrįstai žalą priteisė iš apelianto. Nagrinėjamu atveju neįrodyta, kad A. M. būtų kaltas dėl įmonės tapimo nemokia, netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo ar kt., nes jis pareigų įmonei nebeturėjo nuo 2014-09-01.
    10. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė, kodėl priteistą 26 716,56 Eur dydžio sumą laiko įmonei padaryta žala ir iš ko ji susideda. Apeliantas pirmosios instancijos teismui buvo nurodęs, kad išgryninti pinigai buvo panaudoti įmonės veiklos tikslais. Nesant kitų duomenų, paneigiančių šią apelianto poziciją, nepagrįstai iš atsakovo priteista 17 208,06 Eur žalos atlyginimo. Be to, nepaneigtas ir į bylą pateiktas 2014-09-05 įrodymas dėl dokumentų ir turto perdavimo kitam atsakovui.
    11. Neaišku, kodėl pirmosios instancijos teismas iš įmonės sąskaitos nuimtas 17 208,06 Eur dydžio pinigines lėšas sudėjo su įmonės balanse turėtomis 9 508,5 Eur dydžio piniginėmis lėšomis. Teismas nesiaiškino, ar balanse nurodyta piniginių lėšų suma nėra tapati nuimtai pinigų sumai.
    12. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo apeliantui paskirta sankcija dėl įmonės turto ir dokumentų neperdavimo. Tokią teismo išvadą paneigia į bylą pateiktas 2014-09-05 pinigų ir įmonės dokumentų priėmimo-perdavimo aktas. Teismas taip pat nenurodė, dėl kokių priežasčių apeliantui nusprendė taikyti griežčiausią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją.
  3. Atsiliepime į apeliacinį skundą BUAB „Kidus“ bankroto administratorius prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir detaliai išnagrinėjo ir įvertino visas ginčui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
  4. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas R. S. teismo prašo atsakovo A. M. skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat iš apelianto valstybės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas už atsakovui R. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Nurodo, kad apeliaciniu skundu siekiama, jog byloje nustatyti faktai ir surinkti įrodymai būtų vertinami kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė civilinio proceso teisės normų, sprendimą priėmė remdamasis įrodymų visetu, o apelianto teiginiai dėl netinkamai ištirtų ar įvertintų faktų rodo jo siekį išvengti atsakomybės. Taip pat nesutiktina, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino tyčinį įmonės bankrotą reglamentuojančias teisės normas ar pažeidė įrodymų tyrimo ar vertinimo taisykles. Atsakovas R. S. įrodė, o teismui užteko duomenų įsitikinti, kad jis buvo tik fiktyvus bendrovės vadovas, neatliko jokių veiksmų (nedavė nurodymų, nepildė dokumentų, nesudarinėjo sandorių, nežinojo, kur yra įmonės buveinė, neatstovavo bendrovei santykiuose su trečiaisiais asmenimis, nedisponavo piniginėmis lėšomis). Atsakovas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl netinkamai apskaičiuotos ir priteistos žalos dydžio.

4Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.).
  2. Byloje esantis išrašas iš Juridinių asmenų registro patvirtina, kad UAB „Kidus“ įsteigta

    52013-09-05. Laikotarpiu nuo 2013-09-04 iki 2013-09-24 įmonės direktorė buvo N. S. (Juridinių asmenų registre registruota nuo 2013-09-05 iki 2013-10-18); laikotarpiu nuo 2013-09-24 iki 2014-09-01 vadovas buvo A. M. (registruota 2013-10-18 iki 2014-10-09); laikotarpiu nuo 2014-09-01 iki bankroto bylos iškėlimo – R. S. (Juridinių asmenų registruota nuo 2014-10-09 iki 2016-03-14).

  3. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-3836-866/2016, pagal VMI prie FM pareiškimą UAB „Kidus“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas M. K. (nutartis įsiteisėjo 2016 m. kovo 4 d.). Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi patvirtinti įmonės antrosios ir trečiosios eilės kreditorių ir jų 22 627, 54 Eur dydžio finansinių reikalavimų sąrašas. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 10 d. nutartimi buvusiam UAB „Kidus“ vadovui R. S. skirta 1 000 Eur bauda už dokumentų bankroto administratoriui neperdavimą. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  4. Bankroto administratorius 2016-06-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas BUAB „Kidus“ bankrotą pripažinti tyčiniu, įmonės vadovams taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją, taip pat iš jų solidariai priteisti 29 808,27 Eur dydžio žalos atlyginimą. Tyčinis įmonės bankrotas ir sankcijos įmonės vadovams taikymas buvo grindžiamas aplinkybėmis, susijusiomis su bankroto bylos neinicijavimu laiku, dokumentų bankroto administratoriui neperdavimu, finansinės atskaitomybės neteikimu Juridinių asmenų registrui, t. y. aplinkybėmis, susijusiomis su tinkamu įstatyme įtvirtintų įmonės vadovų pareigų neatlikimu, o prašymas solidariai atlyginti žalą – pinigų nuo įmonės sąskaitos nuėmimu, nesant duomenų apie jų panaudojimą įmonės veiklos tikslams, taip pat dokumentų ir turto įmonės bankroto administratoriui neperdavimu, žalos dydį siejant su per laikotarpį nuo 2013-11-06 iki 2014-08-31 iš įmonės banko sąskaitos paimtų piniginių lėšų suma (59 416 Lt (17 208,06 Eur)) bei 2013 metų balanse nurodyto turimo įmonės turto verte (43 506 Lt (12 600,21 Eur)).
  5. Vilniaus apygardos teismas skundžiamu sprendimu bankroto administratoriaus ieškinį tenkino iš dalies, t. y. bankroto administratoriaus reikštus reikalavimus buvusiam įmonės vadovui R. S. atmetė nustatęs, kad jis buvo tik fiktyvus įmonės vadovas; sumažino prašomos priteisti žalos dydį atimdamas sumas, nurodytas balanse, kurių įmonė realiai neturėjo ir negalėjo turėti (debitorių skolas ir nebaigtas vykdyti sutartis, atsargas, išankstinius mokėjimus); įmonės bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų pagrindais, o A. M. penkerius metus apribojo teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
  6. Apeliaciniame skunde A. M. nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis tiek dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tiek dėl jo atžvilgiu taikytos sankcijos, tiek dėl žalos priteisimo ir jos dydžio, atsakingų asmenų nustatymo, nurodydamas, kad teismas netinkamai tyrė ir vertino bylos aplinkybes bei įrodymus. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

6Dėl bylos nagrinėjimo formos

  1. Apeliaciniame skunde prašoma bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, bylų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta rašytinio proceso tvarka, o žodinis bylos nagrinėjimas galimas tik išimtiniais atvejais, jeigu teismas pripažįsta, jog jis yra būtinas. Tokios aplinkybės nagrinėjamu atveju nenustatytos.

7Dėl tyčinio įmonės bankroto ir sankcijos taikymo pagrįstumo

  1. Bankroto administratorius įmonės bankrotą prašė pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą (valdymo organų netinkamas pareigų vykdymas) dėl to, kad laiku nebuvo kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tokiu būdu didinant kreditorių įsipareigojimus, taip pat ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl to, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą, administratorei nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, kurių neturėdamas bankroto administratorius negali nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, o Juridinių asmenų registrui neteikti įmonės finansinę atskaitomybę patvirtinantys įrodymai. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymas įmonės vadovams iš esmės grįstas analogiško pobūdžio aplinkybėmis.
  2. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad tyčinis bankrotas – tai įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu ar neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsniu įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.).
  3. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
  4. Įmonės vadovo neteisėti veiksmai gali pasireikšti ne tik neteisėtu veikimu, bet ir aplaidžiu neveikimu. Viena iš įmonės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (BAĮ 21 str. 1 d.). Vedama buhalterinė apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Pažymėtina, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal BAĮ 19 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, o pagal to paties straipsnio 4 dalį, pasikeitus ūkio subjekto vadovui, apskaitos dokumentus, registrus, finansines ataskaitas turi perimti naujas vadovas. BAĮ 21 straipsnio 1, 2 dalys nustato, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, jų teikimą atsako ūkio subjekto vadovas. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Dėl to kaip vienas tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių įstatyme išskirtas apgaulingas ir (ar) netinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.). Pagal šią įstatymo nuostatą, netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu laikomos situacijos, kai apskaitos dokumentai yra paslepiami, sunaikinami, sugadinami arba apskaita netvarkoma ar tvarkoma aplaidžiai arba neišsaugomi apskaitos dokumentai. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam įmonės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė apskaitos dokumentų (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1–2 p.). Pareigą pagrįsti, kokios priežastys lėmė apskaitos dokumentų neperdavimą, turi atsakingi įmonės valdymo organai (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėj byloje Nr. 2-217-370/2015).
  5. Pažymėtina, kad sprendžiant įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą svarbi įmonės valdymo aplinkybių visuma (įmonės vadovų, akcininkų veiksmų (ne)tinkamumas), tačiau nei ĮBĮ normos, nei jas aiškinanti teismų praktika nereikalauja nustatyti, kuris iš įmonės valdymo organų atliko veiksmus, atitinkančius ĮBĮ įtvirtintus tyčinio bankroto požymius ir (ar) prezumpcijas, t. y. nustatyti kaltus asmenis. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl tyčinio įmonės bankroto ginantis aplinkybėmis, susijusiomis su atsakingų už dokumentų neperdavimą asmenų (netinkamu) nustatymu, vertintini kaip neturintys teisinės reikšmės.
  6. Nagrinėjamu atveju bylos aplinkybės patvirtina, kad bankroto administratoriui nei turtas, nei dokumentai perduoti nebuvo. Už šios pareigos, nustatytos tiek ĮBĮ, tiek teismo nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, nevykdymą paskutinis įmonės vadovas R. S. nubaustas 1 000 Eur bauda. Be to, įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai Juridinių asmenų registrui neteikti nei už 2014 metus, nei už 2015 metus. Bankroto administratoriaus teigimu, jis, neturėdamas šių duomenų, negali tinkamai atlikti bankroto administratoriui įstatymu pavestų funkcijų, o kreditorių finansiniai reikalavimai įmonės bankroto byloje negali būti patenkinti dėl įmonės vadovų netinkamo įmonės valdymo, buhalterinės apskaitos praradimo ir (ar) netinkamo tvarkymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nustatytos aplinkybės (kurios nėra ginčijamos ir apelianto) patvirtina, kad įmonė buvo valdoma aplaidžiai, joje tinkamai nevesta buhalterija, tinkamai ir laiku neteikti finansinės atskaitomybės dokumentai viešiesiems registrams, dėl to negalima nustatyti bendrovės ūkinės ir finansinės būklės rezultatų, turto sudėties, tokiu būdu yra apsunkinama bankroto procedūra. Šios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p., 5 p.). Argumentų, paneigiančių šiuos byloje nustatytus faktus, apeliantas nepateikė (CPK 178 str.).
  7. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2016-01-01 ) teismas savo iniciatyva, administratoriaus arba įmonės kreditoriaus (kreditorių), kurio (kurių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu gali apriboti asmens teisę nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu šis asmuo privalėdamas pagal įstatymą: nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją ar kitaip trukdė procedūroms.
  8. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtinta teisės norma yra prevencinio pobūdžio, ja siekiama dvejopo tikslo: pirma, įspėti įmonės vadovą, kad jis tinkamai vykdytų ĮBĮ jam nustatytas pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; antra, pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo ir dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančių turtinių praradimų, t. y. šia norma siekiama apsaugoti viešuosius ir privačius asmenis nuo nesąžiningų vadovų, nevykdančių įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).
  9. ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos sankcijos taikymas galimas nustačius bent vieną iš neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų: 1) buvęs vadovas nepateikė pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo arba pavėlavo jį pateikti per šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus terminus, 2) po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo neperdavė turto ir (ar) dokumentų, 3) vengė pateikti bankroto procesui reikalingą informaciją, 4) kitaip trukdė vykdyti bankroto procedūras (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016). Sprendžiant, ar taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įmonės vadovui nustatytą teisės nuo 3 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, būtina kiekvienu atveju neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-219/2016).
  10. Pirmosios instancijos teismas griežčiausią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalies dispozicijoje įtvirtintą sankciją taikė tik A. M. atžvilgiu nustatęs, kad jo vadovavimo įmonei laikotarpiu atsirado visi, išskyrus VSDFV Vilniaus skyriaus finansinį reikalavimą, patvirtinti ir nepatenkinti įmonės bankroto byloje, todėl jis turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo iki

    82014-09-01, taip pat dėl dokumentų neperdavimo fakto.

  11. Apeliantas skunde nesutinka su šiuo pirmosios instancijos teismo motyvu, nurodo, kad jis R. S. perdavė veikiančią įmonę su turtu ir vykdytinais įsipareigojimais, o perduoti dokumentus bankroto administratoriui neturėjo pareigos, nes bankroto bylos iškėlimo metu nebuvo įmonės vadovas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, kuriuos paneigia į bylą pateikti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės.
  12. Sprendžiant pirmosios instancijos teismo išvados, jog dar A. M. vadovavimo įmonei laikotarpiu jam kilo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (t. y. iki 2014-09-01), pagrįstumą vertintinas įmonės balansas, taip pat į bylą pateiktas sąskaitos išrašas, patvirtinantis piniginių lėšų judėjimą.
  13. Iš įmonės balanso už 2013 metus matyti, kad įmonė turėjo turto už 43 506 Lt, visą jį sudarė trumpalaikis turtas (atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys 3 089 Lt, per vienerius metus gautinos sumos 7 586 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 32 831 Lt).
  14. Iš UAB „Kidus“ „Swedbank“, AB sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2013-01-01–2014-12-31 matyti, kad laikotarpiu nuo 2014-01-01 iki 2014-09-01 į įmonės sąskaitą įnešta 44 278,61 Lt suma, išimta 44 657,77 Lt suma, taigi, darytina išvada, kad įmonė piniginių lėšų 2014-09-01 turėjo turėti 52 451,84 Lt (15 191,1 Eur) (32 831 Lt pagal balansą + 44 278,61 Lt įnešta į banko sąskaitą – 44 657,77 Lt išimta (atsiskaityta) iš banko sąskaitos) + 20 000 Lt, bylos duomenimis, įmokėtų į įmonės kasą grynaisiais (UAB „Sikstana“ avansas).
  15. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2003-01-01 iki 2016-01-01) buvo nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Panaši nuostata įtvirtinta ir nuo 2016 m. sausio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.
  16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įmonės nemokumas, kaip pagrindas iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), nustatinėjamas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje pateiktą įmonės nemokumo sampratą, kuri apibrėžiama kaip būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką, įmonės finansinę atskaitomybę atspindinčiame dokumente – balanse – įrašyta per vienerius metus mokėtina suma ir įsipareigojimai, negali būti tapatinama pradelstiems įmonės įsipareigojimams, o tokia išvada turi būti grindžiama papildomais įrodymais (pvz., kreditorių sąrašu su įsipareigojimais ir jų įvykdymo terminais ir (ar) kt. objektyviais duomenimis), pagrindžiančiais pradelstų įsipareigojimų mastą, kuris yra reikšmingas santykyje su įmonės turimu turtu, sprendžiant dėl įmonės nemokumo pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog nustatant įmonės (ne)mokumą, debitorių skolos nėra įskaičiuojamos į turimą turtą, nesant duomenų apie realią jų atgavimo galimybę.
  17. Taigi, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. M. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo dėl įmonės nemokumo, pagrįstai nesivadovavo vien tik įmonės balanse už 2013 metus nurodytomis įmonės mokėtinomis sumomis, o vertino finansinių reikalavimų, patvirtintų įmonės bankroto byloje, atsiradimo momentą ir aplinkybes.
  18. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi patvirtinti šie įmonės antrosios ir trečiosios eilės kreditoriai: 1) VSDFV Vilniaus skyrius su 227,96 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, VMI prie FM su 1 944, 18 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, UAB „Sikstana“ su 6 634,38 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, H. V. su 5 717, 46 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, D. N. su 8 103, 56 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Įmonės kreditorių sąrašas patikslintas 2016 m. liepos 5 d. nutartimi (VMI prie FM pakeista VĮ Turto banku). Iš viso patvirtintų ir nepatenkintų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų suma įmonės bankroto byloje sudaro 22 627, 54 Eur.
  19. Iš VMI prie FM pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir kartu su juo pridėtų įrodymų, taip pat prašymo patvirtinti finansinį reikalavimą, darytina išvada, kad prievolė mokesčių administratoriui atsirado už mokestinį laikotarpį, kuomet įmonės vadovu buvo A. M. (2014-06-01–2016-08-31).
  20. H. V. finansinis reikalavimas buvo grindžiamas 2014-04-29 su UAB „Kidus“ sudaryta Paviljono gamybos rangos sutartimi, jos pagrindu į įmonės sąskaitą pervestu avansu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimu už akių, kuriuo iš UAB „Kidus“ H. V. priteista 8 000 Lt negrąžinto avanso, 2 100 Lt žemės sklypo nuomos mokesčio, 5 363 Lt už padidėjusias paviljono statybos išlaidas, 576 Lt delspinigių, 235,39 Lt palūkanų, 6 proc. dydžio metinių palūkanų, 1 411 Lt bylinėjimosi išlaidų. Byloje esantys mokėjimo nurodymai patvirtina, kad H. V. 8 000 Lt avansą pervedė 2014 m. balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, todėl, pagal sutarties 1 punktą, darbai preliminariai turėjo būti baigti 2014 m. birželio pradžioje–viduryje, tačiau, kaip konstatuota sprendime už akių, UAB „Kidus“ įsipareigojimų neįvykdė. H. V. bankroto administratoriui skirtuose paaiškinimuose nurodė, kad bendravo su A. M., o laiku neįvykdžius prisiimtų prievolių, su juo susisiekti tapo praktiškai neįmanoma, nes į skambučius ir elektroninius laiškus atsakinėjama nebuvo; nuvykus į UAB „Kidus“ buveinės vietą, jos ten nerado.
  21. D. N. finansinis reikalavimas buvo grindžiamas 2014-02-01 sudaryta Paviljono gamybos rangos sutartimi, jos pagrindu į įmonės sąskaitą pervestu avansu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimu už akių, kuriuo iš UAB „Kidus“ D. N. priteista 5 502,78 Eur negrąžinto avanso, 1 737,72 Eur nuostolių ir 863,06 Eur bylinėjimosi išlaidų, kildinamų iš neįvykdytos sutarties. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad avansas buvo sumokėtas laikotarpiu nuo 2014-02-04 iki 2014-02-04, todėl pagal sutarties 1 punktą, darbai turėjo būti baigti apytiksliai 2014 m. kovo mėn. pradžioje. Kreditorė paaiškinime nurodė, kad A. M. pradėjo vengti kalbėti telefonu, neatsakė į skambučius, todėl 2014 m. birželio 4 d. pasirašė sutartį dėl skolos išieškojimo su UAB „Credit law“.
  22. UAB „Sikstana“ finansinis reikalavimas buvo grindžiamas 2014 m. rugpjūčio 21 d. rangos sutartimi ir 2014-08-21 kasos pajamų orderiu Nr. 00018, kuriuo UAB „Kidus“, atstovaujama direktoriaus A. M., priėmė 20 000 Lt avansą pagal sutartį, taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 12 d. sprendimu, kuriuo iš UAB „Kidus“ UAB „Sikstana“ naudai priteista 5 792,4 Eur avanso, 69,51 Eur delspinigių, 579,24 Eur nuostolių atlyginimo už neįvykdytą sutartį ir 193,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Darbai pagal sutarties 1 punktą preliminariai turėjo būti baigti iki 2014 m. spalio 10 d., tačiau jie neįvykdyti.
  23. Šių bankroto byloje patvirtintų finansinių reikalavimų atsiradimo pagrindas, kreditorių nurodomos aplinkybės, jog išimtinai buvo bendraujama su buvusiu įmonės direktoriumi A. M., kuris, jų teigimu, pradėjo vengti bendradarbiauti ir neįvykdė sutarčių, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog minėtų finansinių reikalavimų atsiradimo pagrindas sietinas būtent su A. M. veiksmais (neveikimu).
  24. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai UAB „Sikstana“ finansinį reikalavimą priskyrė kaip jo vadovavimo laikotarpiu atsiradusiems pradelstiems įsipareigojimams, nes sutartis galiojo iki 2014 m. spalio 10 d., t. y. ji turėjo būti įvykdyta jau po vadovų faktinio pasikeitimo, tačiau šiuos skundo argumentus dėl apelianto tinkamo prisiimtų pareigų vykdymo paneigia tiek UAB „Sikstana“ byloje esantys paaiškinimai, kuriuose nurodoma, kad būtent A. M. pradėjo vengti bendrauti su UAB „Sikstana“ direktoriumi, po to, kai artėjant sutarties vykdymo terminui buvo kreiptasi prašant parodyti, kaip vyksta darbai, tiek paties teisme apklausto atsakovo parodymai, jog nors tiksliai neatsimena, kiek nebaigtų vykdyti sutarčių įmonė, keičiantis vadovams turėjo (apytiksliai 3–4), tačiau jos nebuvo vykdomos, o direktoriumi tapus R. S., teigė nežinantis, kas vyko su įmone, nors į bylą yra pateiktas 2014-09-05 pasirašytas įgaliojimas (galiojimo terminas iki 2018-01-01), kuriuo R. S. įgaliojo darbuotoją A. M. atstovauti įmonę, turėti parašo teisę, naudoti įmonės antspaudą ir atlikti visus veiksmus, susijusius su įmonės valdymu ir: 1) atstovauti visose valstybinėse, savivaldybės art visuomeninėse institucijose, taip pat santykiuose su komerciniais bankais, muitinėmis, kitomis įmonėmis, įstaigomis, organizacijomis, bendrovėmis, juridiniais ar fiziniais asmenimis, nepriklausomai nuo jų statuso ar priklausomybės; 2) sudaryti, pakeisti, nutraukti sutartis (įskaitant, bet neapsiribojant, paskolų, kreditavimo, paslaugų, teisinių paslaugų, taip pat sutartis dėl produkcijos pirkimo, pardavimo, tiekimo ir kitokias sutartis); 3) įsigyti bet kokį turtą (įskaitant ir turtines teises) bei tą turtą naudoti, valdyti bei juo disponuoti, kiek to nedraudžia Lietuvos Respublikos įstatymai; 4) gauti pinigus, taip pat mokėti pinigus bet kokioje valstybinėje ar privačioje organizacijoje, banke fiziniams asmenims ir kt.; 5) tvarkyti ir disponuoti sąskaitose esančiomis piniginėmis lėšomis bet kuriame banke; atidaryti visų rūšių sąskaitas bet kuriame banke; 6) sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartis, taip pat atlikti kitokius veiksmus vykdant įstatymų, reglamentuojančių darbo teisinius santykius, nuostatas; 7) atlikti teisinius veiksmus ir atstovauti teismuose ir kitose ne teismo institucijose; 8) gauti, pateikti visus dokumentus (prašymus, pažymas ir pan.), reikalingus bet kokiam aukščiau paminėtam veiksmui atlikti; 9) pasirašyti bet kokius dokumentus; 10) atlikti kitus veiksmus, susijusius su šiais pavedimais.
  25. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes (įmonės turėtą turtą) kartu su paskaičiuotais pradelstais įsipareigojimais pagal sutartis, atsiradusiais iki įmonės vadovų pasikeitimo, taip pat mokestinę nepriemoką VMI prie FM, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą teigdamas, kad iki vadovų pasikeitimo momento buvęs įmonės vadovas A. M. turėjo vykdyti ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Kidus“ iškėlimo, nes įmonės padėtis atitiko ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą nemokumo sampratą. Išvadą dėl įmonės faktinio nemokumo A. M. vadovavimo laikotarpiu padaryti pakanka net ir į pradelstų įsipareigojimų masę neįskaičiuojant UAB „Sikstana“ finansinio reikalavimo.
  26. Šios įstatymo įtvirtintos pareigos nevykdymas yra pakankamas pagrindas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją.
  27. Be to, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, susijusios su R. S. socialine padėtimi, tiek liudytoja apklaustos R. S. motinos parodymai apie sūnaus gyvenimo būdą ir padėtį, tiek įmonės perdavimo jam aplinkybės, per trumpą laiką pasirašant aukščiau minėto turinio įgaliojimą, iš esmės suteikiantį teisę A. M. toliau neribotai veikti įmonės vardu, taip pat duomenų byloje apie tai, kad R. S., perėmęs įmonės valdymą, būtų vykdęs kokią nors veiklą, ėmęsis kokių nors veiksmų, nebuvimas, patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad R. S. buvo tik fiktyvus įmonės vadovas, neturėjęs galimybių nei įsigyti įmonę (sumokėti 10 000 Lt už akcijas A. M. seseriai, kuri buvo įmonės akcininkė), nei turėjęs tikslų įmonei vadovauti. Vien į bylą pateiktas ranka surašytas (nors šalių ir pasirašytas) 2014-09-05 įmonės dokumentų ir pinigų priėmimo-perdavimo aktas, atsižvelgiant į nustatytų aplinkybių visetą, pagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikytas kaip įrodymu, patvirtinančiu A. M. įrodinėjamą aplinkybę dėl minėtų įmonės dokumentų perdavimo R. S.. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ĮBĮ įtvirtinta pareiga perduoti dokumentus bankroto administratoriui tenka paskutiniam įmonės vadovui, tačiau konstatavus, kad nei įmonės dokumentai, nei turtas tikėtinai R. S. nebuvo perduoti, už šios pareigos pažeidimą, tinkamos buhalterinės apskaitos nevedimą, kaip ir savalaikį įmonės bankroto bylos nekėlimą, sankcija pagrįstai nubaustas A. M..
  28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas išimtinai vadovavosi tik A. M. nepalankiais įrodymais, neatsižvelgė, kad liudytoja apklausta O. S. (R. S. motina), yra galbūt suinteresuota bylos baigtimi, o į bylą pateikta 2014-09-29 pažyma išduota jau po akcijų įsigijimo ir R. S. tapimo įmonės direktoriumi. Be to, apelianto teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad R. S. yra ir kitos įmonės UAB „Roda Forest“ direktorius.
  29. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2017 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).
  30. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas, netenkindamas bankroto administratoriaus reikalavimų R. S. atžvilgiu ir civilinę atsakomybę taikydamas A. M., vertino byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus (2014-09-29 išrašą iš medicinos dokumentų, charakterizuojančią medžiagą, nutarimų nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatytas aplinkybes, R. S. padarytus administracinius teisės pažeidimus būnant neblaiviam), šalių paaiškinimus, liudytojos parodymus, kurie, teismo vertinimu, leido daryti išvadą dėl R. S. priklausomybės alkoholiui, lėmusios atitinkamų veiksmų atlikimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių duomenų pakako išvadai dėl atsakomybės (kartu ir sankcijos) R. S. netaikymo padaryti. Apelianto argumentus, jog 2014-09-29 medicininė pažyma, išduota po R. S. tapimo įmonės akcininku ir vadovu, neįrodo jo priklausomybės alkoholiui, paneigia pačios pažymos turinys (joje nurodoma, kad pacientas daug metų vartojo alkoholį, ne kartą buvo gydytas psichiatrinėje ligoninėje). Savo ruožtu liudytojų parodymai yra viena iš faktinių įrodinėjimo priemonių (CPK177 str. 2 d.), o, kaip minėta, tam tikras faktas ar aplinkybė vertinami kaip įrodyti, jeigu jie patvirtinami pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad liudytojos O. S. parodymais buvo remiamasi kartu su kitais byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis. Toks pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas bei jo pagrindu padarytos išvados atitinka bylos medžiagą, nepažeidžia proceso teisės normų, todėl negali būti laikomas kaip pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė, kad teismas būtų nepagrįstai atsisakęs remtis atsakovo A. M. įrodymais ir (ar) argumentais. Priešingai nei teigia apeliantas, aplinkybė dėl R. S. buvimo UAB „Roda forest“ direktoriumi buvo įvertinta ir dėl jos pasisakyta (nustatyta, kad įmonė jokios veiklos nevykdo), o vien tai, kad šis faktas neatitiko apelianto įrodinėtinos pozicijos dėl R. S. asmeninių savybių, jo prisiimtų veiksmų suvokimo, nereiškia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisėtumo ir nepagrįstumo.
  31. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas A. M. taikė griežčiausią ĮBĮ 10 straipsnio 14 dalyje įtvirtintą sankciją (apribojo teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo ir (ar) kolegialaus valdymo organo pareigas) šio sprendimo nemotyvuodamas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors skundžiamame sprendime tiesiogiai nenurodyta motyvacija dėl griežčiausios sankcijos taikymo, tačiau ji atsispindi (išplaukia) iš teismo sprendimo turinio (motyvacijos), nustatytų aplinkybių ir jų teisinio įvertinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, akivaizdžių procesinio pobūdžio pažeidimų, galinčių keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatyta, o taikyta sankcija, nagrinėjamu atveju, laikytina kaip atitinkanti proporcingumo ir teisingumo principus (CPK 185 str.).

9Dėl civilinės atsakomybės taikymo įmonės valdymo organams ir priteistinos žalos dydžio

  1. Bankroto administratorius teismo prašė iš atsakovų solidariai priteisti 29 808,27 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Nurodė, kad 2013 metų balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 43 506 Lt (12 600,21 Eur), tačiau, įmonei iškėlus bankroto bylą, šis turtas bankroto administratoriui neperduotas, nepateikti duomenys, patvirtinantys turto panaudojimą bendrovės veikloje. Bankroto administratoriaus turimais duomenimis, laikotarpiu nuo 2013-11-06 iki 2014-08-31 iš bendrovės sąskaitos buvo išimta 59 416 Lt (17 208,06 Eur) suma, kurios panaudojimas įmonės veiklos tikslais neįrodytas.
  2. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą dėl žalos priteisimo tenkino iš dalies – iš A. M. BUAB „Kidus“ priteisė 26 716,56 Eur žalos atlyginimo (iš banko sąskaitos išgrynintus pinigus 17 208,06 Eur ir įmonės balanse nurodytą 2013 metų pabaigoje turėtą piniginių lėšų sumą – 9 508,5 Eur).
  3. Apeliantas nesutinka ne tik su civilinės atsakomybės jam taikymu, bet ir su priteistos žalos dydžiu.
  4. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246 – 6.249 str.). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 str., 182 str. 4 p.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012).
  5. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1 – 4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  6. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju tinkamai vykdė savo pareigas nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).
  7. Pažymėtina, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013). Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti to tipo žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis.
  8. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad A. M. vadovavimo įmonei laikotarpiu įmonė tapo faktiškai nemoki, įmonės dokumentai ir turtas labiau tikėtina, kad R. S. perduotas nebuvo, 2014-09-05 pasirašytas įgaliojimas (jo turinys) (žr. į šios nutarties 47 p.) vertintinas kaip tolesnio vadovavimo įmonei išlaikymo (disponavimo įmonės turtu ir dokumentais) įforminimo būdas, patvirtinantis, kad faktiniu vadovu išliko A. M., įsipareigojimai kreditoriams (išskyrus VSDFV) atsirado (buvo kildinami) iš laikotarpio, kuomet įmonei vadovavo A. M., kreditoriai, teikdami savo finansinius reikalavimus, nurodė, kad bendravo tik su A. M., kuris, paėmęs avansus pagal sudarytas sutartis, įsipareigojimų neįvykdė, nustojo bendrauti. Be to, išrašas iš UAB „Kidus“ banko sąskaitos „Swedbank“, AB, patvirtina, kad iš esmės piniginių lėšų judėjimas pasikeitus įmonės vadovams, nevyko (nuo sąskaitos buvo nurašytos tik Swedbank, AB už kortelės mokestį ir VSDFV, o įnešta ir Darbo biržos už įdarbinimą subsidijuojant). Sąskaitos likutis 2014-12-31 pabaigoje – - 49 Lt. Pinigų panaudojimo faktas (tiek avansų, tiek kt. nuimtų lėšų) įmonės veiklos tikslais neįrodytas, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad įsipareigojimai kreditoriams pagal sutartis, iš kurių buvo paimti avansai, neįvykdytos. Vien apelianto žodinis teigimas, kad lėšos buvo naudojamos įmonės veiklos tikslams, atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, nėra pakankamos šiam faktui įrodyti, nepateikus jokių kitų šiuos teiginius pagrindžiančių objektyvių duomenų (CPK 178 str.). Bankroto administratoriaus teigimu, dėl įmonės dokumentų ir turto neperdavimo bankroto administratoriui neįmanoma nustatyti įmonės turtinės padėties, patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų. Šios nustatytos aplinkybės patvirtina tyčinį įmonės vadovo A. M. fiduciarinių pareigų įmonei ir imperatyvių pareigų (perduoti dokumentus) pažeidimą, lemiantį civilinės atsakomybės jam taikymą, o kartu ir priežastinį ryšį tarp šių neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos.
  9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė žalos apskaičiavimo mechanizmo ir dydžio. Pirmosios instancijos teismas detalizavo, dėl kokių priežasčių ir kokiomis sumomis mažina bankroto administratoriaus prašytą priteisti žalą. Be to, byloje nustačius apelianto neteisėtus veiksmus, dėl kurių neįmanoma patenkinti įmonės kreditorių finansinių reikalavimų, įmonės bankroto administratoriui neperėmus nei įmonės dokumentų, nei turto, o išrašui iš UAB „Kidus“ banko sąskaitos patvirtinant, kad piniginių lėtų judėjimas vyko tik A. M. vadovavimo įmonei laikotarpiu, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo priteisė tiek 2013 metų balanse nurodytą pinigų sumą, tiek iš sąskaitos per laikotarpį nuo 2013-11-06 iki 2014-08-31 A. M. nuimtus pinigus. Teisėjų kolegijos vertinimu, laikotarpiu nuo 2013-11-06 iki 2014-01-01 A. M. nuimta pinigų suma (24 206 Lt) nesidubliuoja su 2013-01-01 – 2013-12-31 balanse nurodytu įmonės turimų piniginių lėšų likučiu, nes laikytina, kad šis balanse nurodomas turtas buvo apskaičiuotas po įvykusių ūkinių operacijų, o šioje byloje apskaičiuojant įmonės turėtą turtą (žr. į bylos 37 p.) nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2014-01-01 iki 2014-09-01 įmokėtų ir išmokėtų iš sąskaitos piniginių lėšų sumos yra panašaus dydžio. Be to, pažymėtina, kad sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio iš A. M. priteistos tik tos pinigų sumos, kurios buvo išgrynintos bankomatuose (lėšos, kurios tikėtinai buvo reikalingos veiklai vykdyti, neįskaičiuotos į žalos dydį). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai apskaičiavo priteistinos žalos iš A. M. dydį.

10Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. CPK 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos valstybei atlyginamos pagal CPK 96 straipsnyje nustatytas taisykles. Šias išlaidas teismas priteisia savo iniciatyva, gavęs duomenis apie valstybės garantuojamą teisinę pagalbą organizuojančios institucijos apskaičiuotas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui nepateikus pažymos dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, bylinėjimosi išlaidos iš A. M. valstybės naudai nepriteistinos.
  2. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas byloje ištirtų įrodymų ir nustatytų aplinkybių teisiniu įvertinimu ir tinkamu ĮBĮ, CK normų taikymu, todėl naikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo sprendimą pagal apeliacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.