Byla 2A-1385-622/2012
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Audrius Saulėnas, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjęs atsakovo A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Bilukas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl skolos priteisimo,

Nustatė

2ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 1912,80 Lt skolą, 34,43 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, jog 2008-05-28 su atsakovu sudarė preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A/26, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pastatyti ir parduoti atsakovui butą daugiabučiame gyvenamajame name, o atsakovas įsipareigojo butą nupirkti ir už jį sumokėti sutartą kainą. Pagal preliminarios sutarties 4.12 punktą atsakovas taip pat įsipareigojo iki buto statybos ir dalinės apdailos darbų atlikimo patvirtinimo akto pasirašymo dienos sumokėti ieškovui vienkartinį 30 Lt už 1 kvadratinį metrą ketinamo įsigyti buto ploto mokestį už sunaudotą elektros energiją, vandenį, bendrą fizinę namo apsaugą ir statybinių šiukšlių išvežimą. Nepaisant to, kad 2008-05-30 su atsakovu buvo pasirašytas gyvenamųjų patalpų su daline apdaila atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktas, o pats butas, adresu ( - ), pagal 2008-07-11 pirkimo-pardavimo sutartį bei perdavimo-priėmimo aktą buvo parduotas ir perduotas atsakovui, įsipareigojimo sumokėti ieškovui minėtą vienkartinį 1912,80 Lt dydžio mokestį atsakovas neįvykdė. Kadangi atsakovas laiku nesumokėjo vienkartinio mokesčio, ieškovas taip pat prašė priteisti 34,43 Lt dydžio delspinigius, kurių mokėjimas buvo numatytas tarp šalių sudarytoje preliminariojoje sutartyje.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė ieškovui iš atsakovo 1912,80 Lt skolą, 34,43 Lt delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 1947,23 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-09) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1925,33 Lt bylinėjimosi išlaidas. Ištyręs bylos įrodymus teismas padarė išvadą, kad šalys neginčijo 2008-05-28 jų pasirašytos preliminariosios sutarties teisėtumo. Todėl ja nustatytos sąlygos yra privalomos abiems sutarties šalims. Nesant duomenų apie tai, kad minėtos sutarties 4.12. punkto įsipareigojimai būtų įvykdyti, ieškovui iš atsakovo priteistina 1912,80 Lt skola. Šis mokestis yra vienkartinis, fiksuotas, todėl ieškovui nereikia įrodinėti jo dydžio, nes sutartimi sulygtas mokestis laikomos iš anksto nustatytais būsimais nuostoliais. Preliminaria sutartimi šalys susitarė ir dėl netesybų mokėjimo, todėl pagal minėtos sutarties 26 punktą atsakovas turi mokėti 0,01 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną. Atsižvelgdamas į tai teismas priteisė 34,43 Lt delspinigius.

4Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo

52012 m. balandžio 10 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir priteisti apelianto turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, neatskleidė bylos esmės, neteisingai įvertino (atskirais atvejais visai nevertino) bylos teisiškai reikšmingų faktinių aplinkybių, neteisingai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, procesines normas, reglamentuojančias sprendimui keliamus reikalavimus, netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas. Teismas sprendime nenurodė atsakovo atsikirtimų, susijusių su vartotojo teisių apsauga, šis pažeidimas sąlygojo teismo motyvų nebuvimo dėl šių atsikirtimų atmetimo. Teismas nemotyvuotai nurodė, kad apeliantas susitarė dėl 30 Lt už 1 kv. m. mokesčio, kas sudaro 1912,80 Lt. Preliminarioje sutartyje, žinant būsimo buto plotą, nenurodyta bendra mokesčio suma, kas leido atsakovui, kaip vartotojui, pagrįstai manyti ir skaičiuoti, kad sutartyje nurodytas tik simbolinis vienkartinis 30 Lt mokestis. Ieškovas reikalauja, kad atsakovas sumokėtų už paslaugas, kurios jam nebuvo suteiktos, nes iki gyvenamųjų patalpų su daline apdaila atliktų darbų priėmimo-perdavimo akto pasirašymo atsakovas jokių darbų bute neatliko, tokiu būdu jis nesinaudojo nei elektros energija, nei vandeniu, nepaliko statybinių šiukšlių, už kurių išvežimą reikalauja sumokėti ieškovas. Plečiamai aiškindamas preliminarios sutarties 4.12 p. ieškovas elgiasi nesąžiningai ir pažeidžia atsakovo, kaip vartotojo teises. Teismas neteisingai aiškino preliminariosios sutarties dalyką. Sudarydamos preliminariąją sutartį šalys susitarė, kad preliminariosios sutarties sąlygos ateityje bus perkeliamos į pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį. Teismas klaidingai įvertino šį susitarimą ir laikė, kad ginčo atveju galioja tiek preliminariosios sutarties, tiek pagrindinės sutarties sąlygos ir susitarimai. Neteisingai įvertinęs preliminarios sutarties galiojimo laiko atžvilgiu klausimą, teismas pažeidė materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo reikalavimus. Be to, teismas didesnę galią suteikė ieškovo direktoriaus žodiniam paaiškinimui, nei atsakovo pateiktiems rašytiniams įrodymams. Teismas turėjo atmesti ieškovo direktoriaus paaiškinimus, kad tarp šalių nebuvo žodinio susitarimo dėl preliminarios sutarties 4.12 p. numatyto mokesčio įskaitymo į galutinę buto kainą, kaip prieštaraujančius įrodymų visumai. Nebuvo nurodyta jokių 2008-07-11 priėmimo-perdavimo akto 2.2 punkto vertinimo motyvų, nors šis aktas yra neatsiejama buto pirkimo-pardavimo sutarties dalis – nuosavybės perleidimo faktą įteisinantis aktas bei didesnę įrodomąją galią turintis rašytinis įrodymas. Ieškovo atstovas patvirtino atsakovo pareiškimą (2.2 punktas), kad iki priėmimo-perdavimo akto pasirašymo atsakovas yra sumokėjęs visus mokesčius ir visas išlaidas, susijusias su ginčo buto eksploatacija. Neįvertinta ir 2008-08-12 pažyma, kurią patvirtino ieškovo direktorius ir buhalterė ir kur yra nurodyta, kad atsakovas yra tinkamai atsiskaitęs už butą. Atmesdamas atsakovo prašymą dėl liudytojų apklausos, teismas užkirto atsakovui galimybę įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą. Nei vienas iš butų pirkėjų nėra sumokėjęs ir ieškovas per trejų metų laikotarpį nėra reikalavęs sumokėti preliminarių sutarčių 4.12 punktuose numatyto mokesčio. Neįvertintas faktas, jog ieškinys pareikštas ne realizuojant ieškovo teisę reikalauti prievolės įvykdymo, bet kaip neteisėtas finansinis – teisinis spaudimas atsakovui, kuris iškėlė bylą ieškovui dėl nekokybiškų ginčo buto langų trūkumų šalinimo.

6Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, 2012-04-10 Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

7Apeliacinis skundas atmestinas.

8Byloje nustatyta, kad šalys 2008-05-28 sudarė preliminarią būsimojo 9 aukštų gyvenamojo namo korpuso „A“ (su komercinėmis patalpomis) buto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A/26. 2008-07-11 notaro patvirtinta pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina, kad ieškovas atsakovui ir jo sutuoktinei S. S. pardavė butą ( - ). Tarp šalių kilo ginčas, ar turi teisę ieškovas reikalauti iš atsakovo preliminariosios sutarties 4.12 punkte numatyto mokesčio sumokėjimo.

9Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009;). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008).

10Esminiai sutarčių aiškinimo principai yra tokie, kad teismas, nagrinėdamas bylą ir aiškindamas sutartį, turi ją aiškinti sąžiningai, nustatyti tikruosius šalių ketinimus (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl šių principų esmės, pažymėta, kad teismas, aiškindamas sutartį, turi kuo tiksliau išsiaiškinti šalių valią, kurią jos išreiškė sudarydamos sutartį ir prisiimdamos iš tokios sutarties kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. bendrovė Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įvardyti principai – nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai - lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, tačiau įvertinti ir sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010). Siekiant nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus, aiškinant sutartį, ne mažiau svarbu yra nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes, susijusias su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių ketinamais (CK 6.193 straipsnio 5 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. UAB ,,Artapolas“, bylos Nr. 3K-3-323/2010.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad, aiškinant sutartį, negalima paneigti kitų CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų principų svarbos ir turi būti atsižvelgiama į sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ieškovo UAB ,,Miaras“ v. A. D. IĮ ,,Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

11CK 6.165 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad preliminarioji sutartis yra šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Nepaisant to, jog preliminariosios sutarties objektas yra ne turtas, veiksmų rezultatas ar pan., dėl kurių įgijimo susitaria sutarties šalys, bet kitos sutarties sudarymas ateityje, sutarties laisvės principas leidžia šalims savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šalys taip pat turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų (CK

126.156 straipsnis). Tokia teise ir pasinaudojo šalys, preliminariosios sutarties 4.12 punkte numačiusios pareigą atsakovui sumokėti ieškovui vienkartinį mokestį už sunaudotą elektros energiją, sunaudotą vandenį, statybinių šiukšlių išvežimą, bendrą fizinę namo apsaugą. Tai, kad šalys sudarė pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo- pardavimo sutartį, nereiškia, kad atsakovui išnyko jo sutartinė pareiga sumokėti ieškovui minėtą mokestį. Apeliantas pagrįstai teigia, kad ginčo santykiui turi būti taikomos vartotojų teisių apsaugą įtvirtinančios teisės normos ir sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai. Tačiau atsakovas, nors ir laikytinas vartotoju, privalo laikytis savo laisva valia prisiimtų sutartinių įsipareigojimų. Mokestis preliminariosios sutarties 4.12 punkte įvardintas pakankamai aiškiai. Formuluotė 30 Lt/ 1 kv. m. yra suprantama kaip 30 Lt mokestis už vieną kvadratinį metrą, o ne 30 Lt vienkartinis mokestis, kaip kad aiškina apeliantas. Nepaneigtas ieškovo teiginys, jog tiksliai apskaičiuoti ir užfiksuoti kiekvieno buto remonto darbus atliekančio asmens suvartotą elektros energijos, vandens, išvežtų statybinių šiukšlių kiekį yra neįmanoma, nes šios išlaidos skaičiuojamos pagal bendrai rangovui pateikiamas sąskaitas. Mokestis nėra neprotingai didelis, be to, šalys pačios laisva valia susitarė dėl tokio dydžio mokesčio sumokėjimo. Atsakovas ir pats neneigia, kad šio mokesčio nėra sumokėjęs ir nurodo, kad su ieškovu buvo sutarta, jog minėtas mokestis bus įskaičiuotas į galutinę buto kainą. Tačiau byloje nėra pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų šį atsakovo teiginį. Nei 2008-07-11 nekilnojamojo daikto perdavimo-priėmimo akto 2.2 punktas, nei kiti apelianto nurodyti įrodymų šaltiniai tiesiogiai neįvardina, kad šalys būtų susitarusios dėl minėto mokesčio įskaitymo į galutinę buto kainą. Teismas negali savo sprendimo grįsti prielaidomis, todėl nesant įrodymų apie prievolės įvykdymą bei neįrodžius susitarimo dėl mokesčio įskaitymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį patenkino. Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl jo manymu pažeistų teisių gynimo (CPK 5 straipsnis), todėl nepagrįstai apeliantas teigia, kad ieškinys buvo pareikštas ne realizuojant ieškovo teisę reikalauti prievolės įvykdymo, bet kaip neteisėtas finansinis – teisinis spaudimas apeliantui dėl kitos civilinės bylos. Jei kitoje byloje bus nustatyti apelianto teisių pažeidimai, bus priimti atitinkami sprendimai, tačiau tai nereiškia, kad ieškovas neteisėtai reikalauja prievolės įvykdymo. Reikalauti prievolės įvykdymo yra kreditoriaus teisė, o ne pareiga, todėl aplinkybė, ar ieškovas reikalauja iš kitų butų pirkėjų analogiško mokesčio sumokėjimo neturi teisinės reikšmės.

13Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tokiu atveju ieškovui priteistina dalis jo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, atsižvelgiant CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 331 straipsniu, teisėjas

Nutarė

15Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16Priteisti ieškovui UAB „Bilukas“ 1200 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti iš atsakovo A. S..

Proceso dalyviai
Ryšiai