Byla e2-1120-330/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ bankroto byloje Nr. eB2-271-278/2018, kuria bankroto administratoriui leista parduoti bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Domdeira“ turtą, patvirtinta turto pardavimo tvarka, atmesti prašymai dėl kreditoriaus A. V. finansinio reikalavimo patikslinimo, baudų skyrimo bei skundas dėl bankroto administratoriaus veiksmų.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „Domdeira“ iškėlė bankroto bylą, įmonės bankroto administratoriumi paskyrė L. P.. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. sausio 5 d. nutartimi nutarė BUAB „Domdeira“ taikyti supaprastintą bankroto procesą. Nutartis taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjo 2018 m. vasario 27 d. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. kovo 6 d. nutartimi patvirtino BUAB „Domdeira“ supaprastinto bankroto proceso trukmę iki 2019 m. vasario 27 d. ir patvirtino įmonės bankroto administravimo išlaidų sąmatą supaprastintam bankroto procesui.
  2. BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius pateikė teismui prašymą leisti be varžytynių parduoti įmonės turtą (kalimo vinis, palečių ruošinius, padėklo elementus), pradine kaina patvirtinant to turto balansinę vertę; nepardavus turto per 10 dienų, mažinti kainą 20 procentų nuo paskutinės pardavimo kainos; nepardavus per 10 dienų, mažinti kainą 50 procentų nuo paskutinės pardavimo kainos; nepardavus per 10 dienų, mažinti kainą 70 procentų nuo paskutinės pardavimo kainos, nepardavus per 10 dienų, parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą; apie pardavimą skelbti spaudoje ir internete.
  3. Kreditorius A. V. nurodė, jog iš bankroto administratoriaus pateiktos informacijos nėra aišku, kokių matmenų vinis, kokius ruošinius ar elementus norima parduoti, o pateiktos nuotraukos informacijos trūkumo nepašalina. Nurodė, kad medienos ruošinius siūloma parduoti už kainą, kuri septynis kartus mažesnė už malkų kainą. Be to, nėra aišku, kodėl siūloma parduodamo turto kainą mažinti nuo paskutinio pardavimo kainos, o ne nuo balansinės kainos. Kreditoriaus nuomone, bankroto administratorius turi aiškiai nurodyti, kokioje spaudoje bus skelbiama apie pardavimą.
  4. Kreditorius A. V. pateikė prašymą patikslinti jo finansinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, patvirtintą 1 228,13 Eur dydžio finansinį reikalavimą padidinant 2 184,55 Eur suma. Kreditorius nurodė, kad bankroto administratoriui pateikė prašymą patvirtinti 3 413,45 Eur dydžio jo finansinį reikalavimą, tačiau administratorius teismui perdavė tvirtinti tik dalį reikalavimo už 1 228,90 Eur. Kreditorius nurodė, jog civilinėje byloje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais administratorius pateikė įmonės 2017 m. spalio 23 d. avanso apyskaitą, kuria pripažįstama įmonės 2 184,55 Eur skola kreditoriui. Kreditorius prašė bankroto administratoriui paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
  5. Bankroto administratorius, atsikirsdamas į kreditoriaus argumentus nurodė, kad jam perduotas turtas įmonėje yra apskaitytas įsigijimo kaina. Paaiškino, jog ruošiniai palečių gamybai ir padėklo elementai buvo sandėliuojami lauke, neapsaugoti nuo kritulių. Iki bankroto bylos įmonei iškėlimo įmonės vadovas nepasirūpino, jog įmonės turtas būtų sandėliuojamas tinkamai. Perduoti ruošiniai palečių gamybai ir padėklų elementai pajuodę, supeliję, neturi prekinės vertės ir išvaizdos, todėl nėra galimybės juos parduoti pagal paskirtį. Nurodė, kad turtas buvo perduotas be matmenų detalizacijos, neperduoti dokumentai, susiję su įmonės atsargų apskaita. Administratoriaus teigimu, teismui leidus parduoti turtą be varžytynių, jis bus parduotas už didžiausią pasiūlytą kainą, o skelbimuose bus nurodyti parduodamo turto matmenys. Paaiškino, kad iki bankroto bylos įmonei iškėlimo A. V. pardavinėjo padėklo elementus pigiau negu rinkoje kainuoja tokio tipo malkos. Paskambinus tiekėjams pagal kreditoriaus A. V. pateiktus duomenis, nustatyta, kad kainos skelbimuose nurodomos už supjautas, suskaldytas ir sausas malkas be transporto ir pakrovimo paslaugų, be to, kainos nurodytos su atvežimu. Šiuo atveju, pardavus įmonės turtą, jis nebus pakraunamas ir pristatomas pirkėjui.
  6. Bankroto administratorius prašė netenkinti kreditoriaus prašymo patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą. Nurodė, kad finansinis reikalavimas buvo pateiktas be dokumentų, patvirtinančių jo pagrįstumą, nebuvo pateikti kreditoriaus atstovo įgalinimus patvirtinantys įrodymai. Akcentavo aplinkybę, jog kreditorius, kaip buvęs įmonės vadovas, neperdavė bankroto administratoriui visų įmonės dokumentų. Iš bankroto administratoriui perduotų dokumentų nėra galimybės nustatyti finansinio reikalavimo pagrįstumo, o kreditorius neteikia įrodymų. Kreditoriaus argumentai, esą jam nėra teikiama informacija, nepagrįsti. Administratorius prašė kreditoriui paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Panevėžio apygardos teismas 2018 m. balandžio 27 d. nutartimi: leido bankroto administratoriui be varžytynių parduoti BUAB „Domdeira“ turtą - 59 800 vnt. kalimo vinių, kurių balansinė vertė 142,06 Eur, 10,587 kub. metrų ruošinių palečių gamybai, kurių balansinė vertė 158,80 Eur, 252 padėklo elementų vienetus, kurių balansinė vertė 105,84 Eur; pradine parduodamo turto kaina patvirtino jo balansinę vertę, nustatė tokią turto pardavimo tvarką - nepardavus turto per 10 dienų, mažinti kainą 20 proc. nuo paskutinės pardavimo kainos, nepardavus per 10 dienų, mažinti kainą 50 proc. nuo paskutinės pardavimo kainos, nepardavus 10 dienų, mažinti kainą 70 proc. nuo paskutinės pardavimo kainos, o nurodyta tvarka nepardavus turto, jį parduoti už didžiausią pasiūlytą kainą; apie turto pardavimą skelbti Panevėžio ir Rokiškio rajonų savaitraščiuose bei internetinėse svetainėse; atmetė kreditoriaus A. V. skundą dėl bankroto administratoriaus veiksmų bei prašymą patikslinti finansinį reikalavimą. Teismas taip pat atmetė prašymus dėl baudų skyrimo bankroto administratoriui ir kreditoriui.
  2. Teismas, įvertinęs bankroto administratoriaus pateiktus duomenis apie jam perduotą įmonės turtą, turto balansinę vertę ir dabartinę būklę, padarė išvadą, jog turto (medienos ruošinių, padėklo elementų) būklė prasta, nuolat blogėja ir jis nėra tinkamas naudoti pagal tiesioginę paskirtį. Nustačius aplinkybę, jog šis turtas yra menkavertis, teismo vertinimu, tikslinga jį parduoti be varžytynių.
  3. Įvertinęs tai, jog byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad turto balansinė vertė yra šio turto įsigijimo kaina, o administratoriaus pateikti duomenys patvirtina, kad iki bankroto bylos iškėlimo padėklų elementai buvo parduodami po 105 Eur už kub. metrą arba 0,39 Eur už vienetą, atraižos – po 14,29 Eur už kub. metrą, teismas padarė išvadą, jog dėl netinkamų sandėliavimo sąlygų šio turto vertė negalėjo padidėti.
  4. Teismas nepagrįstu pripažino kreditoriaus argumentus, jog parduodant tą turtą būtina atsižvelgti į beržinių malkų kainą rinkoje. Teismo vertinimu, nėra pagrindo parduodamą turtą lyginti su paruoštų malkų kaina. Teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog įmonė neturi lėšų kreiptis į specialistus dėl šio turto įvertinimo, todėl pritarė administratoriaus pozicijai dėl turto kainos nustatymo pagal jo balansinę vertę. Teismas taip pat sutiko su administratoriaus pasiūlymu dėl įmonės turto pardavimo tvarkos. Atmesdamas kreditoriaus prieštaravimus, teismas pažymėjo, jog administratoriaus siūlomi turto kainos mažinimo intervalai iš esmės atitinka antstolių vykdomo turto pardavimo iš varžytynių tvarką. Teismas akcentavo aplinkybę, jog, esant didelei paklausai, įmonės turtas galėtų būti parduotas už didesnę kainą nei balansinė vertė.
  5. Spręsdamas klausimą dėl kreditoriaus patvirtinto finansinio reikalavimo tikslinimo, teismas konstatavo, kad kreditorius nepateikė įrodymų, pagrindžiančių papildomos finansinio reikalavimo dalies pagrįstumą. Pažymėjo, kad finansinis reikalavimas (jo dalis, kildinama iš darbo teisinių santykių) buvo patvirtintas teismo 2018 m. sausio 11 d. nutartimi, kurios kreditorius apeliacine tvarka neskundė. Atkreipė dėmesį, jog prašymas tikslinti finansinį reikalavimą buvo pateiktas pavėluotai, nors kreditorius aktyviai domėjosi bankroto procesu. Teismas nurodė, jog kreditorius bankroto administratoriui neperdavė visų įmonės dokumentų, o iš perduotų dokumentų (dalies) nėra galimybės įvertinti kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą. Teismas nurodė neturįs pagrindo ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą vertinti pagal bankroto administratoriaus žinioje esančias avanso apyskaitas, kadangi jos administratoriui perduotos nepasirašytos atskaitingo asmens bei nepatvirtintos įmonės vadovo parašu.
  6. Teismas nustatė, kad bankroto administratorius eilę kartų reikalavo perduoti įmonės apskaitos dokumentus, todėl atmetė kreditoriaus argumentus, esą administratorius be pagrindo vilkina jo finansinio reikalavimo teikimą tvirtinti. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teismo nutartis, kuria atmestas prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą, neužkerta kelio tokį prašymą teikti pakartotinai.
  7. Teismas, įvertinęs kreditoriaus ir bankroto administratoriaus procesinį elgesį, nenustatė piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis požymių, todėl bankroto administratoriaus ir kreditoriaus prašymus dėl baudų paskyrimo atmetė.

5III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

6

  1. Atskiruoju skundu kreditorius A. V. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį, klausimą dėl turto pardavimo tvarkos grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o klausimus dėl patikslinto finansinio reikalavimo tvirtinimo ir baudos bankroto administratoriui paskyrimo išspręsti iš esmės, šiuos prašymus patenkinant. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Įmonės turto vertė turėjo būti nustatyta vadovaujantis turto vertinimo ataskaita. Nesant vertinimo išvadų, teismas negalėjo daryti savo išvadų dėl turto vertės. Parduodant medieną galioja bendra taisyklė, jog jos kaina negali būti žemesnė už malkų kainą.
    2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad medienos laikymo sąlygos yra netinkamos ir dėl to jos būklė prastėja. Nustatęs, kad bankroto administratorius daugiau nei pusę metų nesaugo perimto turto, teismas turėjo jį įpareigoti pašalinti šiuos trūkumus. Medienos ruošinių nereikia nei pjauti, nei kapoti. Teismas, spręsdamas dėl administratoriaus tinkamumo eiti pareigas, turėjo atsižvelgti į kreditorių nuomonę.
    3. Parduodant medienos ruošinius ir vinis, turėjo būti nurodyti jų matmenys. Elgdamasis priešingai, bankroto administratorius siekia šio turto nurašymo.
    4. Parduodamo turto kaina turi būti didesnė. Nustatant pradinę turto pardavimo kainą, reikėjo vadovautis ne jo balansine, o rinkos verte. Nurodymas apie turto pardavimą skelbti spaudoje ir skelbimų portaluose yra abstraktus.
    5. Teismo motyvai, jog panašiomis kainomis tokį turtą įmonė pardavinėjo ir iki bankroto bylos iškėlimo, nepagrįsti. Tokie duomenys, atsižvelgiant į bankroto bylos iškėlimo datą, neaktualūs.
    6. Teismas nepagrįstai atmetė prašymą patvirtinti kreditoriaus finansinį reikalavimą. Teismo išvada, jog kreditoriui buvo paskirta bauda, yra nepagrįsta, nes teismo nutartis dėl baudos paskyrimo neįsiteisėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad bankroto administratoriui buvo perduota įmonės kasos knyga. Bankroto administratorius nesudaro sąlygų kreditoriui susipažinti su perimtais dokumentais. Kartu su 2018 m. kovo 23 d. skundu dėl bankroto administratoriaus veiksmų buvo pateikta administratoriaus patvirtinta 2017 m. spalio 23 d. avanso apyskaita, todėl pakartotinai teikti jos nėra pagrindo. Bankroto administratorius teikia selektyvius jam naudingus įrodymus. Teismas atsisakė išreikalauti iš administratoriaus visas perimtų dokumentų bylas.
    7. Teismas 2018 m. kovo 14 d. patvirtino bankroto administratoriaus parengtą 2018 m. kovo 7 d. balansą. Jeigu teismui nekilo abejonių dėl finansinės atskaitomybės dokumentų, neturėtų kilti abejonių ir dėl ginčijamo finansinio reikalavimo.
  2. Kreditorius A. V. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.
  3. BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo kreditoriaus atskirąjį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą, arba atskirąjį skundą palikti nenagrinėtą, paskirti kreditoriui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Kreditorius, kaip buvęs įmonės vadovas, turėjo pareigą užtikrinti turto apsaugą, tačiau to nepadarė. Dėl jo veiksmų turto būklė yra prasta. Buvęs įmonės vadovas paliko įmonę su darbuotojais likimo valiai, neįvykdė pareigos perduoti įmonės dokumentus.
    2. Įstatyme nenumatyta pareiga nurodytos rūšies turtą pardavinėti varžytynėse. Administratorius sprendimą būtent tokiu būdu pardavinėti turtą priėmė dėl mažesnių sąnaudų. Administratorius siekia pabaigti bankroto procesą per įmanomai trumpiausią terminą. Administratorius neturi lėšų ir pajėgumų tinkamai sandėliuoti turtą, atlikti jo vertės nustatymą. Nustatyta turto pardavimo tvarka užtikrina įmonės ir jos kreditorių interesus. Kreditorius nepateikė duomenų, keliančių abejonę dėl nustatytos turto kainos.
    3. Kreditorius, teikdamas įvairius skundus, sąmoningai vilkina bankroto procesą. Tokiu būdu siekiama pakeisti bankroto administratorių kitu asmeniu, kuris nereikštų ieškinių, netirtų įmonės bankroto priežasčių. Kreditoriaus dėmesys administratoriui patvirtina, jog jo (administratoriaus) funkcijos vykdomos tinkamai.
    4. Teismas pagrįstai atmetė kreditoriaus prašymą dėl finansinio reikalavimo patikslinimo. Administratoriui perduoti dokumentai yra nepasirašyti, todėl nėra galimybės įsitikinti duomenų tikrumu. Administratorius negali perimtų dokumentų pateikti kreditoriui susipažinti, nes jie pateikti atsakingoms institucijos, atliekančioms ikiteisminius tyrimus.
    5. Bankroto bylos medžiaga patvirtina, kad kreditorius piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis.
  4. BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus.

7IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8

  1. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Domdeira“ bankroto procese teismas patvirtino įmonės turto pardavimo tvarką ir atmetė kreditoriaus prašymą patvirtinti patikslintą finansinį reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
  1. Kreditorius A. V. kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: UAB „Apskaita ir buhalterija LT“ 2018 m. sausio 4 d. rašto, A. V. 2018 m. balandžio 26 d. prašymų, elektroninio susirašinėjimo ir Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 3 d. nutarties kopijas. Atsakovės BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naujus įrodymus – BUAB „Domdeira“ 2018 m. gegužės 8 d., 2018 m. sausio 15 d., 2017 m. spalio 26 d., 2017 m. spalio 30 d., 2017 m. lapkričio 30 d., 2017 m. gruodžio 7 d., 2018 m. sausio 8 d., 2018 m. sausio 9 d., 2018 m. sausio 15 d., 2018 m. sausio 22 d., 2018 m. sausio 23 d., 2018 m. kovo 14 d. raštų, elektroninio susirašinėjimo, Panevėžio apygardos teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutarties kopijas.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šalys akivaizdžiai nesavalaikio naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme nemotyvuoja, nepagrindžia CPK 314 straipsnyje nurodytos išimties taikymo sąlygų egzistavimo. Todėl šių įrodymų poreikis ir reikšmė apeliaciniame teisme tampa tik nuspėjami. Dažnu atveju pateiktų įrodymų turinys neturi ryšio nei su šalių ginčo esme, nei su šalių pateiktų procesinių dokumentų turiniu. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nauji įrodymai apeliaciniame procese pateikti pažeidžiant CPK 314 straipsnyje įtvirtintą draudimą, o nesavalaikis jų priėmimas ir vertinimas apeliaciniame procese užvilkintų bylos nagrinėjimą (CPK 181 straipsnio 2 dalis). Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija naujai šalių pateiktus dokumentus atsisako priimti ir jų nevertina.
Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo tikslinimo
  1. CPK 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų. Bankroto bylų nagrinėjimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, reguliuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą ir kt., taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja nurodyto įstatymo nuostatoms (ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalis).
  2. Kreditorių reikalavimo tikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimai atleistiesiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis). Kreditorių reikalavimų tikslinimo institutas plačiai išaiškintas teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kreditoriaus reikalavimų tikslinimas reiškia naują reikalavimo tikrinimą, įsiteisėjusios nutarties peržiūrėjimą, ekonomines ir laiko sąnaudas, todėl bankroto bylą nagrinėjantis teismas turėtų siekti, kad kreditoriaus reikalavimo pagrįstumas ir dydis būtų nustatyti jo tvirtinimo stadijoje, o reikalavimų tikslinimo institutas taikomas tais atvejais, kai šioje stadijoje tam tikrų aplinkybių nustatyti protingomis pastangomis neįmanoma ar kai jos pasikeičia po reikalavimo patvirtinimo. Tai padėtų užtikrinti bankroto procedūrų sklandumą, kreditorių reikalavimų tenkinimo proporcijų stabilumą, išvengti atlikto reikalavimų tenkinimo koregavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011).
  3. Minėtas teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog bankroto bylą nagrinėjančiam teismui patvirtinus įmonės kreditorių sąrašą bei jų finansinių reikalavimų dydį, teismas turi teisę patikslinti (sumažinti, padidinti) kreditoriaus finansinio reikalavimo dydį arba išbraukti kreditorių iš kreditorių sąrašo iki teismo nutarties dėl bankroto bylos nutraukimo ar sprendimo likviduoti įmonę priėmimo, o ĮBĮ 26 straipsnyje nurodytų galimų kreditorinių reikalavimų patikslinimų sąrašas, vadovaujantis aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nėra baigtinis.
  4. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi atsakovei UAB „Domdeira“ iškelta bankroto byla, įmonės kreditoriams nustatytas 30 dienų terminas, skaičiuotinas nuo šios nutarties įsiteisėjimo, pateikti bankroto administratoriui finansinius reikalavimus. Panevėžio apygardos teismo 2017 m. gruodžio 29 d., 2018 m. sausio 5 d., 2018 m. sausio 11 d. nutartimis patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. 2018 m. sausio 11 d. nutartimi, be kita ko, patvirtintas ir kreditoriaus A. V. (buvusio įmonės vadovo) 1 228,13 Eur finansinis reikalavimas, kildinamas iš darbo teisinių santykių. Ši teismo nutartis įsiteisėjo pasibaigus apeliacinio apskundimo terminui. Kreditorius A. V. (apeliantas) 2018 m. kovo 26 d. bankroto bylą nagrinėjančiam teismui pateikė prašymą patikslinti jo finansinį reikalavimą, jį padidinant 2 184,55 Eur suma. Apelianto teigimu, šį finansinį reikalavimą sudaro įmonės skola jam, kaip atskaitingam asmeniui. Pirmosios instancijos teismas kreditoriaus prašymo dėl finansinio reikalavimo patikslinimo (padidinimo skolos atskaitingam asmeniui sumos ribose) netenkino. Tokį procesinį sprendimą teismas iš esmės grindė aplinkybe, jog kreditorius, kaip buvęs įmonės vadovas, neperdavė bankroto administratoriui įmonės finansinės apskaitos dokumentų, kas sudaro objektyvias kliūtis patikrinti jo finansinio reikalavimo pagrįstumą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog kreditorius praleido teismo nustatytą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti. Teisėjų kolegija, apskųstos nutarties argumentų kontekste įvertinusi apelianto atskirąjį skundą, neturi pagrindo nesutikti su šiuo pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu.
  5. ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nurodyta, kad teismas, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. spalio 13 d. atsakovei iškėlė bankroto bylą ir nustatė 30 dienų terminą, skaičiuotiną nuo nutarties įsiteisėjimo, pateikti bankroto administratoriui finansinius reikalavimus (nutartis įsiteisėjo 2017 m. spalio 24 d.). Tarp šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog apeliantas bankroto administratorei pateikė finansinį reikalavimą, kurį sudarė tiek įsiskolinimas iš darbo teisinių santykių, tiek 2 184,55 Eur įmonės skola apeliantui, kaip atskaitingam asmeniui. Tačiau dėl bankroto administratoriaus nustatytų esminių trūkumų apelianto finansinis reikalavimas nebuvo perduotas teismui tvirtinti. Kreditoriaus 1 228,13 Eur finansinis reikalavimas, kildinamas iš darbo teisinių santykių, teismui buvo perduotas tvirtinti ir 2018 m. sausio 11 d. nutartimi buvo patvirtintas. Apeliantas nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, jog jo prašymą bankroto administratorius nepriėmė nepagrįstai, t. y. jog prašyme nebuvo esminių trūkumų, sudarančių pagrindą neteikti teismui reikalavimą (jo dalį) tvirtinti įstatymo nustatyta tvarka. Tuo pagrindu darytina išvada, jog apelianto prašymui patvirtinti 2 184,55 Eur finansinio reikalavimo dalį negali būti taikomas finansinio reikalavimo tikslinimo institutas, kaip jis apibrėžiamas ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog prašymas patvirtinti finansinį reikalavimą šiuo atveju buvo pareikštas praleidus teismo nutartimi dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytą terminą, o objektyvios aplinkybės, pateisinančios nesavalaikį prašymo pareiškimą, atsižvelgiant į apelianto aktyvų domėjimąsi bankroto procesu, nenustatytos. Apeliantui, aktyviai dalyvaujančiam bankroto procese, neabejotinai turėjo būti žinoma, kad įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai buvo patvirtinti teismo 2017 m. gruodžio 29 d., 2018 m. sausio 5 d. ir 2018 m. sausio 11 d. nutartimis. Įsitikinęs, jog šiomis nutartimis jo finansinis reikalavimas nebuvo patvirtintas visa apimtimi, apeliantas tokius teismo procesinius sprendimus galėjo skųsti apeliacine tvarka. Tai lemia, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl finansinio reikalavimo pavėluoto pateikimo yra pagrįsta.
  6. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog apelianto finansinio reikalavimo dalį, kildinamą iš įmonės skolos jam, kaip atskaitingam asmeniui, atsisakyta tvirtinti nepagrįstai. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, teismo atsisakymas tvirtinti šią finansinio reikalavimo dalį motyvuojamas iš esmės tuo, jog bankroto administratoriui nebuvo perduoti sprendžiamam klausimui būtini įmonės finansinės apskaitos dokumentai, o finansinio reikalavimo dalies pagrįstumą patvirtinančių dokumentų nepateikė ir pats kreditorius.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tada tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, jog toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai. Tuo atveju, jeigu byloje nėra pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo padaryti, teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011).
  8. Iš bankroto bylos duomenų nustatyta, kad apeliantas neįvykdė pareigos, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriui perduoti įmonės finansinės apskaitos dokumentus. Šią aplinkybę taip pat patvirtina tai, jog Panevėžio apygardos teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartimi už nurodytos pareigos nevykdymą apeliantui buvo paskirta bauda. Bankroto bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantas teikė prašymą panaikinti paskirtą baudą, tačiau teismas 2018 m. balandžio 20 d. nutartimi šio prašymo netenkino. 2018 m. gegužės 8 d. nutartimi atskirąjį skundą dėl 2018 m. balandžio 20 d. nutarties atsisakyta priimti (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Įvertinusi bankroto byloje pirmosios instancijos teismo priimtų procesinių sprendimų turinį, teisėjų kolegija atmeta atskirojo skundo argumentą, jog teismo nutartis, kurioje konstatuotas sprendžiamam klausimui reikšmingas įmonės dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui faktas, dar nėra įsiteisėjusi. Tų pačių aplinkybių pagrindu kolegija pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog apeliantas bankroto administratoriui neperdavė įmonės finansinės apskaitos dokumentų.
  9. Aplinkybė, jog bankroto administratorius ėmėsi veiksmų perimti įmonės dokumentus savarankiškai (iš esmės vienašališkai), nesudaro pagrindo išvadai, jog bankroto administratoriaus žinioje yra visi įmonės dokumentai, be kita ko, ir tie, kurie turėtų patvirtinti ginčijamo finansinio reikalavimo pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo kreditoriaus nurodytų finansinės apskaitos dokumentų, esą pagrindžiančių įmonės skolos atskaitingam asmeniui egzistavimą, formos ir turinio trūkumus, juos (trūkumus) galinčių pašalinti duomenų nebuvimą. Apeliantas šių teismo išvadų pagrįstumo atskiruoju skundu nepaneigė. Priešingai, savo poziciją jis grindė deklaratyviais teiginiais, akcentuodamas bankroto administratoriaus netinkamumą paskirtoms pareigoms, pateikdamas savo įžvalgas dėl tikrųjų bankroto administratoriaus tikslų ir lūkesčių, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra per daug nutolę nuo byloje sprendžiamo klausimo esmės. Įvertinusi tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčijamo finansinio reikalavimo nepatvirtina bankroto administratoriaus žinioje esantys įmonės apskaitos dokumentai, o kitų reikšmingų duomenų apeliantas nepateikė, todėl ginčijamos finansinio reikalavimo dalies tvirtinti nebuvo ir nėra pagrindo.
Dėl įmonės turto pardavimo tvarkos
  1. Pirmosios instancijos teismas apskųstąja nutartimi bankroto administratoriui leido be varžytynių parduoti BUAB „Domdeira“ turtą – kalimo vinis, ruošinius palečių gamybai, padėklo elementus, pradine parduodamo turto kaina patvirtino jo balansinę vertę, nustatė tokią turto pardavimo tvarką pagal bankroto administratoriaus pateiktą pasiūlymą.
  2. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu dėl įmonės turto pardavimo, atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentais dėl parduodamo turto įkainojimo. Taip pat jis nesutinka su parduodamo turto kainos mažinimo intervalais bei informavimo apie turto pardavimą tvarka. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti dėl pirmosios instancijos teismo nutarties svarstomu klausimu pagrįstumo ir teisėtumo.
  3. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą supaprastinto bankroto proceso metu kreditorių susirinkimai nešaukiami (ĮBĮ 131 straipsnio 11 dalis), o kreditorių susirinkimo kompetencijos klausimus, tarp jų ir susijusius su įmonės turto pardavimu, sprendžia teismas. BUAB „Domdeira“ taikomas supaprastintas bankroto procesas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad teismas, patvirtindamas įmonės turto pardavimo tvarką, peržengė kompetencijos ribas. Teismo patvirtinta turto pardavimo tvarka (turtą parduodant be varžytynių), atsižvelgiant į parduodamo turto rūšį bei vertę, nepažeidžia imperatyviųjų įstatymo reikalavimų (ĮBĮ 33 straipsnis).
  4. Apeliantas nesutinka su teismo nustatyta turto pardavimo kaina. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto prieštaravimai turto kainos klausimu grindžiami subjektyviais ir jau pirmosios instancijos teismo įvertintais argumentais. Pirmosios instancijos teismas nustatė įmonės atsargų (medienos ruošinių, padėklo elementų ir kalimo vinių) kainą, leisdamas parduoti už balansinę vertę. Apeliantas nepateikė objektyvių duomenų, galinčių kelti pagrįstų abejonių dėl parduodamo turto kainos atitikties jo balansinei vertei. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas turto kainos nustatymo klausimą vadovavosi ne tik administratoriaus pozicija, bet ir objektyviais duomenimis – aplinkybe, jog įmonė ši turtą apskaitė įsigijimo verte, jog įmonė tokį turtą pardavinėjo už panašią kainą, įvertino duomenis apie parduodamo turto būklę ir saugojimo sąlygas. Apelianto deklaruojama aplinkybė, kad mediena esą negali būti pigesnė už beržines malkas, neatleidžia jo nuo tokios aplinkybės įrodinėjimo pareigos, nes ji negali būti pripažinta visuotinai žinoma (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija taip pat pritaria tiek bankroto administratoriaus pozicijai, tiek pirmosios instancijos teismo išvadai, jog specifinės paskirties medienos ruošinių nėra pagrindo gretinti su malkomis (kuru) dėl šių medžiagų paskirties skirtumų.
  5. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, jog, atsižvelgiant į parduodamo turto rūšį bei vertę, tikslios jo rinkos vertės nustatymas, tuo reikalu kreipiantis į turto vertinimo specialistus, yra netikslingas ir neekonomiškas. Juolab kad nagrinėjamu atveju įmonei taikomas supaprastintas bankroto procesas, kurio būtinumą sąlygojo esminė aplinkybė, jog įmonė neturi turto, kurio pakaktų teismo ir bankroto administravimo išlaidoms padengti. Kita vertus, nesant imperatyvaus reikalavimo įstatyme, jog tokio turto kaina turi būti nustatyta individualaus vertinimo pagrindu, jo poreikį gali suponuoti tik pakankamai objektyviais duomenimis grindžiamos abejonės dėl nustatytos pardavimo kainos pagrįstumo. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apelianto deklaratyvūs argumentai tokių abejonių nesukelia.
  6. Teisėjų kolegija, atmesdama kitus atskirojo skundo argumentus, daro išvadą, jog teismo patvirtinti kainų mažinimo intervalai nesudaro sąlygų abejoti patvirtintos pardavimo tvarkos pagrįstumu ir teisėtumu. Teismas atsižvelgė į tai, jog panašūs kainos mažinimo intervalai įtvirtinti ir civilinio proceso kodekso normų reguliuojamame vykdymo procese. Juolab kad tokia pardavimo tvarka taipogi sudaro sąlygas varžytis dėl turto ir tokiu būdu didinti jo kainą. Kolegijos vertinimu, nusprendus apie turto pardavimą skelbti spaudoje ir interneto portaluose, šio bankroto proceso veiksmo išviešinimo funkcija bus įvykdyta tinkamai. Kaip ir ta aplinkybė, jog teismo patvirtintoje tvarkoje nenurodyti parduodamą turtą detalizuojantys duomenys, nesudaro kliūčių šiuos duomenis nurodyti atitinkamuose skelbimuose arba, esant potencialių pirkėjų susidomėjimui, papildomą informaciją pateikti betarpiškai. Kolegija taip pat pažymi, jog šalių priešpriešiniai argumentai dėl asmens, atsakingo už blogėjančią parduodamo turto būklę, nesusiję su byloje sprendžiamais klausimais. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo patvirtintos įmonės turto pardavimo tvarkos teisingumu.
  7. Kolegija nepasisako dėl kitų atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui. Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, teisingai nustatė faktines aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl teismo procesinio sprendimo neskirti baudos
  1. Pagal CPK 334 straipsnio 1 dalį atskirai nuo teismo sprendimo galima skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis tik CPK numatytais atvejais arba tuomet, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Teismo nutarčių apskundimo galimybė tam tikrais atvejais yra numatyta ir specialiuose įstatymuose. Tačiau jeigu teismo priimtu tarpiniu procesiniu sprendimu nėra užkertama galimybė tolesnei bylos eigai ir tokio procesinio sprendimo apskundimo apeliacine tvarka galimybės nenumato nei konkreti CPK, nei specialaus įstatymo norma, apeliacinis procesas negali prasidėti, o pradėtas procesas turi būti nutrauktas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas ir 5 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliantas atskiruoju skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta bankroto administratoriui paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Tačiau CPK X skyriaus nuostatos, reglamentuojančios teismo nuobaudų rūšis bei jų skyrimą, nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 106 straipsniu, skyrė arba atsisakė skirti proceso dalyviui baudą. Remiantis CPK 107 straipsnio 1 dalimi tik asmuo, kuriam yra paskirta bauda, gali prašyti teismą, paskyrusį baudą, ją panaikinti arba sumažinti. Remiantis minėto straipsnio 2 dalimi, atskirasis skundas gali būti paduodamas tik asmens, kuriam bauda paskirta, ir tik dėl teismo nutarties, kuria pareiškimas panaikinti ar sumažinti baudą, paduotas CPK 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, atmetamas. Nagrinėjamu atveju skundas paduotas dėl teismo procesinio sprendimo atmesti prašymą dėl baudos skyrimo (neskirti baudos).
  3. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti kreditoriaus prašymą dėl baudos skyrimo (t. y. bankroto administratoriui neskirti baudos) negalėjo būti skundžiamas atskiruoju skundu. Taigi apeliacinis procesas, pradėtas pagal A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties dalies, kuria atmestas prašymas bankroto administratoriui paskirti baudą, nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis).
Dėl baudos skyrimo apeliacinės instancijos teisme
  1. Atsakovės BUAB „Domdeira“ bankroto administratorius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo kreditoriui A. V. paskirti baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju apelianto naudojimasis jam suteiktomis teisėmis civiliniame procese, teikiant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, nesudaro pagrindo spręsti, kad jis piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Dalyvaujantis byloje asmuo CPK nurodytais atvejais turi teisę skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis; teisės į apeliaciją įgyvendinimas negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesu, nebent iš bylos proceso eigos būtų akivaizdu, jog šia teise naudojamasi ne siekiant sau palankaus procesinio rezultato, bet kitais tikslais (siekiant vilkinti procesą, vykdymo veiksmus ar pan.). Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijai įvertinus bylos eigos aplinkybes, pripažintina, kad nėra pagrindo akivaizdžiam apelianto piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis konstatuoti, todėl prašymas dėl baudos skyrimo atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. BUAB „Domdeira“ atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kartu su procesiniu dokumentu pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė patyrė 100 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodyto maksimalaus dydžio (8.16 punktas), todėl BUAB „Domdeira“ naudai priteisiamos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

11Nutraukti apeliacinį procesą, pradėtą pagal A. V. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. balandžio 27 d. nutarties dalies, kuria atmestas prašymas dėl baudos skyrimo.

12Priteisti iš A. V. (a. k. ( - ) bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Domdeira“ (j. a. k. 304107942) 100 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai