Byla 2A-733/2012
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (pirmininkė ir pranešėja), Rimvydo Norkaus ir Egidijaus Žirono,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-11-656/2011 pagal ieškovų B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybei, trečiajam asmeniui V. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. 2007-09-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2009-10-01 patikslino, ir prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos valstybės ir Klaipėdos miesto savivaldybės kiekvienam po 17 305,66 Lt turtinei ir po 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

6Nurodė, kad 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytinių akto pagrindu ieškovai lygiomis dalimis už 150 000 Lt įsigijo užkandinę „Kopos“, esančią (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), su jai priklausančiu metaliniu paviljonu Nr. 7, esančiu (duomenys neskelbtini) (toliau paviljonas). Klaipėdos apskrities viršininko 1997-05-30 įsakymo Nr. 529 (toliau ir KAVA įsakymas) pagrindu 1997-06-04 atlikta paviljono teisinė registracija (indeksas 1E1g), išduotas planas su jam priskirtomis žemės sklypo ribomis.

7Nurodė, kad kaimynystėje esančio pastato – (duomenys neskelbtini), savininkė R. R. 1997-07-03 pareiškė ieškinį atsakovams B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, trečiajam asmeniui Klaipėdos miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių gynimo. R. R. teigė, kad ginčijamu 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytinių aktu minėtas metalinis paviljonas Nr. 7, esantis (duomenys neskelbtini), yra prišlietas prie jai nuosavybės teise priklausančio pastato ir atsakovams nebuvo parduotas, nes nėra jiems parduoto turto priklausinys. R. R. prašė panaikinti minėtą KAVA įsakymą bei turto teisinę registraciją paviljono dalyje ir leisti nugriauti šį laikino pobūdžio metalinį statinį. Klaipėdos apylinkės teismas 1998 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį buvo patenkinęs, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 1999 m. kovo 4 d. nutartimi šį sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Pakartotinai nagrinėjant bylą, R. R. teises ir pareigas perėmusi A. D. patikslino reikalavimus, papildomai prašydama pripažinti negaliojančiu 1995-08-04 turto pardavimo akto dalį dėl paviljono pardavimo ir įpareigoti ieškovus šį pastatą nugriauti. Klaipėdos apylinkės teismas 2000 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Klaipėdos apygardos teismo 2000 m. lapkričio 23 d. nutartimi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartimi teismų procesiniai sprendimai palikti nepakeisti.

8Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi atnaujino procesą aukščiau minimoje civilinėje byloje, o Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. gegužės 3 d. sprendimu konstatavo, kad ginčijamu 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytinių aktu paviljonas atsakovams nebuvo parduotas, panaikino ankstesnį šio teismo 2000 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priėmė naują, kuriuo: 1. pripažino negaliojančia 1994-12-30 turto perdavimo akto dalį dėl paviljono; 2. panaikino ginčijamą KAVA įsakymą; 3. panaikino paviljono (indeksas 1E1g) teisinę registraciją; 4. kitą ieškinio dalį atmetė; 5. reikalavimą leisti nugriauti paviljoną paliko nenagrinėtu. Klaipėdos apygardos teismas 2005 m. rugsėjo 8 d. nutartimi sprendė, kad ginčo paviljonas atsakovams buvo parduotas, bet toks sandoris neatitiko įstatymo reikalavimų, nes tai VVMĮ ,,Jūratė“ priklausęs kilnojamasis daiktas, kuris pagal CPK 456 straipsnį negalėjo būti parduotas, tačiau restitucijos netaikė, nurodęs, kad ši pablogintų atsakovų (turto įgijėjai) padėtį. Šis apeliacinės instancijos teismas sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. balandžio 13 d. nutartimi šiuos teismų sprendimus pakeitė, panaikindamas jų dalis dėl 1994-12-30 turto perdavimo akto (paviljono perdavimas ieškovams) pripažinimo negaliojančia ir šį reikalavimą atmetė. Kitos teismų sprendimų dalys paliktos nepakeistos.

9Ieškovai nurodė, kad kol byla buvo nagrinėjama kasacinės instancijos teisme, KAVA 2005-12-30 pardavė A. D. paviljonui priskirtą žemės sklypą, ši 2006-04-05 jį pardavė V. K., o pastarasis 2006-04-13 paviljoną buvo nugriovė.

10Tvirtino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 13 d. nutartis neteisėta, nes tas pats ginčas, esant toms pačioms faktinėms aplinkybėms, antrą kartą sprendžiant teisės taikymo klausimus, buvo išspręstas priešingai nei to paties teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartimi. Tokios teisės kasacinės instancijos teismui CPK nenumato, o prieštaringas teisės klausimų sprendimas praėjus 5 metams, pažeidė teisėtų lūkesčių ir teisinių santykių stabilumo principus bei sukėlė žalą ieškovams: panaikinus paviljono registraciją, jie neteko teisės naudoti prie jo esantį žemės sklypą, žemės sklypas buvo parduotas, o paviljonas 2006-04-13 buvo nugriautas.

11Teigė, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad valstybės narės atsako už žalą padarytą aukščiausiųjų teismų sprendimais, priimtais pažeidžiant EB teisę, o šioje byloje kasacinis teismas akivaizdžiai padarė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau Konvencija) protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 1 straipsnio 1 dalies nuostatą (2003-09-23, Nr. C-224/01, 2006-06-27 Nr. C-173/03). Dėl to nagrinėjamu atveju taikytina valstybės civilinė atsakomybė. Be to, už žalą, atsiradusią dėl pastato nugriovimo, yra atsakinga ir Klaipėdos miesto savivaldybė, kurios Urbanistikos plėtros departamentas pritarė nugriovimui. Nurodė, kad ieškovai bendrai patyrė 106 852,60 Lt turtinę žalą, kurią sudaro 103 834 Lt paviljono vertė pagal 1997-02-19 inventorinėje byloje nurodytą paviljono rinkos kainą, įskaitant tvoros kainą, ir 3 019,60 Lt advokato paslaugos ir dokumentų kopijavimas.

12Tvirtino, kad taip pat turi būti atlyginta po 50 000 Lt neturtinės žalos, kurią sudaro valstybės neužtikrinti lūkesčiai, teisėtų interesų apsauga, patirti nepatogumai, nuoskauda, nusivylimas, akivaizdžios neteisybės jausmas, teismams keičiant savo sprendimus, pakirstas pasitikėjimas valstybės institucijų vykdomos veiklos teisėtumu, saugumo jausmo praradimas, emocinė depresija, netikrumas dėl ateities. Beje, nors minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 13 d. nutartimi pripažinta, kad paviljonas jiems priklauso nuosavybės teise, tačiau nebuvo sudarytos galimybės atstatyti pažeistas teises, todėl neigiami dvasiniai išgyvenimai tęsiasi iki šiol.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, teismas nurodė, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi valstybės atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius konkretaus pareigūno kaltę, nagrinėjamu atveju – kad teisėjas (teismas), priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymą, kad bet kuris kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

15Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog teismai ar teisėjas, nagrinėdami civilinę bylą dėl pripažinimo negaliojančiu ieškovų bei teismo antstolių kontoros prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo sudaryto 1994-12-30 turto perdavimo akto dalį, susijusią su paviljono perdavimu ieškovams, dėl KAVA 1997-05-30 įsakymo Nr. 529 bei 1997-06-04 atliktos paviljono teisinės registracijos panaikinimo, suklydo kaltai, kad bent vienas iš bylą nagrinėjusių teisėjų įvykdė Teismų įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje numatytą poelgį. Teismas nesirėmė ieškovo cituojama Europos Teisingumo Teismo praktika, nurodęs, kad Konvencija nėra Europos Bendrijų teisės aktų dalis, nors Europos Bendrijų teisės sistemoje ir laikomasi minėtos Konvencijos principų.

16Spręsdamas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės, teismas nustatė, kad šis atsakovas 2006-04-11 raštu konstatavo, jog nėra reikalingas leidimas nugriauti statinį, esantį (duomenys neskelbtini), t. y. šalia kavinės, esančios (duomenys neskelbtini), nes jis nėra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Taip pat nustatė, jog minėtą paviljoną nugriovė V. K.. Vadovaudamasis aplinkos ministro 2002-04-30 įsakymu Nr. 218 patvirtintu STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 30.6, 31.3 punktais bei remdamasis aplinkybe, kad paviljonas stovėjo V. K. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kad nugriauto statinio duomenys nebuvo išviešinti, teismas preziumavo, jog nei Klaipėdos miesto savivaldybė, nei V. K. nežinojo apie ieškovų nuosavybės teises į minėtą pastatą (paviljoną) (CK 4.40 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog ieškovai neįrodė Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygų.

17Pažymėjo, kad ieškovai kitais pagrindais gali reikšti ieškinį savivaldybės institucijoms ar kitiems žalą padariusiems asmenims.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

19Apeliaciniu skundu ieškovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. prašo panaikinti teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

201. Teismas pažeidė CPK 177, 185, 265, 270 straipsnių nuostatas, nes neįvertino nei vieno iš šių įrodymų: Klaipėdos apskrities VPK 2-ojo policijos komisariato viešosios policijos medžiagos, priimant 2006-04-28 nutarimą dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą, KAVA 2006-05-04 rašto Nr. GS-253-(3.3-3.4), Klaipėdos miesto valdybos 1997-12-07 sprendimo, Nr. 634, kuriuo patvirtintas kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) detalusis planas, Klaipėdos miesto savivaldybės miesto planavimo departamento architektūros-urbanistikos skyriaus viršininko 1997-02-18 pažymos Nr. 36-07, teisiškai neįregistruoto pastato 1997-03-04 apžiūros akto Nr. 17, KAVA 1997-05-30 įsakymo Nr. 529, turto perdavimo ne iš varžytynių 1995-08-04 akto, antstolių kontoros prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo 1997-04-02 pažymos Nr. 6, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005-05-03 sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-48-588/2005, Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-757-524/2005, KAVA 2005-12-30 įsakymo Nr. 6186 dėl pardavimo valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-13 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2006. Dėl to teismo sprendimas yra nemotyvuotas.

212. Bylos įrodymams prieštarauja teismo išvada, kad nei savivaldybė, nei trečiasis asmuo V. K. nežinojo apie ieškovų teises į griaunamą paviljoną. Priešingai, savivaldybė trečiuoju asmeniu dalyvavo aukščiau minėtose civilinėse bylose, kuriose buvo priimti priešingi teismų sprendimai, todėl jai buvo žinomos visos su paviljonu susijusio ginčo aplinkybės. Be to, savivaldybei yra taikomi aukštesni atsakomybės standartai, o jos teisininkai puikiai suvokia nuosavybės teisių įgijimo ir įregistravimo teisinius pagrindus.

223. Teismas neteisingai nusprendė, kad nėra valstybės civilinės atsakomybės, nes ieškovų nuosavybė buvo prarasta dėl teismų kaltės. Kasacinės instancijos teismas taip pat negali priimti priešingų sprendimų byloje su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl tų pačių reikalavimų, nes Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog konstitucinės teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.

234. Teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepagrįstai atsisakydamas taikyti Konvenciją, ratifikuotą 1995-04-27 įstatymu „Dėl Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, jos ketvirtojo, septintojo ir vienuoliktojo protokolų ratifikavimo“, nes nors Konvencija nėra Europos Bendrijos teisės aktų dalis, tačiau Europos Bendrijų Teisingumo Teismas vadovaujasi joje įtvirtintais bendraisiais principais.

24Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime teigiama, kad:

251. Apeliantai neįrodė, kad jų skunde išvardytų dokumentų nepaminėjimas teismo sprendime nulėmė jo neteisėtumą (CPK 329 str. 1 d.). Teismas pagal ieškovo suformuluotus ieškinio reikalavimus nagrinėjo atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas bei nustatęs, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio, neprivalėjo detaliai išanalizuoti visų apelianto nurodomų įrodymų. Teismo sprendimas turi būti motyvuojamas glaustai (CPK 270 str.) ir jeigu iš motyvuojamosios dalies yra aišku, dėl kokių priežasčių priimtas toks teismo sprendimas, motyvavimas yra pakankamas.

262. Apeliantai neteisingai supranta proceso atnaujinimo institutą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 ir 2006-04-13 nutarčių santykį, tvirtindami, jog kasacinis teismas negali priimti priešingų sprendimų civilinėje byloje su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis tarp tų pačių šalių dėl tų pačių reikalavimų. Proceso atnaujinimo institutu pašalinamos ir kasacinės instancijos teismo padarytos klaidos, o jeigu ankstesnis teismo sprendimas pakeičiamas ar panaikinamas, tokioje byloje jis netenka galios. Tai reiškia, kad būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-13 nutartis yra galutinė ir turi būti vykdoma. Be to, šia kasacinio teismo nutartimi buvo apginta ieškovų nuosavybės teisė į paviljoną, tačiau ši teisė nėra tapatintina su teisine registracija, o teisinės registracijos panaikinimas nėra pagrindas statinį nugriauti. Ištaisius padarytas statinio registravimo klaidas, jį buvo galima įregistruoti iš naujo.

273. Ieškovai žalos turėtų reikalauti iš asmens, nugriovusio statinį (V. K.), nes, nepaisant to, kad specialaus leidimo griauti paviljoną tuo metu nereikėjo, tačiau draudžiama pažeisti kitų asmenų teises, sunaikinant jiems priklausantį turtą. V. K., įsigijęs žemės sklypą, kuriame stovėjo apleistas ir neprižiūrimas paviljonas, kaip pakankamai rūpestingas ir sąžiningas asmuo privalėjo pasirūpinti teisėtu tokio pastato nukėlimo ar nugriovimo būdu, o ne savavališkai jį sunaikinti. Nepasisakė dėl teismo motyvų, susijusių su Klaipėdos miesto savivaldybės atsakomybe.

28Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybė prašo jį atmesti. Atsiliepime teigiama, kad:

291. Savivaldybė nenugriovė ieškovams nuosavybės teise priklausančio paviljono, todėl nėra atsakinga už atsiradusią žalą.

302. Aplinkos ministro patvirtintų reglamentų STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 5 punktas ir STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų – laikini) statiniai“ numatė, kad laikinam nesudėtingam metaliniam paviljonui nugriauti statybos leidimas nereikalingas. Tokios aplinkybės savivaldybės 2006-04-11 rašte buvo nurodytos teisėtai. Be to, savivaldybė vadovavosi įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartimi ir Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypas, ant kurio stovėjo paviljonas, nuosavybės teise priklausė V. K..

313. Ieškovai turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų statinį nugriovęs asmuo.

32IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

33Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus, o CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 329 str. 2 d.).

34Nagrinėjamu atveju ieškovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. savo reikalavimus priteisti jiems turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, kildina iš kasacine tvarka išnagrinėtos civilinės bylos pagal ieškovės A. D. (R. R.) jiems pareikštą ieškinį, t. y. tai yra dėl, anot jų, viena kitai prieštaraujančių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. ir 2006 m. balandžio 13 d. nutarčių, priimtų toje pačioje civilinėje byloje. Kaip teigia ieškovai, šiais procesiniais kasacinio teismo sprendimais buvo pažeistos jų nuosavybės teisės į paviljoną, teisėti lūkesčiai, susiję su šio turto disponavimu. Taip pat tokie reikalavimai pareikšti ir atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybei, nes, anot jų, šio atsakovo pareigūnų nerūpestingas pareigų vykdymas, V. K. suteikiant klaidinančią informaciją apie ieškovams nuosavybės teise priklausantį paviljoną, lėmė šio statinio nugriovimą ir turtinės žalos atsiradimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu šiuos reikalavimus atmetė, konstatavęs, jog ieškovai neįrodė privalomųjų sąlygų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti.

35Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo teisinį ir faktinį pagrindą, atsakovų atsiliepimų argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su valstybės civiline atsakomybe, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą bei atsakomybę už žalą atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą ir šioje bylos dalyje priėmė motyvuotą, teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Tačiau teisėjų kolegija mano, jog spręsdamas dėl kito atsakovo – Klaipėdos miesto savivaldybės – civilinės atsakomybės sąlygų buvimo, teismas neatskleidė bylos esmės – svarbiausių bylos faktinių ir teisinių aplinkybių – dėl to ši teismo sprendimo dalis panaikintina, o dėl neištirtų aplinkybių apimties ir pobūdžio perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

36Dėl valstybės civilinės atsakomybės

37Kaip žinoma, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Taigi priešingai nei yra nurodyta to paties CK 6.272 straipsnio 1 dalyje (valstybės atsakomybė be kaltės) ir kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, šiuo atveju turi būti įrodyta ir teismo (teisėjo) kaltė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą, o vertinant jos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

38Kaip minėta, apeliantai tvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2001 m. balandžio 23 d. ir 2006 m. balandžio 13 d. priėmus toje pačioje civilinėje byloje dvi, anot jų, priešingas nutartis buvo pažeistas konstitucinis imperatyvas teismui laikytis savo paties sukurtų precedentų, o tuo pačiu prarasti jų teisėti lūkesčiai dėl įgytos nuosavybės. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir pagrįsdama savo išvadas mano, jog būtina detaliau aptarti su šiais teismų procesiniais sprendimais susijusias reikšmingas faktines ir teisines bylos aplinkybes.

39Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vykdant skolų išieškojimą iš VVMĮ „Jūratė“ šios įmonės naudotas metalinis paviljonas Nr. 7, esantis (duomenys neskelbtini) (toliau paviljonas), 1994-12-30 turto perdavimo aktu buvo perduotas teismo antstolių kontorai prie Klaipėdos miesto apylinkės teismo kartu su užkandinės „Kopos“ pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)) (1 t., 13 b. l.). 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytynių aktu užkandinė už 150 000 Lt lygiomis dalimis buvo parduota B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. (1 t., 14, 15 b. l.). Teismo antstolio 1999-04-12 pažymoje nurodyta, jog remiantis minėtu 1995-08-04 aktu paviljonas priklauso parduotai užkandinei. Klaipėdos apskrities viršininko 1997-05-30 įsakymo Nr. 529 (toliau ir KAVA įsakymas) pagrindu 1997-06-04 atlikta paviljono teisinė registracija (indeksas 1E1g), jam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini) (1 t., 12 b. l.).

40Dėl minėto paviljono tarp ieškovų ir kaimyninio pastato, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau ir kaimyninis pastatas), savininkų, kurie ilgainiui keitėsi, 1997-07-03 kilo ginčas, t. y. pradinė pastato savininkė R. R. 1997-07-03 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V., Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, VĮ Registrų centro Klaipėdos filialui, prašydama panaikinti KAVA įsakymą ir 1997-06-04 atliktą paviljono teisinę registraciją. Klaipėdos apylinkės teismas 1998-12-14 sprendimu šį ieškinį patenkino, tačiau Klaipėdos apygardos teismas 1999-03-04 nutartimi panaikino minėtą sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo. Nagrinėjant bylą iš naujo, pasikeitusi kaimyninio pastato savininkė A. D. patikslintu ieškiniu papildomai prašė pripažinti negaliojančiu antstolio ir ieškovų 1995-08-04 sudarytą turto pardavimo akto dalį dėl paviljono bei įpareigoti atsakovus nusikelti laikiną statinį (paviljoną). Klaipėdos apylinkės teismas 2000-05-16 sprendimu ieškinį atmetė, be kita ko, konstatavęs, jog KAVA įsakymas tuo metu galiojusiems įstatymams neprieštaravo, nes jis nuosavybės teisių nesukūrė, juo buvo išspręstas tik leidimo įregistruoti nuosavybę klausimas; pagal Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 patvirtintos Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos 2 punktą toks įsakymas yra pagrindas įregistruoti pastato įsigijimo sandorį, todėl paviljono 1997-06-04 teisinė registracija atlikta pagrįstai; teismo nuomone, akivaizdu, kad ginčas tarp pastatų (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) savininkų kilo dėl žemės, o žemės padalijimo bei naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo klausimas yra kitos bylos dalykas. Klaipėdos apygardos teismas 2000-11-23 nutartimi paliko šį sprendimą nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001-04-23 nutartimi minėtus teismų sprendimus paliko nepakeistus, konstatavęs, jog 1994-12-30 turto perdavimo aktas ir 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytynių aktas patvirtina, jog atsakovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. nuosavybės teise įgijo paviljoną, o teismo antstolės 1997-04-02 pažyma ir 1995-06-02 turto areštas, - kad paviljonas buvo perduotas minėtiems atsakovams, todėl teisėjų kolegija sprendė, kad jų nuosavybės teisė į ginčo paviljoną buvo įregistruota teisėtai (Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 patvirtintos Teisinio statinių registravimo laikinosios tvarkos 4.8 p.). Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jeigu ginčo statinys nebūtų įregistruotas kaip savarankiškas objektas, jis būtų perėjęs atsakovų nuosavybėn CK 153 straipsnio pagrindu, t. y. kaip pagrindinio daikto – užkandinės „Kopos“ priklausinys. Be to, kasacinis teismas laikė, kad ginčo paviljonas nėra laikinas statinys, nes jis pastatytas 1966 m., o inventorizuotas 1971 m., inventorizavimo dokumentuose nenurodyta, jog jis yra laikinas statinys (civilinė byla Nr. 3K-3-448/2001) (1 t., 16-18 b. l.).

41Procesas šioje civilinėje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (paaiškėjus naujoms esminėms aplinkybėms) po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2004-03-01 nutarties, kurioje konstatuoti neatitikimai tarp naujai paaiškėjusių faktinių bylos aplinkybių ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutarties motyvų apie ginčo statinio statusą (ne laikinas statinys), jo pastatymo ir inventorizavimo momentą, inventorizavimo duomenis (2000 m. teismui buvo pateikti visiškai kito statinio kadastriniai duomenys) bei privalomai nurodyta, jog nagrinėjant bylą iš naujo reikia atkreipti dėmesį kitas svarbias teisines aplinkybes, vertinti 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytynių aktą CPK 4341 straipsnio prasme ir kt. Atnaujintoje civilinėje byloje R. D. prašė pripažinti, kad yra negaliojančios: 1994-12-30 turto perdavimo akto dalis dėl metalinio paviljono ir 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytynių akto dalis dėl paviljono perleidimo atsakovams; panaikinti KAVA 1997-05-30 įsakymą Nr. 529; įpareigoti VĮ Registrų centro Klaipėdos filialą panaikinti 1997-06-04 paviljono (indeksas 1E1g) teisinę registraciją; leisti R. D. nugriauti laikino pobūdžio metalinį statinį – paviljoną.

42Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005-05-03 sprendimu panaikino teismo 2000-05-16 sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo: pripažino negaliojančia 1994-12-30 turto perdavimo akto dalį dėl paviljono, panaikino KAVA įsakymą dėl leidimo registruoti paviljoną ir jo teisinę registraciją, o reikalavimą dėl paviljono nugriovimo paliko nenagrinėtu, nes A. D. dar galėjo pasinaudoti ikiteismine tvarka. Šis teismo sprendimas paliktas nepakeistas Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartimi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs minėtą bylą, 2006-04-13 nutartimi konstatavo, jog ieškovai nuosavybės teise įsigijo užkandinę „Kopos“ ir ginčo paviljoną. Kartu teisėjų kolegija sprendė, kad dėl ginčijamų sandorių sudarymu A. D. teisė netapo pažeista ar ginčijama, jos įstatymų saugomi interesai nebuvo pažeisti, todėl jos nurodyti motyvai nėra pakankamas pagrindas, suteikiantis jai teisę ginčyti sandorius, pagal kuriuos atsakovai – fiziniai asmenys – nuosavybės teise įsigijo ginčo statinį, ir A. D. neturi teisės į reikalavimų dėl šių sandorių pripažinimo negaliojančiais patenkinimą. Remdamasis tuo, kasacinis teismas panaikino apskųstų teismo procesinių sprendimų dalis, kuriomis patenkintas A. D. reikalavimas dėl 1994-12-30 turto perdavimo akto dalies dėl paviljono pripažinimo negaliojančia ir šis ieškinio reikalavimas atmestas. Tuo pačiu teisėjų kolegija nurodė, jog ginčas tarp šalių faktiškai yra kilęs dėl teisės į žemės sklypą, o tai priklauso nuo ginčo paviljono statuso (laikinas statinys, kilnojamasis turtas, savavališkas statinys ir pan.), todėl R. D. turi teisę ginčyti KAVA įsakymą, kuriuo atsakovams leista teisiškai įregistruoti ginčo paviljoną. Kasacinis teismas sutiko su žemesnių instancijų teismų išvadomis, jog ginčijamas KAVA įsakymas buvo priimtas pažeidžiant Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 bei Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-08-23 įsakymu Nr. 108 „Dėl statinių priėmimo naudoti tvarkomojo reglamento patvirtinimo“ patvirtinta „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ nustatytą statinių priėmimo naudoti bei jų teisinės registracijos tvarką (ginčo statinio teisinė registracija atlikta netgi to statinio nepriėmus naudoti teisės aktų nustatyta tvarka) bei nurodė, kad tie pažeidimai yra savarankiškas pagrindas naikinti ginčijamą KAVA įsakymą. Kasacinės instancijos teismas minėta nutartimi panaikino žemesnių instancijų teismų sprendimų dalis, kuria pripažinta negaliojančia 1994-12-30 turto perdavimo akto dalis dėl paviljono, o kitas dalis palikto nepakeistas.

43Šiame faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Teisingumo ministerijos, atsiliepime nurodytais argumentais, jog apeliantai neteisingai aiškina proceso atnaujinimo institutą, teigdami, jog atnaujinus procesą civilinėje byloje negali būti priimtas kitoks teismo sprendimas, nei jau buvo priimtas, kad taip yra paneigiami teismų sukurti precedentai.

44Visų pirma, apeliantai teisingai nurodo, kad teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog yra galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo ir sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Būtent tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, todėl jis yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose: Brumarescu v. Romania, no. 28342/95, judgement of 28 October 1999; Sovtransavto Holding v. Ukraine, no. 48553/99; judgement of 25 July 2002; kt.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.). Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2007). Nagrinėjamoje byloje, jau minėta, ieškovės A. D. pareiškimas dėl proceso atnaujinimo toje civilinėje byloje, taip pat buvo nagrinėjamas visų instancijų, įskaitant ir kasacinės, teismų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-01 nutartimi šis klausimas grąžintas nagrinėti iš naujo, o nagrinėjant jį iš naujo – procesas buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Taigi proceso atnaujinimo teisėtumas dėl naujai byloje paaiškėjusių aplinkybių yra konstatuotas įsiteisėjusia teismo nutartimi (CPK 18 str.).

45Antra, kaip žinia, atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš naujo pagal CPK nustatytas taisykles. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu įsiteisėjusio teismo akto teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas ne pagal tai, ar atitinka esamą byloje ir papildomai pristatytą medžiagą, bet dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Iki šių aplinkybių paaiškėjimo teismo priimtas sprendimas buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu, nes jis priimtas remiantis tais faktais, kuriuos teismas, nagrinėdamas bylą, objektyviai galėjo turėti. Tačiau tai nereiškia, kad atnaujintoje civilinėje byloje negalima iš naujo įrodinėti aplinkybių, kurios jau buvo nustatytos anksčiau priimtuose teismų sprendimuose toje pačioje byloje, jeigu tai yra būtina siekiant įvertinti naujai nurodytų aplinkybių įtaką teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nes priešingu atveju bus paneigta proceso atnaujinimo instituto paskirtis – ištaisyti ne tik teisines, bet ir faktines klaidas anksčiau priimtuose teismų aktuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004; 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2012; kt.). Taigi teismai pagrįstai analizavo ieškinio reikalavimus, susijusius su naujai paaiškėjusia aplinkybe – ginčo pastato inventorizavimu bei su tuo susijusio KAVA įsakymo ir atitinkamai teisinės registracijos teisėtumu visų bylos aplinkybių kontekste.

46Trečia, CPK 371 straipsnis numato teismo teises, išnagrinėjus bylą po proceso atnaujinimo, o šio straipsnio 1 dalies 3 punktas (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.) – teismo teisę panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį). Taigi įstatymas suteikia teismui teisę, nustačius, jog priimant teismo sprendimą, įskaitant ir kasacinės instancijos teismą, buvo padaryta teisinė ar faktinė klaida, ją ištaisyti, panaikinant teismo sprendimą ir priimant naują. Kaip teisingai nurodoma atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą, tokiu atveju ankstesnis teismo sprendimas netenka galios. Tai reiškia, kad būtent Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-04-13 nutartis yra galutinė ir turi būti vykdoma (CPK 18 str.).

47Ketvirta, kaip žinoma, kasacinės instancijos teismas nėra fakto instancija, ji nagrinėja tik teisės taikymo klausimus, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 346 str.). Minėta, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-01 nutartyje, tiek Klaipėdos apylinkės teismo 2005-05-03 sprendime, tiek Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartyje yra konstatuota, jog: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutarties motyvai, kad nėra jokio teisinio pagrindo ginčo statinį kvalifikuoti kaip laikiną, nes iš byloje esančių dokumentų bei atsakovų paaiškinimų matyti, jog jis buvo pastatytas 1966 m., o 1971 m. inventorizuotas, kad inventorizavimo dokumentuose nėra pažymėta, jog tai laikinas statinys, kad jis jau buvo pažymėtas 1995 m. Klaipėdos miesto detaliajame plane, neatitinka faktinių aplinkybių, nes yra visiškai kito statinio, Melnragės pliažo, paviljono-valgyklos, esančios (duomenys neskelbtini), kadastriniai duomenys; kad ginčo pastatas teisiškai buvo įregistruotas, pažymėtas inventoriniu Nr. 1E1g ir jam suteiktas adresas (duomenys neskelbtini), tik 1997-06-04 ir tai buvo jo pirminė registracija, kuri patvirtina per proceso atnaujinimą naujai paaiškėjusią aplinkybę, nes iki tol išnagrinėtoje byloje buvo konstatuota, kad ginčo pastatas kaip savarankiškas objektas buvo inventorizuotas dar 1971 m., etc.

48Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kas paminėta, paneigia apeliantų argumentus, jog po proceso atnaujinimo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006-04-13 nutartį priėmė esant toms pačioms bylos faktinėms aplinkybėms ir tuo paneigė savo paties 2001-04-23 nutartimi toje pačioje civilinėje byloje sukurtą precedentą. Pažymėtina, kad minima kasacinės instancijos teismo 2006-04-13 nutartis, priimta atnaujinus procesą, nepažeidė ieškovų nuosavybės teisės į paviljoną, nes ši ieškovų teisė (kaip ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-04-23 nutartyje) buvo dar kartą patvirtinta, tiesiogiai tą nurodant kasacinio teismo nutarties motyvuose. Be to, priešingai nei teigia apeliantai, kasacinės instancijos teismas minėta nutartimi neuždraudė registruoti nuosavybės teisių į šį statinį viešame registre, o tik pripažino, kad KAVA 1997-05-30 įsakymas Nr. 529 dėl leidimo registruoti paviljoną buvo priimtas pažeidžiant Vyriausybės 1996-08-23 nutarimu Nr. 1011 bei Statybos ir urbanistikos ministerijos 1996-08-23 įsakymu Nr. 108 „Statinių priėmimo naudoti tvarka“ nustatytą statinių priėmimo naudoti bei jų teisinės registracijos tvarką (ginčo statinio teisinė registracija atlikta netgi to statinio nepriėmus naudoti teisės aktų nustatyta tvarka). Tuo pagrindu buvo panaikinta ir pastato teisinė registracija, tačiau, kaip teisingai nurodoma atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą, šia nutartimi kasacinės instancijos teismas neuždraudė ieškovams registruoti nuosavybės teisių į šį statinį viešame registre, pašalinus nurodytus trūkumus.

49Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovai neįrodė kasacinio teismo kaltės, t. y. jog šis teismas padarė akivaizdžią ir šiurkščią teisės taikymo klaidą, priimdamas 2006-04-13 nutartį (CPK 185 str., CK 6.248 str., 6.272 str. 2 d.).

50Apeliantai taip pat tvirtina, jog turtinę žalą valstybė turi atlyginti, nes kol byla buvo nagrinėjama kasacinės instancijos teisme jiems nuosavybės teise priklausantis paviljonas 2006-04-13 buvo nugriautas. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad dėl ieškovams priklausančio turto (paviljono) fizinio praradimo valstybė nėra atsakinga, nes, pirma, nei vienas iš pirma paminėtų visų instancijų teismų nei vienu procesiniu sprendimu nebuvo leidę nugriauti ieškovams nuosavybės teise priklausančio paviljono, o byloje nėra ginčo dėl to, kad šį statinį nugriovė trečiasis asmuo V. K., gavęs Klaipėdos miesto savivaldybės 2006-04-11 raštą. Antra, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad civilinis procesas yra paremtas dispozityviškumo ir rungtyniškumo principais (CPK 12, 13 str.), pagal kuriuos šalys pačios įgyvendina ir gina savo teises pasirinktu būdu. CPK 144 straipsnis numato šalies teisę bet kurioje proceso stadijoje, įskaitant ir kasacinį procesą, prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau pagal bylos duomenis matyti, jog šia procesine priemone ieškovai nesinaudojo, kasacine tvarka apskundę Klaipėdos apygardos teismo 2005-09-08 nutartį (CPK 42 str.). Tuo labiau, kad kaip matyti iš bylos medžiagos toje civilinėje byloje ieškovams atstovavo profesionalus teisininkas – advokatas. Pažymėtina, jog teismas negali būti atsakingas už tai, kad proceso šalis pati netinkamai ar nepakankamai aktyviai naudojosi bei įgyvendino savo procesines teises.

51Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų deliktinei valstybės atsakomybei atsirasti (CK 6.272 str.).

52Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių ši skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies turėtų būti panaikinta ar pakeista skunde nurodytais motyvais, ieškovų apeliacinis skundas dėl valstybės civilinės atsakomybės atmetamas, o ši teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista (CPK 263 str. 1 d., 302 str.).

53Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės

54Ieškovai reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės grindė tuo, kad jos pareigūno 2006-04-11 raštas Nr. (4.48)-UDI-56 trečiajam asmeniui V. K. suteikė pagrindą nugriauti ieškovams nuosavybės teise priklausantį ginčo paviljoną, nors tokią galią turi tik teismas ir tai gali būti padaryta tik įstatymo nustatyta tvarka. Tvirtino, kad dėl savivaldybės pareigūno neapdairaus elgesio, įgaliojimų viršijimo ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkto (nepiktnaudžiavimo valdžia principas), Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies pažeidimo, jie prarado teisėtai įgytą turtą (paviljoną) bei lėšas, skirtas šio pastato būklei pagerinti, o jo vertė (ir atitinkamai patirtos žalos dydis), nustatytina pagal 1997-02-19 inventorinėje byloje Nr. 6445 nurodytą rinkos kainą, įskaitant tvoros kainą, yra 103 834 Lt. Be to, anot ieškovų, jiems turi būti atlyginta 3 018,60 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokatų paslaugas ir dokumentų kopijavimą.

55Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, skundžiamu sprendimu konstatavo, jog viešame registre nesant išviešintų nugriauto statinio duomenų, galiojo prezumpcija, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo V. K. – žemės sklypo savininkas, nežinojo apie ieškovų nuosavybės teises į griaunamą paviljoną.

56Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės šioje dalyje – formaliai rėmėsi faktu, kad ieškovų nuosavybė į ginčo paviljoną nebuvo įregistruota viešame registre.

57Minėta, kad tokio pobūdžio bylose egzistuoja viešasis interesas, įpareigojantis teismą būti aktyviu, o žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją), o terminas „aktas“ – bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), dėl kurio kyla tiesioginių teisinių padarinių asmenų teisėms, laisvėms, interesams (CK 6.271 str. 2–4 d.). Nurodytoje teisės normoje įtvirtinta griežtoji (deliktinė) savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Tai reiškia, kad savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Tuomet, kai neįrodyta bent viena būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010). Tačiau teismas skundžiamu sprendimu nesiaiškino, ar egzistuoja minėtų sąlygų visuma, be pagrindo nenustatė, nenagrinėjo ir nevertino faktinių aplinkybių, susijusių su tuo, kad Klaipėdos miesto savivaldybė aktyviai dalyvavo trečiuoju asmeniu civilinėje byloje pagal ieškovės A. D. ieškinį atsakovams B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. – teikė procesinius dokumentus, dalyvavo teismo posėdžiuose. Kaip matyti iš aukščiau minimo savivaldybės 2006-04-11 rašto Nr. (4.48)-UDI-56 V. K., jame yra nurodyti gana išsamūs duomenys apie ginčo paviljoną, tai, jog jo nugriovimui leidimas nereikalingas. Tačiau iš šio rašto nėra aišku, dėl kokių priežasčių savivaldybė sprendė, kad toks leidimas nėra reikalingas (dėl to, kad statinys neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre, dėl to, kad ji laikinas, savavališkas, etc.), o tai, teisėjų kolegijos nuomone, yra svarbios aplinkybės sprendžiant dėl savivaldybės civilinės atsakomybės. Taip pat nėra aišku, dėl kokių priežasčių toks raštas V. K. buvo išduotas likus vos 2 dienoms iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo paskelbimo. Iš esamos bylos medžiagos to negalima nustatyti.

58Akivaizdu, jog neteisėtai nugriovus ieškovams nuosavybės teise priklausiusį statinį, jie patyrė žalą, tačiau teismas, konstatavęs, jog tai padarė V. K., nepasiūlė ieškovams pakeisti šio asmens statuso iš trečiojo asmens į atsakovo. Be to, teismas iš viso nesiaiškino, koks yra priežastinis ryšys tarp savivaldybės rašto ir V. K. veiksmų, nugriaunant paviljoną. Tuo labiau, kad kaip matyti iš trečiojo asmens V. K. parodymų, kompetentingos institucijos raštas galėjo jį suklaidinti. Dėl to būtina aiškintis, ar šis atsakovas, likus tik 2 dienoms iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties paskelbimo, elgėsi rūpestingai ir apdairiai, parašydamas tokį raštą trečiajam asmeniui V. K. (neteisėti savivaldybės veiksmai, priežastinis ryšys).

59Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad sprendžiant savivaldybės civilinės atsakomybės klausimą taip pat svarstytina dėl jos darbuotojo (tarnautojo) – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Urbanistinės plėtros departamento direktoriaus K. M. įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu. Beje, tokį prašymą atsakovas savivaldybė buvo pareiškusi ir savo atsiliepime į ieškinį, tačiau šis klausimas liko neišspręstas. Kaip žinoma, pagal Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnį už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybės institucijos ir įstaigos neteisėtų veiksmų, atlyginama CK nustatyta tvarka, o už valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga turi regreso teisę reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo (Valstybės tarnybos įstatymo 33 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismui galimai nusprendus, kad žalą turi atlyginti Klaipėdos miesto savivaldybė dėl tarnautojo K. M. veiksmų, būtų sprendžiama dėl šio asmens teisių ir pareigų (CPK 266 str.). Įstatyminės sąvokos ,,teismas nusprendė“ turinys atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, t. y. nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159/2007; 2008 m. kovo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008). Ginčo teisenoje byloje dalyvaujančiais asmenimis laikomi (ir atitinkamai suteikiamos procesinės teisės) ne tik bylos šalys (ieškovas ir atsakovas), bet ir tretieji asmenys. Esminis trečiųjų asmenų skirtumas nuo bylos šalių tas, kad tretieji asmenys nėra pirminiai ginčo subjektai. Tretieji asmenys byloje dalyvauja dėl to, kad turi pagrįstą suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, materialiosioms teisėms ir pareigoms tarp bylos šalių nagrinėjama civilinė byla tiesioginės įtakos neturi, tačiau baigtis gali turėti netiesioginės, bet svarbios įtakos asmens teisinei padėčiai (CPK 47 str.). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nors ir nėra tiesioginis ginčo dalyvis, yra suinteresuotas konkrečia bylos baigtimi ir jam procesinių įstatymų suteikiamos visos procesinės teisės, išskyrus tas, kurios susijusios su galimybe disponuoti ginčo dalyku. Tai trečiajam asmeniui leidžia dalyvauti procese taip, kad šis pats galėtų užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus.

60Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės dėl Klaipėdos miesto civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nes dėl tirtinų aplinkybių, reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2005; 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; kt.). Dėl to ši ieškovų skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis yra panaikinama ir perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

61Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

62Esant aukščiau nurodytam bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo, atsiliepimų į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 185 str.).

63Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

64Kaip minėta, skundžiamu teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas, o iš ieškovų priteistos valstybės turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 93 str.). Atsižvelgdama į tai, kad ieškovų apeliacinis skundas iš dalies yra patenkintas, panaikinta skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės bei ši bylos dalis yra perduodama nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegija atitinkamai panaikina ir teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

65Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

66Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą.

67Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. reikalavimas priteisti iš atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės žalos atlyginimą bei sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perduoti šias bylos dalis pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

68Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R. ir P. V. 2007-09-03 kreipėsi į... 6. Nurodė, kad 1995-08-04 turto pardavimo ne iš varžytinių akto pagrindu... 7. Nurodė, kad kaimynystėje esančio pastato – (duomenys neskelbtini),... 8. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. kovo 1 d. nutartimi... 9. Ieškovai nurodė, kad kol byla buvo nagrinėjama kasacinės instancijos... 10. Tvirtino, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 13 d. nutartis... 11. Teigė, kad Europos Bendrijų Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad... 12. Tvirtino, kad taip pat turi būti atlyginta po 50 000 Lt neturtinės žalos,... 13. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 15. Įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje... 16. Spręsdamas dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės,... 17. Pažymėjo, kad ieškovai kitais pagrindais gali reikšti ieškinį... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 19. Apeliaciniu skundu ieškovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. prašo... 20. 1. Teismas pažeidė CPK 177, 185, 265, 270 straipsnių nuostatas, nes... 21. 2. Bylos įrodymams prieštarauja teismo išvada, kad nei savivaldybė, nei... 22. 3. Teismas neteisingai nusprendė, kad nėra valstybės civilinės... 23. 4. Teismas pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos... 24. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą Lietuvos valstybė, atstovaujama... 25. 1. Apeliantai neįrodė, kad jų skunde išvardytų dokumentų nepaminėjimas... 26. 2. Apeliantai neteisingai supranta proceso atnaujinimo institutą ir Lietuvos... 27. 3. Ieškovai žalos turėtų reikalauti iš asmens, nugriovusio statinį (V.... 28. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas Klaipėdos miesto... 29. 1. Savivaldybė nenugriovė ieškovams nuosavybės teise priklausančio... 30. 2. Aplinkos ministro patvirtintų reglamentų STR 1.07.01:2002 „Statybos... 31. 3. Ieškovai turi teisę reikalauti, kad žalą atlygintų statinį nugriovęs... 32. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 33. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų... 34. Nagrinėjamu atveju ieškovai B. M., J. A. M., G. P., R. R., J. R., P. V. savo... 35. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovų apeliaciniame skunde nurodytas... 36. Dėl valstybės civilinės atsakomybės... 37. Kaip žinoma, CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią... 38. Kaip minėta, apeliantai tvirtina, jog Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2001... 39. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad vykdant skolų išieškojimą iš VVMĮ... 40. Dėl minėto paviljono tarp ieškovų ir kaimyninio pastato, esančio (duomenys... 41. Procesas šioje civilinėje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies... 42. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005-05-03 sprendimu panaikino teismo... 43. Šiame faktinių ir teisinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sutinka... 44. Visų pirma, apeliantai teisingai nurodo, kad teismo sprendimo teisinė galia... 45. Antra, kaip žinia, atnaujinus procesą, civilinė byla nagrinėjama iš naujo... 46. Trečia, CPK 371 straipsnis numato teismo teises, išnagrinėjus bylą po... 47. Ketvirta, kaip žinoma, kasacinės instancijos teismas nėra fakto instancija,... 48. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kas paminėta, paneigia apeliantų... 49. Atsižvelgdama į paminėtą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios... 50. Apeliantai taip pat tvirtina, jog turtinę žalą valstybė turi atlyginti, nes... 51. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 52. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 53. Dėl Klaipėdos miesto savivaldybės civilinės atsakomybės... 54. Ieškovai reikalavimą priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo Klaipėdos... 55. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau buvo minėta, skundžiamu sprendimu... 56. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinio skundo argumentus šiuo... 57. Minėta, kad tokio pobūdžio bylose egzistuoja viešasis interesas,... 58. Akivaizdu, jog neteisėtai nugriovus ieškovams nuosavybės teise priklausiusį... 59. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad... 60. Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 61. Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų... 62. Esant aukščiau nurodytam bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos... 63. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 64. Kaip minėta, skundžiamu teismo sprendimu ieškinys buvo atmestas, o iš... 65. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 66. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 1 d. sprendimą.... 67. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovų B. M., J. A. M., G.... 68. Palikti nepakeistą kitą teismo sprendimo dalį....